Ugdydami vaiką, stengiamės, kad jis augtų orus, smal­sus, bendraujantis, sveikas, kuriantis, sėkmingai besiug­dantis. To siekia ir Laukuvos Nor­ber­to Vėliaus gimnazijos ikimokyklinio amžiaus vai­kų ug­dymo grupės „Drugelis“ auk­lėtojos bei ugdytinių tėvai. 

Kartu su auklėtinių tėveliais nutarėme spalvingąjį rudenį pamatyti kiek kitaip. Tad nuo spalio pradžios auklėtojos, vaikučiai bei jų tėveliai rinko, džiovino lapus, giles, šakeles, gėles, uogas, riešutus, kaštonus, samanas, medžio žieveles, kuriuos panaudojome paveikslėlių gamybai.

Mamos, pasitelkusios savo ir vaikų fantaziją, vaizduotę, rišo, suko, tvirtino, vyniojo, klijavo, derino, kad darbeliai būtų spalvingi, išraiškingi, originalūs. Mažieji taip pat prisidėjo karpydami, prilaiky­dami, parinkdami tai, kas reikalinga paveikslėliui pagaminti. 

Džiaugiamės gražiu ugdymo įstaigos ir tėvelių bendradarbiavimu.  

Reda PIPIRIENĖ         

Ikimokyklinio ugdymo grupės „Drugelis“ auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Redakcija sulaukė iš Šilalės jau išvykusių miestelėnų laiško. Žmonės stebisi, jog mieste yra daug klaidinančių užrašų, ir klausia, kodėl jie vis dar saugomi.

„Nejaugi tikrai nėra kam pasirūpinti, kad reklama būtų tiksli, teisinga, o plakatai atrodytų estetiškai. Nes dabar nemažai jų taip išblukę, jog neįmanoma suprasti, kas ką reklamuoja. Tačiau miestelio vaizdą jie tikrai darko“, – sakė buvę šilališkiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

Redakcija gavo kvėdarniškės Kristinos Bagdonienės laišką, kuriame ji rašo, jog Kazimiero Jauniaus g. 5 D namo gyventojų butams iki šiol dar netiekiama šiluma. O nuo rugsėjo 30-osios jie neturi ir karšto vandens. Kada, rudeniui persiritus į antrąją pu­sę, gaus šias gyvybiškai svarbias paslaugas žmonės nežino, nes namo administratorius – UAB „Šilalės būstas“ – neinformavo ne tik tokiems reikalams skirtoje skelbimų lentoje, bet ir elektroninėje sistemoje.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

Kiek kartų Seimas bekeistų Valstybės tarnybos įstatymą, vis tiek palieka landų politikams, suinteresuotiems prastumti savo partiečius į atsakingas pareigas. Nors dabar konkursus rengia ne savivaldybės, o Valstybės tarnybos departamentas, pasinaudoti tuo dar lengviau, nes įstatymas leidžia savivaldybės administracijos direktoriui pasirinkti vieną iš dviejų daugiausiai balų surinkusių kandidatų. Panašu, kad pirmasis pagal naująją tvarką Šilalėje surengtas konkursas Bijotų seniūno pareigoms užimti gali tapti ir pirmuoju, kurio rezultatai bus apskųsti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.83

Į tokią pažintinę ekskursiją po Šilalės biblioteką leidosi Laukuvos vaikų dienos centro lankytojai. Jie susipažino su bibliotekos istorija, tūkstančiais knygų, apsilankė paslaptingame užduočių kambaryje ir net trijų metrų aukščio knygų bokšte, linksmai laiką leido žaislotekoje ir Interaktyvioje jaunimo erdvėje, išbandė žaidimą „Skrydis per Šilalę".

Biblioteka yra viena senesnių įstaigų Šilalėje – skaičiuoja jau 82 metus. Todėl tikrai įdomu išgirsti, kaip nuo kuklios, vos 39 skaitytojus turinčios bibliotekėlės, ji išaugo į tūkstančius skaitytojų bei tūkstančius knygų turinčius namus.

Dabartinė biblioteka – šiuolaikiškas, modernus pastatas, kuriame vyksta renginiai, mokymai, parodos, kuriame galima rasti naujausią IT įrangą: nuo lego konstruktorių iki 3D spausdintuvų. O kur dar įvairios erdvės: interneto skaitykla, interaktyvi jaunimo erdvė su 3D mažuoju kino teatru, pabėgimo kambarys, žaislų erdvė ir kt. Tad čia atvykus, prasiveria daug paslapčių: mokslo, žinių, naujovių bei pan. Vaikai juokavo, jog biblioteka kvepia knygomis, o pastarosios – žiniomis.

Daugiausiai susidomėjimo sulaukė paslaptingasis užduočių kambarys bibliotekos rūsyje. Mažieji laukuviškiai minėjo, kad norėtų čia dar kartą atvykti ir pabandyti įveikti Agatos Kristi detektyvų motyvais įrengtą galvosūkių kambarį. Taip pat interaktyvioje jaunimo erdvėje pažiūrėti 3D animacinį filmą.

Vaikų literatūros skyriuje ekskursantai apžiūrėjo parodą, kurioje eksponuojami tarptautinių ir respublikinių konkursų piešiniai, juos nustebino įkurta vaikams skirta erdvė su žaislais, kuri dar vadinama žaisloteka. Vaikai taip pat apžiūrėjo šilališkio Andriaus Zaikausko kūrybinių darbų iš popieriaus parodą, pasivaikščiojo knygų lentynų gatvelėmis.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir informacinių skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Prasideda trečiasis „Sodros“ jaunimo švietimo projekto „Nepamiršk parašiuto“ sezonas – ir šiemet finansinio raštingumo bus mokoma 170 šalies gimnazijų. „Sodra" grįžta į šalies gimnazijas kartu su 200 mokytojų ir planuoja šiemet apie socialinį draudimą papasakoti 15  tūkst. moksleivių. Projekte jau registravosi dalyvauti ir 9 Šilalės regiono ugdymo įstaigos, talkins ir 12 jų mokytojų. Kartu jie sužinos ir prisimins, kaip veikia socialinis draudimas, už ką reikia mokėti įmokas bei kokias socialines garantijas gyventojai gauna.

 „Nemažai moksleivių į darbo rinką įsilieja dar nebaigę mokslų, kiti vėliau. Visiems jiems svarbu žinoti, kad visą gyvenimą juos lydės socialinės garantijos, tačiau kartu ir tam tikros pareigos. Tai dalykai, kurių galiausiai išmokstame gyvenimo mokykloje, bet turbūt, geriau, kai esi pasiruošęs ir žinai, kas tavęs laukia. 

Tikimės, jog vieną dieną mūsų projektas taps pagrindu platesnėms finansinio raštingumo pamokoms gimnazijose“, – sako „Sodros“ direktorė Julita Varanauskienė.

Projekte dalyvaujančių gimnazijų skaičius auga. 2017–2018 mokslo metais finansinio raštingumo mokėsi 63 gimnazijų Utenos ir Kauno regionuose moksleiviai, pernai – jau 139 gimnazijos visoje Lietuvoje, o šiemet projekte dalyvaujančių ugdymo įstaigų skaičius išaugo iki 170.

Kaip vyksta projektas?

Mokytojai į projektą kviečiami įsitraukti savanoriškai ir yra mokyklų, iš kurių projekte dalyvauja ne vienas pedagogas, taip pat labai dažnai mokytojai tęsia bendradarbiavimą su „Sodra“ ne vienus metus.

Rudenį užsiregistravusiems pedagogams rengiami mokymai, kurių metu projekto „Nepamiršk parašiuto“ komanda pristato parengtą medžiagą: leidinius mokytojams, sąsiuvinius moksleiviams, pamokų skaidres, vaizdinę medžiagą, užduotis, supažindina su mokytojams aktualiomis socialinio draudimo naujovėmis.

Įgiję žinių, mokytojai savo gimnazijose rengia pamokas moksleiviams, kur aptariama nuo samdomo ir savarankiško darbo formų, socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo sistemų iki senatvės pensijos ir pensijų kaupimo. Vėliau moksleiviai savo žinias gali pasitikrinti, dalyvaudami protų mūšiuose su Robertu Petrausku.

Šiame švietimo projekte „Sodra“ taip pat bendradarbiauja su „Junior Achievement“ organizacija, moksleivius mokančia verslumo.

Mokytojai vertina pamokas

Projekte dalyvaujantys mokytojai kasmet kviečiami atsakyti į kelis klausimus apie projektą. Rengiamą ir atnaujinamą medžiagą mokytojams, sąsiuvinius moksleiviams ir organizuojamus mokymus pedagogai vertina aukščiausiais balais – daugiau kaip 9 iš 10.

Tiek pat pedagogų teigia, jog pristatoma informacija vienodai naudinga tiek mokytojui, tiek ir netrukus į suaugusiųjų gyvenimą žengsiančiam moksleiviui.

Šiemet pirmą kartą apklausoje apie projektą pakviesti dalyvauti ir moksleiviai. Jie pastebėjo, kad sudėtingus dalykus suprasti jiems ypač padeda projekto dalyviams skirti ir neatlygintinai dalinami sąsiuviniai. Juose sudėtinga informacija pateikiama paprastai – per pavyzdžius, užduotis, infografikus.

Daugiau informacijos apie projektą, dalyvaujančias mokyklas ir galimybes prisijungti rasite https://www.sodra.lt/lt/situacijos/svietimas Į išskilusius klausimus el. paštu mokykloms@sodra.lt nuolat pasiruošusi atsakyti projekto „Nepamiršk parašiuto“ komanda.

Saulius JARMALIS

„Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas

Visi tikriausiai matėme reklamą, kurioje sakoma, jog statistiniam lietuviui tėvų netekęs dvylikametis yra pas­­kutinis žmogus, kurį jis sutiktų įsileisti į savo namus. Socialiniai darbuotojai pastebi, kad neegzistuoja sąvo­ka „pernelyg didelis vaikas“. Ir visa tai – apie Lietuvoje ne vienerius metus įgyvendinamą projektą, kuriuo sie­kiama atsisakyti vadinamų valdiškų vaikų namų, tė­vų netekusiems vaikams sukurti tokią aplinką, kuri būtų kiek įmanoma artimesnė tikrų namų atmosferai, bet dar svarbiau – rasti šiems vaikams tikrus namus, globėjus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.84

Žemaitijos vardas rašytiniuose dokumentuose paminėtas 1219 metais – Ipatijaus kronikoje. Ėjo, bėgo istoriniai amžiai. Metraščiuose, valdovų, karalių dokumentuose Žemaitija minima vis dažniau. Išaušo ir Valančiaus, Daukanto epocha, tada jau knygose išguldyta, aprašyta Žemaitijos istorija, žmonių būdas, darbai, gyvensena.

Keliaudamas po Žemaitiją, dažnai susimąstau, o kaip čia žmonės gyveno aštuoni šimtai metų atgal, skaičiuojant nuo 1219-ųjų? Gal jau ir keturišimtaisiais bu­vo įvardinta Žemaitija, Aukštaitija, Lietuva? Kaip atsirado, gimė šie žodžiai?

Anuomet bekraščių girių pastogėse glaudęsi mūsų protėviai kitaip jautė ir išreiškė savo pasaulį – Saulės globoje klestinčią žemę. Tikrai jiems nerūpėjo geografija, botanika, geologija. Žemę, augmeniją, akmenis ir vandenis jie pažino, matė savaip, aptarė kitais žodžiais nei mes šiandien. Žinija plėtojosi kaip, sakytume, mitų, sakmių, giesmių klodai, bet jiems jie skleidėsi tik­resne būtimi nei šiandienos mokslingai aprašytas mūsų buvimas. Šventų apeigų misterijose tada garbintos Dangaus ir Žemės galios, ištarti dievų, deivių vardai. Kiekvienas upelis, ežeras, kalnas, medis gyveno savo gyvenimą, tad ir jiems žmonės suteikdavo atitinkamą vardą. Tik dalelė to meto gamtinių galių, visatos pažinimo išminties pasiekė mūsų laikus. Bet ar gebame ją suprasti, atspėti mus pasiekusių žodžių prasmes? 

 Po tokių svarstymų pabandžiau pagliaudyti praamžių už­mintas mįsles. Gal mano spėjimai bus dar negirdėtas mitas, o gal eilinė hipotezė?

Spėju, senaisiais laikais, kai mūsų krašto žmonės dar būrėsi gentimis, juos vienijo ne tiek bendra kalba, kiek Dievų pasaulio pažinimo siekis. Kaž­kada vakariniame Nevėžio upės krante įsikūrę baltai nutarė – mūsų gentys garbina dosniąją Žemyną, visur esantį Žemėpatį, tad pasirinkime šiuos dievus savo bendro kraš­to globėjais. Rytiniame Ne­­vėžio krante gyvenusios gen­­tys dažniau maldose minė­jo Aukš­tėjį Visagistį, tad savo kraš­to globėju pasirinko šį – vy­riausiąjį Dievą.

Taip abu Nevėžio jungiami krantai gavo savo vardus: nuo Žemynos – Žemaitija, nuo Aukštėjo – Aukštaitija. Pri­min­siu – senieji Ellados graikai parinko savo miestui-valstybei deivės Atėnės vardą, atsidėkodami už jos suteiktas dovanas. Anais laikais dievybių vardais dažnai vadinti kraštai ir miestai.

Kažkur prie Nevėžio, ne ribos, o vienijančios upės, rinkdavosi Žemaitijos ir Aukš­tai­tijos žyniai, išminčiai – kartais dešiniajame krante, gal ant dabartinio Raudondvario kalno, kitą kartą – kairiajame, spėju, ant kalno, kur dabar stovi Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia. Matyt, kažkada čia nutarta – pažįstame tuos pačius vyriausiuosius Dievus, kurie gyvena dangiškojoje šalyje, iš kur mums lieja savo rūpestį ir globą. Pavadinkime savo bend­rystę, savo šalį tos dievų maloningos galios – lieti – vardu. 

Senovės lietuviams Nevėžio upė, jungianti abu krantus, matyt, ilgus amžius buvo vienybės apeigų upė. Tų sambūrių aidas paradoksaliai nuskamba žemaičio poeto Si­mo­­no Stanevičiaus garsiojoje pasakėčioje „Arklys ir meška“. Pirmosiose eilutėse regime pagavios nuotaikos peizažą, tarsi primenantį prabėgusių laikų dorybę:

„Kur Nevėžis nuo amžių pro 

Raudoną Dvarą

Čystą vandenį savo ing 

Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu 

saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip 

auksas žibėjo ...“

Deja, nedidelė poema baigiasi tokiomis eilutėmis:

„Nebijok, – tarė meška, – 

nieks pikta nerasis!

Tėvai mūsų nuo amžių 

sandaroj gyveno,

Drauge gimė ir augo, 

ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia mus 

laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, 

tau pančiai paliko.“

Graži Žemaitijos ir Aukš­taitijos bendrystė baigėsi, kai kitokios idėjos, kitoks pasaulio matymas apvaldė šalies galingųjų mintis. Bet Žemaitija, ne kartą perleista Kryžiuočių ordinui, išsikovojusi nepriklau­somybę nuo jo, apsisprendė grįžti į savo šimtmečiais puoselėtą šalį – Lietuvą. Vytautas  Didysis laiške imperatoriui Zig­mantui (1420 03 11) nurodė Žemaitijos ir Aukštaitijos bendrystę, aptarė tų kraštų vardus, kaip kraštovaizdžius nusakančius žodžius. Manau, Vytautas gerai žinojo tikrąją tų vardų kilmę, reikšmę, bet nenorėjo prisiminti senųjų laikų idėjų.

1441 m. žemaičiai vėl pareikalavo laikytis Lietuvos vienybės, bendrystės priesakų. Ta­da Žemaitijai suteiktas kunigaikštystės statusas, kuris jokiais nutarimais nėra atšauktas iki šiandien. 

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės

Ispanijoje, El Puerto de Santa Maria mieste, vyko trečiasis „Erasmus+“ projekto „Amazing Race“ susitikimas.

Projekto dalyvius pri­ėmė El Centre Ingles – privati mokykla, kurioje dalis dalykų mokoma anglų kalba, iš kurios teritorijos mokiniams draudžiama išeiti pamokų metu, neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, mokiniams nekyla mintis ateiti be uniformų.

Susitikimo tema – socia­linė sveikata. 8 Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokiniai ir 2 mokytojai tarptautinėse grupėse diskutavo apie socialinių tinklų naudojimo naudą ir žalą, savanorystės svarbą, sportavo, šoko ir dainavo, susipaži­no su Ispanijos istorija, gamta, architektūra.

Kiekviename projekto susitikime yra privaloma savanoriška veikla ir lenktynės. Ispanijoje vyresnieji mokiniai turėjo galimybę paragauti mokytojo duonos – vedė fizinio aktyvumo pamokas 3–6 metų vaikams. Įdomu buvo ne tik stebėti jų darbą, bet ir klausytis minčių apie pasiruošimą pamokoms, drausmės palaikymą, būtinybę einant į pamoką turėti ir atsarginį planą. Iš­tvermės pareikalavo ir trijų valandų lenktynės: važiavimas dviračiais, irk­lavimas, žaidimai bei kitos užduotys vyko esant virš 30 laipsnių karščio.

Aplankėme ir gražuolę Seviliją, Ka­disą – miestą, iš kurio į antrąją ir ket­virtąją keliones išplaukė Kristupas Ko­lumbas. Kol mokiniai vakarais, gyvendami ispanų šeimose, bandė perprasti jų gyvenimo būdo, mitybos subtilybes, mokytojai aplankė netoli esantį Jerezą, pajodinėjo žirgais Atlan­to vandenyno pakrante.

Liko paskutinis susitikimas Suo­mi­joje, todėl koordinatoriai aptarė ne tik kaip vyksta šis projektas, bet ir galimybę rengti naują paraišką ir projektą tęsti dar dvejus metus. 

Stasys BAUBKUS,

projekto koordinatorius

AUTORIAUS nuotr.

Šilalės suaugusiųjų mokykla dalyvauja programos „Erasmus+" mokyklinio ugdymo sektoriaus strateginės partnerystės projekte „Books – Big Ocean of Knowledge“ („Knygos – didžiulis žinių vandenynas“), kuris skirtas jaunimo klasių mokiniams. Jame bendradarbiauja penkios mokyklos iš Turkijos, Lietuvos, Lenkijos, Ispanijos bei Rumunijos. 

Antras trum­pas susitikimas vyko Is­pa­nijoje, Vi­lla­nu­eva de la Ca­ñada (Mad­ri­­das) Zola mo­kykloje. Ja­me da­lyvavo ir Ši­la­lės su­au­gusiųjų mo­kyk­los ats­to­vai. 

Vyko įvai­rios veik­lo­s, įro­dan­čio­s, jog skaity­mas yra įdomus ir nau­­din­gas užsiėmimas, kuris ne tik ugdo skaity­mo įgūdžius, bet ir padeda formuotis asmenybei. Taip pat apžiūrėjome mo­kyklą, dalyvavome pamokose, bend­ravome su mokiniais bei mokytojais, dalinomės gerąja patirtimi, pasisėmėme naujų idėjų. Aptarta tolimesnė projekto eiga ir veiklos, susitarta dėl  vizito Len­ki­joje. 

Laisvalaikiu turėjome gali­mybę su­sipažinti su Ispa­ni­jos kultūra, istorija, papročiais. Apžiūrėjome Madri­dą, Toledą ir San Lorenzo de El Esco­rial vienuolyną.

Kelionė į Ispaniją finansuota iš Euro­pos Sąjungos programos „Erasmus+“.

Daiva ALBRECHTIENĖ,

projekto koordinatorė 

AUTORĖS nuotr.