„Iki premjeros laiko liko nebedaug, tad mano mintyse tik būsimos operos vaizdiniai: matau personažus, atskiras scenas... Eduardo Balsio muziką klausiau daugybę kartų. Kita vertus, manau, kad repeticijose turi išlikti improvizacinis pradas“, – sako Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre operą „Kelionė į Tilžę“ statantis režisierius Gytis Padegimas.
Jo režisūrinį „kraitį“ sudaro net 115 teatre ir televizijoje sukurtų spektaklių, iš jų 40 buvo pastatyti pagal lietuvišką dramaturgiją. Beje, daugelis G. Padegimo režisuotų spektaklių pasižymi ir komercine sėkme – pavyzdžiui, Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais” spektakliuose salės vietų užimtumas siekdavo net 120 procentų...
Pats laikas statyti E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“?
Šiemet ne tik kompozitoriaus Eduardo Balsio „laikas“, bet ir metas prisiminti dramaturgą Hermaną Zudermaną (1857–1928), gimusį Macikų kaime netoli Šilutės. Kitais metais švęsime Lietuvos teatro šimtmetį, kuris skaičiuojamas nuo H. Zudermano pjesės „Joninės“ pastatymo. Prieš karą buvo labai populiari H. Zudermano pjesė „Drugeliai“, o jo apysaka „Kelionė į Tilžę“ virto E. Balsio opera ir Arūno Žebriūno filmu.
Simboliška, kad minint E. Balsio 100-ąsias gimimo metines Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ruošiamasi gražiai premjerai. Anso ir Indrės meilės istorija labai šiuolaikiška... Atrodo, gyvena pora, turi vaikus, sodybą, nieko netrūksta, bet į jų tarpusavio santykius įsimeta nuobodulys. Kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, pradeda žmonės viens kitam dulkėti ir be dulkių tampa pilki, svetimi. Tada subręsta didelės išdavystės. Prireikia tos „Kelionės į Tilžę“ kaip kelionės į save, į savo ištakas, kad dramatiškai, netgi žūties kaina atpažintum tikrąją meilę... Man atrodo, kad H. Zudermanas labai aiškiai kalba apie tai. Ir E. Balsys ne veltui paėmė šį siužetą savo operai. Ta mūsų laimės paukštė čia pat, o mes esančio šalia nematome. Ieškome kažkur kitur... Gerai ten, kur mūsų nėra. Tereikia pajausti. Nuo savęs nubraukti kasdienybės dulkes, nuobodulį, pamatyti pasaulį kone vaiko naiviomis akimis. Suprasti, kad tavo artimi žmonės ir yra tavo tikrasis gyvenimas. Deja, supratimas ateina skaudžia kaina. Ir Ansas, kuris norėjo vardan naujos sukrečiančios meilės atsikratyti ištikimosios žmonos Indrės, praregi vėlokai... Už išdavystės nuodėmę, atliktą tik mintyse, jis sumoka savo gyvybės kaina. Ir tai pamoka mums visiems. Tai tarsi iliustracija garsiajai tezei: nuodėmė, kai nusidedi žodžiais, darbais ar mintimis. Nors Ansas tik ketino atsikratyti Indrės, likimo sąskaita jam buvo atsiųsta iš karto.
Kuo ši meilės trikampio istorija aktuali šiandienos žmogui?
Ir šiandien visuomenėje matome panašias istorijas. Žmonės lengvai atsisako savo artimųjų, šeimos... Pasikeitė tik aplinka, o Anso ir Indrės šeimos išdavystės dramos tebevyksta.
„Kelionė į Tilžę“ ypatingai jautru kurti pamaryje. Juk ši istorija ir įvyko netoli Klaipėdos: pasakojame apie pamarį, Nemuną, jo pakrantes. Jauti tą istorijos ir gamtos susiliejimą. H. Zudermano prozos ir E. Balsio muzikos susiliejimą.
Kuo ypatinga operos muzika? Kuo išskirtinis bus jos pastatymas Klaipėdoje?
E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muzika – galinga, tiršta, įdomi. Manau, ji buvo parašyta per anksti. Pirmoji ir lig šiol vienintelė operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. birželio 29 d. įvyko LNOBT: pastatymą sukūrė dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Rimantas Siparis ir dailininkas Feliksas Navickas. Ano meto publika, ką čia slėpti, nemokėjo jos tinkamai priimti ir suprasti. Ši opera yra sunki: muzika galinga, simfonizuota, sultinga, jos daug... o veikėjų tik keletas. Mūsų, kap statytojų, uždavinys praplėsti kamerinio veiksmo vizualines ribas. Mes tarsi permetame sąsają į „Eglę žalčių karalienę“, kartu su choreografe Edita Stundyte įvedame baletą, bet netiesiogiai... Paprašiau, kad baleto artistai tiesiog šoktų pagal nuostabią E. Balsio muziką. Tiesiog šokama, nieko nevaizduojant.
Scenografė Birutė Ukrinaitė nesistengė tiksliai atkurti etnografinių Mažosios Lietuvos kostiumų detalių: jos bus pastebimos tik akylam stebėtojui. Kostiumai operai „Kelionė į Tilžę“ gimsta eksperimentų būdu, nes naudojama batika. Damos galės pasigrožėti, pasidomėti, iš ko ir kaip jie pagaminti. O scenografija bus susieta su H. Zudermano istorija, su E. Balsio muzika, su marių vėju...
Beje, operos „Kelionė į Tilžę“ muzikinę medžiagą redagavo E. Balsio mokinys, kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Neseniai per televiziją pamačiau kalbant kompozitoriaus sūnų Audrių Balsį, iš jo išgirdau, kad daina „Žuvėdra, žuvėdra“ iš operos „Kelionė į Tilžę“ buvo labai mylima kūrėjo. Ir aš manau, kad daina apie žuvėdrą yra kone šio kompozitoriaus ženklas. Mums visiems suvirpa širdis išvydus skrendančią žuvėdrą, net kai keltu plaukiame... Žuvėdra palaužtais sparnais – banali metafora, bet ji tarsi pirmapradė. Žuvėdra palaužtu sparnu kiekvienam primena neišsipildžiusias viltis, nepasiektą laimę, gyvenimo pilnatvės stygių.
Jums pačiam dramos ar muzikiniai pastatymai artimesni?
Daug dirbau su E. Balsio mokinio G. Kuprevičiaus kūriniais: 2014 m. pastatytas miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, 2017 m. – tezių opera „Liuterio durys“, skirta Reformacijos 500 metų jubiliejui. Beje, miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ kartu su scenografe B.Ukrinaite kūrėme net tris kartus ir vis skirtingai. Dabar statau G. Kuprevičiaus mokytojo E. Balsio operą. Man didžiulis džiaugsmas ir garbė, kad Muzikinis teatras pakvietė imtis šio kūrinio.
Kaip gimė jūsų meilė operai?
Aš operą myliu nuo vaikystės, nes mamos giminaitė dainavo operoje. Nuo mažens klausiau ir žiūrėjau operas, bandžiau jas suvokti. Mano teatro pažinimas prasidėjo ne nuo dramos. Opera mane patraukė ir sužavėjo visam gyvenimui. Opera – žanras, verčiantis režisierių būti labai tiksliu: partitūra, taktai... Negali išsiplėsti kaip dramoje, kur spektakliai gali tapti begaliniais. Operoje turime į tikslų laiko intervalą sutalpinti ir vaizdą, ir mintį, ir psichologiją. Tai iš kūrėjo reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir disciplinos. Manyčiau, kad operos pastatymas reikalauja didesnio profesionalumo nei dramos. Nes opera diktuoja kūrėjui, o ne atvirkščiai (juokiasi).
Aptarėm operą „Kelionė į Tilžę“ su maestro Stasiu Domarku. Ir jo nuomone 1980 m. pastatytas spektaklis pilnai neatskleidė E. Balsio užmanymo. Prieš keturis dešimtmečius pastatyta opera buvo rodoma neilgai ir repertuare neįsitvirtino. Norisi, kad šis mūsų pastatymas „Kelionę į Tilžę“ padarytų mėgstama bent jau operos mėgėjų, melomanų. Kad žmonėms liktų šios operos įspaudas, kad pastatymas nenugultų į archyvus.
Kaip sekasi sujungti į darnią visumą gausų kūrybinį kolektyvą: solistus, šokėjus, orkestrą? Kokių draminių užduočių esate parengęs operos solistams?
Operos herojų bendravimas labai subtilus, paremtas nuojauta, intuicija. Tai herojai, vienas kitą jaučiantys ir suprantantys iš pusės žodžio arba pauzės. Reikės galvoti, kaip tai išreikšti... Jei tai būtų kinas, panaudotume stambų planą. Ieškosime kokiais ženklais perteikti gyvenimo substratą.
Ši opera – kietas riešutėlis. Jau repetuoja baletas: mačiau pirmus judesius, kurie man pasirodė labai įdomūs. Kadangi Muzikinis teatras rekonstruojamas, spektaklio komanda dirba skirtingose salėse. Visi kaip bitės rinksime savo medų, o paskui sunešime į vieną korį. Manau, kad repeticijose turi išlikti improvizacinis pradas. Režisierius neturi diktuoti artistui, ką daryti. Solistai studijuoja savo partijas, vyko perklausa, tad labai įdomu, kaip jie suprato savo būsimus vaidmenis. Mums būtina surasti bendrą, visus tenkinantį vardiklį.
Pagrindinius vaidmenis operoje „Kelionė į Tilžę“ atliks ne tik klaipėdiečiai, bet ir sostinės solistai. Indrės partiją dainuos Rita Petrauskaitė, Agnė Stančikaitė ir Ieva Juozapaitytė, jos vyro Anso – Mindaugas Zimkus ir Rapolas Baranauskas, Anso meilužės Bušės – Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas ir Artūras Kozlovskis, kaimynės Anės – Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė, o Žuvėdros (yra ir toks personažas) – Dalia Kužmarskytė ir Jadvyga Grikšienė.
Svarbus vaidmuo tenka ir Muzikinio teatro orkestrui su dirigentu statytoju Tomu Ambrozaičiu. Partitūra labai sudėtinga ir daugiasluoksnė: tai ne lengvos melodingos frazės... Ją įveikti prireiks nemažų dirigento ir orkestrantų pastangų. Egzistuoja dvi kontrastingos operos statymo tradicijos: pirmoji teigia, kad opera kaip muziejus – kaip parašyta, taip ir darome nenukrypdami; antroji – kai viskas transformuojama, dirbtinai šiuolaikinama, ir garsieji Richardo Wagnerio operų dievai tampa mechanikais su purvinais garažo kostiumais. Aš manau, būtinas protingas šių tendencijų vidurkis. Opera turi išplaukti iš muzikinės medžiagos ir šiuolaikinių kūrėjų požiūrio. Mene labai svarbus giluminis kodas, kuris ir veikia žmogų, o ne vienadieniai „stulbinimai“ ar aktualijos, kurias gali rasti „paguglinęs“...
Esate sukūręs daugiau nei šimtą spektaklių. Kuo jums opera „Kelionė į Tilžę“ bus ypatinga?
Tai – mano trečiasis pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pirmasis, 2008 m. sukurta dviejų veiksmų opera vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ buvo labai sėkmingas, ilgai rodytas. Po jo mane pakvietė statyti vaikiškos operos „Bruknelė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – ir ją scenoje lydėjo sėkmė. Antrasis mano muzikinis pastatymas Klaipėdoje buvo Claude‘o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“. Deja, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, spektaklis nebuvo baigtas – žiūrovams pristatėme jį tik kaip operos laboratoriją. Tikiuosi, kad trečiasis Muzikiniame teatre sukurtas spektaklis bus laimingesnis.
Tarkim, prieš ateidami į premjerą žiūrovai perskaito H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“. Bet ko jiems tikėtis scenoje?
Žiūrovui-klausytojui nereikia tikėtis gražių vingrių melodijų... Mano kredo – nuoširdumas, tikrumas. Žiūrovų laukiame „karšta širdimi ir atviromis akimis“. Ir ausimis, aišku... Kad žiūrovas norėtų išgirsti, suvokti.
Turime daug lietuvių kompozitorių, tačiau tik E. Balsio gimimo 100-metį minime. Jo kūryba to verta. Reikia jo palikimą branginti ir vertinti – ypač pajūrio ir pamario krašto žmonėms, nes iš čia kūrybiniu keliu žengė H. Zudermanas ir E. Balsys. Juk pamario gyventojai ir yra „Kelionės į Tilžę“ veikėjų ainiai. H. Zudermano kūrinyje sakoma, kad kai Ansas paskendo, po devynių mėnesių Indrei gimė įpėdinis. Nežinau, kaip tai atspindėsime operoje, bet skaitytojams atskleidžiu šią paslaptį.
O laivas bus?.. Gal atskleisite daugiau scenografijos detalių?
Laivas buvo pirmame pastatyme, tad nemanau, kad jo reikia. Tai nėra realybės šou. Kurėno į sceną tikrai netempsime. Ieškome meninių ženklų, atitikmenų. Gyvenimo, pamatyto per scenos prizmę bei perkošto per muziką.
Operai reikalingas vizualumas, tad jau gaminamas įdomus sceną užpildysiantis maketas. Duok Dieve viską, kas sumanyta, scenoje turėti. Tada tai bus puota ir akims, ne tik ausims.
Žaneta SKERSYTĖ
G. Padegimo asmeninio albumo nuotraukos
