Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ilgametis vadovas, garbės dirigentas Stanislavas Domarkas gegužės 30 d. 18.30 val. didžiojoje salėje „Jūra“ koncertu „Vivat, Maestro!“ minės savo 85-ąjį jubiliejų!

Visus neišsenkančia asmenybės jėga, sumanumu ir atsidavimu kilniam muziko pašaukimui stebinantis dirigentas Muzikiniame teatre švelniai vadinamas talismanu, nešančiu kūrėjams sėkmę. Kaip maestro, teatras yra visas jo gyvenimas. S. Domarkas buvo ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas (1993–1998), vadovas (1995–2004) ir meno vadovas (2005–2009), taip pat – Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas (1967–1989) ir direktorius (1980–1985). 1993 m. įkūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, 1998–2005 m. vadovavo festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Per savo ilgą sceninę karjerą pastatė daugybę nacionalinių ir pasaulinės klasikos veikalų, ypač nusipelnė puoselėdamas subtilų operetės meną.

Kartais menininkai darbą teatre palygina su meile be atsako. Ar sutiktumėte?

Nesutikčiau. Kodėl tai meilė be atsako? Gal kad meilė su atsaku, tai – komercija? (juokiasi) Man teatras – gyvas.

Teatras man – visas gyvenimas.

Artėja koncertas „Vivat, Maestro!“, skirtas jūsų jubiliejui. Kokia muzika tą vakarą mėgausis publika?

Gros KVMT orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Skambės ištraukos iš J. Strausso „Vienos kraujo“, A. Bražinsko „Pagramančio šnekučių“. Antroje dalyje į publiką kreipsiuosi diriguodamas, pasinaudodamas Johano Strausso muzika, šviesiai liūdna... Nesinorėjo didelių linksmybių, labiau muzikos gylio, romantikos, tad publika išgirs net du žinomo kompozitoriaus valsus, pelniusius jam pasaulinę šlovę, ištraukas iš „Čigonų barono“, „Šiksnosparnio“.

Scenoje išvysime primadonas ir geriausius solistus?

Žinoma. Jų turime daug. Dainuos Beata Ignatavičiūtė, Judita Butkytė, Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė, Rosana Štemanetian, Emilia Janina Kozlovska, Oksana Auškalnytė-Mockuvienė, Ernesta Stankutė, Mindaugas Rojus, Tadas Jakas, Valdas Kazlauskas, Vilius Trakys, Giedrius Gečys, Farshadas Abbasabadi’s ir kiti.

Ar laukėte naujų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmų atidarymo?

Labai! Ir dabar siūlau žiūrovams kuo skubiau prisipirkti bilietų bei žavėtis nauju skambesiu naujame teatre. Labai laukiau to momento!

Paskutinius penkerius metus Muzikiniam teatrui teko patirti benamystės dalią: visi gausūs kolektyvai glaudėsi kas kur, repetavo skirtingose salėse... O buvo taip. KVMT nuo savo įkūrimo 1987 m. veikė buvusių kultūros namų rūmuose. Kad ir koks šis pastatas buvo nepritaikytas muzikinio teatro reikmėms, stengėmės, kiek leido situacija, atliepti profesionalaus scenos meno kūrėjų poreikiams: kad būtų, kur repetuoti, ilsėtis ir rodyti spektaklius. Teatralai, kaip ir eiliniai žmonės, jei turi mažą butą, suplanuoja savo reikmes vienaip, jei didesnį – kitaip... Žmogus yra toks padaras, kad geba išlikti bet kokiomis sąlygomis, svarbiausia turėti galimybę kurti.

Visko buvo, visko dar bus... Tik gerokai geriau, nei turėta. Iš senojo statinio liko tik administracinis pastatas ir bokštas, o dabar turime didžiulius naujus, modernius KVMT rūmus, kurie gimė didžiulio talentingos vadovės Laimos Vilimienės indėlio dėka. Jai, vos pradėjus vadovauti teatrui, teko neeilinė misija – pasirūpinti teatro statybomis.

Naujame pastate įsikūrė muzikinio teatro kolegos: žymiai lengviau vienas kitą surasti, padiskutuoti, priimti geriausią sprendimą. Naujas pastatas tarnauja meninio lygio kokybei, techninės galimybės įkvepia kūrėjus kurti dar moderniau, įdomiau. Pastatas turi ypatingą akustiką, reguliuojamą priklausomai nuo spektaklio ar renginio žanro! Galima vardinti ir vardinti privalumus. Apie juos jūs dar išgirsite, o aš noriu akcentuoti, kad Muzikinio teatro bendruomenės to laukė lyg didžiulės šventės. Pagaliau kolegos išvydo vieni kitų pašviesėjusius veidus: žmonės susirinko į naujus namus. Teatras yra namai. Gal ne visiems vienodai: vienam mažiau, kitam – daugiau, bet tikram teatralui kitaip neišeina... Kūryba gimsta ir bendraujant, diskusijose. Minčių semiamasi iš aplinkos, atvykstančių menininkų pažinimo. Teatro kolektyvas gyvas savo kitime ir augime.

Nieko nebeplanuoju. Esu laimingas laukimu.

Darbui Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose paskyrėte daugiau nei šešiasdešimt metų. Ar tai sunki pareiga?

Su didele atsakomybe ir didele meile vykdžiau man pavestus darbus. Stengiausi, kad statomi ir atsirandantys repertuare veikalai būtų kuo geresni. Kad prieš tai jie būtų kuo įdomiau parinkti. Svarbu su didele meile, dėmesiu, visokeriopomis pastangomis pasistengti, kad spektaklis būtų sėkmingas, gerai lankomas ir suteiktų žmonėms didžiulį džiaugsmą.

Galima daug kalbėti, bet argi to reikia?.. Žmogaus gyvenimas – ne lipimas į „laimės žiburį“ su neabejotinai sėkminga pabaiga. Gyvenime yra visko: ir pakilimų, ir atoslūgių, ir nusivylimų.

Jus dažnai galima sutikti teatro kolektyvų repeticijų salėse. Negailite patarimų, o jei matote, kad negerai, pasakote?

O kaip kitaip? Savikritika ir kritika mūsų darbe labai svarbi. Labai džiaugiuosi puikiais santykiais su teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu. Kartu aptariame, įsivertiname rizikas. Jei dar gali gyventi realiame gyvenime, turi bandyti įeiti į čia vykstančius procesus ir būti įvykių sūkuryje. KVMT darbuotojai kartais juokaudami mane vadina talismanu: jei aš sėdžiu salėje – viskas gerai.

Laikas bėga, senstu, jėgų mažėja. To neslepiu. Žmogaus senėjimas, deja, prasideda vos jam gimus. (juokiasi) Džiaugiuosi, kad 85-mečiui dar galiu surengti koncertą, repetuoti su orkestru, kad orkestro profesionalai man dėmesingi, aktyviai ir rimtai priima mano pastabas. Žaviuosi KVMT orkestro profesionalumu ne tik dėl to, kad jam vadovauja talentingasis Ambrozaitis. Čia groja aukšto lygio profesionalai, atvykę iš įvairių šalių.

Papasakokite apie savo šeimą. Jūsų brolis Juozas - dirigentas, brolis Eligijus - operos režisierius, jūsų dukra Barbora - smuikininkė?

Esame trys broliai, ir taip jau susiklostė, kad visų likimai susiję su muzika. Nieko čia ypatinga. Mūsų atveju vyresnio brolio Juozo pavyzdys paskatino mane ir Eligijų baigti muzikos mokyklas...

Džiaugiuosi savo dukra Barbora, kuri yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė. Dukrai net pavydžiu, nes šiame orkestre ji groja tiek simfoninės muzikos... Dukra Monika – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų komunikacijos vadovė. Sėkmingai dirba. Linkiu, kad ir toliau taip sektųsi.

Esu senelis, turintis keturis anūkus. Jauniausias Justas mokosi groti violončele Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, anūkė Aurelija ten pat groja smuiku. Mano vyriausia anūkė Urtė gilinasi į užsienio šalių diplomatijos subtilybes ir domisi migracijos temomis, tiesa, laisvalaikiu groja pianinu. O jos brolis Tadas, baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, šiandien violončele groja tik savo malonumui, studijuoja psichologiją ir kuria muziką, su juo dažnai kalbamės apie kompoziciją, orkestro skambėjimą.

Žaneta SKERSYTĖ

Bepiločių orlaivių – dronų pramonė sparčiai vystosi visame pasaulyje, todėl specialistų, gebančių juos konstruoti ir valdyti, poreikis darosi kaip niekad didelis. Todėl Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija kuria išskirtinę bepiločių transporto priemonių inžinerijos studijų programą. Šiame perspektyviame sektoriuje aukštos karjeros galimybės nusimato ir kitų inžinerijos krypčių profesionalams, kuriuos ruošia kolegija.

Dronų naudojimas tampa vis aktualesnis tiek kasdieninėse žmonių veiklose, tiek ir krašto apsaugoje. Jau dabar jie yra naudojami įvairiose civilinėse srityse, pavyzdžiui, medicininių priemonių ar kitų prekių pristatyme.

„Bepilotis transportas ir šios srities įmonių atėjimas į Lietuvą ar lietuviškų įmonių kūrimasis yra aktualus šiandienai klausimas. Su tuo susijęs ir augantis specialistų, gebančių valdyti ir konstruoti dronus poreikis. Importo ir eksporto sąlygos iš Kinijos dabar yra kiek apribotos, tikėtina, jog ateityje tai bus griežtinama dar labiau. Todėl dronų detalių ir produktų gamyba Europos Sąjungoje ir Lietuvoje yra aktuali. Tikime, kad ši pramonė bus išvystyta mūsų šalyje“, – sako Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorius dr. Rolandas Vitkūnas.

Pasak jo, besikuriančioje bepiločių transporto priemonių inžinerijos studijų programoje jaunuoliai mokysis dalykų, kurie apims mechaniką, elektroniką, automatiką bei specializuotų su bepiločio transporto valdymu ir panaudojimu susijusių studijų modulius.

„Bepilotis transportas apjungia kelias inžinerijos sritis, tai yra mechanikos, transporto, elektronikos, automatikos ir informacinių technologijų (IT) inžineriją. Todėl naujoji studijų programa yra glaudžiai susijusi ir su esamomis programomis, kurias jaunuoliai gali rinktis jau dabar“, – aiškina R. Vitkūnas, pažymėdamas, kad nauja specializuota bepiločio transporto inžinerijos studijų programa jau kuriama.

Lietuvos dronų asociacijos „DroneA“ prezidentas Vidmantas Kairys teigia, jog dronų sektoriuje didelių karjeros perspektyvų galės tikėtis elektronikos inžinieriai bei IT specialistai ar programuotojai, kurie išmanys duomenų rinkimą ir analizę.

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje kuriama studijų programa bus paremta gerosiomis praktikomis iš užsienio ir Lietuvos dronų asociacijų bei universitetų. Pasak kolegijos direktoriaus, bendradarbiaujama su nacionaline dronų asociacija „DroneA“, kalbamasi  su Norvegijos ir Vokietijos  dronų akademijos bei technikos universitetų Berlyne.

„Lietuvoje dronų pramonė, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, tokiomis kaip Vokietija, Lenkija, Latvija ar Estija, yra gana menkai išvystyta, tad ši studijų programa atneš teigiamų pokyčių – juk viskas prasideda būtent nuo specialistų. Kadangi Lietuvoje tai dar nėra plačiai rengiama specialybė, potencialas yra milžiniškas. Ypatingai žvelgiant ir į tai, jog savavaldės bepilotės transporto priemonės yra ateitis“, – pažymi V. Kairys.

Gabrielė BRAŽĖNAITĖ

Prieš penkerius metus šilališkiai, varžytinėse įsigiję butą, negali vadintis teisėtais jo savininkais, mat buvę turto sa­vininkai iš jo niekaip neišsikelia, nors tai padaryti juos įpareigojo visi teismai, kuriuose ši byla buvo nagrinėjama.

Neretai sakoma, jog ant svetimos bėdos savo laimės nesukursi. Gal todėl ir varžytinėse įsigytas turtas iki šiol vis dar vertinamas prieštaringai. Tuo labiau, jog, pasirodo, trūksta ir teisinių mechanizmų, kad viskas būtų atlikta sklandžiai. 

Paskutinį kartą Vilma ir Arvydas į teismą kreipėsi šiemet – Klaipėdos apygardos teismo prašė peržiūrėti 2023 m. rug­pjūčio 21 d. Tauragės apylinkės teismo priimtą sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta juodu su visais daiktais skubiai iškraustyti iš ant varžytinių „prekystalio“ atsidūrusio būsto. Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai į teismą kreipėsi naujasis 77,16 kv. m buto šeimininkas Rolandas. Teisę į butą vyras įgijo dar 2019-ųjų liepą, tačiau buvę šeimininkai varžytinių fakto nepripažįsta ir nesirengia užleisti buvusių namų. Tai teismas įvertino kaip savavališką patalpų užėmimą, t. y. įsikėlimą į butą be nuomos sutarties. Bet norėdami įrodyti savo teisumą, buvę būsto savininkai dar 2022 m. rugsėjį kreipėsi į Šilalės teismą, prašydami 2019 m. antstolės varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu. Motyvas – 2022-aisiais šio buto vertė buvusi 75 tūkst. 250 eurų, o varžytinėse jis parduotas už 21 tūkst. 553 Eur. Teismas ieškinį atmetė, o 2023 m. kovą jį paliko galioti ir Klaipėdos apygardos teismas. 

Teismų sprendimuose akcentuojama, jog antstolė vadovavosi 2017 m. buto ekspertizės duomenimis (tąsyk buto rinkos vertė buvo 29 tūkst. Eur), jos patvarkymas dėl nustatytos areštuoto turto rinkos vertės priimtas 2017 m. balandžio 5 d., antrosios varžytinės paskelbtos 2017 m. liepos 17 d., o turto pardavimo iš varžytinių aktas surašytas 2019 m. liepos 5 d. Ankstesnieji buto šeimininkai savo atsisakymą išsikelti grindžia įsitikinimu, kad varžytinės įvyko neteisėtai, nes jie neva apie tai nebuvę informuoti. Tad dabar šeima nereaguoja į naujojo savininko siunčiamus reikalavimus išsikelti: nei išsikrausto, nei moka nuomos, o galbūt – ir mokesčių. Jie įsitikinę, jog dar neišnaudojo visų galimybių, gindami savo teises, todėl rengiasi pateikti kasacinį skundą dėl varžytinių teisėtumo. Savo įsitikinimus pora grindžia Konstitucija – pasak jų, kiekvienas žmogus turi teisę į būsto neliečiamybę. Nors visi teismai tokius jų įsitikinimus neigia – buvusių savininkų skundai atmetami arba paliekami nepakeisti, o bylinėjimosi išlaidos auga. Paskutiniu teismo sprendimu, dabar jie turės atlyginti naujojo savininko patirtas išlaidas teisme (po 125 Eur kiekvienas), taip pat jo bylinėjimosi išlaidas (po 312,5 Eur) ir atsiskaityti su valstybe už teisminių dokumentų tvarkymą (po 54,76 Eur). 

Klaipėdos apygardos teismas išaiškino, ką reiškia teisė į būsto neliečiamumą: „Savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, jog kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“. Šiuo atveju teismai jau įrodė, kad teisėtas buto, kurio neapleidžia šeima, šeimininkas yra varžytinėse jį nusipirkęs žmogus, ir pabrėžė, jog visi buvusių būsto savininkų bandymai įrodyti esat kitaip jau išnagrinėti teismuose, sprendimai jau priimti ir įsiteisėję. Įrodymų ir duomenų, kad šeima būtų teikusi kasacinį skundą, teismas taip pat nesurado. Be to, jį teikti per vėlu – kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Praleistos ir skundo teikimo termino atnaujinimo galimybės – toks pareiškimas gali būti teikiamas per pusmetį, o šiuo atveju yra prabėgę daugiau nei metai. 

Savo nutartyje Klaipėdos apygardos teis­mas primena, jog įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visiems ir privalo būti vykdomi – tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų.

„Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai“, – rašoma teismo nutartyje.

Dar primenama, kad dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje nebegali nei dabartinės bylos šalys, nei jų teisių perėmėjai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas reiškia, jog šalių ginčas išspręstas negrįžtamai. 

Kadangi ankstesni teismų sprendimai jau įsiteisėjo, Vilma ir Arvydas nebeturi teisės kelti klausimo dėl to paties dalyko – varžytinių teisėtumo. Teismui akivaizdu, jog šeima žino apie pareigą išsikelti iš svetimu tapusio buto, bet ją ignoruoja, rašo skundus ir sąmoningai vilkina neišvengiamos pareigos laiką bei toliau tęsia daromą pažeidimą. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Valstybinė ligonių kasa primena, kad vasarį buvo pakeista siuntimų išdavimo tvarka, kuri mažins administracinę naštą šeimos gydytojams ir užtikrins sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą pacientams. Joje numatyta, kad siuntimus konsultuotis pas gydytojus specialistus gali išduoti ir bendrosios praktikos slaugytojas, išplėstinės praktikos slaugytojas arba akušeris. Be to, siuntimus gydytojų spe­cialistų konsultacijoms, kai jos būtinos, gali išduoti ir skubiosios pagalbos skyriaus gydytojas arba su juo dirbantis slaugytojas gydytojo sprendimu. 

Valstybinės ligonių kasos spe­cialistų teigimu, nustačius, kad konsultacija būtina, ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų konsultacijoms siuntimą gali išduoti ir ligoninėje pacientą gydęs gydytojas ar slaugytojas gydytojo sprendimu.

Dėl siuntimo kreiptis į šeimos gydytoją nebereikia ir tais atvejais, kai gydytojas specialistas nustato, jog pacientui būtinas ilgalaikis stebėjimas. Jis iš karto registruojamas toje pačioje gydymo įstaigoje arba jam išduodamas siuntimas, jei pasirenkama kita įstaiga. 

Nuo liepos 1 d. įsigalios dar viena pacientams palanki naujovė – siuntimas skubos tvarka. Jame bus nurodomos siuntimo skubos tvarka priežastys bei jų pagrindimas. Kada siuntimo nereikia? Be siuntimo visiems Lietuvos gyventojams – tiek apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, tiek neapdraustiems – nemokamai teikiama būtinoji medicinos pagalba. Taip pat siuntimas neprivalomas, kai gydytojo nurodymu pacientas lankosi pas tą patį gydytoją specialistą dėl tos pačios priežasties pakartotinai. Be siuntimo galima kreiptis ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bei pas gydytoją odontologą, dirbantį gydymo įstaigoje, kur pacientas yra prisirašęs. Šeimos gydytojo siuntimo nereikia kreipiantis ambulatorinės antrinio lygio gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl visų dermatovenerologinių ligų. 

Šiemet įsigaliojo dar viena naujovė – siuntimo antrinio lygio konsultacijai nereikia, kai paciento greitojo atrankinio ar­ba laboratorinio tyrimo dėl žmo­gaus imunodeficito viruso atsakymas yra teigiamas. Šis pakeitimas taikomas tuomet, kai pacientas kreipiasi ambulatorinės antrinio lygio infekcinių li­gų gydytojo konsultacijos, taip pat vidaus ligų, vaikų infekcinių ligų ir vaikų ligų gydytojo konsultacijos į universitetų, respublikos lygmens stacionarines paslaugas teikiančias gydymo įstaigas.

Siuntimai galioja 180 dienų, o siuntimas fizinės medici­nos ir reabilitacijos gydytojo konsultacijai gauti – 60 dienų. Per siuntimo galiojimo laikotarpį pa­cientas turi užsiregistruoti ar­ba būti užregistruojamas gydymo įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugoms gauti. Siunčiantis gydytojas turi informuoti, kokiose įstaigose teikiama pa­cientui reikiama konsultaci­ja, ir priminti, kad pacientas pats gali pasirinkti specialistą ir gydymo įstaigą.

Už gydytojo specialisto konsultaciją mokėti nereikia, jei su siuntimu pacientas kreipiasi į mediką, dirbantį gydymo įstaigoje, sudariusioje sutartį su teritorine ligonių kasa dėl šių paslaugų apmokėjimo. 

„Šilalės artojo“ inform.

Išvyka į Lietuvos mokyklų pradinių klasių šachmatų čempionatą Lietuvos Respublikos Prezidento taurei laimėti buvo įspūdinga ir nepakartojama Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ketvirtos klasės mokiniams. 

Turnyras vyko Prezidento rūmuose, suteikdamas renginiui ypatingą iškilmingumą. Atrankiniuose turnyruose šiemet dalyvavo daugiau nei tūkstantis mokinių iš visos Lietuvos mokyklų. Į finalinį turnyrą buvo pakviestos 25 geriausiai at­rankoje pasirodžiusios pra­dinių klasių komandos. Šachmatų lentos bu­vo išdėstytos elegan­tiš­kose salėse, kuriose tvyrojo susikaupimo ir draugiškos konkurencijos at­mosfera. Žaidėjai, dėvintys savo mokyklos uniformą, atrodė susikaupę bei pasiruošę parodyti geriausius savo įgūdžius. Ėji­mai buvo atliekami atsargiai ir apgalvotai, nes kiek­vienas galėjo nulemti galutinį čempionato rezultatą. 

Po įtemptų bei įdomių šachmatų partijų atėjo laukiamiausia dalis – apdovanojimų ceremonija. Prezidentas Gitanas Nausėda asmeniškai apdovanojo vi-

sus dalyvius ir nugalėtojus, įteik­damas jiems medalius, dip­lo­mus ir, žinoma, prestižinę Pre­zi­dento taurę. Kiek­vienas moki­nys buvo pagerbtas už pastangas bei pasiekimus, jų veiduose švietė pasididžiavimas ir džiaugsmas. 

Šis renginys ne tik skatina mokinių domėjimąsi šachmatais, bet ir ugdo strateginį mąstymą, kantrybę bei pagarbą varžovui. Išvyka į Prezidentūrą ir asmeninis Prezidento dėmesys padarė šią dieną nepamirštamą visiems dalyviams. Šachmatų čempionatas Prezidento taurei laimėti – tai ne tik varžybos, bet ir šventė, kuri jungia vaikus iš visos Lietuvos bei skatina juos siekti aukštumų tiek žaidžiant prie šachmatų lentos, tiek gyvenime.

Dana DAINAUSKIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos pradinio ugdymo mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Praėjusį sekmadienį, Sekminių popietę, minint Partizanų pagerbimo ir visuomenės vienybės dieną, Lietuvos poli­tinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo nariai rinkosi į savo veiklos 35-mečio šventę, kurios metu vyko ir ataskaitinė-rinkiminė konferencija.

1988-aisiais pakilusi tautinio Atgimimo banga sužadino viltis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato jungtis į organizaciją. Susikūrė „Tremtinio“ klubas, kurio steigiamasis suvažiavimas tais pačiais metais įvyko Kaune, sušauktas ir pirmasis tremtinių bei politinių kalinių suvažiavimas. 

Šilalėje  LPKTS  skyrius susibūrė 1989 m. Nuo 2004-ųjų Lietuvoje ši organizacija tapo visuomenine, kurioje veikia 53 filialai, vienijantys apie 40 tūkst. narių.

Renginio metu tylos minute pagerbti žuvę, negrįžę ir per pastaruosius metus išėję Ana­pilin politiniai kaliniai bei trem­tiniai, padėta gėlių ir uždegtos žvakės prie paminklų žu­vusiems kovotojams už Lie­tuvos laisvę, gra­žų koncertą padovanojo Kultū­ros centro moterų kvartetas „Ait­ra“ (vadovė Laima Petkuvienė). 

LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė pateikė trumpą apžvalgą apie skyriaus veiklą. Šventiniame renginyje dalyvavo Seimo nariai Paulius Saudargas, Paulė Kuzmickienė, Angelė Jakavonytė, kuri įteikė padėkos raštus aktyviems sąjungos nariams, Irena Haase ypatingą padėką už ilgametį vadovavimą bei atsidavimą sąjungos veiklai skyrė pirmininkei T. Ūksienei, gražius žodžius tarė kraštietis Seimo narys Jonas Gudauskas, kuris įvairia parama bei pagalba prisideda prie politinių kalinių ir tremtinių veiklos. Šventinėje konferencijoje dalyvavo ir LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila bei LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, kurie šilališkių filialą įvertino kaip labai stiprų, daug nuveikusį įamžinant istorinę atmintį. LPKTS Tauragės apskrities koordinatorius Jonas Varkala dalijosi atsiminimais apie šios organizacijos kūrimąsi ir džiaugėsi Šilalės filialo aktyvumu. Sveikinimo kalbą tarė Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė, gražių linkėjimų negailėjo Telšių, Jurbarko bei kitų skyrių atstovai. 

Pagrindinį pranešimą, skirtą LPKTS Šilalės filialo veiklos 35-mečiui, pristatė Seimo narys, profesorius Valdas Raku­tis.

Ataskaitinės-rinkiminės kon­fe­rencijos metu pateiktos LPKTS Šilalės filialo veiklos, Revizijos bei Etikos ir procedūrų komisijų ataskaitos. LPKTS Šilalės filialas šioje konferencijoje rinko naują pirmininką. Iš keturių pasiūlytų kandidatų atsisakius trims, pirmininku išrinktas Antanas Rašinskas, kuris iki šiol ėjo pirmininkės pavaduotojo pareigas. Pavaduotojais pasiūlyti Raimundė Gečienė ir Petras Dargevičius, o buvusiai ilgametei skyriaus pirmininkei T. Ūksienei suteiktas LPKTS Šilalės filialo Garbės pirmininkės vardas. Išrinkta nauja LPKTS Šilalės filia­lo taryba, kurią sudaro 25 nariai, patvirtinta nauja Revizijos bei Etikos ir procedūrų komisijų sudėtis. T. Ūksienė kartu su Loreta Kalnikaite įteikė padėkas už aktyvią veiklą gausiam būriui filialo narių.

Dėkojame T. Ūksienei už ne­įkainojamą indėlį į LPKTS veik­lą, o naujai išrinktam pirmininkui A. Rašinskui linkime stiprybės bei sėkmės įgyvendinant visus gražius sumanymus.

Raimundė GEČIENĖ

LPKTS Šilalės filialo pirmininko pavaduotoja

Loretos PETKUVIENĖS nuotr.

Apie Earnslaw Burn žygio taką, kaip vieną iš „paslėptų perliukų”, draugė ir Ohau ežero darbovietės kolegė Saffron iš Australijos sužinojo per socialines medijas. Paly­ginti mažai žinomas, bet visai nesudėtingas ir nepernelyg ilgas takas už gana lengvą darbą – kelelį per mišką ir slė­nį – apdovanoja nepaprastais Earnslaw (Pikirakatahi) kalno ledyno vaizdais. Jiems tirpstant, nuokalnes papuošia vienas už kitą aukštesni kriokliai, po žygio leidžiantys gerai atsigaivinti. 

Kai Saffron telefono žygių prog­ramėlėje parodė savo atradimą ir prisipažino tuos krioklius jau sapnavusi kelis kartus, pradėjome planuoti išvyką. Naktį prieš išvykstant tuos krioklius susapnavau ir aš. Tad jau tada buvo akivaizdu, kad apie šį žygį rašysiu dienoraštyje, bet dabar suprantu, jog įrašas labiau ne apie krioklių ar kalno įspūdingumą, o apie paukščius. Mat žygiuojant miško keliuku dėmesį nuo keistų augalų atitraukinėjo paukštelis, kurio lietuviško pavadinimo reikėtų paklausti ornitologų. 

Lotyniškai jis vadinamas Rhipidura albiscapa, o ang­liškai „fan­tail”– dėl savo vėduok­lę primenančios uodegos. Šis žvirb­lio dydžio paukštelis gyvena tik Australazijoje, Piet­ryčių Azijoje ir Indijoje (gal dėl to lietuviško pavadinimo ir nepavyksta rasti). Pasakiška buvo tai, kad jis sekė šokinėdamas nuo šakos ant šakos ar skraidžiodamas aplink net kelioliką kilometrų. Žinoma, iškart prisiminiau Disnėjaus animacinius filmus, kuriuose aplink princeses ar vaikus paukščiai taip skraido pranašaudami stebuk­lą. Bet paaiškėjo, kad Rhipidura albiscapa žmones mėgsta sekti tik dėl to, jog praeidami žygeiviai sudrebina krūmus, medžius bei žoles, o tuo pačiu – ir vabalus. Tada paukščiams juos lengviau pastebėti, taigi ir pasigauti užkandžiui. Tačiau nežinoti faktų bei paaiškinimų kartais vis dėlto smagiau...

Pasiekus tikslą – Earnslaw kal­­­ną ir jo ledyną, palapines pa­­si­stačius „pirmoje eilėje”, vakarą praleidome kojas kišdamos po ledinėmis srovėmis, ke­lioms sekundėms įšokdamos į ledinius krioklių baseinus, galiausiai virdamos „greitų“ makaronų sriubas, kad po aplinkos tyrinėjimų sušiltume.

Pradėjus temti, už kelių dešimčių metrų nuo palapinių pa­stebėjome dviejų nemažų paukščių siluetus. Iš pradžių pa­ma­niau, jog tai kokios nors Nau­josios Zelandijos varnos, mat jų kalbėjimas skambėjo panašiai ir nebuvo labai žavus – čiulbėjimu varnos giesmės nepavadinsi. Prietemoje paukščiai atrodė juodi, tad arogantiškai konstatavau: „Kaip ir varnoms, šiems paukščiams Die­­vas pagailėjo ir balso, ir išvaizdos”.

Oi, kaip klydau – kažin kam čia ko Dievas pagailėjo...

Auštant rytui, paukščiai šėliojo visai šalia, o daugiau šviesos atskleidė, kad jie visai ne juodi, o tamsiai žali, jų kūnas ir snapas primena visai ne varnas, o didžiules papūgas. Jiems ėmus pyktis bei pakėlus sparnus, sužavėjo raudonai, mėly­nai, oranžiniai nusidažiusios vi­dinės sparnų plunksnos. Paukš­­čių elgesys irgi buvo ne­įpras­tas – mums vis arčiau sė­li­nant, kad padarytume kuo geresnę nuotrauką, papūgos ne baidėsi, o taip pat smalsiai žings­niavo mūsų link, lyg būtų pasiruošusios pasilabinti.

Vėl galėtume įsivaizduoti kokią nors pasaką apie stebuklingą žmogaus ir paukščio draugystę. Bet, pasirodo, įžūlios bei smalsios kea papūgos yra gerai žinomos visoje Naujojoje Zelandijoje, o dėl savo charakterio jos dar kartais vadinamos „alpių klounais”. Ir jie nusipelno pagarbos – pirmiausia todėl, jog kea yra vienintelė pasaulyje papūga, gyvenanti alpėse. Šie paukščiai taip pat pagarsėję kaip daiktų gadintojai bei vagiliautojai, be to, jie laikomi neofilais – tai reiškia, kad šioms papūgoms be galo patinka tyrinėti naujus dalykus, įskaitant ir žmones bei jų daiktus. Sakoma, kad jos net gali imtis ardymo – pavyzdžiui, motociklo, laikrodžių, kitų prietaisų. Atrodytų, kaip tai įmanoma? Paaiškinimas yra – Vienos kognityvinės biologijos institutas kea papūgas neseniai pripažino protingiausiu pasaulio paukščiu, kurio suvokimas ir intelektas prilygsta beždžionei. 

Beje, stebintys lietuvio keliau­tojo Aurimo Valujevičiaus ke­­lionę po Naująją Zelandiją dviračiu jo vaizdo įrašuose ga­lėjo pamatyti epizodą, kaip paukštis sudraskė jo dviračio ranke­ną. Nesunku atspėti, koks paukš­tis to ėmėsi...

Earnslaw Burn take sutiktos papūgos, matyt, buvo sukalbamesnio charakterio, mat kovo­ti ir daiktų nuo jų slėpti per daug nereikėjo. O kea įkyrumą patyriau vėliau, žygiuodama prie aukščiausio Naujosios Zelandijos Kuko kalno. 1800 met­rų aukštyje pasistačiusi palapinę, sulaukiau dabar jau antrą kartą matomos porelės. Nors iš pradžių džiaugiausi galimybe į vieną nuotrauką sutalpinti dvi Naujosios Zelandijos ikonas – paukštį ir kalną, atsitraukus nuo palapinės apimdavo nerimas dėl lauke paliktų batų ar kokio kito užmiršto daikto. Galiausiai į palapinę turėjau lįsti pati, mat kea vis tupinėjo ant jos stogo – teko jas baidyti iš vidaus, nes ilgi, aštrūs nagai draskė palapinės medžiagą. Deja, kovą pralaimėjau – palapinė tapo skylėta.

Bet argi pyksi? Vietinės, išskirtinai unikalios paukščių rū­­­šys – didžiulis Naujosios Zelandijos pasididžiavimas bei rū­pestis. Ir nors stengiamasi tuos paukščius apsaugoti, gražiųjų alpių klounų belikę mažiau nei 7000. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Institucijų centralizavimas, akivaizdu, veda ne regionų stiprinimo, o atvirkščia kryptimi. Nuolat kalbama apie problemas, kurias sukelia banko skyrių, paštų, žemėtvarkos tarnybos bei daugybės kitų įstaigų uždarymas. Iškalbingu tokio centralizavimo pavyzdžiu gali būti ir kažkada ypatingo lankytojų dėmesio sulaukdavęs Kelpšaičių parkas (Lau­kuvos sen.). Anuomet žavėjusi ir iš atokiausių Lietuvos kampelių svečius kvietusi poilsiavietė dabar nyksta akyse ir kasmet vis labiau akivaizdu, jog ši vieta yra niekam nebereikalinga. 

Beveik prieš 20 metų išleistoje knygoje „Takas per Rietavo miškų urėdiją“ žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka rašo: „Buvęs Laukuvos klebonas Stasys Toleikis sako, kad tas, kas sumanė Kelpšaičiuose įsteigti parką, turi būti neeilinis žmogus. Toks, kokie buvo senovės žemaičiai, ne tik regėję, o ir jautę gamtą... Kelpšaičiuose sodinukai jau virto medžiais, teikia pavėsį, svyra virš žmonių galvų. O visa poilsiavietė-stovyk­lavietė, kurią žmonės vadina paprastai – parku, turi atskirus kampelius. Yra čia tvenkinių, vienas iš jų – ant kalno, yra sporto aikštynas, yra ir vieta šventėms, laužavietės, pavėsinės, keliose vietose pastatytų medinių skulptūrų. Tarp viršutinio tvenkinio ir vaikų žaidimų aikštelės riogso išsiklaipę, apanglėję medžiai ir tai, kas iš jų likę... Tą vietą Jonas rodo kiekvienam atvažiavusiam. Va, kaip atrodo miškas, jeigu jame žmonės neatsargiai elgiasi su ugnimi“... 

Parką 1978-aisiais įkūrė tuometinis girininkas Jonas Šedbaras. Tačiau šiandien, matydamas, kuo virto jo ir bendražygių puoselėta gamtos oazė, jis sako: „Žinant, kiek daug dirbta, kad vizija taptų realybe, kiek daug į Amžinybę iškeliavusių šilališkių tam skyrė savo laiko ir jėgų, atsakymas vienas – labai skaudu“.

Net ir nebūnant miškininku aišku – Kelpšaičiams trūksta šeimininko rankos. O Jonas pripažįsta, kad poilsiaviečių atnaujinimas buvo kiekvieno girininko garbės reikalas, pastangas finansiškai remdavo vietinės urėdijos. Vėliau jų nebeliko – įvyko centralizacija. Todėl, ko gero, naivu būtų tikėtis, jog kažkam Vilniuje būtų aktualus griūvantis miškininkų įkurtas parkas. Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos atstovai tikina, kad jiems rūpi, nors laukuviškiai pastebi, jog Kelpšaičių parkas jau niekada nebeatgaus buvusios didybės.

Valstybinių miškų urėdijos Gam­tos ap­saugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir me­džioklės skyriaus vadovas Sigitas Kve­daras tikina, kad rekreacinių ob­jektų priežiūra bei atnaujinimas yra vienas iš nuolatinių darbų. 

„Valstybiniai miškai, patikėjimo teise valdomi urėdijos, yra visų šalies piliečių turtas, o juose esantys rekreaciniai objektai skirti ir laisvai prieinami visuomenei. Kelpšaičių parkas pagal plotą yra vienas didžiausių iš 1107 urėdijos valdomų bei prižiūrimų objektų, apimantis virš 4 hektarų teritorijos. Nors šio rekreacinio objekto grožis yra įspūdingas, vis dėlto būdamas nuošaliau didesnių miestų, lankytojų pritraukia nedaug. Tačiau net ir nepaisant to, jog objektas nėra itin populiarus, miškininkai nuolat jį prižiūri bei kasmet įvertina, ar lankytojams jame saugu ir estetiškai malonu lankytis, sprendžia, kuriuos statinius taisyti ar šalin­ti“, – raštu į „Šilalės artojo“ pateiktus klausimus atsakė S. Kvedaras.

Jo teigimu, šiuo metu Kelpšaičių parke esantys rekreaciniai įrenginiai yra saugūs juos eksploatuoti, kai kuriems statiniams reikalingas nedidelis remontas, jį planuojama atlikti šį šiltąjį sezoną.

„Parko lankytojai gali pastebėti, kad estrados ir dalies pavėsinių stogai yra naujai dengti skardine danga, o dalis išlaikė unikalius skiedrinius stogus, kurie sensta, apkerpėja ir natūraliai įsilieja į miško aplinką. Galbūt vienam tai atrodo nešiuolaikiška ir neestetiška, bet toks gamtai artimas vaizdas kito akį džiugina“, – svarstė Valstybinių miškų urėdijos atstovas.

S. Kvedaras įsitikinęs, jog miš­kininkai tinkamai rūpinasi kažkada įkurta poilsiaviete.

„Miškų pritaikymas rekreaci­jai yra vie­nas iš specialiųjų valstybės įpareigoji­mų, kuriuos vykdo urėdija. Vien per 2023 m. regioniniai padaliniai rekreacinių objektų priežiūrai bei remontui išleido daugiau nei 523 tūkst. eurų (be PVM), urėdija ir toliau rūpinsis, kad lankytinos vietos miške būtų patrauklios ir saugios tiek šalies gyventojams, tiek turistams iš svečių šalių“, – teigė S. Kvedaras.

Tačiau kartu jis pripažino, jog bene daugiausiai aplinką Kelpšaičiuose prižiūri Laukuvos seniūnija – šienauja pakeles, aikšteles, renka ir išveža šiukšles bei kt. 

„Visada laukiame vietos bend­ruomenių įsitraukimo, prisidedant prie miško aplinkos gražinimo, švarinimo, skatiname bendradarbiavimą tarp urėdijos ir vietos savivaldos. Be to, kasmet organizuojame vienos dienos akciją „Miško kuopa“, kurios metu gyventojai kviečiami rinkti šiukšles miške, rekreaciniuose objektuose. Turime gerų pavyzdžių su kitomis savivaldybėmis, kuomet objektų būklę bendradarbiavimo pag­rindu geriname, atnaujiname bei plėtojame. Tad ir prie dar ge­resnės Kelpšaičių parko būk­lės gali prisidėti savivaldybė“, –

Valstybinės miškų urėdijos specialistas ragino ir patiems nepamiršti po­ilsiavietės.

Tačiau Laukuvos seniūnas Vir­gilijus Ačas yra sakęs, jog par­ko infrastruktūra savivaldai nepriklauso ir jos būklė – urėdijos reikalas: statinių, skulptūrų niekas, išskyrus savininką, neturi teisės nei dažyti, nei remontuoti. Tuo tarpu urėdija perduoti nykstančio turto taip pat neskuba – pasak S. Kvedaro, patikėjimo teise valstybės valdomo ir prižiūrimo turto vietos bend­ruomenėms perduoti ji neturi teisės. 

„Čia ir bėda – jau ir anais laikais dėl investicijų tekdavo pakovoti, o dabar regionuose net nebeliko kam kovoti – visos galios perkeltos į sostinę. Tad reikia nuoširdžiai dėkoti urėdijos Telšių padalinio darbuotojams, kurie daug padarė ir tebedaro, jog išsaugotų Kelpšaičių parką. Taip pat esu dėkingas Laukuvos seniūnui V. Ačui, kurio pastangomis parkas vis dar tvarkomas. Gal tam įtakos turi ir sentimentai – seniūnas buvo tarp iniciatorių, kad Kelpšaičiuose toks parkas atsirastų. Be jo, anuomet tokiam sprendimui pritarė ir Laukuvos viršaičiu dirbęs Valdemaras Jasevičius bei buvusio kolūkio vadovas Kęstutis Auškalnis. Visų neišvardinsi, bet jų indėlis – nenusakomas: parką įkūrėme buvusiose ganyk­lose, kur tebuvo krūmai ir pelkės. Reikėjo tą teritoriją iš gamtos atkovoti ir mes tai per 12 sunkaus darbo metų padarėme. Kiekvienam prie to prisidėjusiam širdis džiaugdavosi, kai savaitgaliais į Kelpšaičius sukdavo vestuvininkų kolonos – pamenu, priskaičiuodavau net po 12–14 nuotakų, vienu kartu vaikštinėjančių po išpuoselėtą parko teritoriją. Tad nereikia nė sakyti, kaip dabar skauda širdį, regint viską nykstant, pūvant. Turėtume išsaugoti Kelpšaičių parką bent atminimui tų, kurie jau Amžinybėje“, – neabejoja J. Šedbaras.

Vienas iš parko įkūrimo inicia­torių, buvęs miškininkas viliasi, kad galbūt atsiras entuziastų, kuriems rūpės atkurti Kelpšaičių parko grožį. Kol dar ne vėlu. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Politikų savireklama yra neatsiejama politinio gyvenimo dalis, kuriai skiriama ne tik daug dėmesio, bet ir lėšų. Tačiau „piarindamiesi“ už mo­kesčių mokėtojų pinigus, val­džios atstovai paprastai dėlioja ta­ria­mus savo pasiekimus ir apie prob­le­mas nekalba. Apie jas nė pu­se lū­pų ne­užsiminė ir ką tik viena­me žur­nale reklamos už daugiau nei 8 tūkst. eurų užsipirkęs Šilalės ra­jono me­ras Tadas Bartkus – pasa­ko­da­mas apie vos prieš mėnesį su fanfaromis iškilmingai atidarytą spor­to sa­lę, jis apdairiai nutylėjo, jog nau­ja­sis statinys jau pradeda byrėti...

Tai, kad sporto salė, apie kurią dabar kiekviena proga (o ir be jos) kaip apie didžiausią savo pasiekimą pakylėtai kalba rajono vadovas, turi nemažai trūkumų, buvo patvirtinta ir praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje. Tiesa, valdžios atstovai bėdos dėl to nemato, mat tebegalioja garantinis laikotarpis, rangovai trūkumus privalės ištaisyti. Tačiau, kaip posėdyje pajuokavo opozicijos atstovė Rima Norvilienė, vis tik merui „tenka gerti iš tos pačios stik­linės, į kurią dar visai neseniai spjaudė“. Politikė omenyje turėjo T. Bartkaus nuolat kartotą priekaištą konservatoriams dėl kone prieš dešimtmetį atidaryto baseino, kuris, anot mero, „iškilmingai atidarytas ir vėl uždarytas“ dėl aptiktų trūkumų...

Tačiau akivaizdu, kad savos klaidos akis bado daug mažiau, nei svetimos. Regis, taip bus nutikę ir šįkart, nes naujojoje sporto salėje užfiksuota išties ne­mažai darbo broko. Pasirodo, mero „ge­rų darbų įvaizdžio“ dalimi tapęs sporto bei laisvalaikio kompleksas taip pat buvo atidarytas nepašalinus trūkumų, nors statybos rangovas – UAB „Telšių statyba“ – apie juos ir žinojo. Kaip ir savivaldybės administracijos darbuotojai. Bent jau taip savo rašte savivaldybei teigia Šilalės sporto mokyklos, administ­ruojančios sporto salę, direktorė Gitana Jurgutienė. Pasak jos, įstaiga negali normaliai funkcionuoti ne tik dėl blogai sumontuotų, t. y. kreivų keturių šoninių krepšinio lentų, bet ir dėl to, jog net pagrindinis krepšinio stovas nesilaiko reikiamame aukštyje. Be to, dėl nekokybiškai įrengtos laipiojimo sienos negalima naudotis vienu jos taku, per salės ventiliacines kameras, kai lyja, vanduo bėga ant salės parketo, o šis jau trūkinėja ir pleišėja bei kt.

Iš viso į Šilalės sporto ir laisvalaikio centro statybas buvo investuota beveik 9 mln. eurų: 2015 m. atidarytas baseinas kainavo daugiau nei 3,47 mln. Eur, o ką tik duris atvėrusios sporto salės statybos atsiėjo virš 5 mln. Eur. Investicijos gana solidžios, todėl vos pradėjus salę eksploatuoti pasirodęs brokas stebina ir verčia manyti, jog vis tik pritrūko ir kontrolės, ir galbūt kompetencijos, vertinant statybininkų darbą. 

Tačiau meras T. Bartkus vis tiek įsitikinęs, kad su šiuo projektu Šilalė jau gali taikytis į „supermiesto“ titulą, todėl savivaldybė gegužės pradžioje už 8470 Eur nusipirko reklamos viename specia­lizuotame apie statybą, būsto įrengimą ir interjero naujienas rašančiame žurnale, o pirmajame interviu rajono vadovas papasakojo apie sporto salės atidarymą, išskirtinį įvykį Šilalėje... 

Praėjusią vasarą savivaldybės atstovai iš kailio nėrėsi, mėgindami pelnyti „Pokyčių miesto“ titulą. Dėl neįtikėtino balsuotojų uolumo konkurso rengėjams net kilo įtarimų dėl nesąžiningo balsavimo, o perskaičiavus rezultatus, netikri automatinio balsavimo balsai buvo atimti iš Šilalės ir Jonavos. Kai paaiškėjo, kad jonaviškiai Šilalę aplenkė net 4,5 tūkst. balsų, iš savivaldybės kabinetų liejosi aimanos, jog neva „titulas buvo pavogtas“...

Galima būtų pajuokauti, jog savivaldybė pamoką bus išmokusi – kad ir vėl nepatirtų nesėkmės kovodama dėl „supermiesto“, sudarė beveik 15 tūkst. Eur vertės sutartį su rinkodaros, komunikacijos ir internetinių puslapių kūrėjais, kurie, pasirodo, už 3025 Eur „parengs visuomenės informavimo priemonių planą“, už kone 650 Eur „paruoš pranešimus spaudai, prižiūrės socialinius tinklus“ ir kt. Bet tada kyla retorinis klausimas, o ką veikia mero komanda, kuriai iš rajono biudžeto yra mokami atlyginimai, kuo užsiima savivaldybės atstovė spaudai, jei reikia už kelis tūkstančius samdyti „pranešimų rengėjus“?

Pagal šią sutartį, dar 5445 Eur skirta gyventojų dalyvaujamojo biudžeto el. platformai sukurti. Tiesa, jos kūrėjai, atrodo, per daug nepersistengė – šilališkiams, jurbarkiškiams ir tauragiškiams ši platforma pristatoma beveik analogiška, skiriasi tik detalės. Beje, ją kūrė praėjusią kadenciją Tauragės mero patarėju dirbęs reklamos kūrėjas, kuris (neabejotinai grynas atsitiktinumas) yra mūsų mero patarėjos Sandros sesers klasiokas.. 

Būtų galima visas tokias jaunos, modernios naujos kartos rajono valdžios „akcijas ir atrakcijas“ paversti juokais ir nekreipti dėmesio. Bet tik su sąlyga, kad visos jos vyktų už nuosavus pinigus. Tačiau kai savireklamai ir žūtbūtiniam siekiui „išgarsėti ant Lietuvos“ naudojamos biudžeto lėšos, o problemoms spręsti siūloma pataupyti, nori nenori kyla klausimas dėl prioritetų ir įtarimų dėl manipuliacijos bei populizmo. 

Be jokios abejonės, aiškios ir skaid­rios informacijos apie rajono vadovų bei savivaldybės veiklą reikia, gyventojai privalo ir turi teisę žinoti, kokie sprendimai priimami. Tačiau bent jau kol kas labiau orientuojamasi ne į turinį, bet į įvaizdį. Bet kai visuomenė pamatys, jog už gražaus fasado yra labai mažai turinio, gali sušlubuoti ir pasitikėjimas, kuris yra svarbiausias veiksnys sėkmingai politikų veiklai. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiųmečiai Prezidento rinkimai sulaukia gerokai didesnio rinkėjų aktyvumo nei vykdavę iki šiol, o ši tendencija stebima ir Šilalėje. Išankstinio balsavimo rezultatai rodo, jog žmonėms rūpi, kas ateinančius penkerius metus bus šalies vadovu.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, ant­rojo Prezidento rinkimų turo pirmąją išankstinio balsavimo dieną savo pilietinę valią išreiškė 1,67 proc. rinkėjų (39 tūkst. 040 piliečių). Lyginant su Prezidento rinkimų antruoju turu prieš penkerius metus, kai taip pat varžėsi tie patys kandidatai, kaip ir šiemet, rinkėjai aktyvesni daugiau nei dvigubai. 

Tokia pat situacija ir Šilalės rajone: šiemet antrajame ture pirmąją dieną balsavo 301 (1,64 proc.), o 2019 m. – 139 (0,68 proc.) rinkėjai. Be to, šiemet ant­rojo Prezidento turo metu rajone kiek pagausėjo rinkimų teisę turinčių asmenų – dabar balsuoti gali 18 tūkst. 355 asmenys (pirmojo turo metu – 18 tūkst. 324). 

Lyginant šilališkių aktyvumą pirmojo ir antrojo turo metu, jis paaugo – per dvi išankstinio balsavimo dienas ant­rojo turo metu balsavo 722 rinkėjai: pirmą dieną – 274 (iš jų 246 šilališkiai ir 28 kitų savivaldybių gyventojai), antrąją – 448 (atitinkamai – 407 ir 41). Pirmojo turo metu per dvi dienas iš anksto balsavo 605 rinkėjai. 

Kaip ir pirmojo turo metu, dabar ir vėl aktyviausi Šilalės (4,27 proc.), Ligoninės (3,73 proc.) ir Gimnazijos (2,98 proc.) apylinkių rinkėjai. Staig­meną pateikė Didkiemio apylinkės rinkėjai – praėjusiame rin­kimų ture pasirodę kaip pasyviausi, šįkart jie pagal aktyvumą yra ketvirtoje vietoje (per dvi dienas balsavo 4,95 proc.).

Pasyviausi antrajame ture yra Bilionių ir Iždonų (0 proc.) bei Upynos (0,16 proc.) ir Jucaičių (0,34 proc.) rinkėjai. 

Nepaisant gausaus rinkėjų skaičiaus, Kvėdarnos rinkėjai pirmąją išankstinio balsavimo dieną taip pat nebuvo aktyvūs – iš 1795 savo pilietinę valią pareiškė tik 10 (0,56 proc.). Neaktyvi ir Laukuvos rinkimų apylinkė, kur priskaičiuojama 1263 rinkėjai, iš kurių iš anksto balsavo tik 0,95 proc.  

Tačiau apibendrinant rezultatus, galima daryti išvadą, jog pirmosios dvi išankstinio balsavimo dienos parodė, kad rinkėjai yra dar aktyvesni nei pirmojo turo metu.

„VRK ir mūsų duomenys skiriasi, nes mes renkame infor­ma­ciją, kiek rinkėjų atėjo į mū­sų rinkimų apylinkę, o VRK pateikia susistemintus rodmenis –

kiek balsavo būtent tos savival­dybės ar apylinkės rinkėjų“, – pri­mena Šilalės rinkimų apygardos pirmininkas Stasys Norbutas.

VRK duomenimis, per dvi dienas viso buvo balsavę 4,46 proc. Lietuvos ir Šilalės rajono rinkėjų (818 šilališkių, iš kurių 23 balsą atidavė specialiuose punktuose).

Balsavimas iš anksto vyko iki gegužės 23 d., 20 val. vakaro. Tie, kurie dar neapsilankė balsavimo apylinkėse, laukiami jose sekmadienį, gegužės 26 d. VRK primena, kad, einant balsuoti, reikia pasiimti tik asmens dokumentą su asmens kodu ir nuotrauka (dokumento galiojimo laikas gali būti ir pasibaigęs), o balsavimas vyks nuo 7 iki 20 val. Balsuoti galima bet kurioje apylinkėje, nepriklausomai nuo to, kur yra deklaruota gyvenamoji vieta. 

Žydrūnė MILAŠĖ