Mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė šiame teatro sezone savo gerbėjus džiugins devyniomis premjeromis įvairiose šalyse. Viena iš solistės laukiančių premjerų – lapkričio 22 ir 24 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatoma Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“.

J. Vaškevičiūtė baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi pas prof. Virgilijų Noreiką. Tais pačiais metais debiutavo Kunigaikštienės vaidmeniu Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Nuo 2007 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Taip pat dainavo Latvijos ir Estijos nacionalinėse operose, Tartu „Vanemuine“ teatre, Kelno operoje, Strasbūro Reino nacionalinėje operoje, Vengrijos valstybinėje operoje, Sevilijos „Teatro de la Maestranza“, Buenos Airių Kolonų teatre.

– Esate garsių operos scenų geidžiamas mecosopranas. Kaip nutarėte dainuoti Klaipėdoje?

– Man pasisekė būti apsuptai įdomių žmonių! Nuostabi pianistė, Muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė, scenoje akompanavusi tokiems žymiems tenorams kaip Virgilijus Noreika ir José Cura, man pasiūlė dalyvauti pabandyti. Ji pažįsta daug solistų, žino jų balso galimybes. Vertindama mano patirtį atliekant šiuolaikinių kompozitorių muziką ir tai, kad man imponuoja stiprių moterų personažai, pasiūlė ruošti šį vaidmenį. Išgirdusi Gyčio Padegimo vardą, jau žinojau, koks bus atsakymas. Be galo žaviuosi šiuo režisieriumi! Tačiau mano užimtumas šiais metais tikrai beprotiškas – laukia net 9 premjeros. Viena iš jų – Briuselyje, kita – Amerikoje. Pradžioje Bušės vaidmens atsisakiau dėl per didelio užimtumo, nors buvo labai gaila.

Persigalvoti padėjo E. Balsio operos muzikinė medžiaga ir tvirtas  kompozitoriaus dukters Dalios Balsytės bei anūkės Indrės Baikštytės palaikymas. Mėgstu šiuolaikinę muziką, patinka ją analizuoti, ieškoti, atrasti kažką naujo. O Bušės vaidmuo fantastiškas. Jis tiesiog man skirtas: tiek savo energetika, tiek muzikine medžiaga.

– Kaip solistai pradeda ruoštis naujai partijai: studijuoja partitūrą, varto istorines knygas? O gal domisi ankstesniais veikalo pastatymais?

– Žinoma, pirmoji būna muzikinės medžiagos analizė. Esu baigusi ir chorinio dirigavimo bei fortepijono studijas, tad partijas mokausi pasitelkdama visas tris savo specialybes. Tai labai padeda: iš karto groju natas ir analizuoju. Aišku, istorinę medžiagą, libretą irgi privalu žinoti. Tuomet ir muzika „gula“ mintyse kitaip. Mėgstu pati sukurti savo personažą nuo A iki Ž, todėl pasidomiu nebent labiausiai man patinkančių solistų ankstesniais atlikimais.

– Viliokė Bušė – jums artimas, o gal atgrasus personažas?

– Nemėgstu silpnų, nuskriaustų, savo stuburo neturinčių personažų. Nors tenka dainuoti ir tokius. Tuomet tenka prisiversti ieškoti jų įdomiųjų pusių.

Bet Bušė slypi manyje! Man ji – moteris, norinti būti mylima, todėl ir vilioja vyrus be sąžinės graužaties. Ji visomis priemonėmis siekia to, ko nori. Ji pikta, pagiežinga, pasitikinti savo moteriškumu. Ji labai stipri... Ir Ansą užvaldo visiškai, net įkalba jį žmogžudystei. Bušės personažas – labai stiprus ir spalvingas, o vokalo partija – fantastiška! Lyg būtų parašyta man. Aukštasis registras parašytas labai patogiai, o ir savo mylimą žemojo alto tesitūrą galiu pademonstruoti su kaupu.  

– Kuris iš jūsų jau atliktų vaidmenų artimiausias širdžiai? Kurį atlikdama labiausiai jaučiatės savimi?

– Yra keli vaidmenys, kurie man be galo artimi. Labiausiai – Dominga iš Peterio Eötvöso operos „Meilė ir kiti demonai“. Ši partija man atvėrė kelius į Europą, vėliau kita to paties vengrų kompozitoriaus opera atvėrė duris ir į platesnį pasaulį. Labai džiaugiuosi, kai galiu dainuoti alto partijas. Jų Lietuvoje stato mažai, bet tokios partijos, kaip Paskualita Johno Adamso operoje „Doctor Atomic“, kurią dainavau Ispanijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje,  padaro mane laiminga.

Na, o pati mylimiausia ir stipriausiai mano širdį užvaldžiusi yra Azučena iš Giuseppe‘s Verdi operos „Trubadūras”. Tai tiesiog antrasis mano sceninis „aš“, nors kartu pavadinčiau ją savo priešingybe.  Jos beprotybė, kerštas, meilės jėga mane tiesiog pakerėjo! Apskritai G. Verdi – mano mylimiausias kompozitorius.

– Apie kokią partiją dažniausiai svajoja mecosopranai?

– Tai priklauso nuo asmenybės ir nuo balso. Patogios partijos, atskleidžiančios balso grožį ir leidžiančios tobulėti, turėtų dominuoti kiekvieno vokalisto repertuare.

Nors, aišku, būna išimčių... Tarkim, mano širdį dar vaikystėje užvaldė G. Verdi „Traviata“. Svajojau, kad užaugusi dainuosiu Violetos partiją! Dabar juokas ima, nes Dievulis apdovanojo mane kitkuo: žemosios alto partijos yra mano „arkliukas“. Jaučiu, kad esu subrendusi Richardo Wagnerio operoms ir 2021–2022 m. teatriniam sezonui turiu keletą tokių pasiūlymų. Jei viskas klostysis gerai, manau, tai bus naujas etapas mano karjeroje.

Sakoma, kad solistai irgi aktoriai, nes aktorystė operoje vertinama ne mažiau nei geras balsas...

Vokalo meistrystė neatsiejama nuo aktorystės. Ji – didelis pranašumas kiekvienam solistui.  Jei tiki tuo, ką darai, ir gali tai perteikti žiūrovui, tai yra labai svarbu. Nors laikmetis kelia vis daugiau reikalavimų ir vis dažniaus kėsinasi į solisto laisvės ribas. Scenoje jau nebe naujiena apnuoginti kūnai, ekstravagantiški pastatymai... Jie netgi tapo norma. Aš esu senamadiška gražių, estetiškų operų pastatymų šalininkė. Bet kūrėjas turi teisę kurti, o žiūrovas – priimti tai arba ne.  

– Buvote gastrolėse Kinijoje, rengėte vaidmenis Prancūzijos, Estijos, Vokietijos, Ispanijos, Vengrijos operos teatruose. Kokie darbai dar laukia jūsų svetur ir kas skatina grįžti į Lietuvą?

– Po debiuto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pristatytoje P. Eötvöso operoje “Meilė ir kiti demonai” buvau paties kompozitoriaus pakviesta atlikti  juodaodės Domingos partiją Strasbūre, Kelne, Sevilijoje, Budapešte. Kiekvienąkart mane pusantros valandos grimuodavo specialiu grimu, kurį nusiplauti užtrukdavo tiek pat laiko... Na, o Domingos suknelėje būdavo įsiūta iš viso net 12 kg sveriančių smėlio maišiukų. Tai Domingos eiseną padarydavo labai įtikinamą...

Ryškiausias pasirodymas 2018 m. įvyko Buenos Airių Kolonų teatre. Tai teatras, įeinantis į pasaulio geriausių teatrų penketuką. Buvau pritrenkta jo grožio ir akustikos.

Šių metų gruodį esu pakviesta dainuoti Briuselyje, garsiojo „Bozar“ menų centro salėje. O Lietuva yra mano namai, čia gyvena mano šeima. Aš  branginu savo darbą LNOBT ir jame kuriamus vaidmenis. Ir grįžti namo po gastrolių yra smagu!

– Ar gerbėjai jus atpažįsta gatvėje?

– Pasitaiko, kad atpažįsta, padėkoja. Vieną kartą po „Karmen“ spektaklio mergina kavinėje pažino, kad tai aš buvau scenoje. Labai ilgai žiūrėjo ir išdrįso prieiti, nes negalėjo patikėti, kad tai tikrai aš. Gražiai pabendravom. Dar esu gavusi 75 raudonas rožes nuo nežinomo gerbėjo po „Madam Baterflai” spektaklio...

– Ar scenoje pasitaiko keblių, nenumatytų situacijų?

– Scena - gyvas organizmas! Visko nutinka: mėlynės, ašaros, džiaugsmas ir t. t.  Yra buvę ir kuriozinių situacijų. Kartą Trakų pilyje per Vytauto Klovos operą „Pilėnai” pertraukos metu užsisėdėjau kitoje pilies pusėje. Ir nebuvo kam pranešti, kad pertrauka jau baigėsi... Sėdžiu, grimą tvarkausi, stebiuosi, kodėl taip tylu, kodėl negirdžiu kolegų... Išbėgu, o dirigento Vytauto Viržonio rankos jau rodo įstojimą orkestrui. Po dviejų taktų įstoti turiu aš!.. Dieve mano, net neatsimenu, kaip bėgdama didžiaisiais pilies laiptais atsidūriau scenoje! Tik vaiko balsą išgirdau: „Mama, žiūrėk Mirta bėga!“. Niekada to nepamiršiu... Kitąkart teko iššliaužti iš scenos, nes kolega per stipriai pastūmė ir iškart po spektaklio atsidūriau greitosios pagalbos automobilyje...  

– Jūsų gyvenimo variklis ir prasmė yra...

Mano gyvenimo prasmė yra gyvenimas! Nes ne šiaip sau žmogus į žemę ateina.  Kiekvienas turime savo misiją! Esu optimistė... Šypsena, gėris ir meilė – mano gyvenimo variklis.

Mano tėveliai, sesė ir krikšto sūnus Karolis yra mano akių šviesa! Turiu nepaprastai stiprią ir mylinčią šeimą! Tai tikra Dievo dovana. Turiu gerų, artimų draugų, kurie su manimi „ir skausme, ir džiaugsme”. Na, o visa kita dar ateityje...

– Kaip atsipalaiduojate po spektaklių? Kaip „paleidžiate“ savo herojes?

– Herojės manęs nepalieka labai ilgai: jos tik užmiega, užleisdamos vietą viena kitai.

Atsipalaidavimui labai tinka gera, sena komedija, žvakės ir mėtų arbata su medumi... Dar mėgstu savo sodyboje prižiūrėti rožes, levandas, hortenzijas. O ką jau kalbėti apie agurkų, ridikėlių ir braškių derliaus nuėmimą... Tai fantastiška!

– Būdama maža, jau svajojote būti soliste?

– Nuo vaikystės buvo aišku, kad muzika mane lydės per gyvenimą. Ketverių metukų su šokdyne vaizdavau mikrofoną ir dainavau Alos Pugačiovos dainas. Tuomet buvo „Dainų dainelės” konkursai. Įstojau į pianino klasę Kauno J. Naujalio menų gimnazijoje, galiausiai – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Studijuojantiems chorinį dirigavimą buvo privalomos vokalo pamokos. Ten dėstytojai ir išgirdo, kad mano balsas labai didelis.

Giminės iš mamos pusės visi balsingi. Matyt, paveldėjau. Močiutė, kai dainuodavo prie ežero, žmonės langus atidarydavo ir prašydavo pakartoti. Tad viskas užprogramuota Aukščiausiojo...

– Kokie tarpusavio santykiai klesti solistų pasaulyje?

– Visada stengiuosi sutarti su kolektyvu. Nėra namų be dūmų: visuose kolektyvuose yra tiek gerų, tiek sudėtingesnių situacijų. Negali patikti visiems ir būti mielas! Reikia tik dirbti savo darbą, stengtis dainuoti už kitus geriau. O su pavydu turime susidoroti patys.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

M. GOLUBECKAITĖS nuotr.

Šilalėje prasidėjo tris lapkri­čio antradienius truksiantis nacionalinės žinių viktorinos „Auksinis protas“ rudens se­zonas. Aštuonerius metus intelektinius turnyrus rengianti Šilalės viešoji biblioteka šiemet sulaukė rekordinio komandų skaičiaus. Dėl geriausiųjų vardo varžysis 20 komandų, t. y. net 120 „auksinių protų“.

Daug metų rengiami intelektiniai žaidimai pelno di­delį gyventojų susidomėjimą. Dalyviai laukia rudens vakarų, kuomet galės susirinkti, linksmai ir prasmingai praleisti laiką, sužinoti kažko naujo. Tokie renginiai skatina turiningą laisvalaikį. 

Pilnutėlėje restorano „Mel­­dai“ konferencijų salėje netrūko azarto, gerų emocijų ir, žinoma, įdomių klausimų. Iš viso dalyviai per tris valandas jų įveikė 54. Daugiausiai taškų surinko ir pirmojo turnyro nugalėtoja tapo komanda „Eurobum“, ne kartą jau tapusi sezono laimėtoja.

Laukia dar du „Auksinio proto“ turnyrai, kurie vyks lap­kričio 12 ir 19 d.

Rima NORVILIENĖ

Žaidimo „Auk­si­nis pro­tas” Šilalėje organizatorė ir vedėja

AUTORĖS nuotr.

Šiais mokslo metais Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija toliau dalyvauja „Erasmus+“ KA1 projekte „Mokomės, kad mokytume“. Matematikos ir fizikos mokytoja Renata Gargasienė, fizinio ugdymo mokytojas Robertas Mikutis, lietuvių kalbos mokytoja Asta Racevičienė ir jaunųjų šaulių būrelio vadovas Ernestas Burčas dalyvavo anglų kalbos mokymuose „English for Educators (Level I)“ Kipro mieste Limasolyje. Iš viso juose tobulinosi 12 mokytojų, net 10 jų – iš Lietuvos, taip pat iš Bulgarijos bei Italijos.

Mokymų dienos buvo labai produktyvios. Puiki mokytoja, nedidelė grupė, todėl iš karto įsitraukėme į praktinį darbą. Mokytoja kūrybiškai derino gramatikos, klausymo, skaitymo, kalbėjimo įgūdžių tobulinimo veiklas. Ne tik gilinome anglų kalbos žinias, bet ir išbandėme įvairius mokymo metodus, kuriuos galėsime pritaikyti savo dalykų pamokose. Viena iš smagiausių veik­lų – žaidimai. Jie tobulina mokinių įgūdžius, ugdo komandinę dvasią, skatina iniciatyvumą ir, aišku, sukuria puikią nuotaiką.

Dar viena veikla, kuri privertė susitelkti visą komandą – grupių pristatymai. Pristatydami pasirinktas temas, ne tik pasakojome apie savo mokyk­las, jose vykstančias veik­las, taikomus ugdymo metodus, bet ir diskutavome apie Lietuvos, Bulgarijos, Italijos, Kipro švietimo sistemų skirtumus bei panašumus.

Asta RACEVIČIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Šilališkei Jadvygai Pudževelienei – 92-eji. Senjorė sako, jog ne ilgiausių metų žmogui reikia linkėti, o sveikatos. Nes metus, žmogui vos gimus, nulemia Dievas: kiek Jis skiria, tiek ir lemta nugyventi.

Gyvenimas – nei pridėsi, nei atimsi

Jadvyga juokauja, kad pažįstantys ją galbūt sakys, jog ji, pasakodama apie savo gyve­nimą, nori save išaukštinti – vieni, anot jos, iš pavydo, kiti iš nesupratimo. Žmonių, senolės nuomone, yra visokių. Bet manome, kad didžiajai daugumai mūsų laikraščio skaitytojų bus įdomu išgirsti, kaip ir kuo gyveno žmonės praėjusiame šimtmetyje. Juo labiau, jog, kaip sako Jadvyga, savo rate amžininkų jau nebeturi, ir nebėra su kuo pasinerti į praėjusių laikų prisiminimus.

„Visko per savo amžių patyriau. Išgyvenau ir gerų, ir blogų, ir skausmingų, verksmingų bei tragiškų akimirkų. Tris kartus buvau per plauką nuo mirties ir žinau, ką iš tiesų tai reiškia“, – prisimena senolė.

Ant Žąsino kalno, kur gyve­no gausi Jadvygos tėvų šeima, šiandien, sako moteris, nebėra nieko. Užaugo jie, pasak Jadvygos, šeši vaikai, o kiek dar mažiukų numirė...

„Baigusi keturias klases, no­rėjau mokytis, bet tėvukas pasakė: ne. Pakinkė arklį į plūgą, pamokė, kaip jį laikyti, ir – ark. Einu vaga paskui plūgą, o galva kad sukasi, žemė iš po kojų slysta. Nieko, sako tėvas, įprasi. Taip nuo trylikos metų ir ariau, ir sėjau, ir akėjau. Ir visą gyvenimą tvarkiausi pati: vyras būdavo darbe, o aš ūkyje viskas – ir šėrėja, ir melžėja, ir pirkėjas, ir pardavėjas.

1951 m. baigiau penktą klasę vakarinėje mokykloje ir įsidarbinau tuomet „Vienybės“ kolūkyje apskaitininke-kasininke. Turbūt neblogai dirbau, jei pusei metų pasiuntė į Klaipėdą, į buhalterijos kursus. Praėjo dar dveji metai, sutikau Simoną iš gretimo kaimo, susituokėme. Išėjau gyventi į uošviją – „ant anytos pyragų“. Taip sakant, nei  girdėjo, nei matė, bet viską žinojo: kur einu, kada pareinu... Nė vieniems jauniems nepatarčiau su uošviais po vienu stogu būti. Kokia aš esu anyta? Ogi tikrai nieko apie vaikų gyvenimus nežinau. Gyvena jie atskirai, susitinkam vieni kitų pasiilgę, o kaip jiems ten viduj, man nepasakoja, o aš ir girdėti nenorėčiau“, – atremia klausimą Jadvyga.

Gyvybės kaina – tik akimirka

Sakoma, kad žmogus, žvelgęs mirčiai į akis ir jos išven­gęs, tarsi gimsta iš naujo. Jad­vygos gyvenime tokių „gim­tadienių“ buvo ne vienas.

„Su mama skalbėmės Lo­kys­­toj, ir tąsyk paleido malūną. Plūstelėjo metro aukščio vandens banga. Būtų nunešę kaip plunksnelę. Laimei, spėjau įsitverti staliuko, ant kurio drabužius ploviau. Taip ir išplaukiau...

Kai užėjo vokiečiai, prasi­dėjo baisiausias šaudymas nuo Džiaugėnų pusės. Pakal­nė­je bu­vo­me išsikasę griovį pasislėpti. Tėvukas su vienu broliu li­ko namuose, o kiti du, aš ir mama bėgome slėptis ten. Gal vokiečiai mus palaikė rusais... Vienas iš sprogimų šalimais buvo toks, kad mus visus žemėmis apvertė... Netrukus virš mūsų praskrido vokiečių žvalgybinis lėktuvas, ir pama­žu šaudymas nurimo. Bet per dieną griovyje pratūnojome. Vakarop susiruošėme namo – mama iškėlė baltą skarikę, mes sekėme paskui. Taip pasiekėme namus. O tarp tos vietos, kur slėpėmės, ir didžiulės sviedinio išraustos duobės buvo tik liepa...

Kai grįžo rusai, brolis ėmė slapstytis nuo tarnybos armijoje. Ginklo neturėjo. Kiek atlaikėme kratų! Reikalavo pasakyti, kur jis slepiasi. Sykį lie­tuvis „stribitelis“ sustatė mus visus kambaryje prie sie­nos: iššaudysiu, sako. Jau atstatė automatą, trakštelėjo spyna. Betrūko tik nuspausti. Bet sustabdė tarpdury atsiradusio ruso įsakmus „stop“... – sukrečiančias akimirkas prisimena Jadvyga.

Keliais šykščiais žodžiais už­simena senolė ir apie tragišką brolio likimą. Mat nors įkalbėtas mamos jis patikėjo rusų valdžios raginimais „prisiduoti“, tačiau toliau slapstėsi. Sugautas, tardomas kalėjime, neatlaikė žiaurių kankinimų. Tad, anot Jadvygos, kartą naktį atėjo ginkluoti, išsivedė, ir namiškiai nieko daugiau apie jį nesužinojo...

„Paskui mums grėsė ištrėmimas. Išsikėlėme į Klaipėdos kraštą – ten buvo tuščių ūkių. Kažkaip išlikome. Visi broliai buvo jaunesni už mane, bet nebėra jau nė vieno. Ir mano metų nieko nelikę. Aš savo anūkams, proanūkiams esu vienintelė močiutė ir promočiutė, kiti visi mirę“, – linguoja galvą senjorė.

„Kol buvome abu, gyvavome!“

Anot Jadvygos, jiedu su Si­mo­nu susituokė nebe jaunik­liai: jai buvo 28-eri, vyrui – 36-eri.

„Tačiau suspėjome viską: tris vaikus užauginome, anūkų sulaukėme, 42-ejus metus kartu gražiai nugyvenome. Gy­vavome, kol buvome abu! Rūpinomės namais, tu­rėjome ūkį, gyvulių. Vyras ėjo į kolūkį, aš – po namus. Ir ne tik tai. Simonas buvo dainininkas, muzikantas – griežė smuiku. Draugas – akordeo­nu. Anksčiau, mūsų jaunystė­je, būdavo taip: sueina būrin trys vyrai, trys merginos – ir sklinda dainos po laukus. Sek­­madieniais, po baž­ny­čios, – šokiai. Dienos me­tu, nelaukdavome vakaro ar nakties. Abu su vyru bažnyčios chore giedojome. Aš – nuo 20-ies iki pat 80 metų. Am­žiną atilsį klebonas An­ta­nas Ivanauskas savo choris­tus labai mylėjo, vis vaišindavo. Važiuodavome į Šiluvą, Že­mai­čių Kalvariją. Štai kiek turiu anų dienų nuotraukų. Pa­si­žiūriu – kad jau labai daug ko nebėra. Va, mano Simonas, brolis, čia aš...“ –

rodo vieną po kitos brangiais praėjusių dienų prisiminimais virtusias fotografijas Jadvyga.

„Kokie kažkada buvome, nie­kas nebepadarys. Jau 24 metai našlauju. 20 metų pragy­venau Žąsino kaime, 20 – Lin­giškėje. Geri buvo kaimai, ge­ri žmonės, puikūs kaimynai. Bet kai Simonas mirė, par­­­daviau viską ir persikėliau į Ši­lalę. Anksčiau turėjau didesnį bu­tą. Tačiau dides­nis bu­tas – daugiau mokesčių. Da­bar džiau­­giuosi čia gyvendama: vis­kas vietoje – parduotuvė, dak­tarai, bažnyčia. Vakarais nueinu pasimelsti, pagiedoti. Žmogus sensta, bet balsas – ne: drąsiai galėčiau į mikrofoną dainuoti. O sveikata – kaip tokio amžiaus žmogaus. Dukra mane visaip stiprina, vitaminų priveža. Trejus metus nesu pas daktarus buvusi. Kas žemiau nosies, namuose viską susitvarkau. Langus išva­lyti, užuolaidas pakabinti ar koks sunkesnis darbas jau ne mano jėgoms. Bet turiu labai gerų draugių, kaimynių. Vie­nai savo buto raktą esu patikėjusi: sakau, užeik rytais pažiūrėti – maža kas... Per savaitę tris valandas lanko socialinė darbuotoja.

Dukra yra mokytoja, sū­nūs – meistrai, dailidės. Visi sukūrė savo šeimas, namus, gerai gyvena. Turiu šešis anūkus, aštuonis proanūkius“, – savo vaikais bei vaikaičiais laiminga mama.

Įsitikinimų nekeičia

Jadvygos kambaryje ant sie­­nų kabo jubiliejinės juos­tos su­­kakčių progomis. Už in­daujos stik­lo seno­lė saugo, anot jos, pirmųjų Lie­tuvos Pre­­zi­dentų – Vy­tau­to Lands­ber­gio ir Valdo Adam­kaus, po­piežių, vyskupų nuot­­rau­kas. Jad­vyga klausia: „Kas da­­bar vestų Lietuvą, jei koks pa­­vo­jus kiltų? Prisisteigė par­tijų, kiekviena plėšia į sa­ve. Dirb­­kite į vieną! Du pjaunasi, o trečias juokiasi. Juk dides­nis būrys ar mažesnis, vadovas turi būti. Nelieka vadovo – būrys išyra. Kas yra atsakingas už Lietuvą?“

Senolė saugo ir padėkos raš­tus nuo Šilalės bažnyčios kunigų, pelnytus už nenuils­tantį triūsą – ilgus metus pindavo girliandas, vainikus, puošdavo jais bažnyčią, Lurdą. Jad­vyga buvo viena iš jo įkūrimo iniciatorių. Mat, pasak močiutės, Lurdas yra stovėjęs kiek kitoje vietoje ir buvo nugriautas, tiesiant miesto gatves. Tad grupė aktyvių bažnyčios bend­ruomenės narių ėmėsi žygių ir pasiekė, kad dabar Lur­das yra ats­tatytas.

Dar Jadvyga yra nuolatinė gražiausios Žolinės puokštės konkursų dalyvė ir visada bū­na tarp laimėtojų.  

„Nuo šešerių metukų esu Juo­zapo draugijos (mirštančiųjų gelbėtojų) narė, meldžiuosi į šv. Juozapą. 1939 m. įstojau į Angelaičių draugiją, 2013 m. – į Marijos Legiono, 2014 m. – Gyvojo ro­­žinio draugiją. Nuo 1993 m. pri­klau­sau Tėvynės sąjun­gai, mo­ku nario mokestį. Ne­kei­čiau nei partijos, nei pažiūrų. 

Kartais parašau eilėraščių. Ir į laikraščio redakciją atsiunčiau, jei tiks, gal išspausdinsit. Paprastos tos mano eilės, gal net dėmesio nevertos, bet man malonu... Ką dar? Mel­džiuosi ir prašau: Dieve, išklausyk maldas visų, kurie Tavęs šaukiasi. Suteik žmonėms paties svarbiausio: svei­katos, kantrybės ir ramy­bės“, – linki visiems senjorė Jadvyga.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

* * * 

Toks gyvenimas

Šimtai metrų vainikų nupinta,

Šilalės bažnyčios aplinka padabinta.

Kiek džiaugsmo ir gera,

Kad už tai padėka, kaip dera.

Šešiasdešimt metų bažnyčios chore giedota,

Už tai visada būdavo padėkota.

Daug šventovių garsių aplankyta,

Visokių dalykų daug pamatyta.

Gyvenimas skuba, jo nebesugrąžinsiu,

Gėlių nebeskinsiu, vainikų nepinsiu.

Giesmių negiedosiu garbingų, skambių –

Nebeturiu tokių stiprių jėgų.

Praėjo tos dienos, džiaugsmingos ir gražios,

Mano rankose liko dvi lazdos.

Gal sulauksiu dienų liūdnų,

Kai nebeišlaikysiu nė lazdų...

Pasaulyje nėra tokių daktarų,

Kad nuo senatvės išrastų vaistų.

Gyvenimas skirtas iš Aukšto,

Ateis valanda, kai nepakelsiu nė šaukšto.

Bet jei prie manęs ir dešimt stovės,

Vienai tik man teskaudės.

Nieko neprišauksi, niekas nepadės,

Ta lemta senatvė ir toliau lydės.

Gyvenimas bėga risčia –

Nežinom, kiek būsime čia...

Jadvyga PUDŽEVELIENĖ

Atvėsus orams, daugėja sergančiųjų peršalimo ligomis, ir kosulys yra vienas dažniausių nemalonių negalavimų. Tačiau sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, jog dažnai į kosulį esame linkę žiūrėti pro pirštus, nors iš tiesų jis gali signalizuoti apie rimtas lėtines ligas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.86

Yra daug posakių, pamokymų, kad dėl svetimo turi stengtis lyg dėl savęs, kad mūsų namai – visų planeta, kad visi žmonės yra lyg broliai ir seserys. Deja, mūsų rajone galioja sava tvarka, tiksliau – netvarka: kai kurie gyventojai tiesiog piktybiškai savo atliekomis teršia gamtą, nuodija aplinką.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.86

Po dešimt dienų Alytuje trukusio gaisro garsiai prabilta apie ugniagesių aprūpinimą ir varganus žmonių, rizikuojančių savo gyvybe, atlyginimus. Vyriausybės jau kelinti metai žadamas „tūkstantis eurų į rankas“ jiems tampa nepasiekiama svajone, nes daugelio savivaldybių ugniagesių tarnyboms metų gale pritrūksta lėšų net ir perpus mažesniam darbo užmokesčiui. Profesinės sąjungos ragina savivaldybių ugniagesius eiti mokytojų pramintu keliu – rengti piketus prie Vyriausybės, organizuoti įspėjamuosius streikus, kad ateinančių metų valstybės biudžete numatytas finansavimas leistų su ugnimi kovojantiems žmonėms oriai gyventi. 

Viešojoje erdvėje sklindančios nuotaikos kaimų gyventojams nieko gero nežada. Jei miestuose per kelias minutes galima sulaukti statutinių priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų ugniagesių, tai kaime, ypač atokesniame, kol jie atvyks, supleškėtų visas turtas. „Ar ir mūsų kaimų ugniagesiai streikuos? Kas juos pavaduos tuo metu?“ – praėjusią savaitę teiravosi nerimaujantys skaitytojai. Pakomentuoti susidariusią padėtį paprašėme Šilalės savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininką Evaldą Lazdauską.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.86

Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“ neabejotinai yra populiariausias kalėdinio laikotarpio kūrinys. Į savo repertuarą jį prieš didžiausias metų šventes įtraukia daugelis prestižiškiausių pasaulio teatrų. Šventinę Kalėdų dvasią paskleidžia ne tik graži „Spragtuko“ muzika, bet ir stebuklinga istorija. Visgi, nors spragtuko istoriją žino kone kiekvienas (nuo darželinuko iki senjoro), it magnetas ilgiau nei šimtmetį minias žiūrovų ir klausytojų traukiantis magiškas kūrinys turi ne vieną paslaptį.

„Spragtuko“ premjera įvyko 1892 m., prabėgus vos metams po to, kai įtakingiausias klasikinio baleto kūrėjas ir choreografas Marius Petipa paprašė Piotro Čaikovskio sukurti muziką Aleksandro Diuma parengtai E. T. A. Hofmano fantastinės istorijos „Spragtukas ir pelių karalius“ adaptacijai. Šiemet savąją „Spragtuko“ versiją pristatys Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

1. Nors „Spragtuko“ istoriją žinome nuo vaikystės, ši E. T. A. Hofmano pasaka nebuvo skirta vaikams. Istorija pasakoja apie mergaitę, kuri susidraugauja su Kūčių vakarą atgyjančiu Spragtuku. Kartu jie laimi kruviną kovą prieš klastingąjį Pelių karalių bei jo kariauną. Hofmano kūrinys atskleidė žmonijos tamsiąją prigimtį ir tikrai nebuvo tinkamas vaikams. Dėl šios priežasties M. Petipa pasirinko lengvesnę kūrinio adaptaciją, kurią parašė garsus prancūzų XIX a. rašytojas A. Diuma.

2. P. Čaikovskis nebuvo patenkintas rezultatu ir „Spragtuko“ muzikos nelaikė vienu geriausių savo kūrinių. Po „Spragtuko“ premjeros Sankt Peterburge muzikos kompozitorius P. Čaikovskis laiškuose rašė, jog „Spragtuko“ muzika yra nepalyginamai skurdesnė nei „Miegančiosios gražuolės“, kuriai muziką jis sukūrė dvejais metais anksčiau. „Spragtukas“ buvo paskutinis iš trijų jo baletų – pirmasis buvo „Gulbių ežeras“. Paradoksalu, bet dar prieš baleto premjerą P. Čaikovskis išleido „Spragtuko siuitą“, kuri sulaukė sėkmės. Iki šiol „Spragtuko“ muzika laikoma vienu gražiausių klasikinės muzikos kūrinių. „Spragtukas“ taip pat yra dažniausiai šokamas baletas.

3. Cukruotų slyvų fėjos šokiui kompozitorius panaudojo naują instrumentą, kurį kontrabanda atsigabeno iš Paryžiaus. Pianiną primenanti čelesta skleidė švarų, varpelio skambesį primenantį garsą, kuris puikiai tiko pasakiškai „Spragtuko“ atmosferai, todėl naujai sukonstruotą instrumentą P. Čaikovskis slapta atsivežė į Rusiją. Negana to, kaip muzikos instrumentai buvo panaudoti ir vaikiški žaislai.

4. Premjerinio „Spragtuko“ choreografu įvardijamas M. Petipa, tačiau kultiniu tapusį baletą iš tikrųjų sukūrė du choreografai. Įsibėgėjus darbams prancūzų kilmės baletmeisteris M. Petipa susirgo ir dėl pablogėjusios sveikatos buvo priverstas pasitraukti. M. Petipos darbą pratęsė septynerius metus jo asistentu dirbęs Levas Ivanovas. Nors abiejų choreografų šokio stilius stipriai skyrėsi, „Spragtuko“ premjeroje skirtumai buvo sunkiai įžiūrimi – M. Petipa kolegai paliko griežtus ir tikslius nurodymus.

5. Klara ne visuomet buvo Klara. Tikrasis princą spragtuką išgelbėjusios jaunos mergaitės vardas – mįslė. Lietuvoje mes ją vadiname Klara, tačiau originalioje istorijoje jos vardas yra Maria arba Marie, o Klara – viena iš jos lėlių. Vokietijoje lietuviškoji Klara kartais tampa Marichen, o Rusijoje po Pirmojo pasaulinio karo ji vadinama Maša.

6. Dėl „Spragtuko“ manijos visame pasaulyje „kalta“ JAV. Baleto premjera Rusijoje vietoj lauktos šlovės sulaukė kritikos. Tikroji „Spragtuko“ šlovės valanda išaušo kur kas vėliau JAV, kai 1954 m. choreografas George Balanchine pasauliui Niujorko baleto teatre parodė savąją kūrinio versiją. Jau 1960-ųjų pabaigoje „Spragtukas“ tapo baletu, be kurio neįsivaizduojamos didžiosios metų šventės, o 1993 m. jis virto kino filmu, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Balanchine baleto mokyklos studentas Macaulay Culkinas.

7. Ypatingą žymę „Spragtukas“ paliko vokiečių kultūroje. Vokiečiai tiki, kad spragtukas saugo šeimą nuo pikto ir į namus privilioja sėkmę. Dėl šios priežasties, per Kalėdas medinis spragtukas yra populiari dovana vaikams. 

Šiemet į „Spragtuko“ premjerą kviečia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kultinį kūrinį patikėjęs vienam ryškiausių šiuolaikinių choreografų Kirilui Simonovui. Didžiulio biudžeto ir milžiniškų užmojų kūrinį, įpūsiantį gaivų gurkšnį į iki šiol matytų „Spragtukų“ pasaulį, uostamiesčio teatras gruodžio 20 d. parodys Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Nuostabūs šokėjai, kurių priešakyje Olga Konošenko, pribloškianti scenografija, netikėti „Spragtuko“ kostiumai ir, žinoma, orkestro gyvai atliekama užburianti P. Čaikovskio muzika it galingiausiais burtais šventine nuotaika užburs kiekvieną žiūrovą.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro inform.

Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ iškilmingai uždaryta liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ paroda. Išdalintos padėkos, ištarti sveikinimo žodžiai ir pagerbti laureatai, kurie atstovaus regionui respublikiniame konkurso rate. Tarp jų – ir du mūsų rajono menininkai.

„Aukso vainiko“ konkurso pa­rodos visada pritraukia gau­sybę tautodailės atstovų. Į Lie­tuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) organizuojamo liaudies dailės konkurso regioninio rato parodos už­darymą atvyko LNKC tau­todailės specialistė Te­re­sė Jur­­kuvienė. Ji buvo vertinimo ko­misijos pirmininkė ir, sveikindamasi su susirin­kusiais, apgailestavo, jog tarp kon­kurso dalyvių negausė­ja skulptorių, tapytojų gretos. Parodos dalyvių gausa pasidžiaugė ir muziejaus direktorius Romualdas Vaitkus bei Tauragės rajono vicemerė Vir­ginija Eičienė.

Humanitarinių mokslų daktarė, tautodailės specialistė T. Jurkuvienė itin stebėjosi Jur­barko Vinco Grybo memorialinio muziejaus neformalios suaugusiųjų dailės studijos kūryba. Šios studijos lankytojai paruošė kolektyvinį darbą – tradicines lietuviškas skulptūras iš veltinio. Komisijos pirmininkė buvo atvira – šie dirbiniai neatitinka konkurso nuostatų, tačiau patraukė dėmesį, skatino svarstyti, kur galima būtų juos panaudoti. Dėl savo kūrinių patrauklumo bei originalumo jurbarkiškiai pelnė išskirtinę padėką.

Iš viso „Aukso vainiko“ re­gio­ninio turo parodoje sulauk­ta 36 dalyvių, prista­tyta bemaž 200 darbų. Už liau­dies taikomąją dailę trečiąsias vietas laimėjo jurbarkiškė Dalia Jaramavičienė, pristačiusi siuvinėtas staltieses ir servetėles, bei šilališkė Benisė Gir­kon­­tie­nė, demonstravusi rieši­nes. Antrosios vietos skirtos jurbarkiškėms siuvinėtojoms Lai­mutei Juzikėnaitei-Aš­­mon­aitie­nei ir Elenai Mont­vy­dienei bei tauragiškei margu­čių margintojai Jadvygai Ur­butienei.

Liaudies vaizduojamosios dai­lės srityje antrąją vietą už medžio drožybą pelnė tauragiškė Ona Paulauskienė. Jau nieko nenustebino tai, kad pirmąsias vietas laimėjo ir respub­likiniame ture Tauragės re­gio­nui atstovaus tauragiškė au­dėja Milana Jaceničienė bei šilališkiai – medžio drožėjas Al­fonsas Maulius ir kryždirbys Alvydas Pocius.

„Dėl šio konkurso per metus įvyksta 10 mažesnių ar didesnių parodų. Tad visi dalyviai pasirodo gausiam lankytojų skaičiui. Tai turbūt net didesnė vertybė, nei laimėjimas. Koks malonumas dirbti sau į stalčių? Pernai respublikinėje parodoje Vilniuje, susietoje su Dainų švente, apsilankė daugiau nei 18 tūkst. žmonių. Vargiai kuris menininkas sulaukia tiek žiūrovų.

Sunku pasakyti, kurios srities menininkų konkurse būna daugiausiai. Susi­ren­ka jų nemažai iš vi­sų sričių, tačiau kon­kursas palankus ne visiems žanrams. Pastebime tenden­ciją, jog Tau­ragės regionas plėtoja taikomąją dailę. Daug žmonių pastaruoju metu imasi siuvinėjimo. O štai kryždirbystės vėliavą tvirtai neša A. Pocius, nors šios srities atstovų yra ir daugiau“, – „Šilalės artojui“ sakė T. Jurkuvienė.

Tautodailės žinovės tvirtinimu, „Aukso vainiko“ konkursas svarbus, siekiant išsaugoti ryšį su senosiomis mūsų tautos tradicijomis. Todėl ir dalyvių darbai vertinami, atsižvelgiant į tai, kuris joms yra artimiausias ir geriausiai atspindi bei išreiškia. Nacionalinis kultūros cent­ras siekia, kad tautodailė liktų gyva, o šio žanro atstovai būtų matomi bei įvertinti.

Tradiciškai per Tris karalius vyks respublikinio konkurso rato parodos uždarymas. Šie­met jis planuojamas Alytuje.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Spalio mėnesį Šilalės savivaldybės tarybai priėmus sprendimą informuoti visuomenę apie laisvas darbo vietas savivaldybei priklausančiose įstaigose ir įmonėse, savivaldybės administracija tapo savotiška partiečių įdarbinimo agentūra, kurioje išrūšiuojamos ir saviems išdalijamos laisvos darbo vietos. Pirmajam sėkmė nusišypsojo Sta­siui Ska­lauskui – su 50 litrų naminės pagautas politikas mai­nais į ta­rybos nario mandatą gavo darbą savi­valdybei prik­lausančioje UAB „Ši­lalės šilumos tink­lai“. Tokia prak­tika buvo taikoma tik sovietmečiu, kai susikompromitavusiems nomenklatūrininkams dar­bo vietą surasdavo partija. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85