Apie pusė rajono mokinių mokyklose gauna nemokamą maitinimą, tačiau nedaugelis tėvų domisi ir tikrai žino, už kokią pinigų sumą jų vaikams skiriami pietūs ir koks maistas mokykloje patiekiamas. Tokį klausimą iškėlė du vaikus į mokyklą leidžianti Laukuvos seniūnijos gyventoja, pastebėjusi, kad gimnazijos valgykloje dauguma patiekalų įkainoti centais.

Daiva BARTKIENĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Kiek ir kokio turto reikia savivaldybei ir kaip efektyviai jis naudojamas – klausimai, dažnai kylantys ne tik politikams, bet ir rajono gyventojams, matantiems nykstančius uždarytų mokyklų pastatus bei apleistus ir dėl to seniai nenaudojamus socialinius būstus kaimuose. Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas neslepia, kad nenaudojamas turtas atskirai nėra apskaitomas, ir nežinoma, ką su juo reikėtų daryti.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Prasidėjo Seimo pavasario sesija. Kai rašau šias eilutes, dar nebuvo įvykęs nepasitikėjimo Sei­mo pirmininku Juozu Oleku svarstymas. Dabar jau aišku, kad ši opo­zicijos iniciatyva baigėsi niekuo – jėgų išsidėstymas Seime iš es­mės nepasikeitė. Valdančioji dauguma, nors joje netrūksta vidinių nesutarimų, nėra suinteresuota imtis radikalių pertvarkų. Juolab, kad naujame kovos dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos etape valdantiesiems vei­kiausiai teks dar labiau susitelkti.

Galima sutikti su politikų mintimi, išsakyta pirmajame sesijos posėdyje: jei karas Iranas užsitęstų, Seimui gali tekti spręsti daug naujų iššūkių. Ir jeigu naujo migrantų srauto problema kol kas išlieka labiau teorine grėsme, tai didėjančias degalų kainas jau pajutome visi. Kaip žinia, jos turi didelę įtaką infliacijai ir kiekvieno iš mūsų materialinei gerovei.

Vis dėlto stebina tai, kad apie tai kalba valdančiosios daugumos atstovai, tačiau tarsi iš opozicijos pozicijų – pabrėžiama, jog apie naujas grėsmes esą niekas negalvoja. Bet juk būtent valdančioji koalicija ir jos lyderiai pirmiausia ir turėtų ne tik piktintis bei kelti klausimus, bet ir aiškiai pristatyti, kas jau padaryta, siekiant užkirsti kelią galimoms grėsmėms.

Gyvename pasaulyje, kuriame visi vienaip ar kitaip esame susiję. Politikos teoretikai kadaise kūrė viltingas teorijas: esą kadangi bet koks karas yra ekonomiškai nenaudingas, ilgainiui politikų karingumas turėtų išnykti. Deja, realybė parodė ką kita. Galingųjų valstybių politikai dažnai yra pernelyg turtingi, kad bijotų finansinių praradimų, be to, jie puikiai žino, jog karai gali atnešti ir naujų galimybių pelnui ar įtakai. Tuo tarpu milijonams paprastų žmonių karai reiškia tik netektis. Todėl mažesnės valstybės, negalinčios tiesiogiai paveikti didžiųjų galių sprendimų, turėtų susitelkti į tai, ką realiai gali padaryti pačios – pirmiausia veikti atsakingai ir nešvaistyti bendrų išteklių.

Kai girdime apie politinės korupcijos skandalus, skaudu ne tik dėl to, jog dar labiau tirpsta pasitikėjimas politikais, bet ir todėl, kad taip švaistomi visų mūsų pinigai. Neatsitiktinai daugelį žmonių taip supykdė vadinamasis čekiukų skandalas, vienas po kito į dienos šviesą lendantys korupcijos faktai valstybės įstaigose ir kt. Visuomenę labiausiai žeidžia tai, jog politikai ir tarnautojai, kitus raginantys gyventi taupiai, būti solidariais ir rūpintis silp­nesniaisiais, bendram gėriui skirtus valstybės pinigus naudoja savo reikmėms, nesibodi imti kyšių, piktnaudžiauti tarnyba ir pan. 

Galima būtų džiaugtis, kad po diskusijų, kilusių po Šv. Mišių Vilniaus katedroje, kai Premjerė Inga Ruginienė visą laiką sėdėjo, ji vis tik nusprendė susitikti su Popiežiumi Leonu XIV. Į panašius vizitus yra vykę beveik visi aukščiausias pareigas užėmę Lietuvos politikai, kai kurie – ir su antrosiomis pusėmis. Tokiais atvejais atrodė natūralu ir sąžininga, kad sutuoktinių kelionės išlaidos apmokamos iš asmeninių lėšų. Pavyzdžiui, taip savo laiku pasielgė Saulius Skvernelis. Tačiau šįkart visos Premjerės šeimynos kelionė į Vatikaną, atsiėjusi 8 tūkst. eurų, buvo apmokėta iš valstybės biudžeto. Be to, labai apmaudu, kad iš esmės kilnus turėjęs būti vizitas į Vatikaną apaugo melo ir godumo detalėmis. Paaiškėjo, jog kalbos esą Popiežius pats pakvietė I. Ruginienę valstybinio vizito ir primygtinai prašė atvykti su visa šeima, yra gerokai nutolusios nuo tikrovės – vizitas vyko pačios Premjerės iniciatyva, o iš Popiežiaus buvo tik paprašyta rasti laiko susitikimui bei pasiteirauta, ar galima atvykti su šeima. Jokie tarpvalstybinio lygmens klausimai nebuvo svarstomi. Taip pat perteklinis atrodo sprendimas grįžti namo kariniu „Spartan“ lėktuvu...

Žinoma, galima sakyti, kad keli tūkstančiai valstybės biudžetui nėra tragedija. Tačiau tokie sprendimai stiprina neteisybės jausmą ir kelia klausimą: kodėl politikai kartais elgiasi taip, tarsi būtų lygesni už kitus?

Visuomenę erzina ir parlamentarų noras vykti į kuo daugiau užsienio komandiruočių. Parlamentinė diplomatija, be abejo, yra svarbi, tačiau neretai tokios kelionės labiau primena prabangų turistavimą. Ir vėl – galima įrodinėti, jog tai investicija į teisėkūros kokybę, galimybė mokytis iš kitų valstybių gerosios patirties. Tačiau žvelgiant į kai kurių politikų elgesį, vis dėlto norėtųsi daugiau pastangų, skiriamų bendram, o ne asmeniniam gėriui. Tik tada galima tikėtis, kad žmonių lūpose žodis „politika“ neskambės kaip keiksmažodis.

Ir vis dėlto norisi baigti viltingiau. Praėjo dar vienas šil­dymo sezonas, ištvėrėme at­šiaurią žiemą, į Lietuvą sugrįžta paukščiai. Galbūt neišsipildys ir niūriausi geopolitiniai scenarijai – pavasaris visada stipresnis už žiemą, o atkak­lūs saulės spinduliai įveikia net didžiausią įšalą. Turėkime vilties, jog taip nutiks ir didžiausių pasaulio politikos mohikanų širdyse.

Andrius NAVICKAS

Upyniškiai jau septynerius metus puoselėja gražią ir prasmingą tradiciją – Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, pagerbti žmogų, labiausiai nusipelniusį šiam kraštui, jo istorijai bei kultūrai.

Praėjusį trečiadienį po šventinių mišių Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje, skirtų Nepriklausomybės dienai paminėti, žmonės rinkosi į kultūros namus. Čia vyko iškilminga nominacijos „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“ įteikimo ceremonija. Šiemet šis garbingas apdovanojimas skirtas poetei Daliai Petkevičienei, savo kūryba ir prasmingais darbais jau ne vienerius metus garsinančiai Upynos kraštą.

Susirinkusiesiems – upyniškiams, svečiams ir tiems, kurie gal dar tik pradeda pažinti poetę – apie Dalios kelią į šią nominaciją vaizdingai ir nuoširdžiai papasakojo istorikė, muziejininkė ir buvusi jos mokytoja Regina Mickuvienė. Ji prisiminė, kad pirmąjį savo eilėraštį Dalytė parašė dar trečioje klasėje, mokydamasi Varsėdžių pradinėje mokykloje. Mergaitės kūrybinį talentą pastebėjo šviesios atminties mokytoja Danutė Gulbinienė, paskatinusi ją kurti ir drąsiau išreikšti savo mintis. Vėliau, mokantis Upynos vidurinėje mokykloje, Dalios talentą puoselėjo šviesios atminties pedagogė Vaidilutė Jončaitė, savo mokinę vadinusi mokyk­los šviesuliuku ir kukliąja mergaite. 

Šis kuklumas poetę lydi ir šiandien. Sužinojusi apie jai skirtą nominaciją, ji vis kartojo: „Aš neverta. Niekas neateis ir manęs nepagerbs.“ Tačiau tądien kultūros namų salė buvo pilna žmonių, atėjusių pasveikinti kraštietės.

Nors mokykloje Dalia buvo santūri ir kukli, aktyviai dalyvavo ansamblyje „Kukutis“, dramos būrelyje, o mokytojai jai pranašavo lituanistės ar režisierės kelią. Tačiau gyvenimas pakrypo kita linkme. Vis dėlto kūrybos ji niekada neapleido. Dar mokyklos metais svajojo išleisti savo poezijos knygelę – ir šią svajonę vaikiškai, bet nuoširdžiai įgyvendino: surašė eilėraščius į savadarbę knygutę, pati ją iliustravo ir padovanojo geriausiai draugei...

Apie Dalią pasakodama R. Mickuvienė džiaugėsi, kad jai teko mokyti ne tik poetę, bet ir jos vyrą Arūną bei duk­ras – taip kūrybos ir kultūros gija tarsi natūraliai persipynė su šeimos istorija.

Pirmieji brandūs Dalios kūrybiniai bandymai pasirodė rajono laikraštyje „Šilalės ar­tojas“, tačiau jos eilėraščius skaito ir vertina ne tik šilališkiai. 2008 m. respub­likiniame poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ D. Petkevičienė tapo dip­lomante. 2013 m. ji jau pelnė šio konkurso laurea­tės vardą, o 2017-aisiais vėl buvo įvertinta diplomu. 2023 m., minint konkurso 40-metį, ant paminklo, skirto laureatams, greta tokių poezijos grandų kaip Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Bernardas Brazdžionis ir kt. buvo iškalta ir mūsų kraštietės D. Petkevičienės pavardė.

Dalia yra ir nuolatinė „Poezijos pavasario“ dalyvė, jau išleidusi poezijos knygas „Prisnigo žiedų“, „Vėjas šakose“ ir „Juodai lakuotos plunksnos“. Autorės kūryboje atsiskleidžia jautrus bei subtilus vidinis pasaulis – jos eilėraščiai kalba apie tikėjimą, gimtinę, žmogaus gyvenimo prasmę.

Graži kūrybinė bend­rystė poetę sieja su Tauragės literatų klubu „Žingsniai“, Plungės „Vingiorykšte“, Skuodo „Nojaus laivu“. Savo poetiniu žodžiu ji yra pradžiuginusi Marijampolės, Viekš­nių, Varnių, Rie­tavo ir kitų Aukštaitijos bei Žemaitijos miestų poezijos mylėtojus.

Įteikdamas nomi­na­ciją „Upynos kraš­to istorijos ir kultūros sergėtojas“, Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas linkėjo D. Petkevičienei ir toliau kurti atvira širdimi, savo kūryba džiuginti ne tik upyniškius, bet ir visos Lietuvos žmones.

Stasio Girėno gimtinės muziejaus edukatorė Lina Gudeliūnienė pabrėžė, kad poetė yra tarsi Dariaus ir Girėno testamento vykdytoja – Lietuvos garsintoja, savo kūryba liudijanti meilę gimtajam kraštui.

Tą popietę netrūko nuoširdžių padėkos žodžių. Apie Dalios kūrybiškumą, altruizmą, meilę žmogui ir gimtinei kalbėjo Šilalės Trečiojo amžiaus universiteto atstovai ir Upynos skyriaus lankytojai, giminaičiai, bendramoksliai bei kraštiečiai.

Pati poetė kartu su savo bičiule, bend­raminte ir kūrybinių idėjų bendraautore Violeta Razminiene dalijosi eilėraščiais, gimstančiais iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties.

Iškilmingai popietei ypatingo jautrumo ir subtilumo suteikė atlikėjos Editos Tutliūtės atliekamos patriotinės dainos.

Ši šventė dar kartą priminė, jog gimtojo krašto istoriją saugo ne tik knygos ar paminklai. Ją saugo žmonės – tie, kurie savo darbais, žodžiais ir kūryba kasdien liudija meilę Lietuvai bei savo gimtinei.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo bei kovos už savo teises dieną, Charkivas paminėjo gedu­lingai – išvakarėse okupantų raketa pataikė į penkiaaukštį gyvenamąjį namą ir pražudė keliolika žmonių. Kremliaus sadistai pirmą kartą Ukrainos bombardavimui panaudojo naujos rūšies raketą „Gaminys-30“ („Izdelije-30“). Aka­demiko Proskuros gatvėje esančiame name ji perskrodė laiptinės stogą ir į šipulius pavertė 3–5 aukštų butus, jų liekanos užgriuvo ant apatinių aukštų butų, sutraiškydamos jų gyventojus... 

Kraštinėje laiptinės pusėje esančiuose butuose niekas neišgyveno. Pirmą paieškų dieną gelbėtojai rado 11 aukų palaikus, dėl kitų 6 dingusių asmenų buvo abejonių – sprogimas kai kuriuos kūnus taip sudraskė, jog buvo aptiktos vien nedidelės jų dalys. Griuvėsiai buvo vežami kiek tolėliau, todėl jie labai akylai būvo peržiūrimi pakartotinai, kad artimieji galėtų palaidoti nors nedidelę žuvusiųjų dalelę. Ir net praėjus trims paroms po sprogimo, šių žmonių palaikai vis dar nebuvo rasti. Kai kurių turbūt ir neras, nes sprogimo epicentre karštis buvo toks didelis, jog iš kūnų galėjo nieko nelikti.

„Pažinojau 13-metę Lizą Polianską, su ja dažnai važiuoda­vome kartu troleibusu. Ji – į mo­kyklą, aš su ketverių sūneliu – į jo darželį. Labai kultūringa, draugiška, bendraujanti mergaitė buvo. Žuvo ir Lizos mama bei močiutė, jos tėtis, kiek ži­nau, kovoja fronte Kupianske. Ne­galiu patikėti tuo, kas nuti­ko“, – šluostydama ašaras pasakojo šalia esančio penkiaaukščio gyventoja Olia. 

Moteris parodė plokštėmis apkaltus savo buto langus bei apgriuvusį balkoną ir prisiminė tos nakties įvykius.

„Buvo kiek po pirmos, kai pasigirdo pirmasis sprogimas, netrukus gavome pranešimus į telefonus apie raketų atakos pavojų. Skubiai iš lovos pakėliau sūnų bei tėvus, susėdome ant kėdžių koridoriuje, laikydamiesi dviejų sienų taisyk­lės. Po keliolikos minučių driokstelėjo taip, kad visi apkurtome, pažiro langų stiklai, griuvo baldai, kieme pasigirdo klyksmas. Pamačiau, kad Lizos namą apgaubė liepsnos bei dūmai. Tai prisimindama drebu ir dabar, nes jei būtų pataikę į mus, būtume visi žuvę“, – sakė Olia.

Charkivo meras Igoris Terechovas patikslino, jog per ataką žuvo 11 žmonių, 6 yra laikomi dingusiais. Be to, 16 asmenų buvo sužeista, kelių būklė yra kritinė. Reanimacijoje medikai kovoja ir už 11 metų berniuko gyvybę. 

Be to, nuo smūgio bangos ir skeveldrų nukentėjo dar 17 aplinkinių namų, langai išdužo šalia esančiame licėjuje, kuriame dirbo pradinių klasių mokytoja Olena Udovičenko ir mokėsi jos 9-metis sūnelis Gordijus – abu jei žuvo per sprogimą. Berniukas lankė sporto mokyklą, buvo vaikų ledo ritulio komandos lyderis...

„Gerai pažinojau žuvusiuosius: su Liza kartu lankiau akrobatiką, Gordijaus mama Olena mane mokė pradinėje mokyk­loje. Mūsų rajone ne pirmą kartą sprogimai, bet iki tol jų nesibaiminau, nes atrodė nerealūs, kažkur kitur, ne visada norėdavau eiti slėptis į rūsį. Dabar esu išsigandusi, nežinau, kaip reikės gyventi toliau. Man tik 16, nenoriu mirti“, – kalbėjo Karina Belousova.

71-erių Mokslų akademijos Radioastronomijos institute dirbanti Nataša Timoševskaja per sprogimą nenukentėjo, nes tą naktį nakvojo pas seserį tolimesniame mikrorajone. Jos bute kitame name išdužo langai, suskilinėjo sienos, nugriuvo baldai. Langų ertmes medžio drožlių plokštėmis dar tą pačią dieną apkalė komunalininkai, todėl dauguma namo gyventojų pasiliko ir skuba butus tvarkyti, neketina kraustytis kitur. N. Timoševskaja irgi liko, tačiau pergyvena ne dėl suniokoto buto, o dėl žuvusios geriausios draugės Irinos.

„Matote ketvirtame aukšte atsivėrusią buto sieną su kabančiu kilimu? Ten ir gyveno Irina. Susipažinome institute: aš esu juristė, iki šiol dirbu administracijoje, o ji buvo radioelektronikos žinovė, atlikdavo tyrimus. Irina už mane dviem metais vyresnė ir silp­nesnės sveikatos, todėl prieš keletą metų išėjo į pensiją. Susitikdavome dažnai – jos arba mano bute, eidavome pasivaikščioti. Ji labai nerimavo dėl fronte kovojančio sūnaus, jis keletą kartų buvo sužeistas. Tačiau pirmiau žuvo ne sūnus, o jo motina. Sakykite, kaip tikėti Maskvos taikingumu, jei ji kasdien žudo civilius? Ar tai ne terorizmas?“ – klausė raudodama N. Timoševskaja.

Ką gi daugiau bepridursi – Rusijos karas toliau žudo nekaltus žmones, negailėdamas nė vieno. Net vaikų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, kad prieš tuos 36-erius metus vėlus kovo 11-osios vakaras kiekvienam atnešė tik džiaugsmo, pasidi­džia­vimo ir nežabotų lūkesčių akimir­kas. Dažnam virpėjo širdis, kai 22.44 val. buvo paskelbta apie Nepriklausomybės akto priėmimą. Dokumentą per trečiąjį posėdį pa­sirašė 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, vadovaujami Vytauto Landsbergio, kurį pirmininku iš­rinko tą pačią dieną, 15.30 val.

Prieš nebalsavo nė vienas. Šeši, deleguoti lenkakalbių rinkėjų, susilaikė. Trys deputatai buvo išvykę į Maskvą. Pirmininkas, skelbdamas rezultatus, skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo, taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. Po balsavimo rezultatų V. Landsbergis tarė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Skambant šiems žodžiams posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė.

Tos minutės iš tikrųjų buvo jaudinančios. Su žmona iškilmes žiūrėdamas per televiziją, negalėjau sulaikyti ašarų... Bet jas lydėjo ir, kaip pasakytų psichologai, žmogiškas jausmas – baimė. Kas dabar bus?

Česlovas Stankevičius vėliau prisimins M. Gorbačiovo elgesį. 

„Iš pradžių jis paskelbė, kad Aukščiausiosios Tarybos sprendimai yra negaliojantys, bet paskui jam teisininkai, matyt, paaiškino, jog tokie teiginiai yra tušti, ir paprašė juos atšaukti“, – prisiminė buvęs diplomatas.

Tačiau didysis „reformatorius“ neatlyžo: iki pat 1991-ųjų gruodžio, kai buvo likviduota SSRS, nepriklausomai Lietuvai jis visaip kenkė ir trukdė. 

Tiesa, grubi jėga buvo panaudota ne iškart. Kraujo pra­liejimą buvo patyrusios Gruzija ir Azerbaidžanas. Bet Lietuvos atžvilgiu Maskva buvo priversta delsti, nes jai reikėjo JAV paramos, o tuometinis JAV prezidentas George‘as H. W. Bu­shas buvo perspėjęs nenaudoti jėgos prieš laisvę atkūrusią Lietuvą. 

Prisiminkime: Latvija ir Estija nepriklausomybę pripažino su tam tikru 7ereinamuoju laikotarpiu, o Lietuva, pasak Č. Stankevičiaus, net nedavė galimybės suabejoti ir okupaciją užbaigė iškart.

Kodėl Lietuvoje dar kerojo baimė? Pusketvirtų metų po Kovo 11-osios Lietuvą mindė sovietinio okupanto kerziniai batai. Tik 1993-iųjų rugpjūtį buvo išvesta SSRS kariuomenė. Istorikai tvirtina, kad tik tuomet atėjo tikroji nepriklau­somybė. Nuo 1940 m. okupacijos žmonių protuose buvo įtvirtinta, kad sovietinė armi­ja, okupavusi didžiąją dalį Rytų ir Vidurio Europos, įveikusi nacistinę Vokietiją, nenugalima. Ji tapo visų represinių okupacinių struktūrų – tiek „kagėbė“, tiek komunistų partijos – atrama Lietuvoje.

M. Gorbačiovas, aplankęs Vilnių 1990-ųjų sausį ir gražiai suokęs apie „daugiatautį bendrabutį“, iš kurio esą neverta trauktis, iškart griebėsi spaudimo. Maskva žmones gerokai gąsdino balandžio 13 d. paskelbtu ultimatumu, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Po poros dienų vakare Lietuvai buvo nutrauktas naftos tiekimas, sustabdyti ešelonai su žaliavomis ir produktais. Tik liepos 1 d. blokada buvo atšaukta, nes M. Gorbačiovas įsitikino, kad jam niekas nepadės: nei vadinamieji „platformininkai“, nei sovietinės armijos remiama „Jedinstvo“. Tą patį balandį buvo sukurtas net aštuonerius su puse metų egzistavęs Blokados fondas, kurio lėšas sudarė Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų, įstaigų, organizacijų, judėjimų įnašai.

Bet įtampa davė savo vaisių. Manoma, jog Maskvos grasinimai priversti Lietuvą kapituliuoti įbaugino kai kuriuos aukštus politikus, kurie 1991-ųjų pradžioje pasidavė ir, gerai neapgalvoję padarinių, neva remdamiesi Kainų ir biudžeto sandaros įstatymais, staiga drastiškai pakėlė prekių kainas. Tai buvo katalizatorius „Jedinstvos“ ir so­vietinės kariuomenės veiksmams, o netrukus, po savaitės, ir Sausio 13-osios agresijai.

Prabėgo beveik keturi dešimtmečiai, o baimės ir netikrumo nuosėdos mus tebe­nuodija. Bjaurus kaimynas nerimsta. Jam reikia vis naujų žemių, jis trokšta grąžinti sovietinę erdvę. Deja, Putino pagalbininkų apstu ir Lietuvoje. Vieni jų net nejaučia tarnaujantys Maskvai, kiti tai daro sąmoningai. Neseniai Valstybės saugumo departamento paskelbtas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ – formali ataskaita, pridengta niekam nereikalingu paslapties šydu. Juk kažkelintas „Jedinstvo“ klanas, kurį dabar vadiname Penktąja kolona, tebeveikia vis aktyviau ir įžūliau...

Rytoj išeisime į gatves. Griaudės orkestrai, plevėsuos vėliavos, žygiuos darnios karių gretos, žmonės plūs į eisenas. Seime bus sakomos iškilmingos atrinktųjų kalbos. Bet tai nėra visa Lietuva. Tylioji ir pasyvioji jos dalis, kartodama taikos troškimo mantras, vis dar tebejaučia baimę. Suprantamas, bet pražūtingas jausmas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Vasario pradžioje Lietuvoje ir pasaulio lietuvių bendruomenėse prasidėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuotos šiemet jau 11-osios Lietuvių kalbos dienos, kurių metu šalyje suplanuota beveik pusketvirto tūks­tančio renginių, skatinančių domėjimąsi lietuvių kalba, stiprinančių kartų ryšį per kalbą. Šiemet Lietuvių kalbos dienų sostinė yra Rokiškis, parengęs programą „Anys kalbes žodžiais“, kuria kviečia kalbą ne tik saugoti, bet ir ja kurti, įtraukti jaunąją kartą, skirti dėmesio tarmėms, diskusijoms ir poezijai.

„Šilalės artojas“ praėjusias metais savo skaitytojams pristatė rubriką „Žuodis jung“, kuriai įžanginį straipsnį parašė kraštietė kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Mokslo tarybos pirmi­ninkė dr. Albina Auksoriūtė, paaiškinusi pietų žemaičių varniškių tarmės, kuria šneka ir šilališkiai, ypatybes. Šiandien skaitytojams siūlome kraštiečio, laikraščio bend­raautoriaus prof. Albino Bagdono, kuris ragina „naužmiršti na tik garsi­nes, o ir rašytines dūnininku“ šnektos, žemaitiškai parašytą tekstą. Galbūt jį nebus lengva skaityti, bet tikimės, jog vis tik pavyks. O redakcija taip pat kvie­čia savo skaitytojus, mokinius, pedagogus, kultūros darbuotojus ir kt. kurti, dalintis mintimis dūnininkų šnekta ir taip saugoti gimtąją savo tarmę, puoselėti savitą kalbinį paveldą.  

Atroda, 1953 mētu vīna līpas pavakari nukėblinau pas kaimīna bitininka Untana Astrauski. Mun tada buva 12 mētu, o jam par 50. Nažiurint umžiaus skirtuma, mudu dažnokā pasirokūdavom visokēs klausimās. Pas Astrauski masindava da ir proga palaižīti medaus, o vėliau jis buva vīns iš muna bitininkavima mokintoju. Kits buva Kazīmiers Jaks, Astrauske švogeris. Tāp vėliau dar tapom ir bičiulēs.

Tun pavakari roda išeji apie Lunkas – dideli pelkėta plīni tarp Derkintū (iš pītū), Užlunke (iš vakarū) ir Gūbriū (iš šiaures) kaimū. Tik nadideli tū Lunkū dalis buva šīnaunama. Daug kur par visa vasara laikīdavos vundū, unt kokia kupsta atsistojus galėjē ir pasilingūti, o naatsargē žingus – iki pažasčiū īklimti ī dumbla. Derkintiškē kartās ir derėdavos (ēdav lažību), kad tumsi nakti nuēs nū Astrauske trobos (jis gīvena prī pat Lunkū) iki Mik­niaus sodības (tin, kur daba už naujūju Šilales kāpiniu Traukšle gatvi dāra vos na 90 laipsniu posūki Nevočiu link). Vīnas tokias derības prisimenu iš 1948 m. Dėdi Pranius (mamas brolis) buva tik grinžis iš rusū kariūmenes. Susiderėji (nepamenu iš ko, rēk manīti iš numinukes bonkas) su muna tėvu, kad jis toki žīgi tumsō par Lunkas padarīs. Buva daugiau žmoniū. Su anum pasišovi ēti ir cioci Zuosi (Praniaus sesū). Abudu pasidari po degla (ilga pagali, katro vīns gals stundē apvīniots mintās linās ir išmirkīts kažkokiūse rībalūse). Buva vasaras pradžia. Nors mėnule ir nabuva, ale nabuva ir baisē tumsu. Nakti ēti par Lunkas buva rizikauns reikals – galėjē ī koki naužžėluse properša nugarmėti. Tėvā mums, vaikams, vīnīms ēti drauzdava. 

Pranius ir Zosi išēji maždaug prīš pat dvīlikta valunda naktīs. Ilgokā matės dēgla švīsa. Mas, vaikā (aš, seseres Dani ir Rita), nasulaukėm grinštunčiu ir nuejom mīgoti. Rīkmeti tievs papasakoji: keliauninkā parēji tik po keturiū valundū. Ir parēji na atgal par Lunkas, o nu Mikniaus sodības vīškeliu (Traukšle gat­ve). 

Dėdi Pranius saki, kad daugiau toke žīge nanorėtū. Jis dar nažinoji, kad jam teks patirti daug sunkesniū kelioniu: už poras mėnesiu išēji partizanauti (ī brole Simona būri), o 1951 m. vasare 16 d. buva rusu kareiviu pašauts prī Rītava (kažkas išdavi Šilū miška bunkerė buvusius partizanus). Zuosi su motina (muna bobuti, irgi Zuosi) ir sesere Mīle po poras mētu buva ištrimtas ī Sibira – Bratska. 

Ale grinžkēm ī muna rōda su Astrauskiu. Aš ir klausu jo: „Dėdi Untanā, kāp čia išēn? Kožna pavasari tos Lunkas pritvinst vundins ir pasidara panašes ī ežera. Gal čia kada ir buva ežers?“ 

Untans pradėji pasakoti: „Je, je, čia buva baisē didelis ežers. Jis tinsės lig pat Vāboliu pelkīna, kur kožna pavasari, kada nerš līdēkas, enam anū badīti“. 

Prisiminiau, kad ir muna tėvs īra parnēšis līdeku, nusmeigtū persteke (žeberklu).

„O ta tas ežers išgarāva?“ – klausu.

„Ne, naišgarāva, o išlėki“, – saka Untans. 

„Kap galėji ežers išlėkti?“ – vėlē klausu.

„Paprastā, kāp ir kiti ežerā. Jug visi ežerā atsirund iš dungaus: lakio lakio po padunges gausībi vundins, kol surund gera vīta ir nusilēd tin. Būn būn, kol kas nors tam ežerū pavadinima dūd. Je nagaun pavadinima, po septīniū dīnū vėlē pakiln ir lakio, kol kita nauji vīta surund. Nū senoves žmones pāsako, kad ir mūsu Lunkūse pabuvis ežers nasulauki varda ir po tū septīniū dīnū pakila ī padunges ir nulėki Varniu link. Tin virš to nusileiduse ežera kelias valundas skraidi toks nadidelis paukštuks, vis rėkaudams „lukst, lukst, lukst“. Aplinkinē žmones pradėji stebėti tun paukštuka, o vīns kaimietis, toks Tavadorius, pradėji mėgdžioti: „lukšt, lukšt lukšt“. Jis kaimīnams ir sāka: „Rėket lukšt ir jūs. Gal paukštuks ežera varda rėk. Ar nagražus vards būtū Lukšts?“

O nutika tāp dėl to, kad tas žmogus blogā sakīdav garsa „s“ (vīto „s“ sakīdava „š“). Kiti bundi anun riktavoti – rēktū tikslē vadinti lukstu. Pradėji baisioniškā sporintis: vīns kartō „lukšts“, untras – „luksts“. Po kīk laika kitīms nusiboda ta rėkavoni, tada kaima seniūns ir sāka: „Darīkem tāp: Tavadorius pirms pasiūli ir pavadina ežera Lukštu. Palauksma septīnes dīnas. Jegu septinta dīna ežers pradės dūkti, narimti, bungūti, pulsma jin vadinti Lukstu. Gal nabkils. O jegu ežers pasiliks su tokiu vardu, iškelsma baliavōni Lukšta ir Tavadoriaus garbē.

Gaila, kad dalīkā tāp kvailā susirikiāva. Je būtū atsiradis koks krīkštuntis paukštuks, kol ežers buva čia lunkūse, muna numā būtū prīežerinē, būtumėm turėjin kur pasimaudīti, su valte paplaukioti, pažvejoti, o dabar visīms Derkintams tik Lokīsta, Šilales prūds ir kēles Derkintū torpīnes līkt. Nevočiu ir Balsiū prūdā tolokā“, – pasakoj kaimīns Untans. 

Iki 20 umžiaus septinta dešimtmete visas Derkintū kaims buv pelkėts, vos na kožnas ūkininks turėji sava, kad ir nadideli, torpīna. Derkintiškē pečius kūrendava pagrindinā torpėmis. Medis buva tik dėl prakurū. Anī (išskīrus pora šeimū) ir gerū miškū naturėji. Visas žemesnes drėgnas vītas buva krūmās ir navisavertēs mē­dēs apauguses, o unt kalvikiu buva budinkā ir dirbama žēmi. Preita umžiaus pinkta dešimtmeti par kaima galingu traktorium buva padarīti keli kanalā (kur tekėji Traukšle intaką – ke­li maži upāle), o septinta dešimtmete pabaigō prasidėji visōtini melioracija, praktiškā visas kaims buva nusausints, o kažin kada pelkėtas lunkas pavīka ir suarti. Traukšlīs buva paversts cintriniu kanalu. Nameliorūta lika tik pagal Žalkeli buvusi Macijauskiū žemi. Tīsa pasakius, čia buva tokia naaiški priklausomībi: valdiškā ta kaima dalis buva priskirama Zobielijē, ale tos vītas žmones dėjos su Derkintās. Tarp Derkintū ir Zobielijas visada buva painiava. Pavīzdīs ir muna tievū šeima: to pačio trobo gīvenom nū 1940 m. Muna metrikō (1941 m.) īrašīta, kad gimiau Zobielijō, sesers Danes (1942 m.) – Derkintūse.

Porinims apie Lukšta buva dažnokā kartojams. Ale misliju, kad prīš kelis šimtmečius tose Lunkūse tikrā buva ežers. Dar daugiau: tas ežers galėji tinstīs iki pat Šilales. Juk nū pat Lunkū par visus Derkintus lig Šilales tinsoji žemuma su pelkīnās ir torpīnās. Ta žemuma skīri Derkintus ir Zobėliji. Ji buva tin, kur dabar kertās Dievyte gatvi su Birutes, Kēstute, Viltīs ir kitoms gatvėms. Tos žemumos likutis buva ravālis, katras ītekėji į Ašuti. Dar senās laikās po Vīkinta gatve (tarp Vītauta Didžioje g. ir Šilales kapū pradžios) buva padarīta betonini pralaida (tunelis). Tas ravalis (mun rodos, pavadinima jis naturėji) pavasari smarkē patvindava (kap ir Ašutis, Traukšlīs ir į anus sutekuntē kiti upālē ir ravālē). O įsivaizdūket, kas darės prīš 12 tūkstunčiu mētu – baiguntis paskutiniam ledīnmečiū: jug nū Gūbriū kaima pītines puses prasided Žemaitiu žemuma. Visi Derkintā, Leviškē, Zobielija ir pati Šilali buva po vundiniu. Vundū tekėji į Baltijas jūra, formāvos dideles upes (Minija, Nemuns), o paskum ir mažesnes – Jūra, Lokīsta, Traukšlīs, Ašutis su gausībi į anus įtekunčiu upāliu ir ravāliu.

Sovietmečiu daug kaimū išnīka, vīnkīmē buva iškilnoti ī tunkē surinstas sōdas dėl melioracijas. Derkintiškē napasidavi – visas kaims lika vīnkīmēs, išsidėstis pale du kelius, dabar Palokīste ir Traukšle gatves. Tīsa, kēles sodības išnīka (tarp anū ir muna babūnes soda), o dar daugiau naujū vīnkīmiu atsirada, kiti smarkē atsinaujina. Muna tėvū žēmė (8 aktarā, dar 6 aktarā miška, ale toliau prī Šilales pušyna) kažkada buva tik vīna sodība. Dabar, važiūdams Traukšle gatve (kels ī Nevočius pro Zobielija) suskaičiūju pinkes sodības. Dar vīns fakts: Derkintūse niekada nagīvena tīk žmoniū, kīk dabar – visa dvidešimta umžiu anū skaičius tik didėji: 1902 m. – 59, 1923 m. – 90, 1970 m. – 188, 2021 m. – 194 gīventojē. 

Bajavi žmones tī derkintiškē. Apie anū bajavuma (o ir slab­numa, ko nabūn) pašnekėsma kitūse rašinukūse.

Albīns BAGDONS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

Šilalės muzikinio teatro pristatinėti nebereikia – šis kolektyvas jau seniai pelnė žiūrovų simpatijas. Vis dėlto kiekvieną sezoną jo gretose atsiranda naujų žmonių ir naujų kūrybinių idėjų. Viena tokių permainų naujausiame operetės „Cirko princesė“ pastatyme – kostiumų dizainerė Gabija Žymančiūtė.

Teatro režisierius ir vadovas Antanas Kazlauskas ją pristato kaip jauną, bet itin gabią profesionalę. Tuo tarpu pati Gabija apie save kalba kur kas santūriau ir prisipažįsta, kad imdamasi šio darbo iki galo net neįsivaizdavo, kas jos laukia.

Pastūmėjo jaunatviškas optimizmas

„Kai buvo rodomas praėjusio sezono premjerinis muzikinio teatro pastatymas „Linksmoji našlė“, dar buvau studentė ir į teatrą ateidavau tik kaip žiūrovė. Tapusi profesionalia drabužių dizainere nusprendžiau nepasikuklinti – pati pasisiūliau teatrui. Netrukus sulaukiau režisieriaus kvietimo pokalbiui“, – apie savo kelią į teatro kolektyvą pasakoja pajūriškė Gabija.

Anot A. Kazlausko, toks merginos žingsnis pradžiugino: iki šiol nė vienas muzikinio teatro spektaklis neturėjo profesionalaus kostiumų dizainerio, rū­bus kurdavo darbščiosios siu­vėjos Daiva Kau­­nienė ir Livija Valauskytė. 

Gabija neneigia, jog darbas gimtinėje tapo didžiuliu iššūkiu, pareikalavusiu neįtikėtinai daug jėgų. Tuo labiau, kad tai buvo pirmas toks solidus užsakymas. 

„Man buvo įprasta sukurti rūbą, jį pritaikyti, prieš pasirodymą padėti apsivilkti, kad scenoje jis atrodytų taip, kaip įsivaizdavau. O Šilalės muzikiniame teatre masinių scenų veikėjų (choro, šokėjų) kostiumus teko derinti prie pagrindinių veikėjų rūbų, tuo pačiu žiūrint, jog kiekvienam jis tiktų tiek spalva, tiek modeliu. Labai greitai supratau, kad viena visko nepajėgsiu įgyvendinti, dėl to tariausi su nemenkos patirties turinčia siuvėja Livija – kartu ieškojome spalvų, audinių. O tada netikėtai paaiškėjo, jog mano įsivaizduotos spektak­ly­je plytinės spalvos audinio Lie­tuvoje nėra – suradome jo tik Amerikoje, iš kur jis keliavo ilgiau nei suplanuota“, – apie iššūkius pasakoja kostiumų dizainerė.

Vienu metu Gabijai teko plušėti tarsi keliais frontais: kurti kostiumų modelius, juos derinti prie vis gausėjančio kolektyvo, nors audinių buvo užsakyta mažesniam žmonių skaičiui, ir kartu stengtis neperžengti numatyto biudžeto. Todėl prisiėjo paragauti ir vadybininkės darbo: ieškojo pigesnių, bet tokios pat kokybės audinių, idėjų dairėsi dėvėtų drabužių parduotuvėse. pasitelkusi išmonę, ten įsigytus rūbus ardydavo ir pritaikydavo naujiems sceniniams kostiumams.

„Į priekį vedė jaunat­viškas entuziazmas. Atrodė, kad viskas įveikiama ir lengvai pada­roma. Bet realybė pasirodė daug sudėtingesnė, reikėjo taikytis ir prie atikėjų charakte­rių, ir perdėlioti prioritetus“, – atvirai pasakoja kostiumų di­zai­nerė.

Vis dėlto Gabija pripažįsta, kad ši patirtis buvo labai vertinga. Ji sako, jog dabar, jau sukaupusi daugiau praktikos, dirbdama su šiuo kolektyvu daug ką organizuotų kitaip.

Šilalė ar Paryžius – reikalavimai vienodi

G. Žymančiūtė sako tik Šilalėje supratusi, jog rūbų dizainerio darbas mėgėjų teatre – ypa­tingas. Ir svarsto, kad gal­būt sudėtinga dirbti buvo ir dėl to, jog kolektyvas buvo įpra­tęs prie kitokios kostiumų atrankos. Ji gi norėjo pakeisti nusistovėjusią tvarką, nes, mergi­nos įsitikinimu, ne atlikėjas sprendžia, kokį kostiumą vilkėti personažui, o jį turi parinkti režisierius bei dizaineris. 

„Tikiuosi, kad tiek aš, tiek visas kolektyvas iš šio bendro darbo išmokome daug pamokų. Esu tikra, kad jos pravers mano tolesnėje kūryboje. Žmonėms gal ir nesinori pokyčių, tačiau, mano manymu, tobulėjimas įmanomas tik tada, kai atsiranda aiškios ribos ir reikalavimai“, – sako Gabija.

Pasak dizainerės, Šilalės mė­gėjų muzikinis teatras yra uni­kalus – iš esmės vienintelis toks Lietuvoje. Čia šoka, dainuoja ir vaidina žmonės, kurie kasdieniame gyvenime neturi tiesioginio ryšio nei su scena, nei su kostiumų kūrimu. Visi kolektyvo nariai į repeticijas ar kostiumų matavimus dažniausiai atbėga tiesiai iš darbų: pasimatuoja, pasako, ką, jų manymu, reikėtų pataisyti, persirengia ir skuba atgal į darbą.

„Įprastame drabužių dizaine­rio darbe tokio skubėjimo ne­būna. Su modeliais kartu va­žiuo­jame rinktis audinių, ra­miai juos apžiūrime, vėliau de­riname detales iki mažiausių smulk­menų. O čia būdavo aki­mirkų, kai išpildavo devyni pra­kaitai, sužinojus, jog siuvėja ga­vo visai kitokios struktūros ar kito atspalvio audinį“, – prisimena kūrėja.

Nors pažįstami ją ramindavo, Gabija prisipažįsta esanti perfekcionistė, todėl kiekviena smulkmena jai labai svarbi. Be to, ji puikiai žino, kokie populiarūs yra muzikinio teatro pastatymai – jų pasižiūrėti į Šilalę atvyksta žiūrovai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

„Man svarbu, kokie bus mano darbai ir kaip juos pamatys potencialūs ateities klientai“, – sako dizainerė. 

Ir neslepia, kad po „Cirko princesės“ premjeros jai prireikė šiek tiek laiko atgauti kūrybines jė­gas ir ramiau pažvelgti į šią in­tensyvią, bet labai vertingą patirtį.

„Man labai patinka kurti, dirbti su žmonėmis, kuriems mano pagalbos reikia. Net nuėjusi į parduotuvę produktų matau, kuris rūbas neteisingai pasiūtas, kur spalvos nesuderintos. Mies­to renginiuose nevalingai atkreipiu dėmesį į mūsų valdžios vyrus bei moteris. Ne, su manimi ir tikėtina jokiu kitu dizaineriu ar stilistu jie nesitaria. Tik viena iš dabar valdžioje esančių moterų su manimi konsultavosi ir dėl Šilalės simbolikos spalvinės ga­mos. Sakiau, jog priimtinos vi­sos spalvos, išskyrus turkio/ru­dos derinį. Papildomai dar pasitariau su kitais dizaineriais – nuomonės sutapo. Deja, vėliau sužinojau, kad mūsų įžvalgos nebuvo įdomios, rajono valdžia pasirinko tą spalvinį derinį, kuris buvo visų atmestas“, – stebisi profesionali dizainerė. 

Žemaitiškas užsispyrimas padėjo pasiekti užsibrėžtus tikslus

Gabija nustebina prisipažinimu, jog nėra lankiusi meno mokyklos, nors potraukis menui, ypač drabužių kūrimui, atsirado dar mokantis Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. 

„Esu 1,8 metro ūgio, mėgstu avėti aukštakulnius, tad 190 centimetrų ūgio merginai beveik kiekvieną rūbą reikia taisyti ar perdaryti, rasti parduotuvėse tinkančių drabužių nelengva. Todėl pradėjau piešti namuose, tyliai, kad niekas net nežinotų. Mano kūrybą į dienos šviesą ištraukė dailės mokytoja Diana Rupšienė. Ji įkalbėjo gimnazijoje surengti darbų parodą, galbūt tai ir paskatino rinktis dizaino studijas Kauno kolegijoje“, – prisimena mergina.

Gabija prisipažįsta buvusi užsispyrusi: jei nebūtų pavykę įstoti iš pirmo karto, būtų bandžiusi tol, kol pasiseks. Tačiau viskas susiklostė palankiai – į kolegiją ji buvo priimta iš karto, ir dar į valstybės finansuojamą vietą.

„Atsidūriau man visai neįprastoje aplinkoje. Dauguma bendramokslių buvo kūrybiški, savito stiliaus, vadinamieji neformalai. Teko greitai susidėlioti prioritetus – man svarbiausia buvo darbas, nejaučiau jokio iššūkio valandų valandas dirbti prie modelio, kad rezultatas būtų toks, kokio siekiu. Deja, kai kuriems tai pakišo koją – iš viso kurso studijas baigėme tik septyniese“, – apie savo pasirinkimą pasakoja Gabija.

Konkurencija ne visada sąžininga

Ji pastebi, kad nors stilistų bei dizainerių poreikis Lietuvoje auga, o dauguma scenos žmonių įvaizdžiui kurti renkasi profesionalus, vis tik išsikovoti vietą „po saule“ pavyksta nedaugeliui.

„Dauguma kolegų dirba ir kitus darbus, nes iš kelių per metus sukurtų kostiumų paprasčiausiai neįmanoma išgyventi. Tiesą sakant, susidarė paradoksali situacija: dizaineriai yra brangiai apmokami specialistai, bet mokėti jiems niekas neskuba. Su tokiais „bend­radarbiavimo ypatumais“ ir pati susidūriau – pamačiau, kad ir garsūs stilistai kartais nevengia pasinaudoti pradedančiųjų dizainerių kūryba: tik vieni išdrįsta nurodyti tikrąjį autorių, o kiti – ne, vieni už „pasiskolintą“ modelį sumoka, kiti to nepadaro“, – šou verslo užkulisius praskleidžia G. Žymančiūtė.

Mergina neslepia, jog parengusi baigiamąjį studijų darbą „Dangaus odisėja“ sulaukė žinomų stilistų žinučių su prašymais „paskolinti“ savo darbus – derybose šilališkė išlaikė stuburą ir, nepaisydama garsaus stilisto vardo, pareikalavo nurodyti, kas yra modelio tikrasis autorius. Deja, buvo tokių, kurie atsisakė tai padaryti...

Gabija su pasididžiavimu rodo savo darbus, kuriais puošėsi žinomi Lietuvoje veidai: Evgenija Redko šilališkės sukurtą rūbą vilkėjo per „Sidabrinių gervių 2024“ apdovanojimus, Augustė Nombeko su Gabijos rūbais papuošė 2024 m. vasaros žurnalą „Elle Lithuania“ (abiejų stilistė Milda Metlovaitė), atlikėja Petunija, vilkėdama jos kurtu ir siūtu kostiumu, pernai dainavo Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio koncerte Vilniaus Rotušės aikštėje. G. Žymančiūtės sukurtų rūbų kolekciją buvo galima pamatyti ir 2024 m. Kaune vykusiame tarptautiniame mados šou „Apkalbos“. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Netrukus švęsime jau 36-ąjį atkurtos Lietuvos valstybės gimtadienį. Per šį laiką Lietuva labai pasikeitė, tačiau dar didesni pokyčiai įvyko visame pasaulyje. Šiandien net sunku patikėti, kad nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse spar­čiai populiarėjo vadinamoji „is­torijos pabaigos“ idėja. Jos esmė buvo paprasta: manyta, kad žmonija jau baigė svarbiausius ginčus dėl to, kokia santvarka yra geriausia, todėl ateityje beliks tik nedideli skirtumai tarp valstybių ir varžybos ekonomikos bei inovacijų srityje. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai atrodo beveik neįtikėtinai naivi prognozė. Kartais net kyla klausimas, ar net dviejų pasaulinių karų laikotarpiu žmonija buvo taip susipriešinusi ir taip lengvai pasiryžusi žudynėms, kaip atrodo dabar.

Natūralu, kad jaučiamės nesaugiai. Daugiau ar mažiau stabili pasaulio tvarka, kurią dešimtmečius bandėme suprasti ir prie jos pratintis, šiandien yra susvyravusi. Vieni konfliktai reiškia sparčiai augančias benzino kainas ir trūkinėjančias pasaulines gamybos bei prekybos grandines, kiti verčia vis daugiau lėšų skirti gynybai, o kiekvienas žingsnis didesnio saugumo link kainuoja labai brangiai. Todėl šiame kontekste su įkyriomis smulkmenomis pateikiama mūsų šalies Prezidento tvoros istorija atrodo apgailėtinai. Kita vertus, jau per „čekiukų“ skandalus įsitikinome, kad net ir nieko nestokojantys, įtakingas pareigas užimantys politikai nesustoja, kai atsiranda galimybė išspausti naudos sau – net jei toks elgesys gali atrodyti neteisėtas. Nebestebina nei galimai pasisavinti keli metrai valstybės žemės, nei įvairūs kaltinimai politine korupcija. Tačiau galbūt tai ir yra tikrosios pažangos ženklas: statybos inspektoriai nebijo apsilankyti net pas Prezidentą, o Specialiųjų tyrimų tarnyba daro kratas įtakingų politikų kabinetuose, nepaisydama, kokiai partijai jie priklauso.

Ieškodami pozityvių dalykų galime pasidžiaugti tuo, kad buvo daug laikotarpių, kai baiminomės, jog Lietuvos valstybė gali neatlaikyti stipresnio geopolitinio „čiaudulio“. Vis dėlto dabar laikomės net ir tokių sukrėtimų akivaizdoje. Taip pat išmokome gyventi ir tvarkytis nepaisydami to, jog kokią valdžią beišsirinktume, ji labai greitai nuvilia. Mano įsitikinimu, gera žinia yra tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų į valstybės ateitį vis dar žvelgia viltingai, nors nuo pat atkurtos nepriklausomybės pasitikėjimas politinėmis institucijomis dar niekada nebuvo taip smukęs. Tai rodo, jog vis tik sugebame atskirti valdžią nuo valstybės.

Pagaliau pavasaris pradeda rodyti savo jėgą. Įveikėme seniai matytą ir regėtą ilgą bei atšiaurią žiemą. Sumažės išlaidos šildymui, nebereikės taip bijoti paslysti. O kartu su pavasariu prasideda ir eilinė Seimo sesija. Prisipažinsiu – jos nelabai laukiu, nes jau kurį laiką atrodo, kad darniausiai ir skaidriausiai gyvename tada, kai politikai atostogauja, o ne skuba mumis „rūpintis“. Tai, kuo iš tiesų turėtų pasirūpinti tiek nacionalinė, tiek

vietos valdžia, yra žiemos padarytos žalos keliams taisy­mas. Tirpstantis sniegas atveria daugybę nemalonių „siurp­rizų“. O gal šiuo požiūriu netgi gerai, kad po metų vyks savivaldos rinkimai – daugiau vilčių, jog skirtingų lygmenų valdžia nenorės būti keikiama dėl nesutvarkytų duobių...

Per šalį aidi iki šiol neregėtas skandalas – mokytojai stojo ginti kolegės, o prie jų prisijungė ir dalis moksleivių. Tačiau vargu, ar šias dramas pajėgs sutvarkyti posėdžius atnaujinęs Seimas – konflik­tas Dzūkijoje apnuogino įsisenėjusią švietimo problemą, apie kurią pedagogai patyliukais kalba jau seniai. Į mokytojo profesiją, anot jų, vis dažniau žvelgiama iš „kliento, kuris visada teisus“, perspektyvos. Todėl daugelis pedagogų didžiausia savo profesijos prob­lema įvardija ne atlyginimą, o stresą santykiuose su mokinių tėvais – ypač tada, kai šie yra turtingi, gali paremti mokyklą ar turi politinės įtakos. Tikrai negalime kategoriškai įrodinėti, jog visi mokytojai yra nepriekaištingi profesionalai, bet nei mokytojo, nei mediko, nei kunigo profesija nėra ta sritis, kur galioja principas „klientas visada teisus“. 

Tačiau kokie skauduliai mus bekamuotų, kokie nesutarimai begadintų nuotaiką, vis tik tai yra mūsų Tėvynė – galbūt netobula, kerėpliška, galbūt neretai suirzusi ir melancholiška. Tačiau ji yra Kūrėjo dovana. Be abejo, čia yra ir tamsos, bet tvirtai tikiu paprastu principu: užuot keikę tamsą, pirmiausia turėtume patys pamėginti tapti bent mažos žvakės šviesa...

Andrius NAVICKAS