Sociologiniai ty­ri­­mai rodo, kad žmo­gaus gerovė labiau­siai priklauso nuo iš­­­si­lavinimo, gau­na­­­­mų pajamų ir pa­dėties visuo­me­nėje. Iš­si­la­vinę ir aktyvūs gy­ventojai kuria re­gio­nų ekonomiką, ku­ri daro įtaką ir bend­rai socialinei si­tua­cijai. Oficialio­sios statistikos duo­me­nys ro­do, kad Tau­ra­gės re­­gio­ne yra net 2,3 kar­­to daugiau že­mą išsi­la­vinimą tu­rin­­čių žmo­nių, nei ša­lies vidurkis. To­kie gyventojai ne­pa­si­žy­mi dideliu noru dirb­ti, įgyti nau­jų kom­­pe­tencijų, dėl to darb­daviai nenori mo­­kėti didesnių nei mi­nimali alga at­ly­gi­nimų, o investuotojai ne­mato galimybių regio­ne kurti įmo­nių. 

Keturi iš dešimties toliau nesimoko

Valstybės duomenų agentū­ros skaičiavimais, bakalauro, profesinio bakalauro, magist­rantūros, rezidentūros ir doktorantūros studijas 2023 m. buvo baigę 46 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Sostinės regione aukštąjį išsilavinimą turėjo net 62 proc., Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 39 proc. gyventojų. Tauragės re­gione tik 27 proc. gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą, nors gretimose Telšių bei Šiaulių apskrityse su aukštuoju išsilavinimu buvo 31 proc. 25–65 metų gyventojų. Gerokai daugiau nei pusė – net 59 proc. Tauragės regiono gyventojų yra vidurinio išsilavinimo. 

Didžiausių problemų darbo rinkoje turi žemo išsilavinimo gyventojai, kurių Tauragės apskrityje yra 14 proc. Ir tai yra pats prasčiausias rodiklis visoje šalyje: Lietuvoje vidutiniškai žemą išsilavinimą turi 6 proc., Vidurio ir vakarų regione – 7 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Ekonomiškai silp­nesnėje Utenos apskrityje yra dešimtadalis žemą išsilavinimą turinčių darbingo amžiaus gyventojų, Alytaus apskrityje – 3 proc., Sostinės regione – vos 2 proc. gyventojų. 

Tiesa, leidinio „LIETUVA. Švie­timas šalyje ir regionuose. 2024“ duomenimis, tais pačiais metais po pagrindinio ugdymo mokyklos baigimo toliau mokosi 97,9 proc. Šilalės rajono gyventojų. Šiek tiek daugiau kaip 20 proc. vaikinų ir 39 proc. merginų, 2023 m. baigusių mūsų rajono gimnazijas, įstojo į aukštąsias mokyklas, 18 proc. merginų ir 17 proc. vaikinų tęsė mokslus kolegijose, 5 proc. merginų ir 14 proc. vaikinų mokėsi profesijos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateikti skaičiai rodo, kad, baigę gimnaziją, toliau nesimoko 46 proc. vaikinų ir 28 proc. merginų. 

Šiek tiek geresnė situacija Tau­ragės rajone, kur į aukštąsias mokyklas 2023 m. įstojo 36 proc. vaikinų ir 38 proc. merginų, kolegijose studijas pasirinko 17 proc. merginų ir 13 proc. vaikinų, dešimtadalis baigusiųjų mokyklas mokėsi profesijos. Toliau nesimokė apie 38 proc. abiturientų. 

Prieš porą metų apie 32 proc. merginų ir 33 proc. vaikinų, baigusių Jurbarko mo­kyklas, įstojo į universitetus, 38 proc. merginų ir 18 proc. vaikinų tęsė mokslus kolegijose, o į profesines mokyklas toliau mokytis nuėjo 9 proc. merginų ir 16 proc. vaikinų. Akademinės ir profesinės karjeros nesirinko tik maždaug 3 iš dešimties vaikinų ir dvi iš dešimties merginų. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pernai rekomendavo Šilalės savivaldybei daugiau dėmesio skirti profesiniam informavimui bei konsultavimui, organizuojant veiklas, kurios padėtų motyvuoti mokinius ir nukreiptų juos toliau mokytis.

Užimtumo tarnyba – menkas pagalbininkas

Kuo menkesnis išsilavinimas, tuo sunkiau rasti darbą, todėl didžiausia nerimą kelia oficialūs duomenys, kad pernai šalyje net 8,4 proc. jaunimo nuo 18 iki 24 m. neturėjo vidurinio išsilavinimo ir nesimokė. Pastaraisiais metais jų daugėjo: 2019 m. buvo 4 proc., 2022 m. – 4,8 proc., 2023 m. – 6,8 proc. Mokytis nenorėjo dešimtadalis vyrų ir 6,8 proc. žemą išsilavinimą turinčių moterų. Tokių žemo išsilavinimo jaunuolių miestuose buvo mažiau nei kaimuose. Pernai mieste nesimokė 6,4 proc., kaimo vietovėse – net 12,1 proc. 18–24 m. vidurinio išsilavinimo neturinčių jaunuolių. Labiausiai vengė mokytis kaime gyvenantys jauni vyrai – pernai jų buvo 16,2 proc.

Užimtumo tarnybos duomenimis, žemesnį nei pagrindinį išsilavinimą Lietuvoje turi apie 3 proc. darbo ieškančių žmonių. Šilalėje vasarą tokių buvo apie 3,7 proc. visų registruotų darbo ieškančių gyventojų, Tauragės savivaldybėje – 7,5 proc., tačiau didžiausia dalis žmonių su pradiniu išsilavinimu (12,5 proc.) yra registruoti Pagėgių savivaldybėje. Iš viso Tauragės regione pagrindinio išsilavinimo neturi 283 darbo ieškančių gyventojų, o visoje šalyje jų buvo per 4650.  

Nors Užimtumo tarnybos komunikacijos specialistė Inga Vegytė ir tikina, jog neturintys pagrindinio išsilavinimo asmenys gali įgyti naujų kvalifikacijų (jei mokymo teikėjai nenurodo papildomų išsilavinimo reikalavimų), per praėjusius metus visoje šalyje paramą mokymuisi gavo tik 70 (arba 1,5 proc.) žemą išsilavinimą turinčių Užimtumo tarnybos klientų, per penkis pirmus šių metų mėnesius – vos 16 (0,35 proc.) pag­rindinio išsilavinimo neturinčių ir darbo ieškančių asmenų.  

Grįžta į mokyklos suolą

Šilalės suaugusiųjų mokyk­los direktorė Daiva Rudminienė džiaugiasi, jog vidurinis išsilavinimas darosi vis svarbesnis, nes be jo jau nebegalioja jokie kursų ar mokymų cent­rų išduoti kvalifikacijos pažymėjimai. Gal dėl to šiemet visas vyresniųjų klases papildė nauji mokiniai – iš viso Suaugusiųjų mokykloje šiais mokslo metais mokosi 150 Šilalės ir aplinkinių rajonų gyventojų. Mokytis nusprendę žmonės, paskutinį kartą sėdėję mokyklos suole ir prieš 20, ir prieš 40 metų, vėl atsiverčia vadovėlius, kad gautų vidurinės mokyklos atestatą ar bent pažymą, kad yra išklausę bendrojo lavinimo kursą. Pa­sak Suaugusiųjų mokyklos va­dovės, daugelis jų nebaigė vidurinės dėl šeimos problemų, ankstyvos motinystės, sunkios materialinės padėties, kuri vertė per anksti pradėti dirbti. Daugelis tikėjosi, jog po kurio laiko toliau tęs mokslą, bet gyvenimas įsuko į savo verpetą ir privertė pamiršti ankstesnius planus.

„Kiek mokinių, tiek istorijų, kartais tokių skaudžių, kad knygą gali parašyti“, – neslepia D. Rudminienė. 

Dabar tie žmonės, kuriems savo laiku nepavyko baigti 12 klasės ar net pagrindinės mokyklos, dažniausiai yra priversti sugrįžti dėl pasikeitusio darbdavių požiūrio ir didesnių reikalavimų. Tarkime, jei anksčiau greitosios pagalbos auto­mo­bilio vairuotojui svarbu bu­vo turėti vairuotojo pažymėjimą, tai dabar jau reikia specia­laus paramediko išsilavinimo. O jis neįmanomas be vidurinio mokslo. Tas pats ir mokytojo padėjėjoms – reikalingas vidurinio mokslo atestatas.

„Kokio amžiaus žmogus bebūtų, atėjęs į klasę jis pasijunta mokiniu. Pamato už save ir jaunesnių, ir vyresnių žmonių, apsipranta ir pamažu nurimsta. Daugelis pripažįsta, kad mokykla, kurią kažkada metė, paliko blogus prisiminimus, jie ilgam užkirto kelią į naują etapą. Bet Suaugusiųjų mokykloje yra kitokie mokymo metodai, čia viskas vyksta bendradarbiavimo principu, kai žmonės tai supranta, jie kitaip pradeda žiūrėti į mokslą“, – sako D. Rudminienė. 

Savivaldybės sprendimu, Suaugusiųjų mokykloje gali mokytis asmenys nuo 16 metų, linkę nusikalsti jaunuoliai, besilaukiančios paauglės. Mokytis norinčių asmenų amžius neribojamas.  Nors visi Vyriausybės ir Švietimo, mokslo bei sporto ministerijos sprendimai galioja ir Suaugusiųjų mokykloms, jose besimokantiems yra didelių palengvinimų: klases leidžiama formuoti kelis kartus per metus, mokiniams leidžiama pasirinkti ne mažiau kaip penkis mokymosi dalykus, nėra socialinių valandų. 

Didžiausia kliūtis – susisiekimas

Užsiregistruoti mokytis Suaugusiųjų mokykloje neturinčius pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo dažniausiai paragina darbdaviai arba socialiniai darbuotojai. Šiemet egzaminus išlaikė ir atestatus gavo apie pusė iš maždaug 60 Suaugusiųjų mokyklą lankiusių abiturientų. Mokyklos direktorė džiaugiasi, kai buvę mokiniai toliau siekia išsilavinimo kolegijose ar profesinėse mokyk­lose. Pasak D. Rudminienės, laimingi tie, kurie turi supratingą darbdavį, suinteresuotą, kad jo darbuotojas mokytųsi. Vis dėlto yra ir tokių, nuo kurių žmonės yra priversti slėpti, kad lanko vidurinę mokyklą, nes šiems atrodo, jog mokymasis trukdo dirbti. 

Yra ir daugiau kliūčių mokytis. Šilalės rajono gyventojams didžiausia problema yra susisiekimas. Autobusai važiuoja retai, jų grafikas pritaikytas prie bendrojo ugdymo mokyk­lų pamokų laiko, tad žmonės neturi kuo grįžti po pamokų Suaugusiųjų mokykloje. Ne visi kaimų gyventojai turi automobilius ir gali važinėti į miestą, todėl prašo pavežti draugų, artimųjų, o už tokias paslaugas ne vienam tenka ir susimokėti. 

Tauragės profesiniame mokymo centre vidurinę mokyk­lą galima baigti ir nuotoliniu būdu, tačiau D. Rudminienė tikina, jog internetas ir kompiuteris irgi ne kiekvienam prieinamas.

„Vyresnio amžiaus žmonėms trūksta kompiuterinio raštin­gumo įgūdžių, jie sunkiau orien­­tuojasi internete, todėl tokie mokymosi metodai ne kiekvienam tinka. Gerai, jei šeimoje yra jaunesnių žmonių, kurie gali padėti, tačiau ne visi turi ir kompiuterius“, – sako Suaugusiųjų mokyklos direktorė.  

Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, 2024–2025 mokslo metais pagal suau­gusiųjų vidurinio, pagrindi­nio ir pradinio ugdymo programas Lietuvoje mokėsi 5155 asmenys. Norinčiųjų būtų kelis kartus daugiau, tačiau ne visos savivaldybės tokias galimybes sudaro – šalyje veikia tik 31 suaugusiųjų mokykla. Tauragės apskrityje suaugusiųjų mokymo programos vykdomos Tauragės profesinio rengimo centre, kur pernai pagal vidurinio ugdymo programą mokėsi 149, Šilalėje – 138 gyventojai.

„Eurostat“ duomenimis, suaugusiųjų švietimo veiklose Lietuvoje dalyvauja apie 9,8 proc. gyventojų, kai Europos Sąjungos valstybėse vidutiniškai tuo užsiima 13,5 proc. asmenų. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Mes dažnai pabrėžiame, kad vienas iš svarbiausių mūsų tautinio charakterio bruožų – pagarba tradicijoms, jų puo­selėjimas ir saugojimas. Būtent liaudies daina, šokis, inst­rumentinė muzika, pasakojamoji tautosaka yra senolių pa­likimas jaunajai kartai. Augančiam vaikui dalyvavimas kū­rybinėje veikloje, kur susiduria trys kartos – vaikai, tėvai ir seneliai – leidžia giliau pajusti ir suvokti papročius, liau­dies dainas, muzikavimo tradicijas. Todėl įvertinant tai, nu­tarta atgaivinti respublikinį folkloro festivalį „Čyru čyru, dūk pipirų“.

Prieš pusšimtį metų Kvėdarnos seniūnijoje vykdavo išskirtinės folkloro šventės, čia susirinkdavo pavieniai liaudies muzikantai, ansambliai, o pasi­rodymai trukdavo visą dieną. Tokie kon­certai atskleidžia didžius liaudies ta­lentus, rodo žemaičių etninių tradi­cijų gyvybingumą ir tęstinumą, tad bu­vo nuspręsta imtis jas gaivinti – paskutinėmis vasaros dienomis prie Jūros upės, Padievaičio piliakalnio papėdėje, kur atsiveria nuostabus gamtos grožis, skambėjo folkloro melodijos. Renginį organizavo Kvėdarnos kultūros namai, finansavo Lietuvos kultūros taryba ir rajono savivaldybė, svariai prisidėjo Kvėdarnos seniūnija, Kazimiero Jauniaus gimnazija, Šilalės kultūros centro savanoriai. Nors dangus buvo apniukęs, šiltas lietus neišbaidė nei dalyvių, nei žiūrovų.

Šventė prasidėjo darnia eisena nuo miestelio gimnazijos, kur susirinko respublikinio folkloro festivalio dalyviai, kurie, išsirikiavę su savo kolektyvų vėliavomis, patraukė prie Padievaičio piliakalnio. Festivalį atidarė Kvėdarnos kultūros namų vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Volungėlė“, šiemet švenčiantis savo 5 metų veiklos sukaktį. Jau­nas, šaunus, perspektyvus ansamb­lis vertina folklorines dainas, tradicinius šokius, su dideliu noru ansambliečiai groja tradiciniais liaudies instrumentais (cimbolais, bandonija, basedle, lumzdeliu, armonika, žemaitiškomis tra­dicinėmis kanklėmis) ir savo veiklomis populiarina etninę kultūrą. Jaunimas pristatė Kvėdarnos krašte užrašytas dainas, šokius, pasakojimus, instrumentinę muziką.

Festivalyje dalyvavo gausus būrys folkloro ansamblių iš visų etnografinių regionų: dzūkai (Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos folkloro ansambliai „Dainorėliai“ ir „Spalgena“, vadovė D. Mockevičienė), aukštaičiai (Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblis „Aidija“, vad. D. Stakvilevičius), suvalkiečiai (Marijampolės kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Žolynukai“, vad. D. Venckienė ir E. Bujauskienė). Mažajai Lietuvai atstovavo Pagėgių kultūros centro Šilgalių folkloro ansamb­lis ,,Kamana“ (vad. A. Mikšienė), o bene gausiausiai susirinko Že­maitijos krašto muzikantų ir šokėjų – Jūros vingiuose skambėjo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro folk­loro ansamblio „Saulėkalnis“, tradicinių kanklių ansamblio „Kansnelis“ (vad. J. Kažukauskienė) atliekamos melodijos, Rietavo kultūros centro Tverų filialo folk­loro ansamblio „Kermušie“ (vad. A. Ged­mantas) balsai, Padievaičio papėdėje dainavo, šoko ir muzikavo Šilalės kultūros centro folkloro ansamblis „Veringa“ (vad. J. Kažukauskienė) ir tradicinė kapela „Karšuva“ (vad. V. Rudys), Laukuvos kultūros namų vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Dūzginėlis“ (vad. O. ir S. Jogminai), Kvėdarnos kultūros namų folkloro ansamblis „Kvėdaina“ ir tradicinė kapela (vad. J. Kažukauskienė).

Iš Vėžaičių kultūros centro atvyko gražus pulkas kanklininkų: ansamb­liai „Jovaras“ ir „Girelė“ (vad. R. Pozingienė), prie jų prisijungė ir bend­rus kūrinius grojo ir dainavo Kretingos kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Kitep“ (vad. V. Va­­leikienė), Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis „Kvėdainėlė“ (vad. J. Augienė), vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Volungėlė“ (vad. J. Kažukauskienė) ir kt. 

Kiekvieną kolektyvą kūrybiškai pristatė festivalio vedančioji Lina Lukošienė, Jūros pa­kran­tėje veikė etnokiemelis, kuriame Šiaulių Dainų muzikos mokyklos folkloro ansamblio „Vieversėlis“ nariai bei jų vadovas A. Stankus gamino ir pristatė tradicinius liaudies instrumentus, paukščiukus iš šiaudų pynė kvėdarniškė R. Viršilienė, juosteles vyti mokė Šilalės kultūros cent­ro edukacinių programų vadovė L. Šimkūnienė, o S. ir V. Trijonaičiai įtraukė į teatralizuotą „Piemenėlio duonelės“ kepimo edukaciją. Beje, kolektyvai gavo ir kūrybinę užduotį – reikėjo ant drobės nutapyti savo mėgiamiausią lietuvių liaudies dainą. 

Vienas svarbiausių mūsų tautinio charakterio bruožų – pagarba tradicijoms, jų puoselėjimas ir saugojimas, tad šio festivalio tikslas buvo įgyvendin­tas su kaupu, į tradicijų puoselėjimą įsitraukė ir suaugusiųjų, ir vaikų folkloro ansambliai iš visos Lietuvos, jaunimo susidomėjimas etnine kultūra – gyvas ir nuoširdus. O siekiant išliekamosios vertės, taip pat bus vykdoma ekspedicija (pasakojamosios, dainuojamosios tautosakos rinkimas), kurios dėka informacija apie regiono tradicijas bus prieinama ir ateities kartoms. 

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų dirigentė 

Nuotr. Danos VILKIENĖS

Nors įvairios institucijos nuolat teigia, jog informaci­ja apie karinius veiksmus šalyje privalo būti skleidžiama kuo išsamiau ir tiksliau, Šilalėje laikomasi kitos nuomo­nės – apie suplanuotas pratybas gyventojai nebuvo įspėti, todėl natūralu, kad tylą užpildė spėlionės: antra­dienį į redakciją skambinę šilališkiai svarstė, kokiu tiks­lu gatvėje stovi ginkluoti kariai, netgi atsirado nerimau­jančių, jog kyla realus pavojus. Nors sumaišties ir tokių klausimų būtų buvę galima išvengti, jei žmonės būtų buvę tinkamai informuoti.

Saugumo ekspertai ne kartą yra akcentavę, kad visuomenės informuotumas yra svarbus dėl kelių dalykų. Pirmiausia – jis mažina nerimą ir stiprina pasitikėjimą valstybės institu­cijomis bei kariuomenės veiksmais. Antra – užkerta kelią gandams ir įvairioms sąmokslo teorijoms,  klaidinančioms interpretacijoms ir nepasitenkinimui. 

Deja, šįkart viso šito pritrūko, o rugsėjo 2-osios vidurdienį Šilalės centre pasirodę ginkluoti kariai sukėlė ne tik smalsumą, bet ir nerimą. 

Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 kuopos vadas kapitonas Gintaras Noreika, paklaustas, kokios pratybos vyksta, informavo, jog jas visoje apskrityje tomis pačiomis dienomis (rugsėjo 2–3 d.) rengia Tauragės rajone dislokuotas Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalionas. 

„Kadangi įgulai priklauso ir Šilalės KASP kuopa, esame įtraukti į šias pratybas kaip sąveikos partneriai“, – sakė kuopos vadas. 

G. Noreikos žiniomis, į pratybas Šilalėje atvyko 30 profesinės tarnybos karių bei šauktinių iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų bataliono. 

„Pratybose dalyvauja vienas būrys – kariai mokosi perimetro apsaugos manevrų. Esant dabartinei geopolitinei situacijai, informaciniuose pranešimuose savo kariškių pavardžių neminime“, – neatskleisdamas savo tapatybės kalbėjo tauragiškių karių vadas.

Netrukus „Šilalės artojo“ redakcijoje vėl ėmė skambėti telefonai – šilališkiai išvydo, kad prie karių buveinės ėmė būriuotis protestuotojai.

„Kažkas baisaus vyksta mieste – gatvėse pilna automatais ginkluotų vyrų, o prie „karinio“ pastato būrelis civilių kažkuo piktinasi, kai kas net atsinešė plakatų“, – nerimavo šilališkiai.

Ir išties – stebint situaciją, buvo galima matyti paniką ne vieno praeivio akyse, atsirado ir tokių, kurie stojo į kariuomene neva besipiktinančiųjų gretas. 

Plakatai su užrašais „eikit namo“, ginkluoti kariai praeiviams kėlė įvairių emocijų, bet dažniausiai – nerimą, kuriuo šilališkiai dalijosi dar ir pratyboms pasibaigus. 

Tačiau iš tiesų tariami „protestuotojai“ tebuvo pratybų legenda, ją kūrė Lietuvos šaulių sąjungos nariai. Netrukus į karinę teritoriją buvo įleisti du „piketo“ dalyvių atstovai, po apžiūros iš vieno jų net atimtas kišeninis peilis, o būstinėje prasidėjo tariamos derybos.

Šilalės KASP kuopos ir tauragiškių būrio vadų teiravomės, ar jie nesibaimina, kad kai kurie gyventojai iš nežinojimo, pasidavimo sąmokslo teorijoms ar net priešiškai ideologijai gali išties stoti į „piketuotojų“ gretas. Kariai pripažino, jog tokia tikimybė gali būti, kita vertus, būtent įvairioms krizėms spręsti pratybos ir yra reikalingos. 

Tauragės Kęstučio batalione pasidomėjus, kodėl apie tokius mokymus nebuvo informuota visuomenė, nepateikta informacija Šilalės rajono laikraščiui. Atsakymas paprastas – informacija buvo pateikta rajono savivaldybei, kurios atstovų prašyta ją paskleisti kuo platesniam visuomenės ratui. Deja, vietos valdžia apsiribojo žinute savivaldybės interneto puslapyje, net nesiteikiant nurodyti, kur pratybos vyks.

„Iš savo pusės mes padarėme viską, ko iš mūsų reikalauja procedūros ir leidžia mūsų galimybės“, – apgailestavo Kęstučio bataliono atstovas.

Ši situacija parodė, kad informacijos stoka tapo ne tik nepatogumu gyventojams, bet ir realia rizika bendruomenės saugumui bei pasitikėjimui. Skaidrus informavimas – tai ne formalumas, o būtina priemonė, užtikrinanti ne tik žmonių ramybę, bet ir leidžianti visuomenei ramiai reaguoti į netikėtus įvykius. 

Žydrūnė MILAŠĖ 

AUTORĖS nuotr.

„Atsiprašau, neatsakysiu į gimtadienio sveikinimus, žu­vo mano sūnus Janas“, – prieš kelias dienas socialiniame tinkle „Facebooke” parašė karo veteranas iš Sumų Olehas Litvinovičius. Šis įrašas pritrenkė, nes kaip tik buvau pradėjęs rašyti straipsnį apie šiuos žmones, iškilius patrio­tus, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) palikuonis. Su 37-erių Janu Litvinu susipažinau maždaug prieš pusmetį Sumuose. Mieste, kuris yra vos 40 kilometrų nuo Rusijos sienos, tuo metu situacija buvo labai įtempta, okupantams po penkis mėnesius užsitęsusių mūšių pavyko ukrainiečių karius išstumti iš Rusijos Kursko srities, o keršydami už kontrpuolimą, jie negailestingai ėmė bombarduoti Sumus ir veržtis į šį miestą.

Padažnėjus bombardavimams, Sumuose kilo nemaža panika, sklido įvairūs gandai, dalis žmonių ėmė bėgti iš miesto. J. Litviną ėmiau apie tai klausinėti, tačiau jis tada sakė, jog dėl užimamų atsakingų parei­gų negali nieko konkretaus pasakoti. Bet pažadėjo išsamų pokalbį po pusmečio. Ir užsiminė, kad jo tėvas irgi turi įdomią karo patirtį. Po keleto dienų padariau interviu su Jano tėvu Olegu, o su pačiu Janu planavome susitikti rugsėjį. Deja, nebeteks – užpraėjusį ketvirtadienį jis žuvo...

Niekada nepamiršiu susitikimo su Olegu. Nors paskambinus tartis dėl interviu jis sakė, jog su žurnalistais nebendrauja, bet patikino, jog atvykėliui iš Vilniaus padarys išimtį. Tuo labiau, kad ir jo pavardė liudi­ja, jog protėviai turėjo sąsajų su Lietuva. Ukrainoje pavardės Litvinenko, Litvin yra gana dažnos, o istorikai tvirtina, kad jos išlikusios nuo kunigaikščių laikų kažkuriam iš protėvių atvykus iš LDK. 

„Tik vakar grįžau iš savo dalinio Konstantynivkoje, Donecko srityje, tad Sumuose jaučiuosi keistai, matydamas gausybę žmonių gatvėse ir kavinėse, nes ten pertraukos tarp bombardavimų tęsiasi ne ilgiau kaip 10 minučių, gyvenama visai kitomis nuotaikomis“, – kavinėje pokalbį pradėjo Olegas. 

Jis kalbėjo lėtai, prieš atsakydamas į klausimą, kiek pamąstydavo. Lėti buvo ir jo judesiai, nes kare patyrė daugybę sužeidimų: neteko vienos akies, kita mato tik 50 proc., nutraukti dešinės rankos raumenys, o abi kojos sužalotos taip, kad sunkiai paeina.

„Kare Dievas manęs pasigailėjo, rimtų sužeidimų nepatyriau, vien kontūzijas. Jos nebuvo labai stiprios, tačiau viršininkai nusprendė, jog man per sunku tęsti tarnybą, tą patvirtino ir karinio komisariato medikai. Be to, po penkių mėnesių man sukaks 60 metų, būsiu privalomai demobilizuotas“, – pasakojo veteranas. 

Visus sužeidimus vyriškis pa­tyrė dar 2015 m. Donecko aerodromo prieigose. Sumuose Olegas buvo pirmas asmuo, savo noru 2014-aisiais prisijungęs prie kariuomenės kovos su Rusija, todėl dalinyje jam suteikė „Savanorio“ šaukinį.

„Rusijos įsiveržimas prasidėjo Kryme, o po to jie ėmė gvelbtis ir Donecko, ir Luhansko regionus. Iš pradžių pasirodė pranešimai apie karines mašinas be numerių ir „žalius žmogeliukus“ be antpečių Kryme. Kai 2014 m. kovo 3-iąją tie „žmogeliukai“ užgrobė Bachčisarajaus miestą, kitą dieną į kuprinę susimečiau daiktus ir nuėjau į karinį komisariatą, nes supratau, kad jie kartoja Gruzijos scenarijų, o mano pareiga yra padėti kariuomenei. Patekau į 91-ąjį Ochtyrkos išminuotojų pulką, už drąsą, gelbėjant Debalceve, Donecko regione, apsuptus mūsų karius, buvau apdovanotas medaliu“, – prisiminė karys.  

Medalį Olegas gavo už dalyvavimą rizikingoje operacijoje, kai sausio mėnesį specialia šarvuota technika naktimis gabeno iš apsupimo karius per Luhansko upelį. Debalcevo apsupimas ukrainiečiams tapo labai skausmingu, spėjama, jog, traukiantis iš miesto, žuvo apie tūkstantį karių, o per bombardavimus gyvybių neteko apie pusę tūkstančio civilių. Lemtingus sužeidimus Olegas patyrė Vodiane, kaimelyje netoli Donecko aerodromo. Jo dalinys buvo pasiųstas užminuoti teritoriją prie kito kaimo, kad rusų kareiviai negalėtų prasiveržti prie aerouosto, kurio gynėjai ukrainiečiai buvo praminti legendiniais kiborgais. Pusę pirmos nakties į nedidelį pastatą, kuriame Olegas su bendražygiais buvo dislokuoti, atskriejo trylika mino­svaidžio sviedinių... Ligoninėse jam teko praleisti 14 mėnesių, vyras buvo pripažintas netinkamu tęsti tarnybą. 

„Esu darboholikas, gulėdamas po operacijų mąsčiau, kuo galiu būti naudingas tėvynei. Nors tuo metu vyko Minsko taikos derybos, pagalvojau, kad Maskva ateityje vis vien mus puls, tad tam reikia ruoštis, patriotiškai auklėti jaunimą, kad, kilus karui, jis turėtų ryžto ginti šalį“, – pasakojo veteranas. 

Išrašytas iš ligoninės, Olegas ėmė kurti muziejų, į kurį paprašė bendražygių atvežti ekipuotės, ginklų, šaudmenų, minų. Be to, iš savo paties, bendražygių bei internete paskleistų karo nuotraukų ir video įrašų sukūrė 18 minučių trukmės filmą, kuriame kovą su okupantais įamžino chronologine tvarka, pradedant Maidano revoliucija. Gavęs policijos leidimą ginkluotės kaupimui muziejui bei Švietimo skyriaus pritarimą rodyti sukurtą filmą paaugliams, Olegas pasibeldė į mokyklas, siūlydamas surengti pamoką „Kelias į pat­riotizmą“ bei muziejaus pa­rodą. Susilaukus sėk­mės pirmoje mokykloje kitos pačios ėmė prašyti atvykti, ir Olegas tokias pamokas bei parodas surengė aštuoniolikoje mokyk­lų.

„Atvykdavau į mokyklą penkiolikai dienų, nes tiek laiko užtrunka visoms klasėms pravesti po pamoką. Ne kartą pasitaikė, jog, rodant filmą, moksleiviai atpažindavo savo tėvus ar giminaičius, keletą kartų net apsiverkė, nes pamatė kare žuvusius artimuosius. Pamokos pabaigoje leisdavau vaikams pasimatuoti karinę aprangą, apžiūrėti gink­lus. 

Olego projektu susidomėjo Gynybos ministerija, straipsnis „Interaktyvus muziejus keliauja po Sumus“ sulaukė daug pagyrimų. Tai veteraną paskatino neakivaizdžiai studijuoti universitete pedagogiką, o diplominiam darbui jis parašė vadovėlį apie tai, kaip įsirengti stovyklavietę ir išgyventi gamtos prieglobstyje, patiems susirandant maisto. Vadovėlis pa­sklido po visą Ukrainą, o Olegas inicijavo 12–17 m. moksleiviams vasaros stovyklas pagal jo programą. 

2022 m. vasario 24-ąją Mask­vai pradėjus plataus masto karą, iš Sumų pasitraukė Uk­rainos kariai, tačiau miesto ginti stojo savanoriai. Vienas iš jų buvo Olego sūnus Janas, su draugais išlaužę karinio komisariato sandėlį ir išdalinę gink­lus gynėjams. Nuošalyje neliko ir Olegas, kuris, kilus karui, gulėjo Sumų ligoninėje. Jis prikalbino kelis palatos draugus ir suorganizavo ligoninės gynybą, kitų veteranų padedamas prikalbino vieną kepyklą atnaujinti darbą ir tiekti duoną badaujantiems ligoniams. Dalį duonos pasiimdavo sūnus Janas, kuris ją išvežiodavo į kont­rolės postus gynėjams.

„Po mėnesio, kai nuo Sumų priešas buvo nustumtas, paprašiau, jog sūnus priimtų į savo dalinį. Kadangi visi mane vadino Jano tėvu, prilipo šaukinys „Tėvas“. Kurį laiką tarnavome kartu, aš buvau minosvaidininku, o jis užsiėmė svarbesniais reikalais. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, man teko kariauti Charkive, Slovianske, Torecke, Konstantynivkoje. Iš viso kare praleidau penkis metus ir vieną mėnesį“, – sakė Olegas.

Apie jo sūnų tada plačiau nekalbėjome, bet Olego paklausiau, ar nesigaili, kad nesielgė taip, kaip dauguma vyrų Sumuose, kurie nėjo kariauti, o baikščiai sėdėjo namuose ar bėgo į saugesnius regionus, „susiveikė“ ligas, kad nereiktų kariauti ir netapo ne­įgaliais, kaip jis. 

„Nesigailiu nieko. Tai buvo mano pareiga. Krymo ginti išėjau, nes tai yra vienas gražiausių mūsų šalies kampelių, o 2022 m. jaučiau, jog privalau kovoti dėl saugios savo anūko, Jano pirmagimio, ateities. Jei priešas vėl įsiveržtų į Sumus, nesėdėčiau rankų sudėjęs, prisijungčiau prie gynėjų“, – kalbėjo Olegas.

Pasiteiravus, ką patartų Rusijos įsiveržimo prisibijančiai Lietuvai, Olegas patarė didelį dėmesį skirti pa­t­riotiniam jaunimo auklėjimui.

„Turint savo pašonėje tokį agresyvų kaimyną, nei Ukraina, nei Lietuva niekada nebus visiškai saugios, tad privalome šalies gynybai ruoštis visi. Kita vertus, įsitikinau, kad jei žmogus neturi savyje patriotizmo jausmo, beviltiška jam pasakoti apie pareigą ginti tėvynę – toks asmuo ieškos visokių būdų, kaip to išvengti“, – apgailestavo Ukrainos gynėjas.

Olegas prasitarė, jog Sumuose žada kurti naują muziejų, skirtą įamžinti tautiečių did­vyriškumui bei pagerbti visus kare žuvusius miesto gyventojus.

Atsisveikinus pavymui žiūrėjau į nueinantį Olegą, kuris sunkiai krypavo, vilkdamas vieną koją, prie šono prispaudęs beveik nejudančią dešinę ranką, beveik nematydamas viena akimi. Kilo mintis pasivyti ir pasiūlyti pavėžėti kelis šimtus metrų iki jo mašinos, bet jaučiau, kad atsisakys. Kaip atsisakė būti prilaikomas lipant stačiais laiptais...

Kare tenka sutikti įvairių ukrainiečių, dalį jų įsimenu kaip kovingumo simbolius. Olegas yra vienas iš jų. Spėju, toks buvo ir Janas, su kuriuo, deja, atidėtas interviu nebe­įvyks. Ilsėkis ramybėje, didvyri, tokių kaip tu dėka Ukraina atsilaiko šiame kare prieš gerokai gausesnį priešą. Ir nepralaimės, kol bus tokių sūnų ir tokių tėvų.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Klaipėda vėl alsuos šiuolaikinio baleto ritmu – rugsėjo 26–27 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) pradeda 39-ąjį sezoną išskirtiniu šokio vakaru „Formos“. Tai dviejų dalių diptikas, sujungiantis tarptautinį pripažinimą pelniusių choreografų Douglaso Lee ir Gajaus Žmavco kūrybą su KVMT baleto trupės profesionalumu bei menine branda.

Pastaraisiais metais KVMT scena tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio baleto centrų Lietuvoje – čia atgijo Edwardo Clugo, Roberto Bondaros, Alexanderio Ekmano darbai. Naujausias žingsnis – specialiai KVMT trupei kuriami originalūs pastatymai, liudijantys ne tik gebėjimą sekti pasaulines tendencijas, bet ir jas formuoti.

Pirmoje vakaro dalyje publika išvys 2024 m. Klaipėdos festivaliui sukurtą britų choreografo Douglaso Lee – „Kalista“ („Callisto“), antroje – pasaulinę premjerą „Saldžiakartės būties pastraipos“ pristatys KVMT baleto meno vadovas, choreografas Gajus Žmavcas.

Būties trapumas akimirkos grožyje

Spektaklyje „Saldžiakartės būties pastraipos“ atsivers baleto artisto profesijos grožis ir begalinė šokio magija. „Šokis – tai mūsų sielos išraiška, širdies balsas. Manau, kad mes niekada iš tiesų nenustojame šokti. Tai – mūsų būtis. Laiko tėkmės neišvengiamybė giliai susijusi su baleto artisto profesija, su jos laikinumu. Tačiau kartą prisilietus prie šio nuostabaus meno, jo magija niekada neišnyksta“, – sako choreografas Gajus Žmavcas.

Siekdamas atskleisti laiko tėkmės, būties laikinumo ir trapumo temas, naujausiam spektakliui choreografas pasirinko ne taip dažnai mūsų teatro pastatymuose matomą šokį ant puantų. Prie poetinės šokio erdvės prisidės ir scenoje vyrausianti rožinės spalvos ekspresija, ataidinti sakuros žiedų simbolika, atskleidžianti akimirkos grožį, galią ir nepakartojamumą.

G. Žmavcas šiam spektakliui sukūrė ne tik choreografiją, kostiumus, bet ir muziką styginiams instrumentams. Partitūrą orkestrui paruošė Vladimiras Konstantinovas, kuris premjeros metu ir diriguos KVMT orkestro muzikantams, šviesų dizainą spektakliui sukūrė Edvardas Osinskis.

Kūrybinė G. Žmavco kelionė su KVMT prasidėjo 2021 m., kai Klaipėdos elinge jis perstatė du Edwardo Clugo vienaveiksmius baletus – „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, įtrauktus į I-ojo Klaipėdos festivalio programą. Po metų KVMT scenoje parodytas pirmasis autorinis jo darbas, sukurtas specialiai KVMT baleto trupei – šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ trečioji dalis pagal Alessandro Scarlatti muziką. Už šį pastatymą G. Žmavcas buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.

Nuo 2023–2024 m. sezono G. Žmavcas tapo KVMT baleto trupės meno vadovu. Jo iniciatyva 2024 m. gegužę naujai atidarytame teatre surengta Baleto Gala, subūrusi pripažintus baleto ir šiuolaikinio šokio atlikėjus iš Lietuvos, Ispanijos, Prancūzijos, Latvijos ir Estijos. Tų pačių metų rugpjūtį, IV-ame tarptautiniame Klaipėdos festivalyje, G. Žmavcas pristatė vienaveiksmio spektaklio „Garso elipsė“ (Audio Unit) premjerą, o jau rudenį – dviejų veiksmų baletą „Legenda“, kuriam muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka.

Persikeliame į ateitį

IV-ajame Klaipėdos festivalyje pristatytame britų šiuolaikinio baleto kūrėjo Douglaso Lee šokio spektaklyje „Callisto“ (Kalista), sukurtame pagal australų garso menininko Nicolaso Sávva muziką, susipina šiuolaikinė choreografija, elektroninė muzika ir minimalistinis apšvietimas.

„Kalista – tai mano sceninis slapyvardis ir kartu graikų nimfos vardu pavadintas antras pagal dydį Jupiterio palydovas, išvarpytas gilių kraterių, kurių briaunų viršūnes vietomis dengia ledas. Kai su kompozitoriumi diskutavome, kokios muzikos reikia mano pastatymui, prašiau, kad joje būtų sąsajų su gamta, vandens garsais. Sykiu žiūrovus turėtų apimti pojūtis, kad veiksmas vyksta tolimoje ateityje. Tad ir savo kūrinyje noriu pavaizduoti ateities žmones ar net kitą civilizaciją“, – taip savo kūrinį pristato Douglasas Lee.

Po baleto studijų gimtajame Londone tapęs Štutgarto baleto trupės nariu, choreografas jau beveik trisdešimt metų gyvena ir dirba Vokietijoje, nuo 2011 m. kuria spektaklius kaip laisvai samdomas choreografas Europoje, JAV, Kanadoje.

KVMT inform.

Lauryno Martinkaus nuotrauka

Pajūrio miestelio bendruomenės dalyvavimas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotoje Ne­vyriausybinių organizacijų ir bendruomenės veiklos stiprinimo 2023–2025m. veiksmų plano 2.1.1.1 prie­monėje „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ bandomojo modelio įgyvendinime ir projekto „Iš patirties – į sėkmę“ pristatymas buvo įvertintas teigiamai, jam skirtas 2990 eurų finansavimas. Tai leido įgy­vendinti sumanymus, kurie pasitarnaus visiems pajūriškiams.

Projekto tikslas buvo įsigyti reikiamos įrangos sublimacinėms dekoracijoms gaminti, taip pat įgyti patirties iš kitų bendruomenių, jau sėkmingai vystančių savo veiklą. Projektą numatėme įgyvendinti etapais: antrą šių metų ketvirtį įsigijome įrangą ir aplankėme dvi Veiverių krašto bendruomenes, trečią ketvirtį susitikome su kolegomis iš Radviliškio ir ėmėmės savarankiškų darbų. Birželio 18 d. gausų Pajūrio miestelio bendruomenės narių būrį šiltai priėmė abiejų bendruomenių pirmininkės, kurios supažindino su bendraminčių veikla, pasidalino patirtimi apie vykdomą socialinį verslą, turėjome galimybę išbandyti įvairių liofilizuotų produktų, mat viena šio krašto bendruomenė užsiima uogų, vaisių, žolelių liofilizavimu (džiovinimas šalčiu), kita siuva rankdarbius iš jau panaudotos tekstilės. 

Buvome supažindinti ir su Veiverių istorija bei lankomais objektais, Šaulių namuose įspūdį paliko tautodailininkės Gražinos Berezun darbų paroda „Javai ne tik duona“ – neįtikėtina, kiek grožybių galima sukurti iš šiaudų. 

Taip pat daug įspūdžių suteikė apsilankymas Zyplių ir Gelgaudiškio dvaruose, įspūdingi pastatai, išpuoselėta aplinka. 

Grįžę iš kelionės pilni žinių ir įspūdžių, kibome į darbus sublimacijos vingrybėse. Pasidarėme įvairių suvenyrų su bendruomenės logotipais, o dabar jau gaminame juos ir kitoms bendruomenėms.

Įgyvendinant antrąjį mūsų projekto etapą beliko vėl sėsti į autobusą ir vykti į Pociūnėlių miestelio bendruomenę (Radviliškio r.). Rugpjūčio 28-osios rytą pasiekę bičiulius sužinojome, kad jie veda edukacijas, gamina įvairius daržovių, arbatžolių mišinius, netgi spaudžia obuolių sūrius. Sudalyvavę edukacijoje „Burokėlių rojus“ net nustebome, sužinoję, kiek daug visokių skanėstų galima pagaminti iš paprasčiausių burokėlių. 

Ši kelionė kaip gražus vasaros prisiminimas išliks atmintyje ir dėl Pakruojo dvare patirtų emocijų bei gėlių gausybės. O kur dar įspūdžiai iš sodybos „Molinė saulėgrąža“, kur žiedus prieš saulę kelia net 120 rūšių saulėgrąžų, žinių suteikia muziejaus eksponatai.

Pajūrio miestelio bendruomenės projektas „Iš patirties – į sėkmę“ įgyvendintas tikrai prasmingai. Daug pamatyta, aplankyta, pabendrauta, užmegzti ryšiai su kitomis bendruomenėmis, susipažinta su jų socialiniais verslais, pasisemta patirties, apsikeista idėjomis. O ir mūsų pačių bendruomenę tokios išvykos sustiprino, papildė žinių bagažą, įkvėpė naujiems projektams ir naujoms veikloms.

Laima TUBUTIENĖ

Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė 

Nuotr. iš bendruomenės archyvo

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dolce musica“ vadovas Valdas Paulauskas savo auklėtinius moko Renesanso istorinių šokių. Jo ir auklėtinių dėka vėl atgyja Europos (Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Anglijos ir kitų šalių) istoriniai šokiai, jaunimas pažįsta to laikmečio kultūrinį etiketą bei kostiumus.

Jaunieji klaipėdiečiai šoka populiariausius XVI a. šokius, pvz., pavaną, alemandą, boufoną, galjardą, nuotaikingus ratelius - branlius. „Jei XVI a. kas nors būtų sušokęs kokį nors šių laikų šokį, sunku net įsivaizduoti, kas jam būtų nutikę - tikriausiai jo lauktų liūdnos dienos. Tokį žmogų palaikytų apsėstu piktųjų dvasių arba uždarytų į kokius drėgnus, belangius rūsius...“ - juokiasi V. Paulauskas.

Apie šokio progresą, linksmiausius nutikimus ir Renesanso šokių galią suteikti pasitikėjimą savimi pasakoja charizmatiškasis „Dolce musica“ vadovas.

Įdomu išgirsti, kaip jūs atradote istorinius šokius ir tapote jų mokytoju.

Su istoriniais šokiais pirmą kartą susidūriau studijuodamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedroje. Iki tol man tai buvo nežinomas pasaulis.

Buvau matęs tik trumpas ištraukas viename ar kitame istoriniame filme. Bet šio šokio žanro iki to laiko atlikti niekada neteko.

Šokio katedroje, be kitų paskaitų, turėjome ir istorinių šokių paskaitas. Jas vedė be galo šauni, charizmatiška asmenybė, Šokio katedros vedėja, dėstytoja Tulija Zinčiukienė. Ji puikiai perteikdavo studentams skirtingų laikotarpių (nuo XV a. pabaigos iki XIX a.) šokius, papasakodavo su įvairiausiom detalėm, atskleisdavo merginų ir vaikinų charakterio bruožus, šokio elgesio etiketą ir daug kitų dalykų, kas buvo svarbu istoriniame šokyje.

Tulija Zinčiukienė tuo metu vadovavo ir studentų istorinių šokių kolektyvui „Saltanda“, į kurį buvau pakviestas ir aš. Tai dar daugiau man padėjo pamatyti, praplėsti akiratį ir atrasti istorinio šokio pasaulį. Koncertuodavome ne tik Klaipėdos mieste ar apskrityje, bet važinėdavome ir po visą Lietuvą.

Gal pradžioje būta ir komiškų nutikimų?

Prisiminus pirmuosius pasirodymus, norisi šypsotis... Tuo metu buvau gerokai liesesnis, tai kai kurie kostiumai, kiek juos besiaurino, vis tiek buvo didoki.

Su kai kuria avalyne situacija buvo ta pati. Batai keliais dydžiais didesni. Kišdavau į juos popierių ir vatą, kad tik būtų patogu šokti.

Tikriausiai, siuvant kostiumus bei avalynę, galvojo ir apie žmones, jog jie augs, ir apsidrausdami šiek tiek pridėjo (šypsosi).

O kartą koncertuojant užsienio delegacijai Verkių rūmuose Vilniuje, šokant galjardą ir atliekant šuolį ore, man vienas batas netikėtai nuslydo nuo kojos ir nuskrido.

Bato skrydžio trajektorija ir vaizdas buvo gražus. Bet tik ne man. Tą akimirką tikrai nežinojau, kur dingti. Tai teko pasitelkti aktorinius gebėjimus, viską apvaidinti ir toliau šokti su 1 batu, tarsi taip ir turėjo būti. 

Po mūsų pasirodymo į sceną turėjo keliauti žymus Lietuvoje iliuzionistas Arvydas Stonys atlikti programą. Ši mano kurioziška scena jam buvo tokia juokinga, kad jis niekaip negalėjo susikaupti ir paimti į rankas savo staliuko su magijos priemonėmis.

Man ši istorija buvo vertinga pamoka visam gyvenimui. Todėl kiekvieną kartą prieš išeidamas į sceną kelis kartus pasitikrindavau, ar viskas gerai... 

Pradžių pradžia...

Baigęs studijas universitete, kaip ir dauguma studentų, labai daug negalvojau, kad ateityje teks dirbti su istoriniais šokiais. Juos atlikti vilkint gražius istorinius kostiumus - smagu ir gražu, bet mokyti kitus - nelengvas kelias.

Po studijų pradėjau dirbti Klaipėdos jaunimo centre (dabar - Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras), tautinių šokių ansamblyje. O jau po metų, 2002 m., gavau pasiūlymą prisijungti prie vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dolce musica“ bei dirbti šokių vadovu. Tai ir buvo mano istorinių šokių mokytojo pradžia.

Kiek pamenu, apsisprendimas buvo nelengvas. Baiminausi, ar turėsiu pakankamai žinių. Atrodė, kad ir medžiagos apie istorinius šokius nebuvo daug. Viena kita knyga. Teko keliauti pas buvusią dėstytoją ir vadovę Tuliją Zinčiukienę prašyti knygų, verstis tekstus iš kitų užsienio kalbų. Tuo metu ir video- buvo sunku surasti.

Šiandien situacija visai kitokia. Galima rasti daug informacijos, bet esu labai atsargus, kelis kartus skirtinguose šaltiniuose patikrinu medžiagos autentiškumą. Taip pat dalyvauju seminaruose, mokymuose, kuriuose lektoriai stažuojasi pas užsienio istorinių šokių ekspertus.

Kaip atsirado ansamblis „Dolce musica“?

Šio ansamblio ištakos siekia 1991 m. Tada jis gyvavo kaip muzikinė studija. Pirmosios mokytojos buvo Jūratė Mateikienė ir Daiva Pielikienė. Iš pradžių buvo tik instrumentinė grupė, kurioje dauguma instrumentų buvo fleitos.

Vėliau likusi Daiva Pielikienė 2000 m. įkūrė vaikų senosios muzikos ir šokių ansamblį „Dolce musica“.

Po metų atsirado šokėjų grupė, kuri suteikė pasirodymams dar daugiau gyvybingumo ir meninės raiškos. Tačiau dar po metų išvykus vienai šokių vadovei, šią vietą pasiūlė man.

Bėgant metams, ansamblis augo ir tobulėjo, plėtėsi jo repertuaras bei dalyvių skaičius. „Dolce musica“ neapsiribojo tik vietiniais renginiais - ansamblis pradėjo dalyvauti festivaliuose, konkursuose ir koncertuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Šiandien ansamblis „Dolce musica“ yra tapęs reikšminga kultūrinės bendruomenės dalimi, ugdančia jaunąją kartą per muziką ir šokį. Kiekvienas pasirodymas - tai unikali kelionė laiku, kurią jaunieji ansamblio dalyviai dalijasi su publika.

Renesanso laikotarpio šokiai tikrai skiriasi nuo šiandienos šokių stilių?

Tikrai taip! Manau, tai akivaizdus skirtumas. Istoriniuose šokiuose galiojo griežti reikalavimai ir etiketo normos. Renesanso laikotarpiu šokiai buvo atliekami aukštuomenės dvaruose ir turėjo ne tik pramoginę, bet ir socialinę paskirtį. O kartais tai buvo ir antrosios pusės paieška.

Renesanso istoriniai kostiumai ribojo judesių amplitudę, o šokiai buvo atliekami pagal aiškią choreografiją, su simetriškais judesiais ir tam tikromis figūromis (pvz., linija, ratas). Jie galėjo būti šokami pavieniui arba grupėje, visada skambant gyvai muzikai.

Vyravo etiketo taisyklės - šokiuose buvo nustatyti net tikslūs reveransų ir žvilgsnių reikalavimai. Be to, šokių eiga turėjo aiškią tvarką - nebuvo galima bet kada pasirinkti ir atlikti bet kurį šokį.

Be aukštuomenės šokių, egzistavo ir liaudies šokiai - jie buvo daug gyvesni, energingesni ir laisvesni nei dvaro šokiai.

Ko iš istorinių šokių galima pasimokyti?

Istoriniai šokiai mokiniams suteikia elegancijos, grakštumo ir išskirtinės laikysenos. Patikėkite, kaip širdis džiaugiasi, kai pamatai savo šokėją, kuris po kiek metų pajaučia tą išskirtinę laikyseną, stovėseną, rankų pozicijas ar jų perėjimus.

Kitiems vaikams, kurie dar nėra tiek įgudę, kad nereikėtų kiekvieną kartą sakyti „ištieskite nugaras, pakelkite galvas, įtempkite kojų kelius“ ir pan., esame sutarę, kad, jei pasakysiu žodį „Prezento“, visi žinos, jog turi būti šimtu procentų pasiruošę šokiui. Tikrai padeda!

Be to, mokiniai, besimokydami istorinių šokių, gali susipažinti su žingsniais, kurių nėra kituose šokių žanruose, prisiliesti prie Renesanso laikotarpio istorijos ir kultūros.

Tai taip pat ugdo jų socialinius įgūdžius - mokomasi bendradarbiavimo ir tarpusavio pagarbos. Šokiuose svarbu žinoti, kaip prieiti prie partnerio, kaip paduoti ranką, laikytis bendravimo etiketo.

Prisilietimas prie istorinių šokių ir jų pažinimas, manau, padeda ugdyti kritinį mąstymą bei platesnį požiūrį į gyvenimą ir pasaulį.

Kokiuose pasirodymuose, konkursuose dalyvauja „Dolce musica“? Kokie yra didžiausi pasiekimai?

Ansamblis dalyvauja įvairiuose Klaipėdos miesto bei respublikiniuose reprezentaciniuose renginiuose, pasirodo švietimo įstaigose ir kultūros renginiuose.

Taip pat koncertuojame mūsų įstaigos ar jos socialinių partnerių šventėse. Esame pasirodę įvairiuose dvaruose, muziejuose, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, taip pat įvairių renginių, švenčių bei konkursų atidarymuose.

Ne kartą dalyvavome Klaipėdos miesto mero renginiuose, o viename iš jų mūsų pasirodymą stebėjo ir LR prezidentas Gitanas Nausėda.

Manau, kad kiekvienas pasirodymas mokiniams yra ypatingas - nesvarbu, kur jis vyktų ir kam koncertuotume: ar didelėje scenoje, ar mažoje erdvėje, garbingiems svečiams ar senelių globos namuose.

Prieš keletą metų mūsų įstaiga užmezgė bendradarbiavimo ryšius su Klaipėdos Taikos Karalienės globos namais, kur jau surengėme ne vieną pasirodymą.

Mokiniai turi išmokti dovanoti savo pasirodymus visiems - ir jautresnėms visuomenės grupėms. Tai ugdo jų socialinę atsakomybę ir pilietiškumą.

Konkursuose dalyvaujame rečiau, nes Lietuvoje nėra istorinių šokių konkursų arba jų tiesiog nepavyko rasti. Kartais galime dalyvauti bendruose šokių konkursuose, tačiau ne visi organizatoriai priima mūsų pasirodymus, nes teigia, jog tokios kategorijos nėra.

Vienas didžiausių mūsų laimėjimų - tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje-konkurse „Svatek času“ Čekijoje, kur su ansambliu „Dolce musica“ pelnėme I vietos laureato vardą. Tai buvo komandinio darbo rezultatas, kurį pasiekėme kartu su buvusia kolege, mokytoja Daiva Pielikiene.

Ne kartą keliavome ir turėjome pasirodymų Pietų Čekijoje - tiek prie įspūdingų pilių, tiek istoriniuose XVI a. senamiesčiuose su nuostabiomis miesto aikštėmis.

Drauge su mumis dažnai keliaudavo ir dainos studija „Keberiokšt“, kuri atlikdavo Renesanso laikotarpio istorines dainas. Tai buvo puiki muzikos, šokio ir dainavimo sintezė, kuri užburdavo žiūrovus.

Ne kartą po pasirodymų prie mūsų prieidavo žmonės ir dėkodavo už įspūdingas akimirkas - kartais net su džiaugsmo ašaromis akyse.

Su ansambliu taip pat teko koncertuoti Estijoje, Graikijoje ir Austrijoje. Kadangi siekiame išlaikyti istorinių šokių autentiškumą, šokėjams leidžiame kurti ar improvizuoti tik smulkiose detalėse - atrandant savitą „spalvą“, atskleidžiant šokio charakterio bruožus bei manierą.

Ką galite papasakoti apie ansamblio kostiumus? Gal kostiumai turi kokią nors ypatingą istoriją arba simboliką?

Mūsų istoriniai kostiumai yra stilizuoti. Bet stengiamės kuo daugiau išlaikyti originalumo. Labai daug teko peržiūrėti medžiagos ir literatūros šaltinių, nuotraukų, kad būtume kuo arčiau istorinės tiesos.

Pradžioje teko ieškoti ir pigesnių medžiagų, įvairių juostelių, detalių, nes ansambliui reikėjo ne vieno kostiumo. Kitas dalykas, su kuo teko susidurti, kad ne kiekvienas siuvėjas nori imtis šio darbo.

Be kostiumų istorinis šokis tikrai neatrodytų visavertis. Jie ne tik puošia pasirodymą, bet ir suteikia jam ypatingą dvasią bei atmosferą. Ne kartą mums tik įžengus į sceną, salėje nuvilnydavo susižavėjimo šūksniai.

Turime keletą kostiumų, kuriuos nėra lengva apsivilkti. Tam reikia kitų pagalbos. Todėl mokiniams pusiau juokaudamas sakau: „Dabar tikriausiai suprantate, kodėl seniau turėdavo po kelis tarnus, jog vienam iki galo apsirengti kartais neįmanoma“ (šypsosi).

Kuo ypatingi pas jus šokantys vaikai?

Šiuo metu ansamblyje šoka 15 vaikų. Man kiekvienas iš jų - ypatingas, unikalus, kiekvienas įneša į ansamblį savo dvasią ir indėlį. Be galo džiaugiuosi savo gimnazistėmis.

Šiuo metu jų turime net tris. Suprantu, kokie svarbūs joms priešpaskutiniai metai, kiek daug turi kontrolinių, atsiskaitymų kiekvieną dieną, pasiruošimų, įvairių konsultacijų, bet vis tiek randa laiko ir lanko repeticijas, koncertuoja su mumis.

Ką savo ansamblyje turime išskirtinio - tai, kad šiuo metu pas mus lanko net dvi sesutės ir du broliukai iš Gaudėšių šeimos. Tai be galo nuostabi, šilta šeima. Ir tai - ne pirmieji jų vaikai, užaugę mūsų ansamblyje. Yra buvę metų, kai iš šios šeimos mūsų ansamblį lankė net šeši vaikai vienu metu! Tokie atvejai - labai reti ir ypatingi.

Ką patartumėt norintiems prisijungti prie „Dolce musica“?

Prisijungti į ansamblį kviečiame visus, kas tik nori, nuo 6 iki 19 metų. Svarbu tik norėti šokti, turėti šiek tiek kantrybės, o viskuo kitu pasirūpinsime mes.

Šokis reikalauja fizinio pasirengimo, todėl pradžioje skiriame laiko kūno paruošimui ir Renesanso šokių pažinimui. Paruošti kūną šokiui naudoju ir klasikinio šokio pagrindus. Taip pat neatsiejama dalimi tampa ir lietuvių liaudies sceninio šokio pagrindai. Juk gyvename Lietuvoje, tad ir šią kultūros dalį turėtume pažinti.

Ansamblio šokėjai turi galimybę susipažinti ne tik su istoriniais šokiais. Kas pusmetį visada stengiuosi juos supažindinti su kitų pasaulio šalių ar šiuolaikiniais šokiais.

Jūsų asmeniniai tikslai ir svajonės neatsiejamos nuo „Dolce musica“? Gal galite išduoti kokios...

Be abejo, tikslų ir svajonių yra daug. Bet visada stengiuosi pradėti nuo mažų, apčiuopiamų ir įgyvendinamų. O paskui galima žvelgti ir plačiau.

Visų pirma man svarbu, kad pas mane atėję mokiniai ne tik sužinotų apie istorinius šokius, puikiai praleistų laiką, bet ir jaustųsi gerai. Noriu, kad jie atsipalaiduotų po visos dienos mokykloje, pamirštų rūpesčius.

Jiems vis primenu ir dažnai sakau, kad turime gerbti vieni kitus, padėti vieni kitiems ir būti kaip viena šeima.

Labai džiaugiuosi, kad pas mane buvo, atėjo ir mokėsi tokių mokinių, kurie iš pradžių neturėjo didelio pasitikėjimo savimi, buvo nedrąsūs, uždari ar neturėjo daug draugų.

Po kelerių metų pamačiau juos visiškai pasikeitusius. Todėl mano tikslas ir yra, kad mokiniai būtų laimingi ir po mano šokių pamokos ar koncertų išeitų su šypsena!

Agnė BENETYTĖ

Žydrūnės MILAŠĖS,

Dariaus RUPŠIO,

Gabijos PAMEDITYTĖS,

Aistės RUBAVIČIŪTĖS,

Julijos-Teresės SADAUSKYTĖS nuotr.

Globalėjant pasauliui, nyksta etnografiniai savitumai: rytą pasitinka kapučinas su kruasanu, vakarą – Holivudo filmai. Vis dėlto šnekta vis dar išduoda, iš kokio etnografinio regiono esame kilę. Ar žinome, jog šilališkiai iki šių dienų gyvena istorinėse Žemaitijos žemėse? Galima drąsiai sakyti, kad esame senieji žemaičiai, mat čia sėsliai gyvename nuo pat IV amžiaus. Kaip šie etnografiniai ypatumai atsiskleidžia 2025-aisiais? Per savitą mūsų kalbos manierą – pietų žemaičių šnektą! 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje praėjusią savaitę pristatyta šnektas tyrinėjanti interaktyvi audiovizualinė instaliacija „Pietų žemaičių šnektų lobynas“. Šnektų tyrimą atlikusi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė konsultavosi su Lietuvos kalbos instituto kalbininke dr. Simona Vyniautaite, šią vasarą vyko ekspedicijos po Žemaitiją, o kalbininkės atrinkti pašnekovai prieš kameras pasakojo savo asmenines istorijas. Taip įamžinta apie 17 žemaitiškų pasakojimų, kurie galiausiai tapo instaliacijos pagrindu. Dabar atėję į muziejų lankytojai galės išgirsti visus pasakojimus naudodamiesi interaktyviu Žemaitijos žemėlapiu, o paspaudus jutimams jaut­rų ekraną, atsidaro vaizdo įrašas.

Štai buvęs Bilionių seniūnas Zenonas Levickis pasakoja apie Bilionių piliakalnį. Jis primena archeologo dr. Gintauto Zabielos kasinėjimus Šilalės rajone ir tai, kokie Žemaitijos istorijos lobiai slypi giliai žemėje.

„Nein nuversti – labai stipriai pastatytas yra“, – sako Eugenijus Iva­nauskas, buvęs Šilalės rajono Sąjū­džio pirmininkas, pasakodamas, kokiu būdu Kvė­dar­noje išliko Vytautui Didžiajam skir­tas paminklas. 

Žolininkė Birutė Normantienė kalba apie Pūtvę – kaimą, kuriame kadaise stūksojo „kryžiokų nepaimamas“ Pūt­vės piliakalnis. 

Kalbininkė dr. Albina Auksoriūtė dalijasi prisiminimais apie vaikystėje girdėtą namų kalbą – tik Šilalės krašte mama ir močiutė buvo vadinamos vyriškąja gimine.

Jauniausia tyrimo dalyvė Indrė Rau­doniūtė pasakoja apie folkloro kolektyvą ir konkursus, į kuriuos nuo mažumės ją įtraukė mama Ilona... 

Ir tai – tik nedidelė dalis to, ką tarmiškai pasakoja žemaičiai.

Instaliacijos pristatymo vakare daly­vavo beveik dešimt projekto pašneko­vų, būtent muziejuje jie pirmą kartą išgirdo sumontuotas savo istorijas. Specialiai į Šilalę dėl renginio atvy­ko kurtuvėniškė Zofija Stanelytė-Popo­vienė. Senąja Kurtuvėnų šnekta šiandien kalba tik ji su seserimi, todėl muziejaus instaliacijoje pavyko užfiksuo­ti jau neišvengiamai nykstančius Žemai­tijos vietovių kalbinius ypatumus.

Sakoma, jog žmogui reikia mokėti tris kalbas: vieną užsienio, vieną šalies, kurioje gyvena, ir savo namų kalbą. O kaip juokauja iš Šilalės kilęs literatūrologas Regimantas Tamošaitis, vartojant bend­rinę kalbą meluoti yra lengviau, nes namų kalba – sakrali. Regimantas pabrėžia ypatingą vietos šnektą, kuria nejučiomis pradedame kalbėti būdami greta artimųjų.

Kviečiame užsukti į Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejų, kur išgirsite ne tik že­maitiškas šnektas, bet ir žemaičių gyvenimo istorijas. Pasak režisierės A. Mar­cinkevičiūtės, būtent šiuose pasakojimuose atsiskleidžia žemaitiška galvo­sena, o įrašuose užfiksuotos mūsų kraš­to moralinės vertybės.

Projektą „Interaktyvi audiovizualinė instaliacija „Šnektų lobynas Kazimiero Jauniaus klėtelėje“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Renata JANČIAUSKIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė

AUTORĖS nuotr.

Net ir pasibaigus kalendorinei vasarai, regiono kultūros renginių scena lieka gyva bei pulsuojanti. Smalsiai ir smagiai leisti laiką kviečiama po atviru dangumi, netikėtose erd­vėse, o kartu pamažu viliojama su­grįžti į tradicines renginių sales.

Rytoj (rugsėjo 3 d., 16.30 val.) Tauragės kultūros centre, Edmundo Mažrimo parodų salėje (Dariaus ir Girėno g. 3), vyks Jūratės Bytautės tapybos parodos „Žydėjimo ciklai“ atidarymas. Paro­da veiks iki spalio 14 d., o per šį laiką lankytojai kviečiami pasinerti į spalvų ir formų pasaulį, atspindintį gamtos bei žmogaus gyvenimo ciklus.

Kitą savaitę (rugsėjo 9 d., nuo 19 val.) Tauragė kviečia į jau XV-ąjį Muzikos festivalį – oratoriją „Laisvasis kalinys”. Valstybinis choras „Vilnius”, ansamblis „Musica Humana”, Liudas Mikalauskas kuria muzikinį liudijimą apie žmogaus dvasios stiprybę, ištikimybę savo pašaukimui ir atsidavimą Lietuvos laisvei. Kompozitorė oratorijai panaudojo vyskupo Algirdo Jurevičiaus knygos „Susipažinkime – esu Teofilius” tekstą. 

Jurbarke vyks džiazo muzikos „Nauji vėjai Jurbarke 2025“ edukacija „Nuo idėjos iki garso – muzikos kūryba, improvizacija ir elektroninės muzikos pagrindai“. Ateinantį antradienį šiame mieste žiūrovų lauks premjera, kurioje susipins muzika, menas, teatras ir kinas – rengiamas jaunimo kūrybinės stovyklos „Apversta Tauragė“ rezultatų pristatymas. 

Klaipėdoje vėl aidės orkestrų muzika – rugsėjo 5–6 d. susitiks profesionalūs ir jaunimo kolektyvai iš Lietuvos bei Lat­vijos, festivalį pradės Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras, kitą dieną miestą pažadins „Ryto muzika“, skambėsianti nuo turgaus aikščių iki Martyno Mažvydo alėjos ir kt. 

Prisimenant filosofą ir visuomenininką Leonidą Donskį, rugsėjį organizuojama jo vardo konferencija. Šiemet ji skiriama saugumą ir bendradarbiavimą Europoje užtikrinusiems bei Sovietų sąjungos pabaigą pradėjusiems Helsinkio susitarimams aptarti. Rugsėjo 18 d. vyksiančiame renginyje „Back to Squa­re One? The Rise and Fall of the Helsinki Accords“ dalyvaus per 20 pranešėjų iš Kanados, JAV, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Ukrainos, Sakart­velo, Ukrainos ir Lietuvos. 

Praėjusią savatę prasidėjo Venecijos ki­no festivalis, truksiantis iki rugsėjo 6 d., kasmet pritraukiantis garsiausius kino kūrė­jus, industrijos profesionalus ir kino mylėtojus iš viso pasaulio. Lietuvai jame ats­tovauja Šarūno Barto filmas „Lagūna“, o konkursinėje programoje „Venice Immersive“ varžysis „Pasaulių sutvėrimas“ – virtualios realybės patirtis, įkvėpta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos.

Kultūros ministerija atnaujino Kultūros paso koncepciją. Pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad moksleivius pasiektų pačios vertingiausios ir įdomiausios kultūrinės veiklos, nuo meninio suvokimo iki kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir pilietiškumo. Kultūros pasas taps ne tik bilietu į įvairias kultūros patirtis, bet ir galimybe ugdyti jaunosios kartos gebėjimą atpažinti, vertinti ir kurti kultūrą. Dar viena naujovė mokytojams ir mokiniams – galimybė sieti veiklas su konkrečiomis pamokomis. Renkantis edukaciją, bus galima matyti, kurioms pamokoms (istorijos, literatūros, dailės ir t. t.) ji labiausiai tinka. Tai padės mokytojams lengvai atrasti užsiėmimus, kurie prasmingai papildys klasės darbą.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija