Jau rugpjūčio 10 d. 21.30 val. istorinę Pauliaus Lindenau laivų statyklą užlies Klaipėdos festivalio muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la laluna“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užkulisiuose atmosfera vis labiau kaista: dūzgia prašmatniausius rūbus siuvančios siuvėjos, kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė stebi ar visos detalės atitinka jos sumanymus, teatre skamba dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasika, o svarbiausia – šluojami bilietai. Unikalus šou domina visus! Šeštadienį geros muzikos klausysimės ant marių kranto, šviečiant mėnesienai!

„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais kuriama romantiška, šiek tiek mistiška mėnesienos nutviekstos nakties nuotaika ir užuominomis pasakojamos istorijos apie šiuo paros metu patiriamus išgyvenimus.

Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, pagrindinis šio reginio įkvėpėjas ir dalyvis bus Mėnulis – artimiausias Žemei kosminis kūnas, besisukantis aplink jųdviejų abipusės traukos centrą. Jų tarpusavio sąveika tokia glaudi, kad šiandien neretai Žemė ir Mėnulis net pavadinami dvinare planeta. Mėnulio trauka ne tik veikia gamtos ir žmonių biologinius ritmus, bet ir nuo neatmenamų laikų audrina jautrios sielos poetų, muzikų, dailininkų vaizduotę. Tad jam pirmąkart elinge įrengtoje pilnaties formos scenoje ir bus atnašaujama ši visus menus jungianti teatralizuota programa.

Esant palankioms oro sąlygoms koncerto metu danguje virš marių galėsime stebėti saulėlydį ir priešpilnio laidą, o scenoje atpažinti daugelį laisvai šios programos kūrėjų interpretuotų Mėnulio įvaizdžių bei simbolių. Nuo seno žmonės, stebėdami Mėnulio judėjimą dangaus skliautu ir kas septynias dienas besimainančius jo pavidalus (manoma, kad lietuviškas Mėnulio pavadinimas kilęs iš žodžio mainulis) – jaunatį, priešpilnį, pilnatį ir delčią, jų ryšį su orų kaita, vandens potvyniais ir atoslūgiais, įtaką visos gyvosios ir negyvosios gamtos gimties ir mirties ciklams, jį siejo su dievybėmis, kurioms buvo priskiriamos mistinės galios, teikiančios vaisingumą, gyvybę, naują pradžią.

Kita ypatinga Mėnulio judėjimo Žemės atžvilgiu savybė ta, kad dėl sinchroninio sukimosi (Mėnulis apskrieja aplink Žemę per tiek pat laiko, per kiek apsisuka aplink savo ašį) į Žemę visada atsukta tik viena – „šviesioji“ jo pusė. Apie „tamsiąją“ jo pusę mažai žinota iki pat 1959-ųjų, kai kosminis zondas padarė pirmąsias iš Žemės nematomo Mėnulio pusrutulio nuotraukas. Šviesiosios / matomos / pažįstamos ir tamsiosios / nematomos / nepažįstamos Mėnulio pusių perskyra tapo atspirties tašku šios koncertinės programos dramaturgijai.

Pasak koncerto režisierės Rūtos Bunikytės, „tai tarsi dviejų Mėnulio deivių pokalbis. Šviesioji pusė mums geriau pažįstama, poetų apdainuota ir mylima. Tuo tarpu tamsioji visuomet lieka šešėlyje, gaubiama baugios nežinomybės ir mistikos. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje, bet joms nelemta tapti vieniu. Retsykiais šiose istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“ Režisierė žada įvilkti reginio dramaturgiją į kiek mistifikuotą vizualinę išraišką, kurią kuria pirmąkart į bendrą komandą Klaipėdos festivalyje suburti menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisuoja choreografė Inga Briazkalovaitė.

Tuo tarpu muzikinės koncerto programos ašis – populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman (g. 1960) perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių (tarp jų tokių pasaulinę šlovę pelniusių atlikėjų kaip ispanų poproko grupė „Mecano“, islandų postroko grupė „Sigur Rós“ ar australų atlikėja Sia) dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambės tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie), „Nella fantasia“ (Mano vaizduotėje), „Sanvean“, „Breathe me“ (Kvėpuok manim), „Glósóli“ (Švytinti saulė) ir daugelis kitų iš jos albumų „Timeless“ (1997), „Eden“ (1998), „La luna“ (2000), „Harem“ (2003), „Symphony“ (2008), „Deamchaser“ (2013) ir „Hymn“ (2018).

Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą taps orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambės ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ (prieš dvejus metus pirmąkart pastatytos ir Klaipėdoje), KVMT simfoninio orkestro atliekamas „Ritualinis ugnies šokis“ iš Manuelio de Falla’os baleto „Meilė burtininkė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Muzikinę šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.

KVMT inform.

Trečiadienį kelyje Upyna–Varsėdžiai–Naujasis Obelynas pagaliau pasirodė kelininkų greideris. Po to, kai net keliskart įmonės vadovams paskambino Upynos seniūnas, o „Šilalės artojas” išsiuntė klausimus AB „Kelių priežiūra” komunikacijos skyriui...

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Dar visai neseniai mažai kam pažįstama Augustė Au­dinytė iš Drobūkštalių šiandien dabinasi visų spalvų me­daliais – iš penkias dienas Asene (Nyderlandai) trukusių varžybų Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto klubui „Kvėdarna“ atstovaujanti dviratininkė grįžo su daugybe titulų ir įvertinimų.

Žydrūnė MILAŠĖ

K. ČESAIČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Smagu, kai kraštiečiai ne tik nepamiršta savo praeities, bet ir siekia ją įprasminti ateities kartoms. Daugumoje mokyklų galioja nerašyta taisyklė – kiekviena abiturientų laida palie­ka jai dovaną. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija šiemet gavo net dvi – iš dabartinių abiturientų ir tų, kurie su mokykla atsisveikino prieš kelis dešimtmečius.

Pernai panašiu laiku „Šilalės artojas“ spausdino rašinį apie 35-osios tuometės Kaltinėnų vidurinės mokyklos abiturientų laidos susitikimą. Tąsyk kalbintos dvi Redos, buvusios klasiokės, užsiminė apie mokyklai paliktą simbolinę dovaną.

„Prieš 35-erius metus dovanojome medžio skulptūrą. Anuomet to pernelyg nesureikšminome, bet, metams bėgant, vis labiau ji darėsi ypatingesnė. Pagal­vodavome, kad reikėtų ją atnaujinti – juk prabėgo keli dešimt­mečiai. Tad nusprendėme imtis iniciatyvos ir šį planą įgyvendinti“, – pasakojo prieš metus buvusios kaltinėniškės. 

„Noriu pasidalinti džiugia žinia, kad XXXV abiturientų laidos sumanymas atnaujinti medžio skulptūrą – baigtas. Užtrukome kiek ilgiau, nes senosios skulptūros restauruoti nebebuvo įmanoma, teko skaptuoti naują jos analogą. Simboliška, jog atnaujintą skulptūrą mokyk­lai perdavėme šiumetinių abiturientų atestatų įteikimo die­ną“, – džiaugiasi dabar Vokietijoje gy­venanti Reda Shwarz-Dargevičiūtė.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius Virginijus Andrejauskas patvirtino, kad kai 35-osios laidos abiturientai kuriam laikui buvo nuėmę senąją skulptūrą, kuri puošė centrinio įėjimo prieigas, kažko trūkdavo.

„Matyt, žmogaus akys pripranta prie aplinkos, o kai dingsta toks didelis objektas, nevalingai jo ieškome. Žinoma, džiaugiamės, jog skulptūra sugrįžo, esu dėkingas buvusiems mokiniams, kurie rūpinasi savo palikta dovana“, – sakė gimnazijos vadovas.

Šiemet išleista 16-oji gimnazijos, bet 70-oji vidurinės mokyk­los laida, šį skaičių 35-oji laida irgi laiko simboliu.

„Norėdami atnaujinti koplytstulpį, suradome taip pat Kaltinėnų mokyklą baigusį menininką Alvydą Pocių. Paaiškėjo, kad ąžuolinė skulptūra buvo tiesiog įsmeigta į žemę, meistras netruko išsiaiškinti, jog per tuos 35-erius metus ąžuolo vidus visiškai sutrūnijo, tad tik laiko klausimas, kada galėjo griūti ar net sužaloti praeivius“, – sakė R. Shwarz.

Meistras dar bandė gelbėti senąją skulptūrą, bet paaiškėjus, kad mediena sugedusi per visą kamieną, teko spręsti, ar gaminti identišką senajai skulptūrą, ar mo­kyklai pranešti, kad jos nebe­bus. Buvę mokiniai nusprendė padovanoti naują, bet senajam identišką koplytstulpį, surado ąžuolą (kiek žemesnį ir laibesnį), o A. Pocius atkūrė senuosius raštus.

„Meistras garantavo, kad gimnazijos kiemą skulptūra puoš daugiau nei 35-erius metus“, – džiaugėsi galutiniu rezultatu 35-osios laidos atstovė.

Perduodant gimnazijai atnaujintą skulptūrą, kartu su buvusiais abiturientais ceremonijoje dalyvavo ir buvusi mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 35-osios laidos auklėtoja bei 1-osios laidos abiturientė Lidija Lazdauskienė. O mokyklos ugdytiniai dabar nekantriai laukia kito klasės susitikimo.

Žydrūnė MILAŠĖ

35-osios Kaltinėnų vidurinės mokyklos laidos nuotr.

Raseinių rajone, Ariogaloje, gražiame Dubysos slėnyje, 34-ąjį kartą įvyko tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Į renginį praėjusį šeštadienį suvažiavo įspūdingas būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių iš visos Lietuvos. Sąskrydyje dalyvavo ir šilališkiai. Šventės dalyvius pagerbė ir pasveikino šalies vadovai, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis, parlamentarai, ministrai, dvasininkai, Raseinių krašto žmonės ir kiti garbūs svečiai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovai ir darbuotojai.

„Sovietinė okupacija palie­tė apie pusę milijono Lietuvos gyventojų, represijų mastas mūsų mažai Lietuvos valstybei buvo sunkiai suvokiamo dydžio. Bet tos 50 metų besitęsusios represijos nesužlugdė dvasiškai. Dėkoju, kad ir tremtyje išsaugojote lietuviškus papročius, lietuvių kalbą ir istoriją. Jūs esate istorinės atminties saugotojai bei kūrėjai. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, kad ir sunkiausiais momentais palaiko LGGRTC ir jo veiklą. Taikaus dangaus visiems linkiu“, – sakė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė.

Kasmet į sąskrydį Ariogaloje susirenka tie žmonės, kurių patirtys ir gyvenimo istorijos yra įamžintos gimtosios žemės ilgesiu ir viltimi į ją sugrįžti. Branginantys savo gimtąją šalį, vieningi ir nepalaužiamos dvasios – jie šiandien yra tvirti mūsų laisvės saugotojai ir patriotiškumo mokytojai, pilietiškumo pavyzdys ateities kartoms. 

Tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžio dalyviams buvo pristatytas dokumentinis filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ – kino juosta skirta partizanui, politiniam kaliniui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiui vadovui ir Garbės pirmininkui,  legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui A. Lukšai-Arūnui (1923 05 31–2016 01 02) atminti. Diskusijų palapinėje veikė paroda „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanų ženklas. 1949“. 

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Nuotr. LGGRTC 

Kai gyvenimą aptemdo kas­dienybė, reikia ieškoti nuo­tykių. Tokia taisykle va­­dovaujasi iš Vytogalos ki­lu­si verslininkė Giedrė Ge­­dei­kienė (Gedeikytė), šį pa­va­sarį už­ko­pu­­si į net pa­ty­­rusiems al­pi­­nis­tams sun­­kiai pa­si­duo­dan­čią aukščiausią Kaz­beko viršukalnę. Be nuo­­tykių jau nebegalinti gy­venti mūsų kraštietė tikina, kad sunkiausia įveikti save, nes kalno viršūnė tėra tik dar vienas žingsnis į pasau­lio ir savęs pažinimą. 

Nukrito kaip iš dangaus

Baigusi Upynos mokyklą, vytogališkė išvyko į Kauną studi­juoti ekonomikos, po to dar baigė ir Sporto universitetą. Daug metų sukosi lyg voverė rate: verslas, namai, vaikai, šeima, kol pajuto, jog trūksta energijos, niekas nebedžiugina. Jauną moterį apėmė būsena, panaši į depresiją. Svarstydama, kas gyvenimui galėtų suteikti džiaugsmo, prisiminė kažkur perskaitytą mintį, kad reikia užsiimti tuo, kas teikdavo džiaugsmą vaikystėje. 

„Man tik čiūkšt per galvą: taigi mes su mergaitėm vakarais bėgdavom iki Upynos ir at­gal, iki Obelyno ir atgal. Atsi­me­nu, buvau penkiolikmetė, kai mūsų „mergų šaika“, gal de­šimt panelių, išvarydavom įšo­ku­sios į kedus net į šokius. Prieš Upynos kapines būdavo per­siaunam batus, permetam per tvorą ir einam į diskoteką, grįžtant vėl aunamės sportbačius ir bėgam namo į Vytoga­lą“, – juokiasi Giedrė. 

Dabar ji sako, jog prisimintas bėgimas, išgelbėjęs ją nuo kasdienybės nuobodulio, nukrito kaip iš dangaus. Pabandžiusi nubėgti porą kilometrų, po to penkis, Giedrė įsitikino, kad jai labai lengvai sekasi, todėl be jokio pasiruošimo išvažiavo į 10 km bėgimo varžybas, o kad smagiau būtų, kartu pasikvietė ir dešimtmetį sūnų. Po metų, per kuriuos, anot jos,  lakstė „kaip išprotėjusi“, nusprendė, jog no­ri į kalnus. Visiškai nežinodama, kas yra kal­nų bėgimas, išvyko į stovyklą, kur pateko į profesionalių bėgikų būrį. 

„Jie bėgdavo nuo 40 iki 150 km, pagalvojau, o kuo aš prastesnė, man irgi taip reikia. Po tos stovyklos pasiryžau nubėgti Vilniaus maratoną. Žvėriškai geras jausmas, kai tu bėgi, o vyrai mūrai ąžuolai jau eina, tu jiems per šoną, per šoną, va taip va“, – džiaugiasi G. Gedeikienė, nubėgusi 42 km ir 195 metrus per 4 val. 3 min. Ne rekordas, bet ne kiekvienam tokį rezultatą pasiekti. 

Bėgimas ne tik išjudino Giedrę iš kasdienybės sąstingio. Jos sūnus Simas, kuriam bėgimas irgi prilipo ilgam, dabar jau ne tik Lietuvos jaunių čempionas, bet ir Baltijos šalių čempionato nugalėtojas.  

Kalnai pakylėja arčiau dangaus

Maratonas Giedrės nesužavėjo – bėgimą plentu, žiūrint į laikrodį, ji prilygina darbui, kuris neteikia jokio malonumo. Bet užtat atrado bėgimą bekele, kuris dar vadinamas trail, braunantis per šabakštynus, dilgėlynus, purvynus, kalnus.

„Tai visai nauja bėgimo rūšis Lietuvoje, bet kai pabandžiau – iš karto patiko. Nereikia bėgti vienodu tempu, gali jį pats reguliuoti pagal savo jėgas. Tai labiau kalnų bėgimas, o Lietuvoje kalnų nėra, todėl norisi dažniau išvažiuoti, dalyvauti varžybose. Į kalną neįbėgsi, eini su lazdom, pūškuoji, o į apačią nubėgi, mėgaudamasis kalnų grožiu. Man labai šis sportas patinka – atitiko mano charakterį. Stovyklose Madeiroje, Tenerifėje kiekvieną dieną vis kita kryptimi, kitais takais bėgdavome. Gali daug kilometrų nubėgti, daug pamatyti, kraštą, ku­riame esi, pažinti, o vaizdai būna tokie širdžiai mieli, kad negali atsidžiaugti. Tas pats ir kai į varžybas išvažiuoji – gali visą laiką mėgautis natūralia gamta“, – pasakoja Giedrė.

Jos nuotykiai prasidėjo tik sulaukus brandos, dėl to dabar skuba kuo daugiau pamatyti ir patirti. Į Madeirą išvažiavo, būdama 43-ejų, o tada ir prasidėjo: vis toliau ir vis aukščiau. Paskutinis didžiausią įspūdį palikęs ir sunkiausias šios vasaros „nuotykis“ – 5054 metrų aukščio Kazbeko viršūnė.

„Man kalnai yra laisvė. Ten atsiveria begalinė erdvė, nuostabus grožis ir supratimas, kokie esame mažučiai ir silpni prieš tą kalnų didybę. Jautiesi pakylėtas arčiau dangaus. Kiek­vienas kalnas turi savitą grožį, kiekviena kelionė palieka skirtingą emociją. Gražu nuo tų prisiminimų, kuriuos patiri. Bet jei netiktų kompanija, gal ir kalnai nebūtų tokie gražūs, o kai visi eina koja kojon, kiek­vienas užkopimas turi savo istoriją ir nuotaiką. Tačiau nenoriu nieko kartoti – gyvenimo turime tiek mažai, kad antrų kartų nereikia“, – įsitikinusi G. Gedeikienė.  

Svarbiausia – norėti įveikti save

Kalnuose, tvirtina moteris, jo­kių avantiūrų negali būti, sau­giai gali jaustis tik tada, kai pasitiki tais, su kuriais eini. Paradoksas, tačiau į tolimas ir pavojingas keliones ji visada vyksta viena: jei pamačiusi, kad renkama grupė, susidomi, iškart užsiregistruoja ir nekvaršina sau galvos, kad nepažįsta tų, su kuriais keliaus, nesvarsto, ar bus su kuo bend­rauti. 

„Aš būčiau ne aš, jei nepasirašyčiau eiliniam savęs išbandymui. Kitam eitų ir praeitų pro ausis gandelis, jog kažkur kažkas su kažkuo audžia mintį užkariauti Kazbeko viršūnę. Tik ne man. Ir taip per ilgai ramiai gyvenau. Šeši mohikanai susiburiam, perkam bilietus ir skrendam“, – apie neeilinio šių metų žygio pradžią socialiniame tinkle draugams rašė Gied­rė. 

Nors nuvyko į Sakartvelą dar neprasidėjus sezonui, prognozės ištisai rodė lietų ir audras su perkūnijomis, o tai gundė likti Stepantsminde, iš kur prasideda visų alpinistų kelionė į Kazbeką, ten mėgautis skaniu valgiu, vynu bei lengvais pasivaikščiojimais. Tuo labiau, jog grįžtantys nuo kalno nešė nieko gero nežadančias žinias: nuo pirmos iki antros stovyk­los arkliai dar neina ir neneša mantų, o ant ledyno pilna nenutirpusio sniego. Bet nusprendusi, kad ji ne kokia Kauno „poniutė“, negalinti panešti mažiausiai 20 kilogramų sveriančios kuprinės su būtina manta ir maistu, Giedrė nenurimo tol, kol neįkalbėjo kelių kompanionų bandyti pasiekti tikslą. 

„Vyrukams sekėsi leng­viau, o aš vilkausi atsilikdama, svoris mėtė mane į šonus. Jei tai būtų eilinis akmenuotas takas, būtų paprasčiau, bet ėjom apsnigtu ledynu, po pusmetrį įsmigdami“, – apie pirmosios dienos įspūdžius socialiniame tinkle rašė moteris.

Ir štai: „Švinta, saulė nušviečia sniegynus. Beribis baltumas, kalnų didybė ir mes, mažyčiai nykštukai, trokštantys įveikti save. Atšnopuojam, vir­šūnė, rodos, taip arti. Nešpietna, apledijusi, neužsikabarosi lengvai... Išgirstam graiką mums rėkiantį, jog palauktume, paimtume kartu. Rišam šį jaunuolį į krūvą. Randam pritaisytų virvių, tad ropojame rankomis įsikabinę į jas. Vadas sveikina mus. Jau! Viršūnė! O aš galvoju – meluoja, jokia čia ne viršūnė, nei lentelės, nei kryžiuko, jokio ženklo. Ne, sako, viršūnė čia! Ir tada sudrimbu, negaliu atpažinti besiveržiančių jausmų“. 

„Kam tokių išbandymų reikia? O tai kokia tada gyvenimo prasmė? Kaip kitaip save pažinti, jei ne per nuotykius? Viskas gerai, jei žmogui priimtina įprasta kasdienybė, bet man reikia pažinti save ir pasaulį – kiekvienas nuotykis suteikia kitokį supratimą, todėl negaliu sustoti per kitus žmones eiti į save ir geriau pažinti, kas esu aš pati“, – tvirtina G. Gedeikienė.   

Kaskart, sugrįžusi iš kelionės, Giedrė klausdavo savęs: „Kada kitas?“, o šįkart parašė: „Nesirūpinu, kada ateis naujas nuotykis į mano gyvenimą ir nauji žmonės su savo istorijomis. Jie ateis“.

Norą „pasimatuoti ribas“ įskiepijo mokytojai

Didesni nuotykiai G. Gedeikienei prasidėjo sulaukus pakankamai brandaus amžiaus. Žingsnis po žingsnio įsijungė į juos pati nepastebėdama – visu greičiu, visa širdimi. Aplink buvo draugiški žmonės, niekas nekalbėjo apie darbus, apie kažkokius rūpesčius, o bendros treniruotės su bėgiojančiais kauniečiais vyrukais, kurie labai palaikė ir veždavosi į varžybas, privertė Giedrę pamiršti, kiek jai metų. Aišku, kelionėse nepavyksta išvengti netikėtumų, tačiau kas beatsitiktų, kai jau yra arti tikslo, daro viską, ką gali, kad jį pasiektų. Skrisdama į Andorą dėl stuburo išvaržos sunkiai galėjo pasėdėti, tačiau net mintis nekilo, kad galėtų praleisti varžybas. Giedrė juokiasi, jog bėgti buvo lengviau nei sėdėti, bet kai grįžo, visus metus gydėsi stuburo išvaržą.  

„Dėl to dabar ir važiuoju į kalnus, kad galėčiau eiti, o ne bėgti. Padariau sau tokią nuolaidą. Nors niekada neieškau lengvų kelių – kalnai nėra pasivaikščiojimas takučiais, nors toks jausmas ir apima, kai prisimenu Kilimandžarą, aukščiausią 5895 metrų Afrikos vir­­šūnę. Lengva, švelni, nesunkiai pasiekiama pasirodė. Kazbeko viršukalnėje, 5054 metrų aukštyje, buvo dieviška, bet paskutiniai 500 metrų tapo baisiu išbandymu: trūko jėgų, pykino, apėmė toks nuovargis, kad kažkuriuo momentu atrodė, jog noriu tik vieno – pasiremti ant lazdos ir miegoti. Tokio jausmo niekada gyvenime nesu patyrusi. Bet nebuvo pasirinkimo, žinojau, kad jei neisiu, visi turės apsisukti ir grįžti. Pasėdėjau ant ledyno, išgėriau karštos arbatos ir pajutau, jog įsijungė tarsi kokie tolimo nuotolio žibintai – grįžo jėgos“, – apie paskutinę, pačią sunkiausią savo kelionę sako Giedrė.

Kaunietė juokiasi, kad ne kar­tą girdėjo pasiūlymų pasižiūrėti į pasą, neeikvoti organizmo.

„Nekonservuosiu dar ir pomidorų negenėsiu. Trauk ma­ne velniai, kol siela dainuoja, tol nenurimsiu. Negalėsiu bėgti, eisiu ledo rutulio žaisti ar dar ką sugalvosiu, tik nesakykit man daugiau, ar aš negaliu kaip visi žmonės. Atsakau – negaliu!“ – neseniai pareiškė Giedrė socialiniuose tinkluose. 

Judėjimas praplėtė akiratį, galimybių ribas, atsirado didžiulis noras kuo daugiau pamatyti ir visur suspėti – gyvenimas nušvito visomis spalvomis, atsirado labai daug pažinčių, sutiko daugybę įdomių žmonių. Giedrė neslepia, jog jos azartiškam gyvenimo būdui ir nuolatiniam troškimui „pasimatuoti ribas“ įtakos turėjo ir mokytojai. Neseniai pajutusi didžiulį norą dar kartą praeiti vaikystės takais, ji aplankė savo pirmąją mokytoją. Gedeikių šeima penkis metus gyveno Virbiluose. Pirmą klasę Giedrė lankė Požerės mokykloje, o pirmąja jos mokytoja tapo į devintą dešimtį dabar jau įkopusi Bronė Jocienė.

„Buvo labai smagu nuvažiuoti, pamatyti tas vietas, susitikti žmogų, kuris palydėjo į gyvenimą. Sako, buvau drąsi, dainuodavau – jau tada matė manyje tuos charakterio bruožus, kurie ir pastūmėjo ieškoti iššūkių. Nepaprastai didelę įtaką Upynos mokykloje man padarė auklėtoja ir istorijos mokytoja Regina Mickuvienė bei lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė. Vaidinau ir dainavau jos paskatinta, gavau iš jos viską geriausią, ką anais tarybiniais laikais vaikas galėjo mo­kykloje gauti“, – prisimena G. Gedeikienė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Rugpjūčio 4-ąją Teneniuose vyko tradiciniai Porciunkulės atlaidai. Šiemet į juos susirinkusieji galėjo mėgautis ne tik šventės programa, bet ir atsinaujinusiu miestelio parku.

„Jau kurį laiką puoselėjome idėją atnaujinti Tenenių parką, kuris gražus ne tik savo reljefu, bet ir medžiais, iš kurių įspūdingiausi yra kamienais suaugę skroblas ir tuopa. Padedami bendruomenės narių, parke įrengėme žaidimų aikštelę su sūpynėmis, laipynėmis ir „nameliu ant vištos kojelės”. Jo link veda basų pėdų takas, lankytojus kviečiantis pasivaikščioti medžio žieve, akmenukais, kankorėžiais ir rąstais, pakeliui susipažįstant su čia gyvenančiais miško gyventojais – sraigėmis,

varlėmis ir paukščiais. Toliau paėjėjus, medžių paunksmėje, galima išvysti ir keletą didesnių skulptūrų, kviečiančių sustoti ir pasigrožėti meno kūriniais gamtos apsuptyje”,– pasakoja Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė.

Sekmadienį vykę Porciunkulės atlaidai prasidėjo šventomis mišiomis Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje, kurias aukojo Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Ramūnas Norkus. Po jų koncertą bažnyčios kieme dovanojo atlikėja Ilma ir ansamblis „Menora”.

Laisvą laiką tarp rytinių mišių ir vakarinės Porciunkulės atlaidų programos miestelio gyventojai ir jų svečiai išnaudojo įvairiai: vieni aplankė artimuosius ar seniau matytus kaimynus, kiti dalyvavo

paplūdimio tinklinio, smiginio ir rankos lenkimo varžybose, buvo galima gėrėtis Tenenių filialo bibliotekininkės Agnės Riverės paroda „Žemaičių tautiniai raštai audiniuose“ bei pasinerti į Gitanos Berneckienės-Juškaitės mezginių parodą bei mezgimo edukacijas vaikams ir suaugusiems.

Vakare visi sugužėjo į Tenenių stadioną – dainas dovanojo kadaise Teneniuose gyvenusi atlikėja Ilona su dukra Indre, po jų ant scenos pasirodė lietuviškos populiariosios muzikos legenda Romas

Dambrauskas, kitais metais minėsiantis 40-ąsias sceninės veiklos metines, o šventę

vainikavo grupė „Bičiuliai”, kurios nariai šokiui išjudino kone kiekvieną renginio dalyvį.

Tenenių seniūnija nuoširdžiai dėkoja visiems, prisidėjusiems rengiant šventę: Šilalės rajono savivaldybės administracijai, rajono laikraščiui “Šilalės artojas”, parapijos klebonui kun. Jonui Juciui, ūkininkams bei miestelio bendruomenės nariams, padedantiems išsaugoti Tenenių Porciunkulės atlaidų tradicijas.

Milda JOKUBAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilalės bendruomenę nustebino žinia apie poligono stei­gimą mūsų rajone, žmonės klausia, kodėl viename re­gione sukoncentruota tiek daug karinės paskirties ob­jektų – artilerijos dalinys, poligonas, kalbama ir apie tre­ni­ruočių laukus. Apie tai ir kitais svarbiais gyventojams klausimais (švietimą, rajo­ne įgyvendinamus projektus bei kt.), baigiantis Seimo kadencijai, kalbamės su par­la­menta­ru Jonu Gudausku.

– Kokia Jūsų pozicija: rudenį balsuosite už ar prieš poligono steigimo įstatymą? 

– Norėčiau, kad mes, politi­kai, ir rajono gyventojai sutartume, kad krašto gynyba yra šalies prioritetas. Būdamas me­ru ar Seimo nariu, turi suvokti, kaip tai svarbu. Žinome savo krašto istoriją ir nereikia pasakoti, kuo gali baigtis, jei nesirūpinsime valstybės bei savo pačių saugumu. Dėl poligono turiu savo požiūrį. Kai Šilalės rajone steigėme artilerijos batalioną, žinojome, kad reikės vietos kariams treniruotis – tai mokykla, kurioje neužtenka skaityti knygas, kariai privalo išmokti pasiruošti kritiniams įvykiams, mokėti apsiginti ir apginti piliečių gyvybes. Tuo įsitikinau lankydamasis Ukrainoje. Esu buvęs jų poligone, kalbėjausi su iš fronto grįžusiais kariškiais, kurie moko šauktinius pasiruošti karo veiksmams.

Šilalėje artilerijos batalionas įsikūrė prieš septynerius metus, jau tada diskutavome su krašto apsaugos atstovais, kad Vakarų Lietuvoje reikia karinio poligono. Buvo planuojama tam skirti 12 tūkst. hektarų Kelmės, Telšių rajonuose, Rietave ir dalį Šilalės savivaldybėje. Teritorija būtų apėmusi daug privačių žemių bei miškų, todėl iš karto sakiau, kad su daugybe savininkų susitarti nepavyks, tik prarasime laiko. Siūliau steigti poligoną valstybinėje žemėje arba valstybiniuose miškuose. Krašto apsaugos ministerija nusprendė planuojamą poligoną perkelti į Rūdininkus, bet 12 tūkst. ha teritorija vis dar buvo rezervuota šalies bendrajame plane. Šiemet kreipiausi į Krašto apsaugos ir Aplinkos ministerijas, jog būtų atsiųstas išaiškinimas savivaldybei, kad planuoto poligono privačiose žemėse nebus. Šilalės rajono bend­rajame plane tas rezervavimas turi būti nuimtas, prašiau, jog plano rengėjai neklaidintų visuomenės.

Vakarų Lietuvoje veikia Žemaitijos brigada, turinti bata­lionus Pajūryje ir Sakalinėje (Tau­ragės r.). Buvo pateiktas prašymas skirti teritoriją mo­kymo laukams ir poligonui. Tai­gi ta žinia negalėjo būti nei iš giedro dangaus, nei kaip žaibas, nors aš apie poligono steigimą taip pat sužinojau iš žiniasklaidos. 

Derinimai vyko, į juos buvo pakviesti savivaldybės vadovai, ministerija jiems pristatė visus planus. Tačiau apie tai nebuvo pranešta visuomenei. Kaip ir neinformuojama, jog svarstoma mū­sų rajone įkurti treniruočių laukus. Praėjusią savaitę buvau susitikęs su krašto apsaugos viceministru Reniu Pleškiu, atsakingu už infrastruktūrą, bei naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Raimundu Vaikšnoru ir paprašiau įsiklausyti į Šilalėje kylančias problemas. Žemaitijos brigada dar balandžio mėnesį savivaldybei pateikė prašymą skirti artilerijos batalionui mokymų laukus. Poligonas ir mokymo laukai yra skirtingi dalykai, bet ten taip pat važinės karinė technika, treniruosis kariai. Tam mūsų rajone buvo numatytos 39 vietos, bendras jų plotas taip pat sudaro apie 1000 ha. Kai savivaldybės vadovai aiškina, kad jie nieko nežinojo apie planus kurti poligoną, turėtų paaiškinti, kodėl nepraneša visuomenei apie mokymo laukus, kurie planuojami Laukuvos, Didkiemio, Pajūrio, Traksėdžio seniūnijos valstybi­nės žemės plotuose. Man atrodo, jog toks mokymo laukų išbarstymas visame rajone yra daug blogiau už vienoje vietoje, valstybiniame miške, steigiamą karinį poligoną. O ir gyventojai tokiu atveju būtų labiau nepatenkinti. 

Šilalės rajone poligonas užims maždaug 1000 ha valstybinio miško Ringių girininkijoje, kuri yra ant Šilalės ir Tauragės savivaldybių ribos. Įsitikinau, jog poligonas neturėtų kelti didelių nepatogumų gyventojams – visai neseniai su girininku apvažiavau visą būsimo poligono teritoriją, Šilalės rajonui priklausančioje dalyje neradau nė vienos sodybos. Taip, miškas pjaunamas, yra nemažai plynų kirtimų, kažin, ar kuriantis poligonui, dar reikėtų papildomai daug jo iškirsti.    

Rugpjūčio 21 d. į Šilalę esu pakvietęs atvykti Seimo narius, Krašto apsaugos ministerijos vadovus, kad jie susitiktų su gyventojais, pasikalbėtų su medžiotojais. Žinau, jog pastarieji jau buvo susitikę su Lietuvos kariuomenės atstovais, aptarė galimybes susitarti dėl medžioklės. Manau, žmonės supras, kad poligono steigimo planas yra daug geresnė išeitis, nei bataliono noras visame rajone turėti karių mokymo laukus. Galbūt Pajūryje, šalia bataliono, tų mokymo laukų ir reikia, kad kariai galėtų treniruotis, bet po visą rajoną išsklaidyti nebūtų protinga. Tačiau viskas priklauso nuo noro diskutuoti ir susitarti, nes geriausia būtų, kad tarp visuomenės ir kariuomenės nebūtų jokių nesutarimų. Palaikysiu poligono įstatymo projektą, juo labiau, kad jam gali būti suteiktas iš Kvėdarnos kilusio ir Šilalės kraštą jau prieš 100 metų garsinusio Lietuvos kariuomenės kūrėjo, generolo Prano Liatuko vardas. Apie tokią galimybę kalbėjome su kariuomenės vadu.

– Nuo karinių reikalų pereikime prie kasdienių prob­lemų: Šilalės gimnazijos su nerimu laukia naujų mokslo metų, nes 11 klasei mokinių kaimuose trūksta, buvo grėsmė gimnazijoms netekti savo statuso. Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešė, kad reikalavimas formuoti klases ne mažiau kaip iš 21 mokinio bus atšauktas. Kodėl pasikeitė ši pozicija?

– Švietimo sistemoje yra nemažai pokyčių, bet jų ir reikėjo, o dirbant neišvengiame klaidų. Svarbiausia, kad jos būtų taisomos kartu su švietimo bend­ruomene. Man labiausiai rū­pi, kaip bus formuojamos kla­sės Šilalės rajono gimnazijose. Ministerija šiuo metu rengia Vyriausybės nutarimo projektą, kuris, tikimės, bus patvirtintas iki rugpjūčio vidurio.

Kalbėjausi apie klasių komp­lektavimą kaimo gimnazijose su Premjere Ingrida Šimony­te, ne kartą tai aptarėme su naująja ministre. Žinau, kad ji kalbėjosi ir su Šilalės meru bei mokyklų atstovais. Tokias prob­le­­mas spręsti nėra paprasta. Premjerė prašė pateikti pasiūlymus ir realius paskaičiuotus mokinių variantus klasėse. Teko ne kartą įtikinėti, aiškinti, džiaugiuosi, kad I. Šimonytė suprato, jog tai nėra tik Šilalės problema – mokinių trūko bene 100 kaimo gimnazijų visoje Lietuvoje.

Tačiau Vyriausybės nutarimas bus trumpalaikis sprendimas. Vaikų kaimuose mažėja, mokyklos tuštėja, todėl anksčiau ar vėliau gimnazijos klasių kaimo mokyklose gali nelikti. Kvėdarna šiemet turi 14, Pajūrio gimnazijoje yra 12 vienuoliktokų. Jei bent trys išeitų mokytis į miestą, formuoti klasės tikrai nebūtų leidžiama – 12 mokinių bus slenkstis. Bet reikia sakyti tiesiai, kad tai laikina. Jei Šilalėje veikiančiame vai­kų darželyje visada trūko vietų, dabar jau galėtų jų priimti ir daugiau, bet vaikų nėra. 

Kad pavyktų išspręsti šią prob­lemą, stengėsi ir savivaldybė. Pamatėm, kad geriau yra dirbti turint vieną tikslą, nei atskirai bandant kažką daryti. Galime kaip norime dalintis nuopelnus, bet svarbu rezultatas. O jis pasiektas – Kvėdarnos ir Pajūrio gimnazijos mokiniai, jei neišsibėgios, galės mokytis savo gimnazijose. Savivaldybė jau buvo išsiuntusi mokykloms pranešimus, kad liepos mėnesį stebėtų situaciją – jei būtų trūkę mokinių, būtų priimtas sprendimas steigti Simono Gaudėšiaus gimnazijos klases.    

– Savivaldybė į turizmo ir aplinkos tvarkymo projektus ketina investuoti per 6 mln. eurų. Didžioji dalis lėšų atiteks miesto tvenkinio ir Ašučio pakrančių, gal dar pušy­no tvarkymui. Kokia Jūsų nuo­monė apie tokius ambicingus projektus? 

– Nenoriu kritikuoti projektų, nes už tuos pačius dalykus ir aš buvau kritikuojamas, kai dirbau meru, bet man atrodo, kad savivaldybės vadovai ir koalicijos partneriai supranta, jog galime prisikurti daug labai gražių vizijų, prisipiešti gražių paveiksliukų, bet realybė yra sudėtingesnė. Beje, jų savivaldybėje jau buvo pripieštas ne vienas, net žadėta, kad tuoj bus pastatyti daugiabučiai, galėsim įsigyti butų, tačiau jų nėra ir nežinom, ar kada bus. 

Tie 6 mln. Eur yra mūsų visų pinigai, su jais reikia elgtis atsakingai. Formuojant šių metų biudžetą, pasinaudodamas proga teikti pasiūlymus, siūliau nupirkti tą namelį prie bažnyčios ir toje vietoje įrengti amfiteatrą, kur galima būtų susirinkti, pasiklausyti koncertų. Atsakymo negavau, bet dabar matau, kad į tai buvo atkreiptas dėmesys. Džiaugiuosi, jog bus padarytas geras darbas.

Dėl tvenkinio tvarkymo kita kalba. Yra parengtas pėsčiųjų tilto per tvenkinį techninis projektas, kažkada ir pinigai tam buvo suplanuoti. Taip pat seniai yra ir Šilalės pušyno tvarkymo projektas. Bet gal daryti kitaip yra naujos valdžios ambicija? Man atrodo, kad kažko ypatingai naujo nepavyksta sukurti. Svarbiausia, jog patys šilališkiai norėtų aktyviai tame procese dalyvauti, siūlytų, ko reikia. Tačiau ar tik­rai reikia naujų sporto aikštynų Bendruomenių parke? Šalia kapinės, ga­lėtų būti ramesnis kampelis. Be to, sporto aikštelių Šilalėje yra pakankamai, turime puikų stadioną, būtinai reikėtų sutvarkyti sporto aikštyną šalia jo ir progimnazijos stadioną. Tai turėtų būti prioritetai. Tačiau planuojamos naujos aikštelės – ar bus kam jose sportuoti? Pirmiausia reikia įveiklinti tas vietas, kurias jau turime. 

Pušyną, žinoma, reikia tvarkyti, bet ten yra valstybinis miš­kas, mums lieka tik vieta estradai ir takui su keliomis aikštelėmis. Per kadenciją įmanoma įgyvendinti ne daugiau kaip 3–4 projektus, Šilalė­je tai būtų pakankamai daug. Kai pradedame rengti techninius projek­tus, pamatom, kad svajonės ne visada pildosi. O tų svajonių bu­vo daug – net autobusai be vairuotojų į Did­kie­mį turėjo važiuoti...  

– Seimo kadencija baigiasi. Kokia ji buvo, kokius svarbiausius darbus manote padaręs? 

– Kadencija niekam nebuvo lengva. Per 4 metus daug padaryta, gal buvo galima ir dar daugiau, bet prasidėjo pandemija, paskui karas Ukrainoje, greta ėjo energetinė krizė, vyko ūkininkų streikai, daug nerimo buvo dėl nelegalios

migracijos. Visiems atrodė, jog šios krizės nepavyks suvaldyti. Buvo neramu, kas atsitiktų, jei į Lietuvą plūsteltų koks 50 tūkst. nelegalių migrantų. Į tai buvo įtraukta Lenkija, Latvija. Mūsų Vyriausybės dėka Rusijos, Baltarusijos specialiųjų tarnybų akciją pavyko suvaldyti: 550 km sienos užtverta fiziniu barjeru, sumontuotos naujausios kameros, matėme, kaip ateina prie sienos žmonės, prakerpa tvorą ir pasitraukia – iš eisenos matosi, kad tai arba kariškiai, arba specialiųjų tarny­bų darbuotojai. O po jų ateina migrantai. 

Niekas nenori, kad karas Ukrainoje vyktų. Jei pradžioje buvome vieningi, dabar jaučiamės pavargę nuo kalbų apie karą, nors patys nekariaujame. 

Pasiekėme tiek, kad 2027 m. Lietuvoje turėtume pasigamin­ti visą mūsų šaliai reikalingą elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir prisijungsime prie europinių elektros tinklų, nereikės lenkti galvos prieš carą Vladimirą.

Šią kadenciją didėjo pensijos, minimali mėnesinė alga, Tūks­tantmečio mokyklos projekte dalyvauja 270 mokyklų ir jos visos turės laboratorijas, fizikos, chemijos kabinetai bus ap­rūpinti naujausiomis mokymo priemonėmis.

Daug diskusijų Šilalėje buvo dėl Sveikatos centro kūrimo. Padaryta tiek, kiek galėta, bet reformose dalyvaujame, investuojame į sveikatos priežiūros įstaigas, bus atnaujintos ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus patalpos. 

Įvykdyta Greitosios medicinos pagalbos reforma. Priimtas dekomunizacijos įstatymas. Kiek metų kalbėjome apie sovietinių pamink­lų ir ženklų pašalinimą, deja. Dabartinė Vyriausybė tą padarė. Prisidėjau, kiek galėjau, kad name, kur gyveno Dalia Grinkevičiūtė, būtų įkurtas muziejus – tikiuosi, jog šį rudenį darbas bus užbaigtas. Palaikiau a.a. Albino Kent­ros idėją kurti Vilniuje Laisvės kovų pažinimo centrą ir Miško brolių muziejų, džiaugiuosi, kad atnaujintas Girėno gimtinėje esantis muziejus, pagaliau galima pamatyti čia iš Vilniaus parvežtą ir savo namus Vytogaloje atradusį „Lituanicos“ modelį.  

Be valstybės pagalbos savivaldybė niekaip nebūtų galėjusi užbaigti Sporto centro statybų, tam prireikė ir mano tarpininkavimo. Yra ir daugiau projektų, kuriems reikėjo tokios pagalbos. Ne visada pavykdavo, kai kuriuos įstatymus priimant pritrūkdavo gilesnės diskusijos, bet kai Seime būdavo kalbama apie Šilalės rajoną, kolegos sakydavo, kad neverta net ginčytis. 

Norėčiau akcentuoti, jog pateikiau Seimui svarstyti 3 įstatymų pataisas. Vertinu komandinį darbą, todėl kartu su kolegomis įregistravau net 110 įstatymų projektų, pataisų ir pasiūlymų. Kaip Parlamento naujokui tai nėra mažai. Visada stengiausi orientuotis į rezultatą bei siekti jo, kalbantis ir su kolegomis, ir su opozicijoje dirbančiais parlamentarais.

Kadencija baigiasi, rinkimuo­se vėl dalyvausiu, o kiek sulauksiu palaikymo iš šilališkių ir kelmiškių, bus matyti. Politi­ko gyvenimas toks yra – viskas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Užs. Nr. 147

Apmokėta iš Seimo nario par­lamentinių lėšų