Prieš 70 metų, 1949-ųjų rugsėjo 9 d., žuvo Lietuvos ka­riuomenės kapitonas, partizanas Aleksandras Mila­še­vi­čius-Vairas. Simbolinis jo antkapis yra Požerės ka­pi­nėse, kur palaidotas trijų brolių karininkų tėvas, spaus­tu­vininkas Otonas Milaševičius. Mila­še­vi­čių giminę su Šilalės kraštu sieja glaudus ryšys, tačiau jis nėra plačiau ištirtas. Tad noriu patikslinti kai kurias A. Mi­la­še­vičiaus gyvenimo datas bei pateikti kitų mažai ži­no­mų faktų.

Remiantis tarnybos Lietuvos kariuomenėje lapu, A. Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Liepojoje, mokėsi Veisiejuose. 1927 m. rugsėjo 7 d. baigė Karo mokyk­lą būdamas leitenantu ir buvo paskirtas į husarų pulką 4-ojo eskad­rono vadu. Neilgai trukus, vedė Stasę Nešokočiūtę, 1931-aisiais jaunavedžiams gimė sūnus Aleksand­ras Vytau­tas. 

1937 m. lapkričio 19 d. A. Mi­laševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulką, tais pačiais metais, švenčiant kariuomenės dieną, Pre­zidento dekretu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tei­giama, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai A. Milaševičių pakėlė į majorus, tačiau tikslesnių žinių apie tai trūksta.

1944-ųjų vasarą, artėjant frontui, A. Milaševičius su žmo­na, sūnumi ir tėvais traukėsi į Vakarus. Nepatikslintais duomenimis, 1944 m. pabaigoje ar 1945-ųjų pradžioje Milaševičiams gimė duktė. 1945 m. vasario 13–15 d., sąjungininkams bombarduojant Drezdeną, A. Milaševičius iš miesto gyventojų slėptuvės su mažąja Birute išsiveržė, o nespėjusi paskui vyrą žmona su sūnumi žuvo. 

1945-ųjų rudenį A. Milaševičius su dukra, tėvai Otonas ir Natalija Milaševičiai bei jų draugų Perminų šeima iš Vokietijos geležinkeliais per Minską grįžo į Kauną. Iš čia Aleksandras su tėvu netrukus išvyko į Požerę, apsistojo pas pusseseres Ireną ir Kleofą bei pradėjo slapstytis. 

Šiandien Liudviko Milaševičiaus saugomi dokumentai, laiškai, relikvijos rodo, kad jo mama Kleofa iki arešto 1948 m. gegužės 8 d. Aleksandrui buvo pati artimiausia: rūpinosi juo, rėmė ir ryšininkavo. Tad prisiminimai apie tai, jog A. Milaševičius turėjo slėptuves Požerėje pas Repšienę, vėliau Trumpainiuose – pas Norkus, laikytini patikimais. 

Vasario 16-ąją rašytas laiškas Kleofai, kuriame Aleksand­ras praneša įstojęs į partizanų gretas, rodo, kad tai įvyko 1947 m. pabaigoje arba 1948-ųjų pradžioje. A. Milaševičius teigia rašąs sugrįžęs po kelionių, susitikimų ir konferencijų – ten sutikęs draugų iš Karo mokyklos. Šis faktas siejasi su 1953 m. liepos 29 d. Jono Žemaičio-Vytauto sovietų tardytojams duotais parodymais: 1948-ųjų vasarį prie Pašilės Žemaičių apygardos vadas Vladas Mont­­vydas-Etmonas suvedė J. Že­mai­tį su A. Milaševičiumi. Iki balandžio tokių susitikimų būta dar trijų ar keturių, ir neilgai trukus, A. Milaševičius ėmė vadovauti Žemaičių apygardai – V. Mont­vydas pradėjo eiti štabo viršininko pareigas. 

1948-ųjų bir­želio 19 d. naują Ruonio slapyvardį pasirinkęs A. Milaševičius iš J. Že­­maičio perėmė vadovavimą visos Vaka­rų Lie­tu­vos (Jū­ros) srities par­ti­za­nams. Su štabo viršininku Vy­tautu Gu­žu-Kardu bei kitais srities vadovybės nariais jis gyveno ir dirbo dar 1947 m. įrengtuose bunkeriuose Antininkų, Kavadonių, Pavėrių kaimuose. Nors 1948-ųjų gruodžio 10 d. Antaninos Anulienės sodyboje Kavadonių kaime buvo areštuota vyriausiosios vado­vybės ryšininkė ir įgaliotinė Eleonora Grigalavičiūtė, A. Milaševičius liko žiemoti šiaurinėje Skaud­vilės valsčiaus dalyje, išsaugodamas galimybę trauktis į Kaltinėnų arba Kražių valsčių. 

1949 m. sausį A. Milaševičius-Ruonis pietinėje Skaud­vilės valsčiaus dalyje (apie Adakavą, Petkaičius ar Sniegoniškę) susitiko su laikinai Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vado pareigas einančiu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Tau­ro apygardos vadu Aleksandru Grybinu, kurie vyko į partizanų vadų susitikimą prie Rad­viliškio. Atstovauti Jūros sričiai ir dalyvauti visos Lietuvos partizanų vadų susitikime A. Milaševičius įgaliojo V. Gu­žą. Tų pačių metų balandį į Palabaukščių kaimą Jūros srities vadovybė sukvietė Kęstučio apygardos, visų trijų jos rinktinių vadus ir daugelį štabų narių. Jie buvo supažindinti su 1949 m. vasarį Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos priimtais dokumentais, Vasario 16-osios deklaracija, kreipimusi į gyventojus. 

Vienos šių nuotraukų greitai pateko į baudžiamąsias bylas kaip įkaltis ir nuoroda, kitos buvo išplatintos visoje Lietuvoje pačių partizanų. Kitos buvo paslėptos pas Lietuvos savanorį Antaną Dirmeikį Sniegoniškėje ir surastos tik griaunant jo namus 1991 m., 

sausio 13-osios išvakarėse. Kol kas sunku tiksliai pasakyti, kas padėjo šį archyvą į artilerijos sviedinių tūtas ir rūpinosi išsaugojimu. Tai galėjo būti Jūros srities vadovybės, kuri apie 1949 m. gegužę kaip tik persikėlė veikti į pietinę Skaudvilės valsčiaus dalį, narys (Antanas Liesis?) ar Kęstučio apygardos vadovybės narys, galbūt jos apsaugos dalinio kovotojas, fotografas Vladas Mišeikis-Tarzanas.  

Žinoma, jog 1949 m. liepą–rugpjūtį Jūros srities vadą A. Mi­laševičių-Vairą (tai dar vienas, šį kartą jau rašytinis ir nuolatinis laisvės kovotojo slapyvardis) saugumo agentai Orlingiai viliojo į spąstus. Norėta į susitikimą su A. Mi­laševičiumi bei pas jį atvykusį Pietų Lietuvos srities atstovą Sergijų Staniškį-Viltį iškviesti ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininką J. Žemaitį, kuris tuo metu gyveno Ariogalos valsčiuje. Tačiau pastarasis buvo budrus ir apdairus. 

Mečislovas Orlingis-Ričardas, atrodo, ėjo A. Milaševi­čiaus adjutanto pareigas. Taigi duobę vadui kasė vienas iš artimiausių bendražygių. Apie tai žūties išvakarėse A. Milaševičius teigė sap­navęs ir apie tai papasakojęs rėmėjai Adolfinai Valantinaitei (ark­lys įkandęs į ranką) bei ryšininkei Aldonai Ma­ziliauskaitei (giltinė padavusi ranką). 

Duomenys apie A. Milaševičiaus žūties vietą yra prieštaringi ir turėtų būti tikslinami. Mat saugumo dokumentuose kalbama apie šiandien sunykusio Karoblio kaimo Martinkų daržinėje buvusį bunkerį; rugsėjo 9-ąją pasiduoti A. Mi­­laševičiui esą turėjo siūlyti sodybos šeimininkas Juozas Martinkus ir jo dukra. 

Šiandien aišku, jog Karob­lyje Martinkų negyventa, o Gerčaliuose, sunykusiame kai­­myniniame kaime, būta Alek­sand­ros ir Broniaus Martinkų, kurie iš tikrųjų augino duk­rą Mikaliną, sodybos (be to, Gerčaliuose ūkininkavo 

B. Martinkaus brolis Antanas). 1967 m. A. ir B. Martinkai su dukra gavo leidimą išvykti į Jungtines Amerikos valstijas (tėvai, atrodo, ten buvo gimę), jų sodyboje apsigyveno Stanislovas Ziepaltas. Taip istorinis atminties siūlas nutrūko. 

Šiandien nugriautų Martinkų namų vietoje plyti ganyk­la. Ženklas A. Milaševičiaus žūčiai atminti pirmiausia buvo pastatytas Karoblio kaimo laukuose, prie lauko kelio, dabar jis perkeltas prie Žemaičių plento, bet stokoja dėmesio ir pagarbos. Šalimais derėtų pastatyti kelio nuorodą, prie paminklo – informacinę lentelę, kuri primintų vieno iš žymiausių Žemaitijos partizanų vadų asmenybę. 

Vykintas VAITKEVIČIUS,

humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas

Visą savaitę asociacijos „Gyvūnų užuovėja“ darbuotojai ir savanoriai mynė kelius į Jucaičius. Kaimo pakraštyje gyvenanti garbingo amžiaus moteris savo namuose glaudė kelias dešimtis benamių kačių ir šunų. Be to, paaiškėjo, kad pagalbos reikia ne tik moteriškės augintiniams, bet ir jai pačiai – nei aplinkiniai, nei socialiniai darbuotojai nematė, jog moteris nebepajėgia pasirūpinti savimi.

Daiva BARTKIENĖ

„Gyvūnų užuovėjos“ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.73

Rugsėjis – mokiniams, jų tėvams ir mokytojams lyg antri naujieji metai. Mokslo metus dauguma pradeda žadėdami geriau mokytis, lengviau keltis rytais ir pagaliau rasti papildomą veiklą, kuri tinka ir patinka. Tačiau tai sukelia daug iššūkių ir streso. Kažkas vėl nepataikys į natą, krepšinio kamuolys praskries toli nuo lanko, o šokiai ar dailė nebedžiugins taip, kaip anksčiau. Vaikams svarbu turėti pomėgį, nes kai veikla patinka, jie lengviau susikaupia, pomėgiai padeda užmegzti pažintis ar atsipūsti po sunkios dienos mokykloje.

Pomėgis, kuris skatina kurti ir taupyti gamtos išteklius

Aplinkosauginė iniciatyva „Kita forma“ šį rudenį mokinius kviečia atskleisti savo kūrybinius gabumus ir pamatyti, kad savo kūryba jie gali prisidėti prie gamtos resursų saugojimo, sužinoti, kas yra žiedinė ekologija, kodėl svarbu rūpintis mus supančia aplinka ir daiktus naudoti kaip įmanoma ilgiau. Tad jei namie prisikaupė per vasarą sprogusių kamuolių, sulūžusių instrumentų, o mokyklos lentynos lūžta nuo nebaigtų piešinių, kitų senokai pamirštų daiktų ar įvairių medžiagų likučių, visi jie gali tapti naujo pomėgio pradžia. Nauda dviguba – nereikalingi daiktai neužims vietos ir galva nesisuks nuo minčių, kur juos išmesti, o vaikai galės save realizuoti, kurti ir atrasti pomėgį, kuris ateityje gal būt nulems ir jų profesiją.

„Atliekų problema – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio iššūkis. Konkursas „Kita forma“ skatina mąstyti ekologiškai, būti draugiškiems gamtai, o svarbiausia – visa tai persipina su kūryba. Mokiniai ne tik supažindinami su gamtosaugos bei rūšiavimo pagrindais, bet ir su antrinėmis žaliavomis, skirtingomis jų rūšimis. Taip atrandamos pakartotinio vartojimo galimybės. Kiekvienais metais tampame šio projekto dalimi“, – sako didžiausios licencijuotos pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ komunikacijos ir marketingo vadovė Asta Burbaitė.

Dalyvaudami konkurse „Kita forma“ mokiniai nustebina patys save – tik iš antrinių žaliavų sukuria namų ar mokymo įstaigų dekoro detalių, interjero akcentų, aksesuarų, baldų, žaidimų ir pan. „Dalyvių skaičius kasmet auga. O smagiausia, jog, būdami draugiški gamtai, vaikai atranda naujų pomėgių, kurie verčia šypsotis. Be to, dažnas savyje atranda juvelyro, baldininko, dizainerio ar inžinieriaus gyslelę“, – džiaugiasi renginio organizatorė, VšĮ „RV Agentūra“ vadovė, ekologijos ekspertė Vaida Griškevičienė.

Dalyvaus konkurse ir turės savo festivalį

Konkursas vyksta jau septintą kartą. Šiais metais įsteigtos 8 prizinės vietos, kuriose prizus išsidalins dvejose ekoobjektų ir žaidimų kategorijose kūrę keturių amžiaus grupių dalyviai. Geriausi darbai bus eksponuojami dvi savaites truksiančioje parodoje Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Konkurso nugalėtojai bus nustatyti lapkričio 30 d. festivalyje „Kita forma“. Jis lyg idėjų mugė skatins vaikus pasidalyti gerąją patirtimi, susipažinti su bendraamžių kūryba. Be to, jame mokinių lauks ne tik tvarios ekologijos prizai, bet ir įvairios edukacinės dirbtuvės bei paskaitos.

„Edukacija yra raktas į visokeriopą sėkmę. Skatinimas nuo mažų dienų domėtis ir suprasti ne tik vietinės reikšmės, bet ir globalias problemas padeda suvokti kolektyvinių sprendimų svarbą. Aplinkosaugos temos kontekste svarbu suprasti, jog tik kolektyvinių pokyčių dėka galima pasiekti pasikeitimų, todėl „Kitos formos“ įtraukimas visos mokyklos bendruomenę būtent prie tokių pokyčių ir prisideda“, – neabejoja Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Simonas Gentvilas.

Konkursas vyksta iki 2019 m. spalio 25 d. Dalyvio anketa pildoma paspaudus šią nuorodą https://forms.gle/Ltm8qJ2ft2QEpw1J7. Daugiau informacijos apie konkursą: http://kita-forma.lt/.

Liepa VAITKEVIČIŪTĖ

„Sodros“ įplaukos pirmąjį šių metų pusmetį siekė 2,3 mlrd. eurų ir viršijo išlaidas 204 mln. Eur bei buvo 10,3 proc. arba 215 mln. Eur didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Išlaidos tuo pačiu laikotarpiu padidėjo 79 mln. Eur (4,5 proc.) iki beveik 2,1 mlrd. Eur.

 „Dėl augančio apdraustųjų skaičiaus ir didesnių vidutinių mėnesio pajamų draudžiamųjų pajamų bazė, nuo kurių sumokamos socialinio draudimo įmokos, Lietuvoje pirmąjį pusmetį, atmetus mokesčių reformos įtaką, augo 11 proc., todėl surinkome daugiau įmokų ir mokėjome didesnes išmokas, kurios tiesiogiai priklauso nuo draudžiamųjų pajamų.

Kita vertus, pirmąjį pusmetį „Sodros“ fondo išlaidoms ir pajamoms įtakos turėjo ir vienkartiniai veiksniai – dėl pensijų reformos perskaičiuotos senatvės ir netekto darbingumo bei neįgalumo pensijos bei pensijų fondų pervestos kaupimą nutraukusių dalyvių lėšos. „Sodros“ įplaukų ir išlaidų balansas yra teigiamas. Laukiama, kad tokios tendencijos išliks iki metų pabaigos. Dėl to dar papildysime rezervo fondą, kuriame šiuo metu jau sukaupti 195 mln. Eur. Rezervo fondas skirtas pasiruošti lėtesnio ekonomikos augimo laikotarpiams, kai socialinio draudimo išlaidos turėtų didėti labiau negu pajamos“, – sako „Sodros“ direktorė Julita Varanauskienė.

Pirmąjį šių metų pusmetį pensijų socialinio draudimo išmokų vertė siekė 1,63 mlrd. Eur ir buvo 94 mln. Eur didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Pirmojo šių metų pusmečio pensijų socialinio draudimo įplaukos išlaidas viršijo 213 mln. Eur.

Pensijų fondai už gyventojus, kurie nutraukė savo pensijų kaupimo sutartis, per 6 mėnesius į socialinio draudimo fondą pervedė 74 mln. Eur.

Gyventojams pirmąjį pusmetį pervesta 167 mln. Eur ligos socialinio draudimo išmokų – panašiai, kiek ir pernai (166 mln. Eur), o įplaukos siekė 172 mln. Eur.

Santykinai sparčiausiai – beveik 13 proc., palyginti su praėjusių metų pirmu pusmečiu, išaugo nedarbo socialinio draudimo išmokų suma, kuri siekė beveik 100 mln. Eur ir buvo 11,6 mln. Eur didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

„Tam įtakos turėjo nuo pernai liepos pailgėjusi nedarbo socialinio draudimo išmokų trukmė – bedarbiai išmokas gali gauti nebe šešis, o devynis mėnesius ir tuo pačiu daugiau laiko skirti jiems tinkamo darbo paieškoms.

Nedarbo socialinio draudimo biudžetas šiuo metu yra subalansuotas. Tačiau lėtėjant ekonomikos augimui šios draudimo rūšies išmokos gali viršyti įplaukas. Tokiems atvejams ir kaupiamas rezervas“, – sako J. Varanauskienė.

Nesubalansuotas liko motinystės socialinis draudimas. Motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokų vertei,  palyginti su praėjusiais metais išaugus 10,2 mln. eurų, pirmąjį pusmetį šios rūšies draudimo išlaidos viršijo įplaukas 18,1 mln. Eur.

„Didelės įtakos motinystės socialinio draudimo įmokų ir išmokų balansui turi tai, kad savarankiškai dirbantys gyventojai sumoka gerokai mažiau socialinio draudimo įmokų, nei yra skiriama išmokų šiai apdraustųjų grupei. Samdomą darbą dirbančių apdraustųjų motinystės draudimo įmokos ir išmokos yra subalansuotos“, – teigia „Sodros“ vadovė.

Įdomioji statistika

Vidutinės draudžiamosios pajamos, nuo kurių buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, šių metų pirmąjį pusmetį siekė 1101 Eur, neatskaičius mokesčių, arba 710 Eur į rankas. Per metus jos padidėjo 9,2 proc. (įvertinus darbo užmokesčio indeksavimą).

Vidutinė senatvės pensija siekė 344 Eur ir per metus paaugo beveik 40 Eur arba 13 proc. 

Per pirmuosius 6 mėnesius „Sodra“ apmokėjo 5,77 milijono ligos dienų, t.y. maždaug po milijoną ligos dienų kiekvieną mėnesį, o vidutinė ligos išmoka siekė 29,3 Eur už dieną. Pirmąjį šių metų pusmetį gyventojai sirgo 6,3 proc. trumpiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, kai buvo apmokėta 6,16 mln. ligos dienų, tačiau vidutinė išmoka už dieną šiemet buvo 2,3 Eur arba 8,5 proc. didesnė.

Mamos iš viso 987 tūkst. dienų gavo motinystės išmokas – vidutiniškai po 43,8 Eur už dieną, t. y. 4,6 proc. mažiau dienų nei pernai, tačiau išmokos šiemet buvo 3,6 Eur už dieną arba 9 proc. didesnės.

Tėvystės išmokos skirtos 7200 tėčių – 700 mažiau nei pernai. Jie gavo vidutiniškai po 1070 Eur per mėnesį arba 12,5 proc. didesnes išmokas nei tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. 

Vaiko priežiūros išmokas pirmąjį šių metų pusmetį gavo 43 tūkst. tėvų – beveik tiek pat, kiek pernai. Vidutinė išmoka iki vaikui sukaks metai siekė 566 Eur per mėnesį bei paaugo 10 proc., o nuo 1 iki 2 metų – 404 Eur ir paaugo 14,6 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai.                

Nedarbo išmokas pirmąjį pusmetį gavo 60 tūkst. šalies gyventojų – beveik 4000 (7,4 proc.) daugiau nei pernai. Vidutinė išmoka už visą mėnesį siekė 316 Eur.  Šiemet bedarbiai išmokas gavo vidutiniškai 4,8 mėn. – maždaug puse mėnesio ilgiau nei prieš metus.

Saulius JARMALIS

„Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (Akademijos miestelis, Kauno r.) rugsėjo 26–28 d. rengia tarptautinę inovacijų sklaidos parodą „Inno panorama 2019“, kurios šūkis – „Sprendimai regionų plėtrai“. Ekspoziciją sudarys trys segmentai – agroinovacijos, bioekonomikos tendencijos ir rekreacija. 

Pasak organizatorių, renginio idėją padiktavo suvokimas, jog norint, kad šalies regionai suklestėtų, turime dirbti visi kartu.

„Ambicingą tikslą – surengti inovacijų sklaidos parodą – lėmė noras Lietuvos regionų verslininkams ir vietos bendruomenių lyderiams pademonstruoti agroinovacijas, bioekonomikos ir rekreacijos naujoves. Norime visuomenei parodyti regionuose sėkmingai veikiančių įmonių pavyzdžius, ten įgyvendintus novatoriškus projektus, viešojo sektoriaus, mokslo įstaigų veiklos rezultatus. Tikimės, jog paroda padės lankytojams gauti atsakymus į daugelį rūpimų klausimų, paskatins naujas verslo idėjas“, – sako Virginijus Venskutonis, parodą organizuojančio VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko direktorius.

Šiemet parodoje dalyvaus daugiau kaip 300 dalyvių: verslo įmonės, mokslo, viešojo sektoriaus įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, amatų ir sodinukų mugės dalyviai. Parodos tikslas – pademonstruoti moderniausią žemės ūkio techniką ir technologijas, aplinkos priežiūros ir aplinkosaugos naujoves, inovatyvaus biožaliavų panaudojimo pavyzdžius, kurių aprėptis – nuo šių žaliavų įdarbinimo jėgainėse iki funkcinio  maisto. Taip pat bus pristatomi rekreacijos objektai, socialiniai verslai, teikiamos konsultacijos apie viešąją paramą inovacijų plėtrai.

Ūkininkai ir kitų šakų regionų verslininkai parodoje turės galimybę užmegzti naudingus verslo kontaktus bei rasti naujų rinkų savo produkcijai.

Parodos lankytojai gaus daug praktiškų žinių apie saulės, vėjo ir kitus atsinaujinančius energetikos išteklius: jų diegimo ir paramos gavimo klausimais konsultuos Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms pavaldžių institucijų, mokslo, konsultavimo įstaigų, inovacijų paramos paslaugas teikiančių valstybės agentūrų atstovai.

Žemės ūkio naujovės bus demonstruojamos specialioje ekspozicijoje – „Agroinovacijų alėjoje“. Specialiai naujovėms skirtame parodos ekspozicijos plote atskirai nuo kitų eksponatų bus pristatomos labiausiai žemdirbius dominančios agroverslo inovacijos. Joms bus įteikti „Metų inovacijos“ apdovanojimai. 

Vertingiausius eksponatus parodoje demonstruojančios įmonės ir organizacijos eksponatų vertinimo komisijos sprendimu apdovanojami parodos medaliais ir diplomais. Pirmosios inovacijų sklaidos parodos „Inno panorama 2019“ medaliais apdovanota:

1. Hiperspektrinių duomenų analizės technologija (UAB „ART21“)
2. Vejos pjovimo robotas „Stihl RMI 632 PC“ (Mocevičiaus firma „Ginalas“)
3. Tiksliojo ūkininkavimo technologijų paslaugų teikimo ir demonstravimo sistema (VšĮ „Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba“)
4. Giluminis purentuvas „DPL-3“ (UAB „Laumetris“)
5. Ratinis traktorius „Valtra T234 Direct“ (UAB „Rovaltra“)

Parodos organizatoriai tradiciškai daug dėmesio skiria šviečiamajai programai, lankytojams sudaromos sąlygos nemokamai dalyvauti įvairios tematikos seminaruose. Šiemet visi norintys galės išsamiai susipažinti su konkrečiomis verslo naujovėmis: vertikaliąja žemdirbyste, pluoštinių kanapių verslu, ekologiškų statybų, panaudojant vietos medžiagas, gerąja patirtimi ir kt.  Kai kurių seminarų organizatoriai pateiks pasiūlymus, kaip galima tapti aktyviais tarptautinių projektų dalyviais. Tai ypač svarbu žinoti siekiantiems diegti konkrečios srities inovacijas.

Šių metų šviečiamosios programos naujiena – dalis renginių keliasi tiesiai į pagrindinį parodos paviljoną, kur įkurtoje diskusijų erdvėje lankytojai galės bendrauti su seminarų lektoriais. Čia pat veiks „B2B zona“, kurioje vyks konsultacijos su konkrečių sričių ekspertais. Parodos lankytojai, norintys patekti į konsultacijas, turės iš anksto užsiregistruoti parodos interneto svetainėje.

„Inno panorama 2019“ šiemet pasiūlys ne tik novatorišką ekspoziciją ir šviečiamąją programą, bet ir įvairias kitas veiklas – čia tris dienas šurmuliuos sodinukų ir amatų mugė, bus galima skaniai pavalgyti, stebėti tarptautinį medžio drožėjų plenerą, pasigrožėti etnožaidynių varžybomis.

Visi parodos „Inno panorama 2019“ renginiai yra nemokami.

Renginių programa ir daugiau informacijos: www.innopanorama.lt 

Vytauto Didžiojo universiteto

Žemės ūkio akademijos inform.

Šiuolaikiniame pasaulyje įvairūs pasiekimai leidžia atrasti alternatyvų kone bet kam. Tačiau mokslininkai vienu klausimu sutaria vieningai – net ir pačiu svei­kiausiu bei geriausiu laikomas kūdikio dirbtinis mišinėlis niekuomet neprilygs natūraliam motinos pienui. 

Kodėl šis unikalus maistas yra būtinas kūdikiui, kokia yra žindymo nauda pačiai mamai ir kada palankiausias metas pradėti mokytis šios technikos, pasakoja Vilniaus gimdymo namų akušerė, Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultantų asociacijos narė bei laktacijos konsultantė Ieva Girdvainienė. 

Vertingesnio maisto kūdikiui nėra ir niekuomet nebus

Nesuskaičiuojamas kiekis medicinos tyrimų įvairiose pasaulio šalyse įrodė, kad žin­dymas – vienintelis teisingas kūdikių maitinimo būdas, nuo kurio priklauso norma­lus jų augimas bei vystymasis. 

Motinos pienas ne tik patenkina visus kūdikio maisto medžiagų ir vandens poreikius pirmuosius pusę metų, bet ir skatina fizinį augimą bei protinę brandą, aprūpina organizmą imuninėmis medžiagomis, mažina staigios mirties riziką, ypač aktualią pirmaisiais naujagimio mėnesiais. 

Taip pat žindymas reguliuoja kūdikio virškinimo trakto bei žarnyno veiklą, daro didelę įtaką taisyklingam žandikaulio ir burnos raumenų vystymuisi, kūno masės indeksui. Įrodyta,  jog vyresniame amžiuje dažniau nutukę būna tie vaikai, kurie anksčiau buvo maitinami mišinėliais, o ne žindomi. Taip pat pastariesiems dažniau nustatomos alergijos ar tokios lėtinės ligos, kaip, pavyzdžiui, cukrinis diabetas ar kraujotakos sistemos sutrikimai.  

Žindymas yra itin reikšmingas, sukuriant glaudesnius mamos ir kūdikio tarpusavio ryšius, jie greičiau bei sąmoningiau supranta vienas kitą. 

Žindymas ypač svarbus ir pačiai mamai

Tiesa, tiek fiziologinę, tiek psichologinę naudą gauna ne tik žindomas kūdikis, bet ir mama. Šis natūralus maitinimo būdas skatina geresnį bei greitesnį mamos pogimdyvinio periodo atsistatymą: greičiau susitraukia gimda ir yra mažesnė kraujavimo rizika, reguliuoja kūno masę, mažina tikimybę susirgti krūtų, kiaušidžių, gimdos ir skydliaukės vėžiu, osteoporoze, reumatoidiniu artritu, geležies stokos anemija bei kitomis ligomis. 

Atsiradus naujai gyvybei, moteris patiria savotišką šoką ir emocijų nestabilumą, o žindymo metu išsiskiriantys hormonai išlaiko kūno bei dvasios balansą, tvirtesnį mamos ryšį su kūdikiu. Mokslininkai įrodė, kad žindyvės jaučia didesnį pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi, o tai padeda lengviau bei greičiau susidoroti su pogimdyvine depresija. 

Įvaldžius techniką, jokių problemų nelieka

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tik mažiau nei 3 proc. moterų neturi galimybės žindyti dėl tam tik­rų sveikatos sutrikimų. Bet pasaulio praktika rodo, jog vis daugiau moterų kažkodėl atsisako žindymo ir natūralų pieną pakeičia dirbtiniais mišinukais. 

Tačiau akušerė bei laktacijos konsultantė I. Girdvainienė apie situaciją Lietuvoje pasakoja kiek kitaip. Ji džiaugiasi, kad mūsų šalyje sparčiai daugėja moterų, kurios yra sąmoningai pasiruošusios ir nusiteikusios žindymui bei puikiai supranta motinos pieno svarbą. Tačiau kita, nors ir mažesnė, bet labai svarbi dalis, į konsultacijas ar mokymus ateina kupinos neigiamų draugių patirčių arba prisiskaičiusios įvairiausių pasakojimų internete, visiškai neatitinkančių realybės. 

„Moteris daugiausia kamuoja įvairios emocinės dvejonės, susijusios su žindymu. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad tai ne tik natūralus procesas, bet ir nenutraukiamas ir nuolat besikeičiantis moters darbas, kuriame svarbiausia yra technika, todėl visas įgytas žinias reikia sukoncentruoti į ją“, – pasakoja ilgametę konsultacijos patirtį turinti I. Girdvainienė. 

Jeigu mama yra pasiruošusi ir naudoja teisingą žindymo techniką, moka prižiūrėti krūtų spenelius, geba žindyti skirtingomis padėtimis ir užtikrinti gerą pridėjimą bei apžiojimą, – tai negali kelti jokio skausmo. Žinoma, pirmosiomis žindymo dienomis gali jaustis nedidelis diskomfortas, tačiau konsultantė pabrėžia, jog viskam reikia patirties, o moters organizmui – laiko adaptacijai. 

Rekomenduojama pradėti mokytis trečiame trimestre

Neretai konsultuojant moteris, sutinkamos ir jų močiutės, kurios sako, kad jų laikais dėl informacijos stokos žindymas nebuvo toks malonus procesas. Netvarkingos taisyklės ir rekomendacijos nebuvo pagrįstos prigimtiniais dalykais ir nuo pat pirmų akimirkų buvo mokomasi ne taip. 

Kaip bebūtų keista, šiais laikais iškyla priešinga problema – dėl didelio informacijos srauto moterys sutrinka, per anksti pradeda lankyti mokymus ir galų gale nebeatsimena to, ką juose girdėjo ir išmoko. 

„Visoms moterims rekomenduoju į žindymo kursus eiti tik nuo trečio trimestro – tuomet, kai jos jau išeina į dek­retines atostogas ir turi daugiau laisvo laiko pasiruošti. Labai svarbu tinkamai susidėlioti pirmąjį žindymo laikotarpį, nes metams to padaryti tiesiog neįmanoma – žindymas nuolat keičiasi, naujagimis tampa kūdikiu, atsiranda primaitinimo problema ir vis naujų iššūkių. Labai svarbu šalia turėti žindymo konsultantą ar kitą profesionalą ir, aišku, vaikelio gydytoją, nes jie teisingai sudėlios moterų žinomą informaciją bei tikslingai patars, iškilus problemai“, – teigia I. Girdvainienė.

Svarbiausia pasirinkti kvalifikuotą pagalbą

Kai visko reikia čia ir dabar, galima lengvai pasitikėti nekvalifikuota pagalba, o patarėjai žindymo klausimu dažniausiai būna visi: mamos, močiutės, draugės ir kolegės. Itin svarbu pasitikėti tik IBCLC tarptautinio žindymo konsultanto statusą įgijusiais asmenimis arba kitais medikais – konsultuoti teisę turi akušeris-ginekologas, akušerė ir šeimos ar vaikų gydytojas. Be to, yra stacio­narų, teikiančių žindyvėms nemokamas žindymo konsultacijas iki 3 mėn., o Vilniaus gimdymo namai – viena iš tokių vietų. 

Nepaisant to, ne visada moterims reikia konsultanto gydytojo, kartais užtenka tik pokalbio ir psichologinio palaikymo. Lietuvoje tokią pagalbą siūlo „Pradžių pradžia“ ar La Leche lyga. Tai savanorių mamų, išlaikiusių atitinkamus kursus, savitarpio pagalbos grupė, suteikianti informaciją, įvairiapusę pagalbą ir paramą žindymo bei motinystės klausimais. 

„Pasirinkus kompetentingų specialistų pagalbą, moteris teisingai susidėlios pagrindinius taškus, ir jokios žindymo baimės neliks. Svarbiausia atminti, kad tai yra pati natūraliausia, sveikiausia ir geriausia dovana, kurią moteris gali pasiūlyti savo kūdikiui, o jos įvairiapusė nauda yra be galo svarbi bei reikšminga ir pačiai mamai“, – primena I. Gird­vainienė.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jau nebe pirma vasara ramybe alsuojančioje et­no­gra­finėje Bilionių sodyboje ir šiemet buvo apsistojęs archeo­logas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas dr. Gintautas Zabiela. Į šį kraštą protėvių pėdsakus atkuriantį mokslininką  vilioja piliakalniai ir beribis vietinių gyventojų noras sužinoti, kaip giliai savo šaknis čia buvo įleidę jų pirmtakai. Prie legendinių Pilėnų priartėjęs tyrinėtojas tikina, jog pilia­kalniai – kaip neišryškinti istorijos puslapiai, nes trys iš keturių lietuvių kovas už savo žemę menančių vietų dar nėra sulaukusios archeologų dėmesio. 

– Trečią vasarą praleidote Bilioniuose. Kuo ypatingas šis piliakalnis, kad taip traukia Jūsų dėmesį?

– Bilionių piliakalnis neabejotinai yra vienas gražiausių Lietuvoje. Išoriškai jis primena piramidę, nes įrengtas  kalvoje. Lietuvoje turime daugybę piliakalnių, kurių reljefe net nematyti. Jie yra upių ir upelių santakose, primena balną, todėl žmonės juos dažniausiai ir vadina balnakalniais. Ir tai ne tik mano nuomonė – pirmasis ją išdėstė Liudvikas Kšivickis prieš 100 metų parašytoje knygelėje „Žemaičių senovė“. Beje, jam taip pat labai patiko Bilionių piliakalnis.

Šiam piliakalniui pasisekė dar ir dėl to, kad pro jį 1936–1938 metais buvo nutiestas Žemaičių plentas: tada nebuvo nuo kelio piliakalnį užstojančių krūmų ir važiuojantiems plentu jis labai gražiai atsidengdavo – žinoma, viliodavo užsukti.    

Tačiau piliakalnis unikalus ne tik savo išvaizda. Treti metai jį tyrinėjame ir kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jo svarba istorijai yra tikrai didelė. Ir ne tik Lietuvos istorijai – visam baltų kraštui. 

Pirmiausia dėl to, jog niekur kitur nėra piliakalnio, kuriame būtų rasta tiek daug Romos imperijos monetų, nukaldintų maždaug II a. prieš mūsų erą. Jei kur ir aptinkama viena kita, tai tik kapuose, ir tik pajūryje – manoma, kad ten gyvenę žmonės prekiavo gintaru, todėl ir galėjo tokių monetų turėti. 

Bet Bilionių piliakalnis toli nuo jūros, gintaro čia nėra, ir staiga randamas toks didžiulis kiekis pinigų. Jie už kažką buvo mokami. Gali būti, jog vyko grūdų prekybiniai mainai. Pirmais metais kasinėdami piliakalnį, radome sudegusią talpą su grūdais. Kai juos ištyrė, paaiškėjo, kad tai maistui paruošti kviečiai su labai mažu kiekiu priemaišų. Ir datuoti tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir Romos imperijos monetos. 

Keista tai, jog dauguma anksčiau atliktų tyrimų rodė, kad to meto bendruomenės buvo uždaros, palaikė ryšius tik su kaimyninių vietovių gyventojais. 

Nustebino ir kapai. Ir pernai, ir užpernai aptikome degintinių kapų, visiškai nebūdingų nei šiai vietovei, nei čia gyvenusių žmonių papročiams. Piliakalniuose kapų nebūna, o pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo šiose vietovėse gyvenę žemaičių protėviai savo mirusiuosius laidodavo  nedegintus – supildavo virš jų  kauburį, vadinamą pilkapiu. Ir apdėdavo jį akmenų vainiku. 

Bilionių piliakalnyje nieko panašaus neradome. Sunku pasakyti, kaip tai reikėtų vertinti. Peršasi mintis, jog tautų kraustymosi epochos metu kažkas čia buvo atklydę iš kitur. Bet abejoju, ar tai galėjo būti ne baltų gentys – tada žemaičių kalboje būtų likę daug šiam kraštui nebūdingų žodžių. O jų neturime.

Šiemet kasinėjome šiauri­nę piliakalnio pusę. Ma­tome, kad pirmaisiais metais po Kristaus gimimo visas piliakalnis bu­vo įtvirtintas. Ka­pų ten jau nebebuvo. Atskiruose ploteliuose aptikome ir vėlesnių amžių radinių, net ir XIV a. Norint susidaryti pilnesnį vaizdą, reikėtų kasinėti visą piliakalnį. 

Retas kuris Lietuvos piliakalnis išliko toks, koks buvo. Bilionių – taip pat. Iki XX a. jis buvo ariamas, todėl visas kultūrinis sluoksnis viršuje suniokotas, ir jame nieko neberandame. 

– Mūsų krašte dirbate su savanoriais pagalbininkais. Labai juos giriate, bet tik­riausiai dauguma savivaldybių mielai kviestų Jus į tokią archeologinę ekspediciją? Ko­dėl renkatės Šilalę?

– Tai, jog padeda ir dirba tiek daug savanorių bilioniškių – unikalus dalykas. Mane džiugina, kad žmonės nori kasinėti ir pažinti piliakalnius. Jei kyla klausimas, kodėl renkuosi Šilalę, galiu juokais pasakyti, kad norėti ir laukti maža. Šilalėje man sudarytos išskirtinės darbo sąlygos. Tai labai svarbus dalykas, nes tą patį esu pajutęs tik Anykščiuose. Nesistebėkite, bet archeologiniams tyrinėjimams labai svarbus yra rajono valdžios dėmesys bei suinteresuotumas. Taip pat ir informacijos sklaida. 

Man smagu, jog Šilalės savivaldybė ne tik organizuoja darbą. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė pati dirba perkasoje, kviečia padirbėti stovyklaujančius gimnazistus. Bilioniuose prisijungia bendruomenė. Visų jų noras žinoti sudaro bend­rystę, kuri skatina dirbti. Ir tai labai daug duoda. Medvėgalio kasinėjimuose dalyvavę moksleiviai savo tyrimus dabar pristato tarptautiniame projekte dalyvaujančių Europos šalių mokyklų bendruomenėms. Atrodytų, savivaldybės indėlis visai menkas – ji tik padėjo gauti palapinę. Bet jei jos nebūtume turėję, gal tie mokiniai ir nebūtų važiavę kasinėti Medvėgalio. 

Pernai kasinėjant Bilionių piliakalnį, atvažiavo filmuoti Ita­lijos televizijos kūrybinė gru­pė – buvo didžiulis efektas. Lyg ir be jokių pastangų, tačiau parodome Lietuvą pasauliui pačiu geriausiu rakursu. To visi turėtume siekti. 

– Teigiate, jog užtektų įrodymų, kad Bilionių piliakalnis ir yra legendinių Pilėnų vieta. Kodėl tik dabar toks atradimas? Ar anksčiau šis piliakalnis bent kiek buvo tyrinėtas?

– Niekada. Ir nieko nuostabaus. Iki šiol tyrinėtas yra tik vienas iš keturių Lietuvos piliakalnių, apie tris kitus nieko nežinome. Ir Šilalės rajone santykis būtų panašus. Per keletą pastarųjų metų tyrinėjimai šiek tiek pasistūmėjo, iki šiol lėšų būdavo skiriama tik piliakalnių tvarkymui. Truputį buvo tyrinėtas tik Medvėgalis. Plačiausi tyrimai yra atlikti Vedrių piliakalnyje, nes jį teko gelbėti nuo nuplovimo. Kažkiek žvilgtelėta į Indijos piliakalnį. 

Dabar įsivyravo tokia tendencija: negriūvančių piliakalnių nėra jokių galimybių tyrinėti. Finansuojami tik visai nedideli projektai, kiek daugiau užsimojus, tuojau pamatai, kad to niekam nereikia.

Tvarkymo laukia Padievyčio piliakalnis – jį pažinti būtų labai svarbu, nes tai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino rezidencijos vieta, iš kurios buvo koordinuojama visa gynybinė Jūros upės sistema. Menkai težinome apie Indijos, Pūtvės, Gegužio piliakalnius, nors jie tokie pat reikšmingi. Tas pažinimas labai svarbus, nes be jo reikšmės niekaip neįrodysi. 

Istorikams, archeologams buvo ir geresnių laikų. Soviet­mečiu kitaip vyko finansavimas. Tokiems tyrimams lėšų gaudavo Lietuvos istorijos institutas, todėl buvo galima rengti archeologines ekspedicijas ir mėnesį ar du tirti pasirinktus objektus. Pavyzdžiui, Žemaitijoje Laima Vaitkunskienė tyrinėjo kapinynus. Kasinėdavome šimtus kvadratinių metrų užimančius objektus, atlikdavome monumentalius darbus – žmonės gaudavo atlyginimus, nereikėjo prašinėti vietinių gyventojų pagalbos. Šie moksliniai tyrimai ir tapo pagrindu krašto priešistorijai nustatyti.

Dabar žmonės nori žinoti daugiau. Jei ir Med­vėgalio kalnas bus pripažintas piliakalniu, turėsite jų net 35. Tai – ket­virta vieta Lietuvoje, todėl galiu drąsiai sakyti, kad po pastarųjų tyrinėjimų Šilalė jau atpažįstama kaip piliakalnių kraštas ir tai suteikia labai daug galimybių plėtoti turizmą. 

– Iš noro pažinti kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar ant visų piliakalnių buvo pilys? Kur slypėjo mūsų protėvių galybė, kad atsilaikė prieš visos Europos remiamą Kryžiuočių ordiną?

– Žinoma, pilys tikrai visur buvo. Jos buvo statomos nuo pirmųjų amžių po Kristaus gimimo iki pat XIV a. Tik per pusantro tūkstančio metų jos labai pasikeitė. Pirmosios gal nebuvo labai išvaizdžios – tiksliai nežinome, nes medis neišliko, tačiau gali būti, jog anuomet pilys priminė aptvarus. O XIV a., kai vyko kovos su kryžiuočiais, pilys buvo statomos ir su bokštais, ir su įtvirtinimais. Kad žmonės geriau įsivaizduotų, pernai buvo pagamintas ant Bilionių piliakalnio stovėjusios pilies maketas. Atkūrėme išorinį vaizdą, nors kas buvo virš žemės, sunku pasakyti – archeologai mato tik tai, kas buvo po žeme. Tačiau akivaizdu, jog ant Bilionių piliakalnio žemaičiai buvo įsirengę rimtus įtvirtinimus. Tik be žmonių žūtbūtinio nusiteikimo apginti savo žemę jie nieko nereiškia. Kuršiai irgi turėjo didingus piliakalnius, galingus įtvirtinimus, statė didžiules gyvenvietes. Ir žmonės buvo karingi – laivais Daniją pasiekdavo. Bet atėjo laikas ir pasidavė. 

Lietuvos didžiąją kunigaikštystę XIV a. puolė ne kokie mužikai, o Europos karinis elitas. Kryžiuočių ordinas buvo labai organizuotas, gerai ginkluotas, turėjo pirmyn vedančią idėją – nešti pagonims krikščionybę. Ta ideologija ir leido iš visos Europos rinkti paramą karui prieš baltų tautas. 

Ne pilių didingumas, o žemaitiškas užsispyrimas padėjo išlikti. Pilėnų istorija rodo, jog to meto žmonės sugebėjo aukotis – kautis iki paskutiniųjų. Vokiečiai negalėjo net įsivaizduoti tokios dramatiškos padėties, nes kilmingieji lengvai pasiduodavo į nelaisvę. Niekam ne paslaptis, kad to meto Europoje egzistavo išpirkų praktika, nes už kilminguosius mokėdavo pinigus. Pilėnų tragedija tuo ir buvo netikėta, jog pilies gynėjai pasirinko mirtį. 

Ir dabar sklinda iš esmės labai daug neteisingo Lietuvos kariuomenės vertinimo. Manome, kad jei turėsime geriausią ginkluotę ir kovos mašinas, būsime stiprūs. Nė velnio! 1940 m. Lietuvos kariuomenė pagal aviacijos pajėgumą Europoje irgi buvo dešimta. Tiek lėktuvų turėjome, o okupantus be šūvio įsileidome. Apsiginti padeda ne ginklai, o žmogaus dvasios stiprybė. Piliakalniai mums ją ir primena. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Sutinku – labai dažnai jos gali atrodyti liūdnos, bet argi taip rodosi ne tik iki tol, kol visai nusibaigia ir užleidžia vietą naujai pradžiai? Akimirkai apsigavau ir aš, kai atėjo laikas išsiskirti su savo Camino draugais – reikia pripažinti, kad stoviniavome kiek il­giau, nei reikėjo, kiek per daug kartų vienas kitam linkėjome gero vėjo, kiek per ilgai vienas kitą spaudėme glėbyje. Gyvenome savo bendrystės pa­baigą. Tačiau ta tikroji pabaiga truko tik akimirką – kai apsisukau eiti savo keliais, jau gyvenau naują pradžią, kuri, žinojau, irgi netrukus baigsis. Tam, jog vėl prasidėtų nauja pradžia! Ačiū Dievui, kad yra pabaigos.

Prieš pradėdama kelionę, kažkur buvau girdėjusi apie už 100 kilometrų nuo Santiago de Compostela miesto esantį Finisterre miestelį. Suprantantiems prancūziš­kai miestelio pavadinimas int­riguoja – „finis de terre“ pran­cūziškai reikštų „žemės ga­lą, pabaigą“. Kadangi Camino Primitivo kelią įveikiau keliomis dienomis greičiau, nei planuota (tik savo Camino draugų dėka!), nusprendžiau likusį laiką išnaudoti nusigavimui ten – į kitą, labiau simbolišką kiek­vieno Camino pabaigą. Buvo tikima, jog Finisterre iškyšulys yra pasaulio galas, todėl ši nuostabaus grožio vieta nuo seno apipinta tradicijomis bei mitais. Vykau įgyvendinti pag­rindinio, kiek­vienam piligrimui priklausančio „3B“ ritua­lo: burn, bath, bring – sudeginti ką nors, ką nešeisi visą Camino kelią; išsimaudyti sielą išvalančiame Atlanto vandenyne; su savimi iš pakrantės parsivežti kriauklę – svarbiausią kiek­vieno Camino simbolį ir apdovanojimą, kurio dvasine reikšme tikėta dar nuo viduramžių.

Pakankamai laiko tam, jog pėsčiomis įveikčiau visus 100 kilometrų, neturėjau, todėl didžiąją dalį nusprendžiau važiuoti autobusu. Nuo miestelio Cee iki tikslo lieka tik apie 20 km. Į Cee atvykau popiet. Planavau iškart pajudėti Finisterre link, tačiau diena pasitaikė tokia, kokios nebuvo per visą kelionę: pliaupė smarkus lietus, o vėjas pūtė taip, kad kavinėje, kurioje prisėdau pagalvoti, ką daryti, trumpam dingo elektra. Porą valandų lūkuriavau vildamasi, jog vėjas nurims ir bus galima eiti, tačiau audra diktavo savo sąlygas, priversdama naktį praleisti Cee miestelyje. 

Kitas, labai ankstyvas rytas dar buvo persismelkęs drėg­me. Sunkūs debesys, iš kurių beveik visą kelią krapnojo, dengė įspūdingas kalnų viršūnes. Galbūt jie, uždengdami neaprėpiamus tolius, ir kūrė man tą begalinės ramybės bei jaukumo jausmą. Viena! Žygiuodama siauručiais pakrantės kalnų keliukais miestelio link, keliskart garsiai šūktelėjau, negalėdama patikėti, kad esu tik aš, mano kuprinė, kalnai ir visai šalia – krantus skalaujantis Atlanto vandenynas. Kaskart mano balsą akimirksniu pagaudavo vėjas ir nusinešdavo paskandinti į tądien aršiai krantus plakusias dideles bangas. 

Pasiekusi Finisterrę, pirmiausia nuėjau iki iškyšulio viršūnės, kur stovi jau paskutinis, visą Camino kelią žymintis akmuo, ant kurio rašomas iki tikslo likęs kilomet­rų skaičius. Ant šio, paskutinio, akmens pirmąkart pamačiau jau iš tolo šviečiančius nuliukus: 0,000.  Romėnams tai buvo žemės pabaiga. Daugiau – niekur. Kas galėtų dar labiau sujaukti mintis, nei ši vieta? Gal pabaigos apskritai nė neegzistuoja?

Nusileidusi žemyn, radau beveik tuščią paplūdimį. Šiek tiek paėjusi, ant smėlio ap­tikau ir savo apdovanoji­mą – Camino kriauklę. Tada užde­giau kelis, dar prieš kelionę prirašytus užrašų knyge­lės lapus. Liko savo sielą nuprausti Atlanto vandenyne. Kiek delsiau – niekas nesimaudo, vėsu, atrodo, bet kurią akimirką gali iš naujo pradėti pliaupti lietus. Bet užburiantį bangų ošimą netikėtai nutraukė žinutės sig­nalas: vienas iš kelyje sutiktų buvusių bendrakeleivių klausė, ar įvykdžiau svarbiuosius „3B“ ritualus. Pasisakiusi, jog delsiu, nes maudynės gali būti kiek šaltos, tuoj pat gavau trumpą atsakymą: „Na, ir kaip gi kitaip žinosi, kad gyveni?“

Šaltos bangos maloniai gelia ištinusias kojas...    

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja vieni – pas nieką, su niekuo, tiksliai nežinodami, kur ir ko. Jie man atrodė tokie romantiški, drąsūs maištautojai, atvykę iš kažin kokio donkichotiško pasaulio, darantys atvirkščiai, nei priklauso – siekiantys vienat­vės, nepatogumo, norintys truputį nepritapti, pasiklysti, nesuprasti. Pagaliau tai padariau ir aš. Ir, pasirodo, tai visai nėra taip herojiška! Pasirodo, kad tie vieniši keliautojai viso labo yra laimingi niekšeliai, geriau už visus mus supratę, ką reiškia iš tiesų gyventi: mesti save į nepatogias, dažnai gąsdinančias situacijas, kurios – kažkaip kažkur giliai jauti, yra teisingos. Dar daugiau – galutinis viso herojiškai atrodančio keliavimo vienam mi­to sutriuški­ni­mas. Nes iš tiesų vienas niekada ir nekeliauji. Keliauji pas draugus, neįtikėti­nai geras ir įdo­mias sielas, kurių dar ne­pa­žįsti. Be to, to­kiose kelio­nė­se visada ly­di niekada ne­burbantis, nepretenzingas laisvės jausmas, niekuomet nereikalaujantis eiti-neiti-skubėti-lauk­ti, tą ir aną papasakoti, tre­čią ir ketvirtą išklausyti. Šlo­vė laisvei bei visam pasauliui, kuris nėra mūsų komforto zo­na. Kol kas. Todėl ir sakau: ačiū Dievui, kad yra pabaigos, leidžiančios patirti nau­jas pradžias. Kaip kitaip nu­ke­liautume pas savo nepa­žįs­tamus naujus draugus, kaip kitaip sužinotume, jog šal­tas vanduo maloniai gelia kojas...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.