Mario Draghi raportas tik patvirtino, kad viena pagrindinių Europos Sąjungos (ES) problemų yra perteklinė administracinė našta. Kitos priežastys pakertančios pramonės galimybes žinoma yra aukštos energijos kainos (dėl ilgalaikės priklausomybės nuo iškastinio Rusijos kuro), per mažos investicijos į inovacijas, bei švietimo sistemos spragos. Visas šias skyles reikia kamšyti, tačiau ką galime greitai ES lygiu spręsti tai mažinti administracinę naštą verslui. Daugiau nei 60 proc. ES įmonių nurodo būtent perteklinį reguliavimą, kaip investicijų stabdį. Daugiau nei 55 proc. smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) administracinę naštą įvardina savo pagrindiniu iššūkiu. Kita svarbi sritis, kur ES reikia plėtros ir greičio, yra gynyba. Europos Komisija (EK) jau pateikė paprastinimo paketus, taip vadinamus „omnibusus”, svarbiausiose srityse. Europos Parlamente (EP) stengiamės, kad jie būtų kuo greičiau priimti. Europos Liaudies Partija (ELP) visada siekia reguliavimo palankaus verslui, o ypač SVĮ. 

Naštos verslui mažinimas

Lapkričio 13 dieną EP pri­ėmė savo poziciją dėl „Omnibus I” paketo, lengvinančio naš­­tą smulkiam ir vidutiniam verslui. Tai tik pirmasis iš didesnio paprastinimo paketo. 

EP priėmė savo poziciją dėl tvarumo reikalavimų verslui supaprastinimo, o toliau vyks derybos su ES Taryba. EP siūlo, kad tvarumo ataskaitas turėtų teikti įmonės, turinčios daugiau nei 1750 darbuotojų ir 450 mln. eurų metinę apyvartą. Pareiga tikrinti tiekimo grandinių ir verslo partnerių veiklos tvarumą numatyta dar maždaug tris kartus didesnės įmonėms.

ES yra daugiau nei 26 milijonai SVĮ kuriančių beveik 52 proc. visos ekonomikos vertės. Paprastinimas yra viena svarbiausių priemonių ir skatinant inovacijas. 

Pastaraisiais metais ES intensyviai rengė daugybę žaliojo kurso teisėkūros. Dabar turime įvertinti ar šios taisyklės iš tikrųjų stiprina ekonomiką ir ką galime patobulinti. „Omnibus“ reglamentas nesusilp­nins klimato kaitos atskaitomybės, bet sumažins naštą ir leis įmonėms sutelkti dėmesį į tai, kas yra finansiškai ar aplinkosaugos požiūriu reikšminga. Geriausia, ką galime padaryti dėl klimato, tai sudaryti sąlygas, kurios leistų įmonėms pačioms augti, diegti inovacijas ir skatinti žaliąją pertvarką.

Gynybos pramonė

Europos gynybos pramonė yra fragmentuota, joje mažai bendradarbiaujama investuo­jant ar vykdant viešuosius pir­kimus. Tai kenkia efektyvumui ir konkurencingumui. Turime sutelkti dėmesį į „Bendros sau­gumo ir gynybos pramonės rinkos“ kūrimą, kurioje daugiausia dėmesio skiriama paprastam reglamentavimui, bend­riems viešiesiems pirkimams ir tarpvalstybinei pramonės integracijai. Pilnai integruota ES gynybos rinka būtų viena didžiausių pasaulyje.

Todėl Komisija pateikė Gynybos parengties omnibuso supaprastinimo pasiūlymą, dėl kurio šiuo metu deramasi Parlamente. Pasiūlymu siekiama pašalinti procedūrinius trukdžius investuoti į gynybą iki 800 mlrd. EUR pagal „Rearm Europe“ planą, paprastinant vie­šųjų pirkimų taisykles ir peržiūrint finansines priemones.

Pakete nustatomos supapras­tintos Europos gynybos fondo (EGF) administracinės procedūros ir greitesnis dotacijų teikimas. Viešųjų pirkimų srityje paprastinami perkančiųjų organizacijų procesai, įskaitant paskatas bent trims valstybėms narėms vykdyti bendrus viešuosius pirkimus. Gynybos produktų perdavimas ES viduje, kuris dažnai vėluoja iki metų, bus paspartintas supaprastinant leidimų išdavimo procesus – tai ypač svarbu EGF remiamiems projektams.

Be gynybai skirtos sistemos, „Omnibus“ pakete siūloma pa­greitinta leidimų išdavimo tvarka gynybos infrastruktūrai, nu­matant dviejų mėnesių patvir­tinimo laikotarpį ir vieną kontaktinį punktą kiekvienoje vals­tybėje narėje. Finansų srityje paketu koreguojamas „InvestEU“ tinkamumas ir pateikiamos gairės, kaip suderinti gynybos pasirengimą su tvaraus finansavimo principais, užtikrinant teisinį tik­rumą mobilizuojant „Rearm Europe“ plano lėšas.

Rezultatas pasiektas: mažiname raportavimo naštą finansų sektoriuje

Praeitoje plenarinėje EP sesijoje buvo priimtas ES reglamentas, kurio pranešėju nuo EP teko atsakomybė būti man. 

Vadinamasis Geresnio daliji­mosi duomenimis reglamentas yra svarbus žingsnis, siekiant mažinti administracinę naštą, efektyvinti raportavimą finansų sektoriuje, bei sukurti pažangesne priežiūra ir didesniu pasitikėjimu grįstą finansų sistemą.

Finansų įstaigos ir kiti finansų rinkose veikiantys subjektai privalo teikti įvairią informaciją, kad ES ir nacionalinės finansų sistemą prižiūrinčios institucijos galėtų stebėti riziką, užtikrinti finansinį stabilumą bei apsaugoti investuotojus ir vartotojus Sąjungoje. Paprastai raportavimo kaštus atsveria jų teikiama nauda, tačiau ir gali sukurti neproporcingą naštą finansų sektoriui, todėl procesas turi būti racionalizuotas.

Derybose dalyvavusios institucijos sutarė dėl „pranešti vieną kartą“ principo, kad informacija iš finansinių įstaigų ar kitų atskaitingų subjektų vienai iš šių institucijų būtų teikiama tik vieną kartą. Institucijos dalintųsi šia informacija ir ją pakartotinai naudotų, užtikrindamos duomenų apsaugą, profesines paslaptis ir intelektinę nuosavybę. Supaprastindami ataskaitų teikimą, klojame pamatus moderniai, skaitmeninei ES finansinių duo­menų erdvei.

Tolimesni paprastinimo sprendimai

Pagal savo darbo planą, Komisija planuoja 51 naują iniciatyvą, kur iš 18 teisėkūros pasiūlymų net 11 yra susiję su administracinės naštos mažinimu. Planuojama 37 ankstesnius pasiūlymus atsiimti. Nors tiesiogiai darbo plane nepaminėtas, tačiau laukiamas ir Pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (EU Carbon Border Adjustment Mechanism (CBAM)) pakeitimas. Iš viso bus pateikti trys „omnibusų“ paketai. 

Privalome gražinti Europos Sąjungai konkurencingumą įga­lindami savo ekonomikos varik­lius lengviau kvėpuoti, kartu siunčiant signalą pasaulio investitoriams – mes vieninga, tačiau atvira ir patrauk­li rinka. 

Paulius SAUDARGAS

Europos Parlamento narys

Paprastai ir institucija, ir kiekvie­nas žmogus įvaizdį pirmiausia kuria sa­vo veikla bei darbais. Ta­čiau, pasirodo, jį galima formuoti ir spal­vin­gais, nežinia kokią prasmę tu­rinčiais lipdukais. Ir, matyt, kuo jų dau­giau, tuo tas įvaizdis solidesnis. Bent jau taip atrodo, stebint Šilalės savi­valdybės vadovų veiksmus – po rajoną zujantys tarnybiniai automobiliai tiesiog mirga nuo įvairiaspalvių paveiksliukų, o savivaldybės vadovai įrodinėja, kad tai esą šiuolaikiški, aiškiai atpažįstami identiteto ženklai, kurie neva prisideda prie „skaidru­mo, atvirumo ir profesionalumo prin­cipų įgyvendinimo“... O kad jau „šiuo­lai­kiški ir modernūs“, tai ir kaina atitinkama.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Savi marškiniai arčiau kūno. Šis senas posakis reikštų, kad reikėtų rašyti sau jautresne tema – apie politinį LRT užvaldymą, galbūt net gresiančią naują „kasperviziją“. Todėl šią savaitę prie Seimo vėl degs protestuotojų laužai. Tačiau Ukrai­nos karo laužas – gerokai kaitresnis, nes ir agresorius nuožmesnis. 

Šį sekmadienį ir pirmadienį Berlyne Volodymyras Zelenskis susitiko su specialiuoju JAV pasiuntiniu Steve‘u Witkoffu ir didžiųjų Europos šalių lyderiais. Gruodžio 18 d. yra numatytas Europos Sąjungos (ES) vadovų tarybos susitikimas. Prieš tai vyko Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos lyderių pokalbis telefonu su Donaldu Trumpu. Teigiama, jog jis buvo gana griežtas, jame skambėjo ir šiurkštesnė leksika...

D. Trumpas piktas. Su šiomis taikos derybomis jam nesiseka. Jis skuba. Jis norėtų Šv. Kalėdas sutikti švęsdamas aštuntą ar devintą taikos susitarimą, o kitų metų gruodžio 10-ąją vykti į Oslą atsiimti Nobelio taikos premiją. Deja. Putinas jį paveda. 

Sergėjus Lavrovas jau neslepia, kad D. Trumpas pritaria Rusijos reikalavimams, nes dėl jų buvo susitarta Ankoridže. Ministras tvirtino, jog Amerikos vadovas supranta pirmines karo prieš Ukrainą priežastis, kurias esą „reikia panaikinti“. Kaip panaikinti? Ogi likviduoti Ukrainos valstybę...

Kitaip sakant, jokio nei 28, nei 20-ies punktų plano nebus. D. Trumpas mąsto kaip vertelga: jam reikia garbės, Nobelio taikos premijos ir Rusijos išteklių, ypač glūdinčių Arktyje. Kuo čia dėta Ukrainos valstybė! Bet galima sutikti, kad Kyjivas atiduos Rusijai Donbasą, įkuriant čia teritorinę fikciją – „laisvąją ekonominę zoną“, o Ukraina iki 2027 m. galės pradėti stojimo į ES procesą. Apie saugumo garantijas D. Trumpas kalba sukandęs dantis, nes žino, kad Putinas bus prieš. Nors Maskvai tai taptų kompromisu vietoj Ukrainos integracijos į NATO. Juk ji puikiai mato, kokia amorfiška ir neryžtinga ta ES...

V. Zelenskis irgi ne pėsčias. Jis puikiai išnaudojo D. Trumpo reikalavimą surengti Ukrainoje rinkimus.

„Gerai, mes pakeisime konstituciją, rinkimų įstatymą ir karo metu surengsime rinkimus bei kokį nors referendumą“, – sako V. Zelenskis.

Jis jaučia (sociologiniai tyrimai tai patvirtina), kad kol kas dauguma būsimų rinkėjų – tiek šalies viduje, tiek užsienyje – pasisakys už jo kandidatūrą ir už jo „karo partiją“. Čia Putinas, reikalaujantis legitimuoti prezidentą, aiškiai pralošia. Jis netenka vieno stip­riausių derybinių argumentų. Klausi­mas tik toks: ar šį Putinui nepatogų pasiūlymą pateikęs D. Trumpas tai darė sąmoningai, ar, kaip paprastai, emocijos pagautas?

Pasigirsta Z-blogerių (taip vadinami Rusijos interneto propagandistai) balsai esą gaila, jog Ukraina rinkimų nerengs užgrobtose Donbaso teritorijose. Ir reikalauja, kad būtų įsteigti atskiri balsavimo punktai rusakalbiams Ukrainos gyventojams arba pastatytos balsavimo urnos Odesoje ar Nikolajive, nes neva iki rinkimų šie miestai jau būsią rusų... 

D. Trumpas vėl kartoja Kremliaus sentenciją: „Rusija kare turi pranašumą, nes ji didžiulė, o didžiosios šalys visada nugali“. Putinui tai patinka, tačiau juk lakiais posakiais karo nelaimėsi. Net Putino pažadas per tris dienas užimti Kyjivą virto pajuokos objektu.

Jeigu naujas taikos planas bus įgyvendintas toks, koks yra dabar, Ukraina sutiks su praradimais, bet nebus nugalėta, o tai reiškia, jog Rusijai ši šalis išliks patikimu barjeru žygiui į Europą.

Nuolat vanodami ES dėl jos pasyvu­mo, galėtume ir pagirti: naudodamasi specialia procedūra, skirta nepaprastosioms ekonominėms situacijoms, Bendrija neribotam laikui įšaldė Ru­sijos aktyvus Europoje, kol ji nenutrauks agresyvaus karo prieš Ukrainą ir nekompensuos jos patirtų nuostolių. Po šio sprendimo seks kitas žingsnis – finansinių Ukrainos poreikių tenkinimas 2026–2027 m. Šį sprendimą tvirtins ES aukščiausio lygio susitikimas gruodžio 18–19 d. Taip bus apei­tas Vengrijos ir Slovakijos veto. Dabar reikia įtikinti tokias šalis kaip Belgija, kurios depozitoriume „Euroclear“ sukaupta daugiau kaip 190 mlrd. eurų Rusijos banko aktyvų iš visų 200 mlrd., esančių Europoje, kad Ukrainai dalį lėšų būtų galima duoti kaip paskolą. 

O kol kas šviesulių nedaug. Žibalo į ugnį įpylė D. Trumpo administracijos paskelbta Nacionalinio saugumo strategija, kurioje reiškiama aštri kritika Europai. Tai džiugina Putiną ir sukelia nepasitenkinimą Briuselyje. Šis nedrįsta rodyti viduriniojo piršto Vašingtonui. Atvirkščiai: pataikauja jam ir vis kartoja, jog be Amerikos Europa yra silpna. Genealogijos specialistai juokauja: gal iš tikrųjų čia veikia genai, nes gi didžioji dauguma amerikiečių – išeiviai iš Europos...

Česlovas IŠKAUSKAS

Žemaitės gatvėje Šilalėje verda darbai – dalis daugiabučių kiemų jau kuris laikas virtę apkasais tiesiogine to žodžio prasme. Žmonės palei „trobas“ prasimynė siaurus takelius, o darbininkai niekur neskuba – matyt, gauna valandinį atlygį.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Treigių kaime, visai šalia piliakalnio, ūkininkaujantys Oksana ir Ignas Čerkauskai džiaugiasi sėkme – kon­kurse „Metų ūkis 2025“ šiemet jiems skirta trečioji vieta. Prieš dešimtmetį įsikūrę Oksanos senelių žemėje, jauni ūkininkai neslepia, jog jų požiūris į ją kitoks. Skirtingai nei pirmiesiems atsikūrusios Lietuvos ūkininkams, dabar ūkininkaujančiam jaunimui žemės ūkis yra verslas ir jie sugeba ne tik užauginti kokybišką mėsą, bet ir randa būdų pristatyti ją tiesiai klientui.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 96

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija gruodžio 9-ąją tapo tikra Lietuvos ir Žemaitijos kultūros širdimi – čia vyko išskirtinis švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) kultūrinės srities konferencija-etnopopietė „Jauniuk, šuok, dainūk ir niekad nepasidūk!“

Į renginį susirinko visų Šilalės rajono mokyklų bendruomenės ir svečiai, parapijos klebonas kun. Edgaras Petkevičius, o susirinkusiuosius sveikino gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė.

Renginio metu tarp lektorių pranešimų skambėjo liaudiška muzika, atliekama Laukuvos, Kaltinėnų ir Kvėdarnos gimnazijų kolektyvų, jų dainos ir instrumentų garsai tarsi perkėlė visus į senąją Lietuvą, kur kiekviena melodija pasakoja istoriją. Žiūrovai ne tik klausėsi, bet ir lingavo, šypsojosi, jungėsi draugėn į dainą ar šokį. Netrūko ir etnoimprovizacijų su minklėmis bei mįslėmis, kurias gudriai užminė mokytoja Gražina Pameditienė, o prie jos netikėtai prisijungė Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys.

Kun., profesorius, daktaras Saulius Stumbra kalbėjo apie tautinio ir religinio tapatumo dermę liaudiškojo pamaldumo praktikose, jaunimas su birbynės mokytoju Alvydu Vozgirdu atskleidinėjo tradicinių lietuviškų instrumentų paslaptis, jų kilmę bei reikšmę, prof. R. Balsys akcentavo etninės tapatybės svarbą šiandienos pasaulyje, ypač jaunimui. Varnių regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas priminė, kodėl žemaičių kalba yra mūsų identiteto kertinis akmuo, ir patikrino jaunimo žinias žemaitiškai. Didelio susidomėjimo sulaukė pranešimas apie maisto paveldą, kurį pristatė Jokubaičių ekologinio ūkio savininkė Inga Jokubaitienė. Ji pasakojo, kaip senieji receptai ir tradiciniai produktai išlieka gyvi, perduodami iš kartos į kartą, kvietė ragauti pagal ponios prezidentienės Smetonienės receptą keptų spurgų, vaišino savo ūkyje gaminamais baltiškais sūriais ir pienu. Tai buvo ne tik teorija – salėje tvyrojo tikras žemaitiškos virtuvės aromatas, primenantis, kad maistas yra kultūros dalis.

Šis renginys tapo gyvu įrodymu, kad etnokultūra nėra praeitis – tai mūsų dabartis ir ateitis. Kvėdarnoje organizuota TŪM kultūrinės srities konferencija – etnopopietė dar kartą parodė, jog bendruomenės susitelkimas, tradicijų puoselėjimas ir meilė savo kraštui gali sukurti nepakartojamą atmosferą ir ugdyti lietuviškos dvasios tapatumą mokiniuose bei visuomenėje.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Nuotr. Evos DZENOVAGYTĖS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai turėjo galimybę susipažinti su joga – praktika, skirta kūno lankstumui, jėgai, pusiausvyrai ir protiniam susikaupimui ugdyti. Užsiėmimus vedė sertifikuota jogos mokytoja Neda Kurlianskė, turinti tarptautinius sertifikatus ir ilgametę praktiką.

Nedos užsiėmimai išsiskiria individualiu požiūriu į kiekvieną besimokantįjį, atsižvelgiant į jo fizines galimybes ir poreikius. Paauglystė – intensyvaus fizinio bei emocinio augimo laikotarpis, kuriuo joga gali padėti mokiniams išmokti įveikti kasdienius iššūkius: mokymosi krūvius, bendravimo problemas, o dar vyresniems – ir egzaminų baimę. Reguliarūs jogos pratimai gerina laikyseną, stiprina imunitetą ir padeda suprasti, kaip valdyti emocijas.

Apsilankymo gimnazijoje metu jogos mokytoja ne tik demonstravo fizinius bei kvėpavimo pratimus, bet ir paaiškino jogos naudą kūnui ir protui. Mokiniai užsiėmimo metu mokėsi sutelkti dėmesį, taisyklingai kvėpuoti ir pajusti, kaip tai padeda atsipalaiduoti ir pailsėti.

Jogos užsiėmimai finansuojami iš Šilalės savivaldybės sporto rėmimo programos „Sportas visiems 2025“ lėšų.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė

AUTORĖS nuotr.

Kalbininkė Albina Auksoriūtė jau seniai įleido šaknis sostinėje ir jaučiasi esanti tikra vilnietė. Tačiau žemaitiška prigimtis, atlydėjusi iš gimtųjų namų Sodalės kaime Kvė­darnos apylinkėse, niekur nedingo. Ji žemaitiškai dėlioja mintis ir kaipmat prabyla savąja dūnininkų šnekta vos tik sutikusi kraštietį. Gimtoji tarmė įsitvirtino ir profesiniame A. Auksoriūtės gyvenime: mokslininkė renka ir analizuoja žemaičių šnektų medžiagą, padėdama suprasti, kuo ši tar­mė unikali ir kodėl jos išsaugojimas yra svarbus visai lietuvių kalbai.

Tyrimų akiratyje – kraštiečių veikalai 

Tiems, kas domisi lietuvių kalba, jos tyrimais, Lietuvių kalbos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos, Mokslo tarybos pirmininkės dr. A. Auksoriūtės vardas yra gerai žinomas, o kiekvienam žemaičiui – bent jau girdėtas. Mokslininkė, daugiausia besidarbuojanti terminologijos, žodynų, kalbos norminimo srityje, tarmių taip pat nepalieka nuošalėje. Ji prabyla ir į kraštiečius, ragindama nepamiršti gimtosios dūnininkų šnektos, išsaugoti ne tik žodinę, bet ir rašytinę jos formą. Nauja mūsų laikraščio rubrika „Žuodis jung“, kuria šilališkiai deklaruoja savo atsakomybę už dūnininkų šnektos saugojimą ir plėtojimą, pradedama būtent A. Auksoriūtės įžanginiu straipsniu („Šilalės artojas”, 2025 m. 12 mėn. 5 d., Nr. ). 

Pokalbiui su kraštiete susitinkame Lietuvių kalbos institute. Ant pašnekovės darbo stalo – dar spaustuvės dažais kvepianti monografija „Lietuviški augalų ir grybų vardai XIX a.: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos ir Lauryno Roko Ivinskio vardynai“. Taip ir knieti atsiversti vasariško viršelio knygą, bet, pasirodo, neprofesionalui ši monografija, prie kurios mokslininkė dirbo visą penkmetį, – kietas riešutėlis. Net skaitant pavadinimo asmenvardžius suklupti nesunku, ypač ne žemaičiui. 

„PAbrėža, žemaičiai kirčiuoja būtent taip – pirmąjį skiemenį, – pataiso mane Albina, pristatydama vieną iš dviejų tyrinėtų vardynų autorių. Pranciškonų vienuolis J. A. Pabrėža aprašinėjo žemaitiškus augalų vardus, sudarė ne vieną botanikos žodyną. Didžiausios apimties, svarbiausias jo darbas – pirmas Žemaitijos augalų vardynas „Taislius augyminis” (1843 m.), kuriame augalų vardai pateikti moksliškai – lotynų kalba, taip pat lenkiškai, vokiškai ir, svarbiausia, lietuviškai. Jis važinėjo po Lietuvą, klausinėjo močiučių, kaip liaudies kalboje žmonės vadina, o neradęs tuos augalų vardus kūrė pats”.

Kai kurie J. A. Pabrėžos vardai prigijo tiek mokslinėje literatūroje, tiek bendrinėje vartosenoje. Pavyzdžiui, tvertikas – tvirtai įsikuriantis augalas, galintis net prie sienos prisikabinti užneštas vėjo, ang­lų vadinamas sienų gėlėmis. Klemalis, eraičinas, gardūnytis, austėja, guboja – „Taisliaus augyminio” autorius šiuos vardus nusižiūrėjo nuo Jono Lasickio veikalo  „De Diis Samagitarum Caeterorumque Sarmatarum et Falsorum Christianorum” (Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netik­rų krikščionių dievus) (1615 m.),

pavadindamas augalus pagoniškų dievų vardais. J. A. Pabrė­žai tuos vardus iš minėto veikalo išrašė ir atsiuntė Aleksandra Volfgangaitė. Kai kurie mūsų ausiai neįprasti, išskyrus visiems žinomą guboją, tačiau juos galima rasti bet kuriame lietuviškame augalų sąvade. Buvo ir neprigijusių, pavyzdžiui, babilius – alyva. 

Kraštiečio L. R. Ivinskio, beje, kilusio iš Šilalės rajono, veikalus, kuriuose jis aprašo žemaičių augalus ir grybus („Grybų atlasas”, „Prigimtūmenė” – šiuo naujadaru autorius pavadino gamtą), A. Auksoriūtė nagrinėjo ir rengdama disertaciją. „Prigimtūmenėje” jis rėmėsi Linėjaus sistema, be žemaitiškų augalų ir grybų vardų, nurodė ir lotyniškus, pateikė lenkiškų bei vokiškų atitikmenų. Tad atsekti, kuriam augalui autorius priskyrė vieną ar kitą žemaitišką vardą, nesunku. 

L. R. Ivinskis sukūrė daug įdomių vardų, bet prigijo vos keletas, kur kas mažiau nei J. A. Pabrėžos. Mat „Prigimtūmenės”, rankraštis, sudarytas apie 1870 m., buvo išsiųstas į Krokuvą ir iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio Lietuvoje net nebuvo žinomas. Šiandien jį sklaido tiek kalbininkai, tiek botanikai. Valstybinės kalbos komisijos Terminologijos pakomisei suteikiant vardus naujiems į Lietuvą atkeliaujantiems augalams, A. Auksoriūtė yra pasiūliusi ne vieną L. R. Ivinskio naujadarą – prikėlusi juos naujam gyvenimui. 

Tarmės paslėpti neįmanoma 

„Mano gimtoji – pietų žemaičių varniškių, kitaip vadinama dūnininkų kvėdarniškių šnekta. Močiutė Bronisla­va, arba babukas, kaip sako kvėdarniškiai, skaityt paskaitė, nelabai rašyt mokėjo, kuo puikiausiai ja kalbėjo. Ir mama, ir tėvelis – visi kalbėjomės tik žemaitiškai”, – pasakoja A. Auksoriūtė. 

O štai Kvėdarnos vidurinėje mokykloje galiojo nerašyta taisyklė vartoti tik bendrinę kalbą. Bet vos išėję iš klasės mokiniai akimirksniu pereidavę prie tarmės – žemaitiškai kalbėję pertraukų metu, už mokyklos ribų, visur, tik ne per pamokas. Tokia „dvikalbystė” niekam netrukdė, atrodė savaime suprantama. Atvykusi studijuoti į Vilniaus universitetą, Albina stebėjosi kolegų iš Telšių pasakojimu, kad jų pamokos buvo vedamos žemaitiškai.  

„Visiškai paslėpti tarmės negali, akcentas matosi, kirčiavimas skirtingas, bet mokykloje mes stengėmės nekalbėti žemaitiškai. Priešingai nei namie – tik žemaitiškai, niekaip kitaip. Būdavo, studijų laikais grįžtu namo, įsėdu į rajoninį autobusą ir iškart persijungiu į žemaičių kalbą. Ne, tam jokių pastangų nereikėjo, nereikia nė dabar. Tai yra gimtoji tarmė, tu ja iki amžiaus galo moki kalbėti. Viskas natūraliai: susitinki žemaitį – pradedi kalbėti žemaitiškai”, – anot A. Auksoriūtės, net prabilusią bendrine kalba, kraštiečiai ją iš pirmų žodžių atpažįsta kaip žemaitę. 

Tiesa, mokslininkės aplinkoje Vilniuje žemaičių nėra daug. Lietuvių kalbos institute dūnininkė tėra ji viena, dar viena kolegė – dounininkė. Asmeniniame rate taip pat supa daugiausia kitų tarmių atstovai. Širdžiai miela savąja A. Auksoriūtė bendrauja jau per tris dešimtmečius gyvuojančios Šilalės kraštiečių draugijos susitikimuose, Vilniaus žemaičių sueigose, bet pripažįsta, jog sostinėje progų pakalbėti žemaitiškai nepasitaiko daug. 

Mama nepasidavė melioracijai

„Kol mama buvo gyva, vis parvažiuodavau į tėviškę, leisdavau ten atostogas. Dabar grįžtu retai... Nė vienas iš mūsų penkių vaikų tėviškėje nepasiliko. Aš Vilniuje, dvi sesės Klaipėdoje, viena Šakiuose, brolis Telšiuose. Užaugome Sodalės kaime, vienkiemyje tarp Pajūralio ir Kvėdarnos, varganoje troboje. Ji buvo pastatyta vietoj vokiečių per karą sudeginto didžiulio dviejų galų namo. Ten mano mamos, močiutės šaknys. Mama, mirus tėveliui, apie 2002-uosius persikėlė į Kvėdarną”, – tėviškės ištuštėjimo istoriją pasakoja A. Auksoriūtė. 

Dabar ta visai giminei brangi vieta vėl atgijusi. Albinos sūnėnas, vyriausiasis jos tėvelių anūkas, močiutės palaimintas nugriovė senąjį namelį su visais ūkiniais pastatėliais ir pasistatė gražius modernius namus. Tarp šių naujų sienų, bet ant tos pačios žemės giminė susirenka per šventes. 

„Atsimenu tą įspūdį, kai nuvažiavome ten pirmą kartą. Buvo prieš Velykas, gamta budo, prieš akis – savi laukai. Namas kitas, bet išeini į lauką ir matai tą pačią žemę. Visada smagu ten nuvažiuoti, ypač vasarą. Ne taip toli Jūra, Padievaičio piliakalnis. Labai smagu sugrįžti į vaikystės laukus, – išsaugota tėviške džiaugiasi kraštietė prisimindama, kad tik mamos dėka ji išliko: – Vykstant melioracijai buvo bandoma žmones sugrūsti į vieną vietą, mus taip pat labai spaudė išsikelti į Pajūralį. Mama pasipriešino, pasakė, kad niekur neis nuo savo žemės. Atsimenu, buvo baisu. Aparė aplink namus be jokio tako, eidavome į mokyklą tris kilometrus per lieptą, per pievas. Tuos išsaugotus 18 hektarų mama susigrąžino atgavus Nepriklausomybę. Ir dabar esame ant savos žemės. Tai didžiulis turtas”.

Džiugina ir tai, jog gimtieji žemės plotai prasmingai įdarbinti: juos išsinuomavęs ūkininkas vysto ekologinę gyvulininkystę, laukuose ganosi pagal aukščiausius standartus auginamų karvių banda.

„Būtų įdomu kokią karvę pamelžti, prisiminti vaikystę”, – juokiasi pašnekovė.

Vaikystės svajonės išsipildė su kaupu

Kas iš šių vaikystės laukų išvedė į platų mokslo kelią? Albina sako jau nuo ketvirtos klasės žinojusi, kad bus lietuvių kalbos mokytoja. Tam didelę įtaką padarė lietuvių kalbos mokytoja Marytė Kvederienė ir, žinoma, knygos. Kvėdarnoje knygyno nebuvo, artimiausias – Šilalėje, tad Albina skaitydavo viską, ką rasdavo mokyklos bib­liotekoje. 

„Man norėjosi studijuoti lietuvių kalbą, būtinai Vilniaus universitete, senuosiuose jo rūmuose. Ir tas noras, kol baigiau mokyklą, nepakito. Mano studijų metu sovietiniai laikai jau ėjo į pabaigą, universitete buvo labai gyva demokratinė dvasia, kalbama apie tuos dalykus, kurie kitur dar nebuvo aptarinėjami. Dėstė iškilūs profesoriai, tada dar buvę pilni jėgų, – Zigmas Zinkevičius, Aleksas Girdenis, Aldona Paulauskienė, Donatas Sauka, Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė ir kiti. Mano diplominiam darbui vadovavo profesorius Z. Zinkevičius, rašiau apie Simono Stanevičiaus leksiką. Vis tiek nuo žemaičių niekur toli nenuėjau – tyrinėjau žemaičius, jų raštus, jų darbus”, – šypsosi kraštietė. 

Studijų metais ji taip prisijaukino Vilnių, kad perspektyva mokytojauti provincijoje neatrodė svajonės išsipildymas. Anuomet diplomą gavę jauni specialistai privalėjo dvejus metus atidirbti pagal paskyrimus. A. Auksoriūtė, nors ir nenoromis, jau dairėsi po Žemaitiją. Iš kelių pasiūlymų patraukliausia atrodė Plungė, per žiemos atostogas nuvažiavo ten apsidairyti ir netrukus sulaukė asmeninio kvietimo mokytojauti. Bet tada per vieną dieną reikalai apsivertė. Eidama į Lietuvių kalbos katedrą su paskyrimo dokumentais, Albina sutiko grupės kuratorę profesorę A. Paulauskienę. Ši paklausė, kodėl ji norinti išvažiuoti. Išgirdusi, jog absolventė tokiu noru nedega, pasakė, kad tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute yra pora vietų, patarė pabandyti. Kitą dieną katedros vedėjas Z. Zinkevičius paragino jau griežčiau: liepė tuoj pat eiti į institutą. Pasirodo, profesorius kaip tik buvo sulaukęs skambučio iš instituto – Stasys Keinys, pasitaręs su Kazimieru Gaiveniu, klausė, gal šis turįs gerą studentę, kurią galįs rekomenduoti. 

„Atėjau pasikalbėti, ir sutarėme. Terminologojos grupėje kaip tik reikėjo žmogaus, o man ši sritis labai patiko. Kiek buvo laimės! Nereikėjo išvažiuoti, galėjau likti Vilniuje. Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne tas netikėtas pasiūlymas. Mano kambario draugė telšiškė išvažiavo į Laukuvą, ten tebegyvena, tebedirba”, – pasakoja kraštietė.  

Ji pati taip pat liko ištikima savo pirmajai darbovietei. Lietuvių kalbos institute A. Auksoriūtė rado puikias sąlygas moksliniam darbui, iki šių metų septynerius metus buvo jo vadovė. Baigiantis direktorės kadencijai, Vilniaus rotušėje dr. A. Auksoriūtei buvo įteiktas I laipsnio apdovanojimo ženk­las – medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai”. 

Garbingas įvertinimas, ko gero, galutinai pririšo prie sostinės? Albina neprieštarauja: Vilniuje ji jaučiasi labai gerai, čia turi visas sąlygas darbui, turiningam laisvalaikiui, čia – namai. Bet tėviškė visada liks ta vieta, kur skrieja mintys, kur norisi grįžti dalintis plačiajame pasaulyje įgyta patirtimi. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Slemas „ANT kOpėčių“ – kas tai yra? Slemas – tikra poezijos mišrainė, egzistencija, kurioje žodis ir kūnas juda vienu ritmu. Tai tarsi poetinis šėlsmas, kuriame renkasi žodžio meno mylėtojai raiškiai atlikti savo kūrybos tekstus. 

Pernai pirmosios performatyviosios poezijos varžybos Šilalėje buvo kažkoks keistas, tarsi iki galo nesuvoktas fenomeniškas sprogimas. Šiemet, kai žmonės per metus jau labiau suartėjo su poezijos varžybų – slemo sąvoka, pasijuto mažiau abstrakčios šio formato formos, Šilalės kultūros centro didžiojoje salėje užvirė tik­rų tikriausias poetinis „tūsas“: visko buvo dvigubai daugiau – ir publikos, ir slemerių, triukšmo, dulkių, sarkazmo, ironijos ir įtampos taip pat. 

Antrajame Šilalės sleme dalyvavo klaipėdiškiai Dainius Sobeckis, Haiku Hakeris, Ajus Vėjas, Regina Fominichienė iš Tauragės, Karuselė iš Kėdainių, šilališkiai Gerda, Domantas Balčiūnas, Renata Karvelis ir Austėja Ličkutė iš Laukuvos.

Slemas „ANT kOpėčių“ tęsėsi daugiau negu dvi valandas, tad tikrai nustebino publikos kantrumas – ji taip įsitraukė į vyksmą, kad nejuto laiko. O publika sleme yra svarbu, tai tarsi komisijos „gauja“ prieš vieną poetą. Publika gali būti žiauri, gali būti teisinga, tačiau kartais gali atrodyti dar labiau sumišusi nei pats slemeris. Svarbiausia – ją prisijaukinti.

Šiemet aukščiausias slemo titulas atiteko R. Fominichienei, antrąją vietą užėmė R. Karvelis, trečios vietos nugalėtojas tapo Ajus Vėjas. 

Lipti ant scenos ir skaityti savo kūrybą – rimtas iššūkis. Vienu momentu net galėjai pajusti nusiritusias į kulnus poetų širdis. Tačiau vis tiek įtariu, jog šis formatas gali tapti stipriu kultūriniu traukos tašku į Šilalę ir ateityje. 

Beje, slemo „ANT kOpėčių“ metu buvo atskleistas slaptasis poetas, kuris dalinasi savo kūrybos tekstais Facebook paskyroje „Karuselė“. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau „Karuselės“ profilį ir jame esančius tekstus, kilo noras išsiaiškinti, kas tas paslaptingasis poetas. Tad ir Šilalėje jis sukėlė tik­rą sąmyšį – jis ne tik prisidės prie Šilalės slemo istorijos: ne per kiekvienas varžybas būna garbė atskleisti slaptą poetą.

Šios patirtys mane augina kaip kūrėją. Didžiuojuosi slemeriais, džiaugiuosi visais, kas atėjo paklausyti ir pažiūrėti šių poetinių išdaigų. Ar kitais metais slemas bus? Manau, kad taip! Nes jis tikrai labai tinka Šilalei.

Noriu padėkoti slemo dalimi tapusiems mano, kaip organizatoriaus, padėjėjams – Urtei Šaulytei, Karoliui Šniaukštai, Julijai Teresei Sadauskytei ir Edilijai Nagytei už gražius kad­rus. Ačiū Atviro jaunimo centro atstovėms Gabijai Bliudžiūtei ir Karolinai Šiaudvytienei, Šilalės kultūros cent­rui, Šilalės rajono savivaldybei, Vestai Vitkutei, rajono laikraščiui „Šilalės artojas“, kultūros žurnalui „Literatūra ir menas“, jaunimo naujienų portalui „Žinau viską“.

Tautvydas VĖTRA,

jaunasis Šilalės krašto menininkas, plėtojantis meninę ir kultūrinę 

veiklą Šilalės krašte bei kituose Lietuvos miestuose, 

Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanoris

J. T. SADAUSKYTĖS ir E. NAGYTĖS nuotr.