Praėjusį penktadienį 60-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ surengtas prie Padievaičio piliakalnio, poezi­jos garsai skambėjo ir Bijotuose, prie Dionizo Poškos Baublių muziejaus, kur įteikta Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos vardo premija.

Šiemet ji skirta poetui Justinui Kubiliui už geriausią naują eilėraščių knygą ,,dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont“. Pagal nuostatus, Dionizo Poškos vardo premija teikiama už knygą, išleistą praėjusiais kalendoriniais metais, kurioje atsispindi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Šiais metais ji įteikta jau 16 kartą. 

Prie Padievaičio piliakalnio ir Bijotuose poezijos galia dalijosi poetai J. Kubilius, Almis Grybauskas, Benediktas Januševičius, Ramunė Brundzaitė, Kristina Tamulevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa. Eiles skaitė ir mūsų kraštietės, Šilalės literatų klubo „Versmė“ narės Dalia Petkevičienė ir Lyda Voroneckaja, bibliotekos savanoris Tautvydas Dominykas Jonaitis, šilališkės Meda Jonaitytė, Kornelija Šiaudvytytė bei Kotryna Mackonytė.

Renginio svečius ir dalyvius sveikino Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė, savivaldybės mero patarėja Sandra Jokubauskė ir Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, rajono meras Tadas Bartkus bei Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, keletą muzikinių kūrinių padovanojo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jaunieji atlikėjai, vadovaujami Gražinos Pameditienės, bei svečias dainų kūrėjas ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas.

Rengti festivalio pirmąją dalį prie Padievaičio piliakalnio pasirinkta neatsitiktinai – šiemet jo pašonėje įsikūrusi Kvėdarna mini 695ąjį jubiliejų. O popietinė renginio dalis daugelį metų išlieka Dionizo Poškos Baublių muziejus, kur simboliškai įteikiama premija.

Daugiau nei pusšimtį metų gyvuojantis festivalis Šilalės krašte pirmą kartą stabtelėjo 1967 m., o su pertraukomis šiemet Šilalės rajone jis surengtas 24 kartą ir buvo skirtas Žemaitiško rašto metams.

Šventę visoje Lietuvoje organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Šilalės rajone festivalį rengė Šilalės savivaldybė, Viešoji biblioteka, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, prisidėjo Kvėdarnos, Bijotų ir Šilalės kaimiškoji seniūnijos.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Vakhtangas Chkitauri, svečias iš saulėtojo Sakartvelo, į Šilalę atvyko gegužės pradžioje ir žada čia likti bent me­tams, o gal net ilgiau. Informacinių technologijų specialistas atvyko savanoriauti į Šilalės kultūros centrą, tačiau, be kultūrinės veiklos, siūlosi šilališkiams padėti... sukapo­ti malkas ar pagelbėti kituose ūkio darbuose.

„Sunku tą jausmą išreikšti žodžiais, bet gera, kai žinau, kad galiu padėti, kad mano pagalba suteikė džiaugsmo ar tiesiog sušildė kitą širdį“, – sako laisvai anglų ir rusų kalbomis bendraujantis kartvelas.

Paklaustas, kodėl dalis jo tautiečių save vis dar vadina gruzinais, o gimtinę Gruzija, nors šalies pavadinimas jau yra pakeistas oficialiai, Vakhtangas pripažįsta, jog daugybę metų naudotų pavadinimų ne taip lengva atsisakyti. 

„Tačiau dauguma kartvelų sa­vo Tėvynės niekada nevadino Gruzija – istorinis pavadinimas yra Sakartvelas. Lygiai kaip lietuviai nesako Litva ar Lituanija, o Lietuva, taip ir mes, kartvelai, esame iš Sakartvelo. Gruzijos vardą mūsų šaliai suteikė sovietai, gali būti, jog kildino jį iš persų kalbos, kur Sakartvelas vadinamas vilkų šalimi ir turi panašų sąskambį“, – aiškina vaikinas.

27-erių Vakhtangas tikina esąs tikras gamtos žmogus, galintis gyventi palapinėje. Pasirodo, jis beveik dešimtmetį Sakart­ve­le rengė taip vadinamas išgyvenimo stovyklas.

„Nuo 2017 m. vykdomas tarp­tautinis projektas, kuriame dir­bau treneriu ir vadovu – baigiamas tiesti maždaug 3000 kilometrų ilgio pėsčiųjų ta­kas kalnuose, jungiantis Sakartvelą, Armėniją ir Azerbaidžaną. Vykdavome į kalnus 10 žmonių grupės, prieš tai juos tekdavo parengti psichologiškai, apmokyti. Juk reikėjo ne tik išgyventi, bet ir dirbti kalnuose, 3 km aukštyje, kur iki artimiausio kaimo yra 20 km. Ir apie jokį interneto ryšį ten negali būti kalbos, kalnuose apskritai nėra civilizacijos, išskyrus retsykiais virš galvų praskrendančius lėktuvus. Patikėkit, būnant kalnuose, atrodo, kad jie skleidžia baisų triukšmą, nes per kelias dienas ausys įpranta prie kitų garsų – labiausiai girdisi medžių ošimas, kalnų upės, paukščių čiulbėjimas ir net vėjo gūsiai. Buvimas toli nuo civilizacijos atveria kitus pojūčius, suteikia kitą prasmę, o tarpusavio santykiai su visiškai svetimais žmonėmis tampa šeimyniški, artimi“, – svarstydamas, kad mūsų šalyje greičiausiai to neįmanoma patirti, nes beveik nėra tokių civilizacijos nepaliestų vietų, sako jaunuolis.

Ir vis tik jis neatmeta galimybės suorganizuoti Šilalėje bent kažką panašaus – tikina galintis išmokyti, jei atsirastų entuziastų, orientuotis gamtoje be šiuolaikinių technologijų, maitintis tuo, ką duoda gamta. 

„Man labai patinka gamta, buvimas kuo arčiau jos ir kuo toliau nuo civilizacijos – tada galiu pasijusti gamtos dalimi. Būti gamtoje reiškia negalvoti nei apie karjerą, nei apie pinigus –  mano įsitikinimu, žmogaus gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Pats esu kilęs iš nedidelio miestelio, iki šiol atsimenu, kaip senelis mane mokė skaldyti malkas. Tas pomėgis išliko iki šiol, o būtent fizinis darbas leidžia pasijusti geriau. Manau, jog fizinė veikla ir sveika dvasia yra labai tampriai susijusios. Štai todėl sumaniau ir Šilalėje paieškoti tokios veiklos – gal yra žmonių, kuriems reikia pagalbos“, – siūlosi į talką Vakhtangas, užtikrinantis, jog padėti ūkio darbuose jis yra pasiryžęs be jokio atlygio. 

Jaunas vyras sako, kad gali dirbti bet ką, bet ypač patiktų, jeigu kas pasiūlytų skaldyti malkas. Ir juokiasi, jog iš Sakartvelo negalėjo atsivežti kirvio, tačiau tikisi, kad ten, kur bus pakviestas talkinti, jį turės.

Rūpintis jo atvykimu taip pat nereikėtų – į sutartą vietą jis gali atriedėti dviračiu. Jeigu kam reikėtų vyriškų rankų pagalbos, galite skambinti į „Šilalės artojo“ redakciją – perduosime visą informaciją Vakhtangui. 

Beje, nors Šilalėje jis yra vos mėnuo, čia jam labai patinka – ypač žavi žaluma ir miestelio ramybė, mat jo šeima gyvena Gori mieste, kuriame yra daugiau nei 48 tūkst. gyventojų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę ir visiškai nepadėjo carinei admi­nistracijai pasiekti savų tikslų. Nors po baudžiavos panaikinimo 1863 m. valstiečiai, gavę žemės, tikėjosi geresnių laikų, valdžiai sumanius juos palaipsniui atitraukti nuo bajorijos palaikomų Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėjų ir pradėjus rusinimą, lietuvių tautinis susivokimas tik sustiprėjo. 

Netoli carinės imperijos sienos buvusio Šilalės krašto žmonės per 40 draudimo metų matė lietuviškas knygas bei laikraščius gabenančius knygnešius, o uždraudus lietuviškas mokyklas mokė savo vaikus lietuviškai slaptose mokyklose. Šių metų žurnalo „Tarp knygų“ 3-iajame numeryje išspausdintas straipsnis „Nukentėję lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu“ apie vieną slaptąją daraktorinę mokyklą Norvainiuose, prie Šilalės. Jame aprašyta šiuo metu Rusijos archyvuose esanti byla, kurioje lietuviški elementoriai prilygi­nami valstybinės reikšmės nusikaltimui, o mokytojas-daraktorius ar besimokančių vaikų tėvai – valstybiniams nusikaltėliams. Nuosprendį „nusikaltėliams” patvirtina pats Rusijos caras!

Kas gi ten buvo? Kauno gubernijos žandarmerija Raseinių apskrities Narvonių (dabartiniame Norvainių) kaime 1900-ųjų vasario pradžioje aptiko slaptą mokyklą, atėmė keturis lietuviškus elementorius, iš kurių trys „Lietuvisz­kas lementorius” buvo antivy­riausybinio turinio. Pris­tavui (carinės Rusijos policijos viršininkui) Nagorniui mokyklą įskundė Šilalės liaudies mo­kyk­los (jose buvo mokoma ru­sų kalba) mokytojas Vetvinskis. Per kratą daraktoriaus Auž­bikovičiaus (pavardės, aišku, buvo rusinamos) nuomojamame kambaryje Onos Bernotienės name mokinių neaptikta, bet lentynoje virš lango rasti keturi elementoriai. Išsiaiškinta, kad jie yra tokio Drukteinio (kai kur bylose vadinta Drukšteinais), kurio vaikai buvo mokomi, o jam nežinant, elementorius nupirko jo žmona. Ši sakė, jog pirko juos iš nepažįstamo asmens, o kad tai yra draudžiamos knygos nežinojo. Kaipgi kitaip buvo galima sakyti?

Pažvelkime į šios bylos hero­jus. Daraktorius Julijonas Auž­bikavičius gimė 1836 m. sausio 6 d. Kasparo Aužbikavičiaus ir Tek­lės Kiltinavičiūtės šeimoje Keberkščių kaime, Žvingių parapijoje (dabar Šilalės rajonas). Byloje jis įvardytas kaip Raseinių miestietis, o ir istoriografinėje literatūroje dažnai nurodomas kaip 1830 m. 

gimęs Raseinių mieste. Auž­bikavičiai buvo šio krašto ba­jorai, pasitaikydavo, kad Druk­teinytė išteka už Aužbikavičiaus ar Kiltinavičiaus arba atvirkščiai, tad gal šis daraktorius ir giminiavosi su mokinukų tėvais.

Byloje teigiama, jog Simonas Druk­teinis tuo metu buvo aštuonių vaikų tėvas, nors su žmona Paulina Šimkevičiū­te jiedu susilaukė 11 vaikų, viena mergaitė (Viktorija) buvo miru­si maža, dar du sūnūs gimė vėliau. Jų vestuvės įvyko 1883 m. Laukuvos bažnyčioje, nes Paulina tuo me­tu gyveno Palokystyje, o jaunikis bu­vo iš Šarkų kaimo Šilalės parapi­joje. Vestuvių metrikoje nurodyta, jog Simonas buvo bajorų Leono Druk­teinio ir Petronelės Jamontaitės sūnus. Kol kas nepavyko rasti jo gimimo met­rikų, o mirė jis 1909 m. Rauškų kaime nuo vėžio, palaidotas Šilalės kapinėse. Paulina gimė 1861 m. Šilalės parapijos Medeliškės kaime, bajorų Marijonos Grabauskaitės ir Antano Šimkevičiaus šeimoje. Netoli nuo šio kaimo, tuo metu priklausiusio Povstanskių val­domam Rubinavo dvarui, ir Šarkai ar Norvainiai.  

Po šeimos galvos mirties ke­turi vyresnėliai išplaukė į Ame­riką, o Paulina su mažes­niais vaikais išvyko į Meižius prie Pašiaušės, pas seserį Konstanciją. Ši anksčiau buvo Rubinavo dvaro ekonomė, bet kai 1905 m. Raseiniuose buvo nušautas jai simpatizavęs Eugenijus Povs­tanskis, po poros metų ji ištekėjo už Danieliaus Radavičiaus ir persikėlė į Meižių dvarelį. 

JAV viduryje, Kanzase, apsistojęs vyriausiasis sūnus Leonas dalyvavo pirmajame pasauliniame kare, o keturi jo sūnūs, jau vadinami Druten’ais, buvo ant­rojo pasaulinio karo veteranai. 

Kanzase atsidūrė ir Ona, kur ištekėjo už Antano Granausko, o jų sūnus Antanas, antrojo pasaulinio karo metu tarnaudamas amerikiečių Karinėse oro pajėgose, praskrido virš gimtųjų tėvų žemių Žemaitijoje. Kiti du vaikai atsidūrė Čikagoje, kur Sofija ištekėjo už bend­rapavardžio žemaičio Jono Druktenio, o sūnus mirė jaunas, vos šeima susilaukė dukters. 

Lietuvoje likę jauni mirė Pran­ciškus (nuo džiovos), Aleksand­ra (nuo plaučių uždegimo) ir Juozapas, žuvęs per pirmąjį pasaulinį karą carinėje armijoje. Vidutinio amžiaus sulaukę mirė šeimą sukūręs bevaikis Jonas, kuris užtroško, įkritęs į kaminą, ir džiova susirgęs Feliksas, kurio šeimoje liko trys sūnūs ir duk­ra. Feliksas buvo jauniausias šeimoje, mokėjo statyti namus, tad kai jis 1935 m. 

Tytuvėnuose sukūrė šeimą, joje Paulina ir gyveno iki mirties 1938 m. Tytuvėnuose ji ir palaidota. Lietuvoje ilgiausiai išgyveno Karolina, irgi apsistojusi Tytuvėnuose.

Įdomu ir netikėta, jog pra­ėjusiais metais buvo rasta šios slaptosios daraktorinės mokyk­los vieta. Buvusi „Bernotynė“ yra dabartinio Traksėdžio kaimo Senkapio gatvėje, o ją nurodė vietinė senbuvė gyventoja Zita. Šią vietą žymi nulūžusio senojo klevo vietoje augantis jaunas klevelis... 

Virgilijus LUKOŠIUS,

žurnalo „Tarp knygų“ leidėjas

Praėjusią savaitę sosti­nė­je vyko festivaliai „Skamba skamba kankliai“ ir „Vilnius Mama Jazz“, Kaune šur­mu­liavo Putvinskio gatvės die­na bei pučiamųjų instru­mentų orkestrų festivalis „Bandfest Kaunas 2024“, nuaidėjo 60-asis tarptautinis poezijos festivalis, o jo laureatu tapo poetas, publicistas Vytautas Kaziela, apdovanotas už ei­lė­raščių knygą „Neatsi­merk, Viešpatie“.

Gegužės 30-ąją prasideda tris dienas truksianti Tauragės miesto šventė, kurios metu bus rengiamas ir tarptautinio Tauragės džiazo festivalio atidarymo koncertas, profesionalių ir jaunųjų menininkų darbų parodos, orkestrų ir atlikėjų koncertai, šventinė mugė, teatrų sueiga, regioninis linijinių šokių kolektyvų pasirodymas. Šventės renginiai – nemokami, o juose laukiami visi regiono gyventojai, taigi – ir šilališkiai.

O šiandien, 19 val., Šilalės gyventojai kviečiami pasigrožėti uždegančiais Sakartvelo šokių kolektyvo „Iveria“ šokiais – koncertas Šilalės kultūros cent­re taip pat nemokamas.

Šią savaitę mūsų rajono mokyklose abiturientams skambės Paskutinis skambutis – šventė visose gimnazijose rengiama gegužės 31-ąją, tad mieste bei miesteliuose jaunatviško šurmulio tikrai bus gausu. 

Praėjusį savaitgalį Vilniuje 51-ą kartą vyko festivalis „Skamba skamba kankliai“ – seniausias folkloro festivalis šalyje. Žiū­rovus ir klausytojus džiugino tu­rininga programa: pradėjo mokslinė-praktinė konferencija „Folkloras mieste“, „Pasidainavimų vakaras“ Alumnato kieme, Bernardinų sode buvo nutiestas „Sutartinių takas“, etninės kultūros naktis „Naktinės dūzgės“ ir kt. Baigiamajame festivalio koncerte „Jau sutema temela“ dalyvavo ne tik Lietuvos folkloro ansambliai, bet ir svečiai iš Estijos, Latvijos, Ukrainos.

Vilniuje taip pat įvyko jau 23 metus skaičiuojantis festivalis „Vilnius Mama Jazz“. Lietuvos nacionalinio dramos teat­ro fojė keturias dienas džiazo šventės atmosferą kūrė daugybė įdomių lankytojams atvirų veiklų. Taip pat pristatyta privataus meno fondo „Noewe Foundation“ kuruojama Rūtos Jusionytės paroda ir fotografijų paroda „Retrospektyva 2002–2023“, kurios autorius fotografas Dainius Labutis. 

Gegužės 26-ąją Kaune įvyko

Putvinskio gatvės diena. Ši gat­vė tiesiog įsigėrusi istorijų: nuo Kauno bohemos iki darbo klasės prisiminimų, nuo hipių svajonių iki diplomatų kasdienybės. Tad visi susidomėjusieji bu­vo kviečiami dalyvauti įvairiose Kauno menininkų namų ir part­nerių organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse, stebėti performansus, klausytis muzikos ir dalyvauti ekskursijose, o vakare Kauno menininkų amfiteatre vyko muzikos grupių koncertas.  

Kotryna PETRAITYTĖ

Pirmadienį Šilalės teismas paskelbė sprendimą civili­nėje byloje ir panaikino beveik prieš pusmetį įvykusio konkurso į Kultūros centro direktoriaus pareigas rezultatus. Šilalės savivaldybei priteista sumokėti ir bylinėjimosi išlaidas – daugiau nei 7000 eurų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Savivaldybės politikai nusprendė iki 30 eurų padidinti mokestį ikimokyklinėse įstaigose už vaiko ugdymą liepos ir rugpjūčio mėnesiais bei reikalaus jį sumokėti avansu. Taip tikimasi sudrausminti tėvus, žadančius vasarą vaikus leisti į darželį, bet ne visada juos atvedančius.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Geopolitiniai Putino žaidimai tę­siasi: tai jis lankosi Pekine, kur su Ki­nijos vadovu jokių konkrečių su­si­tarimų nepasiekia, tai netikėtai at­skrenda į Minską, nors paprastai bū­tent Lukašenka skuba į Maskvą ar Sočį. Bet Kremliaus vadovo nelauktas vizitas į už vos 188 kilomet­rų nuo Vilniaus esančią Baltaru­si­jos sostinę apaugo visokiomis spė­lionėmis. Gi dar labiau visus su­intrigavo nuverstojo Ukrainos pre­zidento Janukovyčiaus pasirody­mas Gomelyje... 

Pirmiausia politologai atkreipia dėmesį į pastarojo vizito aplinkybes. Birželio 15–16 d. Šveicarijoje įvyks aukščiausio lygio susitikimas Ukrainos klausimais, todėl Putinas ieško propagandinės užuovėjos, kaip nukreipti dėmesį nuo jo. Putino ir Lukašenkos į „samitą“, žinoma, niekas nekvietė, tad jis ieško būdų, kaip atkalbėti jame dalyvauti kitų šalių lyderius. Atrodo, įkalbėti JAV prezidentą Joe Bideną pavyko, nors apžvalgininkai tvirtina, kad jis atsisakė vykti į Šveicariją dėl sunkios kelionės: karšta vasara, ilgas skrydis, solidus prezidento amžius, rinkimų grumtynės su D. Trumpu... 

Kitas Putino galvosopis – paspartėjęs Vakarų ginklų tiekimas Ukrainai. Į frontą jau gabenami vakarietiški ginklai, be to, Kyjivas paskelbė įstatymą dėl mobilizacijos, stringa rusų puolimas prie Charkivo – štai tie faktoriai, kurie Mask­vai kelia nerimą, jog žadėtas trijų dienų puolimas gali virsti trijų metų ar dar ilgesniu karu. Štai todėl Putinas ryžosi aukščiausiojo Rusijos karinio ešelono kadrų valymui. 

Yra geras rusiškas žodis „pokazucha“, kuris reiškia ne esminius pertvarkymus generalitete, bet parodomuosius paviršutiniškus veiksmus, skirtus Rusijos plačiajai visuomenei...

Taip pat spėjama, kad Putinas su visa ministrų svita atvyko užsitikrinti Minsko paramą, jei bus atidarytas karo Ukrainoje „antrasis frontas“, t. y., ar Baltarusijos pajėgos pasirengusios smogti ukrainiečiams iš nugaros. Tačiau stebėtojai nepastebi kokio nors kariuomenės judėjimo ar perdislokavimo pasienyje, be to, Lukašenka nėra paskelbęs jokios mobilizacijos. Tiesa, opozicinėje baltarusių žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą abu lyderiai buvo palinkę prie regiono žemėlapio, kuriame raudona linija apibrauktas Suvalkų koridorius. Gali būti, jog vis dar svarstomi beveik 100 km ilgio kelio per Lenkiją šalia Lietuvos sienos „panaudojimo“ planai... 

Ir čia reiktų priminti dar vieną aplinkybę, kodėl Putinas būtent dabar atskrido į Minską. Prieš keletą dienų buvo paskelbtas Rusijos vyriausybės nutarimas, neva Rusijos valdžia ketina plėsti „į plotį“ šalies teritorinius vandenis Baltijos jūroje prie valstybės sienos su Lietuva ir Suomija. Ta plėtra apimtų keletą rytinių Suomijos salų bei teritorinius vandenis prie Baltijsko ir Zelenogradsko miestų, taip pat už keliolikos kilometrų nuo Nidos esantį Tarano kyšulį. Dokumentas buvo pristatytas tuo metu, kai Rusija pradėjo taktinių nestrateginių branduolinių ginklų pratybas, nors netrukus jis buvo pašalintas iš vyriausybės svetainės. 

Atrodo, rusų „vanagai“ neatlyžta. Estija pranešė, jog Rusijos pasieniečiai pašalino 24 iš 50 plūdurų Narvos upėje, kurie atskyrė abiejų šalių upės laivybos zonas. 

Iki karo Ukrainoje pradžios 2022 m. vasarį plūdurai nekėlė kokių nors ginčų, nors kiekvieną pavasarį jie pasislinkdavo upei keičiant savo vagą. Toks savavališkas upės ribos žymėjimo keitimas papiktino Europos Sąjungos dip­lomatijos vadovą Josepą Borrellį. Taip Rusija rodo ženklus, kad linkusi didinti įtampą Baltijos jūros regione ir neatsisako teritorinių pretenzijų. 

Ir vis dėlto savo komentaruose mėgstu „razinas“. Kai Putinas vėlai vakare nusileido Minske, pusdieniu anksčiau Gomelio oro uosto nusileidimo take pasirodė Viktorui Janukovyčiui priklausantis nedidelis lėktuvas „Dassault Falcon 900C“ registraciniu numeriu RA-09617. Paskutinį kartą 2014 m. į Rusiją pabėgęs Janukovyčius Baltarusijoje buvo 2022 m.

kovą – tuomet jo lėktuvas du kartus skrido iš Maskvos į Minską. 2022 m. kovo 8 d. Janukovyčius pakvietė dabartinį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį pasiduoti Rusijai. Dabar, kai Putinas skelbia kadenciją baigusį Ukrainos lyderį „nelegitimiu“, galbūt bėglys vėl ruošiamas į Kyjivą? Juk Putinas ne kartą yra pareiškęs, jog 2014 m. orumo revoliuciją Ukrainoje laiko „perversmu“, o Janukovyčių – Ukrainos prezidentu. 2024 m. vasarį prorusiško judėjimo tarybos pirmininkas Viktoras Medvedčiukas Janukovyčių pavadino paskutiniu teisėtu Ukrainos prezidentu.

Įdomūs geopolitiniai žaidimai žaidžiami aplink Lietuvą. Galbūt Putinas taip mėgina sudaryti bloką Kinija – Rusija – Baltarusija – Šiaurės Korėja? Juk jo vizitas į Pchenjaną jau yra rengiamas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Praėjusią savaitę posėdžiavusi Ši­lalės rajono savivaldybės tary­ba nusprendė ir ateinančiais me­tais nedidinti nekilnojamojo tur­to mo­kes­čių, kurių tarifas ne­si­kei­čia jau daug metų. Be to, po ilgų dis­ku­sijų politikai atsi­spyrė ir sa­vi­val­dy­bės administra­cijos dar­buo­­tojų primyg­tiniam reikalavi­mui nu­statyti nau­ją infrast­ruk­tū­ros plėt­ros mo­kes­tį.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Gegužės 10-ąją Rusija „atvėrė“ naują fronto ruožą – iš kelių vietų ėmė pulti Charkivo kryptimi. Nors karo ekspertai tokį puolimą prognozavo, visgi jis buvo netikėtas Ukrai­nos kariuomenei, ir okupantams pavyko per savaitę prasiveržti dešimt kilometrų ir užimti aštuonis kaimus.

Tokia priešo sėkmė sukėlė įtarimų, jog buvo išgrobsty­ti gynybinės linijos pastatymui Uk­rai­nos vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 km nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nubloškė toli ir atsiėmė beveik vi­są regioną.

Po to buvo nurodyta apsisaugojimui nuo pakartotino puolimo statyti keturias gynybines linijas. Pirmą ir antrą linijas, esančias arčiausiai Rusijos, rengia pati armija, o trečią ir ketvirtą, kurios yra arčiau Charkivo, stato šio miesto valdžia. Apie tai, jog pirma gynybinė linija per pusantrų metų nebuvo paruošta ir nebuvo tinkamai užminuoti laukai, pirmi prakalbo patys kariškiai. Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, kad šimtus milijonų hrivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų „išgaravo“.

Vyriausybė neigia kaltinimus ir tvirtina, jog pirmos gynybinės linijos iki galo nebuvo galima įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo. Charkive bei arčiau fronto mano užkalbinti kariškiai tvirtino, jog kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos, priešas neįstengs užimti Charkivo, o šis rusų puolimas surengtas, siekiant priversti ukrainiečius atitraukti dalį savo karių iš Donecko fronto. 

Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo, ar tikrai jį sieks užimti. Kadangi nuo pat puolimo pradžios esu Charkive, galiu paliudyti, kad mieste panikos nekilo, žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties norėdami iš čia bėgti.

Užtat panika kilo kaimeliuose, esančiuose arčiau fronto. Nu­vykęs į Ruskie Tiški kaimelį, esantį 15 km nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, radau vienintelę gyventoją – 59-erių Leną Bubenko. 

Pasak moters, kaimynai išsigando, kad priešas vėl greitai užims kaimą, nes karo pradžioje tai truko tik pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Kaimą išvadavus, sugrįžo tik keli šimtai žmonių, kurie dabar išsigando galimų nelaimių ir išvyko. Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški, čia vyko intensyvūs remontai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atsidariusia maisto parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą užbaigti remontus bei keltis iš rūsio ar sandėliuko į namą. Dabar čia pasijutau tarsi patekęs į kaimą vaiduoklį, nes jame nė gyvos dvasios. 

Anksčiau važiuojant iš Char­kivo į Tiškus reikdavo kirsti tik vieną patikros punktą, o dabar du, ir su nuodugnesne patikra, labiau ginkluotais kariais. Be to, prie patikros punktų į laukus nutįsę šviežiai iškasti gilūs grioviai, kad nepravažiuotų priešas.

Kaimelyje likusi L. Bubenko teigė neišvykusi dėl to, kad nenori palikti prižiūrimų per šimtą šunų ir apie 40 kačių. Moteris visada mėgo gyvūnus, o karo pradžioje ėmė rūpintis visais kai­me likusiais benamiais ir šė­rė 150 šunų bei 100 kačių, kurių dalį vėliau žmonės atsiėmė.

Prieš metus, sužinojęs apie L. Bubenkos pasiaukojimą, savo paskyroje „Facebooke“ paraginau lietuvius paremti šią moterį, ir už tuos pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas giluminis šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.

„Esu labai dėkinga lietuviams. Vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti“, – sakė Lena. 

Moteris dabar kartu su visais gyvūnais įsikūrusi dvylikos butų namo rūsyje, nes nenori augintinių palikti likimo valiai.

Prasidėjus naujam Rusijos puo­limui, kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusva­landį, kai kalbėjausi su Lena, nugriaudėjo trys sprogimai ir kas pusę minutės aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančia 6 km arčiau Rusijos ir ties kuria vyksta mūšiai. Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių. Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai nebegali būti apgyvendinami būriais vienoje vietoje, turi išsiskirstyti po 2–3, nes priešingu atveju į pastatą atlekia priešo raketa.

Trečią dieną nuvykęs iš karių išgirdau, jog priešo puolimą pavyko pristabdyti ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto į Lipcus, bet nuvažiavus porą kilometrų patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus ir netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai, todėl buvau paragintas kuo skubiau vykti atgal.

Parsigavęs į Charkivą, patenki į kitokią aplinką, čia fronto sprogimų nesigirdi, žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, žmonių akivaizdžiai mažiau nei buvo prieš du mėnesius, nes moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės bėgti suskubo jau prieš tris savaites, kai labai padažnėjo sprogimų. 

Didelių problemų kelia elekt­ros trūkumas, nes, priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę, energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo, o dieną kelioms valandoms irgi pradingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes jie gali bet kokiu momentu užstrigti dingus elektrai. 

„Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko jokių san­taupų“, – aikštėje prie traukinių stoties liūdnai kalbėjo Olia Strumyk. 

49-erių moteris su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuosiančios senelės, kuri turėjo iš kaimo atvežti lauktuvių.

„Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė pirmą karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau, nes dukra Irina sunkiai gimdė, reikėjo padėti. Jos vyras negali išvažiuoti, tad Ira nusprendė likti kartu“, – aiškino moteris. 

O. Strumyk gyvena netoli oro uosto ir prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Į Charkivą grįžo, kadangi kitur nerado darbo ir baigėsi pinigai buto nuomai. Dabar neskuba iš čia išvykti, nes nenori mesti darbo, kurį Charkive sunku gauti, kadangi dauguma firmų užsidarė arba išsikraustė į šalies gilumą. Moteris dirba neoficialiai ir tik po pusę dienos, nes neturi kam palikti Vovos.

„Jis mokosi trečioje klasėje, šiaip nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, raketos į mūsų rajoną ne kartą atlėkė. Bet dabar, kai sprogimų padaugėjo, vaikas vėl panoro miegoti kartu“, – pasakojo mama.

Olia prasitarė bijanti, jog rusai prasiverš pro Lipcus ir priartės tiek, kad galės Charkivą apšaudyti iš artilerijos, o tada čia kils toks pragaras kaip karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta begalė namų. 

„Perduokite, jei galite, kad jū­sų vyriausybė ir kitos Euro­po­je paskubėtų siųsti tai, ko trūksta fronte. Tikiu, kad mūsų kariai Charkivo neatiduos ir jį gins net dantimis. Vova svajoja tapti lakūnu, labai to norėčiau. Kai užvakar bomba sprogo visai šalia mūsų ir abu puolėme slėptis vonioje, pastebėjau, kaip dreba sūnelio lūpos ir rankos. Stipriai jį apkabinau ir pravirkau, bet be garso, kad Vovka nepajustų...“ – liūdnai baigė pokalbį moteris. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.