Kalba – tarp autentiškumo ir iššūkių

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos die­na. Tai ne tik proga prisiminti svarbius istorinius įvykius, bet ir galimybė iš naujo įvertinti kalbos, knygos bei laisvos spaudos reikšmę mūsų tautinės tapatybės ir demokratinės visuomenės formavimuisi. Deja, nors šiandien galime laisvai kalbėti, rašyti ir skaityti gimtąja kalba, vis tik dažnai susiduriame su naujais iššūkiais – kalbos iškraipymu, žargonu, svetimybių bei netaisyklingų formų plitimu, ypač socialiniuose tinkluose, internetinėje žiniasklaidoje ir kasdienėje šnekamojoje kalboje. Moderniame, greitame gyvenimo ritme dažnai pamirštame apie kalbos kultūrą, o trumpinimai, barbarizmai ar anglicizmai neretai tampa norma. O juk kalba – ne tik bend­ravimo priemonė, bet ir mūsų asmenybės atspindys. Ji parodo, kiek dėmesio skiriame detalėms, kiek pagarbos turime kitiems ir sau. inti svarbų mūsų istorijos tarpsnį – spaudos draudimo laikotarpį (1864–1904 m.), kai carinės Rusijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Tai buvo bandymas nutautinti lietuvius, užgniaužti jų kultūrinį savitumą ir kalbinę savimonę. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis lietuvių dvasia nebuvo palaužta – tūkstančiai knygnešių rizikavo savo laisve ir gyvybe, gabendami lietuviškas knygas ir laikraščius iš Prūsijos. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas, tai tapo svarbiu laimėjimu ir žingsniu tautinio atgimimo link, prasidėjo intensyvus lietuvių literatūros, periodinės spaudos bei švietimo augimo etapas. Lietuvių kalba, viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, tapo pagrindu tautinei tapatybei, kultūriniam atsparumui bei pasipriešinimui okupacinėms valdžioms. 

Kalba jungia kartas, saugo mūsų istoriją ir leidžia kurti šiuolaikinę Lietuvą, kuri puoselėja tiek tradicijas, tiek pažangą. Ji yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir mūsų mąstymo būdas. Kai nyksta kalbos grynumas, skursta ir mąstymas: prarandame gebėjimą argumentuoti, vaizdingai pasakoti, išraiškingai kurti. Todėl labai svarbu ne tik didžiuotis lietuvių kalba, bet ir sąmoningai ją puoselėti – skaityti kokybišką literatūrą, domėtis kalbos normomis, skatinti taisyklingą kalbėjimą ir rašymą. Tačiau kai tekstus rašome atmestinai, kai pametame nosines, skyrybos ženklus, kartais net ir tašką sakinio gale, tai rodo ne tik išsilavinimo trūkumą, bet ir nenorą stengtis rašyti bei kalbėti taisyklingai. Deja, tokių nepagarbos savo kalbai ženklų gausu viešuosiuose užrašuose, net oficialiuose valdžios institucijų ar jų vadovų tekstuose. Ir nors neretai daugelis yra linkę į tokius dalykus numoti ranka, vis tik tai galima vertinti ir kaip nepagarbą skaitytojui. O juk kalba – tiltas į kitą žmogų. Ir jei jį statome iš brokuotų plytų, ar galime tikėtis tvirto ryšio?

Reikia pripažinti, jog ypatingai „akį rėžia“ kartais dėl klaidų gausos net sunkiai suvokiami tekstai, skelbimai, komentarai ar įrašai socialiniuose tink­luose. Vos kelios elementarios klaidos gali sumažinti teksto patikimumą net ir tada, kai siūloma kokybiška paslauga ar išsakoma svarbi mintis. Tai leidžia manyti, kad autoriui nėra svarbu, kaip jis save pateikia per kalbą. Galbūt skaitytojas ne visuomet sąmoningai vertina kalbą, tačiau pasąmoninis įspūdis išlieka. Tuo tarpu tvarkingai parašytas tekstas sukuria pasitikėjimą, rodo atsakomybę, dėmesingumą ir pagarbą tiek sau, tiek kitiems. Kartais pakanka vos kelių sekundžių peržiūros, kad žinutė būtų ne tik pastebėta, bet ir rimtai vertinama.

Peržvelgus įrašus socialiniuose tink­luose, pavyzdžiui, grupėse „Šilalės turgelis“ ar „Šilalės skelbimai“ pastebimos elementarios rašybos, skyrybos ir stilistikos klaidos: štai vietoj žodžio „važiuoja“ vienas rašo „važioja“, kitas „pardoda veikenti saldituva“ („parduoda veikiantį šaldytuvą“), trečias komentuoja „kas cia per nesamone“ („tai yra nesąmonė“)...

Kalbos tyrinėtojai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į tai, kaip plačiai mūsų kalboje plinta žargonas ir ypač – anglicizmai. Tokie žodžiai kaip „feilinti“ (angl. fail – nesėkmingai atlikti), „dydinti“ (angl. to increase), „apgreidinti“ (angl. upgrade), „heiteris“ (angl. hater – nemėgstantis ar pavydintis žmogus) ar pan. tampa įprasti ne tik jaunimo kalboje, bet vis dažniau patenka ir į viešąją erdvę. Žinoma, kalba natūraliai kinta ir skoliniai galbūt praturtina žodyną, tačiau problema atsiranda tada, kai svetimybės pradeda keisti taisyklingus lietuviškus atitikmenis. Užuot sakę „atnaujinti“, „padidinti“, „nesėkmingai pasielgti“ kažkodėl renkamės svetimus žodžius. 

Tiesa, kalbininkė Loreta Vaicekauskienė atkreipia dėmesį, kad nereikėtų vien tik smerkti šnekamosios kalbos įvairovės. Pasak jos, natūralu, jog kalba gyva ir nuolat kinta, tačiau kartu ji pabrėžia, kad būtina atskirti viešąją ir privačią kalbos vartoseną: „Jei viską, ką girdime šnekamojoje kalboje, perkelsime į rašytinę viešąją erdvę, prarasime aiškumo, tikslumo ir prestižo kriterijus, kurie būtini kultūrinei ir akademinei komunikacijai.“

Kalbininko Antano Smetonos įsitikinimu, kalbos vartosena yra ir vertybinis klausimas: „Kalba – tai ne vien žodžiai. Tai ir pagarba sau, savo tautai, savo kultūrai. Kai kalbame netaisyklingai, iš tiesų rodome, jog mums nerūpi nei mūsų paveldas, nei tie, kurie stengėsi šią kalbą išsaugoti.“

Taigi kalba – daugiau nei žodžiai. Ji parodo, kiek skiriama dėmesio ir kaip vertinami tie, su kuriais bend­raujama. Todėl labai svarbu ne tik ja didžiuotis, bet ir ją puoselėti, padėti išlikti gyvai, taisyklingai ir oriai net ir skaitmeniniame amžiuje. Taisyklinga kalba nėra puikybės ženklas – tai pagarba. Sau ir kitiems.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto 

lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 

4 kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė