Kai kalba tampa muziejumi: žemaitiškų pasakojimų instaliacija Šilalėje
Globalėjant pasauliui, nyksta etnografiniai savitumai: rytą pasitinka kapučinas su kruasanu, vakarą – Holivudo filmai. Vis dėlto šnekta vis dar išduoda, iš kokio etnografinio regiono esame kilę. Ar žinome, jog šilališkiai iki šių dienų gyvena istorinėse Žemaitijos žemėse? Galima drąsiai sakyti, kad esame senieji žemaičiai, mat čia sėsliai gyvename nuo pat IV amžiaus. Kaip šie etnografiniai ypatumai atsiskleidžia 2025-aisiais? Per savitą mūsų kalbos manierą – pietų žemaičių šnektą!
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje praėjusią savaitę pristatyta šnektas tyrinėjanti interaktyvi audiovizualinė instaliacija „Pietų žemaičių šnektų lobynas“. Šnektų tyrimą atlikusi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė konsultavosi su Lietuvos kalbos instituto kalbininke dr. Simona Vyniautaite, šią vasarą vyko ekspedicijos po Žemaitiją, o kalbininkės atrinkti pašnekovai prieš kameras pasakojo savo asmenines istorijas. Taip įamžinta apie 17 žemaitiškų pasakojimų, kurie galiausiai tapo instaliacijos pagrindu. Dabar atėję į muziejų lankytojai galės išgirsti visus pasakojimus naudodamiesi interaktyviu Žemaitijos žemėlapiu, o paspaudus jutimams jautrų ekraną, atsidaro vaizdo įrašas.
Štai buvęs Bilionių seniūnas Zenonas Levickis pasakoja apie Bilionių piliakalnį. Jis primena archeologo dr. Gintauto Zabielos kasinėjimus Šilalės rajone ir tai, kokie Žemaitijos istorijos lobiai slypi giliai žemėje.
„Nein nuversti – labai stipriai pastatytas yra“, – sako Eugenijus Ivanauskas, buvęs Šilalės rajono Sąjūdžio pirmininkas, pasakodamas, kokiu būdu Kvėdarnoje išliko Vytautui Didžiajam skirtas paminklas.
Žolininkė Birutė Normantienė kalba apie Pūtvę – kaimą, kuriame kadaise stūksojo „kryžiokų nepaimamas“ Pūtvės piliakalnis.
Kalbininkė dr. Albina Auksoriūtė dalijasi prisiminimais apie vaikystėje girdėtą namų kalbą – tik Šilalės krašte mama ir močiutė buvo vadinamos vyriškąja gimine.
Jauniausia tyrimo dalyvė Indrė Raudoniūtė pasakoja apie folkloro kolektyvą ir konkursus, į kuriuos nuo mažumės ją įtraukė mama Ilona...
Ir tai – tik nedidelė dalis to, ką tarmiškai pasakoja žemaičiai.
Instaliacijos pristatymo vakare dalyvavo beveik dešimt projekto pašnekovų, būtent muziejuje jie pirmą kartą išgirdo sumontuotas savo istorijas. Specialiai į Šilalę dėl renginio atvyko kurtuvėniškė Zofija Stanelytė-Popovienė. Senąja Kurtuvėnų šnekta šiandien kalba tik ji su seserimi, todėl muziejaus instaliacijoje pavyko užfiksuoti jau neišvengiamai nykstančius Žemaitijos vietovių kalbinius ypatumus.
Sakoma, jog žmogui reikia mokėti tris kalbas: vieną užsienio, vieną šalies, kurioje gyvena, ir savo namų kalbą. O kaip juokauja iš Šilalės kilęs literatūrologas Regimantas Tamošaitis, vartojant bendrinę kalbą meluoti yra lengviau, nes namų kalba – sakrali. Regimantas pabrėžia ypatingą vietos šnektą, kuria nejučiomis pradedame kalbėti būdami greta artimųjų.
Kviečiame užsukti į Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų, kur išgirsite ne tik žemaitiškas šnektas, bet ir žemaičių gyvenimo istorijas. Pasak režisierės A. Marcinkevičiūtės, būtent šiuose pasakojimuose atsiskleidžia žemaitiška galvosena, o įrašuose užfiksuotos mūsų krašto moralinės vertybės.
Projektą „Interaktyvi audiovizualinė instaliacija „Šnektų lobynas Kazimiero Jauniaus klėtelėje“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.
Renata JANČIAUSKIENĖ
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė
AUTORĖS nuotr.
