Klaipėdoje vyko atviras vai­kų čempionatas, kuria­me dalyvavo ir Kaltinėnų Alek­­sandro Stulginskio gimna­zijos atstovės, treniruojamos Severino Čėsnos. 

Gaudrė Gusarovaitė, 2 kg rutulį nustūmusi 10,94 m, iško­vojo pirmąją vietą. Luknė Tri­mirkaitė 600 m bėgimo rungtyje buvo šešta. 

Džiaugiamės rezultatais ir linkime sėkmės! 

Emilija AŠMONAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Rekordinį žiūrovų skaičių sostinėje pritraukęs poeto J. Marcinkevičiaus kūrybai atminti skirtas vakaras atkeliauja į pajūrį – vienintelis, unikalus ir nepakartojamas kūrybos vakaras „Ašara Dievo aky...“ vyks birželio 20 d., 19 val., Palangos koncertų salėje. 

Žiūrovų pageidavimu keliskart kartotas Vilniuje, renginys, taip pat gyventojų kvietimu, kelia sparnus į Palangą ir tikisi tokio pat didžiulio antplūdžio kaip ir sostinėje. Į kūrybos vakarus Vilniuje atvykdavo gyventojai iš visos Lietuvos – nuo Klaipėdos iki Zarasų kraštų, tad pajūrio gyventojai sulaukė išskirtinės dovanos. Vienintelio renginio Palangoje metu skambės visų pamėgtos ir žinomos „tautos sąžine“ vadinto poeto eilės. Jos ritmingai plauks iš aktorių, melodingai skris iš dainininkų lūpų – poeto eiles skaitys bei įdainuos žymiausi Lietuvos aktoriai ir atlikėjai. Aktorių gretose matysime Iloną Balsytę, Aureliją

Tamulytę, Vladą Bagdoną, Vir­­giniją Kochanskytę, Vytautą Rum­šą (vyresnįjį), Vidą Petke­vičių, Gediminą ir Ainį Storpirščius. Skambės Gyčio Paške­vičiaus, Deivio, Deivydo Staponkaus, Pau­­liaus Bagdana­vičiaus, Rasos Juzukonytės, Martyno Kuliavo, Smiltės Užupytės bei kitų balsai ir melodijos. 

Renginio dvasia taps jo vedėjas Giedrius Gustas, o jaukių ir širdį šildančių atsiminimų įpūs plokštelių įrašų studijos ilgametė redaktorė Zinaida Nutautaitė. 

Poeto atminimui skirtą renginį organizuoja „Vaidilos“ teatras. Idėja užgimė esant nuoširdžiam norui priminti genialaus poeto kūrybą ir dar kartą įsitikinti, kaip labai jis reikalingas žmonėms. 

Pasak „Vai­dilos“ teatro direktorės Ingos Kuliavienės, tą paliudijo ir žiūrovų aktyvumas – kai kurie jų į renginį atėjo ne po vieną sykį, atsivedė savo draugų, giminių. Salėje liejosi ašaros, emocijos, žmonės mintinai kartojo poeto eiles, prašė kartoti kūrinius.  

Dalis už bilietus gautų lėšų jau paskirtos tam tikroms inicia­tyvoms, siekiant įamžinti žymųjį poetą Vilniuje, Druskininkuose, Širvintose. 

Bilietus į vienintelį ir unikalų kūrybos vakarą Palangoje įsigyti galima „Vaidilos“ teatro el. svetainėje: https://bilietai.vaidilosteatras.lt/event/47, bilieto kaina – nuo 20 eurų. 

Norintiems patirti šį unikalų renginį vertėtų suskubti, kadangi didelė bilietų dalis jau parduota.

„Vaidilos“ teatro inform.

Gedimino TREČIOKO nuotr. 

Anglų patarlė sako: „Neauklėk sa­vo vaikų – jie vis tiek bus panašūs į tave, tad auklėk save“. Šie žodžiai tinka apibūdinti tėvo vaidmenį: jei­gu vaikui kartais atrodo, kad ma­ma perdėm „pamokslauja“ ir jis ban­do tam priešgyniauti, tai tėvo san­tū­ru­mą įveikti sunku. Tačiau po tuo san­tūrumu, išmintimi, šaltu protu sle­piasi jautri širdis, kupi­na meilės, rūpesčio, atsidavimo sa­vo vaikams.

Bilioniškis Antanas Kar­bauskis – laimingas tėvas. Nors to žodžio jis neištarė – nepratęs prie tokių jautrių vertinimų ir apskritai ne mėgėjas leistis į kalbas, bet jo pasakyti žodžiai „Toks yra gyvenimas“ reiškia daug. O tas gyvenimas buvo dosnus: su žmona Irena jiedu užaugino penkias dukras ir sūnų.

„Merginų krepšinio komanda ir tre­neris“, – netikėtai pašmaikštavo An­tanas, nustebindamas ir savo žmoną.

Kadangi Irena šnekesnė, ant jos labiau ir laikėsi visas mūsų pokalbis, retsykiais įsiterpiant Antanui. Tačiau tebūnie, kad tai jų bendras pašnekesys – juk šeimoje viskas bendra.

„Nuo vaiko dienų mudu pažįstami. Gyvenom Laume­nuose per trijų kilometrų atstumą, nuo kokių 9–10 me­tų vasaromis, norėdami užsidirbti pinigų, darbavomės vienoje laukininkystės brigadoje: reikėjo tai daigus sodintojams pamėtyti, tai daržus laistyti, o per šienapjūtę, kai vyrai šakėmis kraudavo šieną į kupetas, mes būdavome pagrėbstukai“, – suskumba pasakoti Irena.

Baigę mokyklas, abu siekė įgyti profesiją: Irena išvyko į Klaipėdą mokytis į konditeres, Antanas – į Raseinių profesinę, kur įgijo traktorininko teises. Baigęs buvo pašauktas į kariuomenę, Irena liko dirbti Klaipėdoje. Bet iki kol ištekėjo – šeima, naujas gyvenimas, ūkiški darbai vėl grąžino į Laumenus.

„Kai didžioji dukra pradėjo eiti į mokyklą, iki Ąžuolijos aštuonmetės buvo penki kilometrai, teko rytą pirmyn, po pamokų atgal vedžioti, o dar buvo mažesnių vaikų, kolūkio pirmininkas skyrė mums šitą namą. Vidus buvo tik ištinkuotas, apdailą bei grindis teko įsiruošti patiems“, – pasakoja Antanas.

Šiame name ir užaugo šešetas Irenos bei Antano vaikų. Pasak tėvų, keturios dukros gyvena Klaipėdoje, viena Plun­gėje, sūnus įsikūrė Kaune. Du yra baigę univer­sitetus, sūnus apsigynęs ir ma­gistro laipsnį, yra architektas, dirba projektavimo institute. Kitos dukros baigė tai kolegiją, tai profesines mokyk­las, įgijo specialybes, kurios joms šiandien garantuoja pragyvenimą.

„Labiausiai džiaugiamės, kad visi li­ko Lietuvoje“, – sako tėvas.

Irena taip pat tvirtina, jog tai ne vien dėl pagalbos bei paramos, kurios prireikia norint įveikti kaskart vis sunkesniais tampančius darbus, bet dėl to, kad nuolat savo atžalų sulaukia – beveik nėra savaitgalio, kai neaplanko tai vienas, tai kitas.

„Kūčios visada būna pas mus, juo labiau, kad metų pabaigoje yra mano, duk­ros ir anūkės gimtadieniai. Per Ka­lėdas vaikai sklinda į ant­ras puses – negalima ir jų pamiršti. Velykos, Motinos diena, Tėvo diena, gimtadieniai – niekas nebūna pa­miršta“, – džiaugsmingai kalba Irena, pritariamai link­sint Antanui.

Paklaustas, kaip reikėjo susitvarkyti su ne tokia jau maža šeimyna, mažakalbis Antanas tarsteli, jog „be problemų“. Vaikai buvo drausmingi, gerai mokėsi, nors kartais, sako, reikėjo ir griežtesnio žodžio. Irena priduria, kad nuo ryto iki vakaro dirbdamas kolūkyje, An­tanas „mažiau vaikus matė“, tačiau ir ji gali jais tik pasidžiaugti – gėdos niekur nepadarė, mokykloje buvo tarp geriausių, tad pedagogų apibūdinimas „kad visi vaikai tokie būtų“ tėvams širdį labai glostė.

Visgi suktis ir verstis auginant tokią šeimyną tenka labiau, juk, anot Irenos, prie stalo vienu sykiu, įskaitant kartu gyvenusią jos mamą, sėsdavo devyni žmonės.

„Po šešis bekonus per metus pasipjaudavom, turėjome savo paršavedę, vieną kitą prieauglį. Pati kepdavau duoną, pirktinės kepaliuko vien pusryčiams vargiai užtekdavo. Susimaldavom savo rugių, kviečių, valcuoti veždavome į Už­ventį. Kepdavau pagal mamos receptą – pliky­tą. Po penkias dide­les skardas duonkepy. Taigi maisto nepritek­liaus tik­rai nejusdavome. Tekdavo pasispausti prieš mokslo metų pradžią, kai reikėdavo supirkti drabužius, apavą. Dirbo vienas tėtis, aš buvau namuose, savo ūkį prižiūrėjau, nes laikėme daugiau gyvulių, auginome daugiau bulvių, sėjome daržų. Vaikams augant, darbų kolūkyje jiems jau neatsirasdavo, tai talkindavo ravint daržus, šienaujant“, – pasakoja Irena.

„Visus darbus vaikai mokėjo, nebuvo ištižę. Mokykla Laukuvoje buvo už septynių kilometrų, žinoma, važiuodavo autobusas, bet kai žiemą užpustydavo kelius, tai ir nueidavo, ir pareidavo pėsčiomis. Ir nesiskundė, ir sunku nebuvo. Tai ne dabar, kai vien tik dejonės: girdi, per anksti vaikus veža bei pan. Tegul pažingsniuoja – tik stipresni ir sveikesni taps, o ne tokie išlepę“, – pritaria An­tanas žmonai.

Džiaugiasi tėvai išauklėję supratingus vaikus – nesidairė jie į tėvų kišenę, o visa, ką turi, užsidirbo patys, pradedant pačių išsikeltomis vestuvėmis. Tėvas sako nei dukroms, nei sūnui ant­rų pusių nerinkęs ir savo nuomonės nereiškęs: „Kaip pasirinks, taip ir gyvens“. Ir gyvena, ir savo vaikus augina – vienuolika anūkų senelius džiugina.

„Geras jis yra tėvas, o dabar anūkų neatsigina. Išlipa iš mašinos ir išskėstom rankom tiesiu taikymu pas senelį. Mažiukai vienas ant vieno kelio, kitas ant ant­ro – ir sėdi prie stalo, senelis juos apkabinęs“, – giria Antaną Irena.

Jiedu didžiuojasi, kad pernai gimė net trys anūkai. Tačiau guodžiasi ir dėl netekties: vos sulaukęs 40-ies mirė žentas – geras, darbštus, rūpestingas žmo­gus...

Dabar Antanas su Irena gyvena laukimu – aplankyti atvykstančių vaikų bei anūkų. Tėčiui gal ir nelabai patinka vaikų protinimas, kad gana visko laikyti, kad geriau patausoti sveikatą. Tačiau toks yra mylinčių vaikų troškimas. Visgi atsisakę pienininkystės ūkio, kuriame vienu metu buvo per 20 „galvų“, Karbauskiai pasiliko porą žindenių ir telyčią, o didelį tvartą, anot Antano, užkariavo vištos. Viso to, kaip sako Irena, užtenka ir jiems, ir vaikų šeimoms draugiškai pasidalinti.

Ilgas vaiko sąmonėjimo kelias – nuo patiklių mažylio akučių iki mąstančios asmenybės. Šituo sudėtingu keliu veda tėvo rankos, lydi jo žvilgsnis, sergsti mylinti širdis, kad vaiko pasaulis būtų saugus. Padėkokime už tai kiekvienas savo Tėvui – gyvam ar jau Amžinybėje...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rinkimų maratonas tęsiasi – vos savaitė beliko iki bir­želio 9-osios, kai teks apsispręsti, ką siųsti į Europos Par­lamentą, kur į 11 Lietuvai skiriamų vietų pretenduoja 319 kandidatų, įrašytų 14-oje partijų ir vienoje politinių ko­mi­tetų koalicijoje. Tarp norinčiųjų tvarkyti visos Europos rei­­kalus yra ir keturi daugiau ar mažiau su Šilale susiję as­menys – į Europos Parlamentą nusitaikė ne tik du mūsų kraš­te rinkti Seimo nariai bei savivaldybės tarybos narė, bet ir vienas rajone dirbantis seniūnas.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Šilališkiai – tvarkingi ir kruopščiai aplinką prižiūrintys žmonės. Bet, kaip ir visur, pasitaiko tokių, kurie kaimynams kelia pasipiktinimą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Šiandien rajono ugdymo įstaigose skam­ba Paskutinis skambutis abiturien­tams, o kitą savaitę, birželio 5-ąją, jau startuos ir pagrindinė brandos egzaminų sesija. Šiais metais Šilalės rajono bend­rojo ugdymo mokyklas baigia 257 dvyliktokai, bet ar visiems bus leista laikyti pasirinktus brandos egzaminus, pa­aiškės birželio 4 d., pasibaigus ugdymo procesui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Konfliktai nepalieka žmogaus, nors jie turėtų būti išaugami kaip vaikystėje avėti batai. Europos konfliktų fone, vienu metu kalbant skirtingoms kartoms, užuot akcentavus skirtumus, Tauragės krašto muziejus „Santaka“ ieško bendruomenę vienijančių vardiklių, todėl šįmet festivalyje „Kvadratu“ tyrinėsime kartų „polilogą“.

Patirties perdavimas

Šios sąvokos autorius – sociologas, kultūrų ir civilizacijų istorikas Vytautas Kavolis (1930–1996). Jo teigimu, nepakanka tik išklausyti kitą, todėl mąstytojas dialogą pavadino tolerancija. Kai išimtinai kalbama tik su panašiai mąstančiais žmonėmis, diskusija tėra imituojama, nes nuomonių skirtumai neveda prie naujovių. Polilogo kūrėjai siekia įtraukti kuo daugiau įvairių nuomonių atstovų, kad dalyviai pilnavertiškai dalyvautų išgirsdami kitaminčius. Šiuolaikiniame gyvenime egzistuoja aibė įvairių pozicijų, todėl polilogas įtraukia visus, kas tik turi poziciją. Tokiu būdu polilogas tampa visuomenę įtraukiančia ir įgalinančia kultūra, o tokia kultūra nuolat kuriama ir nėra baigtinė. Kartų poliloge analizuosime sąveiką ir iš to kylančius konfliktus, kurie neišvengiami tarp skirtingose socialinėse tikrovėse užaugusių kartų. O gal konflikto nėra, tik mes to nežinome? Juk kiekviena karta turi teisė į pasaulio laiką, išteklius, į savo jaunystę. Kad ir kaip bebūtų, svarbu patirties perdavimas.

Meno estetikos inovacijos

Tarptautinę muziejų dieną prasidėjęs festivalis „Kvadratu“ tęsis ir per Tauragės miesto šventę, o gegužės 31 d. miestą užtvindys ne Jūros upės vanduo, bet šiuolaikinio meno bangos. 12 val. Bažnyčių gatve riedės 2500 juodų kamuoliukų – meninė akcija „Džiaugsmo upė“, kurią į šį pasienio miestą atveš „Be kompanijos“. „Džiaugsmo upė“ yra Pauliaus Markevičiaus autorinis kūrinys, jo sumanytą meninę akciją įgyvendins Julija Šaltkauskaitė, Laurynas Jurgelis, Viktoras Fedorenko, Marija Petravičiūtė, Juozas Veiverys. Pauliaus Markevičiaus kūrinio premjera vyko 2023 m. per Meninių akcijų savaitę Vilniuje. Šįmet „Džiaugsmo upė“ bus parodyta Tauragėje ir Šiauliuose.

„Džiaugsmo upės“ anotacijoje rašoma, jog, „Tarsi pajusdami laisvę, tačiau tik veikiami gravitacijos jėgos (kamuoliukai) įsiterps į peizažą, kurdami naują, fragmentišką kraštovaizdį, palydimą daugiaplanių prasmių asociacijų. Meninė akcija kuriama apmąstant laisvės ir realumo santykį, o jos atlikime gimsta platūs šiandienos kontekstų ir aplinkybių įvaizdžiai, kurių kiekvienas yra teisingas. Galbūt laisvė – tik miražas. Oazė, kurią norime pasiekti, kad taptume geresniais. Tai santykinis dydis, nusakantis atstumą iki tikslo, kuris didėja tolygiai su įdedamų jį pasiekti pastangų kiekiu“.

Bažnyčių gatvė šiam meniniam vyksmui pasirinkta neatsitiktinai. Ji neformaliai laikoma centrine menamo senamiesčio gatve, savyje talpina krašto istoriją, šiandienines įtampas bei aktualijas.  

„Kaukių balius“ – Jono Staselio fotografijos duoklė

J. Staselis 2022 m. visuomenei pristatė reportažinėmis priemonėmis grįstą parodą „Kaukių balius“, kurioje beveik antropologiškai tyrinėjo pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio grožio konkursus. Eksponuotas įvairiuose Lietuvos miestuose „Kaukių balius“ dabar atkeliauja į Tauragę – gegužės 31 d., 16 val., paroda bus atidaryta Tauragės pilyje veikiančioje muziejaus Parodų salėje.  

Fotomenininko J. Staselio nuotraukose įamžintos „Mis Lietuva“ dalyvės. Dabar tokie archyviniai kadrai atrodo išties egzotiškai, nes paryškina vyrų ir moterų tradicinius vaidmenis, iš kurių palengva vaduojasi šiuolaikinė visuomenė. Pasak parodos kuratoriaus filosofo Liutauro Degėsio, „nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes. Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių. Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti grožio konkurse.“

J. Staselio „Kaukių balius“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ bus eksponuojamas iki rugsėjo 4 d.

Viešos erdvės užpildomos fotografijų parodomis

Artėjant vasarai lankomiausiose Tauragės miesto erdvėse muziejus vienu ypu atidaro net šešias parodas. Trys parengtos specialiai festivaliui „Kvadratu“: Mindaugo Černecko „Milžinai“, „Camera Obscura Tauragė“ rezidento Petro Saulėno ir muziejininkų „Praeities portretai“. XX a. fotografijos iš muziejaus fondų.

„Senatvė – tai patirtis, vertybės, kurios užprogramuotos mūsų kolektyvinėje atmintyje. Todėl vietoje tylaus ignoravimo, senatvę galime gerbti kaip ir bet kurį amžiaus tarpsnį. O mitai, ateinantys iš lietuvių tautosakos apie milžinus, tik parodo buvusią pagarbą, kuria galimai pamiršom. Senjorai ir yra MILŽINAI, pakloję archetipinius pamatus mūsų dabarčiai,“ – debiutinę fotografijų parodą „Milžinai“, apibūdina jos autorius, muziejininkas M. Černeckas.

„Milžinai“ bus eksponuojami Jono Viktoro Kalvano parke, greta Tauragės evangelikų-liuteronų bažnyčios.

Tęsiant fotografijos plenero COT (Camera Obscura Tauragė) tradiciją, šiais metais festivalis „Kvadratu“ pirmą kartą rengė menininko rezidenciją mieste. Muziejuje rezidavęs fotomenininkas P. Saulėnas pristatys čia sukurtą ir Tauragei dedikuotą naują projektą, kurio dėmesio centre ir objektyve – vieno žmogaus meistrystė. Atgimimo aikštėje, greta fontano, bus eksponuojama paroda, kurioje užfiksuotas muziejaus restauratorius Audronis Skurvydas.

Tradiciškai bendradarbiaujama su festivaliu „KaunasPHOTO“, iš kauniečių archyvo Tauragėje bus eksponuojamos dvi parodos: Caroline Minjolle fotografijų serija „Rendez-vouz“ (iš pranc. k. „Pasimatymas“) ir Alain Schroeder „Senolės nardytojos“. Abiejose nagrinėjami laiko pėdsakai biologiniame gyvenime, kai žmogaus kūnas keičiasi, transformuojasi, pereina į kitus būvius ir brandos etapus.

Lauko parodos atviros lankymui iki spalio 31 d.

Rafal Piesliak paroda „Konversija“

Tauragės pilies menėse iki rugpjūčio 15 d. veiks R. Piesliak – konceptualaus skulptoriaus, kuriančio erdvines instaliacijas bei objektus, paroda. Per jos atidarymą menininkas užsiminė, kad inspiracija tyrinėti atmintį kilo tada, kai namuose sudužo antikvarinė lėkštė, kurią jis pabandė sulipdyti naudodamas „Kintsugi“ techniką. Tai vadinama japoniška meno šaka, kuomet sudužusi keramika yra suklijuojama laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis. Autoriaus surinkta įvairaus laikotarpio, žmonių nebenaudojama, suskilusi keramika jungiama į skulptūrinį kūną, pakeičiant jo funkciją ir suteikiant kitą reikšmę. Šioje parodoje autorius pristato nemažai readimeidų, kūriniuose figūruoja kolektyvinė atminties ir trapumo tematika, atpažįstamos socialinės ir žmogiškos problemos. Parodoje „Konversija“ menininkas apibendrina dvi jam svarbias pastaruoju metu plėtotas kūrybines linijas – žmogaus ir jo aplinkos santykį su šviesa bei atminties išsaugojimą. Temos atskleidžiamos per medžiagiškumą, kuriant skulptūrinius objektus iš porceliano, krištolo, plieno ir žalvario.

Daugiau festivalio „Kvadratu“ renginių https://tauragesmuziejus.lt/wp-content/uploads/2024/05/Festivalio-%E2%80%9EKvadratu-2024-informacinis-leidinys.pdf

Renata JANČIAUSKIENĖ

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“

Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja

Ketvirtadienio vakarą bus atidarytas 10-asis festivalis „Džiazo dienos Tauragėje“. Bet šiandien nesižvalgysime atgal, neaptarinėsime to, kas nuveikta per tą dešimtmetį, o paliksime tai sezono pabaigai, kai jau bus galima atsigręžti atgal ir apibendrinti, kas buvo ir tai, kas galbūt dar bus.

Nors ir iki oficialaus festivalio atidarymo veiklos bei koncertai vyko, gegužės 30 d. visi geros muzikos mylėtojai susirinko koncerte Pilies kiemelyje. Renginio organizatoriai į svečius pasikvietė muzikos virtuozus, pasaulinio lygio bliuzo atlikėjus „Latvian Blues Band“. Tauragėje ne pirmą kartą koncertuojantys atlikėjai, pelnę tarptautinį pripažinimą, savo karjeros pradžia laiko 2000 m., kai jauni ir džiazą trokštantys groti vaikinukai susibūrė į kolektyvą gastrolėms Kanadoje.

Tauragiškiai galėjo pasinerti į pasaulinio lygio bliuzą, sujungiantį savyje žavingą Naujojo Orleano ritmą ir Čikagos bliuzo skambesį.

Festivalio atidarymo koncerto metu ir vėl vyko gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės“. Pamažu tradiciniu tampantis tapybos meno inkliuzas bliuzo festivalyje plečiasi. Praėjusiais metais tapiusi keturių tauragiškių menininkių grupė pasipildė naujais vardais ir nauja geografija. Greta dailininkių Aretos Didžionienės, Sigitos Flaksienės, Jūratės Bytautės ir Ritos Grikšienės, grojant bliuzui, prie molbertų stojo marijampolietė Neringa Krivičienė ir Angelija Eidukienė iš Kauno.

A. Didžionienė, paklausta, kam kilo mintis organizuoti tokį performansą, sakė, jog apie tapymą koncerto metu buvo ne kartą pagalvojusi, o kai atsirado galimybė, pasidalino šia mintimi su Tauragės džiazo festivalio organizatoriumi Valdu Latoža. Taip ir gimė idėja suorganizuoti performansą Tauragėje džiazo dienų metu.

„Mano tėtis buvo didelis džiazo mylėtojas. Nuo kūdikystės atsimenu ne tik mamytės lopšines, bet ir nuolat namuose skambantį džiazą. Mano vardo kilmė taip pat inspiruota žinomos JAV džiazo atlikėjos Arethos Franklin asmenybės, todėl atsimenu jos balsą. Aš pati kurdama klausausi įvairios muzikos: mėgstu etno bei klasiką, džiazą ir ypač bliuzą. Žinoma, ypatingai vertinu gyvo garso koncertus, nes muzika įkvepia, sukelia įvairių emocijų, atgaivina ir suteikia daugiau spalvų žmogaus vidiniam pasauliui. Bliuzas turi tai, ką sunku nusakyti žodžiais. Jis tikrai įkvepia gyventi ir kurti“, – pasakojo dailininkė.

Pasak jos, performansas yra gyva kūryba, o kiekvienas menininkas į jį gali žiūrėti savaip ir siekti vis kitokių tikslų. Ji pati sakė teikianti prioritetą muzikinei atmosferai, o ne teatrališkumui, kai svarbiausia išgyventi muziką visa savo esybe, pasiduoti jai ir kurti „čia ir dabar“.

Gegužės 30 d., ketvirtadienį, 18 val., PILIES KIEMELYJE – “LATVIAN BLUES BAND” (Latvija), gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės” (menininkės tauragiškės Jūratė Bytautė, Rita Grikšienė, Sigita Flaksienė, A. Didžionienė, Neringa Krivičienė (Marijampolė) ir  A. Eidukienė (Kaunas).

Birželio 1 d., šeštadienį, 18.30 val., VASAROS ESTRADOJE – Jaunimo rezidencijos „DŽIAZO JŪRA 2024“ baigiamasis koncertas, dalyvauja Tauragės, Jurbarko, Šilalės jaunieji taletai. Meno vadovas Jievaras Jasinskis.

Birželio 7 d., penktadienį, 18 val., TAURAGĖS PILIES KIEMELYJE – „BOOGIE BOYS” (Lenkija).

Birželio 13 d., ketvirtadienį, 18 val., LAUKSARGIŲ EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIOJE – „KONGAS ir draugai”.

Daugiau apie kitus festivalio koncertus ir renginius galima susipažinti: internete: https://www.tauragejazz.lt/programa; Facebook: https://www.facebook.com/tauragejazz

Irina SADAUSKIENĖ

ORGANIZATORIŲ nuotr.