Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktoriui Arūnui Aleksand­ravičiui kasdienybę praskaidrina įdomus pomėgis – įžengus į jo kabinetą, akį patraukia bene 4 tūkstančių įvairiausių spalvų bei dydžių tušinukų kolekcija. Nors ekspozicija atsirado tik prieš gerus porą metų, joje yra daugybė anksčiau pagamintų, įvairiausiuose renginiuose dovanotų, iš kelionių parsivežtų, namuose ir darbastalio stal­čiuose užsilikusių tušinukų. Kolekcionuoti juos A. Aleksandravi­čius nusprendė supratęs, jog, gyvenimą užvaldant informacinėms technologijoms, ateityje tokios rašymo priemonės gali ir nebelikti. 

Kolekcija susikaupė savaime

Mokytojas sako neprisime­nantis, kada buvo pradžia. Įvai­rių renginių, susitikimų, iš­vykų metu įprasta dovano­ti ir gauti dovanų rašiklį. Daž­niausiai įmesdavo juos į stalčių – kai kurie būdavo tokie dekoratyvūs, jog net nepritai­kyti rašyti. O kai jau prisikaupė keli šimtai, kilo mintis, kad būtų galima sukurti kolekciją. Specialių lentynų jai eksponuoti Arūnas nepirko. Ka­dangi baldininkai užsiprašė labai brangiai, nusprendė „pri­­siminti“, jog yra technolo­gijų mokytojas ir pats gali sukonst­ruoti. Ir sukonstravo: su­­klijavo kietojo polistirolo plokš­tes, išgręžiojo skylutes, nuglaistė, nudažė. Niekas nepasakytų, kad stendai ne specialistų gaminti. 

A. Aleksandravičius surinktus tušinukus kataloguoja – suskirsto pagal spalvas, dydį, pagaminimo tikslą. Kad nepamirštų, kiekvieną nufotografuoja ir užsirašo, kas padovanojo ar kur pats nusipirko.  

Primena profesiją ir svajones

Brangiausiais Arūnas vadina tušinukus, ant kurių įamžintos svarbius įvykius primenančios datos. Pavyzdžiui, vargu ar dar rastume bent vieną žmogų, išsaugojusį 1996 metais automagistralės Vilnius–Klaipėda dešimtmečiui pagamintą tušinuką. Tarp kolekcijos, kurioje sudėlioti įsimintinas datas įamžinusios rašymo priemonės, ir 2000-ųjų proga išleistas tušinukas.

„Tai buvo ypatingi metai, nes nestigo pranašautojų apie pasaulio pabaigą“, – juokiasi progimnazijos direktorius. 

Atskirai sudėlioti tušinukai, kurie reklamuoja lankyti­nas vietas, poilsį organizuojančias įmones ir įstaigas. Ten – 

ir Arūno „svajone“ vadinamų tolimų kelionių prisiminimus saugančios rašymo priemonės. Tarp jų – iš Las Vegaso parvežtas tušinukas, primenantis kiekvienam lietuviui būdingą norą laimėti milijoną. 

Atskirai sudėlioti tušinukai, gauti švietimo įstaigose – dovanoti kolegų mokyklų direktorių, gauti profesinio rengimo ir aukštojo mokslo įstaigose, knygų leidyklose. Savo vietą kolekcijoje rado ir įstaigų, kurios turi įtakos mūsų gyvenimui, tušinukai su prekybos centrų, laikraščių, tarp jų – ir „Šilalės artojo“ – logotipais. 

Nestinga kolekcijoje ir rašik­lių su politikų pavardėmis. Arūnas mano, kad jie irgi vertingi. Pirmiausia dėl to, jog tokių vardinių tušinukų daugiau nebebus, nes dabar uždrausta jiems reklamuotis dovanomis. 

Nemažai rašymo priemonių, susijusių su Arūno specia­lybe – veržliarakčių, liniuočių, plaktukų, vinių, medsukių „kūne“ įmontuoti rašikliai. 

„Čia yra visko“, – šypteli pedagogas, kai kuriuos tušinukus laikantis spintoje paslėptame maišelyje. Nors jie ir yra visiškai įprastų daiktų formos, progimnazijos direktoriaus ka­binete, kuriame vyrauja oficia­li aplinka, demonstruoti ne­tinka. 

Brangiausi – dovanoti iš širdies

A. Aleksandravičius sako, kad visada džiaugiasi gavęs do­vanų tušinuką, o ir pats jų vi­suomet turi kišenėje – esant pro­gai, įteikia tokius, ant kurių išgraviruotas pro­gimnazijos pavadinimas, Ši­lalė, Lie­tu­va. 

Labiausiai direk­to­rius brangina tas dovanas, kurios dovanotos iš širdies. Vie­­­no­je iš geriausiai ma­to­mų jo kolek­cijos vietų saugo­mas iš miniatiū­ri­nių „Lego“ žaidimo ka­ladėlių su­dėliotas tušinukas. Jį Arū­nas parsivežė iš Ru­mu­nijos, kur buvo iš­vykęs pagal progimnazijos vyk­dytą tarptau­tinę programą. Kai vakare, po užsiėmimų, vaikščiojo po miestą, užsimezgė pažintis su vietiniu gyventoju. Už įdomų pasakojimą apie vietovę Arū­nas jam padovanojo iš Lietuvos atsivežtą tušinuką. Ir pats gavo do­vanų – tai, ką žmogus visą laiką kalbėdamas rutuliojo savo rankose. 

Išskirtinį, stove įtaisytą tušinuką sūnus Arūnui parvežė iš Kinijos.

„Įdomiausia, kad ant kone visų yra užrašas „Made in Chi­na“, o štai iš Ki­ni­jos parvežtasis tokio užrašo neturi“, – pastebi A. Alek­sandravičius. 

Kolekcijoje yra nemažai jaunystės laikus primenančių medinukų ir net dar tėvų turėtų tušinukų. Arūno tėvas išsaugojo netgi tą, kuriuo pasirašė sūnaus gimimo dokumentus – Aleksandravičių šeimoje visada buvo gerbiamas raštas, sukaupta nemaža literatūros ir mokslo knygų bib­lioteka. 

Kartais ir pačiam Arūnui pavyksta įsigyti išskirtinių tušinukų. Būdamas Prahoje, nusipirko rašiklį su karūna. Tik vėliau sužinojo, kad tokių per dieną parduodama vos dešimt. Indijoje įsigijo brangų rankų darbo tušinukų komp­lektą. 

Išvykęs į keliones, Arūnas visada ieško išskirtinių rašik­lių. Tačiau kad tai netaptų masiniu pirkimu, nusistatė „trijų taisyklę“ – daugiau neperka, kad ir kokį gražų pamatytų. 

Be to, pokštauja turįs ir kitą griežtą nuostatą – nesižvalgyti į mokinių ir mokytojų rašymo priemones. Visgi direktorius neslepia, jog kolegos tušinukų jam dovanoja. Ne tik sugrįžę iš kelionių, bet ir prieš Kalėdas ar mokslo metų pabaigoje iškraustę savo stalčius. 

Prasminga kabineto puošmena

Arūnas sako, jog kolekcionuoti įdomius daiktus yra linkęs nuo mažų dienų. Tur­būt kaip ir dauguma, rinko sal­dainių popierėlius, degtukų dėžutes, ženkliukus, vėliau – pašto ženklus. Dabar turi gana soli­džią filatelijos kolekciją.

Progimnazijos direktorius ne­slepia, kad kolekcionavimas yra labai įtraukiantis ir daug malonumo teikiantis užsi­ėmi­mas. Todėl niekada ir negalvoja, kiek verta kolekcija, nes vertina ją ne pinigais, o emocijomis.

„Tas, kuris man brangus, kitam gali būti visiškai bever­tis“, – sako Arūnas, kaip didžiausią lobį saugantis iš Veng­­rijos mažų oro sąnaudų bend­rovės „Wizz Air“ lėktuvo paly­dovo gautą tušinuką. Pa­sirodo, tokius bendrovės ats­tovai įteikia palydovams prieš pirmąjį skrydį. 

Daug jam reiškia ir rašymo priemonė su viešbučio „Pa­langos žuvėdra“ logotipu. Bū­tent jame buvo surengtas vienas geriausių, direktoriaus nuomone, seminarų, kuriame paskaitą apie įvaizdžio kūrimą skaitė žurnalistė Lidi­­ja Laurinčiukienė. Pedago­go ma­nymu, dabar mokyklos, mo­kytojo įvaizdis yra ypač aktualus, nes nuo to, kaip juos mato visuomenė, priklauso ir darbo rezultatai. Paskaita privertė A. Aleksandravičių susimąstyti, kur yra riba tarp valdiško kabineto ir aplinkos, pristatančios jo savininką.

Anksčiau branginti, dabar tušinukai tapo vienkartinėmis rašymo priemonėmis, dėl to nebeperkame ir nebekeičiame jų širdelių. O ir rašymo priemones vis dažniau pakeičia informacinės technologijos, sukūrusios telefonuose užrašines ir galimybę siųsti trumpąsias žinutes. Vis dėlto mokykloje be rašymo priemonės dar ilgai neišsiversime, o ja dažniausiai ir tampa nebrangūs, bet patogūs tušinukai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Nuolat keliuose atsiveriančios duobės kelia nemenkų rūpesčių vairuotojams. Tiesa, dažniau vienu keliu važinėjantieji jau jas „pažįsta“ ir mėgina jų išvengti, tačiau nežinant vietovės, galima ir mašiną apgadinti. Būtent taip ir nutiko vairuotojams, važiavusiems prastais Kvėdarnos seniūnijos keliais.

Aldona BIELICIENĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Dažnai girdėdami skundus, kaip sunkiai šiais laikais verčiasi menkai finansuojamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, susidarome nuomonę, jog medikai dirba kone iš idėjos, visiškai negaudami jokios paramos. Bet iš tiesų už suteiktas paslaugas jiems moka ne tik teritorinės ligonių kasos – gydymo įstaigos remiamos iš Valstybės investicijų programos, lė­šų skiriama, įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamus projektus. Be to, nemenką paramą suteikiame ir visi mes, mokantys mokesčius į biudžetą. Štai vien per pastaruosius penkerius metus mūsų rajone veikiančioms gydymo įstaigoms savivaldybė iš rajono biudžeto išdalijo daugiau nei 217 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Jei ne sovietų valdžios nuosprendis išbuo­žinti ir iš­siųsti tremtin Petronėlės ir Antano Rudžių šeimą, iš­skyrus vyriausiąjį sūnų, kuris, beje, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, ir dėl to daug kas stebėjosi, kaip juos gali ištremti, šilališkė Agota Auškalnienė mano, kad būtų galėjusi baigti mokslus. Koks dar galėjo būti jos gyvenimas, moteris nesvarsto – yra lai­minga, užauginusi bei išmokslinusi vaikus, be­sidžiaugianti anūkais bei proanūkiais. O ir apie jau velionį savo vyrą Stasį negali nė pusės blogo žodžio pasakyti. Gyvenimas yra toks, kokį skiria likimas. Tačiau patirta neteisybė, kai esi atplėšiamas nuo Tėvynės, artimųjų, kai kiti mano galintys tave teisti ir nulemti tavo gyvenimą, Agotai sukelia skausmą.

„Jau labai daug laiko pra­ėjo, bet nuoskauda liko. Mūsų, tremtinių, lieka vis mažiau, tad jaunajai kartai reikia perduoti tuos baisius išgyvenimus, kad jie žinotų apie skaudžią lietuvių dalią“, – įsitikinusi buvusi tremtinė.

P. ir A. Rudžiai su trimis dukterimis ir dviem sūnumis gyveno Cipariškės kaime (Pajūrio sen.). Gyveno gerai: valdė 40 hektarų žemės, turėjo daug gyvulių, gerus tvartus bei trobesius, samdinių. Prasidėjus trėmimams, anot Agotos, jų šeima ėmė slapstytis. Nuo šios lemties negelbėjo nė tai, kad sūnus tarnavo kariuomenėje, o viena iš dukterų sunkiai sirgo. Tris kartus Rudžiams pavyko išsisukti, bet galiausiai jie nutarė nebesislapstyti.

„Nebeturėjome kur glaustis, o ir žmonės bijodavo rizikuoti. Tad kam kitiems bėdų pridaryti“, – pasakoja Agota.

Taigi pirmiau 1951 m. spalio 2 d. išvežė seserį Zofiją ir tėvą, po trijų mėnesių, berods, sausio 23-iąją, tremtin pajudėjo ir dvylikametė Agota su mama ir broliu. Moteris prisimena sunkią kelionę bene aštuoniolika dienų tvankiame vagone. Trūko ir maisto, ir vandens. Jo, pasak Agotos, žmonės ir netaupė: vos tik atnešdavo kibirą, atsigėrę sunaudodavo prausimuisi. Paskui vėl tekdavo kęsti troškulį. Ji, mergaitė, kartu su jaunesniu berniuku iš kitos tremtinių šeimos prisiplodavo prie vagono lango ir laižydavo susidariusius ledukus. Bet vaikai nebūtų vaikai:   jiems labai rūpėjo ir tie Uralo kalnai, ir baltosios meškos. 

„Visi patekome į Krasnojars­ko kraštą. Tiktai tėvas su seseria buvo apgyvendinti kaime, o mes trys – mieste. Kadangi jiems į miestą keltis neleido, tai mes, kad gyventume visa šeima kartu, išsikėlėme į kaimą. Tėvukas sunkiai dirbo, ypač žiemą – jaučiais veždavo pašarą gyvuliams. Jaučiai ne arkliai, neparaginsi greičiau, o lauke – šitoks šaltis. Vasarą tėtis dirbo statybose. Padėjo sveikatą ir brolis. Nors buvau dvylikos, mama pagudravo – užrašė, kad man dešimt. Tad prie darbų tokių vaikų nevarė. Bet buvau nusilpusi, pirmą žiemą net į mokyklą nėjau. Paskui jau liepė. Rusiškai pramokau greitai. Net kai pasiekėme tremties vietą, išlipus iš vagono, supratau rusą sakant, jog mus kažkur veš arkliais. Klasėje buvau vyrėlesnė negu kiti, tai mokytoja pagal savo ištaisytą pavyzdį duodavo man taisyti kitų mokinių sąsiuvinius. Pri­žiūrėdavau ir jos vaikus. 

Vienuolika tremtinių šeimų ten gy­venome: buvo iš Pag­ramančio, Ariogalos. Visi gerai tar­pusavyje sutarė­me. Laimė, kad nepatyrėme labai didelių netekčių, nors viena šešiolikmetė mergaitė mirė... Kasmet vykstu į tremtinių ir politinių kalinių susibūrimus Ariogaloje, vis dairausi, bene ką pamatysiu iš anų laikų, bet nė karto nepasitaikė. Žinoma, sensta­me, kei­čiamės, juk jau tiek metų pra­ėjo...

Mama tremtyje irgi dirbo: valgykloje, paskui sandėlyje svėrėja. Nepajutome iš vietinių rusų niekinimo, patyčių, smerkimo ar ko nors panašaus. Net kai atvežė mus į butą, kuriame pradžioje su mama ir broliu gyvenome, rusai davė anglių pečiui pasikūrenti. Klasėje buvome lietuviukų, bet niekas nesišaipė, kad nežinome ar neištariame kokio žodžio rusiškai. Buvome priversti – išmokome. Todėl man labai keista ir pikta, jog dar yra Lietuvoje rusų, kurie nekalba lietuviškai. Visą gyvenimą Lietuvoje – ir nekalba! Aišku, jie moka, bet turbūt didybė neleidžia“, – savo gyve­nimo potyriais dalijasi mo­teris.

Kai visai šeimai leido apsigyventi kartu, laikui bėgant, Rudžiai pasistatė namą, laikė šiek tiek gyvulių – darbštūs žmonės kitaip negalėjo.

Ir atėjo žinia apie Stalino mir­tį. Pasak Agotos, rusai ver­­kė, o lietuviams tremti­niams širdys iš džiaugsmo krū­tinėse šokinėjo. Moteris pasakoja, kad jos brolis Antanas neblo­gai sutardavęs su vietiniu komendantu. Šis po Stalino mirties ir pasakęs, jog tremtiniams bus leidžiama išvažiuo­ti. Pirmiausia pradėjo išleidinėti daugiavaikes šeimas, o paskui – ir kitas.

Taigi 1957-ųjų rugsėjį pargrįžo ir Rudžiai į savo Cipa­riškę. Tačiau tuometinis kolūkio pirmininkas jų nepri­ėmė. Visas paliktas ūkis jau buvo nacionalizuotas, darži­nės nugriau­tos, mediena, ku­rią tė­­vas buvo suruošęs namo statybai, sukūrenta. Likęs tik tvartas, mat, anot moters, jo neįveikė nugriauti, nes buvo iš akmenų. Jame laikė kolūkio gyvulius. Teko visiems glaustis brolio Vinco šeimo-

­je – jis, ketverius metus atitarnavęs kariuomenėje Ukrainoje, jau buvo vedęs. Tiesa, kai grįžo iš armijos, tėvai kvietė jį atvykti į Krasnojarsko kraštą, kad visi būtų krūvoje. Tačiau Vincas atsakęs, jog per tuos ket­verius metus svetimos kultūros matė per daug...

Pamažu Rudžių šeima ėmė atsitiesti. Tėvas pradėjo dirbti miškų ūkyje, iš kolūkio atsipirko savo namus. Agota „atsistatė“ savo tikruosius gimimo metus, taigi grįžusi jau buvo aštuoniolikos.

„Dabar galvoju, kad galė­jau kur nors mokytis, ką nors pasiekti. O tada buvo sunku... Pas tokią siuvėją Varaniutę ėmiau mokytis siuvimo. „Stebuklinga“ siuvėja nebuvau, bet šeimą, vaikus apsiūdavau. Anksčiau dar būdavo mada, kad siuvėjas eina į kokius namus ir tenai siuva tos šeimos nariams drabužius. Juk tuomet nieko pirktinio negalėdavai gauti“, – prisimena mote­ris.

Ištekėjo Agota už kaimyno Stasio Auškalnio iš tos pačios Cipariškės. Sako, kol buvusi maža (išvežė vos dvylikos), jo nė nežinojusi, o kai pamatė grįžusį iš kariuomenės, įsimylėjo. Auškalniai užaugino dukras Onutę ir Daivą bei sūnų Edmundą, visi gyvena netoliese. Jų šeimos padovanojo tėvams šešis anūkus ir tris proanūkius. Tiesa, jau ketveri metai Agota našlauja, tad vaikų draugystė jai tuo labiau brangi. Iki persikeldami į Šilalę, kur įsigijo gražius namus, Auškalniai bene dvidešimt metų praleido Pajūryje – persikraustė ten, kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą. 

„Kadangi pati norėjau mokytis, ir vaikus prie mokslų spaudžiau. Kaip ir prie darbo. Neleidau nė vienam simuliuoti, praleidinėti pamokų. Mūsiškiai žinojo, kad neapgaus, neva serga ar blogai jaučiasi. Tad jeigu ir yra kada bandę, nepavyko“, – šypsosi Agota.

Šiemet moteris atšventė savo 80-metį. Ta proga vaikai padovanojo kelionę laivu į Nidą. Pasveikino jubiliatę ir jos likimo broliai bei sesės iš politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, kuriai ji priklauso. Dar šiemet vyko Rudžių giminės susitikimas. Po šv. Mišių Pajūrio bažnyčioje visi aplankė anapilin išėjusiųjų kapus, uždegė žvakutes Pajūrio tremtinių atminimo memo­riale. Jaudinantis buvo apsilankymas gimtojoje Cipariškėje: prisiminta, kur stovėjo koks pastatas, kur medinis kryžius. Didelės sodybos nebelikę, aplinkui – vien dirbama žemė ir miškas. Didžiąją jų dalį valdo šeimos palikuonys.

Baisu būti atplėštam nuo sa­vo tėviškės – tai pasako kiek­­vienas, kuriam teko trem­tinio dalia. Tad, anot paty­rusiųjų šią kančią, privalome teisingai ver­tinti savo tautos istoriją ir branginti laisvę.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi Gvalduose gyvenanti nedidelio ūkelio savininkė Zofija Gedgaudaitė teigė nebežinanti, kaip bekovoti su jau kelis metus iš eilės jos pievas bei ganyklas išknisančiais šernais.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Nors, atrodo, reikėtų džiaugtis bet kokiais kelių remontais, tačiau kartais, stebint, kaip dirbama, nusvyra rankos: neįmanoma suprasti, kas ir kaip braižo projektus, kad realybėje tie remontai išeina nei šiokie, nei tokie. Būtent taip nutiko ir Simėnų kaime.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Prieš prasidedant šildymo sezonui, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialistai nustatė, kad šiemet visų rūšių kuras pigesnis, tad ir kompensacijų bus skiriama mažiau. Tiesa, biudžeto lėšų sutaupyti gali ir nepavykti, nes kieto kuro kompensacijas nutarta skirti ir savo būstus šildantiems brangiomis pjuvenų granulėmis.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Režisieriaus Jono Vaitkaus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Don Žuanas“ laukia savo gerbėjų Žvejų rūmuose (spalio 10, 11 d. 19 val.) Klausytojai išgirs du spalvingus Don Žuano partijos atlikėjus – Žygimantą Galinį ir Mindaugą Rojų.

Spalio 10 d. Don Žuano partiją atliks perspektyvus kviestinis baritonas Žygimantas Galinis. Jis  jau žinomas sostinės publikai, vaidino daugelyje pastaraisiais metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre išleistų premjerų: „Don Karlas“, „Kapulečiai ir Montekiai“, „Penki Merės stebuklai“, „Post futurum“, „Kandidas“ ir kt.

Jei Ž. Galiniui Don Žuano vaidmuo jau nėra naujas, tai žymus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus šią partiją spalio 11-ąją atliks pirmą kartą. Balsingasis žemaitis M. Rojus, kurio plataus diapazono balsas lyginamas su garsiojo Placido Domingo balsu, jau du kartus buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“: pernai už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“, o prieš dešimtmetį - už Kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“. Gaila, bet apdovanojimas solistą iki šiol aplenkdavo. Gal lemtinguoju bandymu taps Don Žuanas?

Don Žuano tarno Leporelo vaidmuo atiteks premjeriniuose spektakliuose puikiai pasirodžiusiam solistui Igor Bakan. Klaipėdoje karjerą pradėjęs baritonas šalies vardą garsina užsienio scenose – pasirodyti jam teko ne tik Vakarų Europoje, kur jau spėjo pelnyti klausytojų palankumą, bet ir Los Andžele. „Negalima nepastebėti stipraus vaidmens atlikėjo – Igor Bakan Leporelo. Komiškas Don Žuano tarno vaidmuo I. Bakan nepaprastai tiko, jį kurti solistui sekėsi natūraliai ir lengvai. Šį Leporelą drįsčiau pavadinti genialiai komišku, tuo „tamsiuoju arkliuku“, suteikusiu pastatymui ryškių, kartais net kiek prieštaringų spalvų“ (Rasa Murauskaitė. Mylėti, nekęsti ir nevaldomai kvatotis. – 7md.lt, 2019-05-24).

Žavingąja Dona Ana, neskubančia tikėti meiliais Don Žuano žodeliais, scenoje taps sopranas Agnė Stančikaitė. Jos pasirodymą premjeroje taipogi palankiai įvertino operos kritikai. LNOBT scenoje solistė yra dainavusi operose „Bohema“, „Post futurum“,
„Turandot“.

Donos Anos sužadėtiniu Don Otavijumi taps Tadas Jakas, o meilikautojo paliktos Donos Elvyros partija atiteks žaviajai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei, kuri, anot recenzentės muzikologės Beatos Baublinskienės, paliko „puikų įspūdį gražiu mocartišku vokalu ir natūralia, gyva vaidyba“ (Beata Baublinskienė. Dainininkų teatras klaipėdiečių „Don Žuane“ atvėrė naujų žvaigždžių. – lrytas.lt, 2019-05-23).

Į nuotakos apgaudinėjamą Mazetą persikūnys artistiškumu ir ypatingu balsu garsėjantis Kšištofas Bondarenko, jo žmonelės Cerlinos partiją pirmą kartą atliks ilgametė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rasa Ulteravičiūtė. Tašką Don Žuano istorijoje padėsiančio grėsmingojo Komandoro, arba Akmeninio svečio, vaidmuo atiteks Valdui Kazlauskui.

Spalio 11-ąją Dona Ana šiame spektaklyje taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primadona Rita Petrauskaitė, Dona Elvyra – žinoma solistė Gabrielė Kuzmickaitė, o Komandoru – Vilius Trakys.

Diriguoti „Don Žuano“ spektaklių Klaipėdon sugrįžta pastatymo muzikos vadovas, žymus austrų dirigentas Josefas Wallnigas. 1980 m. jis tapo „Mozarteum“ universiteto profesoriumi, o 2006 m. Zalcburge įkūrė Mozarto operų institutą (MOI), kuris iškovojo pasaulio muzikų autoritetą. Profesorius J. Wallnigas laikomas Austrijos, Zalcburgo ir W. A. Mozarto muzikos ambasadoriumi: keliaudamas po pasaulį, jis veda W. A. Mozarto muzikos interpretacijos meistriškumo kursus.

„Šios operos sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gan aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė. Svarbiausias operos pasisekimo garantas – įspūdingas dirigento, W. A. Mozarto muzikos specialisto, Zalcburgo „Mozarteum“ profesoriaus Josefo Wallnigo darbas. Maestro savo santūria energija, filigranine dirigavimo technika, W. A. Mozarto muzikos stiliaus pojūčiu bei supratimu užbūrė ne tik publiką, bet ir orkestrą, grojusį pakylėtai, tarsi įgavusį antrą kvėpavimą“, – po „Don Žuano“ premjeros konstatavo muzikologė prof. Daiva Kšanienė.

„Don Žuano“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją jam sukūrė Gintaras Makarevičius, o ryškiais stilizuotais kostiumais pasirūpino dailininkė Sandra Straukaitė.

KVMT informacija ir nuotraukos

Kelionių agentūros pastebi, kad populiarėja taip vadinamas atominis turizmas. Nuo 2010 metų jau siūlomos turistinės kelionės į Černobylį. Ir nors vyresnioji karta puikiai prisimena, kas daugiau nei prieš 30 metų ten įvyko, žmonės nereaguoja į specialistų perspėjamus dėl radiacijos pavojaus ir važiuoja patirti naujų įspūdžių. Tokioms kelionėms skatina įvairių autorių knygos apie Černobylio ir Fukušimos katastrofas, o dabar – ir neseniai sukurtas serialas „Černobylis“. Kita vertus, gal jokio pavojaus lankytis vietose, kur įvyko katastrofos ir į aplinką pasklido radioaktyvios medžiagos, nėra? Būtent apie tai ir kalbamės su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento Šilalės skyriaus vedėja Elvyra Daubariene.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.75

Grupė Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokytojų keliavo mūsų literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto keliais. Į literatūrinę kelionę mus lydėjo ir išsamiai Kulių istoriją pristatė šio krašto šviesuolė, buvusi gimnazijos direktorė ir istorijos mokytoja Zuzana Jankauskienė.  

Nepaprastai įdomūs šio kraš­to žmonių prisiminimai apie Vaižgantą, Sofiją Kyman­tai­tę-Čiurlionienę, Mikalojų Kons­tan­­tiną Čiurlionį. Apsilan­kė­me miestelio muziejuje, didingoje Kulių bažnyčioje, įdomios architektūros kultūros namuose, išgirdome buvusios gimna­zijos direktorės įžvalgų apie Ku­lių gimnazijos istoriją ir dabartį. Grįžome į Šilalę  per Rie­ta­vą, kur aplankėme dvarą, gro­žėjomės nuostabiu  parku. 

2019-ieji – Žemaitijos, Vie­to­vardžių metai, minimos Vaiž­ganto 150-osios metinės. Li­tera­tū­ri­nės kelionės metu dis­kutavome, skaitėme prisiminimus ir paties Vaižganto žodžius, skirtus Lietuvai ir lietuviams.

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokytoja 

AUTORĖS nuotr.