Savivaldybės skiriamos kompensacijos skatina rajono gyventojus, neturinčius galimybių prisijungti prie centralizuotų tinklų, įsirengti individualius nuotekų valymo įrenginius. „Šilalės artojas“ jau rašė ir informavo, jog remiami ne visi gyventojai. Tie, kurių gyve­namojoje vietovėje per artimiausius penkerius metus planuojama tiesti nuotekų surinkimo tinklus, kompensacijų gauti negali. Žmonės suprastų ir gal net nesipiktintų, jei tie penkeri metai neišsitęstų į „kada nors“, nes gyventi jiems reikia šiandien. O tokių situa­cijų, kaip rodo skundai redakcijai, deja, yra nemažai.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo  nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6

Baigiantis seniesiems metams Seimas nutarė padidinti atlyginimus biudžetinių įstaigų darbuotojams. Pakėlimas, atrodytų, simbolinis, vos keli eurai, todėl jį pajus tik svarbesnes pareigas užimantys ir didesnius darbo užmokesčio koeficientus turintys asmenys. Kita vertus, jiems algos didėja net tada, kai valstybė savo tarnautojams jų nedidina – tą patvirtina Šilalės savivaldybės viešai skelbiami skaičiai apie vidutinį darbo užmokestį.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6

Pastaraisiais dešimtmečiais demografinė padėtis Lietuvoje kelia vis didesnį susirūpinimą. Mažėjantis gims­tamumas ir augantis pirmosios santuokos amžius rodo, kad visuomenės šeimos kūrimo modeliai sparčiai keičiasi. Jauni žmonės vis dažniau atideda santuoką ir vaikų gimimą dėl išsilavinimo, karjeros ar ekonomi­nio nestabilumo, o tai lemia visuomenės senėjimą ir darbo jėgos mažėjimą. Šios tendencijos neaplenkia ir Šilalės – mūsų rajone taip pat kasmet gimsta vis mažiau naujagimių ir vis daugiau šilališkių iškeliauja į amžinybę.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 6

Nuo praėjusių metų pabaigos Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija džiau­giasi tapusi sveikatą stiprinančia mo­kykla. Tai ne tik garbingas įvertinimas, bet ir prasmingas įsipareigojimas rū­pintis kiekvieno mokinio bei visos mokyklos bend­­ruomenės fizine, emocine ir dvasine gerove. Todėl kasdien siekiama ne tik perduoti žinias apie sveikatą, bet ir ugdyti sveikos gyvensenos įpročius, telkiant mokytojus, medikus, šeimas ir visą bend­ruomenę kurti ap­lin­ką, kurioje gera augti, mokytis ir jaustis saugiai.

Progimnazijos sveikatinimo komanda sausio pradžioje pakvietė mokyklos bendruomenę dalyvauti Sniego dienoje. Nors ši diena Lietuvoje ir pasaulyje minima sausio 18 d., trečiąjį sausio sekmadienį, mes ją surengėme šiek tiek anksčiau. O renginys buvo iš­ties puikus: vieni mokiniai čiuožė rogutėmis per sniego kalnus, kiti leidosi snieguotais Aukštagirės šlaitais, treti linksmai čiuožinėjo ant ledo... Buvo ir tokių, kurie gerai padirbėjo ir nukasė sniegą kieme, kai kurie išdykaudami griuvinėjo į tėvų sukastus sniego kalnus arba pastatė puikią sniego pilį ir papuošė ją mūsų šalies istorine vėliava. 

Juokas skambėjo aplink, kiek­­viena akimirka buvo kupina džiaugsmo ir žiemos stebuk­lo. Net­gi mokytojai kartu su mokiniais čiuožinėjo ant ledo, šliuožė slidėmis užpustytais miš­­ko keliukais, o patys drąsiausi, įsikaitinę pirtyje, krito į purias pusnis! Visi džiaugėsi žiemos pramogomis, pamiršdami kasdieninius rūpesčius. Džiugu, kad ir mokytojai, ir mokiniai atsiliepė į kvietimą smagiausias akimirkas įamžinti fotonuot­raukose ar videosiužetuose, kuriuose užfiksavo nuostabią žiemišką gamta, sniego skraiste pasidabinusius medžius.

Paula MAKARAITĖ 

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8e klasės mokinė 

Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

Mokyklos archyvo nuotr.

Lietuvą neseniai šokiravo pranešimai, kad dėl staiga užgriuvusio didelio sniego Plungės, Kretingos ir dar ke­liuose Žemaitijos rajonuose buvo uždarytos mokyklos, o mokiniams pamokos kelias dienas vyko nuotoliniu būdu. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi, jei panašiai tiek prisnigus ir spaudžiant keliolikos bei dau­giau laipsnių šalčiui jūsų bute dingtų šildymas, elekt­ra, dujos ir vanduo?

Būtent tai šiuo metu patiria ne tik daugybė Ukrainos didmiesčių ir kaimelių, bet ir šalies sostinė. Čia situacija po priešo antskrydžių yra pati sudėtingiausia, mat mažuose miesteliuose gyventojai ke­lioms dienoms prisiglausti gali ir pas privačius namus turinčius giminaičius ar bičiulius. Sunkiausia tiems kyjiviečiams, kurie gyvena viršutiniuose daugiaaukščių butuose. Mat vandenį į juos pakelia specialūs elektriniai varikliai, o dingus elektrai, vandens nebėra net tualetuose. Be to, neveikiant liftams, į 30-ą aukštą daug vandens neatsineši, tad pensininkai, ligoti asmenys ar šeimos su mažais vaikais pateko į labai pavojingus spąstus.

Kyjivo valdžia neriasi iš kailio, siekdama pagelbėti, tačiau meras Vitalijus Klyčko nusprendė neslėpti sunkumų ir paragino vykti pas gimines visus, kas tik turi tokią galimybę. Tačiau ne visiems tai įmanoma: vieni negali palikti darbo, nes bijo dėl pravaikštų jo netekti, dalis prisibijo įstrigti pusnyse, treti viliasi, jog padėtis sunormalės. 

Ir nors meistrams, dirbantiems ištisomis paromis, Kyjivo meras nurodė išmokėti specia­lias premijas, kad paskatintų, pagalbon pakvietė visus, kas sugeba bent kiek remontuoti, vis tik padėtis išlieka sudėtinga. 

Po bombardavimų iš pirmadienio į antradienį Kyjive be šilumos liko daugiau nei 5630 daugiabučių namų, viena miesto pusė visai neturi vandens, dėl trūkusių vamzdžių varvekliai susiformavo net laiptinėse...

Merijos sutelkti savanoriškų organizacijų aktyvistai beldžiasi į nešildomų namų butus, registruoja pasilikusius gyventi žmones ir neša jiems karštą maistą bei miegmaišius. Kol kas nepranešama apie mirtinai sušalusius asmenis, tačiau daugėja informacijos apie randamus negyvus naminius gyvūnus. Šiuos raginama priglausti, maitinti. Prie nešildomų namų išdygo palapinės, kuriose galima pasišildyti, gauti šiltos arbatos, pakrauti telefonus iš pajungtų dyzelinių generatorių. 

Tokia šalta žiema Ukrainoje buvo tik pirmus karo mėnesius 2022 m. Pamenu, tada vykdamas į Ukrainą, regėjau, kaip prie perėjimo punkto pasienyje į Lenkiją driekėsi kilomet­rinė pabėgėlių eilė, o žmonės šildėsi prie uždegtų laužų. Ky­jivas tada skendėjo absoliučioje tamsoje, bet ne todėl, kad ne­buvo šildymo ir elektros. Elekt­­ra buvo išjungiama dėl tokio kariškių nurodymo, mat šie baiminosi, jog okupantai naktį siųs raketas ten, kur pamatys šviesą.

Realų šilumos, elektros ir vandens stygių pirmą kartą man asmeniškai teko pajusti nuvykus į Charkivą, kurį okupantai tada buvo pusiau apsupę. Labiausiai kentėjo Šiaurės Saltivkos mikrorajonas, arčiausiai Rusijos esantis miesto pakraštys, mat pro čia siekę prasiveržti priešai jį bombardavo dieną naktį. Dalis Šiaurės Saltivkos gyventojų apsigyveno metro požemiuose, dauguma pėsčiomis patraukė geležinkelio stoties link, o pavieniai asmenys visgi pasiliko savo butuose. Tada vežiau kartu su vienos religinės bendruomenės savanoriais maistą tiek met­ro pasislėpusiems, tiek kelių daugiaaukščių rūsiuose įsikūrusiems asmenims. Šių pasakojimai buvo sukrečiantys – valgį gamindavo ant laužo, bet tik aprimus bombardavimui, tačiau tekdavo kieme laidoti ir nuo skeveldrų žuvusius kaimynus...

Vėliau susipažinau ir su legendiniu tapusiu kiemsargiu Anatolijumi, kuris dvylikaukščiame name Šiaurės Saltivkoje ne tik kad liko vienui vienas, bet ir saugojo kaimynų namus nuo vagių bei dalinosi varganu maistu su gretimame name likusiomis dviem ligotomis pensininkėmis. Rytais norėdamas nusiprausti Anatolijus privalėjo vandens kibire visų pirma pramušti susidariusį ledą, mat jo bute visi langai per sprogimus išdužo. Po pusmečio priešas buvo nuvytas nuo Charkivo, ir kitą žiemą Šiaurės Saltivkoje išdygo palapinės, vienoje kurių Anatolijus naktimis šildėsi. Vyriškis apsidžiaugė nuvežus lietuvių suaukotų pinigų ir apgailestavo, kad vi­sus metus neįstačius langų, bute įsiveisė pelėsis. Komuna­linės tarnybos visų pirma langus tvarkė kituose mikrorajonuoe, o dėl Saltivkos daugiabučių buvo laukiama ekspertų išvadų – kuriuos namus bus nurodyta griauti, o kuriuos dar įmanoma remontuoti.

Per šias Kalėdas savo socia­linių tinklų paskyroje paskel­bęs apie aukų rinkimą ukrainiečiams, paaukotas lėšas per­vedžiau gyvūnų prieglaudoms bei ma­skuojančius tinklus fronto ka­riams gami­nančioms organizacijoms. Pas­tarųjų va­dovai neseniai informavo, jog gautas lėšas skyrė ne tink­lams, bet kūno šildymo priemonėms. Mat užėjus dideliems šalčiams, apkasų įtvirtinimuose esantys kariai labiausiai prašo specia­lių šildančių pleistrų bei šildančių tepalų, kurie gelbėja nuo galūnių nušalimo. Beje, šiuos pleistrus bei vakuminiuose paketuose sudėtą maistą priekinėje linijoje esantiems kariams nugabenti įmanoma tik dronais...

Sniego gausa bei šalčiai susirėmimų fronte beveik nesumažino. Priešas ir toliau po truputį stumiasi gilyn, praėjusią savaitę vėl užėmė keletą kaimų Donecko, Zaporižės, Sumų regionuose. Ukrainos delegacija savaitgalį JAV susitiko su šios šalies atstovais aptarti taikos proceso bei informuoti apie Rusijos padarytą žalą energetikai. Ukrainos karinė žvalgyba pranešė turinti duomenų, kad Maskva artimiausiu metu ketina surengti naują galingą energetinių objektų bombardavimą, ir šildymo problemos gali dar labiau paaštrėti. Siekdamos padėti Kyjivui išgyventi šią sunkią žiemą, įvairios šalys skyrė papildomą paramą bei skubiai išsiuntė dyzelinių generatorių siuntas. Ir nors jie nėra pajėgūs apšildyti visų namų, bet bent padės užtikrinti energiją ligoninėms, vaikų bei senelių namams ir kitoms svarbioms įstaigoms. Siekdama taupyti energiją, Kyjivo merija nurodė sumažinti ir taip menką apšvietimą gatvėse bei išjungti reklamas. Prezidentas Volodimyras Zelenskis paragi­no užsienio partnerius kuo greičiau atsiųsti papildomų prieš­­raketinių sistemų, kad būtų galima labiau apsaugoti energetinius objektus. Tačiau Mask­va per neseną apšaudymą pa­de­monstravo, kad raketa „Orešnik“ skrenda tokiu dide­liu greičiu, jog įveikia visas priešraketines sistemas. 

Tai galimai savotiškas perspėjimas Kyjivui, jog jei nesutiks derėtis Maskvos primestomis sąlygomis, Ukrainai teks šalti ne tik šią, bet ir kitą žiemą. Kokiame etape yra derybos dėl taikos ir kada bus susitarta dėl ugnies nutraukimo, šiuo metu niekas nežino. Tuo labiau, jog dabar kilo nemenkų problemų ir dėl JAV bei Europos Sąjungos santykių – įtampa paaštrėjo po to, kai JAV kariai suėmė Venesuelos prezidentą, o Donaldas Trumpas ėmė grąsinti užgrobti Grenlandiją. Negana to, jis gąsdina ir naujais muitais. Ar šie nesutarimai nesukels sunkumų derantis dėl taikos Ukrainoje, parodys netolima ateitis. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Nors jau 35 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje, socialinio būsto klausimas vis dar išlieka opus. Ir greičiausiai, kol tokia pagalba nebus orientuota ne tik į minimalų išgyvenimą, bet ir į bent minimaliai orias gyvenimo sąlygas, laukiančiųjų eilės ir toliau trumpės tik simboliškai. Tarkime, per pastaruosius penkerius metus Šilalės savivaldybėje sudaroma tokių būstų laukiančiųjų eilė sumažėjo vos keliais žmonėmis: jei 2020 m. į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašą buvo įrašyti 104 asmenys (šeimos), tai praėjusių metų sąraše jų buvo vos 8 mažiau.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Praėjusią savaitę Šiaulių ligoninės gyvybės langelyje palikta prieš kelias dienas gimusi mergaitė. Nors įvykis ne toks jau ir retas, po kiekvie­no tokio „radinio“ dalis visuomenės vis dar patiria sukrėtimą – normaliai mąstantiems žmonėms sunku suvokti, kaip galima palikti likimo valiai kūdikį, kuris yra tavo kūnas ir kraujas. Vis dėlto ne tiek daug vaikų atsisako tėvai, kiek jų paimama iš šeimų, nesugebančių užtikrinti savo mažiesiems saugių gyvenimo sąlygų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Praėjusių metų pabaigoje individualių namų gyventojams išdalijus maisto atliekų konteinerius, daugelis susidarė nuomonę, jog UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro“ (TRATC) administracija stengiasi didinti veiklos apimtis, kad tik surinktų kuo daugiau pinigų – juk du ar tris konteinerius išpilti ir išvežti į atliekų tvarkymo vietą yra gerokai pigiau nei rinkti penkių rūšių atliekas ir jas visas atskirai tvarkyti. Tokį įtarimą gyventojams sukėlė ant konteinerių užklijuotos lipnios etiketės su kodais ir nuorodomis, kam jie priklauso. Kita vertus, žmonės nepatenkinti ir tuo, jog, norėdami pakeisti tuos „nusiraičiusius“ lipdukus, turi skambinti bent į kelias įstaigas – pasak gyventojų, vieno atsakingo už konteinerių ženklinimą nėra.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Aistros dėl Kapčiamiesčio poligono tarsi ir prislopo, tačiau kaip kirviu kirstas Vyriausybės sprendimas žmonėms vis dar kelia daug nerimo. Susirūpinimas supranta­mas: gyventojams skaudu, kad jų tėvų ir senelių nuo seno gyventos sodybos bus iškeliamos nežinia kur, jų žemę ir miškus darkys tan­kai, nors grėsmė dar nėra reali. Taip susiduria valstybės interesai ir žmogiškasis faktorius. 

Iš tikrųjų, lengva pasakyti: prioritetas turi būti valstybės saugumas, o ne privati nuosavybė. Iš pradžių tokią pliką tezę skandavo Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės vadai, kurie vyko į šį Pietų Lietuvos kampelį, neturėdami aiškaus plano ir argumentų, kaip gi vyks iki 2030 m. numatytas poligono įkūrimas, kaip bus atlyginta 13-os iškeldinamų sodybų savininkams ir pasirūpinta šioje karinėje teritorijoje esančių kitų 77 objektų šeimininkais. 

Bandau įsivaizduoti: staiga tau praneša, kad per ketverius metus iš šios 14 600 ha užimančios teritorijos teks iškelti namus, ūkinius pastatus, daržus, miškus, ganiavą. O joje yra apie 1950 miškų ir žemės ūkio paskirties sklypų, iš kurių – apie 100 gyvenamosios sodybos, vasarnamiai, kaimo turizmo statiniai. Kaip iškelti, kur, kokiomis jėgomis? Kas kompensuos visą tą laiką patiriamus nuostolius ir nepriteklius? Kaip ir kur įsikurti svetur? Kas atlygins sunkiai išmatuojamą moralinę žalą? O kur dar žala unikaliam Dzūkijos kraštui...

Vyriausybės klerkai susizgribo pavėluotai. Puolė konsultuoti gyventojus. Bet kilęs erzelis ėmė peraugti į dar vieną išbandymą socialdemokratų vadovaujamai koalicijai. Juo labiau, kad jiems žabangas vėl pradėjo statyti partneriai – „Nemuno aušros“ lyderiai, visokie skardžiai, žemaitaičiai, gedvilai, kiti Vilniaus ir vietos marginaliniai politikai ir jų melagienomis mintanti žiniasklaida. Valstybės saugumo departamentas nustatė, kad pastebimi bandymai daryti įtaką vietos gyventojams iš šalies, o į šį dezinformacijos procesą gali būti įsitraukusios ir Lietuvai nedraugiškos šalys.  

Daug pasakantis faktas: diena anksčiau negu Prezidentas Gitanas Nausėda pas šio krašto gyventojus nuvyko Remigijus Žemaitaitis su dviem savo sėbrais, kad sukiršintų vietos žmones. Tiesa, šio politiko retorika kiek pakito: jei iš pradžių jis sakė, kad poligonas prie Kapčiamiesčio yra perteklinis, nes, esą jokio pavojaus niekas Lietuvai nekelia, tai dabar prakalbo, jog sprendimo pakeisti negalima, ir „mes neturime kito varianto, jis yra pasirinktas toje vietoje, kokioje yra“. Bet žmonėms vis tiek jo apsilankymas nepatiko, ir jie pareikalavo, kad  svečias išsidangintų...

Grėsmingai blogėjant geopolitinei padėčiai, dabar esančių devynių poligonų – Pabradės, Gaižiūnų, Kazlų Rūdos, Kairių, Rokų, Pagudonės, Šilalės, Tauragės ir Rūdninkų – jau gali nepakakti. Mat iki 2030 m. ketinama išvystyti Lietuvos nacionalinę diviziją, o per šiuos dvejus metus šalyje, daugiausiai Rūdininkų poligone, įsikurs ir treniruosis Vokietijos brigada. 

Beje, nuo 2027 m. pradžios pilnai pradės veikti ir Ringių girininkijos miškuose kuriamas Šilalės karinis poligonas, kuris apims 2343 ha teritoriją, o miško kirtimai aprėps tik 15 proc. viso ploto.  Praėjusį rudenį čia jau vyko pratybos. Tačiau dėl jų didelių diskusijų nekilo, išskyrus nerimą dėl kelių būklės ir medžiotojų susirūpinimą...

Kariuomenės vadas Raimundas Vaikš­noras pabrėžia, kad unikalus Dzū­kijos gamtos kampelis už Kapčiamiesčio ypatingai gera strateginė vieta galimo priešo atgrasymui. Visai arti yra Baltarusijos siena, už jos – rusų ir baltarusių Gožos poligonas už maždaug 10 km nuo Druskininkų, iš kur iki Pie­tų Lietuvos ataidi pabūklų garsai. Tad pratybos bus rengiamos veidrodiniu principu, sako generolas.

Tačiau pagrindinis argumentas, ko­dėl pasirinktas šis Pietų Lietuvos kam­pelis, šalia, tik Lenkijos pusėje, einantis vadinamasis Suvalkų koridorius – tiesia linija beveik 100 km ilgio zona, kuri palanki galimam Rusijos ir Baltarusijos karinių pajėgų judėjimui ir susijungimui su Kaliningrado sritimi. Tiesa, kol kas nuo baltarusių Sapackinės ar Kaletų kaimų iki Gibų plyti beveik bekelė ir balota vietovė, tačiau nuo Seinų ar Suvalkų keliai pagerėja, tad priešo technikai judėti ji palanki. Kita vertus, atakos atveju priešas gali rinktis ir kelią per įvairiais gamtos draustiniais papuoštas Kapčiamiesčio apylinkes. Vadinasi, numatytasis poligonas taptų didele kliūtimi priešui vykdyti savo žygius.

Žmogiškojo faktoriaus ir valstybės interesų susidūrimas, ypač kai sprendžiamas jos išlikimas ir saugumas, vargu ar turi būti sprendžiamas ilgomis diskusijomis ar kurstomomis aistromis. Ypač jei jos įžiebiamos ir skatinamos nežinia kieno samdytų, o gal ir apmokamų agitatorių. Įvesta ekstremalioji ar nepaprastoji padėtis ne tik dėl kontrabandinių balionų skrydžių, bet ir dėl priešpriešos kuriant karinius darinius galėtų apimti ir šį „probleminį“ Lietuvos kampelį.

Česlovas IŠKAUSKAS

„Dainų dainelė” – unikalus šalies muzikinis renginys, kuris turi ilgametes tradicijas ir pritraukia bene daugiausiai dalyvių. Tikriausiai nerasime nė vieno, kuris nežinotų apie šį konkursą, o Šilalėje neabejotinai kiek­vienas atrastume ne vieną pažįstamą, kolegą ar kaimyną, jame dalyvavusį.

„Dainų dainelė“ į profesionalaus muziko kelią atvedė ne vieną šiandien žinomą Lietuvos dainininką. Galbūt čia ir slypi ilgametis šio konkurso populiarumas. Tiesa, dalyvių dabar jau nebėra tiek, kaip prieš kelis dešimt­mečius, bet vaikų ir jaunimo noras dainuoti niekur nedingo.

„Kai buvau mokinė ir dalyvaudavau šiame konkurse, rajono etape varžydavomės po 30–40 solistų ar duetų. Dabar į rajono etapą paprastai patenka apie 10 dalyvių, šiemet tebuvo tik 9“, – trečiadienį, vykstant „Dainų dainelės“ konkursantų atrankai į zoninį turą pasakojo Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rasa Ramanauskienė. 

Pagal dabartinius nuostatus, rajoniniame etape gali būti atrinkta ir į regioninį išsiųsta nuo 3 iki 10 dalyvių. Ir nors galėtų pasirodyti, jog į aukštesnį etapą buvo galima deleguoti visus pirmojo turo dalyvius, komisija buvo reikli – su keturiais teko atsisveikinti iki kito konkurso po dviejų metų. Per tuos metus dainorėliai turi galimybę patobulinti dainavimo įgūdžius įgyti daugiau drąsos scenoje. Tarp tokių buvo ir šiųmetis solistas Jordanas Kareiva.

„Tai man antras konkursas, prieš dvejus metus irgi dalyvavau, bet į zoninį nebuvau atrinktas. Šįkart esu nusiteikęs laimėti“, – prieš lipdamas į sceną „Šilalės artojui“ sakė devynmetis. 

O štai septynerių Barbora Čaraitė tokiame konkurse dalyvavo pirmąkart.

„Dukra nuo mažumės linkusi prie meno – iš pradžių šoko, vėliau dainavo chore, dabar panoro išbandyti solinį dainavimą. Likus mėnesiui iki konkurso teko operuoti anginą, manėme, kad Barborai šiemet nepavyks lipti į sceną, bet ji tokia užsispyrusi, įveikė visas negandas ir tiki savo sėkme labiau nei mes visi“, – pasakojo solistės mama Silvija, atvykusi palaikyti dukros pasirodymo su visa šeima.

Ir ji, ir Barboros seneliai tikino, jog svarbiausia mergaitę palaikyti net ir tuo atveju, jeigu nepasisektų – vaikui svarbu neprarasti motyvacijos siekti savo tikslų ateityje. 

„Kadangi mūsų šeimoje išaugo ne vienas „Dainų dainelės“ dalyvis, buvo ir laureatų, iš praktikos žinau, kiek daug duoda šis konkursas – ne tik dainavimo, o ir apskritai žmogiškumo prasme. Tokie konkursai stiprina pilietiškumą, gebėjimą konkuruoti, moko siekti užsibrėžto tikslo, nenuleisti rankų ir t.t. Tad nenuostabu, jog į šį procesą įsitraukia visa dainininko šeima, klasės draugai, mokytojai. Ir visų jų įtaka bei palaikymas yra labai svarbūs. Mūsų vyresnysis sūnus Nojus 15 metų mokėsi dainavimo pas pedagogę Laimą Petkuvienę – tris kartus buvo patekęs į nacionalinį turą, koncertai buvo transliuojami per televiziją“, – šiemet atvykusi palaikyti dviejų jaunesnių sūnų pasakojo Inga Jokubaitienė.

Pasak Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotojos R. Ramanauskienės, kasmet konkursiniai pereinamieji balai yra skirtingi ir jie priklauso nuo tais metais dalyvaujančių vaikų muzika­lumo. Komisija paprastai ver­tina ne tik dainavimo techniką, o ir repertuaro atitikimą vaiko amžiui, solisto ar kolek­tyvo gebėjimą kūrinį interpretuoti ir t.t. Ankstesniais metais daug dalyvių paruošdavo ikimokyklinio ug­dymo įstaigos, bet šiemet Ši­lalėje nebuvo nė vieno – tris da­ly­vius parengė Meno mokyk­los, du – Kultūros centro, po vieną – „Yamaha“ muzikos mo­kyklos, Dariaus ir Girėno progimnazijos, Kvėdarnos Ka­zi­­miero Jauniaus bei Simo­no Gaudėšiaus gimnazijų mokytojai.

„Tačiau džiaugiamės, kad po daugelio metų scenoje vėl iš­vydome ne tik solistus, o ir duetą bei tercetą. Tradiciškai daugiausiai dalyvių sudarė jau­niausių vaikų grupė, todėl ir didžiausia konkurencija vyko jau­niausiųjų kategorijoje“, – pastebėjo viena iš komisijos narių. 

Sausio 30 d. Tauragėje vyksiančiame zoniniame „Dainų dainelės“ konkurse skambės šilališkių solistų Sofios Merkelytės (7 m.), Viltės Viršilaitės (8 m.), J. Kareivos (9 m.) dainos, prie jų jungsis brolių Kristupo (11 m.) ir Jono (14 m.) Aušrų duetas bei Viktorijos Marijos Jokubaitytė, Ind­rės Raudoniūtės, Luko Martinavičiaus (16-19 m.) tercetas, kuriam gitaromis pritars Gustė Rupšlaukytė ir Karolis Šniaukšta, o būgneliu – Mykolas Zaikauskas. Šilalės rajono atstovus „Dainų dainelės“ konkursui pa­rengė pedagogės Orinta Merkelienė, Austėja Karosienė ir L. Petkuvienė.

Į prieš dvejus metus Šilalėje vykusį zoninį konkursą taip pat buvo deleguoti penki dalyviai, bet į aukštesnį etapą tąsyk nepateko nė vienas šilališkis. Šiemet ambicijų kartelė iškelta aukščiau ir ne vienas dalyvis žadėjo iš zoninio turo grįžti su laureato titulu. Ar taip ir nutiks, sužinosime jau netrukus – linkime jauniesiems krašto dainininkams didžiausios sėkmės.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.