Prieš keletą metų iš kraštiečių šventės į Dvaro festivalį transformavęsis renginys tarsi nutiesė materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo tiltus tarp Girdiškės ir Bijotų. Šimtmečius besitęsianti bendra parapijos istorija mena laikus, kuomet garsusis bajoras Dionizas Poška duobėtu keliu bričkute važiuodavo į Girdiškės bažnyčią, sukinėdavosi jos šventoriuje, grožėdavosi apylinke, šimtamečiais medžiais. Atrodo, jog Bijotų dvaro festivalio metu viena iš sudedamųjų dalių ir buvo, pasitelkus rašytinius bei nerašytinius šaltinius, bent šiek tiek praskleisti, kas čia buvo prieš daugmaž du šimtus metų ir kas yra dabar... 

„Pristatau išskirtinai mažytį muziejų ne tik Lietuvoje, bet greičiausiai ir Europoje, įkurtą tūkstantmečio ąžuolo, pavadinto Baubliu, kamiene“, – sakė muziejininkė Lina Bajorinienė. 

Jo įkūrėjas D. Poška, pasiturintis, apie 500 hektarų žemės ir 40 baudžiauninkų savininkas, kilmingas to meto žmogus, šiame ąžuole rašydavo, priiminėjo svečius, ilsėjosi ir net laikė apie 200 knygų, savo rank­raščius. Būdamas vienas iš tų, kurie suprato praeities svarbą, gretimame ąžuolo kamiene kaupė senienas – ginklus, biustus, Lenkijos karalių portretus, antikos dievų atvaizdus, padargus, didžiulius kaulus, sulaukdamas nevienareikšmiško lankytojų ir visuomenės dėmesio. Čia būta Prancūzijos imperatoriaus Napoleono armijos karių, bendravimo su poezi­jos, mokslo, visuomenės elitu – poetais Adomu Mickevičiumi, Simonu Stanevičiumi, Vilniaus universiteto profesoriais Ivanu Loboiko, Joachimu Leleveliu, grafu Nikolajumi Rumiancevu, vyskupu Juozapu Giedraičiu ir kitais žymiais to meto asmenimis. Išlikęs ir stebuklingai vienos kaimo senutės malkinėje rastas stalelis, ant kurio parašytas garsiausias D. Poškos kūrinys „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. 

Plataus spektro kūrybinė, visuomeninė veikla, užimama padėtis Bijotų dvaro savininkui sudarė prielaidas tapti vienu iš žemaičių kultūrinio sąjūdžio lyderiu, žinomu žmogumi, o 1812 m. įkurtas Baublių muziejus laikomas ne tik kraštotyros pirmtaku, bet ir tautos muziejaus užuomazga. D. Poška yra laikomas ir pirmuoju Lietuvos archeologu, kuris rinko, saugojo ir tyrė įvairiausius daiktus, o kolekciją matė ne kaip saugyklą, bet tarnaujančią pažinimo tikslams.

Po šio šviesuolio mirties 1830 m. gegužės 12 d., vykdant testamentą, didelė dalis sukauptos bibliotekos iškeliavo kitur, nyko daugiau nei šimtą metų ant atviro lauko esantys Baubliai, muziejus tapo apytuštis. Ir tik pirmos Lietuvos Nepriklausomybės metais susirūpinta Baublių apsauga, reikšme bei įprasminimu – 1930 m. uždėta medinė apsauga, šalia pastatyta mokykla.

Šiandien išlikusi tik nedidelė dalis eksponatų, stebinančių retumu: pavyzdžiui, šiuolaikiniais mokslininkų metodais nustatyta, kad saugomas banginio žandikaulis iš vietos durpyno gali būti net 50 tūkst. metų senumo. Tad galbūt galima sakyti, jog kažkada už 100 kilometrų nuo dabartinio Baltijos kranto tyvuliavo vandenynas... 

Šalia Baublių bujoja apie 400 metų senumo ąžuolas, atstatytoje Smetonos laikų mokykloje įsikūrusi muziejaus administracija, biblioteka, prie tvenkinio rekonstruotas malūnas. 

Šiųmetinio Bijotų dvaro festivalio me­tu D. Poškos važinėtu keliu, dabar lygiu asfaltu, nauju elektriniu autobusu smalsuolių grupės vyko į parapijos centrą – Girdiškės miestelį, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtą 1562 m.

Girdiškėje pasitikusi Šilalės krašto gidų asociacijos pirmininkė, Negirdėtų faktų apie Šilalės kraštą rinkėja Rima Norvilienė priminė, jog nuo pirmųjų maldos namų pastatymo 1781 m., Girdiškė vadinama miesteliu. XIX a. vyskupas Vincentas Juzumas Žemaičių vyskupystės aprašymuose mini, kad Girdiškėje gyvena šviesūs, išsilavinę žmonės, tačiau blaivumas nedidelis. Amžių sandūroje savo energija tarsi ryški žvaigždė čia plyksteli kunigas, poetas, ryžtingas romantikas, įspūdingos bažnyčios statytojas Juozapas Čerkeliauskas, pasirašinėjęs J. Mainionio vardu ir skyręs savo eiles Girdiškei. Ši šventovė vienintelė Lietuvoje turi Švč. Mergelės Marijos Snieginės titulą ir pirmąjį rugpjūčio sek­madienį iškrentantį simbolinį sniegą. 

Legenda byloja, jog ankstyvaisiais krikščionybės laikais ant Eksvilino kalvos Romoje rugpjūčio pradžioje iškritęs sniegas buvęs Dievo ženk­las įtakingam romėnui ten pastatyti Švč. Mergelės Marijos Snieginės vardo baziliką. 1912 m. vasara Girdiškėje buvusi vėsi ir permaininga, tad ir čia galėjęs iškristi sniegas... O garsi Romos legenda galimai įkvėpė romantiškos sielos kunigą J. Čerkeliauską siekti antro pasaulyje išskirtinio bažnyčios titulo. Sąsajos su Roma, pasak R. Norvilienės, išliko iki šiandien – pasirodo, jai pačiai lankantis šio Italijos miesto bazilikoje paaiškėjo, kad ten dirbantis kunigas yra lietuvis...

Kitas Girdiškės bažnyčios išskirtinumas – kunigo Kazimiero Endriukaičio rankomis mediniuose šoniniuose altoriuose įkurdinti šventieji. Ilgametis parapijos kunigas, ragavęs architektūros mokslų, iš gretimo miško ąžuolų sukūręs šedevrą, įsiamžino krašto kultūros paveldo istorijoje bei atgulė amžinojo poilsio senosiose Girdiškės kapinėse.

Seniausias meno kūrinys bažnyčio­je – 1888 m. Teodoro Butkevičiaus nutapytas Mergelės Marijos paveikslas yra įtrauktas į saugomų valstybės vertybių sąrašą. 

Tad Girdiškėje visais metų laikais galima pajusti vasaros sniegą, realizuotą romantizmą, o į Bijotus ne tik turistus, bet ir mūsų krašto žmones kviečia tūkstantmečiuose ąžuoluose tebesklandanti tautos istorija…

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorikas

Nuotr. iš Bijotų dvaro festivalio archyvo

Kasmet rugpjūčio 15 d. visa Lie­tuva mini Švč. Mergelės Marijos ėmi­mo į dangų dieną – Žolinę. Tai viena iš pagrindinių katalikų baž­nyčios su Švč. Mergele Marija susi­jusių švenčių. Visgi Žolinė jau tapo ne tik krikščioniškąja švente, bet ir bendruomeniškumo bei artumo die­na, kuri sujungia bendruomenes, skleidžia papročius ir tradicijas. Tradicinė šventė Šilalėje šįkart bus švenčiama unikaliai – su moderniu performansu, kuris dalyvius su gamta sujungs per garsus ir judesį.

Kultūros centro Šokio teatras Bend­ruomenių parke rugpjūčio 15 d., 15 val., 16.30 val. ir 18 val. kviečia į performansą-ekskursiją, kurios metu dalyviai, vedami šokėjų, grupėmis keliaus po parką ir, užsidėję specialias ausines, klausysis ąžuolo išminties. Performansas-ekskursija nemokama, tačiau būtina išankstinė registracija. Vietų skaičius ribotas. Performanso-ekskursijos trukmė –

35 min., o tie, kurie pasiryš naujiems potyriams, prašomi į pasirodymą atvykti bent 20 min. anksčiau nei jis prasidės.

Aukštaitijos nacionalinis parkas kviečia į garsiausią savo renginį – Medkopio šventę, organizuojamą kasmet per Žolines. Šiemet rugpjūčio 15-ąją muziejus kviečia į Medkopio festivalį ir žada daugybę įdomių veiklų, pažinčių ir patirčių. Atskiros veiklos numatytos ir vaikams. Pasaulinę patirtį, gydant bičių produktais, pristatys dr. Stefan Stangaciu iš Rumunijos, apie vaistažolių galią pasakos dr. Marius Lasinskas, vyks atvira mokslinė diskusija ir kt. 

Žolinė bus švenčiama ir kituose miestuose bei miesteliuose, dvaruose ir muziejuose, ūkiuose ir festivaliuose – tereikia išsirinkti, kur pasukti. 

Vis dar vyksta Tauragės džiazo festivalis, kuris rugpjūčio 14 d. (nuo 18 val.) suteiks galimybę panirti į retro laikotarpį – Smalininkuose, senajame uoste ar­ba Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto Smalininkų kultūros centre (priklauso­mai nuo oro sąlygų), koncertuos retro swing trio „Kartą Amerikoj“, kurie pakvies melomanus į pikantiškos ir inte­lektualios muzikos koncertą „Olden Days“. 

Rugpjūčio 16 d., 21 val., prie Ventės rago švyturio įvyks baigiamasis festivalio „Keliaujanti vėtrungė: tikėjimas, legendos ir knygų milžinai“ renginys. Šis ypatingas vakaras skirtas tikėjimui ir švyturiams, žadantis sujungti istorinę praeitį su šiuolaikine kultūra. Vienas iš renginio akcentų – Tarptautinės švyturių dienos minėjimas. Šia proga vienu metu bus įžiebti Nidos ir Ventės rago švyturiai. Jie abu turi ypatingų istorinių elementų. Nidos švyturyje sumontuotas ypatingas krištolo lęšis, dar 1950 m. pagamintas Ukrainoje, Iziumo gamykloje, kuris prieš atkeliaudamas į Nidą pelnė apdovanojimą tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Nuo Nidos švyturio neatsilieka ir Ventės rago švyturys – vienas iš esminių ir originaliausių švyturių Mažojoje Lietuvoje, pastatytas ir savo kelrodystės darbą pradėjęs dar 1863 m. Pasak projekto vadovės Viktorijos Binkulienės, renginys skirtas ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visiems, besidomintiems paveldu, istorija ir kultūra.

Rugpjūčio 19–29 d. Kauno kiemuose ir vėl apsigyvens festivalis „Kultūra į kiemus“ – renginių ciklas, kurio metu 11-oje mikrorajonų skambės populiarioji ir eks­perimentinė muzika, bus rodomi filmai bei videoinstaliacijos, vyks fotoparo­dos ir atriedės muziejus ant ratų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Sekmadienį Paryžiuje baigėsi olimpinės žaidynės, ku­riose išdalinti paskutinieji medalių komplektai. Lietuva šįkart iškovojo 2 sidabro bei 2 bronzos medalius ir pagal gyventojų skaičių pateko į geriausiųjų Europoje de­šim­tuką. Bet šilališkiams Paryžiaus olimpiada svarbi dar ir tuo, jog tarp sportininkų, parvežusių į Lietuvą medalį, yra ir mūsų kraštietis, buvęs Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos auklėtinis Aurelijus Pukelis.

Olimpiados prizininku tapęs krepšininkas praėjusį penktadienį svečiavosi „Šilalės artojo“ redakcijoje. Į šį susitikimą jis pasikvietė ir pirmąją savo trenerę Redą Vaškienę. Įteikęs jai puokštę gėlių, krepšininkas iškart ištiesė ir iškovotą medalį.

„Tai – išskirtinis apdovanojimas, kurį praradus, antro tokio gauti nebūtų galimybės, nes tik specialiai olimpiadai pagamintuose medaliuose inkrustuoti Eifelio bokšto metalo gabaliukai“, – aiškino A. Pukelis.

Paimdama iš buvusio auk­lė­tinio rankų garbų, solidų ir ga­na sunkų įvertinimą, trenerė pas­tebimai jaudinosi. Galbūt dėl to, kad jiedu buvo matę­si tik prieš trejus metus, o gal dėl ypa­tingos susitikimo progos. Nes tiek trenerė, tiek pats Au­relijus pripažino – niekada nebūtų net pagalvoję, jog jam teks atstovauti Lietuvai olimpiadoje.

„Nors svajonių ir būdavo, bet rimtai per daug niekada negalvojau, kad kada nors teks vykti į olimpiadą. Žinoma, nepraleisdavau šių žaidynių – stebėdavau per televiziją, bet kad ir mane taip pat rodys, o kažkas žiūrės – nebuvo net minties“, – juokėsi olimpietis.

„Aurelijus pradėjo žaisti krepšinį palyginti vėlai – į Šilalės sporto mokyklą pas mane atėjo paskutinėse mokyklos klasėse. O netrukus patyrė rimtą dešinės rankos traumą, todėl treniruotes kuriam laikui teko stabdyti. Bet tikrai jam netrūko užsispyri­mo – važinėti į treniruotes iš Pajūrio nebuvo labai lengva“, – prisimena Aurelijaus trenerė.

Bronzos medalius iškovojusioje Lietuvos rinktinėje, kurią treniruoja Dainius Novickas, dar žaidė Evaldas Džiaugys, Šarūnas Vingelis ir Gintautas Matulis. Šiai Lietuvos 3x3 krepšinio komandai Paryžiaus olimpinės žaidynės į atmintį bus įrašytos visam gyvenimui. Aurelijus pasakojo, kad ilgiausiai kartu žaidžia su Šarūnu – bene šešerius metus iš septynių (tiek gyvuoja komanda). 

„Tai buvo 3x3 krepšinio krikštas olimpinės žaidynėse. Į olimpinių rungčių sąrašą ši sporto šaka buvo įrašyta nuo 2017-ųjų. Deja, Tokijo olimpiadoje nesudalyvavome – atrankos turnyre sutrukdė „Covidas“, teko nusileisti Latvijai. Šiemet olimpiadai pradėjo­me rengtis nuo vasario, žinojo­me – medalio šiaip sau niekas neduos, teks pakovoti. Tad trenerės Redos pamokos ir vėl pravertė“, – ne kartą pokalbio metu prisimindamas rankos traumą, sudėtingą reabilitaciją bei sunkias fizinio parengimo pamokas Šilalės pušyne, pasakojo A. Pukelis.

Pasak jo trenerės, būtent fizinio parengimo pamokų sportininkai labiausiai ir vengia, stengiasi nuo jų išsisukti. Kaip to įrodymą, trenerė į susitikimą su olimpiados bronzos laimėtoju irgi atėjo ne tuščiomis – atsinešė mokinių, tarp kurių ir Aurelijaus pavardė, lankomumo bei atsiskaitymų sąsiuvinį. 

„Bijodavo šių užsiėmimų kaip velniai kryžiaus, vos tik rasdavo progą, neateidavo. O aš nuolat kaliau – tai kiekvienos sporto rūšies atstovo pasirengimo pagrindas. Dabar, kaip žiūriu, pamokos jau išmoktos“, – džiaugėsi trenerė.

Susitikime dalyvavusi Aurelijaus žmona Monika patvirtino, jog jis labai dažnai prisimena treniruotes Šilalėje, o ypač – rankos traumą.

„Susižeidžiau krisdamas ant alkūnės, skilo dalis kaulo. Kadangi rašyti negalėjau, mokyk­loje greitai atlikdavau, kas užduota, ir važiuodavau pas trenerę į kineziterapijos seansus. Gijimas buvo labai sudėtingas – rėkdavau iš skausmo, kol trenerė su manim dirbdavo. Ir taip tris mėnesius, bet dabar galiu pasidžiaugti ir tarti savo trenerei didžiulį ačiū – jos dėka mėtau tritaškius dešine ranka be jokio vargo“, – neslėpė A. Pukelis.

Ir R. Vaškienė, ir Aurelijus smagiai prisiminė tuos kelis treniruočių metus: pasak jų, nors buvo visko, vis tik užsi­spy­rimas ir noras žaisti leido siekti neblogų rezultatų jau tada.  

A. Pukelis į Lietuvą ir į Šilalę ne tik parvežė Lietuvai olimpinę bronzą, bet jo vardas įrašytas ir į simbolinę geriausiųjų olimpinę komandą. Per devynerias sužaistas rungtynes jis pelnė 63 taškus arba vidutiniškai po 7 per mačą. Geriausiu olimpinio turnyro žaidėju pripažintas auksą iškovojusios Nyderlandų rinktinės lyderis Worthy de Jongas. Į geriausių žaidėjų komandą taip pat išrinktas olimpinis vicečempionas prancūzas Lucas Dussoulier. 

Tačiau buvęs pajūriškis pasaulinio lygio žvaigžde nesijaučia ir tiek apie nueitą krepšininko kelią, tiek apie ateities planus bei svajones kalba kuk­liai. Aurelijus pasakojo, kad, baigęs Pajūryje gimnaziją, išvyko studijuoti į Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją, bet vis dar žaidė Šilalės „Lūšies“ komandoje. Trečia­me kurse,

buvo pakviestas atstovauti Šilutei, todėl, baigęs studijas, persikėlė visam sezonui į kaimyninį rajoną, o po kurio laiko išvyko į Kauną. Beje, būtent ten jis susipažino ir su savo būsimąja sutuoktine. Likimo paradoksas – paaiškėjo, jog Monika – šilutiškė. Krepšininkas juokiasi, jog Šilutėje jos nebuvo nė karto matęs ir sutikęs, o štai Kaune pažintis buvo lemtinga. Tad dabar sutuoktiniai, per daug nenutolę nuo savo gimtųjų namų, vienu ypu aplanko ir Aurelijaus, ir Monikos šeimas. 

„Gaila tik, kad beveik neturiu laisvų savaitgalių. Su žmona skaičiavome – pernai jų tebuvo aštuoni. Priežastis – 3x3 turnyrai: Lietuva jų bent iki šiol neorganizuodavo, tad kaskart žaisti tenka vykti vis į kitą šalį. Tolimos kelionės, skrydžiai labai vargina: tarkime, penktadienį nuskrendame, šeštadienį – žaidžiame, sekmadienį atgal, o pirmadienį – vėl treniruotės. Todėl ir sakau, kad už šio medalio – septyneri sunkaus, įtempto darbo metai“, – pripažino A. Pukelis.

Krepšininkas patvirtino ir tai, jog lietuviai tikrai dedasi visų sričių „ekspertais“. Pasak jo, po pirmųjų pralaimėjimų Paryžiuje, kai ir pats savęs klausi, ko pritrūko, nestigo tautiečių, vis prieinančių pamokyti, kad „reikėjo mesti taip“, daryti „kitaip“...

Būtent dėl to, trenerio sprendimu, sportininkai olimpinių žaidynių metu buvo atjungę telefonuose socialinius tinklus, bendravo tik su artimaisiais. 

Be to, pasak Aurelijaus, iki olimpiados medalių rinktinė sulaukdavo ir kritikos, ir skeptiško požiūrio į 3x3 krepšinį. Ypač iš tų, kurie nebuvo matę nė vienų 3x3 rungtynių. 

„Mums reikėjo susikaupti ir žaisti – trauktis nebuvo kur. Negalėjome likti prie bulvinių medalių (ketvirtos vietos). Tad psichologinio spaudimo pakako ir šiaip, dėl to iš šalies „žinovų“ pamokymų tokiomis akimirkomis tikrai nereikia. Džiugu, jog įrodėme, kad žinome, ką darome ir kaip reikia daryti“, – sakė bronzos laimėtojas.

A. Pukelis patikino, kad šiuo metu 3x3 krepšinyje žaisti sąlygos – labai geros, atsiranda vis daugiau galimybių dalyvauti skirtingo lygio turnyruose. 

Šios sudėties komandoje šilališkis įvardijamas rinktinės bokštu, mat Aurelijaus ūgis – 205 cm. 

Jo trenerė R. Vaškienė prisiminė, kad atėjęs pas ją treniruotis vaikinas buvo centimet­ru žemesnis. Bet ne ūgį trenerė įvardija svarbiausiu krepšininko bruožu. 

„Buvo daug gabių, perspektyvių auklėtinių, kurie, išvykę studijuoti, krepšinį metė, o štai Aurelijaus atkaklumas ir ryžtas bei jo talentas atvedė jį į šlovę. Labai smagu dėl jo pergalės. Tikiu, kad jis dar pakovos ir toliau pademonstruos, koks svarbus sportininkui yra tikslo turėjimas ir jo siekimas“, – džiaugdamasi buvusio savo auklėtinio olimpine bronza, sakė trenerė, kineziterapeutė R. Vaškienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Žindymas yra natūrali nėštumo tąsa, kurios meno gali išmokti daugelis moterų. Daž­niau­siai sunkumų kyla dėl netinkamos vaikelio mai­tinimo technikos, žinių trūkumo ar tam tik­­rų fiziologinių iššūkių. Tačiau, padedant kom­petentingiems specialistams, visa tai ga­lima išspręsti.

Apie žindymo naudą, iššūkius ir laktaci­jos valdymą pasakoja Tarptautinės egzami­nuo­tojų tarybos pripažinta laktacijos (IBCLC) kon­sultantė Eglė Gurčinė. 

Apie tinkamą primaitinimą ir nujunkymą kal­ba vaikų ligų gydytoja, IBCLC konsultantė dr. Audronė Mulevičienė. 

Motinos pienas turi visapusišką naudą

Pasak E. Gurčinės, motinos pienas yra pats optimaliausias maistas besivystančiam kūdikiui iki 6 mėnesių, tenkinantis visų reikalingų medžiagų ir vandens poreikį: „Jis turi daug antikūnų, imuninių ląstelių ir kitų apsauginių medžiagų, todėl apsaugo ir stiprina vaikelio imunitetą, padeda kovoti su ligomis ir infekcijomis, prisideda prie teigiamos įtakos burnos ir žandikaulio vystymuisi ir išdygusių dantukų apsaugai nuo ėduonies. Taip pat mamos piene gausu probiotikų, hormonų ir fermentų, kurie irgi daro teigiamą įtaką augančiam vaikeliui“.

Remiantis tyrimais, žindančioms moterims mažėja rizika susirgti krūties vėžiu, antro tipo cukriniu diabetu ar širdies ir kraujagyslių ligomis, jų organizmas greičiau atsigauna po gimdymo. 

„Žindymas ramina ir atpalaiduoja mamą ir vaikelį, mažina pogimdyvinės depresijos riziką“, – kalbėjo E. Gurčinė.

Dažniausias iššūkis – spenelių skausmas

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria žindančios mamos, – spenelių pažeidimai. Daž­niausiai ši problema atsiranda, kai priešpienį keičia pereinamasis pienas – tai įvyksta 2–3 parą po gimdymo. 

„Jei mama dar yra stacionare, reikėtų drąsiai paprašyti specialistų pagalbos, o ne gyventi su skausmu. Jei šeima jau grįžo į namus, reikėtų susisiekti su specialistu. Nors geriausia konsultacija yra gyva, neretai įmanoma padėti ir nuotoliu, paaiškinant mamai, kaip vaikutis turėtų apžioti spenelį, kaip tinkamai kūdikį priglausti ar kaip laikyti“, – teigė konsultantė.

Specialistė pridūrė, kad visiškai normalu, jei kyla ir kitų krūtų prob­lemų, tokių kaip sąstovis, atsiranda guzelių, mastitas: „Šios būk­lės gąsdina visas mamas, tačiau to nereiktų bijoti. Pasitarus su gydytoju ar kitu specialistu gyvai ar telefonu ir laikantis nurodytų rekomendacijų, galima užkirsti kelią tolesnėms sveikatos problemoms“.

Ragina nepasiduoti

Tik labai retais atvejais dėl fiziologinių iššūkių moterys negali žindyti ar joms sekasi itin sunkiai. 

„Dabar vis dažniau pastebime įvairių hormonų sutrikimų, kuriuos lemia aplinka, užterštumas, pasikeitęs gyvenimo būdas, didesnis nutukimas, todėl dalis moterų pastoja sunkiau, gali būti ne visiškai išsivysčiusios krūtys ar pieno liaukos. 

Tokiais atvejais žindymas galbūt netenkins vaiko maisto poreikio visu 100 procentų, bet norisi pabrėžti, kad ir kombinuotas maitinimas yra labai ge­ras pasirinkimas,o kiekvienas mamos pieno lašas yra ir svarbus, ir naudingas“, – sakė E. Gur­činė. 

Anot jos, kompetentingi specialistai padės kiekvienoje situacijoje rasti geriausią išeitį, todėl nevertėtų nuleisti rankų. 

Kaip galima valdyti laktaciją?

Neretai žindančios mamos, susiduriančios su sunkumais, atsakymų ieško internete ar klausia draugių patarimo. De­ja, tokiais būdais dažniau įsipainiojama į dezinformacijos pinkles nei gaunama naudingų patarimų. 

Pasak E. Gurčinės, vienas populiariausių žindymo mitų – pieno dingimas – visiškai klaidinantis, kadangi „tai negali nutikti, jei mama žindo pagal poreikį ir jo nė kiek neriboja“.

Neretai mamos nuogąstauja, kad vaikelis priauga per daug ar per mažai svorio dėl mamos pieno, kuris yra per liesas ar per riebus. Tačiau specialistė teigė, kad visų moterų pieno kokybė yra panaši, o vaikelio svoriui įtaką daro kiti faktoriai, pavyzdžiui, ribojamas žindymo laikas, daromi per ilgi tarpai naktį, vietoj žindymo duodamas čiulptukas, pasaitėlio problemos ir kt. 

Žindymo specialistės teigimu, pieno gamyba yra nuolatinis procesas, veikiantis paklausos-pasiūlos principu. Ma­ma, jaučianti savo kūną, geba natūraliai valdyti laktaciją. E. Gurčinė teigė: „Kiek pieno iš krūtų pašaliname, tiek jo ir gaminasi. Jeigu vaikelis yra atskirtas nuo mamos ar žindomas labai vangiai, tuomet mamai vertėtų papildomai nusitraukti pieną. Priešingu atveju, jei mama jaučia, jog krūtys labai kietos ir kūnas gamina per daug pieno, galima padėti pieno gamybai susireguliuoti – vieną maitinimą žindyti iš vienos krūties, kitą – iš kitos“. 

Svarbu nepradelsti primaitinimo

Vaikų ligų gydytojos A. Mulevičienės teigimu, iki 6 mėnesių rekomenduojama vaiką maitinti vien tik mamos pienu, o vėliau pradėti papildomą maitinimą, tęsiant žindymą iki 2 metų ar ilgiau, nes „ribų nėra – galima žindyti tiek, kiek nori mama ir vaikas“.

Išskirtinais atvejais galima vaiką primaitinti ir anksčiau, ta­čiau tik su gydytojo rekomendacija. Specialistė pabrėžė, kad itin svarbu neatidėlioti papildomo maitinimo, nes būtent nuo 6 mėnesių vaikas yra pakankamai subrendęs, kad galėtų valgyti tirštą maistą, jam pradeda trūkti geležies ir kitų maisto medžiagų, ir jo virškinamasis traktas bei šalinimo organai yra pasiruošę susipažinti su papildomu maistu. 

„Nors iš pradžių vaikas valgo labai nedaug, svarbu nenuleisti rankų ir jį maitinti pagal poreikį. Paprastai vaikučiui prireikia 3–6 savaičių, kol jis įgunda valgyti papildomą maistą. Kartais gali prireikti ir dar daugiau laiko – dėl to tikrai nereiktų sunerimti, jei tėvai mato, jog vaiko poreikis ir noras vis didė­ja“, – teigė A. Mulevičienė. 

Anot jos, tėvai gali pradėti nuo kruopų, daržovių, vaisių, palaipsniui į primaitinimą įtraukiant ir daugiau geležies turinčių produktų – mėsos, žuvies, kiaušinių. 

„Normalu, jei kai kurių produktų reikės paragauti ir 10 kartų, kad vaikelis juos pamėgtų. Svarbiausia jį supažindinti su kuo daugiau skirtingų skonių ir vis bandyti naujus, kad tėvai atrastų tai, kas jam patinka“, – kalbėjo gydytoja.

Tinkamas žindymo nutraukimas

Pradedant papildomą maitinimą tampa aišku, kad kada nors žindymas baigsis. Tačiau vaikų ligų gydytoja pažymėjo, jog nebūtina nutraukti žindymo vaikui išėjus į darželį ar mamai pradėjus dirbti. 

„Viską galima lengvai suderinti, pavyzdžiui, pažindant vai­ką ryte ir grįžus vakare. Tai padės jam nusiraminti, nesukels didelio streso, priešingai – gali palengvinti vaikui adaptaciją darželyje ir būti atsparesniam nuo visų naujai sutiktų infekcijų sukėlėjų“, – sakė gydytoja.

Pasak specialistės, būtų idealu, jei mama galėtų išlaukti momentą, kada vaikas pats atsisakys krūties, – paprastai tai įvyksta jam sulaukus ne mažiau nei 2 metų. 

„Tokiu būdu nujunkyti yra lengviausia. Tačiau jei mama nori nutraukti žindymą greičiau, patariama tai daryti ne anksčiau, nei vaikui sueina vieneri. Vienos mamos pasirenka rečiau žindyti dieną, kitos – naktį. Svarbiausia, viską daryti neskubant“, – patarė medikė. 

Be to, itin svarbu atkreipti dėmesį į vaiko raidos etapą – tuomet, kai vaikas patiria daug įspūdžių ar pokyčių, nujunkyti bus sunkiau. 

„Reiktų pasirinkti ramų etapą, kai mama vaikui gali skirti daug dėmesio, gali panešioti ir ilgiau būti kartu. Svarbu, kad vaikas jaustų, jog dingo tik pienas, o mama vis dar yra šalia. Kitaip tariant, vienus ryšius nutraukiame stiprindami kitus ryšius“, – sakė ji. 

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį šalies bitininkai rinkosi į Raudonę (Jurbarko r.). Ant Nemuno kranto surengta 46-oji šalies bitininkų šventė subūrė ne tik gausią mūsų šalies bitininkų bendruomenę, bet į renginį atvyko ir Latvijos bei Lenkijos bitininkų draugijos. 

„Šilalės artojo“ inform.

Bitininkų draugijos „Vaškas“ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Treti metai varsėdiškių akys nukreiptos į buvusią kaimo parduotuvę, kur savivaldybės palaiminimu šiauliškė Irena Šniukienė su draugėmis kuria kaimo bendruomenės namus. Pastate vyksta brangiai kainuojantys remontai, todėl kaimo gyventojams kyla pagrįstų klausimų, kokiais pinigais jie finansuojami ir kas iš to ateityje turės naudos.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Vakaras vėsus atėjo į vasarą

vasara į vakarą palinko

viskas taip skaidru kaip ašara

lyg pradžia ir pabaiga laiminga... 

A. Peškaitis

Žolinė. Palinkusi į rudenį vasara dar dovanoja ryškiaspalvių žiedų puokštei, juostai, kilimui – padėkai už šiųmetį derlių ir vasaros stebuklą.

Vėjo supami tykiai šneka žolynai, bumbsi žemėn prinokę obuoliai, stirtoje sukrautos malkos laukia ugnies, kad galėtų sušildyti.

Gražus tas vasaros atsisveikinimas. Palydėkime ją širdimi.

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Pasirodo, ukrainiečiai tikrai moka stebinti. Netgi savo sąjungininkus. Įsiveržę į Rusijos teritoriją Kursko srityje apie 20–30 kilometrų ir kont­roliuodami apie 1000 kv. km, jie sudavė rimtą smūgį Kremliui, kuris dabar tėra arčiau nei už 500 km...

Sujudo subruzdo Putino generolai, pražiopsoję Ukrainos išpuolį. Nuo botoksu palyginto Putino veido dingo klastinga šypsenėlė, nesgi jis puikiai žino: karas sugrįžo į agresoriaus žemę, ir dabar tie „paprasti“ rusai, kurių apie 70–80 proc. pritaria karui prieš Ukrainą, niršta ant savo caro ir siunčia jam ne tik pagalbos šauksmus, bet ir prakeiksmus...

Nežinia, kuo šis drąsus ukrainiečių išpuolis baigsis, bet štai iš Rusijos išgrūstas opozicinis portalas Echofm.online vardija keletą jo pamokų. Šįkart Kremliuje jau kitaip nuskambėjo Ukrainos keliama „taikos formulė“ – grįžti prie 1991 m. sienų, panaudojant apsikeitimą užimtomis teritorijomis. Draudimas smogti raketomis Kremliui iš Ukrainos teritorijos netenka prasmės: juk galima jas paleisti jau iš Rusijos žemės, ir tuomet nereikia Vakarų leidimo... Putinas negali paskelbti karo Rusijos teritorijoje, o tik nepaprastąją padėtį trijose Rusijos srityse. Jo grasinimai smogti branduolinį smūgį netenka prasmės: priešas juk įžengė į Rusijos teritoriją. Jeigu reikia kviesti Vagnerio būrius iš Afrikos, o čečėnai stovi nuošalyje ir nesikiša, koks tada Rusijos kariuomenės pasirengimas? Kitas naujokų šaukimas tik rudenį, o visuotinės mobilizacijos skelbimas visiškai pakirstų „paprastų“ rusų pasitikėjimą Kremliumi... 

Pagaliau rusų karo žvalgyba trečiais karo metais nesugebėjo pastebėti Ukrainos kariuomenės pasirengimo operacijai. Ką ten rusų: jokios Vakarų tarnybos nežinojo apie jos pradžią (nors tai mažai tikėtina)...

Štai todėl Putinas persikreipusiu veidu sušaukė Gynimo tarybą ir įsakė žūtbūt užkirsti kelią ukrainiečių žygiui. Lengva pasakyti – sunku padaryti. Šioje srityje dislokuotas 44-asis kariuomenės korpusas, sudarytas tik šių metų pradžioje Lugos mieste Leningrado srityje. Bet jo formavimas iš kontraktininkų strigo, o dalis karių buvo perkelta į Charkivo grupuotę. Štai tada Kursko ir dar dvejose Rusijos srityse liko „skylė“, kuria sumaniai pasinaudojo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų štabas. 

Jau savaitė kaip netyla ginčai, kokie gi šios kontroperacijos tikslai. Pamokyti Putiną? Įrodyti pasauliui, kad Ukrainos kariuomenė dar pajėgi mušti rusus jų žemėje? Rengtis būsimoms taikos deryboms, turint galingą „teritorijų apsikeitimo“ kortą? Priversti 76 tūkst. rusų pabėgėlių iš šio regiono patirti, kas yra nuožmus karas? Galbūt teisus Lietuvos krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, sakęs, jog šiuo proveržiu Kyjivas siekia pakelti savo karių kovinę dvasią ir moralę, nes po praėjusių metų vasarą nepavykusio kontrpuolimo jos buvo gerokai kritusios...

Kokios šio puolimo perspektyvos? Karo ekspertai pasidalijo į dvi stovyk­las. Vieni yra atviri skeptikai: esą Rusija turi pakankamai kariuomenės rezervų, kad išstumtų iš savo teritorijos priešą. Kiti tvirtina, kad, jeigu ukrainiečiai spės įrengti efektyvią įtvirtinimų liniją, sustiprintą ne tik raketomis HIMARS, bet ir žadama amerikiečių aviacija, jų iš Kursko srities leng­vai neišvysi. Tuomet Volodymyras Zelenskis galės drąsiai sakyti: dabar galima sėsti už derybų stalo. Jis vėlų rudenį ketinamai surengti antrai taikos konferencijai, kurioje dalyvauti bus kviečiama ir Rusija, turės gerą kortą...

Tuo pat metu kartu su dar vienu JAV pagalbos Ukrainai srautu (šio paketo vertė apie 125 mln. dolerių) Mask­voje stiprėja pasitraukimo iš Ukrainos nuotaikos. Įtakingas Rusijos oligarchas Olegas Deripaska po Ukrainos pajėgų įsiveržimo į Kursko sritį paragino nedelsiant nutraukti ugnį, baigti „specialią karinę operaciją“. Jis kritikavo Kremlių dėl didžiulių išlaidų karui, kurios iššaukė Vakarų sankcijas ir skurdina rusus... Pernai verslininkas tai sakė ir interviu laikraščiui „The Financial Times“. 

Rusų politologai pastebi, jog pirmą kartą nuo 1941 m. vokiečių ir sovietų karo pradžios priešas įžengė į jų teritoriją. Bet tuomet SSRS turėjo galingus sąjungininkus Vakaruose. Dabar tie sąjungininkai pritaria Kyjivo surengtai operacijai.

Paradoksas, bet 1941-ųjų rudenį generolo Heinzo Guderiano vedami naciai būtent Kursko – Briansko fronte tankais „Leopard“ triuškino sovietų armiją ir pro Oriolą bei Tulą suko į Mask­vą. Dabar tie patys tankai ir koncerno „Rheinmetall“ gaminamos kovos mašinos „Marder“ („Kiaunė“) rausia tas pačias žemes... Rusų generolų vaizduotę dirgina tai, kad ši karinė technika, pastiprinta amerikietiškomis raketomis, netrukus, kaip tą 1941-ųjų gruodį, prieis ir Kremliaus sienas... 

O Rusijos žiniasklaida šaiposi: aname kare skambėjo mobilizacinis šūkis „Komunistai – į frontą!“ Šiandien jį galima pakeisti „Vieningoji Rusija – pirmyn!“ Bet kur tau... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Talentingi menininkai sujungti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės publikai dovanojo įspūdingą muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la laluna“: tarptautinio Klaipėdos festivalio scena tapusioje istorinėje laivų statykloje skambėjo dainos iš Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasika, aplinka priminė pulsuojantį mėnulio kraterį, o publika mėgavosi šioje erdvėje ypatingai suskambusiais solistų balsais, orkestru ir netikėta istorija.

„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais sukurta romantiška nakties nuotaika nustebino net daug netikėtų reginių senoje laivų statykloje, ant marių kranto, mačiusią publiką. Beje, patogiai įsitaisęs ant marių kranto „A la luna“ mėgavosi ir R. Wagnerio operos „Skrajojantis laivas“ pagrindinis herojus.

Publikai žadą užgniaužusią muzikinio šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais atliko pagrindinis KVMT kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Talentingojo maestro batutos mostams tą vakarą atrodytų pakluso net debesys, neišdrįsęs prasiveržti lietus ir pagal muzikos taktus atlikėjų rūbus bei plaukus kedenęs vėjas.

Mėnuliui dedikuotos programos deivių vaidmenis atliko KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė. Jų balsai tą vakarą skambėjo ypatingai, o įtaigi vaidyba kūrė nepamirštamą sceninę istoriją, kuri įtraukė ir ne mažiau ryškiu talentu apdovanotą, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamą tenorą Merūną Vitulskį.

Koncerto režisierės Rūtos Bunikytės dėka „A la luna“ virto dviejų Mėnulio deivių muzikiniu pokalbiu. „Šviesioji ir tamsioji pusė. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje. Retsykiais šioje istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“ Mistifikuotą reginį scenoje sukūrė Klaipėdos festivalio suburti talentingi menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisavo choreografė Inga Briazkalovaitė. Įspūdingais šokiais ant pastatų sienų stebinančios choreografės dėka baleto artistų judesio aikštele tapo net unikalus jūrinio paveldo objektas. Didžiojo elingo metalo konstrukcijoms tai greičiausiai labai netikėtas, bet įsimintinas išbandymas!

Tuo tarpu muzikinės koncerto programos ašimi tapo populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambėjo tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie). Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą tapo orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambėjo ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.

Talentingų menininkų dėka „A la luna“ scena virto mėnulio krateriu, spindėjo žvaigždėmis, grasino briaunomis ar net baugino degančia lava. Ir visa tai vyko ant marių kranto! Ne veltui renginio bilietai buvo tiesiog iššluoti, pritrūko net pasiūlytų vietų stovėti, o išeinantys iš „A la lunos“ klausė kada bus pakartojimas. Deja, visa kas vyksta tarptautiniame Klaipėdos festivalyje neturi analogų ar retai kartojama, tad verta apsirūpinti bilietais iš anksto.

KVMT inform.