Nepilnos savaitės pauzė leis šiais metais itin aktyviai tarptautinį teatro festivalį Klaipėdoje „TheATRIUM“ lankantiems žiūrovams atsikvėpti prieš neriant į tarptautinę jo programos dalį. Jau šį penktadienį ji prasidės vieno iš labiausiai vertinamų Europos šiuolaikinių režisierių Romeo Castellucci spektakliu „Bros“.

Tarptautinėje festivalio dalyje bus galima pamatyti penkis spektaklius, tolimiausias atvyksta net iš Argentinos.

„Bros“

Romeo Castellucci – teatro praktikas ir teoretikas, šiuolaikinio Europos teatro žvaigždė – filosofiškas, estetiškas, šokiruojantis, eksperimentuojantis. Klaipėdoje viešės jo spektaklis „Bros“, pirmą kartą parodytas 2021 m. Šveicarijoje. R. Castellucci viename iš susitikimų su publika minėjo, jog šio spektaklio inspiracija kilo po to, kai „geltonųjų liemenių“ protesto metu Prancūzijoje atsidūręs protestuotojų minios gretose buvo suimtas policijos, „susidūrus su uniforma kaltės klausimas nebeaktualus. Esi įtartinas net jei nieko nepadarei. Tokia yra uniformos galia“. Spektaklyje kartu su keliais profesionaliais aktoriais pasirodo per dvidešimt vyrų, nenumanančių, ko iš jų pareikalaus spektaklio kūrėjai. Kiekvienas iš jų, norėdamas dalyvauti spektaklyje, turi pasirašyti elgsenos indikacijų sąrašą ir pasižadėti griežtai jo laikytis. Taisyklėse išdėstytos jų, kaip „aktorių“, pareigos. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios, kiekvienam vyrui įteikiama policijos uniforma ir ausinių įrenginys. Pakilus uždangai, jie turi kruopščiai vykdyti į ausines duodamus nurodymus. Nurodymai – individualūs. Kiekvienas policininkas savuosius sužino spektaklio metu. R. Castellucci savo spektakliuose dažnai tyrinėja religinę tematiką, dieviškumo sampratą, šiuo atveju jis imasi beprasmių civilizacijos aspektų, į padėtį be išeities vedančio brutalumo ir teisėsaugos spragų. „Bros“ pasaulyje uniformos suteikiamas anonimiškumas išvaduoja nuo atsakomybės, empatijos ir kaltės.

„La Obra“

Tolimiausias festivalio svečias – argentiniečio režisieriaus Mariano Pensotti naujausias spektaklis „La Obra“. Plačiai už gimtosios Argentinos ribų žinomas ir daug gastroliuojantis M. Pensotti garsėja kaip eksperimentinio teatro meistras. „La Obra“ – ne išimtis. Jo istorija prasideda, kuomet žydų kilmės lenkas Simonas Frankas 1962 m. atvyksta į mažą Sivorio miestelį Argentinoje. S. Frankas vienintelis iš savo šeimos išgyveno nacių koncentracijos stovyklą ir tai jį labai paveikė. Praėjus keleriems metams po atvykimo jis pradėjo statyti keistą statinį savo sklype – scenografinę namo, kuriame gyveno Lenkijoje, rekonstrukciją. Namą jis parodo vietos gyventojams, pasakoja apie savo gyvenimą prieš karą. Sujaudinti sivoriečiai įsitraukia į S. Franko rekonstrukcijos projektą, sklype gausėja statinių, kol ima dygti ištisi Varšuvos segmentai. Atminties atkūrinėjimo procesas vystėsi tol, kol 2005 m. S. Franko nesuėmė federalinė policija – pasirodo, jo pasakojimas ne visai atitiko tikrovę. „La Obra“ žiūrovus įtraukia į tiesos išlukštenimo procesą.

„Išsirink geresnę versiją“

Narva Estijoje yra pasienio miestas su Rusija. Praėjusių metų rugpjūtį jame buvo pristatytas „Vaba Lava“ teatro centro spektaklis „Išsirink geresnę versiją“. Jo kūrimo metu kolaboravo estų, latvių ir ukrainiečių kūrėjai. Paremtas tikromis spektaklio dramaturgės, ukrainietės Natalkos Blok ir jos draugų patirtimis, latvių režisieriaus Valters Sīlis statytas spektaklis pasakoja apie pasirinkimus, kuriuos žmonės šiandien turi daryti Ukrainoje. „Mano pagrindinė žinutė, kad tų pasirinkimų daryti nereikėtų, jei Rusija nebūtų atėjusi mūsų žudyti ir naikinti. Tokiomis aplinkybėmis negali būti gerų pasirinkimų. Tai, ką mes darome, yra „pasirinkimas be pasirinkimo“ ir kiekvienas turime rinktis pats“, – pasakojo N. Blok „Euronews“ platintame pranešime apie spektaklį.

„Ana Karenina“

Dar festivalio pirmosiomis dienomis bilietai į Rimanto Tumino Izraelyje režisuotą spektaklį „Ana Karenina“ buvo išpirkti. Lietuvių režisierius spektaklį kūrė su žydų aktoriais ir beveik vien iš lietuvių sudaryta kūrybine komanda – scenografiją kūrė Adomas Jacovskis, kostiumus Olga Filatova, choreografiją Anželika Cholina, spektaklio kompozitorius Giedrius Puskunigis.

Ana Karenina turi gerbiamą vyrą, žavų sūnų, nepriekaištingą socialinį statusą, tačiau vieną dieną ji sutinka gražuolį karininką Aleksejų Vronskį. Ši meilė pradeda kenkti jos sielai ir šeimyniniam gyvenimui. Pasitikėjimas prieš išdavystę, rutina prieš kvapą gniaužiantį nuotykį. Spektaklis Izraelyje buvo kuriamas bendradarbiaujant su „Les Gemeaux“ teatru (Prancūzija).

„Graikai“

Paskutinis šių metų „TheATRIUM“ svečias atvyks iš kaimyninės Latvijos. Klaipėdiečių žiūrovų puikiai pažįstamas ir mylimas latvių režisierius Elmārs Seņkovs į festivalį atlydės Liepojos teatre kurtą savo spektaklį „Graikai“. Šiuo kūriniu ji leidžiasi į Vakarų civilizacijos ištakas ir atsispirdamas nuo dievų bei titanų laiko, scenoje prikelia esminius su pasaulio ir žmogaus atsiradimu susijusius Antikos mitus. Su jam būdinga ironija ir humoru režisierius kartu su aktoriais svarsto, kokia meno ir teatro reikšmė sudėtingame gyvenime bei kas lėmė šviesos ir tamsos jėgų disbalansą šiuolaikiniame pasaulyje.

Po kiekvieno iš spektaklių (jei jis rodomas du kartus, tuomet jo pirmojo rodymo vakarą) vyks Klaipėdos dramos teatro aktorių vedami pokalbiai su kūrybinės komandos atstovais.

Plačiau apie festivalio programą: www.theatrium.lt

Kai 2015 m. Kyjivo televizija parodė reportažą apie tai, kaip Lugansko srityje Ukraina keičiasi su Rusija grupe belaisvių, žiūrovai pamatė šalia penkių vyrų stovinčią ir vieną moterį juodais tarsi sabalo plaukais. Gaidė Rizajeva buvo Krymo totorė, fronte nekovojo, bet vežė paramą kariams, už ką priešų ir buvo įkalinta. Antrą kartą moterį okupantai suėmė, kai ji pas juos nuvyko kaip oficiali Ukrainos derybininkė dėl belaisvių apsikeitimo.

„Patekusi į nelaisvę ir išgirdu­si žodį sušaudyti, pajutau gėdą prieš mamą – ji iš manęs tiek daug tikėjosi. Jaučiau gėdą prieš sūnų – aš visada buvau jam autoritetas. Pasidarė gaila savęs – nespėjau pagyventi, patirti tik­ros meilės, nespėjau už daug ką atsiprašyti...“ – sakė žvalgė. 

Pirmuosius aštuonis karo metus G. Rizajeva buvo vienintelė, du kartus patyrusi priešo nelaisvę, tad jos asmenybė sudomino tiek vietos, tiek užsienio žiniasklaidą. Juolab, kad iki 2014 m. kilusios Maidano revoliucijos ji ėjo aukštas parei­gas Simferopolio prokuratūroje, tačiau darbą metė ir, atvykusi į Kyjivą, tapo protestų aktyviste bei paramos pabėgėliams ir fronto kariams organizatore.

Priešo nelaisvėje Gaidė pirmą kartą išbuvo puspenkto, antrą – pusšešto mėnesio. Buvo žiauriai kankinama, prarado ketvirtą mėnesį nešiotą kūdikį, o po išvadavimo jai prireikė širdies operacijos. Nuo patirtų smūgių įskilo nugaros kaulai, todėl moteris nebegali džiaugtis savo mėgstamomis pramogomis – jodinėti arkliu ir vairuoti motociklą. 

Kadangi atgavusi laisvę Gaidė užsiėmė priešo įkalintų Ukrainos karių paieška bei išlaisvinimu ir šiame darbe įgijo didžiulę patirtį, buvo įtraukta į oficialią delegaciją Minsko deryboms, kuriose Ukraina ir Rusija tarėsi dėl taikos. 

Kai 2022 m. kilo karas, Gaidė jau dirbo Ukrainos centrinėjė karo žvalgyboje (GUR). Jai tada buvo patikėta išvežti iš užimto Kyjivo priemiesčio Bučos ten gyvenusią svarbaus žvalgybininko žmoną su vaikais, nes baimintasi, kad jie taps rusų įkaitais. Šiam darbui Gaidė pasitelkė pažįstamą lietuvių kilmės Kazachijos pilietį Konstantiną Gudauską, mat spėjo, kad rusai nelies Mask­vai draugiško Kazachstano atstovo. Taip ir nutiko – K. Gudauskas iš Bučos bei Vorzelio lengvuoju automobiliu išvežė du šimtus žmonių, tuo pačiu Ukrainos žvalgybininkams suteikdamas svarbios informacijos apie priešo išsidėstymą.

Apie Gaidės suplanuotus, o K. Gudausko atliktus žygdarbius bei patirtus pavojus ir kontūziją ukrainiečiai sukūrė filmą „Buča“, kuris rugsėjo mėnesį turi pasirodyti JAV bei Europos Sąjungos šalių kino teat­ruose. Moteris filmo kūrėjams yra pasižadėjusi neatskleisti veiksmo siužeto, tačiau sakė, jog per filmo peržiūrą JAV jis sukėlė labai gerus atsiliepimus.

Į klausimą ar, būdama Krymo totorė, turi giminių Lietuvoje, Gaidė atsakė neigiamai ir papasakojo, kad visi mamos protėviai buvo totoriai, o tėčio

tėvas buvo turkas. Jį 1944 m., kaip ir visus Krymo totorius, Stalino nurodymu ištrėmė į Vidurinę Aziją, todėl Gaidė gimė Uzbekistano mieste Samarkande. Į Krymo sostinę Sevastopolį šeima atsikraustė, kai mergaitei buvo aštuoneri.  

Gaidė pirmą kartą į nelaisvę pateko 2014-ųjų rudenį, kuomet su trimis bičiuliais leng­vuoju automobiliu vežė paramą fronto kariams Luganske, o vairuotojas naktį nuklydo ir įvažiavo į „sukilėlių“ teritoriją. 

„Aš tada pavargusi snaudžiau, o patikros punkte prabudinta sustabdžiusių karių instinktyviai pasakiau „Slava Ukraini“ ir išgirdau rusiškus keiksmažodžius bei įsakymą lipti lauk“, – pasakojo moteris.

Išlipdama ji pamatė, jog kariai dėvi antsiuvus su užrašais „Naujoji Rusija“, ir suprato, kad pateko pas priešus. Maskva ta­da siekė nuslėpti, jog pati inicijavo ir vadovauja „sukilimui“ Donbase, todėl kaip priedangą prisikvietė įvairių organizacijų.

„Mus suėmęs kazokų atamanas Nikolajus Kozycinas tris savaites svarstė, ar vežti į kalėjimą Luganske, ar sušaudyti, nes jie buvo priėmę įstatymą šaudyti išdavikus. Mane kasdien mušė ir tardė, netikėdami, jog nieko nežinau apie Ukrainos kariuomenės išsidėstymą bei planus, nors tada tikrai buvau tik Maidano demonstracijų aktyvistė“, – pasakojo moteris.

Pervežus į Luganską generolo Sergejaus Gračiovo žinion, Gaidę tardė čečėnai, kurie tada vadinosi ne kadyrovcais, o „Rytų“ būriu. Per apklausą tardytojas brutaliai pastūmė merginą, jai griūvant, pasikėlė bliuzelė,  ant nugaros pasimatė vilko tatuiruotė.

„Čečėnai paklausė, ar aš esu jų žemietė, nes vilkas yra jų sim­bolis. Pasakiau, kad esu totorė, bet vilkas atspindi mano asmenybę. Jie įsakė manęs neliesti, nors bjauriais žodžiais toliau plūdo“, – prisiminė moteris. 

Tą tatuiruotę ji pasidarė vos suėjus pilnametystei, taip supykdydama mamą. 

„Vilkas man patinka, nes turiu panašumų – esu vienišė, ištikima, o gindama saviškius ga­liu gerklę perkąsti“, – kalbėjo Gaidė. 

Paleista iš nelaisvės, moteris prisijungė prie savanorių organizacijos „Patriot“, kuri užsi­ėmė suimtųjų paieška bei apsikeitimu. Iš nelaisvės Luganske bei Donecke pavyko ištraukti tris šimtus žmonių. Dalis jų buvo baisiai sužaloti – keliems net nupjautos rankos vien dėl tatuiruotės „Slava Ukraini“.

Antrą kartą į nelaisvę Gaidė pateko jau būdama oficialia Ukrainos atstove belaisvių apsikeitimui. Po derybų ketindama grįžti į Kyjivą, ji neberado savo vairuotojo – „sukilėliai“ jį suėmė. Gaidė pasakė, jog be vairuotojo negrįš, ir ją įkalino tam, kad galėtų iškeisti į ukrainiečių kalinamą įtakingą „sukilėlį“.

„Teko patirti daug ką, bet liūd­niausia akimirka buvo tada, kai sužinojau apie tėvo mirtį. Jam Kryme buvo perduota melaginga informacija neva mane sušaudė, po to tėvą ištiko infarktas“, – prisiminė žvalgė.

Užuojautą kenčiantiems moteris teigė paveldėjusi iš tėvo, kuris vaikystėje ją mokė, jog dalį uždirbtų pinigų reikia aukoti išmaldos prašantiems bei vargingiems kaimynams. Po to­­kių pamokų Gaidė kartą tėvams Samarkande pareiškė, kad nebeis į pradinę mokyk­lą, jei šie nenupirks gerų rūbų dviem jos kla­siokams našlaičiams. Uzbekistane tuo metu našlaičiai lankė ne specialias vaikų namuose esančias mokyklas, o bendras ir išsiskyrė iš kitų skurdžia apranga. Tėvas Gaidės prašymą įvykdė, o ši visą gyvenimą nenustoja remti vargstančių. Tėvai palaikė duk­rą ir gyvenant Kryme, kai teisę baigusi ir Sevastopolio policijoje įsidarbinusi Gaidė užsimojo įrodyti, kad miestą terorizavęs serijinis prievartautojas yra ne šiaip koks asocialas, o muitinės direktoriaus sūnus. Tyrimą sutrukdyti norėję asmenys laužėsi į jos butą, darė spaudimą per viršininkus, tačiau mergina įrodė teisybę, ir maniakas buvo nuteistas ilgiems metams. 

Gaidė buvo tapusi parlamentarės Oksanos Bilozir, kurios dėka buvo išlaisvinta Luganske, patarėja. Žvalgė neatmeta, jog ateityje balotiruosis į Aukščiausiąją Radą, bet kol kas nenori veltis į politiką, nes joje įžvelgia per daug korupcijos bei nesąžiningumo. Dėl to atsisakė tapti ir vieno iš Kyjivo rajonų tarybos nare.

Pasak moters, likusi Kryme ir išsiėmusi Rusijos pasą būtų gyvenusi daug ramiau bei sočiau. Mat tėvas Sevastopolyje turėjo pelningą, pačią didžiausią elektros priemonių gamybos bei prekybos įmonę, o Gaidė ėjo aukštas pareigas prokuratūroje. Tačiau ji teigė dėl nieko nesigailinti ir yra įsitikinusi, kad Ukraina netrukus atgaus Krymą, o vėliau – ir užgrobtas Donbaso žemes. 

„Neaišku tik, ar ukrainiečiai norės į atgautas teritorijas keltis, nes per dešimt okupacijos metų Rusija vietinius pavertė klusniais Maskvai, ir ten gyventi bus labai sudėtinga. Iš baimės ar dėl kitų priežasčių su manimi nutraukė kontaktus beveik visi Kryme likę draugai bei giminaičiai, tad aš ten turbūt irgi negrįšiu“, – apgailestavo žvalgė.

Atsisveikinant Gaidė prisipažino nežinojusi, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Vytautas prieš šešis šimtus metų Trakuose įkurdino totorius, ir patikino po karo būtinai aplankysianti mūsų šalį, kartu ir dalies savo tėvynainių gimtinę.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Dar kovo mėnesį Kaltinėnuose vykusioje rajono mokinių technologijų olimpiadoje „Kūrybos virusas” Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 klasės mokinė Deimantė Petrošiūtė iškovojo pirmąją vietą ir pateko į respublikinę technologijų olimpiadą tekstilės srityje. Konkurso tikslas – lavinti vaizduotę, išradingumą, kūrybą ir išbandyti kuo įvairesnes darbo technikas.

Lietuvos mokinių technologijų olimpiada „Kūrybos virusas” vyko Vilniuje, verslo ir svetingumo profesinės karjeros centre. Deimantė į konkursą atvažiavo su namų darbo kompozicija „Gamtos simfonija”, simbolizuojančia augalijos gyvybę bei autentiškumą. Konkurse per pustrečios valandos reikėjo pagaminti tekstilinį darbą, kurio tema „Gyvybės medis” paaiškėjo tik gamybos procese. Nors kilo sunkumų, Deimantė puikiai susitvarkė su užduotimi ir sukūrė gaminį pavadinimu „Giesmė Lietuvai”. Jis Deimantei iš 26 konkurentų lėmė ant­rąją vietą! Labai džiaugiamės ir didžiuojamės savo mokinės pasiekimu – šis technologijų olimpiados laimėjimas teks­tilės grupėje – pirmasis mūsų rajone.

Olimpiados metu koncertavo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos atlikėjai. Ap­si­lan­kėme ir Vilniaus katedroje, pasigro­žė­jome senamiesčiu, tad ekskursija paliko daug įspūdžių bei prisiminimų. 

Danguolė MIKUTAVIČIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Žemaitijos savivaldybės 2024-uosius paskelbė žemai­tiško rašto me­tais. Taip siekia­ma saugoti regiono tautinį tapatumą. Nors oficialiai že­maičių kalba nėra pripažįstama, kalbininkai tikina, kad ji turi visus sa­varankiškai kalbai būdingus požymius. Žemaičių kalbos rašybą mes galime demonstruoti meno kūriniuose. Nepaprastai didelis sujudimas yra literatūroje, leidžiama daug knygų. 

Antrą gegužės savaitę dalis Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos pradinio ugdymo trečios klasės mokinių vy­ko į Klai­pėdos rajono Slengių mo­kyk­­­lą – daugiafunkcį cent­rą. Ten bu­vo organi­zuotas žemai­tiško raš­to metų mi­nėji­mo ren­ginys „Že­­maitėlė tu ma­na“. Su­si­rinko di­delis ir gra­žus ikimokyk­li­nio bei prieš­mo­­­kyk­­linio amžiaus vaikų ir pradinio ugdymo mokinių bū­rys iš Palan­gos, Gargždų, Kre­tin­­galės, Kre­tin­gos, Jokū­ba­vo, Klai­­pėdos miesto bei Klai­­pė­­­dos rajono. Dalyviai bu­vo sutikti svetingai muzikiniu kū­riniu. Buvome atvykę iš to­liau­siai. Į renginį atvežėme po­rą eiliuotų kūrinių ir pasakojimą bei Šilalės krašto lietuvių liau­dies dainą. 

Išvyka mokiniams labai patiko. Dė­kojame gimnazijai už galimybę tobulėti.

Reda EŽERSKIENĖ,

trečiokų mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Jau penktus metus Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija dalyvauja projekte „Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės“. Moksleiviai no­riai įsitraukė į veiklas, susijusias su Europos Sąjunga bei jos veda­ma politika. Nusprendėme Europos dieną ir Lietuvos įstojimo į ES dvi­de­šimtmetį paminėti veiklomis, kurios vyktų visą savaitę bei apimtų tiek gimnazijos, tiek miestelio bendruomenę.

Jaunieji MEPA ambasadoriai nutarė savaitę pradėti Europos laimės ratu. Gimnazijos bend­ruomenė buvo sukviesta į erd­vę, kurioje kiekvienas turėjo galimybę pasukti laimės ratą ir, atsakius į klausimus apie ES bei Europos Parlamentą, gauti saldų prizą.

Gimnazijos MEPA komanda Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos šeštokams vedė linksmą bei įdomią pamoką apie ES, jos istoriją, politiką, tikslus, šalis nares, Europos Par­la­mentą, artėjančius jo rinkimus bei kitas aktualijas. 

Europos savaitė neapsiėjo ir be svei­kinimo visai gimnazijos bend­ruomenei. Nufil­muotas sveikinimas buvo rodomas fojė tele­vizijos ekrane. Jaunieji amba­sa­do­riai sveikino ir Šilalės mies­to gyventojus, dalino mokinių pagamintus spalvotus knygų skirtukus įvairių įstaigų darbuotojams. Sveikindami šios reikšmingos dienos proga mokiniai nepamiršdavo paraginti dalyvauti artėjančiuose Europos Par­lamento rinkimuose.

Europos dienos proga MEPA nariai, bendradarbiaudami su Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja Rima Norviliene, surengė protmūšius Kvėdarnoje bei Šilalėje. Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazijoje vy­ko žinių viktorina „Nuo Kvėdarnos iki Europos“, o Šilalės Simo­no Gaudėšiaus gimnazijoje – „Mes ES – jau 20 metų“. Daug gimnazistų išbandė jėgas Eu­ropos egzamine.

Neliko neaplankyti ir Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ ugdytiniai. „Nykštukų“ grupės mažieji europiečiai buvo supažindinti su ES vėliava: vaikai skaičiavo vėliavos žvaigždutes, aiškinosi jų reikšmę, įsiminė vėliavos spalvas – mėlyną bei geltoną, kuriomis ir nuspalvino savo vėliavėles. 

Dalia KUBAITIENĖ,

MEPA vyresnioji ambasadorė

AUTORĖS nuotr.

Donorystė – neatsiejama modernios medicinos dalis, leidžianti iš­gel­bėti tūkstančius gyvybių kasmet visame pasaulyje: vieno donoro organai gali padėti išgyventi net keliems transplantacijos laukiantiems pa­cientams. Tačiau kilnus apsisprendimas dovanoti gyvybę kitam reikalauja ne tik fizinio, bet ir emocinio pasiruošimo, todėl būtina skatinti visuomenės sąmoningumą bei diskusijas šia tema. Apie tai šiandien ir kalbamės su mūsų kraštiete gydytoja anesteziologe-reanimatologe Dia­na Palepšaitiene.

Gydytoja vadovauja Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centrui ir yra regiono donorystės paslaugų koordinatorė. Ji mielai sutiko pasidalinti ne tik savo asmenine profesine patirtimi, bet ir pristatyti gilesnes įžvalgas apie donorystės svarbą, iššūkius bei perspektyvas.

Iš Tenenių kilusios Dianos kelias į medicinos pasaulį, anot jos pačios, prasidėjo dar vaikystėje, o svajonė tapti gydytoja augo kartu su ja visus 12 metų mokykloje.

Lietuvos sveikatos mokslų universitete D. Palepšaitienė įgijo gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kvalifikaciją. Rezidentūros studijų metu ji dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje gydytojo anesteziologo-reanimatologo asistente, taip pat organų donorų koordinatorių tarnyboje. Ta patirtis pravertė ir tęsiant veiklą po rezidentūros studijų baigimo. 

Tačiau aplinkybės, o ir pačios sprendimas būti arčiau savo krašto pastūmėjo jauną specialistę į Klaipėdą – prieš pusmetį ji pradėjo dirbti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Be to, šioje gydymo įstaigoje vykstantys pokyčiai sudarė sąlygas jų siekti ir donorystės srityje. Tuo labiau, jog patirties jau sukaupta – per devynerius gydytojos darbo metus jos susikaupė ne taip ir mažai, o tai buvo postūmis užimti Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centro vadovės pareigas.

„Dirbant intensyviosios terapijos skyriuje, deja, dažnai tenka susidurti su pacientų mirtimis. Bet galime į tai pažiū­rėti filosofiškai: mirties įprasminimas kitų žmonių gyvenimuose, donuojant mi­rusiojo audinius bei organus, yra didžiulė dovana ne tik sunkiai sergantiems žmonėms, bet ir jų artimiesiems“, – teigia medikė.

Pasak jos, nors nuo 2023 m. liepos 1 d. Lietuvoje atsirado donorystės paslaugų koordinavimo centrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kol kas informacijos apie donorystę vis dar stinga. Todėl D. Palepšaitienė teigia, kad pag­rindiniai jos tikslai ir yra šviesti visuomenę, komunikuoti su kitų gydymo įstaigų gydytojais dėl potencialių donorų bei Klaipėdos universiteto ligoninės vidinės struktūros reorganizavimas.

„Mes turime siekti, kad kiekvienas potencialus donoras būtų tinkamai įvertintas ir kad jo organai galėtų būti naudojami gelbstint kitų žmonių gyvybes“, – sako gydytoja. 

Ir primena, jog organų donorystė suteikia galimybę išgelbėti kelias gyvybes vienu metu – vieno donoro organai gali padėti pacientams, laukiantiems širdies, inkstų, ragenos ir kt. organų persodinimo.

Tačiau norint užtikrinti, kad donorystė taptų neatsiejama mūsų kultūros dalimi, būtina nuolat šviesti visuomenę ir teikti informaciją apie donorystės svarbą bei naudą. Informacinės kampanijos, vieši renginiai ir edukacinės prog­ramos gali padėti įveikti baimes bei išankstines nuostatas, skatinant žmones aktyviai dalyvauti donorystės procesuose. 

Tiesa, reikia pripažinti, jog per pastaruosius kelis metus visuomenės supratimas apie donorystę keičiasi – Nacionalinio transplantacijos biuro užsakyta gyventojų apklausa parodė, kad organų donorystei pritaria 83 proc. tyrimo dalyvių, o tai yra 11 proc. daugiau nei prieš dvejus metus. 

Per praėjusius metus Lietuvoje buvo užregistruotas 131 potencialus donoras ir 71 šeima sutiko savo artimųjų organus bei audinius dovanoti transplantacijai. 54 donorai tapo efektyviais – t. y. bent vienas organas ar audinys buvo paimtas transplantacijai. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iš viso mūsų šalyje per praėjusius metus buvo atlikta 450 audinių bei organų transplantacijų, suteikusių viltį pasveikti ir gyventi.

Šiuo metu donorinių organų ir audinių laukia daugiau nei 300 žmonių, iš jų 9 vaikai. Iš viso sutikimą po mirties tapti donorais yra išreiškę daugiau kaip 47 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Gydytojos teigimu, sėkmingas organų donorystės procesas priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas svarbiausių – mirusiojo artimųjų sutikimas donorystei. Deja, kol kas didžioji dalis jų atsisako paaukoti mirusiojo organus, nes paprasčiausiai nežino, ko būtų norėjęs jis pats. O tai reiškia, jog žmonės per mažai šia tema kalbasi, nediskutuoja, kaip galėtų padėti kitam, jei kas nutiktų. Artimiesiems apsispręsti padėtų mirusiojo iš anksto išreikšta valia dėl donorystės ir Donoro kortelės išsiėmimas. 

„Turėdamas Donoro kortelę, žmogus išreiškia savo valią dar būdamas gyvas, dėl to artimiesiems kyla daug mažiau dvejonių, jiems lengviau priimti lemtingą sprendimą mirties atveju“, – ne­abejoja gydytoja.

Medikė neslepia, kad pokalbiai su artimaisiais dėl organų paaukojimo kitiems bei šio poelgio prasmę yra viena pagrindinių jos darbo misijų. Ir gana nelengvų – galvoti apie kitą, kai paties širdį drasko skausmas, reikia ypatingos stiprybės.

„Dažniausiai baimę, abejones, gandus gimdo nežinojimas, kaip veikia donorystės procesas. Žinoma, tai gali lemti ir neigiamą požiūrį. Todėl būtina aktyviai aiškinti, o ir patiems domėtis donorystės procesu, kokią reikšmę jis turi visuomenei bei kiekvienam iš mūsų, kiek vilties gali suteikti“, – įsitikinusi gydytoja. 

Enrika ŠVABAITĖ

Klaipėdos universiteto žurnalistikos II kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Tradicija muzikuoti gat­vė­je prasidėjo 2007-aisiais, kai šios idėjos autorius mu­zi­kantas Andrius Mamon­to­vas savo draugus pakvietė į sostinės gatves. Idėja išpo­puliarėjo visoje Lietuvoje, ir dabar kiekvieną pavasarį mu­zikos garsai skamba  ma­­žiausiuose miesteliuose. 

Šilalėje muzikantai šeštadienį išsiskirstė į 10 vietų, o vienu metu mieste muzikavo ir šoko bent dvylika kolektyvų. Prie Šilalės kultūros centro patiems mažiausiems buvo įrengtas batutas, veikė saldumynų baras ir meno dirbtuvės, jaunimas galėjo išmėginti vokalinius gebėjimus greta įkurtoje karaokės oazėje, o visi kiti – tiesiog mėgautis kaimo kapelų muzika, ansamblių dainomis ar gėrėtis dažnam dar neįprastu kapelos „Padkava“ transportu ir solistų balsais. 

Bene daugiausiai gerbėjų sulaukė roko grupė „Rodeo“, koncertavusi ties savivaldybės pas­tatu. Čia įvyko ir savotiška jaunimo šokių kolektyvų repeticija prieš dainų šventės koncertus. 

Kiek apmaudu, kad dažniausiai ateinama į šventę tik savęs parodyti, o ne kitų paklausyti – tad ir šį sykį kai kurie muzikantai dainavo faktiškai patys sau.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.