Sunku nepastebėti ir nesigėrėti Lietuvos kraštovaizdyje esančių upių bei ežerų gausa, prie kurių neretai aptinkamos vienos seniausių mūsų protėvių gyventos vietos. Tačiau dažnai net nesuvokiame, kad prie šiomis dienomis atrodančio mažo upelio ar jau baigiančio užpelkėti ežerėlio kažkada galėjo būti įkurtos pačių pirmųjų Lietuvos gyventojų laikinos gyvenvietės.

Jau daugiau kaip šimtą metų trunkančios akmens am­žiaus gyvenviečių paieškos ir ty­ri­nėjimai rodo, jog Lie­tu­vos te­ritorija galėjo būti ap­gy­ven­dinta po šias vietoves pa­li­kusio paskutiniojo Šiau­rės Eu­­ro­pą dengusio ledyno, t. y. maž­daug XIII–XII tūkst. prieš Kris­tų. Deja, tačiau Lietuvoje šio laikotarpio archeologinių pa­minklų iš­tirtumas nėra vienodas, ir atskiruose regionuose matomas didelis duomenų stygius.

Nors Žemaitijoje esama visoje Europoje garsių akmens amžiaus gyvenvie­čių ir kapų prie Biržulio bei Er­tenio ežerų, pietinė jos dalis dabartinia­me Šilalės krašte vis dar menkai ištyrinėta. Akmens am­žiaus gyventojų palikimą šia­me regione kol kas geriausiai atspindi praeityje aktyviai dir­busių kraštotyrininkų Vla­do Statkevičiaus, Juo­zo Mic­kevičiaus, Kazio Si­de­ra­­vi­čiaus darbai. Jų užrašuose galima rasti nemažai vietovių, kuriose minimi pavieniai tit­nago dirbiniai ar vienas kitas gludintas akmeninis kirvis. Akmens amžiaus gyvenviečių paieškos ir jų archeologiniai tyrimai Šilalės krašte vyksta ir šiuo metu, tad, įvertinus senus duomenis bei pridėjus naujai surastą archeologinę medžiagą, galima trumpai apžvelgti šio krašto apgyvendinimo raidą akmens amžiuje, t. y. nuo vėlyvojo paleolito iki neolito pabaigos.

Seniausi Šilalės krašte aptinkami priešistorinės faunos įrodymai yra siejami su mamutais (Mammuthus primigenius). Kaip ir visoje Lietuvoje, čia jų daugiausiai randama eksploatuojamuose žvyro karjeruose, kur šių gyvūnų skeleto dalys atsidūrė kartu su ledo tirpsmo vandeniu suneštomis nuosėdomis. Dažniausiai aptinkami išlikę mamutų dantys, šlaunikauliai ar iltys. Vie­nas krūminis dantis, rastas Ju­cai­čiuose, radiokarbono metodu datuotas 45,046–43,801 m. pr. Kr. ir yra seniausias šių gyvūnų egzistavimo įrodymas pietinėje Žemaitijos dalyje.

Svar­bu pabrėžti, kad Lietu­voje dar nėra surasta tuo metu gyvenusių žmonių materialinio palikimo. Šilalės krašte tokie duomenys gali būti siejami tik su vienu radiniu – tai vėlyvojo paleolito pabaiga datuojamas įko­tinis Svidrų kultūrai priklau­santis antgalis. Jis suras­tas Ber­žės kaime, Na­kačios upės pakrantėse. Ant­galis pa­ga­min­tas iš titnago skeltės, įkotė reverso pusėje retu­šuo­ta plokščiai, o averse – stat­menai (1 pav.). Smaigalio dalis taip pat retu­šuota stat­menu retušu. Tokie antgaliai bu­vo naudojami stam­bių žolėdžių, tokių kaip šiaurės elniai, medžiok­lei. Ši­lalės krašte šiuo metu tai vienintelis vėlyvąjį paleolitą menantis ra­dinys, kuris patvirtintų čia egzistavusias Svidrų kultūros gyvenvietes.

Mezolito ir neolito laikotarpiais, palaipsniui šiltėjant klimatui ir besikeičiant gamtinei aplinkai, kraštą apgyvendina žmonės, naudoję kitokias medžioklės ir darbo įrankių technologijas. Įsivyrauja skeltinė titnago dirbinių technologija nuo vienagalių skaldytinių. Tai rodo gerai žinomo Žvilių kapinyno aplinkoje, Akmenos dešiniajame krante, dar V. Statkevičiaus surinktos titnago skeltės bei vienagalis skaldytinis, skirtas jų gamybai (2 pav.). Mezolito pabaigą rodytų 2018 m. archeologinių žvalgymų metu Požerės ežero šiaurės rytų dalyje aptiktas ovalinis titnago kirvelis su itin stipriai pažeistais darbiniais ašmenimis – tai liudytų apie intensyvų jo naudojimą. Gludinti titnago ir akmens kirviai yra dažniau­siai pasitaikantis ir neolitu da­tuojamas radinys. Tokių esa­ma ir Šilalės krašte, tačiau dau­gumos jų radimo vietos nėra žinomos. Kita vertus, V. Stat­kevičiaus užrašuose ga­lima išvysti keletą šių vietų pavadinimų. Viena iš tokių yra nedidelis upinės kilmės Kupsčio ežeras (3 pav.), kurio pietinėje, dabar jau užpelkėjusioje, dalyje rastas gludintas titnaginis kirvis, o 2017 m., lankant šio ežero duburį, aptiktas titnaginis grąž­telis. Tai rodo, kad šio basei­no krantai buvo apgyvendinti bent nuo neolito laikų.

Titnagas buvo svarbi žaliava, iš kurios akmens amžiuje buvo gaminami įvairiausi įrankiai. Akivaizdu, jog į dabartinį Šilalės regioną ji atgabenta iš Nemuno pakrančių, kur titnago yra aptinkama prie Jurbarko ir į pietus nuo jo. Tai patvirtina aptariamame regione surastų titnago dirbinių bei skaldos morfologiniai rodikliai. Šilalės krašte aptiktų archeologinių radinių pasiskirstymas rodo, kad jų akmens amžiaus gyventojai buvo įsikūrę prie vandens telkinių – upių ir pratakių mažų ežerų. Šie vandens baseinai buvo svarbūs ne tik užtikrinti gėlavandenio maisto atsargas, bet ir susisiekti su tolimesniais kraštais bei kitomis bendruomenėmis.

Tomas RIMKUS

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas

AUTORIAUS nuotr.

Šildymo sezonas netrukus prasidės, o šilumą gaminančioje savivaldybės įmonėje „Šilalės šilumos tinklai“ – nerimo kupinos dienos. Darbuotojus vieną po kito apklausinėja Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai, įmonės vadovai nebespėja rinkti tyrimą atliekančių pareigūnų reikalaujamų dokumentų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.75

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras naują sezoną pradėjo simfoniniu koncertu, simboliškai pavadintu „Uvertiūra“. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto salėje surengtą pirmąjį sezono koncertą dirigavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis. Dar kartą primindamos apie Eduardo Balsio jubiliejinius metus, koncerto programoje nuskambėjo muzikinės ištraukos iš kompozitoriaus baleto „Eglė žalčių karalienė“ ir premjerai rengiamos operos „Kelionė į Tilžę“.

Klausytojai taip pat išgirdo ištraukas iš Giedriaus Kuprevičius operos „Prūsai“, Jano Sibeliaus simfoninę poemą „Finlandia“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūrą. Gausiai susirinkę gerbėjai teatro simfoniniam orkestrui negailėjo plojimų, tad sulaukė neplanuotos dovanos:  orkestras klausytojams atliko ir E.Balsio „Habanerą“ iš Vytauto Žalakevičiaus filmo „Adomas nori būti žmogumi“.

2019–2020 m. sezonas Muzikiniam teatrui ypatingas, nes pirmasis operos spektaklis Klaipėdos publikai mediniuose Vaidinimų namuose ant Danės upės kranto buvo parodytas 1820-ųjų pradžioje. Taigi netrukus sukaks 200 metų, kai Lietuvos pajūryje pradėjo skambėti operos.

„Garbingas 200 m. jubiliejus įrodo, kad muzikinio teatro raida Klaipėdos krašte turi gražią ir gilią istoriją, nors joje būta įvairių – šviesių ir ne tokių šviesių – laikotarpių. Keitėsi asmenybės, aplinkybės ir net valstybės, bet muzika pajūrio krašte toliau skambėjo. Šio istorinio perpetuum mobile ašis visuomet buvo  gabūs, darbštūs, muzikai atsidavę, kupini tikėjimo ir įkvėpimo žmonės, kurių atsirasdavo net pačiomis nepalankiausiomis kultūrai sąlygomis. Jų įsukti tvirtieji perpetuum mobile smagračiai neleido nutrūkti muzikinio teatro istorijai, kartu įsukdami klaipėdiečius į sceninės kūrybos ir jos suvokimo procesus. Jiems turėtume būti dėkingi už galimybę šiandien minėti gražią sukaktį ir tapti garbingos muzikinio teatro tradicijos tęsėjais. Mes, kuriantieji ir įsukantieji procesus, ir jūs, mieli žiūrovai, esame vieninga Teatro bendruomenė. Tad linkiu, kad visus mus lydėtų sėkmė bei įkvėpimas žengiant pro jubiliejinių metų vartus į naują ateities Teatrą!“, – džiugiai naujo sezono pradžią  paskelbė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

„Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras tapo pirmuoju daugeliui šalies žymių dirigentų, o tai nelengva misija. Čia savo kūrybinį kelią pradėjo Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas... Su šiuo orkestru dirbo ir tokie batutos meistrai, kaip Stasys Domarkas, Juozas Domarkas, Saulius Sondeckis”, – vardijo teatro vyr. dirigentas T. Ambrozaitis.

Koncerto svečias, Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas pasakojo nuolat besidomintis Muzikinio teatro repertuaru. „Kartu su žmona uostamiesčio Muzikinio ir Dramos teatrų spektakliuose lankomės jau 60 metų. Vieni pastatymai patinka labiau, kiti mažiau, – tai jau kiekvieno skonio reikalas. Bet teatrai dirba žiūrovams, tad mūsų, klaipėdiečių, pareiga juose lankytis: kad būtume išprusę, kad palaikytume savojo miesto kūrėjus. O koncertas „Uvertiūra“ mums labai patiko. Išeiname sužavėti“, – neslėpė  V. Greičiūnas.

KVMT informacija

Olesios Kasabovos nuotraukos

Vilniuje 17-ąjį kartą buvo apdovanoti gabūs ir talentingi Lietuvos moksleiviai. Tarp nugalėtojų yra net penki šilališkiai. Pažangumo srities stipendijos atiteko Marijai Gedeikytei, Ramilei Bartušytei, Margaritai Gedeikytei, Viltei Kybartaitei bei Viliui Košiui.

Marijos didžiausias pomėgis – kelionės, per kurias atsiveria galimybė pažinti įvairias kultūras bei papročius. Ramilė domisi fotografija, krepšiniu, istoriniais filmais ir skaitymu. Jos mėgstamiausia pamoka – istorija. Domina praeitis, žmonių likimai, tradicijos bei pokyčiai. Margarita mėgsta sportuoti, žaisti tinklinį ir jau septynerius metus lanko sporto mokyk­lą. Viltei labiausiai patinka literatūra: ji mėgsta skaityti knygas, tapyti ir keliauti. O stipendiją skirs kelionėms ir kalbų stovykloms. Vilius laisvalaikiu sportuoja, žaidžia krepšinį bei tinklinį. Taip pat domisi šokiais. Stipendiją jis panaudos chemijos žinioms gilinti. 

Gabiausius jaunuolius kartu su lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ generaline direktore Kristina Meide apdovanojo švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič. Jau­­nuolius sveikino ir Lietuvos Res­pub­likos Prezidentas Gitanas Nau­sė­da: „Šiandien Jūs esate mūsų ateities Lietuva, kupina gražiausių svajonių, idėjų, tikslų, įdomių atradimų bei pažinimo džiaugsmo. Rytoj būsite tie, kurie savo darbais ir laimėjimais garsins mūsų šalį pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu Jums šiame kelyje plataus akiračio, smalsumo ir ryžto“. 

Šiemet „Maxima“ išrinko net 96 talentingiausius, sumaniausius ir gabiausius šalies mokinius mokslo, muzikos, kūrybos ir meno, sporto, visuomeniškumo, ekologiškumo, inovacijų bei pažangumo srityse. Jiems visus mokslo metus kiekvieną mėnesį bus skiriamos 150 arba 75 Eur stipendijos. 

„Daug „Maximalistų“ jau užaugo, tačiau jie nesiliauja siekti maksimaliai aukštų tikslų. Dalis jų – mums puikiai pažįstami veidai, kuriantys Lietuvą bei jos istoriją. Tai pradeda daryti ir šių metų laimėtojai. O mes džiaugiamės prisidėdami prie šio darbo“, – sako K. Mei­dė.

Iš viso šiais metais „Maximalistais“ pretendavo tapti daugiau nei pusė tūkstančio talentingų ir įvairiais pasiekimais pasigirti galinčių mokinių. 

Kristina RANCAITĖ,

komunikacijos vadybininkė 

Rugsėjo 14-ąją krikščioniškasis pasaulis šventė Šv. Kryžiaus išaukštinimą. Ta diena pasirinkta pagerbti Šilalės krašto partizaną Antaną Beržinį-Dobilą. Jo palaidojimo vietoje – Tauragės rajono Mažonų seniūnijos Šakviečio senkapiuose – buvo atidengtas atminimo paminklas. Jį pastatė LPKTS Šilalės filialas, darbus organizavo jo pir­­mininkas Antanas Rašinskas. Rėmėjas  – Lie­tuvos kultūros taryba.

A. Beržinis-Dobilas gimė 1924 m. Vai­čių kaime, 10-ies vaikų šei­moje. Jis kartu su broliais Ka­zi­mieru-Algirdu, Povilu-Ąžuolu, Petru bei jo žmona Eu­genija išėjo partizanauti ir visi žuvo.

Šv. Mišias už žuvusius Beržinių šei­mos bei visus Lietuvos partiza­nus aukojo Šilalės dekanas kun. Sau­lius Katkus ir Batakių klebonas kun. Sau­lius Styra. Paminklą atiden­gė partizanų ryšininkės Zofi­jos Ba­ra­nauskienės dukra, žuvusio A. Ber­ži­nio-Do­bi­lo duk­­terėčia Nijolė Ba­ra­naus­kai­tė-Lia­tu­kienė ir jos sūnus Sau­lius. Dekanas kun. S. Katkus pamink­lą pašventino, svečiai iš Mažeikių, Tau­ragės, Telšių, Plungės, Klaipėdos, Šiau­lių padėjo gėlių, uždegė žvakučių, visi sugiedojo Lietuvos himną, pagerbė žuvusiuosius tylos mi­nute. Miško tylą sudrebino genero­lo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono karių salvės: už Tėvynę Lie­tuvą, už Beržinių šeimos partizanus, už politinius kalinius ir tremtinius, laisvės kovų dalyvius.

Skambėjo žodžiai apie partizanų pasiaukojimą, partizanų dainų atliko Tauragės kultūros centro Mažonų seniūnijos moterų ansamblis. Labai malonu buvo matyti Šilalės jaunuosius šaulius, šaulius iš Plungės, atkurtos LLA narius. Po renginio vaišinomės LPKTS Tauragės filialo paruoštomis vaišėmis, bendravome.

Elena VISMANTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

Nuotr. iš LPKTS archyvo

Šilalės valdančiąją daugumą toliau purto skandalai – rugsėjo pradžioje „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narį Stasį Skalauską pareigūnai sulaikė su dideliu kiekiu naminės degti­nės, o praėjusį šeštadienį tos pačios partijos atstovas taryboje Arvydas Petkus taip atšventė 55-ąjį savo jubiliejų, kad apie jį praneša kone visos šalies žiniasklaidos priemonės: politikas ne tik vairavo girtas, bet ir padarė avariją.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74

Antrą savaitę netyla Aukštuomenės kronikos tele­fonai – patriotų miesto piliečiai nerimauja dėl valdžios vyrų likimo. Vieni teiraujasi, gal žinome, kaip čia taip budrumą prarado ir su bidonu samagono „kibo“ valdantysis „tvarkietis“ Stasys Skalauskas, kiti svarsto, kas ištiko tos pačios lygos veikėją Arvydą Petkų, kuris savo gimtadienį baigė švęsti su policijos palyda, o labiau išsimokslinusiems ir įsivaizduojantiems, jog supranta, kuo politika skiriasi nuo turgaus, rūpi, kokia koronė iš viso ant tos partijos krito, kad ji taip pasileido į pakalnę.

Bolius SAKINIS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74

Pavasarinės šalnos gegužės pradžioje padarė savo: per patį sodų ir uogynų žydėjimą kai kur oras atvėso net iki 7– 8 laipsnių šalčio, tad žiedai nušalo. Braškių augintojai teigia, jog šiųmetis derlius buvęs dvigubai ar net trigubai mažesnis nei tikėtasi. Dar labiau šalnos ir užsitęsusi sausra nuvylė sodininkus – dažname sode obuolių ar kriaušių nėra visai arba vienas kitas vaisius. Užderėjo tik tie vaismedžiai, kurie per šalnas nebuvo pražydę. Ir nors lūžtančių nuo obuolių šakų išvysi retokai, kai kur jų užteks ne tik žiemai, bet ir išsispausti sulčių.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74

Rugsėjo 20 d. Šilalės rajono savivaldybės taryba pritarė mero Algirdo Meiženio siūlymui atleisti iš pareigų Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorę Raimondą Kauneckienę. Pati direktorė į posėdį neatvyko, nes turi nedarbingumo pažymėjimą, todėl darbo ji neteks iškart, kai tik pasveiks.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74