Donaldo Trumpo inauguracijos, tarsi stebuklo arba artėjančios katastrofos, laukė šimtai milijonų žmonių. Lyg naujojo (buvusiojo) JAV prezidento pasikeitimas paveiktų pasaulį kaip magiškos burtų lazdelės mostelėjimas. Pasaulis gi, kaip visada, inertiškas ir rieda į pakalnę įprastu greičiu.

Geopolitiniai postūmiai 

Geopolitinės naujienos yra palyginti neblogos, neskaitant tolesnio Vakarų šalių lyderių nemanymo ir netikėjimo, kad Rusija gali kada nors juos pulti. Šis aspektas kelia daugiausia nerimo, nes nuolatinis tarškėjimas apie „grėsmes“ ir strateginis aklumas besivystančiam ne vadovėliniam karui, skatina Rusiją veikti. Vakarų šalių snūduriavimas Kremlių veikia tarsi raudonas skuduras, skatinantis pulti tingų, kovai nepasirengusį ir liežuviu maskatuojantį priešininką. Ir panašu, jog Vakarų šalių lyderiai (žvalgybos tarnybos) tol nematys pavojaus, kol rusai su savo kledarais ir driskių orda neatrėplios iki NATO sienų. Matyt, tik tuomet bus imamasi skubių priemonių.

Bet tų priemonių reikia imtis dabar, kad orda net nesvajotų apie menkiausią konfrontacijos su NATO tikimybę. O vakariečiai dantų Maskvai kol kas nerodo. Jie suleisti į sultingą kepsnį ir plaunami gero vyno srovės. Todėl Ukrainos politikos ir visuomenės atstovai išplatino kreipimąsi į pasaulio šalių lyderius. Jame teigiama, jog agresija prieš jų ša­lį – tai Rusijos paskelbto karo prieš NATO (ir ypač – JAV) sudėtinė dalis. Maskva reikalauja, kad JAV pasitrauktų iš Europos, patrauktų ginkluotę iš Rytų Europos, o NATO sugrįžtų į 1997 m. geopolitines ribas. Šią žinutę išplatino ir JAV Karo tyrimų institutas. Kiek galima šiame kontekste, džiaugiamės šiuo mūsų įžvalgų atkartojimu. Jas mes kartu su jumis kalame politikams į galvas jau trečius metus. Tai rodo, jog privalome nenuleisti rankų ir toliau plušėti išsijuosę, kad pravalytume mąstymo rūdis sprendimų priėmėjų galvose.

Lietuvoje, jos regis, valosi. Valstybės gynimo taryba nutarė nuo 2026 iki 2030 m. siekti skirti 5–6 proc. biudžeto gynybai. Tai yra tikrai gera žinia ir labai aiškus atsakymas naujajam JAV prezidentui D. Trumpui. Biudžeto procentai, kurie kai kurioms išsivysčiusioms Europos šalims atrodo kosminiai ir neįkandami, Lietuvai, pasirodo, visiškai adekvatūs. 

Adekvatūs, nes mes turime net dvi sienas su šiuo metu kariaujančiomis valstybėmis – agresorėmis. Būtent dėl to gerai suprantame būtinybę gintis. Šią būtinybę supranta ir latviai, estai bei lenkai, skiriantys daugiau nei 3 ar 4 proc. gynybai nuo BVP. Deja, kuo toliau į vakarus, tuo labiau noras gintis tirpsta. Mažiausiai gynybai išleidžia Ispanija, Slovėnija ir Liuksemburgas – po 1,3 proc., Kanada – 1,4 proc., Italijos, Portugalijos, Belgijos išlaidos taip pat nesiekia 2 proc. Taip yra greičiausiai todėl, kad ispanai ar italai nemano, jog driskių ordos atidardės iki jų. Karo grėsmė matuojama kvailiau nei viduramžiais – pagal atstumą žemėlapyje. 

Tad D. Trumpo raginimas, amerikiečių akimis, išleisti 5 proc. gynybai atrodo visiškai logiškas. Vašingtonas Europai sako: kodėl mes turime mokėti už jūsų saugumą, laikyti jūsų kontinente brangiai kainuojančias karines bazes, kodėl turime siųsti savo vaikinus jūsų ginti, jei jūs patys nesiruošiate to daryti? Kodėl 300 milijonų turi ginti 500 milijonų nuo 140 milijonų?

Šiame kontekste Lietuva žengė drąsų, savalaikį žingsnį, pareikšdama, jog yra pasiruošusi skirti netgi daugiau nei 5 proc. gynybai. Vašingtonas neabejotinai žino apie šį apsisprendimą ir įvertins kaip drąsių sąjungininkų ėjimą. Būtent tokie sąjungininkai kaip Lietuva, Amerikai šiandien yra labai svarbūs. Jau regime, kaip D. Trumpas badys pirštu NATO šalių vadovams, rodyda­mas Lietuvą, kaip sektiną pavyzdį. Būtų gerai, strategiškai svarbų geopolitinį ėjimą sutvirtinti karinėje bendradarbiavimo su JAV plotmėje, plečiant jų pajėgų buvimą mūsų šalyje.

Gaila, jog mūsų šalyje yra naivių dūminės pirkios būro mąstymo lygio politikų, manančių, kad tokiu momentu reikia kritikuoti šį sprendimą priėmusius asmenis, pavydėti garbės, skaičiuoti ir aiškinti, jog tam nėra pinigų, o skolintis negalima, nes juos turės grąžinti mūsų vaikai.

Mielieji, džiaukimės, kad turime ką ir iš ko skirti. Gerai, jog galime planuoti kažką atiduoti. Gerai, kad mūsų vaikai ar anūkai galės atiduoti. Pažiūrėkite į tai, kas liko iš Rytų Ukrainos miestų: lavonais užversti griuvėsiai. Juose nėra nei kam ką planuoti, nei kam ką atiduoti. Vienykimės ir stenkimės, kad išsaugotume savo žemę ateities kartoms. 

Lūžio taškai 

Vakarų šalių lyderiai ir toliau buria iš kavos tirščių, planuodami nuspėti nenuspėjamą karo pabaigą, kalba apie Ru­sijos izoliaciją, nors Viena, Berlynas ir Londonas užgultas svečiais iš rytų. Prie tokių pareiškimų galime priskirti Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Beno Voliso pasakymą, jog po beveik trejus metus trukusio plataus masto karo Vakarai turi pagaliau izoliuoti Rusiją – „užrakinti ją kalėjime“.

„Rezultatas, kaip ir galima tikėtis, yra tas, kad Rusija yra mažesnė, skurdesnė ir silpnesnė šalis, nei buvo tada, kai Putinas pirmą kartą pradėjo eiti pareigas“, – skelbia politikas.

Taip, tačiau milijonai Rusijos specia­liųjų tarnybų darbuotojų, kariškių ir karo nusikaltėlių veikia koordinuotai, juda viena kryptimi ir kelia kaskart didesnę grėsmę savo gebėjimu griauti ir žudyti. Rusija išmoko kariauti ir tą ji gali daug geriau, nei Čečėnijos karų ar Krymo okupacijos metu. Stabdyti ordą ant žemės Europoje šiuo metu sugeba vienintelė Ukraina. 

Karo nusikaltėlis Putinas ir jo parankinis Patruševas pareiškė, jog Ukraina, kaip valstybė, nustos egzistuoti 2025 m. Nepaisant to, ukrainiečiai esą „broliška tauta“, kurios likimą turėtų spręsti Rusija ir JAV. 

„Jei kalbame apie konkrečias tolimesnės raidos perspektyvas, atsižvelgiant į D. Trumpo faktorių, gerbiame jo pareiškimus. Manau, jog derybos dėl Ukrainos turėtų vykti tarp Rusijos ir JAV, nedalyvaujant kitoms Vakarų šalims“, – pe­za Patruševas, sapnuodamas, kaip spau­džia ranką JAV prezidentui ir su juo „dalinasi pasaulį“. Mat, pasak Patruševo, su Londonu ir Briuseliu „nėra apie ką kalbėtis“. Patruševas įsitikinęs, kad ES vadovybė negali kalbėti daugelio savo narių, įskaitant Vengriją, Slovakiją, Austriją ir Rumuniją, vardu, nes šios šalys turi „subalansuotą poziciją Rusijos atžvilgiu“. Maskvos svajonėse – „subalansuotų šalių“ tarpe matyti Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, nuolankiai stebinčias į Lenkijoje ar Lietuvoje vykstančias skerdynes. 

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas svarsto idėją siųsti britų ir prancūzų karius į Ukrainą, kaip taikos palaikymo misiją po galimo susitarimo nutraukti karą, praneša „The Telegraph“. Prancūzai jau antrus metus „dalyvauja“ misijose Ukrainoje... popieriuje. 

NATO generalinis sekretorius Markas Rute pareiškė, kad naująja misija „Baltic Sentry“, bus siekiama tobulinti stebėjimą ir atgrasymą Baltijos jūroje. Būtų gerai, jei atgrasymai būtų planuojami ir koordinuojami ne jiems įvykus, o žengiant kelis žingsnius pirmyn bei numatant priešo ėjimus.

Skelbiama, esą JAV įspėjo Putiną dėl asimetrinių karinių veiksmų, dėl gresiančių oro katastrofų pavojaus, kuomet Rusijos spectarnybų agentai į krovininius lėktuvus ketino patalpinti ar patalpino sprogstamuosius paketus. Po to, kai Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos oro uostuose bei sandėliuose pradėjo degti nekaltai atrodančios krovinių siuntos, Vašingtone ir Europoje beveik nekilo abejonių, kad už šio sabotažo slypi Rusija. Pranešama, esą JAV prezidento Džo Baideno padėjėjai, išklausę Rusijos karinės žvalgybos padalinio GRU pareigūnų pokalbių detales, nustatė, jog į lėktuvus buvo kraunamos plataus vartojimo prekės, tokios kaip elektroniniai masažuokliai, kurios vėliau užsiliepsnojo. Dėl šių priežasčių buvo įvesti nauji apribojimai į JAV gabenamiems kroviniams. Tokios Kremliaus diversijos pavadintos „šešėliniu Rusijos karu“, tikintis palaužti NATO valią remti Ukrainą, vengiant tiesioginės konfrontacijos su Aljansu. Manoma, jog teroristinės Rusijos diversijos – tai Kremliaus įsiūtis, atsakant į sėkmingą ukrainiečių karinę operaciją Kursko srityje ir smūgius į Rusijos gilumą. NYT teigimu, CŽA neva padarė išvadą, kad Leipcige, Birmingeme ir Lenkijoje sudegę įtaisai iš tikrųjų buvo Rusijos GRU „lauko bandymų“ dalis, bandant suprasti, kaip galima paketus transportuoti per Europą. Kroviniai esą kaip teigia „The New York Times“, „buvo siunčiami ir per Vilnių, Lietuvą, kur rusai išlaiko reikšmingą žvalgybos buvimą“.

JAV įvedė naujas sankcijas beveik 250 asmenų ir subjektų, dalyvaujančių Rusijos kare prieš Ukrainą, tarp kurių pramonės sektoriaus įmonės bei tiekėjai, taip pat iš Kinijos bei Turkijos. 

Izraelis ir „Hamas“ pasirašė susitarimą dėl ugnies nutraukimo Gazos ruože. Susitarimas apima pradinį šešių savaičių etapą, kurio metu laipsniškai iš centrinio Gazos ruožo bus išvedamos Izraelio pajėgos ir perkelti palestiniečiai grąžinami į šiaurę.

Vokietijos vyriausybė patvirtino planą, leidžiantį kariuomenei numušti nelegaliai skraidančius bepiločius orlaivius. Tokiais būdais būtų siekiama apsaugoti ypatingos svarbos infrastruktūrą.

Mūšio linija 

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas patvirtino informaciją apie atakas į Rusijos gilumą Briansko, Saratovo, Tulos ir Tatarstano regionuose. Padaryta didelė žala karinės pramonės įmonėms, sunaikintos raketų paleidimo sistemos. Atsakydama į tai, Maskva balistinėmis raketomis smogė Kijevui, kur dėl krintančių nuolaužų žuvo keturi žmonės.

Rusai ir toliau rėplioja gilyn į Ukrainos teritoriją, užiminėdami mažareikšmius kaimelius ir bedvases gyvenvietes, apie tai trimituodami kaip apie didžiules pergales. 

Kariaujančios pusės šiuo metu laikosi skirtingos mūšių taktikos, ir nė viena nenori sėsti prie derybų stalo. Kremlius siekia užimti kuo daugiau teritorijų, Kijevas – išsekinti driskių ordą, naikindamas strateginius karinius objektus – karinius pramoninius kompleksus, naftos perdirbimo įmones.

Ukrainos prezidento Volodymyro Ze­lenskio sekretoriato patarėjas Michailas Podoliakas teigia, kad Kijevo smūgiai daro didelę įtaką Rusijos ekonomikai. Putinas pažeidžiamas, todėl labai svarbu, jog prie derybų stalo jis sėstų dėl to, kad buvo priverstas, o ne kad pats nuspręstų tai daryti.

„46 proc. Rusijos naftos perdirbimo sektoriaus yra atakuojami arba yra Ukrainos ginklų veikimo zonoje. Tai reiškia, jog Rusija palaipsniui praranda didelę šio svarbaus savo ekonomikos sektoriaus dalį. Be to, mes taip pat smogiame pagrindinei karinei infrastruktūrai Rusijos Europos regione. Turime sugebėti išlaikyti šį spaudimą, jei norime pradėti derybas iš galios pozicijų. Tik patyrusi nuostolių Rusija bus pasirengusi prasmingai derėtis“, – teigia Podoliakas.

Ukrainos gynybos ministras Rustemas Umerovas pabrėžia, kad Ukraina daugiausiai dėmesio skirs fronto stabilizavimui ir gynybos stiprinimui. Ukrainos partneriai žada papildomos pagalbos, tuo tarpu Vokietija jau padovanojo 30 tūkst. dronų ir naujų oro gynybos sistemų.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Dar viena sausio savaitė pažymėta ypatingais kultūriniais momentais: nuo literatūrinių apdovanojimų iki ilgai lauktos kino premjeros, nuo naujų meno kritikų iniciatyvų iki prasidėjusio Mikalojaus Konstanti­no Čiurlionio kūrybos pagerbimo koncertų ciklo.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje įvyko iškilmingas 39-osios literatūrinės I. Simonaitytės premijos teikimo vakaras. Apdovanojimas skirtas knygos „Mėmelio šturmo blefas“ autoriams – žurnalistui Mindaugui Miliniui ir leidėjui Antanui Verke­liui – už reikšmingą indėlį į Klaipėdos krašto istorijos atkūrimą bei užmirštų įvykių išsaugojimą. „Mėmelio šturmo blefas“ – tai drąsus ir gilus žvilgsnis į XX a. Klaipėdos krašto istoriją. Kūrinys atskleidžia sudėtingus ir neretai nutylėtus šio regiono likimus, politines intrigas bei karo veiksmų užkulisius. Autoriai tiksliai perteikia istorinius faktus, kviesdami permąstyti svarbiausius įvykius, nulėmusius regiono ateitį. Premija neporiniais metais skiriama grožinės literatūros, o poriniais – publicistikos kūrinių autoriams. Šiemet konkursui buvo pateiktos keturios publicistikos žanro knygos, išleistos 2022–2024 m.

Buvo tik laiko klausimas, kada legen­dinė Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikas“ apie vieno vaikino istoriją Šiauliuose taps filmu. Praėjusią savaitę jis pasirodė kino teatruose, o scenarijų jam parašė R. Kmita ir Eglė Vertelytė, režisavo Ignas Miškinis. „Pietinia kronikas“ it laiko mašina nukelia tiesiai į dešimtąjį dešimtmetį, fone skamba „BIX“, „Foje“, šiaulietiškas slengas, o prieš akis – regbis, savęs paieškos, nepamirš­tami stiliaus elementai ir, žinoma, meilė. Filmas buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje, aktorius Džiugas Grinys už šitą vaidmenį pelnė „European

Shooting Stars“ apdovanojimą, kuris skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms, o aktorius Robertas Petraitis išrinktas tarp aštuonių kylančių Europos aktorių, jam skirtas „Black Nights Stars Discovery Campus ICDA“ apdovanojimas. „Pietinia kronikas“ Šilalėje – vasario 16 d., Šilalės kultūros centre. 

M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms „Kauno santaka“ rengia trijų „Čiurlionio pagarbinimo“ renginių ciklą. Premjera jau įvyko, ansamblio „Ainiai“ atliekamas naujas M. K. Čiurlionio dainų aranžuotes lydėjo pagal autoriaus kūrybą parengtos vizualizacijos ir skirtingų poetų eilėraščiai. Antrajame ciklo renginyje pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“ atliks tiek paties kūrėjo, tiek kitų kompozitorių kūrinius pučiamiesiems. Trečioji ciklo dalis – džiazo improvizacijos pagal M. K. Čiurlionio kūrybą.

Šiemet bus teikiama jau XVII-oji kasmetinė Dionizo Poškos premija, kurią 2009 m. įsteigė Šilalės rajono savivaldybė. Ji skiriama už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, išleistą praėjusiais kalendoriniais metais, kurioje atspindimi etniniai motyvai, tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Paprastai premija įteikiama tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ metu Bijotuose. Premijos dydis – 1450 eurų. Savivaldybė skelbia, jog kandidatus gali siūlyti menininkų sąjungos, leidyklos, kultūros centrai, bibliotekos bei patys autoriai. Paraiškos iki vasario 15 d. teikiamos Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos premijos vertinimo komisijai, o premijos nuostatus galima rasti www.silale.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Sausio pradžioje paskelbti 2025 metų karo prievolininkų sąrašai, o tarp jų yra ir 125 Šilalės rajono gyventojai.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8

Per visą Lietuvą nusiritęs taip vadinamas savivaldybių tarybų narių čekiukų skandalas, jau įklampinęs daugybę savivaldybių politikų, nuošalyje nepaliko ir Šilalės. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisa­riato (AVPK) Imuniteto valdyba atlieka ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 dalį, numatančią valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. 

Auditą atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos pavedimu

Šilalės savivaldybė praėjusią kadenciją tarybos nariams jų išlaidoms per mėnesį skyrė palyginti nedidelę sumą –

231,7 eurą, todėl žurnalisto, visuomenininko Andriaus Tapino, inicijavusio tyrimą, kaip vietos politikai leidžia jiems išmokamus pinigus, dėmesio nenusipelnė. Tačiau nors kasmėnesinė išmoka palyginti buvo kukli, vis tik per ketverius kadencijos metus kiekvienam politikui vidutiniškai buvo išmokėta po 11 tūkst. 137 Eur, o iš viso per ją Šilalės savivaldybės tarybos nariams buvo išdalinta ne tokia ir maža suma – 234 tūkst. 447 Eur.

Praėjusį pavasarį Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pavedimu, Šilalės savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja Rasa Monkevičienė atliko analizę, kaip tie pinigai buvo naudojami. Savivaldybės administ­racijai pateiktoje ataskaitoje 

R. Monkevičienė daugumai pra­ėjusios kadenci­jos tarybos narių rekomenda­vo grąžinti ne tik karantino dėl koronaviruso pandemijos metu išleistas lėšas automobilių kurui, bet ir dalį kitų išmokėtų sumų, sukėlusių įtarimų dėl neteisėto jų panaudojimo. Audito ataskaitos duomenimis, grąžinti lėšų nereikėjo tik Jonui Gudauskui, Valdemarui Jasevičiui, Vy­tautui Juciui, Redai Stasytienei ir Aistei Gied­raitienei. 

Centralizuoto vidaus audito skyriaus duomenimis, visą nurodytą sumą į biudžetą nedelsdami pervedė 12 tarybos narių, dalį sumos grąžino 11 politikų, vienas pateikė prašymą dėl taikos sutarties sudarymo, o du į šias rekomendacijas nereagavo niekaip. Iš viso į savivaldybės biudžeto sąskaitą buvo atiduota daugiau nei 21 tūkst. Eur. Auditorė Šilalės savivaldybės administracijos direktoriui rekomendavo ataskaitą perduoti STT, kuri turėjo nuspręsti, kaip vertinti Šilalės politikų sąžiningumą. 

Vyksta tyrimas dėl piktnaudžiavimo 

Dabar Šilalės savivaldybės ad­ministracijos direktorius And­rius Jančauskas tikina, kad ataskaita buvo pateikta Klaipėdos apygardos prokuratūrai. O praėjusių metų pabaigoje savivaldybė buvo gavusi Klaipėdos AVPK prašymą patikslinti duomenis.  

„Iš to rašto žinome, jog tyrimą atlieka Klaipėdos AVPK Imuniteto valdyba, tačiau kokie procesiniai veiksmai atliekami, tikrai nežinome“, – tikina A. Jančauskas. 

STT Antikorupcinio švietimo skyriaus vadovas Benas Aldakauskas „Šilalės artoją“ informavo, kad 2024 m. birželio mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai netinkamo lėšų panaudojimo Šilalės rajono savivaldybėje. Ty­rimą pavesta at­likti Policijos departamento Imuniteto valdybos Klaipėdos apygardos skyriui, jį kont­roliuoja Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras. 

Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 dalis numato atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Kaltais pripažintiems asmenims gali būti skiriama bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų.

Generalinės prokuratūros Ko­munikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Agnės Gotautaitės pateiktais duomenimis, šioje byloje įtarimai niekam nepareikšti, taip pat niekam nesuteiktas ir specialiojo liudytojo statusas. Tačiau nors prokurorai procesinių veiksmų nekomentuoja, nesunku numanyti, kas galėjo patraukti tyrėjų dėmesį.  

Rinko čekius degalinėse? 

Tarybos narių išmokų panaudojimo teisėtumo analizę atlikusi auditorė nustatė, jog Šilalės politikai naudojosi dešimtimis banko kortelių. Tokių įtarimų kilo dėl penkių savivaldybės tarybos narių administracijai pateiktų išlaidas pateisinančių dokumentų. Įrodyti, kad tikrai pirko degalus gali tekti Akvilei Gargasaitei, pra­ėjusią kadenciją atsiskaitinėjusiai net 36 banko kortelėmis ir įsigijusiai degalų už 4070 Eur. Tačiau paprašyta auditorei pateikti duomenis apie šį „stebuk­lą“, politikė neatsiliepė, tik iki praėjusių metų gegužės 22 d. į savivaldybės sąskaitą grąžino dalį sumos – 2750 Eur. 

Rekordininkas šioje srityje ir Edmundas Auškalnis, naudojęsis 15 kortelių ir jomis už kurą sumokėjęs 2422 Eur. Nors politikas nurodė, kad turėjo 3 banko korteles, akivaizdu, kad likusios 12 jam negalėjo priklausyti. E. Auškalnis grąžino visą karantino metu „pravažinėtą“ sumą – 1765 Eur ir svetimų kortelių čekiais pateisintus 1495 Eur. 

Lineta Dargienė pateikė savivaldybei kuro čekius su 11 kortelių numeriais ir taip „išsigrynino“ net 4286 Eur savivaldybės biudžeto lėšų, bet į savivaldybės biudžeto sąskaitą iki nustatyto termino pervedė tik 717 Eur. 

Be skrupulų mokesčių mokėtojų pinigus „įsisavino“ ir praėjusią kadenciją taryboje dirbusi Loreta Kalnikaitė. Automobilio nevairavusi politikė už kurą devyniomis kortelėmis sumokėjo 4685 Eur. Audito­riams nustačius, kad galimai tai padarė neteisėtai, ji paprašė leisti jai sugrąžinti šią sumą per du metus – kas mėnesį įmokant po 195 Eur.

Su 10 banko kortelių pra­ėjusią kadenciją atsiskaitinėjo ir Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė, už degalus jomis sumokėjusi 6127 Eur. Ji taip pat auditoriams nepateikė jokio paaiškinimo, o į biudžetą pervedė 135 Eur už ryšio paslaugas, kurias buvo apmokėjęs jos sutuoktinis. 

Įtarimų prokurorams gali sukelti ir kai kurių tarybos narių apsukrumas. Auditorė nustatė, jog Rolandas Toleikis degalinėse sukosi ir automobilius keitė kaip vijurkas: tą pačią dieną sugebėdavo įsigyti 21 litrą benzino, po pusvalandžio į bakus jau įsileisdavo 63 litrus dyzelino, o po dešimties minučių to paties kuro nupirkdavo dar per 72 litrus. Viską – iš tos pačios degalinės Kvėdarnoje ir už grynuosius. 

Atsakomybė niekur nedingsta

Po praėjusių rinkimų į Šilalės savivaldybę atėjusi dirbti vicemerė Jolanta Skrodenienė praėjusią kadenciją buvo Tauragės savivaldybės tarybos na­rė. 2019–2023 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė gavo 12 tūkst. 633 Eur išmokų iš Tauragės savivaldybės biudžeto. Prasidėjus jų panaudojimo pagrįstumo patikroms, Tauragės rajono laikraščio „Tauragės kurjeris“ duomenimis, baigiantis 2024-iesiems politikė su prokuratūra pasirašė taikos sutartį ir įsipareigojo visus pinigus grąžinti į biudžetą.  

Tačiau net jei politikai atlygina visuomenei padarytą žalą, taikos sutartis nuo atsakomybės jų neatleidžia. Daugybei esamų ir buvusių kitų savivaldybių politikų prokuratūra jau yra pateikusi kaltinimus pikt­naudžiavus tarnybine padėtimi, siekiant sau turtinės naudos, nors neteisėtai gautus pinigus jie ir buvo grąžinę.  

Geriausias pavyzdys – Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, kurį teismas pripažino kaltu netinkamai panaudojus 1487 Eur. Nors politikas dar iki teismo atlygino savivaldybei padarytą žalą, vis tiek buvo nuteistas – jam skirta 12 tūkst. 500 Eur bauda, taip pat uždrausta net 3 metus būti išrinktam ar paskirtam į savivaldybės ar valstybės institucijų renkamas ar skiriamas pa­reigas.

Dauguma mūsų rajono čekiukų skandalo „didvyrių“ taryboje dirba ir šią kadenciją. Tik dabar už savo veiklą jie gauna gana solidų atlyginimą. Ir bent dėl padorumo praėjusią kadenciją neteisėtai panaudotus pinigus galėtų, o ir turėtų grąžinti. O apie tokią prievolę jiems neprimena ir savivaldybės vadovai – matyt, visi dar tikisi, kad „griaustinis“ praslinks pro šalį. 

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Kai Sovietų sąjungą valdė Leonidas Brežnevas, klestėjo politinių anekdotų žanras. Viename iš jų bu­vo klausiama, kodėl sovietinės eko­nomikos lokomotyvas ne tik ne­pralenkia Amerikos, bet, regis, aps­kri­tai stovi vietoje. Atsakymas: nes vi­sa energija sunaudojama švil­pu­kui...

Andrius NAVICKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (TRATC) išsiuntė skolos pranešimus gyventojams ir įmo­nėms, iki praėjusių metų pabaigos nesumokėjusiems vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą. Sausio 1 d. duomenimis, Tauragės apskrities gyventojai pernai už atliekų tvarkymą liko skolingi 728 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Praėjusį penktadienį savivaldybės tarybos nariai buvo pakviesti diskutuoti apie Šilalės savivaldybės bendrojo plano koncepciją, dėl kurios artimiausiu metu jiems teks apsispręsti. Nors šis sprendimas turės poveikį didžiajai daliai rajono gyventojų, savivaldybės administracijos direktorius nutarė pasitarimą pa­versti „darbiniu“ ir pareiškė, jog žurnalistai į jį nebus įleidžiami.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Sausio 13–17 d. programos „Nordplus Junior“ projekto „Our Baltic Sea” veiklas Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda, kartu su mokytojais bei mokiniais iš Estijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos ir Danijos, vykdė Talino Humanitaar gimnazijoje Estijoje. 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai atstovavo anglų ir vokiečių kalbų mokytoja Kristina Katauskaitė, socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė ir III g klasės mokinės Vaiva Krumpaitė bei Justė Olendraitė. Projekto dalyviai atliko įvairias kūrybines–praktines užduotis, ugdė skaitmeninius, darbo komandoje įgūdžius bei kritinio mąstymo gebėjimus. Veiklų metu dalyviai stiprino supratimą apie Baltijos jūros svarbą, ekosistemą, tvarumą, taršos ir aplinkosaugos problemas bei plėtojo tarpkultūrinį bendradarbiavimą Baltijos jūros regiono mokyklose. Simuliacinių žaidimų metu mokiniai aptarė įvairias politines, ekonomines, ekologines situacijas, kūrė veiksmų planą, teikė siūlymus.

Taip pat nepraleidome progos apžiūrėti Talino senamiestį, kurį puošia viduramžių namai, gatvių grindinys, bažnyčios, miesto sienos ir bokštai. Pasivaikščiojome jūros pakrante ir džiaugiamės, jog būtent Baltijos jūros grožis vienija visus projekto dalyvius. 

Tokie susitikimai suteikia galimybę pasimokyti vieniems iš kitų, įgyti daugiau žinių apie Baltijos jūros regiono šalių kultūrą, stip­rinti bendravimo įgūdžius anglų kalba bei prisidėti prie tvarumo įgyvendinimo principų.

Kristina KATAUSKAITĖ

Jurgita RUMŠIENĖ, 

projekto dalyvės

2024-ieji Šilalės jaunimui buvo ypatingi metai – tai laikotarpis, kai svajonės ir idėjos virto realybe, kai kiekviena veikla tapo švente, o net mažiausias renginys vis labiau suartino žmones. Šis etapas buvo itin kupinas kūrybos, bendrystės ir šilumos, todėl norisi pasidžiaugti jaunimu, kuris nepabūgo veikti, o jų darbas įkvėpė ir praturtino ne tik juos pačius, bet ir visą bendruomenę.

Praėjusieji metai prasidėjo veiklų įvai­rove, kuri įtraukė tiek jaunuosius kūrėjus, tiek sporto entuziastus. Evelina Gečaitė, aktyvi savanorė, buvusi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos prezidentė, sako, jog daugiausiai dėmesio sulaukė filmų vakarai tiek viduje, tiek lauke, taip pat ir sporto varžybos, nes miesto jaunimas yra gana sportiškas. Vyko tink­linio, krepšinio, rankų lenkimo, smiginio ir biliardo turnyrai. Tokios veiklos, pasak Evelinos, ypatingai suartina bend­ruomenę.

Miesto gimnazijoje rengtos teminės savaitės taip pat suteikė spalvų kasdienybei. Pavyzdžiui, savaitė be uniformų, prasidėjusi prieš Kalėdas, sukūrė šventinę atmosferą, klasės prisipildė juoko ir kūrybos idėjų. Mokiniai demonst­ravo savo individualumą puošdamiesi Kalėdų atributika. Evelina prisiminė ir dieną be kuprinių: „Diena be kuprinių, kai knygas mokiniai nešėsi įvairiausiais būdais, sulaukė ypatingo susidomėjimo ir daug juoko.“

Dabartinis Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos prezidentas Domantas Balčiūnas su pasididžiavimu kalba apie vieną labiausiai įsiminusių renginių – protmūšį „Lengvas 10-ukas“. 

„Tai buvo protmūšis, kurio metu mokiniai galėjo pademonstruoti savo žinias ir būdavo apdovanojami dešimtuku iš tam tik­ro dalyko pamokos. Toks sprendimas labai motyvavo ir skatino įsijungti kuo daugiau gimnazistų“, – džiaugiasi Domantas.

Pasak jo, protmūšis nebuvo vienintelis įtraukiantis renginys. Dar vienu smagiu užsiėmimu tapo „Bingo“ žaidimas.

Kultūrinių renginių metu ypatingai išsiskyrė poezijos vakarai. Anot atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorės Ind­rės Raudoniūtės, būtent poezijos vakarai tapo erdve, kur jaunimas galėjo dalintis savo kūryba.

„Buvo įrengtas netgi garso matuok­lis, padėdavęs nustatyti, kuris poetas sulaukė daugiausiai palaikymo. Prisimenu, dvi merginos taip rėkė, kad kitą dieną net balsą buvo praradusios“, – juokiasi Indrė.

Ji akcentuoja ir „Pokalbius su (ne)jaunimu“, kuriuose dalyvavę skirtingų kartų žmonės dalijosi savo patirtimi, įkvepiančiomis akimirkomis, o toks bendravimas neabejotinai padėjo atrasti bendrystę. 

Jaunimas įsitikinęs, jog savano­riškos veiklos ne tik padeda kurti glaudesnius ryšius, bet ir skatina asmeninį augimą.

„Savanorystė man padėjo tapti drąsesne, išmokau dirbti komandoje, pamačiau, kaip svarbu įtraukti kiekvieną žmogų ir parodyti, kad jo pastangos yra vertinamos,“– pripažįsta Indrė. 

Pasak merginos, savanorystė jaunimui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir padeda atrasti tai, kas svarbiausia gyvenime.

Jaunimo veiklos mokyklose sukūrė erdvę, kur kiekvienas jaunuolis jautėsi reikalingas. Domanto nuomone, jų tikslas buvo ne tik renginių organizavimas, bet ir įtraukimas: „Mes norėjome, kad mokiniai jaustųsi bend­ruomenės dalimi, kad kiekvienas galėtų pasisemti žinių ar tiesiog patirti džiaugsmą.“

Evelinos manymu, jaunimo įsitrauki­mas į veiklą padeda ir mokantis, be to, atsiranda galimybė susirasti naujų draugų, ugdomas atsakomybės jausmas, mokomasi savanoriauti ir pan.

Tuo tarpu Indrė pabrėžia asmeninės patirties svarbą: „Prisimenu drauges, kurios iš pradžių nedrįso savanoriauti, tačiau kai įtraukiau jas į veiklas, pavyzdžiui, vaikų veidų piešimą renginiuose, jos išdrąsėjo, pradėjo klausinėti, ar yra daugiau renginių, kur galėtų padėti. Toks dalyvavimas padeda jaunuoliams įgyti pasitikėjimo savimi ir patirti tikrą džiaugsmą bendradarbiaujant.“

„Mokiniai į papildomas veiklas dažnai įsijungdavo dėl paprastų, bet efekty­vių motyvatorių, pavyzdžiui, mažų dovanė­lių ar geresnio pažymio. Laikui bėgant, tai tampa nebesvarbu, nes bend­ra­vi­mas skatina kurti jaukią ir motyvuojančią atmosferą,“ – sako Domantas. 

Jo teigimu, svarbu, kad jaunuoliai jaustųsi laukiami ir padrąsinami imtis iniciatyvų. O praėję metai parodė, jog jos turi nepaprastą galią vienyti žmones ir kurti draugišką bend­ruomenę, skatina drąsiai reikšti savo idėjas ir džiaugtis, matant, kaip idėjos tampa realybe. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

I. Raudoniūtės nuotr.

Pažintis su Japonija tęsėsi Hirošimos mieste – aplankėme vieną žinomiausių miesto simbolių Taikos memorialinį parką, kurio medžiai, vejos, takeliai ryškiai kontrastuoja su centrine miesto dalimi. Sužinojome, jog, prieš numetant ant šio miesto atominę bombą 1945 m. rugpjūčio 6-ąją, dabartinio parko vietoje buvo politinė ir komercinė miesto širdis. Pasirodo, tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl sprogimas įvyko netoli šios vietos...

Praėjus ketveriems metams po tragedijos buvo nuspręsta šią erdvę skirti taikos objektams. Dabar Taikos memorialinis muziejus pasakoja Hirošimos istoriją, o pagrindinis akcentas – žmonių kančios. Ir išties muziejus paliko slogų įspūdį, nes šioje vietoje liejosi daug skausmo.

Hirošimos memorialas yra tai, kas liko iš Prefektūros pramonės skatinimo salės. Kai sprogo bomba, jis buvo vienas iš nedaugelio pastatų, likusių stovėti – toks jis ir dabar (UNESCO paveldo objektas). Lenktos arkos formos kenotafas yra skirtas žuvusiems nuo sprogimo ir vėliau gyvybes nusinešusio radiacinio poveikio, o ant arkos papėdėje gulinčio akmens iškalti mirusiųjų vardai – virš 220 tūkst...

Vakarinėje Japonijos dalyje esanti Osaka, vienas didžiausių ir saugiausių pasaulio miestų, kadaise buvo ryžių kelio ir pirklių miestas. Dabar jis pasižymi plačiais automobilių keliais ir didžiuliais daugiaaukščiais. Tai tik dar kartą patvirtina, jog Japonija pasitinka nežemiškais žemiškos realybės mastais. Vienas aukščiausią šalies pastatų, debesis remiantis 173 metrų Umeda Sky dangoraižis, išsiskiria nestandartine architektūra, leidžia plačiai apžvelgti urbanistinę panoramą. Du 40 aukštų pastatus jungia stiklinis koridorius, o viršuje įrengta ,,plaukiančio sodo“ observatorija. Miesto vaizdas pribloškia, o eiti stik­liniu pastatų sujungimu tokiame aukštyje, tenka pripažinti, yra nemenkas iššūkis.

Nuo XVI a. Išlikusi Osakos pilis yra visai kitokia, nei gynybai ir valdovų rezidencijoms tarnavę senieji Europos statiniai. Osakos pilį išsiskiria žali stogai paauksuotais kraštais, labiau primenantys šventyklą, nei samurajų ir karo va­dų – šiogūnų kovas bei galią menančią tvirtovę. Pilyje dabar yra įrengtas muziejus, pasakojantis Toyotomi Hideyoshi dinastijos istoriją, taip pat įspūdį palieka gynybiniai grioviai ir sodas, kuriame veši net 600 sakurų.

Kiotas, daugiau kaip 1000 metų klestėjusi imperatoriškoji sostinė, vienas gražiausių pasaulio miestų, traukia savo harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Shinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija ir ilga arbatos gėrimo ceremonija. Dalyvavome matcha arbatos ruošimo ceremonijoje, kuri truko tris valandas – ilga, kruopšti ir reikalaujanti tikslumo procedūra. Buvau pakviesta ant pakylos, kur mergina, vedanti užsiėmimą, visą laiką klūpėjo. Man taip pat reikėjo, nusiavus batus, atsiklaupti, priešais buvo sudėti įrankiai, reikalingi arbatai ruošti. Net kelis kartus išgirdau pastabą, kad, pavyzdžiui, samtelį paėmiau ne tais pirštais, kad ne taip jį laikau ir pan. Pagaliau po dviejų valandų arbata buvo paruošta, mandagiai išdalinta visai grupei, patiekiant su mažyčiu pyragėliu. Pasirodo, Japonijoje net rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti arbatos gėrimo ceremoniją. Bet ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: esą neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą ateina į specialų namelį, jame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti), bet puošia ikebana (puokštė). Pasigrožėjus ja ir perskaičius ant sienos kabantį tekstą su eilėraščiu, svečiai privalo viską įvertinti ir tuomet susėda ant žemės. Beje, japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. O ikebana ir eilėraštis primena tuos laikus, kai po meilės nakties mylimieji vienas kitam siųsdavo eilėraštį ir augalo šakelę. 

Kiotas dar vadinamas šven­tyklų miestu. O jame išsiskiria budistinė Taikos drakono Rijoandži  šventykla su jos įžymiuoju akmenų sodu, kurį sudaro stačiakampio formos žvirgždo plotas, apsuptas senovine moline siena bei 15 uolienų gabalų, įvairiai išdėliotų nedideliuose samanų lopinėliuose. Žvelgiant iš tam tikro taško, bent vieno iš uolienų gabalo nesimato. Kokia yra tikroji tokio sodo reikšmė, nėra žinoma. Kai kurie mano, kad sodas reprezentuoja mitologinę tematiką, kiti teigia, jog jis atspindi begalybę. 

Kiotas tik per stebuklą išvengė bombardavimų II-ojo pasaulinio karo metu. O norint aplankyti 1650 budistų šventyk­lų, 400 šintoistų šventovių ir 60 sodų, Kiote reikėtų praleisti mažiausiai savaitę.

Iš Kioto greituoju traukiniu ,,skridome“ į Odavaros miestą. Japonijoje greitųjų traukinių geležinkelių tinklas pradėjo veikti 1964 m., šiuo metu jis jungia pagrindinius miestus Honšiu ir Kiūšiū salose. Bendras bėgių ilgis – beveik 2400 km, o traukiniai pasiekia 240–300 km/val. greitį. Buvo baisoka stovėti ir matyti pralekiančius traukinius. Bet įsitikinimas, jog jais skriejant, nebus įmanoma fotografuoti, nepasiteisino – „apsipratus“ su greičiu, nuotraukos visai pavyko.

Aplankėme ir Ovakudani geizerių šlaitą – aktyvią vulkaninę zoną, susidariusią išsiveržus Hakonės ugnikalniui prieš 3000 metų. Apie vieną įspūdingiausių geizerių slėnių Japonijoje nuo seno pasakojamos legendos, o vietiniai jį vadina velnių slėniu, nes nuolat garuojantis karštas vanduo priverčia pasijusti kaip pragare. Norintieji gyventi septyneriais metais ilgiau, ryžtasi suvalgyti kiaušinį, išvirtą sieros oksidų turinčiame ir ne itin maloniai kvepiančiame vandenyje. Tai taip pat vietinės mistikos dalis... Kadangi buvo Velykų metas, pirkom tokius juodus kiaušinius ir šventėme Velykas su 0,7 proc. krikščionių – tiek jų yra Japonijoje. 

Japonijos sostinę Tokiją galima pavadinti tikru žmonių skruzdėlynu – čia gyvena kas dešimtas Japonijos gyventojas, mieste labai ankšta, bet japonai prie to įpratę. 

Eskursiją Tokijuje pradėjome žymiausiame žuvies, mėsos produktų, vaisių ir daržovių bei gėlių turguje Tsukiji. Čia per dieną apdorojama daugiau nei 2000 tonų jūros produktų, vyksta aukcionai, kurių metu pirkėjas už jūros gėrybes gali pakloti sumas, lyg pirktų meno kūrinius. Nepakartojami įspūdžiai – visa ko gausybė, dydžiai, kvapai, šurmulys ir baimė pasiklysti....

Nei šventyklos, nei egzotiškos pagodos nesušvelnina griežtos betono logikos – sakoma, Tokijas yra miestas, kuris pirmiausia parodo savo venas, prieš atverdamas širdį. Kad atrastum miestą, tenka priprasti prie fantastiško kelių ir tiltų rezginio, beprotiško judėjimo ir minios. Važiuojant autobusu baisu pažiūrėti į apačią, nes matosi keli aukštai gat­vių, po žeme – lygiai taip pat.

Lankytis Japonijoje ir nepakilti į garsųjį Tokijo bokštą, šaunantį 333 m aukštyn į dangų, neužsukti į Meidži šventyklą, įsikūrusią greta Jojogi parko, nepasižvalgyti judriausiame Šindžuku rajone (valstybinių biurų ir verslo oazėje), nežvilgtelti į Nezu muziejų, kuriame pristatoma japoniško ir azijietiško meno kolekcija – nuo kaligrafijos iki tapybos, keramikos ir tekstilės, ir kt., būtų neatleistina. Tad visi šie objektai buvo aplankyti, o įspūdžiai dar gyvi ir šiandien. 

Kaip ir paskutinė ekskursija toliau nuo mirguliuojančio megapolio po Niko miestą, stulbinančio grožio šventyklų kompleksą, saugomą UNESCO. 

Japonija sužavėjo gamta, maistu, įspūdingais dangoraižiais ir žmonėmis. Šioje šalyje nepastebėjau šiukšlių dėžių ir niekur nemačiau šiukšlių – pasirodo, kiek­vienas savo šiukšles nešasi į namus. 

Pagal laiko juostas tiek Pietų Korėją, tiek Japoniją nuo mūsų skiria 6–7 val. (vasaros ir žiemos laiku skirtingai). Tačiau, įveikus šį laiko skirtumą, patenki į visai kitokį pasaulį, kurį tikrai verta patyrinėti iš arčiau. Arigato (ačiū japoniškai) tariu šioms nuostabioms šalims, kad turėjau galimybę šiek tiek su jomis susipažinti. 

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.