Tarptautinis Klaipėdos festivalis publikai kasmet leidžia gėrėtis ne tik muzikos pasaulio perlais, įspūdingomis premjeromis, bet ir žinomiausiais atlikėjais. Rugpjūčio 8 d. 22.30 val. videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą dainuos šiuo metu Vokietijoje dirbantis baritonas Modestas Sedlevičius. Tarp ryškiausių jo karjeros pasiekimų ir Milano teatro „La Scala“, kur jo scenos partneriu tapo žymusis tenoras Placido Domingo.

Į Klaipėdą atvedė Fortūna

Solistas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Carmina Burana“ praėjusiais metais dainavo susiklosčius netikėtoms aplinkybėms: susirgus spektaklyje turėjusiam dainuoti baritonui, jis kone paskutinėmis dienomis turėjo įsijungti į naują pastatymą.

„Netikėtas Fortūnos įsikišimas (juokiasi). Gyvenu Vokietijoje, Augsburge, tačiau dėl koncerto Pažaislio festivalyje tuo metu buvau Lietuvoje. Prieš važiuodamas į koncertą gavau skambutį, kad reikia pagalbos: susirgo kolega, o sekančią dieną pasirodymas. Pasiskolinęs automobilį iš tėvo, anksti rytą iš Jonavos išskubėjau į Klaipėdą, pakeliui su žmonos pagalba kartojau tekstą. Vos atvykus į Klaipėdos festivalį - kostiumo matavimasis, susipažinimas su scena, muzikinė repeticija, labai svarbus popiečio miegas ir pasirodymas. Jaudinausi, bet proto ribose, nes visi kolegos buvo labai malonūs ir pasiruošę padėti, paremti kuo tik galėjo. Kitą rytą laukė kelionė atgal į Vokietiją“,- dalijasi įspūdžiais M. Sedlevičius.

Solistui ne kartą teko dainuoti įvairiuose „Carmina Burana“ pastatymuose. „Esu dainavęs „Carmina Burana” šešis kartus. Ne tiek jau ir daug, bet šiai kantatai, iš baritono perspektyvos tikrai pakankamai. „Carmina Burana“ techniškai labai sudėtingas kūrinys iš atlikėjo pareikalaujantis labai daug. Dažniausiai man teko dainuoti koncertiniuose pristatymuose, turėjau tik vieną sceninę „Carmina Burana” Vokietijoje, netoli Saarbrücken miesto. Čia scena, kaip ir Klaipėdos festivalyje, buvo gana monumentali, su daug šviesos efektų. Įdomu ir tai, kad tarp dalių kartais buvo rečituojami tekstai iš J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovo” knygos“,- pasakojo M. Sedlevičius.

Publikos Klaipėdos festivalyje labai laukiamas solistas sako, kad praėjusių metų „Carmina Burana“ jam paliko puikius prisiminimus, tad gerokai anksčiau gavęs pasiūlymą dainuoti, mielai sutiko atvykti ir šiais metais. „Puiki atmosfera, nuostabi publika ir istorinis elingas. Nekantriai laukiu šių metų „Carmina Buranos“. Susitikime“,- kviečia M. Sedlevičius.

Įspūdinga karjera: dainavo su Placido Domingo

Modestas Sedlevičius gimė Jonavoje. 2010 m. baigė chemijos studijas Vilniaus universitete, o 2008 m. lygiagrečiai įstojo studijuoti vokalo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur baigė parengiamuosius dainavimo kursus pas doc. Deividą Staponkų. 2011 m. baritonas įstojo į Manheimo (Vokietija) aukštąją muzikos mokyklą ir tęsė dainavimo studijas pas profesorius Rudolfą Piernay ir Snežaną Stamenković. Solistas taip pat tobulinosi meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Renatas Bruzonas, Robertas Hollis ir kiti. Sėkmė dainininką lydėjo daugelyje vokalistų konkursų, jis tapo laureatu XXI tarptautiniame Louiso Spohro (I premija, 2015), IX tarptautiniame „Lions Club“ (III premija, 2017), Klaudijos Taev (specialus prizas už F. Schuberto „Ave Maria“ interpretaciją, 2017), Tarptautiniame Karlsrūhės šiuolaikinės muzikos konkursuose (II premija, 2017), Tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse „Debut“ (III premija, 2020). Lietuvos melomanų ir žiniasklaidos dėmesį dainininkas patraukė sužibėjęs 2017 m. tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse. Jame baritonas ne tik pelnė antrąją premiją, bet ir tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro favoritu.

Laimėjęs stipendiją, jis buvo priimtas į Milano teatro „La Scala“ akademiją (Italija, 2015–2016). „La Scala“ teatre jis debiutavo Papageno vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ (sutrumpintoje versijoje vaikams), vėliau atliko Antrojo pameistrio vaidmenį A. Bergo operoje „Vocekas“ ir Dodžo tarno vaidmenį G. Verdi operoje „Du Foskariai“, kur jo scenos partneriu tapo žymusis tenoras Placido Domingo. 2016 m. ten pat sukūrė Dandinio vaidmenį G. Rossini operoje „Pelenė“ bei Silvijo vaidmenį R. Leoncavallo operoje „Pajacai“.

Tarp kitų svarbesnių pastaraisiais metais jo sukurtų vaidmenų galima paminėti pagrindinį vaidmenį G. Rossini operoje „Vilhelmas Telis“ Berno miesto teatre (Šveicarija), Dandinis G. Rossini operoje „Pelenė“ Imlingo festivalyje Bad Endorfe (Vokietija), Arnoldas A. Ponchielli operoje „Lietuviai“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Valentinas Ch. Gounod „Fauste“ Sankt Galeno teatre (Šveicarija), pagrindinis vaidmuo W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ Esene ir Koblence (Vokietija), Fricas E. W. Korngoldo operoje „Miręs miestas“, Šonaras G. Puccini „Bohemoje“ ir Papagenas W. A. Mozarto „Užburtojoje fleitoje“ Enschedės „Nederlandse Reisopera“ (Nyderlandai), taip pat Figaras G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurį jis dainavo Malmės operoje (Švedija), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Anhalto žemės teatre Desau ir Miuncheno kameriniame operos teatre (Vokietija). 2023–2024 m. sezone M. Sedlevičius sugrįžo į Vienos „Volksoper“ (Austrija) atlikti Dandinio vaidmens G. Rossini operoje „Pelenė“, į Anhalto žemės teatrą Desau (Vokietija) dainuoti Žoržo Žermono G. Verdi „Traviatoje“, o neseniai įvyko jo debiutas Bario „Teatro Petruzzelli“ (Italija), kur jis sukūrė Don Fernando vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“.

Be vis didėjančio vaidmenų sąrašo Europos operos teatrų scenose, M. Sedlevičius aktyviai kaupia ir koncertinį repertuarą. Jame jau puikuojasi tokie pasaulio vokalinės muzikos šedevrai kaip G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“, R. Schumanno „Poeto meilė“, F. Schuberto „Žiemos kelionė“, taip pat daugelio kitų vokiečių, prancūzų, rusų kompozitorių dainos bei vokaliniai ciklai.

KVMT inform.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, apibendrinus gyventojų pajamų deklaravimo rezultatus, paaiškėjo, jog šiemet gyventojų skirta pajamų mokesčio (GPM) dalis pasieks apie 23,6 tūkst. gavėjų. Paramos ir labdaros fondams, viešosioms įstaigoms, asociacijoms ir pan. iš viso bus pervesta 27,5 mln. eurų, 1,9 mln. Eur atiteks politinėms organizacijoms, beveik 1,67 mln. Eur – profesinėms sąjungoms ar susivienijimams, o dar maždaug 314 tūkst. Eur pasieks paramos gavėjų statusą turinčius menininkus.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Uždarosios akcinės bendrovės, kurių visos akcijos priklauso savivaldybei, turėtų uždirbti pelną ir duoti bent simbolinę grąžą rajono biudžetui, tačiau yra atvirkščiai – Šilalės savivaldybė mokesčių mokėtojų pinigais gelbėja įmones nuo finansinių sunkumų. Liepos pabaigoje taryba priėmė sprendimą investuoti į Šilalės autobusų parką beveik 200 tūkst. eurų ir net nesvarstė, ar didžiulė investicija kada nors atsipirks.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Šilalės savivaldybė praėjusį antradienį pagaliau surengė ilgai slėptą miesto viešųjų erdvių tvarkymo projekto pristatymą. „Šilalės artojuje“ savo skaitytojams jau buvome pateikę šio milijoninės vertės projekto vizijas, kurios labiau panašios į utopinius planus, o dabar belieka patvirtinti, jog nesuklydome – po oficialaus projekto pristatymo jį stebėję šilališkiai neabejoja, kad valdžios sumanymai ne tik ambicingi, bet ir sunkiai įgyvendinami. O už daug gražių paveiksliukų, sukurtų kompiuterine programa ir skambiais žodžiais bei „rafinuota“ kalba pristatytų šilališkiams, iš biudžeto sumokėta 14,5 tūkst. eurų. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Projekto vizualizacijos

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Apsikeitimas kaliniais tarp Vakarų ir Rusijos (Maskvai grąžinta 10 as­menų, Vokietijai – 13, trys – JAV) nė­ra lygiavertis, bet jis tiek Putinui, tiek Joe Bidenui atneša nemažų di­videndų. Tiesa, Maskva saviems nu­sikaltėliams ruošia valstybinius apdovanojimus, o Donaldas Trum­pas neištveria ir vis tiek randa kaip įkąsti demokratams...

Bet šį kartą ne apie tai. Išlaisvinti Rusijos opozicijos aktyvistai puolė kritikuoti Vakarus už sankcijas Rusijai. Vienas nuožmiausių Putino oponentų Vladimiras Kara-Murza per spaudos konferenciją Bonoje teigė: „Sankcijos nukreiptos ne prieš Putino režimą ir jo aplinkos nusikaltėlius, o prieš visą šalį. Tai nesąžininga ir duoda priešingą rezultatą“. 

Jis tvirtino, kad esą milijonai rusų yra prieš karą Ukrainoje, todėl jų skriausti nevalia. Kita vertus, sankcijos formuoja rusų priešišką nuomonę apie Vakarus ir jų paramą Ukrainai. V. Kara-Murza priminė nužudyto opozicionieriaus Boriso Nemcovo žodžius: „Šalies nelieskite – bauskite niekšus“. 

Vos Aleksejaus Navalno likimo nesulaukęs 2019 m. Vilniuje viešėjęs žurnalistas ir nuožmus Putino kritikas šiltai atsiliepia apie rusų tautą...

Kaip tik šiomis dienomis į akiratį pateko žurnalisto ir politologo Vladimiro Laučiaus opusas, kuriame atvirai pašiepiamos ekonominės sankcijos Rusijai, esą nei sustabdžiusios jos agresiją, nei pakenkusios Rusijos režimui, nei liudijančios Europos vienybę.

„Vakarų kvailumas, deja, nepagydomas“, – kirto politologas.

Ar iš tikrųjų taip? Pamušalu į viršų išversti sankcijų tikslai demonstruoja jų vertintojų susitaikymą su esama padėtimi principu „yra kaip yra“ arba „stip­resnis visada teisus“, bet nesiūlo jokių priemonių, kaip užkirsti kelią Maskvos agresijai, kuri nežabojama gali atslinkti ir į mūsų kraštus.

Pernai metų pabaigoje kilusi vadinamoji „kiaušinių krizė“, kai jų kainos pasiekė rusams sunkiai įkandamų kainų aukštumas (per metus kiaušiniai pabrango 42 proc.), mus vertė tik nusišypsoti. Bet štai šiemet sankcijos ir atskirų valstybių atsisakymai turėti kokių nors prekybinių ryšių su Rusija virto rimta grėsme. Antai, net patys patriotiniai Kremliaus portalai neslepia, kad valdžia jau riboja benzino pardavimus į užsienį, nes jo neužtenka pačios karo ekonomikos apimtos Rusijos gyventojams, o be saiko branginti kurą Kremliui būtų kaip virvės užsinėrimas ant kaklo sau pačiam. 

Sankt Peterburgo prekių biržos duomenimis, per du pastaruosius mėnesius benzino kainos pakilo 10–30 proc. Štai populiariausio AI-95 markės benzino tonos kaina išaugo 29 proc. ir liepos pabaigoje kainavo beveik 73 tūkst. rublių. Dabar jo eksporto draudimas pratęstas rugsėjį ir spalį. 

Maskva negali nuslėpti, jog naftos produktų eksportas per metus susitraukė 33 proc.: vienos šalys atsisakė arba apribojo dujų ir naftos importą, kitos pakluso Europos Sąjungos sankcijoms ir rado naujus šaltinius. Wikipedia.org rašo, kad jei 2021 m. Rusijos pajamos iš naftos sudarė 45 proc. valstybės biudžeto, tai iki 2022 m. gruodžio jos susitraukė 17 proc.

Nauji Putino dekretai ypač gąsdina šalies pensininkus. Dar suprantama, jog režimas taiko represines priemones Rusijoje gyvenantiems užsienio pensinio amžiaus žmonėms: nuo rugpjūčio pensijų negaus užsieniečiai be pilietybės ir nedeklaravę gyvenamosios vietos. 

Pagal kitą įsaką pensininkai, kurie gauna didesnę kaip 35 tūkst. rublių pensiją (apie 420 eurų), negali tikėtis jokių kitokių valstybės išmokų. Turint galvoje, kad Rusijos moterų pensinis amžius yra nuo 56,5, o vyrų – nuo 61,5 metų, ši armija tikrai gausi. Tuo tarpu darbo rinka traukiasi, pačiame jėgų žydėjime vyrai siunčiami į frontą, o pigi imigrantų darbo jėga tremiama iš šalies... 

Šiaip jau ekonominės sankcijos yra sena priemonė kovoti su agresyviais režimais. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) svetainė Imf.org primena prieškario istoriją, kai Tautų lyga ėmėsi sankcijų prieš fašistinį Italijos režimą, ir 1935 m. spalį – 1936 m. birželį Italijos pramonės gamybos apimtys susitraukė 21,2 proc., o eksportas krito net 47 proc. Ar tai sumažino B. Mussolinio ryžtą bičiuliautis su nacistiniu Hitlerio režimu – klausimas retorinis... Atsakymą žinome.

Toks pat atsakymas galėtų būti ir apie Rusijos ekonomiką. Ne, Vakarų sankcijos nėra efektyviausias būdas atšaldyti Maskvos aistrą kariauti prieš suverenias šalis, jau nekalbant apie absoliučią Vakarų vienybę. Juo labiau, kad Putinas ieško ir randa bičiulių, kurie menkina tų sankcijų reikšmę, o visokie prekybiniai suvaržymai kenkia ir juos įvedančioms ekonomikoms.

Tačiau abejoti jų reikalingumu, menkinti pagrindinį tikslą – susilpninti Rusijos ekonominę bazę, verkšlenti dėl „paprastų“ rusų patiriamų nepriteklių, tarsi ne jie renka Kremliaus vadeivas, tolygu paraginti Putiną: kariauk toliau, grobk naujas teritorijas, galų gale ateik pas mus... 

Ar tuomet save galime laikyti Vakarų pasaulio atstovais?   

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvoje nebelieka 3G ryšio – operatorius „Tele2“ tęsia atsisveikinimą su nebeaktualia technologija. Dr. Evaldo Stankevičiaus, „Tele2“ tinklo planavimo ir strategijos vadovo, teigimu, išankstinio mokėjimo korteles naudojantiems klientams ypač svarbu kuo greičiau atsinaujinti senus telefonus. Juos šalyje vis dar naudoja tūkstančiai žmonių.

Ragina atsinaujinti įrenginius

„Lietuvoje vis dar yra tūkstančiai išankstinio mokėjimo paslaugų klientų, kurie naudojasi įrenginiais, nepalaikančiais 4G ir naujesnės ryšio technologijos. Tai reiškia, kad išjungus 3G ryšį, šiems naudotojams gerokai suprastės skambučių ir interneto kokybė, o kai kuriais atvejais ryšys apskritai bus nepasiekiamas. Šis pokytis vyksta visame pasaulyje, nes 3G yra pasenusi, nebeefektyvi technologija“, – pabrėžia dr. E. Stankevičius.

Anot jo, vien išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ tinkle yra apie 17 tūkst. žmonių, kuriuos gali paliesti 3G išjungimas. Dalis klientų naudoja senus mygtukinius telefonus, kurie jungiasi tik prie 3G ar 2G ryšio. Gyventojai vis dar neatsisako net ir dešimtmečius skaičiuojančių įrenginių, pavyzdžiui, „Nokia100“, „Nokia 1616“, „Blackberry“ ar „iPhone 3“.

„Šie įrenginiai yra nesuderinami su moderniomis ryšio technologijomis. Pasenusią įrangą atsinaujinti galima ir nekeičiant įpročių – asortimente gausu šiuolaikinių mygtukinių telefonų, kurie palaiko 4G ir net 5G ryšį“, – tikina dr. E. Stankevičius.

Tiems, kas senokai nėra atnaujinę savo įrenginių ar neprisimena, kada paskutinį kartą keitė SIM kortelę, „Tele2“ tinklo planavimo ir strategijos vadovas pataria apsilankyti artimiausiame salone arba susisiekti su savo operatoriumi. Atsinaujinti SIM korteles gyventojai operatoriaus salonuose gali nemokamai.

Gyventojams suteiks naujų galimybių

Tūkstantmečių sandūroje atsiradęs 3G ryšys po truputį praranda savo aktualumą – senosios kartos 3G ryšio jau visiškai atsisakė arba tinklų išjungimą įgyvendina daugybė pasaulio šalių. Tarp jų – Čekija, Vokietija, Danija, Vengrija, Singapūras, Malaizija, Australija, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Graikija, Japonija.

„Tam, kad naujos technologijos veiktų efektyviai ir kokybiškai, o resursų užtektų visiems, reikalingi specialūs dažniai. Išjungus senas technologijas, jose naudojami dažniai gali būti dar efektyviau panaudoti 4G ir 5G tinkluose. Paprastai tariant, išjungus jau beveik ir taip nebenaudojamą 3G ryšį, geriau veiks labiausiai naudojamas 4G ir 5G ryšys“, – sako dr. E. Stankevičius.

Pasak jo, 3G ryšio tinklo išjungimas suteiks klientams galimybių dar patogiau naudotis tokiomis pažangiomis balso perdavimo technologijomis, kaip „VoLTE“, kuria naudojasi vis daugiau žmonių. Ji balsą perduoda ne įprastu mobiliojo ryšio signalu, o per mobilius duomenis. Todėl balso perdavimo kokybė tampa nepalyginamai aiškesnė, sumažėja vėlavimas ir pagerėja bendra naudotojo patirtis balso skambučių metu.

IV tarptautinį Klaipėdos festivalį, iki pat rugpjūčio 14-osios kviečiantį iškilmingai ir pakylėtai švęsti Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, pradėjo pasaulinė vienaveiksmių šiuolaikinių baletų diptiko premjera „Reverb‘as“, kurią sukūrė choreografai Gajus Žmavcas (Slovėnija, Lietuva) ir Douglasas Lee (Jungtinė Karalystė, Vokietija). Vakaro žarų nutviekstame elinge Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publika sugužėjusi ne tik iš Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių, išvydo Gajaus Žmavco „Garso elipsė“ (Audio Unit) ir Douglaso Lee „Kalista“ (Callisto).

Garbūs svečiai iš Lietuvos nacionalinių ir valstybinių teatrų, koncertinių organizacijų, kultūros įstaigų, verslo, teatro rėmėjai, kritikai, šokio profesionalai ir gerbėjai po premjeros mielai dalinosi savo pastebėjimais apie visus sužavėjusį „Reverb‘ą“.

Naujas choreografinis veidas

Baletmeisteris Petras Skirmantas: „Pirmajame šokio spektaklyje „Garso elipsė“ choreografas Gajus Žmavcas atskleidžia visos trupės gebėjimą šokti sinchroniškai, robotiškai, pagal nusistovėjusius klasikinio kordebaleto kanonus. Šokėjų individualumui nelieka vietos. Viso pasirodymo metu kolektyvas alsuoja kaip vientisas organizmas. Antrajame spektaklyje „Kalista“ (choreografas Douglasas Lee) situacija kitokia: statytojas suteikia šokėjams galimybę atlikti pas de deux, pas de trois, kurdamas įmantrų choreografinį piešinį. Šokėjai parodo savo plastinius, techninius gebėjimus. Malonu stebėti, kad KVMT baleto trupė ieško ir sėkmingai atranda tik jai būdingą choreografinį veidą. Negaliu nepaminėti nepriekaištingai atliktą Alexanden Ekman šokio spektaklį „Cacti“ (Kaktusai). Kartelė užkelta labai aukštai, belieka tą lygį išlaikyti“.

„Sveikinimai visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenei su šokio spektaklių diptiko „Reverb‘as“ premjera! Išskirtinėje erdvėje - Klaipėdos elinge - parodyti šokio spektakliai pritraukė dėmesį ir paliko puikų įspūdį. Abu choreografai Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee atskleidė didžiulį baleto trupės potencialą! Sėkmingo likusio Klaipėdos festivalio ir iki kitų kartų!“,- sveikino Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas, buvęs LNOBT baleto trupės vedantysis solistas Eligijus Butkus.

Primena žinomą lietuvišką pasaką

„Eidama į spektaklį įsivaizdavau, kad pamatysiu šviesų ir garso fiestą, o šokėjai ją tik paįvairins. Bet likau maloniai nustebinta – garsas bei šviesa tapo fonu, apie ką byloja ir pats žodis „reverbas“, o pirmajame plane atsidūrė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Sunku buvo patikėti, kad šoka mūsiškiai. Fizinė ištverme ir judesių koordinacija jie parodė aukščiausią klasę. Pirmoje diptiko dalyje „Garso elipsė“  baleto trupė, susidedanti iš 22 narių, pasirodė kaip nedalomas vienis. Choreografui Gajui Žmavcui pavyko sukurti dirbtinio intelekto ir robotų amžiaus dvasią, kurią tarsi kompiuteriu užprogramuotu tikslumu meistriškai perteikė šokėjai. Antroji diptiko dalis „Kalista“  žalios spalvos ir žalčių simbolikos fone pateikė žiūrovams XXI a. „Eglės žalčių karalienės“ interpretaciją. Gal Douglasas Lee kūrė šį spektaklį, nežinodamas šios lietuviškos pasakos, gal norėjo tik pavaizduoti jūros gelmes, tačiau choreografinė kompozicija, skirta 9 šokėjams, man asocijavosi su povandenine Žilvino karalyste. Ir vėl tikslumas, darna... Manyčiau, kad su šiuo diptiku klaipėdiečiai drąsiai galėtų pasirodyti Lietuvos bei užsienio scenose“,- akcentavo muzikologė, muzikos kritikė Danutė Petrauskaitė.

Muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė sako, kad Klaipėdos festivalį pradėjęs vienaveiksmių baletų diptikas „Reverb‘as“  į publiką prabilo visiškai nauja, dar neregėta, šiuolaikinio šokio sujungiančio ir kitų choreografinių žanrų elementus, kalba. „Garso elipsė“ (choreografija, muzika, kostiumai: Gajus Žmavcas/Slovėnija-Lietuva), atliekamas visos teatro baleto trupės, savo neapsakomu veržlumu, sinchroniško judesio tikslumu, tiesiog prikaustė dėmesį, beveik hipnotizavo. Stebino ir žavėjo tobula baleto trupės (tarsi klasikinio kordebaleto), kaip vieningo organizmo energetika, perteikiama per itin sudėtingų (o kartais vos pastebimų, net minimalistinių virpčiojimų) šokio judesių griežtumą, kampuotumą, sinchronišką tikslumą, gretinamą su išskirtiniu plastikos lankstumu. Veržlus, monotoniškas, nenutrūkstamas muzikos ritmo „kalimas“, susiliejęs ir „suaugęs“ su šokio jėga, įvedė vos ne į transo būseną. Su „robotišku“ sceninio veiksmo tikslumu idealiai derėjo paties autoriaus sukurti kostiumai (triko) – vienodi vyrams ir moterims.  

Naujas baleto trupės etapas

Anot D. Kšanienės, „Kalista“ devyniems šokėjams (choreografija ir kostiumai Douglasas Lee/Jungtinė Karalystė) perkėlė žiūrovus į romantiškesnę, elingo erdvei artimą atmosferą. (Kalista – graikų mitologijos gamtos deivė ir Jupiterio palydovas). Žalia, tarsi jūros gelmių spalvos triko aprengti baleto artistai kūrė mįslingą reginį, įkvėptą fantastiškos gamtos stebuklų, vandenų, jūros platybių, keistų vizijų, svajonių... Šokio kalba šiuolaikiškai plastiška, stulbinamai lanksti, nors nestokojanti pačių sudėtingiausių, netgi akrobatinių, judesių. Puikūs šokėjų duetai, įspūdingos didesnės ar mažesnės grupinės scenos dvelkia nežemiškomis apeigomis, burtais, svajonėmis paslaptingose jūros gelmėse. Muzikos garso takelis su pulsuojančio, minimalizmui būdingu ritmo pasikartojimu, pasitelkus dideles sintezatoriaus garsines galimybes, nerealius skambesius, susiliejęs su scenos veiksmu, sukūrė mistišką, nežemišką meninį pojūtį. Ypatingai reikėtų išskirti įspūdingą scenos apšvietimą (šviesų dailininkas Andrius Stasiulis), apgalvotai, taikliai ir jautriai atliepiantį baletų stilistiką ir nuotaiką.

„Labai sustiprėjusi Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė (vyr .choreografas ir baleto tarnybos vadovas Aurelijus Liškauskas), pajėgi statyti sudėtingiausius įvairių žanrų baleto spektaklius, įžengė į naują etapą, pasiekdama dar aukštesnio profesionalumo laipsnio“,- sako muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė.

Žiūrovui leidžiama rinktis

Kompozitorė Loreta Narvilaitė sako, kad šis spektaklis ją sužavėjo ypatingai moderniu požiūriu, išbaigta choreografijos, muzikos ir scenos vaizdo visuma. Visa tai organiškai įsikomponavo į natūralią elingo erdvę. „Jungiamasis diptiko elementas – išraiškos priemonių minimalizmas – pasireiškė šokėjų judesiuose, kostiumuose, apšvietime ir aštriais skambesiais bei ritmais prisodrintoje muzikoje. Ji buvo transliuojama labai garsiai, ypač antroji – elektroninė dalis (jos garso takelį sukūrė  Nicolasas Sávva). Kartais priartėdama prie šokių muzikos ji leido patirti net fizinį žemų tonų dažnių poveikį. Įdomu, kad pats choreografas G. Žmavcas, KVMT baleto trupės meno vadovas, taip pat yra pirmosios spektaklio dalies kostiumų bei garso takelio klavesinui, styginiams ir mušamiesiems autorius. Manau, kad „Reverba‘as“ turėtų tapti sėkmingu KVMT repertuaro spektakliu, kurį pamatyti ypač veržtųsi jaunesnio amžiaus publika“,- linkėjo L. Narvilaitė.

Anot kultūros žurnalistės Ninos Puteikienės, Gajaus  Žmavco „Garso elipsė“  kuria it nedidelį totalitarinės visuomenės portretą. Uniforma, mechaniškai judesiai, pulsuojantis muzikinio takelio ritmas, šokio trupė judanti it kolektyvinis gyvūnas, esantis įtampoje, pasirengęs šuoliui, bauginantis savo suspausta energija, nužmogintas, negelbėjantis, tik stebintis. „Abstraktus šokis tik pasiūlo žiūrovui temą. Visa kitą kuria žiūrovo patirtis. Tačiau tą kūrybinę inspiraciją įžiebia šokio galia - absoliutus sinchronas hipnotizuoja ir kiek svaigina, taip pakviesdamas į kelionę, kurią parengė choreografas su trupe. Net neįsivaizduoju, kaip sutalpinama mažiausiame trupės judesyje tokia energija, kuri it elektros srovė pasiekia tave ir įtraukia būti vienam, atrodo, kvėpavimo takte. Meistrystė. Trupės ir spektaklio kūrėjų. Toks pat stiprus jausmas lydi ir antrąją dalį - Douglaso Lee „Kalista“. Jeigu ,,Garso elipsė" traukė savo bauginančia energija, tai „Kalista“ tiesiog užburia, kurdama jau visai kitokią atmosferą - fantastinės vandens gelmės ir jos gyvenimo kažkur, po tolimo kosminio kūno ledo sluoksniu, esančiame vandenyne. Jeigu „Garso elipsė“ įtampos suteikia ir raudonos šviesos kontrastingas apšvietimas, tai „Kalista“ pulsuoja raminanti žalia, šviesos pagalba modeliuojami skirtingi scenos vaizdai. Ji gali būti mechaniška, kaip kažkokios, mums nepažįstamos žalios kosminės širdies pulsavimas, gali būti krentanti, kaip paslaptingos saulės spindulių kolonos ar raibuliuojanti sidabro ledo paviršiumi. Mechanišką „Garso elipsėje“ šokį keičia vandens gyvybių plastika. Atrodo, jauti pačią vandenyno širdį. „Kalistą“ perskaičiau, kaip dedikaciją Klaipėdai - vandens miestui. Juolab, kad Klaipėdos festivalio scena ant marių kranto ir sujungia savy du pasaulius: žemės ir vandens. Tokio lygio šiuolaikinio šokio trupės, kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, Lietuvoje kitos nėra. O teatro gebėjimas pakviesti dirbti į Klaipėdą tokius choreografus, kaip Gajus Žmavcas ir Douglasas Lee - rodo paties teatro brandą ir kūrybinį potencialą. Dabar svarbiausia, kad žiūrovai tai pamatytų ir įvertintų“,- sako N. Puteikienė.

Atstato širdies ritmą

„Klaipėdos elingas, jūros kvapas ir oranžinis saulėlydis, į tamsią sceną vienas po kito sinchroniškai žengia šokėjai/astronautai/androidai – „Reverb‘as“ prasideda. „Garso elipsė“ ir „Kalista“: du talentingi autoriai, dvi dalys tarp kurių yra pauzė atstatyti širdies ritmą ir persikelti į kitą lygį. Jos skirtingos, bet turinčios kažką neapčiuopiamai jungiančio: širdies ritmą reguliuojančią muzikinę temą, kurioje tobuli atlikėjų kūnai ir kolektyvinio judesio susiklausymas pagauna žiūrovą ir nepaleidžia iki galo. Kosminį ilgesį ir įspūdį sustiprina organiškai pritaikytos vaizdo projekcijos ir apšvietimas…“,- dalinasi įspūdžiais šv. Pranciškaus vilties miesto projektų vadovė, muziejininkė Vilija Jonušaitytė-Brosse.

Pasak Klaipėdos turizmo informacijos centro direktorės Romenos Savickienės, „Reverb‘o“ premjera elinge  - meno šedevras, kuris sugebėjo sujungti šokį, muziką ir aplinkos unikalumą į vientisą harmoningą visumą. „Tai buvo ne tik meninės raiškos šventė, bet ir puikus pavyzdys, kaip menas gali sujungti žmones įvairiose erdvėse. Rekomenduoju visiems nepraleisti progos pamatyti šį šokio spektaklį“,- tikina R. Savickienė.

„Klaipėdos festivaliui premjeros vakarą pakluso visi jūrų, vėjų ir lietaus dievai padėję sukurti ypatingą atmosferą istoriniame laivų statyklos elinge. Modernūs skambesiai, juvelyriškai nušlifuoti baleto artistų judesiai užburia. Slovėnų choreografas Gajus Žmavcas prieš premjerą žadėjo parodyti trupę kaip vientisą organizmą ir tai jam puikiai pavyko. Tai tarsi šveicariško laikrodžio mechanizmas nuo kurio negali atitraukti akių“,- akcentavo portalo „15min“ aktualijų žurnalistė Aurelija Jašinskienė.

Teatrologę Jūratę Grigaitienę „Reverb‘o“ premjera nustebino išaugusiu KVMT baleto trupės profesiniu meistriškumu, susiklausymu, ansambliškumu, sinchroniška ir tikslia modernaus šokio plastine raiška, originalia ir dinamiška masinių scenų ir solinių numerių kaita, įdomiu ir labai išraiškingu choreografiniu reljefu. „„Garso elipsė“ pasikartojantis, smegenis „gręžiantis“ garsas, sinchroniški, net kiek robotiški šokėjų judesiai išryškino šiuolaikinio gyvenimo pulsą, kuriame vyrauja automatizmas, rutina, individualybės unifikacija, dirbtinio intelekto invazijos pavojus ir kt. Tiesa, šią iš esmės griežtą ir tikslią choreografinę struktūrą raudonų prožektorių šviesoje siekė suardyti keli įspūdingai atlikti soliniai šokėjų numeriai. Antrojoje dalyje „Kalista“ iš esmės keičiasi muzika, atmosfera, nuotaika, spalvinė gama. Ši vienaveiksmė miniatiūra iškilo kaip savotiška atsvara ir kontrastas „Garso elipsė“. Šokėjų judesiai jau daug minkštesni, aptakūs, ne tokie aštrūs ir kampuoti, atkartojantys vandens vilnijimą ir takumą. Žalia spalva įnešė gyvybės, šilumos, o patys žaliais triko vilkintys šokėjai priminė paslaptingus augalus ar gyvius, plastiškai judančius vandens stichijos ritmu. Griežtai sustyguotą masinį pirmosios dalies judėjimą keičia duetu ar individualiai atlikti šokėjų solo numeriai. Vakarėjantis uostamiesčio dangus, besileidžianti saulė, pajūrio vėjas, modernus šokis ir muzika sukūrė įstabų meninį reginį, kuris įstrigo ir išliks atmintyje ilgam“,- sako J.Grigaitienė.

KVMT inform. 

Pagal 1923 m. gyventojų visuotinį surašymą, Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) gyveno tik 284 romai. Labai tikėtina, kad ne visi tuomet dėl savo klajokliško gyvenimo būdo buvo suregistruoti, bet tikėtina, kad Lietuvoje su Vilniaus kraštu Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1500 romų kilmės asmenų. Rugpjūčio 2-oji – Tarptautinė romų holokausto atminimo diena.

Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) operatyvinės grupės Vokietijos–SSRS karo išvakarėse ir pirmomis dienomis gavo Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA) nurodymus žudyti ne tik žydus, bet ir romus. Pastarieji, kaip ir žydai, buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių (dėl to, kad jie buvo romai). Tačiau romų Lietuvoje buvo labai nedaug (apie 1 tūkst.), o juos suregistruoti ir kontroliuoti buvo itin sunku. Dauguma Lietuvos romų gyveno klajokliškai, sėslių šeimų buvo mažai. Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio 3/A 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje apie žudynes Baltijos kraštuose nėra duomenų apie nacių okupuotoje Lietuvoje nužudytus romus. 1942 m. sausio 12 d. Rytų krašto (Ostlando) SS ir policijos vadas Georgas Jedicke kartu su Ostlando reicho komisaru Hinrichu Lohse nusprendė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstaigų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, reikia elgtis kaip su žydais“.

Lietuvos romų areštai buvo vykdomi vėliau negu komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų. Aktyvesnis romų persekiojimas prasidėjo tik nuo 1942 m. Nacistams romai dėl jų mažo skaičiaus bei visuomeninės įtakos rūpėjo žymiai mažiau negu kitos persekiojamų asmenų kategorijos. Lietuvos romų padėtį palengvino ir ta aplinkybė, kad dalis jų gyveno sėsliai ir dėl to nepateko į vadinamąją asocialių asmenų kategoriją.

Vis dėlto romai Lietuvoje nebuvo taip žiauriai persekiojami ir žudomi kaip žydai. 1942 m. lapkričio 18 d. vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje įsakė surinkti visus Lietuvos romus Ežerėlio stovykloje, o jų turtą konfiskuoti. Apskričių policijos vadams buvo išsiuntinėti nurodymai registruoti ir sulaikyti apskrityse be nuolatinės vietos gyvenusius romus. Jie turėjo būti pristatyti prie durpių kasimo darbų. Sėsliai gyvenantiems ir nuolatinį darbą turintiems romams buvo leista gyventi laisvėje, bet apie juos kas mėnesį turėjo būti pranešama vokiečių saugumo policijai ir SD. Panevėžio apygardos SS ir policijos vadas Otto Bellmannas 1942 m. lapkričio 25 d. nusiuntė nurodymą Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskričių policijos vadams tose apskrityse esančius romus sulaikyti ir atsiųsti į Panevėžį. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje įstaigos V skyriaus (kriminalinės policijos) viršininkas dr. Fritzas Bartmannas 1942 m. gruodžio 23 d. parašė lietuvių saugumo policijos viršininkui raštą dėl elgesio su romais. Šiame rašte buvo pasakyta, kad „dabartiniu metu čigonų pristatymas ypatingiems sprendimams padaryti [t. y. nužudyti – A. B.], pakeičiant tuo reikalu ankstesnį patvarkymą, darytinas tiktai tais atvejais, kai eina reikalas apie nustatytus asocialius papročio arba profesionalius nusikaltėlius“. Tai reiškė, kad romų žudymas rasiniais motyvais turėjo būti nutrauktas. Numatyta žudyti tik kriminalinius nusikaltimus padariusius romus. Tačiau romų registracija ir sutelkimas priverčiamųjų darbų stovyklose nebuvo užbaigtas. 1942 m. rugpjūčio 27 d. Zarasų apskrities viršininkas L. Gumbinas, remdamasis vokiečių darbo įstaigos (Arbeitsamt) vedėjo reikalavimu, parašė raštą Zarasų apskrities policijos vadui dėl romų šeimų apskrityje surinkimo ir sutelkimo Daugailių koncentracijos stovykloje. Romai turėjo būti siunčiami į stovyklą su visu savo turtu. Turimi romų arkliai su vežimais privalėjo būti iš jų paimami ir perduodami valsčių viršaičiams. Pastarieji iš romų paimtus arklius ir vežimus turėjo perduoti tiems ūkininkams, kurių arklius buvo paėmusi vokiečių kariuomenė ir kurie neturėjo su kuo apdirbti savo žemę. Reaguodamas į Zarasų apskrities viršininko raštą, Dūkšto valsčiaus policijos punkto vedėjas raportavo Zarasų apskrities policijos vadui apie Dūkšto miestelyje gyvenančio ir prie geležinkelio dirbančio romo Alekso Tumarevičiaus šeimą (žmona ir 4 vaikai): „(...) Su p. Zarasų apskr. V-ko žinia čigonas Tumarevičius kaip geras darbininkas ir turintis nuolatinį darbą į Daugailių koncentracijos stovyklą neišsiųstas“.

Tačiau dėl dokumentų stokos sunku pasakyti, kokia romų situacija tuomet buvo kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūno Hisso 1943 m. balandžio 5 d. raštą galima suprasti, jog Lietuvos romai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Minėtasis vokiečių saugumo policijos pareigūnas domėjosi, ar dar yra galimybė romus patalpinti kitose vietose, ar yra mišrių santuokų tarp romų ir kitų tautybių žmonių, ir kaip yra vertinamos tokios mišrios šeimos. Nuo 1943 m. liepos 1 d. pradėjo veikti dar viena priverčiamojo darbo stovykla Kazlų Rūdos valsčiuje Raudonplynės durpyne. Galimas dalykas, kad šioje stovykloje taip pat buvo įdarbinta Lietuvos romų. Apskritai romų apskaita ir kontrolė iki pat nacistinės okupacijos pabaigos liko neišspręsta problema. 1943 m. balandžio 29 d. lietuvių kriminalinės policijos viršininkas informavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadą Lietuvoje, kad tikslios romų statistikos Lietuvoje neturima, kad pagal 1932 m. surašymą (tikriausiai turima galvoje 1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. – A. B.] Lietuvoje buvo užregistruoti 284 romai. Tačiau šis skaičius, anot policijos pareigūno, nėra tikslus, nes dalis romų nuslėpė savo tautybę. Manytina, kad Lietuvoje yra per 1 tūkstantį romų. Dauguma romų buvo klajokliai, tačiau buvo ir sėslių šeimų Marijampolės, Trakų, Utenos ir Raseinių apskrityse. Romai su kitų tautybių žmonėmis tuokėsi labai retai, o mišrios santuokos po kurio laiko dažniausiai iširdavo, nes romai grįždavo prie klajokliško gyvenimo. Pagal lietuvių kriminalinės policijos pareigūną, romų problemą galima būtų spręsti tokiu būdu: „(...) čigonai, padarę kriminalinius nusikaltimus, galėtų būti talpinami priverčiamojo darbo įstaigose, o tie, kurie vien tiktai savo klajojimu ir elgetavimu kenkia visuomenei, galėtų būti siunčiami į Ežerėlio ar kitus durpynus. Tačiau šiuo būdu iškyla problema patalpinimo tų čigonų šeimos narių, kurie nėra darbingi (vaikai ir seneliai). Norint visus čigonus nuo visuomenės izoliuoti, gal būtų galima surasti vieną ar kelis stambesnius valstybinius ūkius ir juose su gera priežiūra apgyvendinti čigonus su šeimom, arba juos atskirti į tam reikalui paruoštus lagerius, kur jie taip pat su šeimomis galėtų būti apgyvendinti ir dirbti naudingą darbą.“

Bene daugiausia Lietuvos romų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Štai kaip Pravieniškėse vykdytas romų žudynes prisiminė Aleksas Aleksandravičius: „Mes ėjom miške. Girdim-pokšt, pokšt-šaudo. (...) Mums nė į galvą. Parvaro jau ten mus į lagerį – tuščias, išplautos grindys. Nė vienos dūšios nėra. (...) Maždaug kokia aštuoniasdešimt, su mažais. Jau tada mes radome tokių padrostkų, po dvylika metų, po dešimt metų, po trylika... Tokius nešaudė, paliko. Užrakino po raktu... Kiek jų buvo? Ar dvylika, ar keturiolika? Sušaudė tada seniausius ir mažiausius. Tokius tik kur dvylika, trylika metų – tokius tik paliko ne tam barake, o kitur, užrakinti buvo“.

Seredžiaus romas Jonas Brižinskas nacių okupacijos metu neteko savo tėvo ir kitų artimųjų. J. Brižinsko mama su vaikais išliko gyva tik todėl, jog ją apie gresiantį suėmimą iš anksto perspėjo vietinis policininkas Balisevičius. J. Brižinskas apie savo išgyvenimus kalbėjo šitaip: „Per karą išvežė kitus, sušaudė vokiečiai Pravieniškėse. Mano pusbrolį, mano tetą išvežė, dėdę išvežė, jei dar liko gyvi, kaži kur jie prapuolė? Negrįžo. Daug labai, daug sušaudė. Senukus ir mažiukus sukrovė į mašinas ir išvežė. Ir sušaudė. Iš namų paimdavo. [...] Tik viena šeima išliko, o kiti te, kokia dešimt šeimų išvežė (į Pravieniškes)“.

Tamaros Majauskienės liudijimu, vokiečių okupacijos pabaigoje beveik visi Seredžiaus romai buvo išvežti į Pravieniškių lagerį. Jie esą buvo išvežti už tai, kad slėpė Lietuvoje nuo karo pradžios pasilikusius raudonarmiečius. Vilkijoje karo metais gyveno dar daugiau romų negu Seredžiuje. Ten jie buvo apgyvendinti sušaudytų žydų namuose. Vilkijos romai buvo išvežti į Pravieniškes tuo pačiu metu, kaip ir Seredžiaus.

Kalinimo sąlygos Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje buvo gana sunkios. Kaliniai gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, maitinimas blogas, kentėjo fizines bausmes ir nuolatines patyčias. Neiškentę sunkių sąlygų, romai dažnai mėgindavo pabėgti, ir neretai jiems tai pavykdavo. Bėgliai pasislėpdavo pas giminaičius ar kituose taboruose bei stovyklavietėse. Nacistinės okupacijos pabaigoje įkalintieji romai buvo vežami į Prancūziją ir Vokietiją darbams arba į koncentracijos stovyklas. Kai kurių istorikų teigimu, jų iš Lietuvos galėjo būti išvežta apie 1 tūkstantį. Ten jie dirbo sunkius darbus gamyklose, kirsdavo skaldą, taisydavo kelius, atstatinėjo bombardavimų sugriautus miestus. Aleksas Bagdonavičius (gim. 1929 m.) iš Panevėžio 1943 m. birželio mėn. buvo išvežtas prievartiniams darbams į Vokietiją, iki 1945 m. balandžio 23 d. dirbo Potsdame lėktuvų gamykloje juodadarbiu. Pasibaigus karui, A. Bagdonavičius per SSRS NKVD filtracinį lagerį Gardine grįžo į Lietuvą. Panevėžyje gyvenusi Zosė Matuzevičiūtė (1934–2005) kartu su motina 1943 m. birželio mėn. buvo įkalinta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje, vėliau išvežta darbams Vokietijoje. Ten ji buvo uždaryta Nacvailerio (Natzweiler) koncentracijos stovykloje, Balingeno filiale, rinko akmenis, krovė vagonus ir dirbo kitus sunkius darbus. Iš Vokietijos į Lietuvą ji sugrįžo 1945 m. lapkričio 24 d. ir apsigyveno Panevėžyje. Ona Matuzevičienė (1905–1988) iš Panevėžio 1943 m. vasario mėn. buvo išvežta darbams į Vokietiją. Į Lietuvą ji sugrįžo 1945 m. lapkričio 24 d. Kartu su O. Matuzevičiene buvo išvežtas jos sūnus Motiejus Matuzevičius (gim. 1936 m.). Vokietijoje O. Matuzevičienė 1944 m. pagimdė dukrą Valeriją. Valerija ir Motiejus į Lietuvą grįžo kartu su motina.

Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Tik keletas šeimų pasiliko Belgijoje ir Anglijoje. Sugrįžę į tėvynę, rasdavo sudegintus namus, išgrobstytą turtą, sužinojo apie žuvusius šeimos narius ir giminaičius. Štai panevėžietis Motiejus Matuzevičius prarado visus penkis brolius ir seseris, jis vienintelis liko gyvas.

Duomenų apie Lietuvoje nužudytų romų skaičių taip pat beveik neišliko. Yra žinoma, kad 1942 m. liepos 10 d. motorizuotasis vokiečių žandarmerijos būrys Nr. 945 km į pietryčius nuo Vilniaus netoli geležinkelio Vilnius–Minskas tarp Gudagojaus ir Loskos sušaudė 40 romų vyrų, moterų ir vaikų. Šie romai buvo sušaudyti todėl, kad naktį buvo apšaudyta netoli buvusi vokiečių darbo organizacijos stovykla (Organisation Todt). Į šaudymo vietą netrukus atvykęs žandarmerijos būrys miške aptiko apie 50 asmenų romų taborą. Juos suiimant 9 ginkluoti vyrai pabėgo, likusieji žandarų buvo suimti ir ištardyti. Sužinota, jog darbo stovyklą esą apšaudė pabėgusieji romų vyrai. Už tai žandarai sušaudė visus suimtuosius – vyrus, moteris ir vaikus.

1942 m. Paneriuose buvo sušaudyti 4 romai, 1943 m. rudenį Pravieniškėse – 5, 1944 m. Pravieniškėse – nežinomas skaičius.

Kiek iš viso romų Lietuvoje buvo nužudyta nacių okupacijos metais, nėra žinoma. Galima spėti, kad nužudytųjų skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. Vytauto Toleikio teigimu, nacių okupacijos metais žuvo ne mažiau kaip 500, t. y. maždaug kas trečias Lietuvos romas.

Parengė dr. Arūnas BUBNYS

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius

Iškėlus vaikus iš Pajūrio globos namų į bendruomeni­nius namus, atsirado naujas tikslas – visiems vyresniems nei 10 metų ir neįgaliems vaikams surasti nuolatinius globotojus. Nuo liepos 1 d. pasikeitus Socialinių paslaugų įstatymui, pasiryžusiems priimti į savo šeimą globotinį, bus mokamas 2 minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57