Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą papildė pasaulinio pripažinimo sulaukęs Timo Minchino ir Denniso Kelly dviejų veiksmų miuziklas „Matilda“, sukurtas pagal skaitytojų pamėgtą Roaldo Dahlio romaną. Šis visai šeimai skirtas spektaklis sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir gausių aplodismentų.

Įspūdinga kūrybinė komanda

Miuziklo kūrybinėje grupėje dirbo talentingi profesionalai: muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Scenoje pasirodė beveik šimtas atlikėjų: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choro artistai, baleto trupės nariai bei Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS, vadovai V. Valys ir T. Baužas) auklėtiniai. Miuziklui diriguojant V. Valiui grojo KVMT simfoninio orkestro kamerinė grupė ir kviestiniai muzikantai.

Išskirtiniai pagrindinių vaidmenų atlikėjai

Vasario 14-ąją Matildos vaidmenį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Radvilė Galminaitė, o vasario 15-ąją – KVOS auklėtinė Vytautė Rimkutė. Miuzikle taip pat dainavo Beata Ignatavičiūtė, Žyginta Jašinskaitė, Gytis Šimelionis, Mindaugas Rojus, Rasa Ulteravičiūtė, Judita Butkytė, Liuda Montrimienė, Reda Jucevičienė, Ernesta Stankutė, Vilius Trakys, Tadas Jakas, Šarūnas Šapalas, Valdas Kazlauskas, Aurimas Raulinavičius, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Modestas Narmontas, Jonas Ščerbiakas ir daugelis kitų.

Neįtikėtina muzika ir scenografija

Miuziklo muzika – unikali ir žaisminga, perteikianti istoriją, kuri jaudina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. R. Venskutės sukurta scenografija greitai transformuojama ir keičiasi taip sparčiai, kad žiūrovai vos spėja sekti – akimirksniu atsiduriama tai knygų pasaulyje, tai mokykloje, tai namuose.

Choreografo T. Baužo sukurti judesiai harmoningai apjungė baleto trupės narius, teatro chorą ir jaunuosius KVOS auklėtinius, pabrėždami jų talentus. Ryškios miuziklų meistrės, režisierės R. Bunikytės sudėliota istorija vertė kvatotis, spaudė ašaras ir, svarbiausia, skatino susimąstyti: ar tikrai skiriame pakankamai laiko ir dėmesio vaikams? Kas mes esame gyvenime – atsainūs tėvai, nesuprasti vaikai ar palaikantys mokytojai?..

Įkvepianti Matildos istorija

Miuziklas pristato istoriją apie mergaitę Matildą, augančią šeimoje, kurioje tėvai visiškai nesirūpina savo žingeidžia dukra. Jie skatina dukrą atsisakyti knygų manydami, kad „visko galima išmokti iš televizoriaus“. Mama pernelyg susitelkusi į savo grožį ir svajones tapti šokėja, tėvas siekia bet kokia kaina praturtėti, o brolis Briusas labiau domisi televizija ir skanėstais nei sesers problemomis. Mokykloje ne ką geriau – čia vadovauja griežta ir bejausmė direktorė Trančbul, kurios ugdymo metodai paremti žeminimu ir bauginimu.

Tačiau Matildos istorijoje yra ir šviesių akimirkų: bibliotekininkė, skatinanti mergaitę pasinerti į knygų pasaulį, bei nuoširdi mokytoja panelė Meilutė, kuri mergaitei tampa tikru įkvėpimu. Skirtingai nei Matildos šeima, mokytoja vertina mokslą, rūpinasi savo mokiniais ir skatina juos siekti daugiau. Kaip baigiasi ši istorija? Tai sužinos tik tie, kurie apsilankys spektaklyje!

Sėkmės istorija tęsiasi

Galima spėti, kad ši istorija apie išskirtiniais gabumais apdovanotą mergaitę, kuri narsiai kovoja su neteisybe tiek šeimoje, tiek mokykloje, sulauks didelio populiarumo ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Bilietai į pirmuosius spektaklius buvo išgraibstyti akimirksniu, tačiau Matildos gerbėjai vis dar turi galimybę pamatyti šį įspūdingą reginį – spektakliai rodomi iki pat birželio pabaigos.

Spektaklyje pristatomos vertybės aktualios visų amžiaus grupių žiūrovams. Kaip dainuoja herojai: „Viskas, ko man reikia – tai namai. Tai tiek nedaug, bet juk ir ne taip mažai...“

KVMT inform.

Spektaklio nuotraukos – Gabrielio Jauniškio, svečių – Prokadras.lt

Vasario 16 dieną Šilalės rajono kultūros centre nuskambėjo koncertas ,,Nuo Tautiškos giesmės iki Valstybės himno‘‘, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.

Koncerte pasirodė Šilalės kultūros centro šokių kolektyvai ,,Mainytinis‘‘, ,,Raizgė‘‘ (vad. Laima Andrejauskienė), tradicinių kanklių ansamblis, folkloro ansamblis ,,Veringa“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), folkloro ansamblis ,, Gers smuoks‘‘ (vad. Ilona Raudonienė), tradicinė kapela ,,Karšuva‘‘ (vad. Vaclovas Rudys), vokalinis ansamblis ,,Aušrinė‘‘ (vad. Laima Petkuvienė), vokalinis ansamblis ,,Dainupė‘‘ (vad. Soneta Būdvytienė), vaikų vokalo studijos ansamblis (vad. Orinta Merkelienė), šokio teatras (vad. Aušra Danisevičienė), Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis ,,Kvėdainėlė" (vad. Jūratė Augienė), folkloro ansamblis ,,Kvėdaina" (vad. Jolanta Kažukauskienė) bei Meno mokyklos vaikų šokių kolektyvas ,,Lokysta‘‘ (vad. Laima Andrejauskienė).

Vaizdo projekcijų autorius bei užkadrinis balsas Algirdas Šaulys. Renginio režisierius Antanas Kazlauskas.

Renginį organizavo Šilalės rajono savivaldybės kultūros centras. Dėkojame informaciniam rėmėjui UAB ,,Šilalės artojas‘‘.

Informaciją pateikė Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro kultūrinės veiklos sklaidos specialistė Ieva TVARONAVIČIŪTĖ.

Nuotr. Ievos Tvaronavičiūtės

Mergaitės mokyklose turi teisę dėvėti kelnes taip pat, kaip ir ber­niukai – tokią rekomendaciją pateikė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje besimokan­čios pradinukės mamos skundą išnagri­nėjusi lygių galimybių kontrolierė. Pasirodo, moteris buvo nepatenkinta, jog jos dukra vietoj mokyklinio sarafano negali vilkėti kelnių. Tačiau gimnazijos atstovai ir kiti mokinių tėvai tikina, jog problema perdėta.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šillės artojo“ Nr. 13

Ateinančią savaitę Šilalės savivaldybės tarybos politikai svarstys 2025 m. rajono biudžeto pajamų ir išlaidų planą. Rajono biudžeto tvirtinimas yra svarbiausias metų sprendimas, nulemsiantis, kam bus skiriamas finansavimas, o kas liks su riestainio skyle rankose. Nors jau kelinti metai kalbama apie rekordinį biudžetą, kuris pernai peraugo 50 mln. eurų ribą, o šiemet turėtų didėti dar labiau, tendencijos nesikeičia – kaip ir anksčiau, pinigų visiems poreikiams ir norams užtikrinti neužteks.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Prieš savaitę Anykščių kultūros centre pagerbti Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuoto konkurso „Metų ūkis 2024“ laimėtojai. Tarp jų – ir trys mūsų rajono ūkininkai, Šilalėje jau pasveikinti per spalį vykusią Rudens mugę. Nugalėtojus į Anykščius lydėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Žemės ūkio rūmų Šilalės skyriaus vadovai bei savivaldybės vicemerė.

Baigiamajame „Metų ūkis 2024“ respublikinio konkurso etape, šiemet surengtame Anykščiuose, buvo pagerbti 105 konkurso laimėtojai iš 35 savivaldybių. Iš viso konkurse dalyvavo 260 ūkių. Konkurso nugalėtojais paskelbti ir skirtingas veiklas vykdantys Šilalės rajono ūkininkai Daiva ir Ernestas Kairiai, Dalia ir Arūnas Petkevičiai bei Viktoras Taroza.

Pasak mūsų krašto atstovus į šventę lydėjusios vicemerės Jolantos Skrodenienės, jų sunkus darbas bei atsidavimas ne tik buvo įvertintas apdovanojimais, bet tokie renginiai, kai ūkininkai pajaučia pagarbą savo veiklai, skatina dar labiau susitelkti visą bendruomenę.

„Didžiuojuosi savo rajono ūkininkais, kurie atstovauja tvaraus ir novatoriško žemės ūkio tradicijoms. Jų ryžtas ir įsipareigojimas ne tik stiprina vietos ekonomiką, bet ir kuria ateitį mūsų bend­ruomenei.

Dėkoju Žemės ūkio konsultavimo Šilalės tarnybos vadovei Jūratei Ciparienei ir Ūkininkų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkui Aivarui Tamošaičiui už jų rūpestį ūkininkais, nuolatinę paramą ir profesionalias konsultacijas – visa tai yra svarbus veiksnys, padedantis ūkininkams pasiekti sėkmės ir tobulėti“, – tikino vicemerė.

Konkursas „Metų ūkis 2024“ buvo organizuotas jau 31-ą kartą, beveik visus tuos metus jame nugalėtojais skelbiami ir Šilalės krašto ūkininkai.

„Šilalės artojo“ inform.

„Anykštos“ redakcijos ir „Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Vieną po kitos pergales prie smiginio lentos skinanti Ieva Tvaronavičiūtė save vadina iššūkių žmo­gumi ir tikina, kad į priekį ją veda ne noras nu­galėti varžovus, o siekis įveikti save bei poreikis to­bulėti. Baigiantis 2024-iesiems, Ievai už Šilalės kraš­­to garsinimą buvo įteikta rajono mero padėka ir me­nininko Andriaus Zaikausko sukurta simbolinė gi­lė, visada priminsianti, kad Ši­lalės krašto žmonės įvertino jos pastangas.

I. Tvaronavičiūtė – jaunosios kartos atstovė, ieškanti savo kelio ir dar tik įsitvirtinanti visuomenės gyvenime, bet ją jau žino daugelis šilališkių, ir ne tik bendraamžiai. Prieš septynerius metus Ieva įkūrė mažąją bendriją „Septintas kadras“, dirbo jaunimo klube „Pulsas“, organizavo jaunimo užimtumo programos įgyvendinimą Kaltinėnuose, Laukuvoje ir Kvėdarnoje, kvietė moteris ir merginas važiuojant dviračiu pažinti savo kraštą. Sunku net suskaičiuoti visas veiklas, į kurias visa galva buvo ar yra panirusi Ieva.

Prieš porą metų šilališkė įsigijo gink­lą savigynai, nes saugumo, kaip pati sako, niekada nebus per daug, ypač dabar, tokiais neramiais laikais. Kadangi fiziškai nesijautė stipri, norėjo pažiūrėti, ar gali įgyti įgūdžių, kurie padėtų apsiginti. Ieva neslepia, jog tai buvo ne tik rimtas iššūkis, bet ir žingsnis į visiškai kitą veiklos sritį, kuri jai visada atrodė neįveikiama – tapo šaudymo instruktore. 

„Reikia kelti sau iššūkius, kad augtum kaip žmogus. Taip mano gyvenime atsirado ir smiginis“, – tikina iš Tūbinių kilusi, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją baigusi ir gimtajame krašte likusi Ieva.

Į smiginio klubą „Draugužiai“ ją pakvietė draugė. Visada maniusi, jog sportas jai neįdomus, sako sutikusi nueiti į klubą tik dėl kompanijos. Ir iškart pajuto, kad tai yra draugiškų ir geranoriškų žmonių bendruomenė. Paraginta pabandyti mesti strėlytę į taikinį, apsidžiaugė, jog pataikė į lentą, o ne Dievui į langus. Netrukus išsiaiškino, jog smiginis yra sportas, kuriame nesvarbu nei žmogaus amžius, nei ūgis, nei svoris ir fiziniai pajėgumai – jis reikalauja tik vidinės ramybės, susikaupimo ir šiek tiek skaičiavimo įgūdžių. 

O Ievai skaičiukai patinka. Tokie, kuriuos sudėjus, iškart matyti rezultatas. Jai svarbu, kiek žingsnių nueina per dieną, savaitę ir mėnesį. Nors mokyk­loje niekada nesportavo, dėl rezultato kasdien nubėgdavo dešimtis kilometrų ir net yra įveikusi pusmaratonį. Skaičiuodavo ir dviračiu nuvažiuotus kilometrus. Skaičiukų magija užbūrė ir prie smiginio lentos. 

„Esu rezultato siekėja, man patinka jį matyti. Skaičiai mane privertė kitaip pažvelgti ir į smiginį. Nors iš pradžių eidavau į klubą smagiai pavakaroti malonioje kompanijoje, netrukus supratau, kad būti paskutine merginų reitingo lentelėje nenoriu. Tomas, su kuriuo jau daug metų esame kartu, pasiūlė pasidomėti šio žaidimo technika. Sužinojau, kad jų yra net keli šimtai, galima rinktis iš daugybės skirtingų stovėsenos ir metimo būdų, labai skirtingas strėlyčių ilgis ir svoris, o iš visos tos įvairovės reikia pasirinkti tai, kas tau asmeniškai labiausiai tinka“, – pasakoja Ieva.  Pra­dėjusi gilintis į šio žaidimo niuansus, netruko suprasti, jog smiginis, nors ir yra paprastas, bet daug paslapčių turintis sportas. Po pirmosios pergalės klube „Draugužiai“ Ievą apėmė  azartas: nusprendė, kad turi patekti bent į klubo reitingo dešimtuką, todėl pradėjo treniruotis namuose, užkrėtė smiginiu savo draugą, o netrukus pajuto ir pergalės džiaugsmą. 

2022-ųjų pradžioje pirmą kartą pravėrusi Šilalės smiginio klubo „Draugužiai“ duris, per vasarą skyrusi daug laiko treniruotėms, rudenį Ieva išvažiavo į varžybas ir iškovojo pirmąją vietą – visiems, net ir jai pačiai, tai sukėlė lengvą šoką. Laimėjusi kelias varžybas Lietuvoje, I. Tvaronavičiūtė pateko į geriausių šalies smiginio žaidėjų dešimtuką, o 2024 m. tapo geriausia Lietuvoje. Ji suskaičiavo, kad per pustrečių metų dalyvavo 23 šalies ir tarptautinėse varžybose, net 18-oje tapo nugalėtoja. Ieva yra Baltijos šalių čempionė, sausį į Šilalę parvežė Lietuvos „Masters“ titulą, o prieš kelias savaites iškovojo Kauno rajono mero taurę.

„Išlaikyti pirmąją vietą yra psichologiškai labai sunku, sunkiau nei iškovoti, nes tampi kitų sportininkų tikslu. Todėl smiginis visada yra mano mintyse, eini žaisti ne prieš priešininką, o prieš patį save, nes turi parodyti savo įdirbį. Jei nesitreniruoji, negali tikėtis, jog laimėsi. Kūno raumenys turi atsiminti judesį, siekiant laimėti, jį reikia tris kartus preciziškai atkartoti – pataikyti tiksliai ten, kur reikia. Tą kūno atmintį reikia nuolat tobulinti, tam būtinos kasdienės treniruotės“, – tikina sportininkė. 

Ji pripažįsta, jog smiginis visiškai pakeitė gyvenimą. Anksčiau pagrindinis Ievos pragyvenimo šaltinis ir nuolatinis darbas buvo fotografavimas. Dabar užsakymus ji derina su varžybų datomis, o fotografija tapo pomėgiu, leidžiančiu pailsėti smegenims bei raumenims nuo minčių apie smiginį, reikalaujantį daug fizinių pastangų ir psichologinio nusiteikimo.

Supratusi, kaip svarbu kilti ir nugalėti tuos, kurie ką tik atrodė neįveikiami, Ieva dabar svajoja patekti į Europos ir pasaulio reitingus. Kol kas juose nėra nė vienos moters lietuvės, o į pasaulio smiginio žvaigždžių elitą pakilo vienintelis Darius Labanauskas, kuriam šis sportas yra ne tik hobis, bet ir darbas bei pragyvenimo šaltinis.

Šilališkė sutinka, jog rungtyniauti su šiaurės šalių sportininkais, kuriems smiginis įaugęs į kraują, nes kiek­viename bare yra po taikinį ir strėlyčių rinkinį, yra beveik neįveikiama užduotis. Lietuviams ši sporto šaka kol kas yra tik smagus laisvalaikio užsiėmimas, bet tai nereiškia, pasak Ievos, kad mums kas nors draudžia tobulėti, mokytis iš geriausių. Be to, įsitikinusi šilališkė, jei profesionalumo gali siekti vyrai, tas neuždrausta ir moterims. Per tris strėlytes maksimaliai galima surinkti 180 taškų (vyrai vidutiniškai surenka 70–90, moterys – 50–65 taškus), o visą žaidimą galima laimėti su devyniomis strėlytėmis. Tos devynios ir yra visų smiginio žaidėjų siekiamybė.

„Mano rezultatas – vienuolika strėlyčių. Kaip moteriai, tai yra stipru, bet norėčiau, kad to „kaip moteriai“ neliktų“, – tvirtina Ieva, skaudžiai juntanti tarp vyrų ir moterų įsišaknijusią nelygybę.  Jai atrodo, jog nėra jokio skirtumo, kas mėto strėlytes, vyrai ar moterys, todėl treniruojasi ne tik žaisdama prieš moteris, bet mėgsta pakovoti ir su vyrais. Kai varžovas stipresnis, jaučiasi labiau tobulėjanti.

Šilališkė tikina, kad dalyvaudama varžybose neturi tikslo nugalėti varžovą, nori tik parodyti, kuo yra už jį pranašesnė. Labai svarbi šiame sporte vidinė ramybė, jokių neramių minčių nekamuojama galva. I. Tvaronavičiūtei stiprybės suteikia sugebėjimas nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink, ir šalti nervai. Ieva sako, jog per varžybas jai mintyse dažniausiai sukasi kokios nors smagios dainos melodija ir žodžiai, o tas skambėjimas ir padeda susikaupti. 

Pernai tapusi Lietuvos čempione ir patekusi į šalies smiginio rinktinę, šilališkė atstovavo Lietuvai WDF Europos čempionate Slovakijoje. Ir nors, kaip pati sako, jame tik apsižvalgė, pačiu didžiausiu laimėjimu tapo patirtis. Ateinantį rudenį Ieva tikisi išbandyti jėgas Pietų Korėjoje rengiamame WDF pasaulio čempionate. 

„Labiausiai noriu, kad per mano pasiekimus garsėtų ir Šilalės vardas. Turime daug gražių dalykų, bet parodyti savo krašto privalumų dar nemokame, net ir patys jų nepastebime. Man labai svarbu, gavus apdovanojimą, parašyti, kad jis važiuoja į Šilalę. Gal dėl to taip džiaugiausi Dakare plevėsuojančia Nerimanto Juciaus nuvežta Šilalės vėliava. Tai yra didžiulė vertė, kurią ir aš labai norėčiau duoti Šilalei“, – sako gimtojo krašto vardą garsinanti Ieva.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Nors atrodytų, kad pasaulis per šimtmetį beprotiškai sparčiai pa­sikeitė, tačiau vis labiau stebina, jog daugėja paralelių tarp tos geo­po­litinės situacijos, kurioje 1918-ųjų vasarį buvo paskelbta nepriklau­somybė, ir tų visų keis­te­nybių, ku­rias matome dabarties pasaulyje.

1989 m. nuvertus Berlyno sieną, griūvant Sovietų sąjungai, amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama rašė, kad esame istorijos pabaigos liudytojai. Esą pasibaigė didžiųjų ideologinių priešpriešų epocha ir atėjo galutinio demokratijos triumfo metas. Tai, ką JAV prezidentas Vudrou Vilsonas, pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, suformulavo kaip „Keturiolika principų“, kurie turi už­tikrinti pagarbų bei sąžiningą santykį tarp tautų ir ilgalaikę taiką, atrodė pagaliau išsipildė XX a. pabaigoje. Šiandien jau tvirtai galima sakyti, jog nuo gražių svajų grįžome prie 1918 m. tik­rovės. Anuomet Lietuvos nepriklausomybė atrodė neįmanoma misija. Regis, patys signatarai nebuvo tikri, kad jų žodžiai virs kūnu. Padėjo tai, jog Rusija ir Vokietija kovojo ne tik tarpusavyje, bet ir turėjo vidinių problemų, o V. Vilsono teiginys apie kiekvienos tautos apsi­sprendimo laisvę buvo svarbus koziris, įtvirtinant laisvą Lietuvą.

Šiandien Lietuva yra stipriausių pasaulio organizacijų narė. Per daugiau nei 30 laisvos valstybės atkūrimo metų esame labai sustiprėję ir, aišku, net negalime lyginti dabartinės situacijos su ta užduotimi, kuri buvo iškilusi Lietuvos kūrėjams 1918-ųjų vasarį, kai teko tuščioje vietoje sukurti visas valstybės institucijas, kariuomenę, ūkio struktūrą, švietimo tinklą. Kita vertus, naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš dalies tarsi atšaukia tą JAV politikos kryptį, kuri, su tam tikrais pasvyravimais, buvo būdinga šiai šaliai nuo V. Vilsono laikų...

Visai netoli Lietuvos vyksta žiaurus karas, kuris jau pareikalavo sunkiai įsivaizduojamo aukų skaičiaus. Deja, jos ten nesibaigia. Mūsų tikrai negali žavėti ir perspektyva, jei JAV, Rusijos ir Kinijos politiniai lyderiai pasidalins pasaulį kaip savo įtakos sferas. Tuo labiau, jog Lietuva per visą savo istoriją vis nukentėdavo nuo įvairiausių padalijimų.

Kita vertus, nepaisant visų analogijų su Vasario 16-osios Lietuva, nepamirškime, kad esame ne istorijos stebėtojai, bet jos dalyviai ir nuo mūsų, regis, nedidelių apsisprendimų tikrai daug kas priklauso. Turime galimybę mokytis iš istorijos, taip pat ir iš XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos.

Pirma pamoka, kurią privalome išmokti – branginti visus bičiulius, part­nerius, kuriuos pavyko įgyti. Būtų klaida kliautis kitais, ypatingai tose situacijose, kuriose sprendžiasi mūsų likimas. Prieš 107 metus Lietuvos savanoriams teko dalyvauti ne viename mūšyje. Anuomet kariuomenę prisiėjo kurti nuo nulio, šiandien turime profesionalų branduolį, turime karių, kurie yra užgrūdinti tarptautinėse misijose. Beje, nebūtina dairytis toli į istoriją, kai šalia yra Ukrainos pavyzdys. Sutinku, kad ukrainiečiai, kad ir kaip didvyriškai kaunasi, neatsilaikytų be sąjungininkų pagalbos. Tačiau tiesa ir tai, jog, norint, kad ta pagalba ateitų, pirmiausia jiems patiems reikėjo pademonst­ruoti valią priešintis bei kovoti.

Antra pamoka – susitelkti ir siekti sutarimo pamatiniais valstybei klausimais. Vasario Lietuva buvo politiškai susiskaldžiusi. Partijos konkuravo, politikai pykosi. Tačiau esminiais klausimais, susijusiais su valstybės ir visuomenės stiprinimu, kuriant švietimo tinklą, verslo koncernus, stiprinant įvairias institucijas, būta plataus sutarimo. Dabar galima svarstyti, jog mus susilpnino ir sugriovė ryžtą priešintis didėjantis vidinis susiskaldymas XX a. ket­virtojo dešimtmečio Lietuvoje.

Trečia pamoka – tik švietimą ir kultūrą branginanti tauta sugeba išskleisti savo stiprybę. Paradoksas, jog Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuva pradėjo iš esmės skirtingose starto pozicijose. XX a. pirmoje pusėje reikėjo sukurti lietuvišką švietimo tinklą, suteikti impulsą išsilavinimo troškimui bei kultūrai. Nors sovietmečiu teko kęsti rusifikaciją ir įvairaus pobūdžio cenzūrą, buvo sugriauta daug kultūrinių jungčių su Vakarais, tačiau Atgimimas atvėrė puikias galimybes išskleisti užgniaužtą tapatybę, nieko nereikėjo kurti nuo nulio, tik pasinaudoti tuo, ką gali pasiūlyti geriausiomis vadinamos švietimo sistemos.

Tačiau reikia pripažinti, jog dažnai išoriniai ribojimai yra ne tokie pavojingi, kaip neaprėpiama eksperimentų, vis naujesnių technologijų ir mąstymo „ramentų“ pasiūla. Daug kalbama apie tai, kaip svarbu yra turėti „imunitetą“ dezinformacijai, koks reikšmingas yra kritinis mąstymas, tačiau tuo pačiu regime gąsdinančius tyrimus, rodančius, jog didelė dalis dabartinės Lietuvos gyventojų nesugeba perskaityti ilgesnio teksto, nebenori skaityti knygų, nemoka rišliai bei argumentuotai formuluoti minčių. Ir tai nėra tendencija, susijusi su kurios nors konkrečios politinės valdžios klaidomis ar švietimo tinklo netolygumais – tai prastėjančio bendro kultūrinio, intelektualinio klimato apraiška. Perspėjimo signalas, kad mūsų „imunitetas“ beprotybei ir manipuliacijai yra itin nusilpęs.

Žinoma, turime kuo pasidžiaugti. Pavyz­džiui, apie tokią Baltijos valstybių energetinę nepriklausomybę, kurią pagaliau pasiekėme šį vasarį, XX a. pirmos pusės Lietuva galėjo tik pasvajoti. Regis, ir patiems dar sunku priprasti, kai į mus žvelgiama jau nebe kaip į naujokus Europos Sąjungoje, bet iš mūsų mokomasi, kaip spręsti problemas – patirties semiasi ne tik tos valstybės, kurios viltingai svajoja apie narystę, bet ir kitos ES narės... 

Tačiau laisvė yra trapi, o dabartinė geopolitinė situacija tik patvirtina, jog itin svarbu yra įdėmiai žvelgti į istoriją ir bandyti paneigti populiarią frazę, kad vienintelė istorijos pamoka yra ta, kad niekas iš jos niekada nepasimoko.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Į redakciją, sunerimę dėl savo vaikų saugumo, kreipėsi vienos rajono seniūnijos gyventojai (visų pašnekovų pavardės yra žinomos, bet nei jų, nei vietovės redak­cija negali atskleisti dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo – red. pastaba) – pasak jų, po apylinkes besišlaistantis asmuo galimai skriaudžia ne tik savo šeimos mažamečius, bet grasina ir aplinki­niams, tačiau ir mokykla, ir kitos atsakingos institucijos tyli. Todėl vienas tėvas netgi pagrasino, kad jeigu ir toliau taip bus, griebsis linčo teismo.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Brangūs Lietuvos žmonės, sveiki sulaukę Valstybės atkūrimo dienos!

Kaskart žiemai einant į pabaigą susitinkame vieningi ir stiprūs, kaip viena Lietuva. Kartu vis iš naujo patiriame didingą šalies praeitį. Apžvelgiame veržlią dabartį. Su viltimi žvelgiame į ateinantį pavasarį.

Vasario 16-oji mums visiems dovanoja priminimą, kad valstybė prasideda nuo idėjos. Ji gimsta ir bręsta žmonių galvose. Stiprėja, perduodama iš kartos į kartą.

Lietuvos valstybė, sudėtingiausiomis sąlygomis iškelta iš pasaulinio karo sumaišties, – svarbiausias mūsų protėvių palikimas. Mūsų bendro gyvenimo pagrindas. Pamatas, ant kurio šiandien statome būsimą klestėjimą ir visų Lietuvos žmonių gerovę.

Tad branginkime ir saugokime savo valstybę kaip didžiausią turtą. Budėkime, kovokime ir laimėkime, kaip daug kartų laimėjome praeityje. Dovanokime Tėvynės meilę ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams.

Gražios šventės visiems!

Panašu, kad kai kuriems galva ant pečių išties „uždėta“ tik tam, jog į pilvą lapų ne­pri­kristų. Šįkart teisiamųjų suole atsidūrusių vyrų gyvenimo būdas iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo linksmai, bet kai kurių poelgių pasekmės – skaudžios, kurių verčiau nekartoti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12