Ištuštėjusiuose laukuose lyg vilties simboliai dygsta žali kryžiai. Vyriausybei planuojant naujus mokesčius ir siekiant dar labiau apkarpyti ūkininkams likusias lengvatas, žemdirbiai pradėjo tylią akciją. Kol svarstoma, kaip ją išvystyti į didelę kovą prieš kaimo naikinimą, jis nyksta pats. Vien šiemet kitais keliais pasuko kelios dešimtys mūsų rajono ūkininkų. Kryžkelėje dabar stovi ir trisdešimt metų ūkininkaujantis kaltinėniškis Virgilijus Gėryba.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.89

Kartais į tuos, kurie drįsta viešai kelti problemą ir nebijo išrėžti tiesą į akis, žiūrima įtariai. Tačiau reikia sutikti, jog labai dažnai tik tokių žmonių neabejingumas bei ryžtas kalbėti „pramuša ledą“ valdininkų, kurie paprastai visais įmanomais būdais įtikinėja, kad tiesa yra kitokia, galvose. Kol nebūna priremti faktų ir argumentų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.89

Seimui paskelbus, kad pirks saldainių už 180 tūkst. eurų, kilo visuotinis pasipiktinimas. Tuo labiau, jog politikai yra nusiteikę didinti kone visus mokesčius, o patys biudžeto pinigus leidžia tikrai ne būtiniausiems reikalams. 

Tačiau, pasirodo, saldumynams nusiteikę išlaidauti ne tik seimūnai – tokių pavyzdžių galima rasti ir Šilalėje. Į redakciją paskambinę skaitytojai siūlė paviešinti faktus, atskleidžiančius, kad pirkimo manija užvaldė ir kai kurias Šilalės savivaldybės biudžetines įstaigas. Pa­vyz­džiui, į aižėjančias pastato sienas kiekviena proga rodantys Kultūros centro vadovai kasmet saldėsių perka už tūkstančius eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.89

Lapkričio 29 d., 19 val., Klaipėdos Žvejų rūmuose žiūrovai išvys net tris „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotus šokėjus. Meilę gyvenimui šlovinantis spektaklis „Graikas Zorba“ publikai gyvai pristatys Olgą Konošenko, Aušrą Krasauskaitę ir ypatingą spektaklio svečią – baleto legendą Nerijų Jušką.

„Po 10 metų pertraukos – vėl mylimiausias mano spektaklis „Graikas Zorba“! Lengvu sirtakio žingsneliu, su visa Klaipėda!“, – džiūgauja pasirodymui Klaipėdoje besiruošiantis Nerijus Juška.

Per du dešimtmečius, praleistus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje, N. Juška atliko visus baleto šokėjų trokštamus vaidmenis. Jis gastroliavo garsiausiose Paryžiaus, Maskvos, Sankt Peterburgo, Čikagos, Londono, Šanchajaus, Osakos, Tokijo ir kitų didmiesčių scenose.

Vienas iš N. Juškos mokytojų – tituluotasis latvių kilmės baleto dinastijos atstovas Andris Liepa. Šokėjas iki šiol dėkingas likimui už suteiktas progas dirbti su legendinėmis primabalerinomis Maja Pliseckaja ir Ninel Kurgapkina. Jis yra scenoje šokęs su tokiomis baleto įžymybėmis, kaip Ilzė Liepa ir Nikolajus Ciskaridzė. „Bet svarbiausia žvaigždė, su kuria esu šokęs, man lieka Olga Konošenko“, – pabrėžė ilgametei savo scenos partnerei dėkingas žymusis primarijus.

LNOBT primabalerinos O. Konošenko vaidmenų bagaže – beveik dvi dešimtys pagrindinių vaidmenų, pradedant klasikinio baleto etalonu laikoma Odeta-Odile iš „Gulbių ežero“, baigiant didingu Barboros Radvilaitės personažu iš to paties pavadinimo Anželikos Cholinos šokio spektaklio. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje „Graikas Zorba“ jai teko Marinos vaidmuo, o jau netrukus baleto gerbėjai O. Konošenko gracija grožėsis ir naujame baletmeisterio Kirilo Simonovo „Spragtuko“ pastatyme.

„Džiaugiuosi, kad po ilgos pertraukos vėl šoksiu su N. Juška. Būtent su šiuo legendiniu primarijumi prasidėjo mano karjera baleto scenoje. Tai buvo pirmasis mano scenos partneris. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu prisimenu mūsų bendrą pasirodymą vaidmenį Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“, – pasakoja O. Konošenko.

Pernai „Auksinį scenos kryžių“ pelniusiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto solistei A. Krasauskaitei spektaklyje teko Madam Hortens vaidmuo: „Šis „Graiko Zorbos“ personažas paliko gilų įspūdį dar vaikystėje, kai mokiausi baleto Vilniuje ir dažnai žiūrėdavau LNOBT spektaklius. Ten Madam Hortens vaidmenį šoko Jūratė Sodytė, Živilė Baikštytė, Rūta Kudžmaitė... Prisimenu, kad Madam Hortens mano vaikiškam protui atrodė tarsi mistinė būtybė: įdomi, keista, dramatiška. O dabar manau, kad pati senatvėje būsiu išprotėjusi kaip Madam Hortens. Nes ir pagyvenusios moterys trokšta būti mylimos, tik dauguma tai slepia“, – įsitikinusi A. Krasauskaitė.

„Graikas Zorba“ scenoje suves Džono vaidmenį atliekantį N. Jušką ir pagrindinio Zorbos vaidmens atlikėją Žilviną Beniuševičių. „Tai baletas apie laisvės šokį, kuris įkaitins atmosferą iki raudonumo ir visus pakels ant kojų! Tegu žiūrovai nesitiki, kad galės ramiai praleisti vakarą. To tikrai nebus! Žiūrovai net galės daryti įtaką spektaklio pabaigai! Juk finalinis šokis – sirtakis šokamas tiek kartų, kiek plojimais reikalauja žiūrovai“, – intrigavo Ž. Beniuševičius.

Anot jo, Zorba – tai žmogus, kuris su metais širdyje tampa vis jaunatviškesnis ir vis labiau nenuspėjamas. „Zorba moko, kad būti laimingam nieko nekainuoja, laimė nieko nereikalauja. Svarbiausia, kad laimę galima rasti paprasčiausiuose dalykuose“, – sako Ž. Beniuševičius.

„Graiko Zorbos“ spektaklį Klaipėdoje diriguos šįmet savo 50-metį švenčiantis garsus dirigentas Martynas Staškus, kuris, jei tik publika pakankamai entuziastingai ploja, pasirodymo pabaigoje pats kartu su šokėjais trypia siautulinguose sirtakio verpetuose.

KVMT inf.

Skyrybos šiais laikais dažnas reiškinys. Bet koks netikėtas įvykis sukelia stresą, o skyrybos yra tai, kas pakeičia visą gyvenimą. Ir, deja, retai žmonėms pavyksta išsiskirti taikiai. Jos atsiliepia ne tik suaugusiems, bet dėl šeimoje vykstančių konfliktų labiausiai kenčia vaikai. Jei sutuoktiniams nepavyksta ramiai išspręsti iškilusius ginčus, jie kreipiasi į teismą. Jau labai greitai visus šeimos ginčus pirmiausia spręs ne teismas, o pačios šalys, padedant trečiam nešališkam asmeniui – mediatoriui.

Mediacija daugeliui girdėtas terminas, tačiau ne kiekvienas gali pasakyti, kas tai yra. Kai kurie mediaciją painioja su „meditacija“, kiti nenutuokia, kaip vyksta pats mediacijos procesas.

Mediacija – savanoriška, konfidenciali ginčų sprendimo procedūra, kurioje nepriklausomas ir nešališkas asmuo – mediatorius, padeda šalims taikiai susitarti ir pasiekti abiem priimtiną sprendimą. Mediacija Lietuvoje ilgai neturėjo valstybės paramos, tačiau nuo 2020 m. sausio 1 d. startuos privalomoji mediacija, kuria įstatymų numatytais atvejais bus privaloma pasinaudoti prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo sprendimo. Mediacijos paslaugas teiks tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, kurie turės turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, būti išklausę ne trumpesnius kaip 40 valandų mokymus, išlaikę kvalifikacinį egzaminą ir įrašyti į Lietuvos mediatorių sąrašą. LR mediacijos įstatymas numato, kad privalomoji mediacija bus taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena LR civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Privaloma mediacija bus taikoma šeimos bylose dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, norint prisiteisti išlaikymą vaikui bei kituose šeimos ginčuose. Tai reiškia, jog, kilus ginčui šeimoje, teismas galės spręsti jį tik tada, jei šalys bus pasinaudojusios alternatyviu sprendimų būdu – mediacija. Privalomoji mediacija nebus taikoma, jei sutuoktiniai nuspręs išsiskirti bendru sutarimu. Nesant ginčo dėl turto, vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos, bus galima tiesiogiai kreiptis su prašymu į teismą ir pateikti tvirtinti santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį. Tiems, kam nepavyks taikiai susitarti ir išsiskirti bendru sutikimu, iškilusius sunkumus padės spręsti mediatorius ir tik tada, jeigu jam padedant sutuoktiniams susitarti nepavyks, ginčą spręs teismas.

Mediacijos procesas vyksta paprasčiau, nei teismo, ginčas sprendžiamas greičiau ir ne teismo posėdžių salėje. Svarbu, kad šalys norėtų dalyvauti mediacijoje. Kiekviena mediacijos procedūra yra skirtinga ir ypatinga, nes visi žmonės yra skirtingi, be to, skiriasi ginčo ypatybės, laikas ir aplinkybės. Mediatoriui reikia užmegzti kontaktą su šalimis, įgyti visišką pasitikėjimą, pasitelkti kantrybę, intuiciją, toleranciją skirtingoms šalių pozicijoms. Mediacijos procese mediatorius tarpininkauja ginčo šalims, struktūrizuoja informaciją, nukreipia diskusiją tinkama linkme, koordinuoja derybų procesą bei, pasitelkdamas kūrybingumą, argumentų taktiką, valdo šalių emocijas. Mediacija padeda šalims susitaikyti, patenkinti poreikius, pamiršti ambicijas, egoizmą ir išsikalbėti. Priešingai nei bylinėjimasis teisme, mediacija taip pat padeda atkurti gerus šalių santykius ir abipusę pagarbą.

Mediacijos procese tiek šalių, tiek mediatoriaus dalyvavimas yra savanoriškas. Patys žmonės turi nuspręsti, ar dalyvauti mediacijoje, taip pat turi teisę bet kada iš jos pasitraukti (net ir privalomosios mediacijos atveju), apsispręsti sudaryti susitarimą dėl ginčo išsprendimo, nuspręsti, kokios sąlygos turėtų būti išdėstytos susitarime dėl ginčo išsprendimo. Mediacija patraukli tuo, kad tai visiškai konfidencialus procesas: jo metu nėra daromas garso įrašas, nerašomas protokolas. Tiek informacija, gauta mediacijos metu, tiek pats procesas, yra tik mediatoriaus ir šalių žinioje. Svarbiausia tai, kad šalys pačios priima sprendimą. Po teismo sprendimo retai abi šalys būna patenkintos. Paprastai viena jaučiasi pralaimėjusi, nusivylusi, nes atrodo, jog teismo sprendimas jos atžvilgiu turėjo būti kitoks. Būna, kad teismo sprendimas netenkina nė vienos iš šalių. Tuo tarpu mediacijos metu pačios šalys viską sprendžia ir, jei pavyksta susitarti, priima tokį sprendimą, kuris tenkina abi šalis. Šalims pageidaujant, susitarimo įforminimu taip pat gali pasirūpinti mediatorius ir paruošti taikos sutartį, kurią šalys gali teikti tvirtinti teismui, o patvirtinta taikos sutartis turi galutinio teismo sprendimo galią.

Šalys, nusprendusios pasinaudoti mediatoriaus pagalba, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai turės pateikti prašymą, kad būtų paskirtas mediatorius, tada jį iš LR mediatorių sąrašo parinks ir skirs Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba. Be to, šalys galės prašyme nurodyti, kad būtų paskirtas konkretus jų pageidaujamas mediatorius. Žmonės sutaupys laiko, pinigų, nes privalomosios mediacijos paslaugas iki keturių valandų apmokės valstybė, o mediacija bus daug greitesnis procesas, nei bylinėjimasis teisme.

Lietuvoje mediacija populiarėja, o nuo 2020 m. sausio 1 d. ji bus privaloma, prieš kreipiantis į teismą ir sprendžiant šeimos ginčus. Be to, tai taupys ir lėšas, nes atsiras nemokama galimybė, šalims nesikreipiant į teismą, kreiptis per Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą į mediatorių ir, tiesiogiai su juo bendraujant, išspręsti kilusius ginčus šeimoje.

Nuoširdus pokalbis, kurį mediacijos procese skatins ir palaikys nešališkas tarpininkas – mediatorius, padės šalims bendrauti ir bendradarbiauti, atkurti socialinę taiką ir kompromisas, sprendžiant ginčus, bus pasiektas greičiau bei efektyviau.

Jolita LELĖNIENĖ

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato teisininkė, mediatorė

Ruduo šiemet gana šiltas, su vis dar žaliomis vejomis, vėjuotas ir be sniego. Bet tokios orų išdaigos vis tiek nieko neapgauna: žiema ant nosies. Išėjus į mišką, stebina tyla, tik vėjas ūžauja medžių viršūnėse. Paukščiai, kurie turėjo ir norėjo išskristi, jau išskrido, kurie nusprendė pasilikti – pasiliko, bet jų dabar ne taip lengva pamatyti, ypač miške, nes, skirtingai nei pavasarį, dabar jie yra tylūs...

Keliauju prie taip vadinamų Tauragės keramikos gamyklos tvenkinių – įdomi vieta paukščių stebėjimui, ypač – pavasarį ir rudenį, migracijos metu. Tvenkiniai traukia vandens paukščius, be to, jie tankiai apaugę šaltalankiais, gudobelėmis, Zyboldo obelimis, kurių vaisių derlius nelieka nepastebėtas ne tik augalėdžių, bet ir vabzdžialesių paukščių. Taip ir yra: krūmuose šokinėja didžiosios ir mėlynosios zylės.

Vasarą pagrindinis maistas yra vabzdžiai ir kiti smulkūs bestuburiai, bet dabar zylės neatsisako pasmaguriauti likusių vaisių minkštimu.

Kasmet mūsų krašte lieka žiemoti smilginių strazdų. Šaltomis žiemomis jų būna mažiau, šiltomis – daugiau. Jeigu šiltuoju metų laikotarpiu jų pagrindinis maistas yra vabzdžiai, sliekai, smulkūs moliuskai, tai žiemą strazdai minta vaisiais, uogomis, todėl jų būrelius galima pamatyti soduose, gyvenvietėse, kur auga šermukšniai ir, žinoma, vandens telkinių pakrančių želdynuose. Gausūs smilginių strazdų būreliai šmirinėja šaltalankių sąžalynuose, tupi medžių viršūnėse ir ant elektros laidų.

Pro tankius krūmynus matosi tvenkinys. Ir jis nėra tuščias. Krūmai trukdo fotografuoti, bet vietomis žvejai pramynė takelius iki vandens, tad džiaugiuosi tokį susiradęs. Tolumoje, prie kranto, tarp pageltusių rudeninių nendrynų matosi keli laukiai. Iš tolo jie atrodo kaip juodi taškai, slapstosi tarp nendrių ir visai nenori fotografuotis. Yra ir didžiųjų ančių, bet tai nestebina – jos yra gausiausia žiemojančių vandens paukščių rūšis Lietuvoje. Dėmesį patraukia kelios gulbių nebylių šeimos. Jauni paukščiai savo dydžiu jau susilygino su tėvais ir atskirti juos galima tik iš spalvos. Savo tėvų baltumą jie pasieks tik sulaukę 2– 3 metų, o kol kas pilkos jų plunksnos iš tolo išduoda jų jaunystę.

Tvenkiniuose aptikau apie 20 gulbių: vieną porą be vaikų, dvi – su jaunikliais. Pastaraisiais metais gulbės nebylės retai pasilieka žiemoti Tauragėje. Galbūt, spustelėjus šalčiui, ir šitos iškeliaus Nemuno ties Kaunu link, kur žiemą jų susirenka šimtai. Palinkėkime joms sėkmingai peržiemoti, sugrįžti pas mus ir toliau džiuginti savo grakštumu bei grožiu...

Aleksandras NARYŠKIN

AUTORIAUS nuotr.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“

Šilalės savivaldybės tarybos valdančioji dauguma kelia rankas: pripažįsta, jog nepavyko bandymas dirbtinai sugrąžinti vaikus į kaimo mokyklas ir jas teks optimizuoti. Tokia baigtis buvo aiški prieš metus, tačiau kiek biudžetui kainuos naujosios valdžios noras pasirodyti geresnei, dabar niekas neskaičiuoja. Nors reikėtų kuo greičiau imtis rimtų reformų, taryba pasitenkino „kosmetiniu“ etatų sąrašo sutrumpinimu. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.15

Žemaičių aukštumos pietiniame pakraštyje esantis garsusis Bilionių piliakalnis, kažkada vadintas Švedkalniu, Šventkalniu, žvelgiant į jį nuo čia pat tįsančio Žemaičių plento, atrodo džiugiai išvaizdus, garbus, tik­­ras praeities paminklas, puošiantis Laukuvos krašto peizažą. 

Tačiau, artėjant prie kalno, darosi kažko neramu, smelkiasi nuojauta, kad priešais tave auga, kyla, skleidžiasi į plotį ne šiaip žaisminga kalva, ne eilinis kovingas piliakalnis, o didinga, pietinio dangaus šviesuliui atsivėrusi Saulės garbintojų šventovė.

Kalno papėdėje, samanotų ąžuolų giraitėje, pasijunti lyg kokioje legendinėje žinyčioje, kur kažkas tau pasakoja: čia gali patirti žemės svarumą, žalumos dvelksmą, poetinį įkvėpimą…

 Šventkalnio paslaptinga paveika, atrodo, tvyro akimis aprėpiamose apylinkėse, užkoduota čionykščiuose vietovardžiuose, upėvardžiuose, perteikta žmonių padavimuose, nutikimuose. Šiauriau, už  Aukš­tagirės kalno – jį supylė milžinas, guli Laumėkalnis ir burtažodinis Miltų kalnas, plačioje pietinėje panoramoje, tarp kalvelių, miškelių rangosi Sartalė, Rungys, Viksvė, iš Dievyčio ežero išteka Šventupis ir Yžnė, netoliese ir Lokysta srovena, plyti mįslingasis Paršežeris, o už puskilometrio – Burkalės ežerėlis, kuriame, anot padavimo, „Tas kalns kad buva supilts ir iškasts Burkalis, švedų sylinčė pasitraukdami įmetin diktė daug brunginybių. Pri jūdalksni šaknų esunti įmerkta ir prirakinta aštūnis bačkas auksa“.

Už Aukštagirės, tiesiai gal bus šeši kilometrai, – garsusis Medvėgalis, jo draugėje – dar šeši: Pilies, Piliorių, Sumonų, Ąžuolų, Bevardis ir Alkos kalnai. Senųjų šimtmečių tėkmėje, be abejo, šiuose bei aplinkiniuose kalnuose, kalvelėse ne tik tvirtovių, gyvenviečių bū­ta – anų laikų čiabuvius, kaip ir mus, vienijo savas tikėjimas, apeigos, kalendorinės šventės, misterijos: tokioms bend­ruomenių sueigoms geriausiai tiko kalvų viršūnės, nuo kurių atsiveria slaptingos girių tolumos, kur ypač raiškiai spindi vakaro laužai ir paryčių žvaigždynai, kur laumės, miškų deivės saugo šaltinius, šukuoja vaistažolių lankas, matuojasi rūkų skraistes...

Kokios lemtys apsprendė – šalia Bilionių, Gulbėse, gi­mė žymus Lietuvos etnologas, mitologas, tautosakininkas Nor­bertas Vėlius (1937–1996). Jo kūrybinė veikla pa­ska­tino daugybę mūsų do­mė­­tis etnografija, kraštotyra, senąja Lietuvos kultūra. Ne­toliese, Kutuliuose, – ant­rojo Lietuvos Prezidento Alek­sand­ro Stulginskio (1885–1969) gimtinė. Šilalės parapijoje gimęs Laurynas Ivinskis (1810–1881) yra gyvenęs Bi­lionių kaimynystėje – visų jų atminimą saugo šių apylinkių, Šilalės rajono žmonės, Vil­niuje įsikūrusi Šilalės kraštiečių draugija.

Šilalė – piliakalnių kraštas! Taip skelbia naujausi turistams skirti informaciniai leidiniai, tad nenuostabu, jog visoje Lietuvoje minėtų Piliakalnių metų (2017) pradžios ir užbaigtuvių renginiai vyko šioje savivaldybėje: ant Medvėgalio kalno, Laukuvoje. Puošniame albume „Šilalės rajono piliakalniai“ perskaičiau – rajone net 34 piliakalniai!

Lietuvos piliakalnių tyrėjas lenkų mokslininkas Liudvikas Kšivickis (1859–1941) knygo­je „Žemaičių senovė” (lenkų kalba išleista 1906 m., lietu­vių – 1928 m.), sužavėtas Med­vėgalio ir Šventkalnio didybės, skelbė: „Čia pirmą kartą supratau, kad galime kalbėti apie lietuvių kultūrą, kaip kad kalbame apie keltų ar skandinavų kultūrą… “ Ir dar: „Kad Medvėgalio piliakalnis arba žemės piramidė, riogsanti ant Bilionių terasų, stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai juos lankytų minios keliauninkų, būtų parašyta daugybė monografijų, o patys pamink­lai būtų taip garsūs, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė”.

Šiais laikais Šventkalnis sulaukia pelnyto dėmesio – kalnan kopia naujieji gamtameldžiai, kraštotyrininkai, žygeiviai. Varnių regioninio parko darbuotojų iniciatyva įrengtas Aukštagirės dviračių takas, kurio vieni svarbiausių objektų yra Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai.

Archeologai, matyt, Kšivic­kio pakviesti, laiko garbe čia pabuvoti, kojomis apmatuoti Šventkalnio terasas. Petras Ta­rasenka yra nupiešęs spėja­mą Bilionių pilies vaizdą-re­­konstrukciją. Prieš keletą me­tų Žemaitijos kultūros drau­gijos pirmininkas Stasys Kas­paravičius iškėlė hipotezę, jog Bilionių piliakalnis – tai garsieji Pilėnai.

Šilalės savivaldybės vadovų iniciatyva rajone esančių piliakalnių žvalgymui pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Klaipėdos universitetu. tad jau kelerius metus šio uni­versiteto dėstytojas, garsus piliakalnių tyrinėtojas, žinovas, archeologas Gintautas Za­biela kartu su savo studentais bei vietiniais talkininkais, ku­rių vadovė yra kultūros paveldo apsaugos specialistė Jur­gita Viršilienė, vykdo tyrimus Medvėgalio komplekse, Bi­lio­nių Šventkalnyje.

Šiemet šio kalno viršūnėje kasinėjantiems archeologams nusišypsojo sėkmės deivė – vienas po kito nedidelėje perkasoje pa­sipylė sensacingi radiniai, ko­kių niekas čia nesitikėjo: degintiniai kapai su įkapėmis (spėjama, V–VI a.), griautiniai kapai (gal IV–V a.), amatininkų įrankiai (geležinis plaktukas, yla, kaltukas), kovos kirviai, peilis, ietigalis, bronziniai moteriški ir vyriški papuošalai, keramika. Nustatyta, jog čia II tūkst­antmetyje įrengta ir dar XIV a. stovėjusi medinė pilis. G. Za­biela susitikime su šilališkiais, Bilionių seniūnijos bend­ruo­mene (kurios visas būrys narių talkino perkasoje) sakė, jog, tęsiant kalno tyrimus, prireiktų statyti Bilioniuose šiuolaikiškai erdvų muziejų, kuriame gal ir sutilptų numatomi Šventkalnio archeologiniai radiniai.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės

Šilalės teismas įpareigojo Laukuvos seniūnijos gyventoją išardyti neteisėtus statinius: tvorą bei vartus. Iki šiol vyras nepaisė jokių drausminių įspėjimų, nemokėjo jam paskirtų baudų. Tad nenuostabu, kad neskundė ir šioje civilinėje byloje priimto sprendimo. Regis, Gintautas Š. bus susipainiojęs sąvokose, kas priklauso jam, kas kaimynams, kas valstybei ir kam yra skirti Lietuvoje galiojantys įstatymai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Maždaug prieš mėnesį Klaipėdoje kilusio skandalo dėl įžūliai besielgiančių ir nevaldomų paauglių aidas nusirito per visą šalį. Ne išimtis – ir Šilalė: jau kuris laikas kelios miesto progimnazijos auklėtinių mamos varsto ne tik progimnazijos vadovo, bet ir teisėsaugos institucijų duris, prašydamos padėti sutramdyti nevaldomus paauglius, terorizuojančius bendraamžius. Deja, kol kas jų skundai atsimuša lyg žirniai į sieną, o smurtaujantiems paaugliams toks institucijų abejingumas augina dar didesnius sparnus – jie jaučiasi nebaudžiami.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88