Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) pristato Lie­­tuvos savivaldybių indeksą. Pasak ekspertų, šiųmetinis tyrimas atskleidžia nerimą keliančių tendencijų: nepaisant ekonomikos augimo, pernai net 44-iose iš 60 šalies savivaldybių daugėjo bedarbių, 26-iose augo ilgalaikių bedarbių gretos. Neišsiverčiančiųjų be socialinių pašalpų daugėjo 22-iejose, būsto šildymo ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijų poreikis augo net 54-iose savivaldybėse.

Dideliu optimizmu nedvelkia ir apie Šilalės savivaldybę pateikiami duomenys: lyginant su 2018 m. tyrimo rezultatais, reitingų lentelėje smuktelėjome žemyn, o prasčiausia padėtis – investicijų srityje. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

Neseniai savivaldybės posėdžių salėje vyko seminaras daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) klausimais. Į Šilalę atskubėję patyrę ekspertai paskaitas skaitė... sienoms. Mat gyventojai į šį nemokamą, bet vertingą renginį neatėjo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tiek suaugusiųjų, tiek vaikų nutukimo atvejų kasmet vis daugėja, o tokiai statistikai didžiulę įtaką daro įvairiausi veiksniai: pradedant netinkamu gyvenimo būdu ir baigiant genetiniais faktoriais.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje antsvorio turi kas penktas paauglys, todėl itin svarbu kuo anksčiau nustatyti nutukimo priežastis bei įvertinti galimas pasekmes. Apie tai plačiau pasakoja gydytoja dietologė Aušra Jau­niškytė-Ingelevičienė.

Nebėra aktualu vien suaugusiesiems

Anot medicinos specia­lis­tų, daugiausiai antsvorio turinčių paauglių pastebima nuo 12 metų, todėl nutukimo rizika jau seniai nebėra aktuali vien suaugusiesiems.   

Norint diagnozuoti nu­tu­ki­mą, specialistams užten­ka žinoti žmogaus ūgį ir svo­rį: suaugusiesiems yra ap­skai­čiuojamas kūno masės in­dek­sas (KMI), o vaikams naudojamos procentilio len­te-

­­lės – jeigu skaičius vir­ši­ja 97-ąjį procentilį, tuo­met nustatomas antsvo­ris. Vai­kų KMI gali būti aps­kai­čiuo­jamas tik nuo 16 metų.

Netiesa, kad valgo daugiau nesveiko maisto

Daugelis tikriausiai pritar­tų minčiai, kad vaikai, valgantys daugiau nesveiko mais­­to, yra labiau nutukę. Ta­­­čiau moksliniai tyrimai ro­­do priešingai – nutukę vai­kai neskanauja daugiau įvai­rių bulvių traškučių, sal­du­my­nų ar kito nesveiko maisto už tuos, kurių kūno masė siekia normos ribas. 

Iš tiesų nutukimo prie­žas­čių yra labai daug ir ne visuomet galima labai tiks­liai pasakyti, dėl ko atsirado tam tikros pasekmės.

„Vaiko svorį lemia ne tik jo genai ar gyvenimo bū­das, bet įtaką daro ir tai, kaip maitinosi mama ar mo­čiutė savojo nėštumo me­tu. Pavyzdžiui, jei vaikas nėš­tumo metu gavo ne­pa­kan­kamą maisto kiekį, tai taip pat padidina jo nutukimo riziką“, – teigia gydytoja dietologė A. Jauniškytė-In­ge­le­vičienė.

Žinoma, nutukimą gali su­kelti ir nepakankamas miegas, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, įtampa ar stresas.

Valgymo sutrikimai – viena svarbiausių priežasčių

Vaikai ir paaugliai dažnai turi valgymo sutrikimų, su­ke­liančių svorio augimą. Tai vadinama persivalgymo su­trikimu, kai žmogus suvalgo didelį maisto kiekį, arba emociniu valgymu, kai noras valgyti sustiprėja, išgyvenant teigiamas ar neigiamas emocijas. 

Neretai visuomenėje ar net gydytojų patarimuose rekomenduojama valgyti mažiau kartų per dieną, vartoti dau­giau vaisių ar daržovių ir padidinti fizinį aktyvumą. Ta­čiau jei svoris padidėjęs bū­tent dėl emocinio valgymo ar persi­val­gymo sutrikimo,  klau­sant tokių apribojimų, si­tua­ci­ja tik pablogės.

Pasak gydytojos dietologės, vaikai yra ypatingai jautrūs įvai­riems mitybos ribojimams: kai uždraudžiame – labiau nori ir slapta persivalgo tam tikrų produktų, todėl kalbant su vaikais apie mitybą, ver­tėtų neskirstyti maisto į sveiką ir nesveiką arba tą, ku­rį galima, ir tą, kurio negalima.

Suaugusiųjų negalavimai tampa vaikų ligomis

Šiais laikais pastebima pa­radoksali tendencija: nu­tu­ki­mą turintys vaikai serga tomis ligomis, kuriomis prieš dešimtmetį sirgo tik su­au­gu­sieji: II tipo cukriniu dia­be­tu, arterine hipertenz­i­ja, ke­­penų suriebėjimu, jiems pa­di­­dėjęs cholesterolio kie­kis krau­­jyje. Taip pat iš­au­ga ri­zi­­ka susirgti širdies ir krau­ja­gys­lių ligomis, turėti są­na­rių prob­lemų ar kovoti su tokiomis ortopedinėmis ligomis kaip plokščiapėdystė. 

Ypač svarbu žinoti, jog kas antras nutukęs vaikas toks pat lieka ir suaugęs, o tai eina koja kojon su įvairiais sveikatos negalavimais, kurie gali lemti net storosios žarnos, krū­ties ar kitokios rūšies vėžį. Nutukimas trumpina žmo­­gaus gyvenimą, o jei tokios problemos jį užklumpa dar vaikystėje, tuomet visos komplikacijos ir ligos į die­nos paviršių išlenda daug anks­čiau. 

Be to, turint nutukimą, pa­didėja depresijos rizika bei nepasitikėjimas savimi: daž­niau­siai vaikai ir paaugliai bū­­­­na nepatenkinti savo iš­vaiz­­da, vengia bendrauti su drau­gais, artimaisiais, neretai pa­tys bando koreguoti savo svo­rį nepasitarę su kom­petentingais medikais, o to daryti nevertėtų, nes vei­kiausiai atsiras dar daugiau problemų. 

Reikšmingiausią vaidmenį atlieka tėvai

Iš tiesų suaugusių­jų ir vaikų nutukimas labai skiriasi, ir koncentruojantis į vaikų ar paauglių atvejį, nepatartina visų pirma akcentuo­ti svorio mažinimo. 

„Svarbiausia yra nu­statyti nutukimo priežastis ir po tru­putį stengtis jas ša­linti, kartu mažinant ir nutukimą bei už­tikrinant, kad vaikas gautų pakan­ka­­mai maisto me­džia­­gų ir tai neigiamai ne­paveiktų jo au­­gi­mo ir brendimo“, –

pataria gydy­to­ja die­tologė A. Jau­niš­kytė-Inge­le­vi­čienė.

Visame nutukimo gydymo etape tėvai atlie­ka patį reikšmingiausią vaid­menį, nes būtent jie kiek­vieną dieną būna su vaiku, die­gia jam mitybos įpročius bei rodo pavyzdį. Vaikui būtinas palaikymas ir jo negalima pa­likti vieno, nes jam sunku su­prasti, kodėl nebegalima val­gyti tam tikrų produktų, kodėl reikia keisti tai, ką tiek metų galėjo daryti ir buvo nevaržomas. 

Idealiu atveju turėtų keistis ne tik paties vaiko, bet ir visų šeimos narių įpročiai. Pa­­vyzdžiui, jeigu prieš tai šei­moje niekas nevalgė pusryčių, dabar juos valgo visa šeima. Taip pat svarbu, kad aktyvus laisvalaikis taptų visų pramoga. 

Nutukimo gydymas turėtų peraugti į natūralų gyvenimo būdą: reguliarus valgymas, tam tikras fizinis aktyvumas, gry­nas oras, įtampos mažinimas ir blogų įpročių atsisakymas. 

Visi kūnai yra gražūs ir visus juos reikia mylėti

Tyrimai rodo, jog net vaikams, neturintiems nutukimo, tėvai dažnai komentuoja jų išvaizdą ir tokiu būdu tik menkina jų savivertę bei didina nepasitikėjimą, o tai atsiliepia jiems ateityje, kai žmogus, esantis normalaus svorio, nemėgsta ir nepri­ima savo kūno. 

Dėl šios priežasties psichologai rekomenduoja tė­vams parinkti tinkamus žo­džius ir jokiu būdu neak­centuoti, jog vaikas yra nutukęs, nes tuomet jis jau­čiasi taip, lyg turėtų defektą. Geriau sakyti, kad vaikas turi nutukimą, tuomet jam bus lengviau suprasti, jog tai yra laikina ir kažkas ap­čiuopiamo, ko galima atsi­kra­tyti.

Gydytoja dietologė A. Jau­niškytė-Ingelevičienė teigia,

kad visais laikais buvo ban­doma žmones gąsdinti nutukimo pasekmėmis. Tačiau atsižvelgiant į pasaulio sta­tis­tiką, aiškiai matyti, jog nutukimo vis daugėja, to­dėl, pasak jos, šiais laikais ge­riau­sia nutukimo prevencija bū­tų transliuoti priešingą ži­nutę.

„Manau, svarbiausia pa­brėžti, jog visi kūnai yra gražūs ir visus juos reikia priimti bei mylėti, o ne vers­ti žmogų pasikeisti, liepiant drastiškai mažinti svorį. Juk visi esame skirtingų akių, plaukų ar odos spalvos, ly­­giai taip pat turime ir skir­tingus kūnus, kurie yra vie­nodai vertingi ir visi turi tei­sę būti bei egzistuoti“, – tei­gia ji. 

Laidojimo paslaugas teikiančiai bendrovei šiemet – 20 metų, septintus metus jai vadovauja direktorius Donatas Grigalis. Jis sako negailintis nei jėgų, nei laiko tam, kad savivaldybės valdoma įmonė gyvuotų. Tačiau direktorius tvirtina, jog teigiami pokyčiai yra visų „Gedminos“ darbuotojų nuopelnas: žmonės stengiasi, kad miesto bei rajono gyventojai gautų kuo platesnį laidojimo paslaugų spektrą, o dar svarbiau – kad jos būtų kokybiškos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Šiuo metu gyvename Vėlinių laukimu ir rengiamės mi­rusiųjų pagerbimui. Deja, tuo pačiu metu kai kam knie­ti mirusiuosius pažeminti. Dar blogiau – paniekinti ko­votojų už tautos laisvę atminimą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Seimui svarstant ateinančių metų valstybės biudžeto projektą, paaiškėjo, kad kitais metais Šilalė gali likti be investicijų – kol kas visose eilutėse šviečia nuliai. Tačiau rajono vadovams tai, regis, nė motais: jie tikisi, jog Švietimo, kultūros ir sporto ministerija vis tiek skirs lėšų sporto komplekso statybai. Rajono biudžetui šis projektas kainuotų apie 1,5 mln. eurų, tačiau naujoji valdžia mokesčių mokėtojų pinigų, atrodo, neskaičiuoja. Ir planuoja nykstančioje Šilalėje savotiškus „Vasiukus“...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Lapkričio 22 ir 24 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose, o gruodžio 3 d. – LNOBT vyksiantiems Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjeriniams spektakliams ruošiasi net trys skirtingos Bušės partijos atlikėjos: Jovita Vaškevičiūtė, Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė.

Jovita Vaškevičiūtė: „Vaidmuo lyg būtų parašytas man“

Mecosoprano J. Vaškevičiūtės šį sezoną laukia net devynios premjeros įvairiose šalyse. Nepaisant to, ji rado laiko atvykti į Klaipėdą.  Solistė sako, kad Bušės partija yra „visiškai jos“ tiek vokaline, tiek energetine prasme.

„Sužavėjo E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muzikinė medžiaga ir žinojimas, jog operą Klaipėdoje statys režisierius Gytis Padegimas. Siužetas intriguoja, nepaprastai įdomi muzikinė partitūra, personažai. Mėgstu šiuolaikinę muziką, man patinka ją analizuoti, ieškoti, atrasti kažką naujo. O Bušės partija fantastiška. Jaučiu, lyg būtų parašyta man. Aukštas registras labai patogus, bet ir savo mėgstamą žemojo alto tesitūrą galiu su kaupu pademonstruoti,“– pasakoja garsusis mecosopranas.

Pasiruošimą vaidmeniui solistė pradeda nuo muzikinės medžiagos analizės. „Esu baigusi chorinio dirigavimo bei fortepijono mokslus, tad partijų mokymuisi pasitelkiu visas tris savo specialybes. Tai labai padeda: iš karto galiu groti ir analizuoti. Libretą, istorinius kontekstus irgi reikia žinoti. Tuomet ir muzika „gula“ mintyse kitaip“, – tvirtina solistė.

J. Vaškevičiūtė nėra silpnų, nuskriaustų, stuburo neturinčių personažų mėgėja, nors tenka dainuoti ir tokių: „Tuomet stengiuosi ieškoti įdomesnių tokio personažo pusių“, – juokiasi ji.

Anot solistės, Bušė – moteris, norinti būti mylima. To ji ir siekia viliodama vyrus be sąžinės graužaties. Ji – pikta, pagiežinga, pasitikinti savo moteriškumu. Ji – labai stipri... Ir Ansą ji užvaldo visiškai – netgi įkalba jį žmogžudystei.

J. Vaškevičiūtė 2004 m. baigė magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof.  Sigutės Stonytės  klasėje. Netrukus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre debiutavo Kunigaikštienės vaidmeniu Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“. Nuo 2007 m. ji –Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Taip pat dainavo Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose.

Gabrielė Kuzmickaitė: „Bušė tarsi lietuviškoji Karmen“

G. Kuzmickaitė publiką sužavėjo Wolfgango A. Mozarto operos „Don Žuanas“ premjeroje atlikdama mylimojo išduotos Donos Elvyros partiją. Šįkart jai teko ne aukos, o intrigantės vaidmuo.

„Mano manymu, Bušė – tai lietuviškoji Karmen: moteris, siekianti asmeninės naudos vyrų širdžių sąskaita. Ansas – sėkmingas ūkininkas, tad Bušė siekia atgauti savo prarastą statusą. Ji naudojasi Anso jausmais ir vynioja jį aplink pirštą. Muzika puikiai atspindi personažo charakteristiką: joje juntama nuolatinė panieka, pašaipus Bušės juokas, pasalūniškumas. Viskas puikiai užkoduota kompozitoriaus E. Balsio, reikia tik sugebėti tai išgirsti“, – pasakoja G. Kuzmickaitė.

Anot solistės, operos „Kelionė į Tilžę“ muzika ganėtinai sunki, tačiau kartu turinti daug žavesio: „Prie tokios muzikos reikia priprasti tiek ruošiantis vaidmeniui, tiek ir šiaip jos klausantis. Bet kuo ilgiau klausai, tuo labiau ji pradeda patikti. Manau, tai opera, kurią verta išgirsti ir pamatyti kiekvienam“, – akcentuoja G. Kuzmickaitė.

Solistė aktyviai koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Latvijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje. 2018 m. dainavo Vytauto Klovos operoje ,,Pilėnai“, kurioje atliko Mirtos vaidmenį, ir G. Puccini operoje ,,Džanis Skikis“, kurioje atliko Zitos partiją.

G. Kuzmickaitė dalyvauja tarptautiniuose muzikos festivaliuose ir konkursuose. Pernai pelnė didžiuosius prizus trečiajame tarptautiniame festivalyje-konkurse ,,Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai" ir šeštajame tarptautiniame vokalinės-chorinės muzikos festivalyje „Pearl Art“.

Ernesta Stankutė: „Nuolat klausau operos muzikos“

Bušės partiją ruošia ir žavioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Ernesta Stankutė. Viena jauniausių trupės artisčių publikai pažįstama iš koncerto „Vasaros atspindžiai" ir Antano Kučinsko „Žvaigždžių operos“. Ji atlieka mecosoprano solo partiją šokio spektaklyje „Graikas Zorba".

„Operos „Kelionė į Tilžę" muzika – šiuolaikiška, spalvinga, net nesitiki, kad buvo sukurta prieš 40 metų. Peržvelgusi klavyrą bei išklausiusi įrašą supratau, kad šios operos muzikoje nereikėtų ieškoti romantiškojo grožio. Tačiau ji yra be galo įdomi, aiškiai perteikianti personažų charakterius ir nuotaikas“, – pasakoja rimtai darbui nusiteikusi E. Stankutė.

Jaunoji solistė iš pradžių ieškojo informacijos apie E. Balsio operą, klausė pirmojo jos pastatymo įrašus ir, žinoma, perskaitė Hermano Zudermano romaną "Kelionė į Tilžę". Pagal šį romaną 1980 m. režisierius Arūnas Žebriūnas sukūrė kino filmą "Kelionė į rojų".

„Gyvenime esu tikra Bušės priešingybė, tačiau įkūnyti personažą, kuris nėra tapatus tavo tikrajam charakteriui, be galo smagu. Mėgstu iššūkius“, – juokiasi E. Stankutė.

Kalbino Žaneta Skersytė

Gabrielė Kuzmickaitė – Enrika Samulionytė ir Šimtaspalvis Photography nuotraukos

Jovita Vaškevičiūtė – M. Golubeckaitės nuotraukos

Ernesta Stankutė – Giedriaus Abromavičiaus ir asmeninio albumo nuotraukos

Pavadinimą padiktavo užrašas antroje pusėje nuotraukos, kurioje – jauni vyrai toli nuo savo gimtųjų vietų – lageryje...

„Šilalės artojuje“ išspausdinę šilališkės Agotos Auš­kalnienės tremties istoriją („Tremtis paliko neišdildomą nuoskaudą“, spalio 1 d., Nr. 76), sulaukėme kaltinėniškio Antano Šerniaus skambučio. Garbaus amžiaus buvusį po­litinį kalinį šis pasakojimas sujaudino ir priminė skau­džius okupantų melu bei neteisybe grįstus išgyvenimus, kuriuos jam ir jo draugams teko patirti dėl to, jog jie my­lėjo Lietuvą.

Antanas gimė ir augo Palaimos kaime, 1918 m. Lietuvos savanorio šeimoje.

„Tėvukas buvo kilęs iš Švėkšnos apylinkių, mama – nuo Že­maičių Naumiesčio. Tėvas kaip savanoris gavo dešimt hektarų žemės – kaip Tarutis iš „Žemės maitintojos“... Vargo daug...“ – prisimena Antanas.

Tačiau tėvas buvo sumanesnis ir aukščiau žemės: labai mylėjo arklius ir juos veisė – užaugindavo parduoti. Ne bet kam ir ne bet kokius. Dresuotus jaunus žirgus iš ūkininko pirkdavo Lietuvos kariuomenei.

Baigęs pradinę Palaimos kai­me, Antanas toliau mokėsi Skaudvilės vidurinėje mokykloje, 1951-aisiais buvo devintokas. Su grupe pažangesnės tautinės savimonės bend­ramokslių jie buvo susibūrę į savotišką jaunimo organizaciją, gilinosi į Lietuvos istoriją, skaitė Maironio, B. Brazdžionio poeziją. Ne tik skaitė, bet, anot Antano, kūrė ir patys.

„Juozas Kinderis rašė eiles, Aleksas Dabulskis kūrė dainas. Aktyvūs buvo Kostas Jovaiša, Dainotas Habdangas, Steponas Kubilius. Daugumos jau nebėra tarp gyvųjų... Apie jokią konspiraciją mes negalvojome, nuo nieko nesislapstėme. Be to, pamėtydavome atsišaukimų, kurių tekstų gaudavo Steponas. Mokytoja visa tai žinojo, įspėdavo mus saugotis“, – pasakoja Antanas.

1951-ųjų vasario 16-osios naktį buvo nuspręsta iškelti Trispalvę. Patikėta tai Antanui, S. Kubiliui ir A. Dabulskiui. Audinio, kas kokios spalvos rado, pasiėmė iš namų, o pasiuvo vėliavą tokia Petrutė, Alekso klasiokė. Pasirinko vaikinukai bene aukščiausią klevą prie Skaudvilės bažnyčios. Neilgai trukus Trispalvė jau plevėsavo, bet... Kitą rytą prie mokyklos Antaną pasitiko išsišiepęs stribas, ir jaunuolis suprato išsidavęs. O išdavė jį veltinių, kuriais avėjo tą naktį, pėdsakai sniege...

Įsiminė Antanui 1951-ųjų gegužės naktis, kai juos, aktyviausius organizacijos narius, „surinko“...

„Gyvenau pas seserį ketu­ri kilometrai nuo Skaudvilės, Kryžkalnio link. Ji mokytojavo tokioje vadinamoje Šurminėje įsikūrusioje pradinėje mokykloje, kur gyveno su vyru, taip pat mokytoju Jurgiu Jasinskiu, augino mažą kūdikėlį. Paryčiais, dar tamsoje, suvirto į namus stribai, kareiviai, iki išauštant įsakė nė vienam nepajudėti iš vietos. Rytą visų išklausinėjo: kas toks, iš kur, ką veikia. Kai atėjo mano eilė ir pasakiau jog esu mokinys, vienas iš stribų atšovė, kad mano dabar bus kiti mokslai“, – ryt­metinį košmarą prisimena Antanas. 

Pėsčiomis vaikiną stribai nusivarė į KGB būstinę Skaud­vilėje. Čia jaunuolis patyrė pir­mąjį tardymo „krikštą“: sužvė­rėjęs kariškis taip smogė į žan­dikaulį, jog, anot Antano, net krūminiai dantys išklibo. Paskui – kamera be langų, stribų patyčios.

„Neilgai trukus – komanda: marš į lauką! Ten stovėjo sunk­vežimis, įlipau. Jame jau sėdėjo vyras su maišu ant galvos. Vežė suimtuosius tokiose spintose, kur sėdi įsispraudęs, susirietęs, nieko aplink nematai. Bet išgirdau Dabulskį sakant, jog reikia prisipažinti, kad vėliavą kėlėm. Atsidūrėme Šubartinėje Tauragėje. Vėl kamera,  provokatoriai. Buvau dar jaunas, bet kažkaip intuityviai tai pajutau: šnekina, ragina bėgti... Apie gegužės 10–11 dieną susodino į „voronoką“ ir ižvežė į Vilnių, KGB rūmus. Čia vėl tardymai. Kagėbistams reikėjo sukurpti bylą, tad vertė prisipažinti, kad užsiėmiau antitarybine agita­cija, veikėme organizuotai. Ka­meroje – 7–8 žmonės, lovos su nuskurusiais vatiniais čiužiniais, nei gulėti, nei sėdėti negalima. Ant suolo atsisėsti leidžia, bet – nesiremti į sieną! Pro langelį duryse nuolat šmėkščioja akys. Naktimis – tardymai. Parlydi į kamerą, kiek priguli, ir vėl atsidaro durys – kelt!“ – pasakoja Antanas.

Bylą sukurpė. Rugpjūčio 23 d. karinis tribunolas nuteisė A. Šer­nių 25 metus lagerio: už antitarybinę agitaciją, veikimą organizuotai, tėvynės išdavimą. Toliau Antano kelias vedė į Lu­kiškių kalėjimą, kur prabuvo iki lapkričio.

„Lapkričio pradžioje – į vagonus, juose specialios kameros, kiekvienas atskirai, sargyba, ir pajudėjome. Pasiekėme Maskvą, o čia – „spalio šventės“. Išlaipino mus Krasnaja Presnios kalėjime, uždarė tokioje „peresilkos“ kameroje, apie šimtą kali­nių – ir politinių, ir krimina­linių. Užsiėmėme vieną kame­ros kampą, kur saugiai pralaukėme šventes. Paskui vėl vagonu iki Riaza­nės. Pot­ma sto­ty­je – ko­man­­da išlipti. Klam­­pojome per snie­­gą iki siau­ruko geležinkelio, juo pasiekėme Mordovijos lagerius. Čia kalinius išskirstė. Kadangi buvau jaunas, patekau į koloniją nepilnamečiams. Dirbau prie staklių – tekinau šachmatų figūras. Mano buvo pėstininkas. Gyvenome barake po 50 žmonių, dviejų aukštų narai, nuolatiniai patikrinimai ir kratos“, – gyva atmintis neleidžia užmiršti ir atskirų pragariško likimo detalių. 

Tačiau Antanas sako, kad likimas suvedė ir su daugybe įdomių, nuoširdžių žmonių. Pri­simena, kaip vagone vokiečių karininkas patiesė jam savo taip vadinamą adijalą, kiek daug šventikas iš Ukrainos pasirodė bežinąs apie Lietuvą ir kad „tikriausi“ lietuviai, anot dvasininko, esantys žemaičiai. Antano žiniomis, šis dvasininkas po išlaisvinimo Kanadoje buvo įšventintas kardinolu. Linksmumu, pasak Antano, pasižymėjo čekai, vengrai, o štai vokiečiai laikydavosi nuošaliau, buvo uždaresni. Prisi­mena gerą, nuoširdų bičiulį korėjietį. Antanas sako, kad jeigu jam anuomet būtų davę dabartinį protą, daug ką būtų užfiksavęs. Bet susizgrimba: juk išsaugoti nebūtų pavykę...

Kalinius ėmė pasiekti žinios, jog „tautų tėvas“ serga, ir tai jiems teikė vilties. Ir vienąkart, anot Antano, belaukiant eilėje kopūstų sriubos davinio, buvo pranešta apie Stalino mir­tį. 

„Netrukus iš lagerio pradėjo rinkti užsieniečius. Juos išvežė, o koks jų likimas – kas žino. Spalio mėnesį mus vėl sodina į vagonus, šįkart – prekinius, su gultais, ir dardame į Čeliabinską, Ufą, pro Uralo kalnus. Išlaipina Omske, vėl lageris. Čia veikė naftos perdirbimo gamyk­la, mus varydavo prie žemės kasimo darbų“, – prisimena paskutinę savo tremties vietą Antanas.

Kad ir priverstinis gyvenimas svetimame krašte, bet jaunas žmogus visada sugeba rasti jame ir kažką gero. Antanas pasakoja, jog su kitais jaunuoliais buvo subūrę krepšinio komandą, jis pats taikliai mėtydavo iš toli. Beje, pasak Antano, jų komandos nuotrau­ka kažkokiu būdu buvo išspausdinta „Lietuvos aide“ 1996 metais.

„Pradėjo tikrinti nuteistųjų bylas. Pakviečia ir mane į Omsko prokuratūrą. Vėl klausimai: kas, kaip, gal nori likti čia? Atsakiau, jog ne, noriu į Lietuvą, noriu mokytis. Gerai, sako, atsėdėjai penkerius metus, užskaitome septynerius. Bausmė tau sumažinama iki septynerių metų, ją atlikai be pažeidimų, dabar esi pilnateisis pilietis. 

Grįžau pas tėvus. Į kolūkį eiti nenorėjau. Kadangi vidurinės mokyklos baigimo atesta­to neturėjau, savarankiškai pa­siruošęs, išlaikiau egzaminus į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Tačiau per mandatų komisiją manęs laukė smū­­-

gis – kažkoks saugumietis pasakė: tu mums netinki, mes pakankamai turime pilnaverčių žmonių... Neteisybė ir panieka niekur nedingo... Bet aš užsispyriau. Kreipiausi į lagerio laikų pažįstamą Teodorą, kuris gyveno Klaipėdoje, mes palaikėme ryšius, ir nors jau buvo po egzaminų, mane priėmė į Klaipėdos technikumą, zootechnikos specialybę, ku­rią baigiau su pa­gyrimu.

Mama skatino siekti mokslo toliau – stoti į Žemės ūkio akademiją. Bet aš jau buvau 27-erių, norėjosi pačiam duonos užsidirbti. Tad pasukau ten, kur gavau paskyrimą – į Judrėnų tarybinį ūkį. O jis – labai biednas: trūko ne tik vaistų gyvuliams gydyti, nebuvo net pašarų. Širdį skaudėdavo, žiūrint į išbadėjusius gyvulius. Tačiau dirbti reikėjo. Bet čia sutikau savo laimę – žmoną Pranutę, gimė dukra ir sūnus. Tiesa, politinio kalinio praeitį man vis kas nors primindavo... Todėl nusprendėme keltis į Skuodo ra­joną, Vindeikių ta­rybinį ūkį – maniau, kitas kraštas, nėra pažįstamų. Bet ir vėl prisistatė uniformuotas kagėbistas... Atro­dė, lyg kokią kup­rą nešiočiausi... 

Kai mirė mama, o tėvas pasiligojo, grįžome. Nugriovėme namus Palaimoje ir iš tų rąstų pasistatėme štai šitą namą Kaltinėnuose. Esu dėkingas šviesaus atminimo žmogui Stasiui Bugeniui, tada vadovavusiam Kaltinėnų ūkiui, kuris buvo tolerantiškas, ir niekada iš jo nesu girdėjęs jokių užuominų. 

Prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybė. Nebeliko tos kupros... Tačiau stebiuosi, kaip kai kurie žmonės persimainė, ir nesuprantu, ar jie tada apsimetinėjo, ar dabar apsimeta...“ – svarsto Antanas. 

Antanas su Pranute užaugi­no dukrą ir sūnų. Rasa gyvena Šiauliuose, dirba vyr. specialiste savivaldybės Švietimo skyriuje, sūnus Gintaras – Vilniuje, yra žinomas architektas. 86-erių Antanas sako, jog lageriai daug prisidėjo, kad, jo žodžiais tariant, jis yra pjaustytas ir lopytas, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau protas šviesus, o atmintis fenomenali: datos, pa­vardės, įvykių chronologija – kaip iš rašto. Antanas aktyviai domisi Lietuvos politiniu gyvenimu, turi kritišką požiūrį į Seimą bei valdančiąją daugumą ir nerimauja, kur nuves Lietuvą tokia politika.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. autorės ir iš A. Šerniaus albumo

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko muzikinis protmūšis, skirtas vargonininko, kompozitoriaus, pedagogo ir choro dirigento Juozo Naujalio metams paminėti. Žinių viktorinoje susirungė pusšimtis muzikuojančių jaunuolių iš Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos, Pajūrio ir Kaltinėnų. Protmūšį organizavo Šilalės meno mokyklos Kvėdarnos skyrius ir mokytoja Dalia Krasauskienė.

Viktorinoje dalyvavo 7 komandos, ku­rios varžėsi žiniomis ir bandė įveikti 30 muzikinės tema­tikos klausimų. Da­ly­vių laukė trys turai. Pirmajame komandos atsakinėjo į klausimus apie mu­zikos įdomybes iš vi­so pasaulio, ant­ra­­jame jaunieji muzikantai turėjo pademonstruoti žinias apie J. Naujalį, o trečiajame laukė muzikinės mįslės. Su­sumavus rezultatus, muzikinį prot­mū­šį laimėjo komanda „Crescendo“ iš Kvėdarnos.

Už aktyvų dalyvavi­mą padėkos raštais bei saldžiomis dovanomis pagerbtos visos komandos ir jų mokytojai.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Obelyno bendruomenės centras, siekdamas primin­ti gyventojams apie atšvaitų svarbą, surengė akciją. 

Vilkėdamos šviesą atspindinčias liemenes, akcijos ren­gėjos ne tik dovanojo atšvaitus pėstiesiems, bet ir mo­kė juos taisyklingai prisi­tvir­tinti prie rankinių, kuprinių, prisisegti prie drabu­žių, ant rankos ar kojos. Ypatingas dėmesys buvo skirtas senjorams. Eismo dalyviams išdalintos projekto-konkurso „Eismo saugumas bend­ruo­menėse“ organizatorių prie­monės: atšvaitai, krepšiai, liemenės. Vyko ir kūrybinės dirbtuvės, kuriose bend­ruomenės nariai kūrė simbolinį atšvaitą iš šviesą atspindinčių elementų.

Atšvaitų die­nos paminėjimas – tai vienas iš projekto „Eismo saugumas bendruomenėse-2019“ renginių. Jo tiks­las – šviesti žmones saugaus eismo klausimais.

Silvijana TRIJONAITIENĖ

AUTORĖS nuotr.