Savaitgalį Šilalėje tradiciškai šurmuliuos mugė. UAB „Mugių centras“, kuriam šios miesto šventės metu patikėta ją organizuoti, tikina, kad pre­kiauti užsiregistravo 80 dalyvių. Bet prekiautojai nepatenkinti. Pasak redakcijai laišką parašiusių prekybininkų, kainos už prekybos vietas išaugo šimtus kartų, todėl jiems teks branginti atsivežtas prekes. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

„Aš ne tik kad nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus, todėl kai po operacijos pamačiau, jog kojos nebėra, patyriau šoką. Juolab, kad po to net trijų kitų Ukrainos ligoninių chirurgai pareiškė, kad kojos amputuoti nereikė­jo“, – sakė iš Kyjivo į Kauno klinikas pervežtas Ričardas Savickas. 

Šį 55-erių verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkst. žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame likę vos keli tūkstančiai.

Birželio 24 d. lietuviai į Pok­rovską įvažiavo trim visureigiais, vieną iš kurių ketino padovanoti kariams. Dar atvežė padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų ir kitų reikmenų. Vos viską kieme už mūrinės tvoros ėmė iškraudinėti, atskridusi „Iskander“ raketa maždaug už 200 metrų sugriovė kelis namus ir užmušė penkis bei sužeidė 42 civilius.

Lietuviai apie aukas tada dar nežinojo, bet skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir išvažiuoti iš pavojingos vietos – rusai po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia ir antrą. Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.

Po antros raketos, nukritusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku, jog visgi rusai taikėsi į lietuvius, apie kurių atvykimą turbūt pranešė Mask­vai talkinantys vietos išdavikai.

„Buvome ką tik iškrovę siuntą ir ketinome sėsti į mašinas, kai pamačiau atskrendančią ra­ketą. Sušukau gultis ir pargrioviau šalia stovėjusį Ričardą, pats kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakojo savanoris.

Pargriaudamas 59 metų bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, jo bendravardis greičiausiai jam išgelbėjo gyvybę, bet pačiam pritrūko laiko atsigulti ant žemės. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, tiesa, vienos gydytojai nesiryžo ištraukti, ji pasiliko visam laikui...

„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs jį irgi puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau ugnies kamuolį ir dūmų bangą, o ant žemės pasijaučiau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau. Po akimirkos sušukęs, ar visi sveiki, išgirdau „Ričkos“ balsą „man ranka“, o aš riktelėjau „man koja“. Netrukus visi mane apspito, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per 15 minučių nuvežė į ligoninę“, – prisiminė sužeistasis.

Spėjama, kad per šitą sprogimą žuvo keli ir buvo sužeista keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, per kuriuos nukenčia kariškiai ar savanoriai užsieniečiai.

Kiti trys lietuviai buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Tačiau visi patyrė kontūziją ir dar tebejaučia galvos svaigimą, pykini­mą.

Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai nupjovė Ričardui ko­ją, nepadarę rentgeno nuot­raukos, nesukvietę medikų kon­siliumo ir nesiuntė jo į ta­me pačiame mieste esančią geresnę karinę ligoninę, kol kas neaišku. Spėjama, jog medikai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama ir versija, kad koją nupjovė tyčia, nes galbūt simpatizuoja Maskvai ir tokiu būdu siekė atkeršyti lietuviui už paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų kontora.  

Vilniečiui po kojos amputacijos teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų. Gulint Dnipro ligoninėje, raketa sugriovė šalia jos buvusį namą ir užmušė kelis žmones, o kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą pataikė trys bombos... 

„Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau kai bombos sudaužė vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikė nervai ir paprašiau išgabenti į Lietuvą – ėmiau manyti, jog raketos persekioja mane“, – prisipažino Ričardas.

Dar sunkesnis išbandymas jo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienos“ automobilį ir teko važiuoti per kitą punktą, esantį už 100 kilomet­rų, duobėtais kaimo keliais.

Jau buvo prasidėjusi kojos gang­rena, skausmo nebemalšino jokie vaistai. Į Kauną savanoris bu­vo atvežtas kritinės būklės, medikams po skubios operacijos pavyko ją stabilizuoti. Dabar vyras po truputį sveiksta. Tačiau vis dar jautriai reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka susapnavęs raketos kritimo momentą...

Laukia ilga reabilitacija. Per sprogimą buvo pažeistos akys, plaučiai, sutriko virškini­mas, vyras visą mėnesį praktiškai nieko nevalgė. Bet savijauta kasdien gerėja, o pasveikęs Ričardas yra nusiteikęs ir toliau gabenti paramą ukrainiečiams bei gyventi pilnavertišką gyvenimą.

Prieš lemtingąją kelionę į Pok­rovską Ričardas pažinojo fotografą R. Grigą, su kuriuo kelis kartus jau buvo lankęsis Ukrainoje. Tuo tarpu 47-erių bend­raamžių Žilvino Svitojaus ir Sigito Maliausko bei pastarojo žmonos, 43 m. Aivos Maliauskienės iki tol nebuvo sutikęs.

Ž. Svitojus socialiniuose tink­luose žinomas kaip karo ir politikos apžvalgininkas, turintis nemažą darbo žiniasklaidoje patirtį. S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenė­je, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius, o pastaruoju metu su žmona vadovaujantis pačių įkurtai paramos Kyjivui organizacijai „Gyvačių sala“.

Ričardo trys vaikai iš pirmos santuokos jau suaugę, o optimizmo pasveikti jam suteikia kasdien ligoninėje lankanti sužadėtinė. Drąsos savanoriui, jaunystėje lankiusiam bokso treniruotes, o vėliau tapusiam lenktynininku, netrūko niekada, ją jis pademonst­ravo ir per Sausio 13-ąją 1991 m. prie Lietuvos televizijos bokšto. Tada buvo ką tik baigęs milicijos mokyk­lą, nepabūgo rusų kareivių vado įsakymo pasitraukti nuo bokšto, liko prie jo, kulkoms ėmus lėkti ties galva. Už tokią drąsą Ričardas pelnė Gynėjo vardą bei Sausio 13-osios medalį.

Teisėsaugininko darbą, pra­ėjus keleriems metams po Sausio įvykių, metė ir pradėjo užsiimti verslais. Tuo pačiu prikalbino mamą Marytę nuvykti į  žurnalistės Editos Mildažytės laidą „Bobų vasara“ bei prisipažinti esant „vilko vaiku“. Taip pokariu buvo praminti iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą plūdę tėvų netekę ir badaujantys vokiečių vaikai, dalis kurių pakeliui žuvo, dalį įsivaikino lietuviai. Laida padėjo mamai surasti pusšimtį metų nematytus artimuosius bei sužinoti savo tikrąjį vardą ir pavardę. Šios istorijos pagrindu rašytojas Alvydas Šlepikas parašė tarptautinio susidomėjimo sulaukusią knygą „Mano vardas Marytė“.

Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Ričardas lankėsi Vokietijoje, kur jau keliolika metų gyvena mama su se­serimi. Viską me­tęs, jis skubiai atvyko į Alytų ir prisidėjo ku­riant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmą tokį Lietuvoje.

„Per naktį kartais priimdavome 500 pabėgėlių, juos regist­ravome, maitinome, suteikdavome trims paroms pastogę ir ieškojome apgyvendinimo Lietuvos miestuose”, – prisiminė savanoris.

Pasak jo, pradžioje beveik nelikdavo laiko miegui, vėliau prisijungė įvairios organizacijos, tapo lengviau. O kai sumažėjo pabėgėlių, Ričardas nusprendė vežti paramą, juolab, jog Ukrainoje turi draugų, jie ėmė to prašyti.

„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno, rusų kareiviams išmetus sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, aš irgi atsistatysiu, nes esu paveldėjęs mamos stiprybės genus ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiose sunkiausiose situacijose. Toliau vešiu paramą Ukrainai, ateityje laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu parašyti platesnę mamos bei jos sesers ir brolio išgyvenimų istoriją, privalau tęsėti pažadą draugei ir iškelti vestuves bei šokti su ja“, – ryžtingai kalbėjo Ričardas. 

Pasveikti jam linki ir gausiai lankantys kiti savanoriai. Jie yra nusiteikę skelbti paramos akciją moderniam protezui įsigyti. Tuo atveju, jei Sveikatos apsaugos ministerija neįstengs parūpinti brangaus pirkinio. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Trys žmonės, trys nugyventi gyvenimai. Senatvėje, gyvenimo saulėlydy, visi norime tik vie­no – kad kas nors aplankytų, pabūtų kartu, pasišnekėtų, jei reikia – padėtų, patrumpintų ir palengvintų vienatvės valandas... 

Ir dabar aš, gerokai įbridęs į devintą dešimtį, geriau suprantu, koks malonus yra kito žmogaus dėmesys, geras žodis, kaimyno palabinimas, pagalba ar bent pasiūlymas padėti nukasti nuo tako sniegą, įnešti glėbuką malkų...

Mokytojas Kazimieras Šetkus 

Vytogaloje turėjau laimės susipažinti ir bendradarbiauti su Vytogalos pradinės mokyk­los mokytoju K. Šetkumi. Kartu su juo darbavomės Stasio Girė­no gimtinės muziejuje, klėtelėje įrengėme Vytogalos kaimo istorijos ekspoziciją. Čia dar tebėra Kazimiero nubraižyti kaimo rėžiniai sklypai, įvairių laikotarpių Vytogalos bei aplinkinių kaimų gyventojų sąrašai. Muziejaus teritorijoje, greta Ne­pri­klau­so­mybės 10-mečio kry­žiaus, stovi akmuo čia gyve­nusiam ir mokytojavusiam gar­siam keliau­tojui Matui Šalčiui atminti su Kazimiero išlietu buvusio mokytojo metaliniu bareljefu. 

1990 m. kartu meistravome Lietuvos Nepriklausomybės 10-me­čiui paminėti atstatomą kryžių. Par­vežėme didžiulį ąžuolą į Kazimiero kiemą, nužievinome, užplakėme šniūrą iš abiejų ąžuolo pusių. 

Prisimenu, 1959-aisiais dirbau su meistrų statybininkų bro­lių Alek­sandro, Stanislovo, Pet­ro Rim­kų bri­gada. Pradžiai mums liepė nutašyti rąstą. Tą moku. Pradėjau tašyti. Meistras liepė užplakti ir ant­rą rąsto pusę. Aš paklausiau: „Kodėl?“ Meistras atsakė trumpai: „Taip reik“. Daugiau nebeklausinė­jau: jei pasakė, matyt, taip reik. O ko­dėl taip reik, sužinojau po 30 me­tų.

Su tuo „taip reik“ kaip tik ir susidūriau Vytogaloje dirbdamas Nepriklausomybės kryžių. Dieną nutašiau vieną pusę, o kitąryt atvažiavęs žiūriu ir netikiu – kreivai nutašyta, linija nukrypusi 6 centimetrus. Pats ant savęs pykstu – atrodo, jau buvau patyręs statybos darbuose, o dabar taip kreivai nutašiau. Ruošiuosi pertašyti tą išlinkimą. Šalia stovi Kazimieras, santūriai šypsosi, o tada ramiai pasako: „Kai nutašysi antrą pu­sę, rąstas pats iššsitaisys“. Pasirodo, jis tą paslaptį žinojo. 

Kartu rengėme ir knygą „Vytogala“. Vėliau Kazimieras išleido knygą „Šilalės kraštas ir mokykla. Kazimiero Šetkaus atsiminimai“, surinko išsamią kartoteką apie Šilalės rajono partizanus.

Gyvenimo galulauky Kazimie­ras liko savo namuose vienas. Kartą aplankiau jį, radau kieme. Sako: „Stoviu, stoviu prie vartelių, Žiūriu, žiūriu, gal kas užsuks.“ 

Vis užsukdavau. Kazimieras, būdavo, stovi pasirėmęs prie vartelių, šypsosi linguodamas galvą ir tyliai sako: „Nebe tas jau Klemensas kaip buvo seniau, nebe tas. Jau vejiesi mane, bet nepavysi. Vis tiek aš išeisiu pirmiau...“ 

Senukas žemdirbys 

Ak, ta nelemtoji senatvė. Rodos, galva dar dirba, spėji sugaudyti sa­vo mintis, bet kūnas nebeklauso, atsilieka. O jauni ne­nori suprasti.

Atgimimo pradžioje buvau Ši­lalės savivaldybėje dėl žemės reikalų. Dvi darbuotojos ruošiasi eiti pietauti. Girdžiu, kaip prie langelio stovinčiam seneliui trumpai burbteli: „Ateik po pietų“.

Ir taip jau atsitiko, kad, einant pro duris, tam pačiam se­nukui, gy­va bėda, nusmuko kelnės. Pro šalį eidamos tos pa­čios dvi darbuotojos metė rep­liką: „Dieve Dieve, jam dar žemės reikia“. 

Priėjęs padėjau seneliui pasikelti kelnes. Jis kiše­nėje susirado vinį, kurią panaudojau vietoj ištrūkusios sagos... 

Nors tai buvo jau seniai, ir dabar prisimenu tą iš susijaudinimo negalintį ištarti nė žodžio senelį, jo pilnas ašarų akis, dėkingą žvilgsnį.

Senieji žmonės viršutinio ap­siausto kišenėje visada nešiodavosi (turėdavo) po vieną ki­tą vinį. Jomis pasinaudodavo sutrūkus pakinktams, ištrūkus burnoso (viršutinio milinio apsiausto) sagai. 

Petrė Kasputytė

Gyvenime teko susipažinti ir keletą metų pabendrauti su skaudaus likimo paženklinta močiute P. Kasputyte iš Paegluonio kaimo Batakių seniūnijoje, Tauragės rajone. Važiuojant į Tauragę, akis vis užkliūdavo už šiame kaime prie plento stovinčios mažos sodybėlės. Trobelė vienu galu, nedidelis tvartukas su daržinėle, jauja ir mažytė klėtelė. Kartą užsukau. Namuose radau šeimininkę P. Kasputytę, senučiukę su lazdele. Ji mielai papasakojo apie savo gyvenimą. Mirus tėvams, Petrutė liko be šeimos, sakė, daug metų gyvena viena. Darbus apdirbti padėdavo kaimynai, jau keletą metų ją lankė socialinė darbuotoja, kuri atnešdavo maisto, išvirdavo sriubos, aptvarkydavo. Viskas būtų neblogai, tik ta vienatvė, anot Pet­ru­tės, pabosta. 

Upynos muziejui ji atidavė kėdutę ir jos tėvelio naudotą smetoninį galąstuvą. Jis buvo įdėtas į jo švarko kišenę. Pasakojo Petrutė, kad kai tėvelis parėjo pjovęs pievą, švarką pakabino ant sienos. Bet netikėtai susirgo, taip ir nebesikėlė. Švarkas su galąstuvu kišenėje liko kaboti dar apie 50 metų. Muziejuje jie tik žinančiam primins mažosios sodybėlės likimą...

Lankiau Petrę keletą metų, atveždavau medaus, išsišnekė­da­vo­me. Sakydavo: „Laukiu, lau­kiu. Jau ir sniegas nutirpo, o tavęs vis nėra. Mašinos vis bėga ir bėga pro šalį. O kai viena sustojo, žinojau, kad tu ateisi“.

Kartą užsukęs Petrutės neberadau. Durys atidarytos, lazdelė padėta ant stalo, ant sienos tebekabo jos tėvo apsiaustas. Susiradau kaimynus, sužinojau skaudų senutės likimą. Pasirodo, atsirado niekadėjas, kuris ją kankino ir nužudė. Susirinko kuklius jos maisto likučius, po to dvi dienas slapstėsi jos daržinėje...

Tuščia sodybėlė dar kurį laiką stovėjo. Bet atsirado kitas valkata, kuris pakišo degtuką. Iš gaisravietės dar ištraukiau keletą kaimo kalvio kaltų durų vyrių. Taip dingo dar vienas mūsų krašto istorijos puslapis...

Trys mano prisiminti seneliai, atkeliavę į gyvenimo galulaukį, ku­rį laiką liko vieni, bet neužgeso noras pabendrauti, pasikalbėti, pajausti artimo, kaimyno, buvusio mo­kinio rankos, gero žodžio, kad ir menkutės paramos, kad ir mažo dėmesio. Seneliui Šilalėje užteko vienos vinies ir mažos pagalbos užsegti drabužį; Kazimieras jautėsi laimingas, sulaukęs prie vartelių kaimyno, buvusio savo mokinio; Pet­rutė džiaugėsi sulaukusi pavasario, pražydusių obelų, pravažiuojančio žmogaus su šviežio medaus stiklainiuku.

Dabar jie, kaip labai gražiai kažkada pasakė viena tokia pat močiutė, „visi jau išėjo avinėlių ganyti“...

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

A. AMBROZOS nuotr.

„Visur sutiksi žvirblį ir lietuvį“, – šiuo posakiu įsitikinau jau tada, kai pirmą kartą išvykau už Atlanto, į Jungtines Amerikos valstijas. Susi­radusi darbą mažo salos mies­telio viešbutyje, netrukus susi­pa­ži­nau su ten dirbančiais trim lie­tu­viais. O da­bar paaiškėjo, jog lietu­vių ne­trūks­ta ir Naujojoje Zelan­dijoje.

Nors vos pradedant temti paprastai eidavau į palapinę ruoštis miegoti, paskutinę naktį Kuko kalno stovyklavietėje nu­spren­džiau neskubėti – jei pa­lauksiu ilgėliau, pamatysiu žvaigž­dė­tą foną savo įspūdingam kalnų vaiz­dui, gal net pasiseks pama­ty­ti krintančią žvaigždę, nes kaž­kodėl išskirtinai nesėkmingai šioje šalyje dar nemačiau nė vienos, nors dangų stebėjau kone kiekvieną giedrą naktį pastaruosius tris mėnesius. O kas kitas padės išpildyti mano norus?

Apsitaisiusi šilčiausiais turimais drabužiais, pasiruošiau suvalgyti saldų batonėlį, atsisėdusi ant šalia palapinės atsinešto akmens–kėdės. Danguje imant rodytis vis daugiau žvaigždžių, sėdėjau tyloje ir girdėjau tik burnoje girgždančius batonėlio riešutus. Mano tylą išblaškė į kaimynystėje esantį tuščią plotelį atskubėjusi jauna mergina. Nusimetusi kelioninę kuprinę, ji puolė statyti palapinę. Tamsoje bėgiodama, mergina bandė išsiaiškinti, kaip, ką ir kur prikabinti, įsmeigti, pririšti. Pažvairavau jos pusėn ir su savo kvailu neišmanymu, o gal lietuvišku įpročiu „nekišti nosies į ne savo reikalus”, atkandau dar vieną batonėlio kąsnį. Ir išgirdau, kaip praeinantis kitas stovyklavietės kaimynas merginos paklausė: „Do you want a headtorch? I have one”. (liet. „Ar nori galvos žibinto? Turiu vieną”). Jai pri­ėmus pasiūlymą, šis tuoj pat sugrįžo su žibintu rankose. Mano mintis apie krintančias žvaigždes greitai pakeitė paprasta išvada – esu iš medžio iškritusi nesusipratėlė: juk ir aš turiu galvos žibintą, netgi esu pasikabinusi jį ant kaklo. Tai kodėl nesuskubau pasiūlyti? 

Kramtydama batonėlį nusprendžiau – jei man suvalgius naktipiečius pasirodys, kad šalia palapinė dar nestovi, nueisiu padėti merginai išsiaiškinti palapinės statymo peripetijas. Šioje stovykloje tokios tikrai kyla – kad naktimis įsisiuntantis vėjas palapinės neišdraskytų, reikia kuo tvirčiau įsmeigti kuoliukus. Kadangi to padaryti neišeina dėl po plona uoliena pasislėpusio akmens, reikia sugalvoti alternatyvą. O mano taktika kuoliukus apramstyti sunkiais akmenimis veikia pakankamai gerai. Galėčiau pasidalinti. 

„Kalakutas begalvodamas ir išvirė”, – pasakytų mano mama.

Kol laukiau tinkamo momento, kai pasirodys, kad merginai susitvarkyti pačiai nepavyksta, prie jos priėjo kita keliautoja, kuri, supratau, yra jos pažįstama ir bendrakeliauninkė. Ir jos pradėjo kalbėtis lietuviškai!  

Beliko nusijuokti ir nueiti pasisveikinti. Išsišiepusi jau visiškoje tamsoje priėjau: „Tai labas vakaras!” 

Dar gerokai prieš išvykstant į kelionę, socialiniuose tinkluose pasekiau po Naująją Zelandiją keliaujančių žmonių grupes. Ten jie dalinasi įrašais, stengiasi surasti kelionės draugą, pakeleivį, transportą, prieglobstį, dalijasi patirtimis ir patarimais. Dešimtis tūkstančių narių turinčioje grupėje pamačiusi vienos lietuvės įrašą apie jos planuojamą kelionę Naujosios Zelandijos pietinėje saloje, parašiau jai, kad ne tik keliausime tuo pačiu metu, bet ir tomis pačiomis kryptimis. Deja, nors kelias dienas bandėme planus tiksliai sukoordinuoti ir vieną ar du žygius nueiti kartu, norai prasilenkė viena ar dviem dienomis. Galiausiai nusprendėme nieko iš anksto nebedėlioti – aš turiu šiek tiek mažiau laiko, nei ji, tad keliausiu truputį greičiau. Ir nors, kaip jau susitaikėme, susitikti nepavyks, viena kitai padėsime pasikeisdamos informacija apie jau nueitus kelius, jų rezervacijas ir kitus panašius reikalus.

Bet štai iš Ugnės gaunu žinutę – ji sužinojo, kad tą dieną, kai planavau išvykti iš Kuko kalno miestelio į Te Anau, tuo pačiu maršrutu važiuos ir du ispanai, savo kelionės planu pasidalinę toje pačioje socialinės medijos grupėje. Vaikinai skelbė norintys susirasti pakeleivių ir taip sumažinti gana tolimos kelionės kuro sąnaudas. Valio – juk įveikti 500 kilomet­rų, „tranzuojant” pakelėje užtruktų visą dieną... Tad, padėkojusi Ugnei, susitariau su vaikinais, kad keliausiu kartu.

Su Kuko kalno miestelio stovyklavietėje naktį sutiktomis lietuvėmis šnekučiavomės tomis pačiomis keliautojams įprasto­mis temomis: iš kur atvykai, kiek laiko, kur toliau. Atėjus eilei planus papasakoti man, pasakiau, jog Kuko kalno miestelyje leidžiu paskutinę naktį – į Te Anau išvykstu jau rytoj.

„Pasisekė man, – sakau, – kelias gana tolimas, tiesioginiai autobusai nevažiuoja, bet mane paims kažkokie du ispanai”. 

„Ispanai?” – su šypsena į ma­ne dūrė pirštu mergina, tamsoje ilgai stačiusi palapinę. 

Tada ir paaiškėjo, jog sutapimas dar didesnis, nei manyta iš pradžių: mano stovyklavietės kaimyne tapo su manim susirašinėjusi ir pavėžėjus man suradusi Ugnė. Toks pat, kaip ir aš, pasiklydęs lietuviškas žvirb­lis...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas tarptautinis Klaipėdos festivalis per keletą metų tapęs vienu karščiausių Lietuvos kultūrinio gyvenimo taškų, sutraukiančiu būrius operos, klasikinės muzikos ir šokio gerbėjų į Baltijos pajūrį pačiame atostogų sezono įkarštyje, rugpjūčio 2–14 dienomis vėl lauks savo gerbėjų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir festivalio meno vadovė Laima Vilimienė sako, kad festivalio išskirtinumą visų pirma lemia aukštosios kultūros renginiams iš pažiūros ne itin deranti vieta ir aplinka – istorinis laivų statyklos elingas tarp Klaipėdos piliavietės ir Kuršių marių, tapęs festivalio vizitine kortele ir neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu muzikinių spektaklių kūrėjams, mėginantiems kaskart vis kitaip kūrybiškai įveiklinti šį pramonės paveldo objektą.

„2020 m. Klaipėdos miesto gimtadienio proga į elingą įspūdingai įplaukė R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ laivas, nustebindamas ne tik viso pasaulio publiką, bet ir atnešdamas supratimą menininkams, kad ši ypatinga vieta skirta unikaliems pastatymams“, – akcentavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. „Visi šių metų festivalio renginiai teatralizuoti. Jie bus pristatyti lokaciją festivalio metu vis keičiančioje scenoje“.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras džiaugiasi ir didžiuojasi ilgamečiu Klaipėdos festivalio mecenatu VMG grupe. „Kultūra – didžiulė vertybė, o mes jaučiame pareigą ją puoselėti. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie gražių renginių, vykstančių elinge. Ši netikėta meno vieta, kaip ir Klaipėda, ypač atgyja vasarą. Gera būti, kad ir maža, bet to veiksmo dalimi. Ir, žinoma, didžiuojamės, kad Klaipėda turi naujausią šalyje muzikinį teatrą!“, – sakė VMG grupės Personalo direktorė Raimonda Mačiulskienė.

Baleto trupės vienybei

IV tarptautinį Klaipėdos festivalį, kviečiantį iškilmingai ir pakylėtai švęsti Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, rugpjūčio 2–3 dienomis pradės pasaulinė vienaveiksmių šiuolaikinių baletų diptiko premjera „Reverb‘as“, kurią rengia choreografai Gajus Žmavcas (Slovėnija, Lietuva) ir Douglasas Lee (Jungtinė Karalystė, Vokietija).

Pirmoje vakaro dalyje naujasis KVMT baleto trupės meno vadovas, slovėnų choreografas Gajus Žmavcas žada elinge susirinkusiai publikai pademonstruoti visą trupę kaip vientisą organizmą. Pasak jo, „pavadinome šį šokio spektaklių diptiką madingu žodžiu „reverbas“, nes tikimės, jog naujų šokio spektaklių pasaulinės premjeros rezonuos, nuaidės plačiai ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Spektaklio pavadinime „Audio Unit“ (Garso elipsė) susijungia du man svarbūs dėmenys: garsas arba muzika, kurią kuriu pats, ir vienetas – mūsų trupės narių visuma ir vienybė. Tai pirmasis Klaipėdos baleto trupės pastatymas man tapus jos meno vadovu, dėl to jame pasirodys visi trupės šokėjai,“ – aiškino choreografas. Apvilkęs šokėjus savo kurtais androginiško stiliaus kostiumais, kuriuos įkvėpė praėjusio amžiaus aukštosios mados reminiscencijos, choreografas kuria elegantišką ir patrauklią spektaklio vizualinę estetiką. Jis taip pat yra ir spektaklio garso takelio autorius.

Antroje vakaro dalyje Klaipėdos scenoje debiutuoja žymus britų šiuolaikinio baleto kūrėjas Douglasas Lee. Po baleto studijų gimtajame Londone tapęs Štutgarto baleto trupės nariu, jis jau beveik trisdešimt metų gyvena ir dirba Vokietijoje, nuo 2011 m. kuria spektaklius kaip laisvai samdomas choreografas Europoje, JAV, Kanadoje. Tiesioginės kviestinio choreografo ir Klaipėdos baleto trupės sąveikos rezultatas – šokio spektaklis „Callisto“ (Kalista), kuriame darniai susijungia abstrakti šiuolaikinė choreografija, elektroninė muzika ir natūrali elingo aplinka. Garso takelį spektakliui sukūrė ne vienam D. Lee šokio spektakliui muziką anksčiau kūręs Berlyne gyvenantis australų garso menininkas ir prodiuseris Nicolasas Sávva.

Festivalį vainikuos karališka fejerija

Rugpjūčio 8-ąją publikai pageidaujant į elingą grįžta grandiozinis režisieriaus Daliaus Abario sukurtas videografinis spektaklis „Carmina Burana“. Videografinis spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą, kuri tituluojama vienu įspūdingiausių pasaulio muzikos šedevrų. Žymiosios kantatos sceninis atlikimas III Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, tapo triumfuojančiais šaukiniais 2023 metais minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų.

Rugpjūčio 10-ąją muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“ skambės geriausi crossover žanro hitai iš žymios britų dainininkės Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasikinė muzika. Pasak Laimos Vilimienės, „A la luna“ sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais kuriama romantiška, šiek tiek mistiška mėnesienos nutviekstos nakties nuotaika. Muzikinę šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.

Didžiulio profesionalų bei scenos meno gerbėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio sulaukiantį festivalį rugpjūčio 14-ąją vainikuos muzikinė fejerija „Ugnies ir vandens muzika“ su įspūdingu fakyrų pasirodymu. Čia skambėsiančios Georgo Friedricho Händelio siuitos „Muzika karališkiesiems fejerverkams“ ir „Vandens muzika“, atrodytų, specialiai parašytos šiam įspūdingam reginiui. Didžiąją fejerijos muzikinės programos dalį, kurią parengė Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovas, dirigentas ir trombonininkas Egidijus Miknius, sudaro didikų iškilmėms, klausymosi malonumui ar dvasiniam nusiraminimui sukurti baroko genijų kūriniai ar jų ištraukos, aranžuotos variniams pučiamiesiems ir mušamiesiems instrumentams. Muzikinę fejerijos programą atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro varinių pučiamųjų ir mušamųjų grupės bei varinių pučiamųjų kvintetas „Sonum Brass Ensemble“. Dalyvaus ir ugnies pasirodymus visoje Lietuvoje rengianti trupė „Viduramžiai LT“, kuri festivaliui sumanė ypatingą ugnies šou.

KVMT inform.

Šilalė šiemet savo gimtadienį ruošiasi švęsti, į gatves sukviečiant jau­ni­mą – būtent jaunimui skirti dauguma šventės renginių, kuriuose bus vie­tos ir menui, ir šokiams, ir pokalbiams.

Šeštadienį, nuo 11 val., Šilalėje prisistatys mobilaus darbo, projekto „Jungtys” organizatoriai, informacinio tink­lo EURODESK LIETUVA rengėjai, „Jaunimo informavimo ir konsultavimo taškas”, „Apskritasis stalas”, Jaunimo reikalų tarybos atstovai, Atviro jaunimo cent­ras ir kt. Taip pat vyks motorolerių pa­roda, bus atidaryta stalo žaidimų erdvė, Alinos Malevanovos piešimo pamoka, virtualios realybės užsiėmimai. Šventėje taip pat vyks improvizuotas gatvės menas – tapyba ant automobilio realiuoju laiku su menininku Edvardu Šepučiu (SHEPA ART). Antroje dienos pusėje planuojami jaunimo grupių „Pažymėti” ir „Paradoksas” pasirodymai, o šventę uždarys diskusija „Pokalbiai su (ne)jaunimu”.

Tauragėje tebesitęsia džiazo dienos. Rugpjūčio 1 d., 18 val., Pilies kiemelyje skambės Henri Herbert: Blues Piano Grooves (fortepijonas, JAV/Jungtinė Karalystė) muzika, rugpjūčio 6 d., 19 val., Panemunės pilyje (Jurbarko r.) lauks Bai Kamara JR & Voodoo Sniffers (Belgija/Siera Leonė), o rugpjūčio 14 d., 18 val., Smalininkų senajame uoste/Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto Smalininkų kultūros centre pasirodys retro grupė „Kartą Amerikoj”. Tad jei dar nespėjote suplanuoti likusių vasaros savaitgalių, renginio organizatoriai siūlo pa­įvairinti juos aplankant Tauragės džiazo festivalio koncertus. Kokybiška muzika  dovanoja galimybę išgirsti klasikinių ir dar negirdėtų džiazo ritmų, kūrybiškoje aplinkoje sutikti kitokį save ir mėgautis unikalia patirtimi.

Tytuvėnų vasaros festivalyje įvyko jau tradicija tapęs fortepijono muzikos savaitgalis. Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje Europos klasikinės muzikos kūrėjų interpretacijas atliko jaunasis pianistas, tarptautinių konkursų laimėtojas, kritikų itin vertinamas Rokas Valuntonis, kuris yra pelnęs aukščiausius apdovanojimus daugiau nei 20-yje tarptautinių pianistų konkursų Lietuvoje, Italijoje, Švedijoje, Belgijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Olandijoje, Vokietijoje. Sekmadienį festivalyje pasirodė vienas geriausių amerikiečių pianistų Andrew Brownell. Dienraštis „The Oregonian“ rašė, kad A. Brownell „savo protu daro įspūdį tiek pat, kiek ir rankomis“. Pianistas specialiai šiam festivaliui į programą įtraukė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius. Festivalis rengiasi pristatyti dar du renginius – rugpjūčio 10 d. koncertą Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje bei festivalio uždarymo koncertą, kuris rugpjūčio 18 d. bus surengtas Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje. Dalyvaus Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Leila Sherzai (sopranas, Ukraina), Robertas Šervenikas (dirigentas).

Kotryna PETRAITYTĖ

Liepos 15–19 d. Pajūrio rekreacinėje teritorijoje šur­mu­liavo 10-oji vaikų ir jaunimo etnokultūrinė stovykla „Et­no­kultūros kūrybinės dirbtuvės”, skirta šimtmetį šven­­čiančiai Lietuvos dainų šventei bei žemaitiško rašto me­­tams paminėti. Gausus būrys etnokultūrinės veiklos pasiilgusių dalyvių, per 200 jos puoselėtojų, grupė mūsų rajone gyvenančių ukrainiečių, savanoriai, veiklų ir edu­kacijų vadovai, kultūros darbuotojai prasmingai praleido laiką, primindami etnokultūros tradicijas, liaudiškos mu­zikos garsais ir tradicinių šokių ritmais sujudino Pajū­rio miestelį. 

Stovyklautojus sveikino ir įsimintinų akimirkų linkėjo savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė, stovyklos iniciatorė bei organizatorė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė, scenos režisierė (etnografijai) Ilona Raudonienė. Nors didžioji dalis stovyklautojų buvo iš Šilalės rajono, kaip ir kasmet, prie stovyklos gyvybingumo prisidėjo jaunimas iš Šiaulių Dainų muzikos mokyklos vaikų folkloro ansamblio „Vieversėlis“, Tauragės kultūros centro Skaudvilės folkloro ansamblis ,,Inkstiliuks“, Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblis „Ratilėlis“ (vad. Justas Morkeliūnas ir Vitas Ilekis), muzikantai ir šokėjai Jūratė ir Donatas Stak­vilevičiai, Augustas Černiauskas, Adrijus Alminas, Austėja Alminaitė, Paulius Kalbys ir kt. Kiekviena diena buvo kupina įspūdžių: kūrybinės veiklos, galimybė pasigaminti gražių darbelių, linksmos etnokultūrinės vakaronės, tradicinių šokių meistriškumo mokymai, lauko žaidimai, „Talentų vakaras“, naktinis žygis su šauliais, organizuotas Jurgitos Rumšienės ir Algimanto Dragūno, brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono (vadas plk. ltn. Mantas Ragulis) veikla, kurią pristatė personalo viršininkas kapitonas Kęstutis Danaitis ir visuomenės informavimo specialistė

Irma Krušienė. O kur dar susitikimai su NATO kariais, sąjungininkais iš Nyderlandų ir Čekijos, išgyvenimas gamtoje, įvairios pramogos, žaidimai ir kt. Etnokultūrinę stovyklą praturtino iniciatyvinės grupės (vad. Gabija Jakaitė) „Pokalbiai su (ne)jaunimu“, kuriuose dalyvavo kvalifikuota baleto artistė Monisha Modesta Butautytė, ją kalbino Atviro jaunimo centro savanoris Vykintas Mylimas, užsiėmimai su psichologu-psichoterapeutu Gyčiu Širvinsku. Kaip ir kasmet, stovyklautojai apsilankė etnografinėje sodyboje „Givenėms“ Bilioniuose, kur stebėjo tautodailininkų kūrybos procesą, koncertavo plenero dalyviams. 

Stovykloje tradiciškai daugiausiai dėmesio skirta etnomuzikavimui, moderniam folklorui, seniesiems amatams: medžio drožybai, bitininkystei, šiaudinių sodų rišimui, nesudėtingų liaudies instrumentų ir žaislų gamybai, tautinio kostiumo detalių siuvimui, taip pat žemaičių kalbai, raštui ir kt. Kasdien stovyklautojus džiugino „Žemaičių radijo“ naujienos, kurias pristatydavo Dovydas Vaitkus ir Indrė Raudoniūtė.

Stovyklautojai sulaukė ir draugų, bičiulių bei artimųjų, kuriems nesvetima etnokultūra – juos sveikino Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, seniūnijos atstovė Soneta Būdvytienė, Lietuvos kariuomenės Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vyriausiasis  puskarininkis srž. mjr. Žyd­rūnas Bajalis, sveikinimą perdavė Seimo narys Jonas Gudauskas. Susirinkusieji mėgavosi stovyklos dalyvių koncertu-paroda bei Adrijaus Almino muzikine programa „Tegyvuoja medis prie upės“, grupės „Kūjeliai“ ir jos lyderio Juliaus Vaicenavičiaus koncertu, linksminosi grojant jungtinei liaudies muzikantų grupei bei DJ Emai.

Be galo džiaugiamės, jog kiekvienais metais atsiranda savo krašto tradicijų išsaugojimu ir puoselėjimu besirūpinančių žmonių, palaikančių, paremiančių etnokultūrinės stovyklos organizatorius, suprantančių būtinybę prisidėti prie turiningo vaikų ir jaunimo vasaros poilsio.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurių dėka ši stovykla įvyko: projektą iš dalies (6500 Eur) finansuojančiai Šilalės savivaldybei, brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionui ir vadui plk. ltn. M. Raguliui, Pajūrio seniūnijai ir seniūnei Romai Veščiūnienei, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai bei jos direktoriui J. Žymančiui, nuostabiam valgyk­los kolektyvui (vedėjai Audronei Juškienei, Reginai Labokienei, Renatai Nem­čauskienei, Reginai Černiauskienei), informaciniam rėmėjui „Šilalės artojas“, priemonėmis edukacijoms parėmusiems Virginijai ir Sigitui Juškūnams, Švietimo pagalbos tarnybai, Bilionių seniūnijai ir Bilionių kaimo bendruomenei, Šilalės viešajai bib­liotekai.

Didžiulė padėka darbščiai Šilalės kultūros centro komandai, Lietuvos kultūros centrų ir švietimo įstaigų darbuotojams, tautodailininkams, amatininkams, muzikantams, „Etnoklubo“ nariams, savanoriams iš Turkijos bei Amerikos, padėjusiems surengti 10-ąją etnokultūrinę stovyklą, kurią organizavo Šilalės kultūros centras ir VšĮ „Etnoklubas“.

Guoda JUŠKAITĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ – tradicinis renginys, šiemet ir vėl subūręs menininkus bei meno mėgėjus, skatinančius visuomenę domėtis savo krašto tradicijomis, istoriniais įvykiais, kultūriniu ir gamtiniu paveldu, puoselėti žemaičių kalbą. O jame organizuojamos veiklos ugdo vienybę ir susitelkimą, suteikia galimybę išgyventi bendrą kūrybos džiaugsmą, susimąstant  apie praeities svarbą dabarčiai. Plenero metu sukurti darbai paliks kultūrinius ženklus visiems šiandien ir ateityje gyvensiantiems. 

Bilionių piliakalnio papėdėje esanti etnografinė sodyba „Gīvenėms“ – unikali vieta susirinkti meną, kultūrą, etnografines tradicijas puoselėjantiems žmonėms. Tad ir šiemet joje netrūko kūrybinio  šurmulio, kurio rezultatas – 4 ąžuolinės skulptūros ir akmens skulptūra „Mitologinė gilė“ (aut. Adolfas Teresius), pastatytos Bilionių parke. „Šokančios gervės“ (aut. Vidas Nu­garas) ir žemaitiška meškutė „Kun tu“ (aut. Nerijus Alšauskas) papildys ankstesniais metais kurtą Bilionių parko kompoziciją, o etnografiniais motyvais puoštos sūpynės (aut. Alvydas Pocius) džiugins vaikus. Prie įvažiavimo į gyvenvietę nuo šiol visus pasitiks ženklas žemaičių tarme „Biliuonē“ (aut. Raimundas Puškorius).

Plenero metu pristatyti ne tik medžio drožimo ir akmentašystės, bet ir kiti senieji amatai. Odininkystės meno mokė ir papuošalą pasidaryti kvietė edukatorė Romutė Gervylienė, šiaudinių sodų rišimo subtilybėmis dalijosi tautodailininkė Julija Jauniuvienė, o keramikas Vitalijus Baltutis pristatė puodžiaus amatą. Šaukštus drožė ir ornamentais margino tautodailininkas R. Puškorius. „Pasmuokavuok, kāp skanē“ – knygą, kurioje sudėti Šilalės krašto patiekalų receptai ir pagal juos paruoštus patiekalus pristatė bei degustacijai kvietė edukatorės Stefa Minutaitė ir Asta Gestautienė. 

Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus suaugusiųjų dailės studijos dailininkės Romarika Pikelienė, Alma Busch, Daina Tolpežnikienė, Vilmanta Šulskienė, Ramutė Bakanienė, Onutė Siaurusaitienė ir Romutė Gervylienė nutapė įspūdingų, vietovę atspindinčių paveikslų, puokštes, dekoracijas iš gamtinių medžiagų kartu su edukatore Ilona Venckiene kūrė mažieji ir vyresnieji plenero lankytojai, apie lietuvių gyvensenai nuo seno svarbius papročius, susijusius su gamtos ir laiko ciklais, kalbėjo gamtininkas prof. Selemonas Paltanavičius.

Laukuvos kultūros namų vaikų ir jaunimo folkloro ansamb­lis „Dūzginėlis“ (vad. Olga ir Saulius Jogminai) ir liaudiškos muzikos kapela „Laukuva“ (vad. Alfredas Šniaukas) kvietė lankytojus suktis tradicinių šokių ritmu, žaisti etnografinius žaidimus, dainuoti skambias liaudies dainas. Į istorinį–pažintinį pėsčiųjų žygį „Norberto Vėliaus takais“ kvietė Varnių regioninio parko gidė Monika Jankauskaitė. Nužygiavę 14 kilometrų, aplankę gamtos bei istorinius objektus, keliautojai vaišinosi ant laužo virta žemaitiška koše. 

Renginį užbaigė plenero darbų pristatymai ir skrabalų virtuozo Regimanto Šilinsko gyvo garso koncertas. 

Pleneras subū­rė ne tik kūrybi­niame procese dalyvaujančius menininkus, bet ir visų amžiaus grupių žmones. Laukuvos vai­kų dienos centro lankyto­jai,  Kvėdarnos grupinio gyveni­mo namų gyventojai, Laukuvos bočių draugija, Neįgaliųjų sąjungos nariai, aplinkinės bendruomenės bei kt. dalyvavo edukacijose, kūrybinėse veiklose ir stebėjo, kaip gimsta meno kūriniai. Lėšas projektui skyrė Lietuvos kultūros taryba, Šilalės rajono savivaldybė, Bilionių kaimo bendruomenė, informacinis šio renginio rėmėjas – rajono laikraštis „Šilalės artojas“.

Virginija GEŠTAUTIENĖ

Laukuvos kultūros namų režisieriaus padėjėja

Loretos DAUKANTIENĖS nuotr.