Dažnai sakoma, kad jaunas žmogus gali nuversti kalnus vedamas vien jaunatviško entuziazmo. Bet panašu, kad tokia pat energija, naudojama netinkamai, gali nuvesti ne į aukštumas, o į priešingą pusę. Atrodo, būtent šiuo keliu pasuko ir viena dar mokykloje tebesimokanti jauna šilališkė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Kasmet Šilalės rajono savivaldybės tarybos narys Raimundas Vaitiekus ir Visuomeninis judėjimas „Šilališkiai“ skelbia Metų mokytojo rinkimus. Ne išimtis – ir šis ruduo. O pačių mokinių, jų tėvų ir kolegų geriausiais įvardinti pedagogai buvo apdovanoti Mokytojų dienos išvakarėse.

Socialiniame tinklalapy­je nuo rugsėjo pradžios buvo ga­lima balsuoti už kiekvienam patinkantį mokytoją. Šiais metais apklausoje dalyvavo 432 respondentai. Džiu­gu, kad į rinkimus įsitrau­kia ne tik mokiniai, bet ir jų tėve­liai.

Šiemet daugiausiai balsų – net 93 – surinko Laukuvos Nor­berto Vėliaus gimnazi­jos pradinių klasių mokyto­ja Si­gita Lileikienė. Ant­roji vieta atiteko Pajūrio Sta­nis­lovo Bir­žiškio gimnazijos ma­tema­tikos mokytojai Ing­ri­dai Kur­­mytei, kuriai palankumą išreiškė 65 balsavusieji. Jai apdovanojimą įteikė Vi­suo­me­ni­nio judėjimo „Ši­la­liš­kiai“ na­rė, Mary Kay direktorė Ine­sa Kozlovienė. Tre­čio­sios vietos nominantas – 48 balsus surinkęs Šilalės Da­riaus ir Gi­rėno progimnazijos technolo­gijų mo­kytojas Val­­de­ma­ras Vo­ras.

Sveikiname nugalėtojus ir visiems mokytojams bei jų mokiniams linkime sėkmingų mokslo metų. 

Visuomeninio judėjimo „Šilališkiai“ inform.

Tautvilės RAGELYTĖS, 

Inesos KOZLOVIENĖS nuotr.

Obelyno pagrindinėje mokykloje tradiciškai paminėta Europos kalbų diena. Mes mokomės dviejų užsienio kalbų – rusų ir anglų. 

Šventę pradėjo mažiau­sieji mokinukai. Ket­vir­to­kai padainavo anglų kalbos abėcėlę, o ant­rokai pademonstravo, kokių ang­liškų žodžių jau iš­moko per pir­mą naujų moks­lo metų mė­nesį. 

7–10 klasių mokiniai, paruošti moky­to­jos Silvos Vi­liu­šienės, parodė kompoziciją rusų kalba „Me­tų laikai“ ir atliko nuotaikingą dainelę „Juo­das katinas“.              

Tačiau nevalia užmiršti garsaus lietuvių kalbi­nin­ko Jono Jab­lons­­kio žodžių: „Ma­ža garbė svetimom kalbom kal­bėti, didi gėda savos nemokėti!“ Esame žemaičiai ir tarpusavyje, namuose kalbame žemaitiškai. Turime įsisąmoninti, kad kalbėti tarmiškai – nėra prastumo ženk­las. Mūsų mokyklos mokiniai supranta tarmių reikšmę ir šneka žemaitiškai, ne kartą daly­vavo respub­likiniame projek­te „Mūsų lobynai“, atstovavo Žemaitijos kraštui ir pelnė prizines vietas. Ren­ginio metu žemaitiškų eilėraščių padek­lamavo Enrika Ni­ki­tinaitė, Dai­nius Gudjonis ir Domantas Tar­vydas. 

Kalbos mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą, nes jomis bendraujame ir per jas suvokiame pasaulį. Svetimų kalbų mokėjimas išplečia žmo­gaus suvokimo ribas, leidžia geriau suprasti pašnekovus, susipažinti su kitų šalių kultūromis, tačiau visada reikia gerbti ir mylėti savo gimtąją kalbą.

Audronė ŽUKAUSKAITĖ 

Obelyno pagrindinės mokyklos 7 klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Jei mintyse atkursite istorinės Žemaitijos kunigaikštystės ribas – nuo Nevėžio rytuose, iki Minijos vakaruose, nuo Vadaksties upelio, tekančio pasieniu su Kuršu, Latvija, iki Šešupės pietuose, tai tos kunigaikštystės viduryje rasite Kražius, o gal Varnius. Dabar tai nedideli miesteliai, bet istorijos tėkmėje buvę labai svarbūs ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai. Varniai daugiau nei keturis šimtmečius – Žemaitijos vyskupijos sostinė, Kražiai praeityje garsėjo kaip iškilus kultūros ir švietimo centras. Šiuose miesteliuose gyveno, dirbo, mokėsi ištisos kartos žymių šalies asmenybių. Bet, atrodo, visa Žemaitija tokia: atversk istorijos knygos lapus, kiekviename valsčiuje, parapijoje – didžių žmonių tėviškės, ir dabar dar išlikę istoriniai, etnoarchitektūriniai paminklai, raiškios gamtinės vertybės. Tad kviečiu kelionėn į Varnių ir Kražių kaimynystėje esantį Šilalės kraštą!

Čia – visas būrys nedidelių miestelių: Kaltinėnai, Lau­kuva, Požerė, Kvėdarna, Pajū­ralis, Pajūris, Upyna, Girdiškė, mažytis Didkiemis. Krašto sos­tinė – Šilalė. Miesto ir savi­valdybės herbe vaizduojamas simbolinis ąžuolas, skleidžian­tis savo plačią lają ir šian­die­nos pasaulyje, ir praeities gelmėse. Ąžuolas herbe „atstovauja“ ne tik gamtai, bet ir garsiesiems krašto piliakalniams, kurie savo žaliomis kup­romis tikrai kartais primena milžiniškus sengirių medžius. Šilalės krašte net 34 piliakalniai, tarp jų – visų didingiausias visoje Lietuvoje aukščiausias kalnas Medvėgalis. Šalia jo dar keli piliakalniai, kaimynystėje – stati Bilionių viršukalnė, kur jau keli metai archeologai vykdo kasinėjimus, ieško įrodymų, jog, anot istorikų, čia buvę šlovingieji Pilėnai.

Nuo Rietavo, vis versdamasi per akmenynų slenksčius, į Šilalės kraštą atskuba upė Jūra, čia ji suglėbia ir paslaptingąją Aitrą, kilusią Tverų krašte. Susibėgusių upių vaizdingos pakrantės nuo seno traukia baidarininkų virtines. Iš Kražių seniūnijos miškų atrieda Akmenos vardą turinti upė – atrodo, kad kūlių joje kas pavasarį vis daugiau atsiranda, nors legendos mini, jog ir Kaltinėnų kaimynystėje kažkada gyvenęs Skuburlės milžinas čia jų pribarstė. Bet man mieliausia Lokystos upė. Ji išteka iš pelkių netoli Lau­kuvos, o palindusi po tiltais per Žemaičių senąjį plentą ir naująją magistralę, pabuvojusi Šilalėje, įsilieja į Jūrą. Upelis tokiu vardu perša mintį – gal šis kraštas ir yra visos Že­maitijos centras, mat narsus lokys puikuojasi jos herbe?

Ežerų Šilalės krašte nedaug, bet dviejų vardai išskirtiniai – Dievytis ir Paršežeris. Dievy­čio vardas, matyt, ne šiaip atsiradęs: pietiniame ežero krante stūkso dabar eglėmis apžėlęs kalnas Padievytis, padavimai mini čia buvus senovės laikų šventvietę. Šiauriniame krante jau prieš keliolika metų tapiau didingą ąžuolą, kurio šakos sviro į smaragdinį ežero vandenį. Grįžęs į Laukuvą, kolegoms, etnografinės ekspedicijos dalyviams, pasakiau: šiandien pabuvojau sakmių pa­saulyje – tokią nuostabią aurą tąkart skleidė Dievyčio ąžuolas. Gi Paršežeris savo var­dą tikriausiai įgijo nuo jo pakrantėje buvusios tvirtovės – Parš­pilio. Paršas, žemaičių su­pratimu, šernas, nuo seno yra karingų genčių toteminis gy­vūnas.

Šilalės herbo ąžuolas simbo­lizuoja ir tvirtą, atkaklų krašto žmonių būdą, prime­na senovės laikų kovas. Ne­ži­no­me Medvėgalio, Trei­gių, Ru­bi­­navo, Pilės, Vilkų Lau­ko, Bi­lionių piliakalnių karių vardų, bet žinome jų palikuo­nis! Kal­tinėnų apylinkėse gi­mė Lietuvos pre­zidentas Alek­sand­ras Stul­gins­­kis, Šilalės baž­nyčioje krikš­tytas lietu­viš­kų kalen­dorių lei­dėjas Lau­ry­nas Ivins­kis. Vi­sa Lie­tuva žino, jog Vy­togaloje – lakūno Stasio Gi­rė­­no tėviškė, bet, pasirodo, ir Ste­po­no Dariaus gimtinė čia pat, tuoj už „rubežiaus“, dabar Klai­pėdos rajone – kažkada ta vietovė priklausė Šilalės ra­jonui. Istorikas Virginijus Jo­­cys, daug metų tyrinėjantis Ši­­lalės kraštą, man prisakė bū­tinai paminėti pokario par­tizanus, priminė, kad čia gimę ir žymūs kariškiai – generolai Kazys Tallat-Kelpša, Pranas Letukas, prelatas, profesorius Antanas Rubšys, rašytoja, gydytoja, tremtinė Da­lia Grinkevičiūtė, parašiusi Lie­­tuvą 1988-aisiais prikėlusį teks­tą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dar viena mano konsultantė, paminklosaugininkė Jur­gita Viršilienė priminė neuž­miršti teologo, kalbininko Ka­zimiero Jauniaus, etnografo Nor­berto Vėliaus, archeologo Vla­do Statkevičiaus. Bet kiek gi čia telpa į vieną puslapį...

Šilališkiai su atida domisi savo istorija – nuo 1994 m. lei­džiamoje knygų serijoje „Ši­lalės kraštas“ jau net dešimt solidžių tomų. 2017-aisiais pa­­si­rodė puošnus albumas „Ši­­la­lės rajono piliakalniai“. Ak­­ty­­vi Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje leidžia knygų seriją „Žemaičių kultūros savastys“, joje jau du tomai.

Seniausią, tūkstantmetį Ši­la­lės krašto ąžuolą žino visi – tai Dionizo Poškos Baublys. Ąžuo­lo šerdyje rašytojas įkūrė altaną, kur, semdamasis Baub­lio galių, kūrė eiles, rašė knygas ir laiškus, svajojo. Kitame Baublyje D. Poška įsteigė mu­ziejų, kuris laikomas visų Lie­tuvos muziejų pirmtaku. Bi­jo­tuose geriausiai galima pa­jaus­ti Žemaitijos gelmes, pa­bendrau­ti su dabarties žemaičiais.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS, 

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės 

Mokesčių mokėtojams vėl planuojami pokyčiai. Tarp Seime teikiamų siūlymų – didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams vietoje 27 proc. taikyti 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą (GPM). Nusitaikyta ir į mažiausiai uždirbančiuosius – neapmokestinamą­jį pajamų dydį (NPD) siūloma didinti jau tik po 50 eurų kasmet, o ne po 100 Eur. Tai paveiktų daugumą – apie 900 tūkst. šalies dirbančiųjų. Mažiau nei planuota NPD siūloma didinti ir riboto darbingumo asmenims. Kokteilis neblogas. Ir tai dar ne viskas: didesnis GPM tarifas ateityje gali smogti dviguba jėga, nes kalbama ir apie didesnį dividendų apmokestinimą.

Ieva VALEŠKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Šaltos, bet pakankamai saulėtos savaitgalio dienos leido ūkininkams beveik užbaigti paskutinius darbus – nupjauti ir sukrauti į tranšėjas kukurūzus, suarti paskutinius užsilikusius dirvonus. Teliko suginti į tvartus gyvulius, suskaičiuoti metų uždarbį ir sukaupti pinigų mokesčiams. O jie ne taip jau ir maži – praėjusių metų duomenimis, Šilalės rajono ūkininkai valstybei sumokėjo beveik 1 mln. 394 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Verslo auginimui ir jo efektyvumo didinimui spalis yra itin geras laikas, nes šį mėnesį „Tele2“ skelbia ypač patrauklias sąlygas užsisakyti „Power Pack“. Tai – naujas viskas viename paketas, kuris įmonėms suteikia reikalingiausias ryšio, interneto ir telefonijos paslaugas bei geresnius įrangos pasiūlymus už vieną, mažesnę kainą.

„Verslo savininkai neturi laiko ieškoti, kur gauti skirtingas paslaugas ar įrenginius geriausiomis sąlygomis, todėl, siekdami būti jų veiklos augimo partneriais, viskuo pasirūpinome iš anksto. „Power Pack“ – tai neribotų pokalbių, daugiau duomenų, internetą biurui ir geresnių įrangos pasiūlymų suteikiantys planai, su kuriais išmani skambučių valdymo paslauga pridedama nemokamai“, – sakė Mindaugas Ambrasas, „Tele2“ verslo klientų pardavimų vadovas.

Išmanus skambučių valdymas – nemokamai

Į kiekvienam verslo klientui personalizuotą „Power Pack“ paketą nemokamai įtraukiama „Tele2“ išmaniojo skambučių valdymo paslauga užtikrins, kad nebūtų praleistas nė vienas įeinantis skambutis, o tai reiškia – ir potencialus užsakymas.

„Automobilių servisams, kavinėms ar didesniems verslams nebereikės laidinio telefono – jo numeris išliks, tačiau, jį surinkusių klientų skambučiai bus nukreipiami į išmaniuosius. Juose, tiesiog programėlėje, skambučius galima peradresuoti, sujungti arba nustatyti darbo valandų limitą – viską, ką anksčiau atlikti buvo įmanoma tik turint griozdiškas laidines stoteles“, – pasakojo „Tele2“ verslo klientų pardavimų vadovas.

Be to, šis sprendimas leidžia sukurti bei įrašyti unikalų pasisveikinimo pranešimą, nukreipti skambučius kitu numeriu, nepažeidžiant GDPR aktyvuoti pokalbių įrašymą bei išmanųjį autoatsakiklį. O kur dar galimybė susipažinti su praleistų skambučių informacija ar pokalbių statistika – visa tai yra tik dalis išmaniojo skambučių valdymo privalumų, kurie padeda verslui efektyviau bendrauti su klientais bei partneriais ir galbūt daugiau uždirbti.

Naujiems klientams – specialus spalio mėnesio pasiūlymas

Ieškantiems plano, kuris suteiks daugiau vertės jūsų verslui, vertėtų suskubti. „Tele2“ paruošė ypatingą pasiūlymą: nauji verslo klientai, iki lapkričio 1 d. užsisakę  „Power Pack“ planus bei pasirašę 24 mėn. sutartį, visomis plano naudomis net tris mėnesius galės naudotis nemokamai.

Ypač patogu tai, jog pasiūlymu pasinaudoti, užsisakyti paslaugas, įrenginius arba pasikonsultuoti galima Šilalėje, Jono Basanavičiaus g. 11-5 įsikūrusiame operatoriaus salone. Nuo šiol verslo klientus aptarnaujantys vadybininkai dirba ne tik verslo, bet visuose, skirtinguose Lietuvos miestuose esančiuose „Tele2“  salonuose.

Pavyzdžiui, užsakant „Power Pack“ planą su neribotais pokalbiais, SMS ir 16 GB, 100 GB laisvo interneto ir skambučių valdymu kaina (imant 10 SIM), plano kaina – 11,49 Eur/mėn. (už 1 SIM) su 24 mėn. sutartimi, o perkant šias paslaugas atskirai, akcijos metu bendra kaina – 24,97 Eur/mėn. su 24 mėn. sutartimi.

Daugiau informacijos rasite www.tele2.lt/verslui, paskambinę trumpuoju nemokamu numeriu 1885 arba (8-684) 0-00-75 (kaina pagal mokėjimo plano tarifus). Informacija teikiama nuo 7 iki 23 val.

Jovita JARUTIENĖ

Akies lęšiukas savo funkcijas tinkamai atlieka tik būdamas skaidrus. Tačiau yra tokių akių ligų, kurios trukdo lęšiukui gerai funkcionuoti. Viena iš jų – katarakta. Kas tai per liga ir kaip ją gydyti? 

Visus, kuriems diagnozuota katarakta ir rei­­kia atlikti operaciją, kvie­čia­me į Akių chirurgijos centrą, esantį Sa­vanorių pr. 66, Kau­ne. 

Registruokitės tel. (8-37) 75-08-05. www.akiuchirurgija.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

„Šilalės artojas“ jau ne kartą rašė apie keistą ir iš pir­mo žvilgsnio savotiškai juokingą nutikimą Kadžygos kai­me. Rugpjūčio pirmomis dienomis vietos gyvento­jas policijai pasiskundė, kad du vyrai iš jo namų pavogė alkoholinių gėrimų. Netrukus buvo nustatyta, jog „nu­kentėjusysis“ jais prekiauja nelegaliai. Tačiau ir alkoholį pasisavinusieji, pasirodo, ne šventieji – pasipildę atsargas iš nelegalaus sandėlio, tą pačią dieną jie įkliuvo po­licijai: vienas buvo sulaikytas dėl vagystės, antras – dėl vairavimo neblaiviam.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Ilgoji pertrauka baigėsi, ir už durų nerimsta šurmulys. Pasigirsta beldimas, du­rys atsidaro, ir, atsiklausę, ar gali užeiti į klasę, vienas po kito suguža gimna­zistai. Vis dar kažką gyvai aptarinėdami, dalindamiesi įspūdžiais, paskutinėmis pašnekesių nuotrupomis. Šurmulys netyla, o tik prityla, ir visus peršaukia energingas mokytojos balsas: „Mieliausieji mano, dar minutėlę!“ Bet ilgiau trukdyti nebegali – prasideda pamoka.

Svarbiausia – pamoka ir mokiniai

Ruduo šiemet saulės spindulių nežarsto. Gamta, matyt, nusprendė, kad lietaus žemei reikia labiau. Tačiau šventė vis tiek ateina – Mokytojų diena. O ji, kaip sako Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos biologijos mokytoja Gida Zobėlienė, – ypatinga: ir mokytojai tądien pakiliai nusiteikę, ir mokiniai kažkokie ki­tokie, paslaptingi... O kokie mokytojai šiandien dirba to­je visiškai pasikeitusioje ne tik savo išvaizda mo­kyk­­loje, bet ir pulsuojančioje laisvės po­jūčiu su laisvais, drąsiais, su­ma­­niais mokiniais?

Mokytoja Gida sako, jog, ne­paisant švietimo reformos, kurios naujovėmis priva­lu do­­mėtis, ji vis dėlto yra įsiti­ki­­nu­si, kad mokytojas dau­giausiai jėgų turi atiduoti mo­kiniui, pamokai, o ne tarnau­ti reformoms.

„Džiaugiuosi šiandien dirbdama savo mokykloje, kurią pati baigiau ir po studijų čia grįžau. Prisimenu puikius anų laikų mokytojus, šviesias asmenybes. Tariu nuo­šir­dų ačiū savo mokytojai Marytei Rač­kauskienei, kuri uždegė manyje meilę biologijai. Siun­čiu per laikraštį pačius geriau­sius linkėjimus, nes žinau, kad ji „Šilalės artoją“ tik­rai skai­to“, – pradeda pokalbį mo­kytoja.

Mokytojui – teisė rinktis

„Žinoma, kiekviena reforma turi ir pliusų, ir minusų. Pir­miausia džiaugiuosi, jog mokytojui pamokoje yra duota laisvė rinktis, tarkime, vadovėlį, kurių yra išleista tik­rai daug. Taip pat patys galime nuspręsti, ar dirbti su pratybomis, ar išnaudoti kitas erd­ves, kas yra labai skatinama. Pas mus ypač populiarūs projektai, mokiniai patys renkasi tiriamuosius darbus. Mokslo metų pabaigoje juos pristato konferencijo­je, kur pakviečiame ir tėvus. Su geriausiais darbais mo­kiniai dalyvauja respub­li­ki­nia­me gamtamoksliniame kon­kurse. Didžiuojuosi, jog ma­no moki­nys dvejus metus res­pub­li­ki­nėje olimpiadoje už­ėmė tre­čiąją vietą. Mano mo­kinys – trečias Lietuvoje! Ne iš kokio didmiesčio, ne iš kokios garsios gimnazijos, o iš mažytės Šilalės!“ – džiaugiasi G. Zo­bėlienė.

Svarbu nesuvaidintas nuoširdumas

„Dar labai sma­gu, kai tavo dės­tomu daly­ku už­sikrečia ta­vo mokiniai. Vie­­na pasekėja pas mane at­li­ko prakti­ką, yra puiki mokytoja. Ne­ma­žai pa­si­rin­ku­sių­­jų medici­nos, ap­lin­ko­sau­gos sritis. Mano pačios abi duk­ros baigė aplinkosaugos in­ži­neriją. Smagu, kai gali uždegti savo dėstomu dalyku“, – sa­ko G. Zobėlienė.

Kaip tai pasiekti? Mokytoja įsitikinusi: reikia pačiam degti.

„Vaikai labai jaučia, jeigu viską atlieki valdiškai, tarsi priverstinai, esi nenuoširdus. Bet kai mato, kaip mokytojas de­ga noru atiduoti visą save, kad jie išmoktų, suprastų, tą ugnelę pagauna. Vaikai keičiasi, bet nesakyčiau, jog į blogąją pusę. Jie yra žingeidūs, puikiai valdo naująsias technologijas, geba panaudoti jas pagal poreikį. Lyginant su dabartiniais mokiniais, mes buvome susikaustę, nedrįsdavome išreikšti savo nuo­monės, pasakyti mokyto­jui, kad galbūt darykime ne taip... Bu­vome tylūs, ramūs, paklusnūs. O gal kai kurie mokytojai, manau, mūsų nuomonę būtų priėmę? Todėl labai džiaugiuosi, kai mokiniai pasiūlo kokią naujovę. Vadinasi, jie mąsto, nori pokyčių. Valio, darom kitaip! Aš atvira visoms idėjoms ir skatinu ieškoti, kas geriau, įdomiau. Mes turime užduočių banką, kur mokiniai patys kuria užduotis kontroliniams darbams. Kai pamoka pavyksta, jie man padėkoja. Atsakau, kad tai mūsų bend­ras darbas, bet išgirsti ačiū – tikrai puiku.

Žinoma, besikeičiantis mokinys verčia ir mokytoją tobulėti. Informacijos dabar daug, visko aprėpti neįmanoma. Privalai išdrįsti pasakyti, jog kažko nežinai, prisipažinti, kad to ar ano dar neskaitei – tai gal jūs papasakokit. Nebijau ir atsiprašyti, jeigu jaučiu, jog esu neteisi“, – apie mokytojo santykį su mokiniais kalba G. Zobėlienė.

Pamilsta visam gyvenimui

Pedagogė sako, kad šis rugsėjis jai buvo 33-ias. Po studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute pra­ėjus kiek laiko, baigė chemijos studijas Vilniaus universitete. Taigi turi du diplomus. Tačiau gamtos mokslai – pirmiausia, nors, kai reikia, tenka „prisiminti“ ir chemiją. Jau kurį laiką G. Zobėlienė moko tik gimnazistus, bet dabar jos žinių prireikė mažesniesiems mokiniams Kvėdarnoje – ten trūksta biologijos mokytojo. Taigi, anot Gidos, kiek­viena diena – vis kitokia, ir nieka­da nežinai, kas tavęs lau­kia klasėje.

Pedagogė įsitikinusi, jog svar­biausia jų darbe – mylėti vaikus. Svetimus – kaip savus.

„Čia ir slypi mokytojo darbo šarmas. Nemylėti jų ne­įmanoma. Štai prabėgus kažkiek metų sutinki, ir tau sako:  „Laba diena, mokytoja, kaip jūs gyvenate?“ Arba buvęs auklėtinis netikėtai aplanko. Arba paskambina: „Ar galiu jus pakviesti pietų – noriu pasikalbėti“. Arba auklėtinės atsiveda savo vaikus. O prieš šį rugsėjį viena staigmena mane net pravirkdė: buvusi mokinė, siuvėja, užuot pa­ėmusi pinigus už atliktą darbą, apkabino ir palinkėjo geros rugsėjo pirmosios šventės!.. Tokie momentai atperka visus nesklandumus, nuoskaudas“, – dalijasi jaudinančiais gyvenimo epizodais G. Zobielienė.

Būti laimingam reikia mokytis

Anot mokytojos, ši profesija įpareigoja dirbti ir su savimi. 

„Privalai būti pozityvus, laimingas, nuoširdus. Negali pa­vydėti, pykti, bijoti – tada ir tavo mokiniai bus tokie. Ne­ga­li įsileisti negatyvo, nes bū­si pesimistas, o tokiam mokyk­loje sunku.

Išmokau džiaugtis visomis smulkmenomis. Kiekvieną penk­tadienį, atėjusi į klasę, savo mylimų trečiokų paklausiu, kas iš jų šiandien yra laimingas. Pirmą kartą pakilo tik viena ranka – mano... Na, manau, visi 29 vaikai mano klasėje nelaimingi?! Jie, jauni, nesidžiaugia, kad šviečia saulė, žaliuoja medžiai, kad galbūt skanius pusryčius pavalgė, mama ir tėtis išeinant gerą žodį pasakė, kad su draugais susitiko, kad šiandien kont­rolinio nerašys... Nesugeba iš visų smulkmenų susikurti sau džiaugsmo ir laimės!.. Na, gerai, sakau, pakalbėkime... Ir pražysta šypsenos veiduose, sužiba akys! Kitą penktadienį jau daugiau rankų pakyla. Ačiū, sakau, jūs man kompaniją palaikote. Atmosfera klasėje šiltesnė, kai daugiau laimingų vaikų“, – įsitikinusi mokytoja.

Iššūkiai skatina tobulėti

Mokytojo darbas – nuolatinis mokymasis. Ir nuolatiniai iššūkiai. Vienas iš jų, priimtas G. Zobėlienės, – darbas Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje dvi dienas kas savaitę.

„Buvo nedrąsu: aš – eilinė mokytoja, o ten – aukštoji mokykla. Bet jau trejus metus dirbu ir labai džiaugiuosi. Tai yra tobulėjimas, nauja, vertinga patirtis. Ten kažką pritaikau iš savo gimnazijos, iš kolegijos daug naudingo parsivežu čia. Matau, ko mano studentės nemoka iš biologijos – su tais dalykais daugiau galiu padirbėti mokykloje. Smagu.

Kita vertus, mokytojų atlyginimai maži. Tai kam man sėdėti ir verkšlenti, jei galiu laisvomis dienomis kitur save realizuoti. Tuomet ir gerą knygą įstengiu nusipirkti, į koncertą nuvažiuoti, anūkus palepinti.

Taip, turiu keturis anūkus, penktoji pasaulį išvys netru­kus. Dukros gyvena Klai­pė­doje, sūnus Šilalėje. Esu laiminga, kad visi jie Lie­tuvoje, galiu su visais nuolat bend­rauti. Tebeturiu ir rūpestingus, darbščius tėvus.

Mane supa būrys kolegų, puikių mokytojų! Profesinės šventės proga noriu pacituoti japonų išmintį: viena valanda su didžiu mokytoju yra vertingiau, negu tūkstantis valandų savarankiško mokymosi. Kolegoms ir sau linkėčiau būti tuo didžiuoju mokytoju. Ir dar – kad mokinių akys išduotų, jog laukia tavo pamokos. Patirti tai yra laimė“, – laimingu pasirinkimu neabejoja mokytoja G. Zobėlienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.