Apsaugai nuo vilkų bus galima gauti didesnę pa­ra­mą. Atnaujinamose paramos taisyklėse perskirstomos savivaldybių grupės ir didinama vienam pareiškėjui tenkanti paramos suma. Žemės ūkio ministerijos teigimu, ko­reguojamose strateginio plano „Apsaugos priemonė nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos“ įgyvendinimo tai­syk­lėse savivaldybių grupių suskirstymas atnaujintas remiantis aktualiais Aplinkos ministerijos pateiktais žalos atvejų skaičiais.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Vos ne kasmet, artėjant pirmųjų trėmimų metinėms arba oficialiai Gedulo ir vilties dienai, rašau vieną ir tą patį: primenu tuos baisius ketvirto dešimtmečio birželius – Lietuvos okupaciją, pirmąsias tremtis ir karo pradžią. Viename komentare netgi paklausiau: ar šiandien galimi trėmimai? Tuomet vienas jaunas politologas nesuprato: o kas ir kur lietuvius tremtų?

Sakoma, kad Lietuvoje nėra giminės, iš kurios kažkas nebūtų ištremta ar įkalinta. Vien tik tarp mano artimųjų buvo nemažai patyrusių represijų žiaurumus: tėvas už visai panemunės apylinkei įkyrėjusio stribo egzekuciją kaimo vestuvėse buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo (Kozelsko lageryje jis kalėjo kaip kriminalinis nusikaltėlis, nes sovietinė valdžia vengė visas bylas kurpti kaip politines); Birželio 23-iosios sukilimo dalyvis dėdė Jonas dingo Sibiro platybėse; uošvis Juozas Šileikis nuo Salako tremtyje Sibire buvo net du kartus, apkaltintas, kad remontavo šautuvų spynas vokiečiams ir partizanams; jo sesuo Adelė Stulgienė iš Luodžių kaimo su šeima buvo ištremta dėl to, kad turėjo daugiau kaip 30 hektarų žemės, nors jokių samdinių nesamdė, ir t.t., ir pan.  

Šį represuotųjų sąrašą galima tęsti iki begalybės. Rengiant Sūduvos šviesuolio nuo Marijampolės Jono Dapkūno prisiminimų knygą (pasipriešinus vienai jos leidimo iniciatorei ūkininkei iš Kūlokų kaimo ji taip ir nebuvo išleista), prieš akis iškilo ne tik absurdiška trėmimo dingstis (NKVD žmogų apkaltino įsigijus rašomąją mašinėlę, kuria esą buvo spausdinami partizanų atsišaukimai), bet ir baisūs šeimos vargai tremtyje. Nesu patyręs pokario tragedijų (tėvas iš kalėjimo grįžo anksčiau, mirus Stalinui, kai šių eilučių autoriui tebuvo treji metai), bet negaliu atsistebėti lietuvių tautos atsparumu bei sugebėjimu priešintis okupantui, ta lyg gerybinis auglys genuose amžiams įaugusia neapykanta niekingam priešui, kuris šiandien su kitomis tautomis elgiasi bemaž taip pat – naikina, žudo, griauna, luošina, niekina.

1941 m. gegužės 14 d. SSKP CK ir SSRS liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 tūkst. 500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. 

„Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio trėmimus iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę–birželį išvežta 15 tūkst. 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. at­lik­tos apklausos būdu ištyrė, kad ištremti 9632 Estijos piliečiai. Šiuo metu uždraustas Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, jog per masinę tremtį iš Lietuvos buvo išgabenta 17 tūkst. 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst. Iš tiesų „juodasis birželis“ buvo jau ket­virtas trėmimas nuo Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijos.

Istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ pastebi, kad per pirmąją trėmimų bangą iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės. 1941 m.

birželio 14 d. į Kazachstaną bu­vo išvežtos moterys, Lietuvos policijos kadaise užregistruotos kaip prostitutės. Net 74 proc. šių tremtinių tolesnis likimas nežinomas. Manoma, kad jos sėkmingiau adaptavosi atšiauriuose SSRS rajonuose.

Lietuvoje atsakomybė už ope­racijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovau­ja­mam LKP (b) centro komite­tui.

Tai jis su Justu Paleckiu tvir­tin­davo tremtinių sąrašus. Šitos kaltės nuplauti nepa­vyks niekam, nors ir šiandien kai kas randa faktų, jog neva A. Snieč­kus daug ką išgelbėjęs nuo tremties bei represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjęs labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Jau seniai šiems sovietų statytiniams pateiktos sąskaitos už tai, kiek žmonių jie pražudė. Nenuostabu, kad tas kaltės šleifas nusitęsęs iki jų vaikų ir anūkų...

Ir vis dėlto kyla tas pats klausimas: ar tokie trėmimai bei represijos įmanomos šian­dien? Kodėl gi ne! Juk dabar, jau XXI amžiuje, Rusija iš užgrobtų Ukrainos teritorijų ištrėmė apie 20 tūkst. ukrainiečių vaikų, sugražinta jų vos pu­sė tūkstančio. Gi Rusijos Vidaus reikalų ministerijos statistika rodo dar didesnius skaičius: nuo karo pradžios iki praėjusių metų vidurio Rusijos pilietybė buvo suteikta beveik 50 tūkst. ukrainiečių vaikų. Išvežtieji pirmiausia patekdavo į Olenivkos belaisvių stovyk­lą Rusijos okupuotame Donecke, paskui būdavo išgabenami į Rusijos gilumą, kur atiduodami rusų šeimoms arba į „perauklėjimo“ namus ir pamažu ruošiami frontui kariauti prieš savo tėvus bei senelius...

Tad kas gali paneigti, jog „juodasis birželis“ neabejotinai pasikartotų, jei tik agresorius vėl ateitų į mūsų žemę?

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Darbo kodeksas nustato, kad darbo užmokestis privalo būti išmokamas bankiniu pavedimu, tad kiekvienas Lietuvos pilietis, norėdamas įsidarbinti, turi turėti ir aktyvią banko sąskaitą. Taip buvo ne visuomet – situacija pasikeitė 2022 m. pradžioje įsigaliojus šio teisės akto pataisai.

Rugilė BALČIŪNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

„Kai vidurnaktį kieme sprogo raketa ir nuo smūgio bangos balkone iš­dužo langai, nusprendėme atsargumo dėlei laikytis dviejų sienų tai­syklės ir pralaukti keliolika minučių koridoriuje. Raketos paprastai at­skrenda arba po vieną, arba kelios kas vieną–dvi minutes, todėl po de­šimties minučių mano 41-erių vyras Kolia bei 74-erių jo mama Svetlana grįžo į kambarį atsinešti telefono ir vaistų. Po akimirkos nugriaudėjo sprogimas, ir jų neliko“, – pasakojo 38-erių Lena Kozak.

Tai pasakodama moteris švelniai glostė ant kelių miegančią dvejų su puse metų kalaitę Uną, nes be Lenos tragediją išgyveno tik šita šeimos narė. Ko­kiu būdu kalaitė išliko, L. Kozak nežino – ją po sprogimo išgelbėjo atskubėję gaisrininkai, padėję nulipti specialiomis ko­pėčiomis. 

Antroji raketa S-300 pataikė į trečią penkiaaukščio namo laiptinę ir sugriovė visus butus nuo penkto iki trečio aukšto. Gelbėtojai visų pirma gesino gaisrą, o po to dvi paras atsargiai kėlė griuvenas vildamiesi, kad po jomis liko gyvų žmonių...

Tačiau aštuoni namo gyventojai buvo mirę, žuvo ir vienas netoliese esančios statybinių medžiagų parduotuvės sargas, mat per pusvalandį nuo pirmos ra­ketos atskrido dar keturios, iš kurių trys­ sprogo kiemuose, o viena pataikė į parduotuvių pastatą. Per ataką sužeisti 46 žmonės, keli iš jų – medikai bei gelbėtojai, atskubėję padėti sužeistiesiems po­ pirmojo sprogimo.

Tragedijos rytą gaudžiant griuvėsius valančiai technikai, daug kam sruvo­ ašaros girdint artimųjų netekusių žmonių aimanas. 39-erių Kristina Kaplij gailiai verkė praradusi sužadėtinį, 63-ejų Viačeslavas Vlasenko kas­ kelias minutes skambino po griuvėsiais likusioms žmonai bei duk­rai, o šioms neatsiliepiant, imdavo rau­doti ir keikti okupantus. Vyriškis tą­ naktį sargavo netoliese įsikūrusioje įmonėje ir nenukentėjo, o dukra, turinti savo butą, mamos prašoma liko nakvoti pas ją, ir abi žuvo. Pasisekė 54-erių Taniai Gusevai, kuri tą naktį miegojo gretimame name pas draugą ir išvengė tra­giško savo 82-ejų mamos Nadeždos likimo...

Dieną prieš tai okupantų raketos sunaikino į kultūros paveldą įtrauktą Veterinarijos akademijos pastatą bei jo­dinėjimo mokyklą Charkivo pakraštyje esančiame Mala Danilivkos kaime. Mi­nėti pastatai buvo suręsti prieš pusant­ro šimto metų, o be jų raketos sugriovė akademijos bendrabučius, kultūros namus,­ vaikų darželį ir mokomojo ūkio fermas.

Laimei, akademija, kaip ir kitos aukštosios bei vidurinės mokyklos Charkive, yra uždarytos, todėl žmonės nenukentėjo. Išliko sveikos ir karvės, avys bei ožkos, nes jos ganėsi lauke. Tačiau avys ir ož­kos sprogimų taip išsigando, kad išsilakstė po visą apylinkę.

Jodinėjimo centre auginami brangūs­ žirgai prieš keletą savaičių, labai padažnėjus Charkivo apšaudymui, buvo išgabenti. Stebuklingai pasisekė ir fermose dirbančiai 34-erių veterinarei Lizai Belach. Prieš pat atskrendant raketai mergina nuėjo į kitą pastatą atsigerti kavos ir išliko gyva – jos kabinetas buvo sugriautas.

Į Mala Danilivkos kaimą karo pradžioje atskriejo kelios bombos, bet oku­pantai iki jo nebuvo prasibrovę­ ir čia mūšiai nevyko. Tačiau dauguma gyventojų iš jo tada buvo išvykę, o vėliau beveik visi sugrįžo. Dabar iš kaimo žmonės vėl skubiai traukiasi. Dar sudėtingesnė situacija yra kaimuose prie Volčansko bei Lipcų, pro kuriuos priešas siekia prasiveržti į Charkivą. Per dvi savaites iš jų bei gretimų kaimų jau evakuota virš 11 tūkst. žmonių. 

Jie gabenami į Charkivo pakraštyje mokykloje skubiai įkurtą specialų pabėgėlių priėmimo centrą. Čia žmonės re­­gistruojami, apžiūrimi medikų, valgy­dinami, gauna finansinę išmoką, talonus būstui, pata­lynę bei čiužinius ir su­dedamąsias lovas.

Gy­ventojus iš netoli mūšių esančių­ vietovių išveža policininkai bei sava­no­riai­ gelbėtojai. Bandžiau įsiprašyti­ vykti kar­tu parvežti pabėgėlių, bet ne­pa­vyko,­ nes po to, kai žuvo du gelbėtojai ir bu­vo sunkiai sužeisti keli policininkai, į Volčanską bei Lipcus žurnalistai nebėra įleidžiami.

Policijos mikroautobusui atvežus į mo­­kyklos kiemą 8 naujus pabėgėlius, ėmiau jų klausinėti, kodėl nesutiko eva­kuotis­ anksčiau, nesukeldami grėsmės nei savo, nei gelbėtojų gyvybėms.

„Gal­vojau, kad greitai viskas aprims, kad mūšiai persikels prie Charkivo, kaip buvo karo pradžioje. Be to, nežino­jau, kur dėti 2 šunis, 6 katinus, 2 ožkas, 11 vištų. Gaila buvo palikti užso­dintą daržą bei sodybą, kurioje praleidau visą gyvenimą. Kai sprogimų kasdien ėmė vis daugėti ir gatvėje nebeliko sveikų namų, paleidau gy­vū­nus ir pasiprašiau išvežama. Ta­čiau­ dingo telefono ryšys ir teko kelias dienas laukti gelbėtojų“, – pasakojo 56-erių­ Larisa Stepaniuk.

Moteris spėjo, kad mūšiai Volčanske greitai nenurims ir ji į savo namus galimai niekada nebegrįš, o kaimas bus nuš­luotas nuo žemės paviršiaus. Pi­ni­gų nuomotis butą Larisa sakė netu­rinti, tad priėmė siūlymą gyventi­ bend­rabučio kambaryje.

Slaugytoja Vol­čansko ligoninėje dirbusi 52-ejų Svetlana pasakojo, kad ilgai užsilikusi kaime vien dėl pasiligojusių ir didmiesčio nemėgstančių tėvų, kurie išvykti sutiko tik po to, kai po sprogimo darže kilusi oro banga nuplėšė namo stogą.

„Kai užlipus į namo palėpę, pavyko prisiskambinti policijai, pareigūnai  pasakė­, kad atvyks aprimus mūšiams po paros ar dviejų. Tačiau po keliolikos minučių perskambino ir patikino, jog bus po valandos. Pasiėmėm vien dokumentus­ bei­ keletą daiktų, vištas ir žąsis paleidau į laisvę. Policininkai nuvežė iki Si­niakivkos kaimo, iš ten savanoriai – į Buchativką, iš kur dar kiti savanoriai atgabeno čia“, – pasakojo Svetlana.

Moteris kartu su tėvais laikinai apsigyveno Char­kive pas vyriausią dukrą, bet sakė ieškosiantys nuomotis atskiro buto, nes atsivežė ir 2 šunis bei 3 ka­tes.

Buto nuomai lėšų neturinti 43-ejų Liuba Nesterova sutiko įsikraustyti į nemokamai suteiktą bendrabutį.

„Užaugau Volčanske, po studijų likau gyventi Charkive, o išsiskyrusi­ su vyru grįžau pas tėvus. Pradėjau verslauti – įkūriau statybinių medžiagų parduotuvę. Ėjosi neblogai, tačiau, kilus ka­rui, verslas žlugo, o dabar sudegė velionių tėvų namas ir nuomotos patalpos. Praradau viską, todėl iš nevilties nenorėjau net evakuotis, tūnojau rūsyje, bet kaimynai perkalbėjo“, – ašarodama godojo Liu­ba.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kai susiruošiau išvykti į Naująją Zelandiją spalio mėnesį, draugus juokaudama erzinau, kad nuo žiemos šalčio pabėgsiu į tropinę vasarą. Prieš Kalėdas vaikštinėdama Oklande siunčiau jiems nuotraukas su vasaros saule nutviekstomis Kalėdų eglutėmis, o sausio pradžioje jau pietinėje saloje bridau į ledinį Ohau ežerą, kad atgaivinčiau nuo piktos Naujosios Zelandijos saulės nudegusią odą...

Tada dar nežinojau, kad čia stiprus ir dažnai tepamas kremas nuo saulės tiesiog gyvybiškai būtinas – ne taip, kaip Lietuvoje. Beje, Naujojoje Zelandijoje „gyvybiškai būtinas” suprantamas tiesiogiai: ši šalis, deja, užima antrąją vietą pasaulyje pagal odos vėžio atvejus.

Odą čia rimtai nudegti per nepilną valandą gali todėl, kad dėl Žemės ašies pasvirimo pie­tinis pusrutulis karščiausiais vasaros mėnesiais – sausį ir vasarį – yra arčiau saulės. Būdama pietiniame pusrutulyje, Naujoji Zelandija, palyginus su šalimis šiauriniame pusrutulyje, patiria didesnį ultravioletinės spinduliuotės lygį. Statistiškai, palyginus su Europos šalimis, Naujojoje Zelandijoje jis yra didesnis net 40 proc. Tiesa, nors statistika visada įdomu ir skamba protingai, šią informaciją sužinojau ne kaip kitaip, o per neįtikėtinai trumpą laiką iki vėžio raudonumo pirmąkart nudegusi užpakalį...

Mėgaudamasi sausio mėnesio karščiu, antrąją kelionės dalį daug negalvodama suplanavau įvykdyti balandžio mėnesį užsidirbusi truputį pinigų. Pirmiausia dėl to, kad niekaip negalėjau patikėti, jog balandis nereiškia artėjančio gamtos atgimimo, šilumos ir šviesos – čia jis pranašauja artėjančią žiemą.

Kad mano plonų marškinėlių ir vos vieno iš megztinio kelionei su palapine nepakaks, supratau tada, kai kovo mėnesio rytais, ruošiantis į darbą, ant namus supančių kalnų viršūnių pradėjome pastebėti sniegą, keliantis nebesveikino pakylanti saulė, o viešbučio darbuotojas restorane ėmė užkurti židinį. Prasidėjusios šalnos leido suprasti, jog Naujosios Zelandijos klimatas vis dėlto nėra visada ir visur svilinantis. Tada vėl reikėjo priprasti prie mums absoliučiai priešingos minties – jei atėjus kovui, t.y. žiemai, noriu šiltesnio oro, reikia keliauti kuo šiauriau. Pačioje šiaurinėje dalyje šalčiausiais mėnesiais temperatūra nukrenta iki +15. 

Atėjus balandžiui, numojau į šilumą ir kurį laiką sekiau savo planu, kad nužingsniuočiau numatytus kelius: keliavau į pietinės salos pietus, ten, kur darėsi šalčiau, ypač – naktimis. Miegant šaltas temperatūras „pernešti” leng­vai padedančiame

miegmaišyje, tai reiš­kė tik tiek, jog nakčiai palapinėje dar turėjau užsimaukšlinti ir šiltą kepurę. Ją ir visus kitus šiltus drabužius susiradau seniai pačių savininkų pamirštų radinių dėžėje viešbutyje, kuriame dirbau.

Beje, nors lapija Naujojoje Zelandijoje visai kitokia, nei pas mus, oras vis tiek priminė ankstų spalį Lietuvoje – dar visai šilta, bet saulė pasidaro tarsi kuk­lesnė, tad ir šviesa ima darytis mažiau intensyvi bei rėžianti akį. 

Balandžiui įsibėgėjus kelia­vau aukštyn, vakarinės pakran­tės link. Žinojau, kad, kitaip nei pietuose ar Naujosios Zelandijos alpėse, ten temperatūra daug švelnesnė ištisus metus, o vėliau iš sutikto seno vietinio dar sužinojau ir tai, jog ten gyvenantys žmonės visai nepažįsta žiemos. Mat paklaususi sutikto vietinio, ar žiemomis pietinės salos šiaurėje esančiame miestelyje, į kurį žingsniavau, pasidaro šalta ir gavusi teigiamą atsakymą, pasidomėjau, iki kiek laipsnių ta temperatūra nukrinta. 

„Iki devynių”, – atsakė jis man. 

Pasitikslinau, ar jis turi galvoje minus devynis laipsnius. Nustebęs senukas išpūtė akis ir nusijuokė: „Minus 9? Neiškentėčiau. Žinoma, kad plius!” 

Galėtume pavydėti, bet svarbu ir dar vienas dalykas – šioje šalyje gyvenantieji vietoj šalčių kenčia lietų, nes skaičiuojama, jog vakarinėje šalies pakrantėje lyja apie 147 dienas per metus, vadinasi, vidutiniškai kas pustrečios dienos. Vėliau tai patyriau ir pati, kai kelionės planus gerokai pakoregavo po lietaus audrų uždaryti keliai. 

„Debesis, debesis, baltas debesis... Ilgas baltas debesis”! Šis posakis priskiriamas Kuramarotini, legendinio Ramiojo vandenyno keliautojo Kupe žmonai, pirmą kartą pamačiusiai Naująją Zelandiją. Sinonimiškai naudojamas pavadinimas „Aeoteroa”, taip pat reiškiantis „Ilgojo balto debesies žemė“ (ao – „debesis, diena, pasaulis”, tea – „balta” ir roa – „ilgas, aukštas”), buvo priskirtas maoriams, kai jie, pirmą kartą plaukdami laivu, virš horizonto pamatė ilgus baltus debesis. Tie balti debesys didžiuliame vandenyne jiems padėjo surasti palyginti mažą žemės plotelį, dabar žinomą kaip Naujoji Zelandija...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos dvarai yra svarbus kul­tūrinis paveldas, liudijantis šalies istoriją, visuomenės, ūkio ir kul­tūros raidą. Šie istoriniai pastatai – aki­vaizdus įrodymas, jog prabanga ir stulbinanti architektūra buvo svarbūs elementai senosios Lietuvos gyveni­me. Nepaisant to, laikas, karai bei kitos istorinės peri­petijos keičia dvarų išvaizdą, o kartu ir jų prasmę. Tai kelia klausimų: kas lė­mė šių didingų pastatų li­kimą, ar jie bus išsaugoti ir atkurti? 

Švėkšnoje, ne taip toli nuo Šilalės esantis Vilkėnų dvaras dabar priklauso Aido Guzausko ir Olgos Prokofjevos šeimai. Jų svajonės atgaivinti šį dvarą pradžia – vaikystėje išgirsti senelių atsiminimai. Aidas prisimena, kaip močiutė pasakodavo apie savo vaikystę, praleistą dvaro rūmuose, tad šie pasakojimai ir įkvėpė leistis į naują gyvenimo etapą. Pasak Aido, pagrindinis tikslas – visiškai atstatyta dvaro sodyba.

„Mūsų siekis – atkurti pastatą, išlaikant XIX a. tradicijas. Iki šio tikslo dar toli, bet su žmonių pagalba judame į priekį – jau turime stebėjimo kameras su judesio davikliais ir signalizacija“, – pasakojo A. Guzauskas.

Nauji savininkai socialiniuose tink­luose aktyviai dalijasi naujais radiniais, pasiekimais, nesėkmėmis bei dvaro istorijos įdomybėmis ir tikisi, jog Vilkėnų dvaro sodyba taps muziejumi. Jie kviečia visus galinčius prisijungti prie jų kelio, dalytis idėjomis ir kurti naują dvaro ateitį. Taip pat jie prašo žmones paremti ir padėti išsaugoti istorinę vietą. O ji tikrai intriguoja: 1863 m. grafas Aleksandras Broel-Pliateris tapo dvaro paveldėtoju, 1880 m., kaip Vilkėnų dvaro simbolis, iškilo neorenesanso stiliaus rūmai. Ši data buvo įamžinta ant akmens dvaro alėjos pradžioje. 1897 m., pagaliau pasibaigus statybos darbams, iškilo įspūdingas pastatas, pabrėžiantis to meto prabangos ir išskirtinės architektūros orumą. 

Tačiau, nepaisant stulbinančios didybės, laikas atnešė ir išbandymų – karus, revoliucijas, politinius svyravimus. Sudėtingi XX a. pokyčiai paliko žymių ir dvaro sienose: nacionalizacija, Rusijos okupacija, sovietų laikotarpis bei pan. 1980-ieji laikomi sunkiausiais dvarui, nes tuomet jis atiteko Šilutės hid­raulinių pavarų gamyklai. Rūmai buvo stipriai apgadinti, nusprendus čia įrengti įmonės poilsio bazę. Dėl neaiškių priežasčių nuplėštas dvaro rūmų stogas, be kurio išgyventa net 20 metų. Tad nekeista, jog pastatas atrodė liūdnai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras grįžo į šeimininkų Pliaterių giminę: jis atiteko grafienei Felicijai Laimai Broel-Pliaterienei, o 2007 m. pastato išorė buvo suremontuota. Tačiau tai ir buvo paskutiniai atkūrimo darbai – nuo tada ir rūmai, ir kadaise įspūdingas parkas liko be priežiūros, ilgus metus jie buvo niokojami vandalų, dingo daug istorinių daiktų.

Be to, 2015 m. F. L. Broel-Pliaterienei mirus, ilgai vyko turto dalybos tarp dvaro paveldėtojų, kol buvo nuspręsta jį parduoti. Tad net septynerius metus, kol atsirado nauji savininkai, dvaras buvo apleistas. Kultūros paveldo departamento pastangos užsandarinti ir nuo prašalaičių niokojimo apsaugoti šį paveldą irgi nebuvo sėkmingos.

Pagaliau 2022 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, O. Prokofjeva ir A. Guzauskas, naujieji dvaro savininkai, tapo šio istorinio paveldo gelbėtojais. Kartu su dvaro rūmais jie įsigijo ir arklides, kuriose sovietmečiu veikė mokykla, taip pat medinį namą, sandėlį ir 20,7 hektaro parką. „Mes buvome ir statybininkai, ir kiemsargiai, ir tyrinėtojai, ir apsaugos darbuotojai, ir net detektyvai“, – yra sakę dabartiniai dvaro šeimininkai.

Ir nors kol kas Vilkėnų dvaro teritorija nėra tokia, kokią jie įsivaizduoja, istorijos dvasia ir aura jaučiama: akį traukia įspūdingos arkos, iš abiejų pusių supančios kelią į rūmus, pagrindinio tako viduryje stovi skulptūra „Rebeka“, kuri 1981 m. buvo išvežta į Vilnių restauruoti, tačiau nebegrąžinta, o atsidūrė Palangoje, prie grafo Tiškevičiaus rūmų. Prie Vilkėnų rūmų atsirado gipsinė jos kopija, kurios autorius vis dar nežinomas. 

Ir parkas, ir pastato patalpos renovuojamos – jau atkurta arka, kuri kadaise buvo užmūryta, pernai atsargiai nuardžius plytas ji atgavo pradinį savo grožį. Pamažu Vilkėnų dvaras, kaip svarbus kultūros paveldas, pradeda naują etapą. O prisidėti prie jo galime mes visi – tik taip išsaugosime savo krašto istoriją.

Enrika ŠVABAITĖ

Klaipėdos universiteto II kurso žurnalistikos studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Šilalės bibliotekoje vaikų knygų kūrėja Renata Bee ve­dė kūrybines dirbtuvėles ir su vaikais leidosi į spalvotus personažų kūrimo nuotykius, kuriuos sutiko knygoje „Spal­vų namelis“.

Dalė GOŠTAUTIENĖ

Vaikų skaityklos bibliotekininkė

Rimos NORVILIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro parengta 2024 m. I ketvirčio sukčiavimo atvejų analizė rodo, jog pagrindinės finansinio suk­čiavimo tendencijos nesikeičia. Sausio–kovo mėnesiais sukčiai kė­si­nosi išvilioti daugiau kaip 6,8 mln. eurų, tačiau pasiekti tikslų ne­pa­vy­ko – finansų įstaigos sustabdė beveik 3 mln. Eur, dar 220 tūkst. Eur pavyko sugrąžinti. Dominuojantys sukčiavimo būdai išlieka tie patys – in­vesticinis sukčiavimas ir „phishingas“, kuomet duomenis bandoma iš­vilioti suklastotais el. laiškais ar SMS žinutėmis.

Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42