Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kultinį Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ patikėjęs vienam ryškiausių nūdienos choreografų Kirilui Simonovui, kviečia į drąsių užmojų premjerą, kurią apvainikuos vestuvės. Ją žiūrovai gruodžio 20 d. galės išvysti Vilniaus „Siemens“, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Maskvietė scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja akcentuoja, kad kartu su kolega Aleksandru Barmenkovu kuriami „Spragtuko“ kostiumai bus unikalūs, nes atspindės netikėtą tradicinės pasakos interpretaciją.

Pirmame veiksme žiūrovus stebins didžiulės spektaklio veikėjų galvos: „Kol būname maži, suaugusieji mums atrodo tokie dideli, o ypač jų veidai. Tad Klarą ir Spragtuką sups herojai su didelėmis kaukėmis. Antrame „Spragtuko“ veiksme dažniausiai regime stilizuotais rusų ir ispanų tautiniais kostiumais pasipuošusius baleto šokėjus, nes scenoje rodomi šių tautų šokiai. Bet klaipėdietiškame pastatyme to nebus. Čia Klara patenka į 1990-ųjų vakarėlį, pilną ryškiaspalvių švytinčių drabužių, veidrodinių besisukančių šviestuvų ir kitokių anuometinių linksmybių atributų. Aplink veikėjus siaus nesibaigiantis šokis, amžinas vakarėlis“, – intriguoja J. Zlaja.

Dailininkė atskleidžia, kad tokią „Spragtuko“ interpretaciją kūrėjams pakuždėjo alegorija į Hanso Christiano Anderseno pasaką „Raudonos kurpaitės“, kurios veikėja niekaip negali nustoti šokusi. Būtent taip ir jausis Klara antrame „Spragtuko“ veiksme. „Klara iš vaikystės pasaulio pereina į suaugusiųjų pasaulį. Norime vaikams parodyti, kad skubėti neverta, net jei vaikystės pasaulis ne visada atrodo šviesus“, – sako J. Zlaja.

Klaros ir Spragtuko personažai spektaklio metu scenoje bus lengvai atpažįstami, nes pirmame veiksme vieninteliai dėvės ryškiai raudonus, o antrame – raudonus su blizgesiu kostiumus. Kiti šokėjai rūbus keis daugybę kartų: „Jie taps ir šventinio vakarėlio dalyviais, ir pelėmis, ir senelių bei močiučių prisiminimais, ir, aišku, vakarėlio dalyviais. Iš viso premjerai rengiama maždaug šimtas kostiumų. Juos Vilniuje ir Klaipėdoje siuva aštuoni siuvėjai, kuriems talkina du sukirpėjai. O kur dar meistrai, siuvantys batus ir aksesuarus“, – vardija J. Zlaja.

Milžiniškam spektakliui buvo sudėtinga rasti daugybę metrų įvairiausių audinių, o ypač – krokodilo ir tigro kailio imitacijų, kurių reikėjo ypatingiems šokėjų švarkams. „Bet Vilniuje jūs turite nuostabią parduotuvę, kurioje, savo nustebimui, visko radome. Klaros vaidmens atlikėja pati perdažė puantus, kurie bus išskirtiniai – raudonos spalvos. Spektaklyje akį trauks ir vienintelis tutu sijonas, kurį dėvės Klaros krikštamotės Droselmajer vaidmenį atliksianti primabalerina Olga Konošenko“, – apie žiūrovų laukiančius netikėtumus pasakoja J. Zlaja.

Ponia Droselmajer klaipėdietiškame „Spragtuke“ pakeis įprastai šiame balete regimą lėlių meistrą Droselmajerį. Tik nežinia, ar naujasis personažas labiau geras ar blogas: krikštamotė padeda Klarai, bet nesaugo jos nuo pavojingų nuotykių. Juk geriausiai mes mokomės iš savų patirčių bei klaidų...

Dailininkams J. Zlajai ir A. Barmenkovui dažniau tenka dirbti dramos teatruose, o ten lėlės ir kaukės spektakliuose naudojamos dažnai. Šiam „Spragtukui“ meistrai kuria net 35 įspūdingas kaukes, kurioms speciali, šokėjų neapsunkinanti medžiaga buvo pargabenta net iš Amsterdamo. Kūrėjams neteko girdėti, kad kas nors iki šiol Lietuvoje tokią būtų naudojęs.

A. Barmenkovas sako, kad spektaklis primins pasaką, kurią vaikystėje skaitėme iš senos, pageltusiais lapais knygos su nespalvotais paveikslėliais: „Tai bus tarsi atgimusi sena graviūra. Jums teks nerti į savos fantazijos pasaulį, prisiminti tai, kas buvo seniai… Tai nebus dar vienas tradicinis spalvomis trykštantis spektaklis, kokių daugybę galima peržiūrėti internete. Mūsų „Spragtukas“ labiau primins seną vinilinę plokštelę, bet nagrinės šiandienos žmogui aktualias problemas. Jis leis pajusti, kokius kontrastus išgyvena paaugliai, iš mistinio pasakų pasaulio žengdami į realų suaugusiųjų gyvenimą. Todėl spektaklyje bus dvi absoliučiai skirtingos dalys, tačiau viskas baigsis laimingomis vestuvėmis.”

Anot A. Barmenkovo, vyresniems žiūrovams „Spragtukas“ primins močiutės skaitytą pasaką, seną animacinį filmą, eglutės žaisliuką ar lėlę Spragtuką, regėtą parduotuvėje: „Šis personažas toks populiarus, kad neišvengiamai palieka įspaudų kiekvieno žmogaus gyvenime: tiek lietuvio, tiek ruso, tiek bet kurio kito europiečio. Gal tik Afrikoje ir Australijoje „Spragtuko” istorija sunkiau suprantama“, – šypsosi dailininkas.

Ketvirtąkart „Auksinės kaukės“ apdovanojimui šįmet nominuotas šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas pirmąkart kuria spektaklį Lietuvoje. „Klaipėdoje tapau choreografo Kirilo Simonovo komandos nariu, o iš jo galima tikėtis įvairiausių netikėtumų... Todėl bus įdomu“, – žada daugžodžiauti nemėgstantis J. Vinogradovas.

KVMT inf.

Imanto BOIKO nuotr.

Neretai daugelis net nepagalvoja, kodėl jaučiasi nelaimingi, tarsi juos kamuotų nuolatinės pagirios, nors alkoholio nevartojo nė lašo. Tokį „malonų“ jausmą taip pat sukelia ir stresas, nuovargis, blogas maistas bei nekokybiškas miegas. Norint švytėti, pasitikėti savimi bei jaustis puikiai, vertėtų sunerimti dėl savo ir savo vaikams diegiamų gyvenimo įpročių, nes be tinkamos mitybos, gero poilsio, fizinės veiklos bei dvasinio tobulėjimo kasdienės šypsenos veide veikiausiai gali ir neatsirasti. 

Apie tai, kodėl nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą ir kaip visai šeimai sekasi kartu laikytis sveiko bei subalansuoto gyvenimo principų, pasakoja mitybos specialistė ir maisto tinklaraščio autorė Indrė Trusovė.

Pokyčiams įtaką darė sveikatos negalavimai

Dažniausiai neužtenka būti vien fiziškai aktyviam, norint išvengti antsvorio ar tam tik­rų sveikatos problemų, ir norint jaustis laimingam bei džiaugtis veidrodyje matomu atvaizdu. 

„Anksčiau nekreipiau dėmesio ir per daug nesigilinau į savo gyvenimo įpročius, tačiau buvau depresyvi ir nelaiminga. O kai būdama 23-ejų nebegalėjau nusileisti iš penk­to aukšto nesustojusi pailsėti, rimtai susimąsčiau apie gyvenimo būdo keitimą“, – atvirauja mitybos specialistė I. Trusovė. 

Kiti žingsniai, anot pašnekovės, buvo domėjimasis įvai­riomis organizmo valymo prog­ramomis, mokslinės literatūros skaitymas, gilinimasis į maisto derinimą bei kitų žmo­nių patirtis, kol galų gale vi­sa tai natūraliai virto ne tik nau­ju gyvenimo būdu, bet ir pro­fesija. 

Nors visas šis virsmo etapas reikalavo be galo daug jėgų bei vidinės motyvacijos, pakitęs kūno svoris, pagerėjusi nuotaika ir savijauta, susitvarkęs virškinimas, dingusios skrandžio bei tuštinimosi problemos privertė moterį judėti pirmyn ir kardinaliai viską keisti. 

Atsiradus dukrytei, viskas tik pagerėjo

Besilaukiant pirmosios atžalos Amandos, I. Trusovę užklupo daliai mamų pažįstamas jausmas, siejamas su toksikoze. Nuolatinis pykinimas, silpnumas ir skaudanti galva buvo patys „geriausi draugai“, todėl, nors moteris stengiasi valgyti daugiau daržovių, vaisių ir nenaudoti papildomo cukraus, ji dažnai tiesiog džiaugdavosi atsiradusiu natū­raliu noru bent kažką suvalgyti.  

Žinoma, pasitaisius sveikatai, tokie vertingi produktai kaip kiaušiniai, žuvis ar žalieji kokteiliai, kurių ankstesniu nėštumo periodu organizmas nepriėmė, visiškai grįžo į mitybos racioną, o gimus pirmajai dukrytei, buvo dar didesnis noras kuo atsakingiau rinktis maistą, grįžti į mėgstamą sporto salę ir, žinoma, kuo aktyviau bei įdomiau leisti šeimos laisvalaikį. 

Tiesa, šiuo metu gyvenant antrojo vaikelio laukimu, I. Tru­sovę ir vėl kamuoja varginanti toksikozė. Tačiau likusi šeimos dalis toliau sėkmingai maitinasi įvairiu ir sveiku naminiu maistu, o besilaukiančiai mamai pats skaniausias bei dažniausias patiekalas dabar yra graikiškos salotos. 

Reikia valgyti tai, kas pagaminta

Mitybos specialistė prisipa­žįsta, kad, susilaukus pirmosios dukros, ji ilgai svarstė, koks yra teisingas auklėjimo bū­das. Tačiau dėmesį patraukė tokios situacijos, kada, pavyzdžiui, ikimokyk­linio amžiaus vaikai, kurie yra visiškai priklausomi nuo mamos, nes patys parduotuvėje nieko nenusipirks, nėra ragavę picos, greitojo maisto, bulvių traškučių ar gazuotų gėrimų.

„Galų gale vis vien ateina laikas, kai visa tai, ko troško, vaikai gali įsigyti patys, o tuomet jie „pameta“ galvą, ir dažniausiai tai tampa didele problema, lemiančia ne vien antsvorį, bet ir kitus sveikatos sutrikimus“, – teigia mitybos specia­listė. 

Pasikonsultavusi su gy­dy­to­jais bei sužinojusi, jog šiais laikais II tipo cukriniu dia­betu serga daugybė vaikų, I. Tru­so­vė su vyru priėmė spren­dimą, kad jų vaikas privalės valgyti tai, ką reikia ir ką pagamino mama. 

Tiesa, savaitgaliais ar išvykų metu šeima pasmaližiauja, o ir saldumynų stalčius namuose tikrai nėra užrakintas.

„Mūsų namuose visada yra saldainių, tačiau duk­ra niekuomet nesuvalgo nė vieno, prieš tai neatsiklaususi mamos ar tėčio. Pamenu, kartą, kai ji dar buvo visai mažytė, parduotuvėje jai leidau išsirinkti vieną bet kokį gardėsį. Tai ji parbėgo laiminga, rankoje laikydama didžiulį brokolį – savo pačią mėgstamiausią daržovę“, – pasakoja I. Tru­sovė. 

Vanduo, daržovės ir judėjimas – raktas į sveiką gyvenseną

Trusovų šeima kiekvieną ry­tą pradeda stikline šilto vandens per dieną jo stengiasi išgerti kuo daugiau. Taip pat nuo mitybos racio­no yra neatsiejama kokybiška mėsa, žuvis, daržovės, vaisiai, įvairios kruopos, o bulves, miltinius patiekalus jie stengiasi riboti. Be to, I. Trusovė rekomenduoja kiek įmanoma mažiau vartoti pridėtinio cuk­raus ir jį keisti kitais saldikliais, o jeigu norima pasilepinti desertu – jį suvalgyti iki pietų.

„Kadangi su vyru labai daug dirbame, visada permąstau, ką valgėme vakar ir jeigu, pavyzdžiui, valgėme kavinėje, stengiuosi tai kompensuoti šiandienos maistu ir gaminu sveiką, naminį bei daug maistinių savybių turintį patiekalą. Ypatingai šiuo metu mūsų šeimai svarbiausia yra vakarienė, nes dukrelė visą dieną būna darželyje ir ten valgo, todėl stengiamės, jog vakarienei ji gautų daug daržovių bei ki­tų vertingų produktų“, – teigia mama.

Be viso to, šeima visuomet stengiasi užsiimti kažkokia bendra fizine veikla, o tėvai re­guliariai lanko sporto salę. Ži­noma, būna labai įtemptų ir varginančių dienų, kai pa­sportuoti ne visada pavyksta, tačiau pasivaikščiojimui gryname ore, atsipalaidavimui ir trumpam pabėgimui nuo užgriuvusių darbų šeima laiko visuomet atranda.

Neverta ieškoti tobulybės, nes ji neegzistuoja

Anot mitybos specialistės I. Trusovės, itin svarbu, kad patys tėvai nedarytų ir nevalgytų to, ko negalėtų ir jų vaikas. Juk tėvai yra pagrindiniai bei patys stipriausi pavyzdžiai savo atžaloms, todėl visai šeimai turėtų būti skiepijami vienodi įpročiai.

„Jeigu mama, sėdėdama su drauge, valgo bulvių traškučius, o pri­ėjusiam vaikui sako, jog jam negalima, šiam kyla klau­simas: kodėl valgo mama?“ – klausia ji.  

Kaip bebūtų, svarbiausia ne­ieškoti tobulybės ir suprasti, kad jos tiesiog nėra. Griež­ti draudimai ar visa tai, kas yra daroma fanatiškai, ilgai netrunka, todėl, pavyz­džiui, jeigu pietums norima pa­skanauti saldžių blynelių su riešutų kremu, pusryčiai turėtų būti itin maistingi – avižinių dribsnių košė ar kiau­šiniai su avokadu ir pilno grū­do duona. 

„Viskas turi būti paremta balansu ir negali būti jokios prievartos. Manau, jog mažas šaukštelis majonezo dideliame dubenyje salotų yra pats geriausias dalykas. Tačiau, žinoma, norint pradė­ti gyventi sveikiau, prie subalansuotos mity­bos vertėtų derinti ir aktyvų laisvalaikį, nes judėjimas taip pat yra neatsiejamas nuo geresnės nuotaikos, savi­jautos bei organizmo būk­lės“, – tvir­tina I. Tru­sovė.

Tokį klausimą šilališkiams uždavė į svečius atvykęs is­torijos mokslų profesorius Alfredas Bumblauskas. Su­­si­tikti su žinomu televizijos veidu atskubėjo tiek žmo­nių, kiek negalėjo sutalpinti nė viena Viešosios biblio­tekos auditorija. 

Žemaičių daugiau nei lietuvių

A. Bumblauskas klausė, kas yra žemaitis, ir pats su jam būdingu humoru nusakė esmę.

„Ne taip seniai Telšiuose bu­vo toks nutikimas. Į Žemaitijos sostine tituluojamą miestą atvykęs lietuvis negalėjo su vietiniais susikalbėti, nesuprato, ką šie jam atsako į klausimus. Netrukus buvo surasta išeitis – pašnekovai pradėjo vienas kitą suprasti, kai perėjo prie rusų kalbos“, – nurodydamas, kad žemaičių tarmė lietuvių kalbai yra tolimesnė už slavų kalbas, pasakojo A. Bumblauskas.

Profesorius atskleidė ir tai, jog dėl žemaičių likimo klausimas yra sprendžiamas labai rimtai – byla perduota nagrinėti Europos Sąjungos žmogaus teisių teismui. Ir šįkart kalbama ne apie žemaičių tarmę, o apie žemaičių kalbą. Dar daugiau: šioje byloje skelbiama, kad lietuviai nužudė žemaičių tautą. Profesorius atmetė savo kraštiečių mintis, esą „jeigu yra kalba, yra ir tauta“. 

„Pasižiūrėjus istoriškai, išeitų, kad nei Skuodas, nei Tel­­šiai nėra Žemaitija, nors ten net savivaldybės tarybos posėdžiuose skamba žemaičių kalba, o ir vietovių pavadinimai užrašyti žemaitiškai. Tuo tarpu Veliuona, Ariogala, Šiauliai, Kėdainiai yra išties istorinės Žemaitijos žemės, nors ten dabartinės žemaičių kalbos negirdėti ir tų miestų gyventojai to nežino. Kai lankiausi Šakiuose, Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje ir aiškinau, jog tai – Žemaitija, vietiniai nenorėjo sutikti ir įrodinėjo, kad šios žemės – Suvalkijos. Gerbiamieji, Suvalkija atsirado tik 1815 metais, kai Žemaitija čia jau buvo kelis šimtus metų. Keturis šimt­mečius vi­sos žemės iki Nevėžio priklausė Žemaitijai. O štai Telšiai ar Skuodas tuo metu priklausė Kuršių žemėms. Jeigu kas bandys ginčyti šiuos faktus, iškart rašau iš istorijos dvejetą“, – nustebindamas auditoriją beveik kiekvienu sakiniu, žėrė istoriniais faktais paremtas žinias prof. A. Bumb­lauskas.

Europai žinoma ne Lietuva

Profesorius akcentavo, jog Žemaitija (Samogitia) nuo seno buvo žymima senosios Europos žemėlapiuose, tuo tarpu dabartiniuose – jos nė kvapo. Žemaitijos vardas aptinkamas nebent etnografiniuose ar tarmių žemėlapiuose. Svečias užsiminė apie savo sūnaus Margirio darbus (su juo profesorius jau yra išleidęs ne vieną knygą) ir priminė, kad lietuviai (litovcai) anuomet kalbėjo tik lenkiškai. 

„Tad Žemaitija yra ne tarmė ir ne etnografija. Ir net ne istorija, o daugiau nei Lietuvos dalis. Būtent antra dalis greta Aukštaitijos arba Lietuvos. Ir čia nėra ir negali būti lygiavertės trečios dalies“, – grindė savo įsitikinimą profesorius. 

Šias savo mintis A. Bumb­lauskas parėmė ir istoriniu šaltiniu – Vytauto laišku Romos imperatoriui Zigmantui 1420 m. 

kovo 11 d. (tais metais Zig­mantas Liuksemburgietis pri­teisė Žemaitiją Vokiečių or­di­nui – aut. past.): „Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių ir senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba ir tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme“, – citavo Vytauto laišką pro­fesorius.

A. Bumblauskas pa­aiškino, kodėl Vytautas Didy­sis Žemai­tiją, lyginant su Aukš­taitija, įvar­dijo žemesne žeme. Juk mes turime Žemaitijos aukštumas, net aukščiausia dabartinės ma­gistralės vie­ta yra Žemaitijoje, Šilalės rajone. Istorikas įsitikinęs, jog anais laikais, kai dar nebuvo įvairių matuoklių ir modernių prietaisų, aukštesnės ar žemesnės žemės buvo įvardijamos, atsižvelgiant į upių tėk­mę. Toks regionų suskirstymas esąs ne tik pas mus, bet ir kitose Europos valstybėse.

Šilalės vaidmuo neginčijamas

Grįžęs prie mūsų miesto is­torinių duomenų, prof. A. Bumb­lauskas akcentavo, jog dėl Šilalės krašto vaidmens Lietuvos istorijoje jokių abejonių niekam nekyla. Tačiau sulietuvintą vietovės pavadinimą jis būtų linkęs pakeisti. 

„Atvykdamas mačiau miestelį pavadinimu Šilai. Tad ir Šilalė turėtų būti kildinama nuo žodžio „šilas, šilelis“. Beje, apie tai yra rašęs ir jūsų kraštietis, Lenkijos maršalas Juzefas Klemensas Pilsudskis. Lietuviškai jūsų miesto vardas siejamas su šileliais, o žemaitiškai – su „šilaleees“. Tad siūlyčiau koreguoti kirtį ir sakyti ne Šilalė, o Šilaleee“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Profesoriaus įvardintas J. K. Pilsudskis buvo kilęs iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jo genealogi­niame medyje susipynė trys giminės – Bilevičiai, Pilsuds­kiai, Butleriai. Visi keturi Lenkijos maršalo seneliai tarpusavyje buvo giminės ir buvo tik­ri žemaičiai. Gineičių (Ginio­čių) ir Pilsudskių giminės šak­nys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Balt­ramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upy­tės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro pavadinimą Pilsūdai, esan­tį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). J. K. Pil­sudskis gimė daugiavaikėje Juzefo Vin­cento Pilsudskio ir Mari­jos Bilevičiūtės šeimoje netoli Švenčionių esančia­me Zalavo dvare. Juzefas buvo pakrikštytas iki šiol išlikusioje Pavoverės bažnytėlėje. 

Dar vaikas būdamas, su šeima persikėlė į Vilnių, 1876 m. įstojo į Vilniaus gim­naziją. Čia susiformavo jo antiimperi­nės, anticarinės nuos­­tatos. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, studijavo mediciną, bet buvo pašalintas. Įsivėlė į pasikėsini­mą prieš Rusijos carą, todėl buvo penkeriems metams iš­tremtas į Sibirą. 1892 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno šei­mos dvare Teneniuose. Dalyvavo ku­riant Lenkijos socia­listų partiją, redagavo jos leidinį „Robotnik“. Už pogrindinę veiklą kalėjo. 1918 m. lapkritį grįžo į Varšuvą, perėmė valdžią ir tapo Lenkijos vadovu –Valstybės viršininku ir Vyriausiuoju vadu. Jam vadovaujant, Lenkija stabilizavosi, pelnė tarptautinį pripažinimą. 1919–1921 m. J. K. Pil­sudskio kariuomenė apgynė Lenkiją ir Vakarų Europą nuo bolševikų. J. K. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Tačiau lietuviams jo anachroniški planai buvo nepriimti­ni. Mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje. Po mirties J. K. Pilsudskio kūnas buvo palaidotas Krokuvoje, o širdis – kartu su perlaidotu jo motinos kūnu – Vilniuje, Rasų kapinėse (panaudota vilnijosvartai.lt informacija).

A. Bumblauskas, lankęsis Ši­lalėje savo 63-iojo gimtadienio išvakarėse, atskleidė ir dar vieną naujieną – netrukus turėtume išvysti televizijos laidą, kurioje bus diskutuoja­ma ir svarstoma, jog valstybės herbe greta balto žirgo (Vyčio) turėtų atsirasti ir Žemaitijos simbolis – meška. Profesorius tikino, kad ši idėja vis labiau darosi priimtina, ir vylėsi, jog kada nors taps realybe. 

* * *

„Žemaitija yra ne tik Lietuvos dalis, bet ir jos konversijos dalis – be Žemaitijos christianizacijos neįmanoma kalbėti apie visos Lietuvos christianizacijos procesą ir jos lūžius. Žemaičių klausimas – lietuvių nacijos apsileidimas. Žemaičiai – žymiai svarbesnė istorinė problema, negu etnografinis, negu tarminis regionas, o Žemaitijos ribos yra aiškios, aiškūs yra ir žemėlapiai. Visi zanavykai, Šakių rajonas, Kudirkos Naumiestis, Virbalis, Kybartai – taip pat Žemaitija ir nieko nepadarysi. Tai yra istorija. Suvalkiečiai klaikiai persigąsta, kad Žemaitijos riba eina Višakio upeliu, bet tokia yra istorija ir nieko čia nepadarysi“.

* * *

„Kalbant apie Žemaitiją, nereikia vadovautis tarme, nes Žemaitijos esmė yra tai, ką paliko Vytautas. Tikrieji žemaičiai, pagal Vytautą, atsiranda žemai, beveik ten, kur Neries žemupys, ten, kur Kaunas, Jonava, Kėdainiai, ten yra Žemaitijos genezė.Tikras žemaitis dar XVI amžiuje buvo Mikalojus Daukša, jis kalbėjo tų laikų žemaičių kalba“.

* * *

„Dūnininkai kažkada yra buvę kuršiai: Kuršėnai, Kel­mė, Šilalė, Raseiniai, Tauragė – iš kuršių atkovotos žemės. Motiejaus Valančiaus laikais Žemaitija sutapo su Kauno gubernija“. 

„Žemaitijos krikštas: chris­tianizacijos procesas XV-XVII amžiuje“

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Šilalės viešoji biblioteka vieną dieną buvo tapusi Vila Vilaite, kurioje susibūrė Pepės Ilgakojinės gerbėjai. Šventėje netrūko nutrūktgalviškų užduočių ir linksmybių, surengta dryžuotų kojinių paroda ir „pepiškų“ kasyčių kūrybinės dirbtuvės.

Pepė Ilgakojinė yra švedų rašytojos Astrid Lindgren išgalvotas knygos personažas. Tai pasakojimas apie didžiausią pasaulyje pramuštgalvę bei linksmuolę, mūvinčią skirtingų spalvų kojines. Tad netrūko mergaičių, norinčių atrodyti kaip Pepė Ilgakojinė. Tam į pagalbą Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos pasikvietė kirpėją-stilistę Emiliją Trakšelytę. Kol mergaitės gražinosi, berniukai dalyvavo žinių viktorinoje.

O koks gimtadienis be torto? Būta ir jo! Gimtadienyje dalyvavę Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos moki­niai užrašė linksmų bei šmaikščių palinkėjimų, bib­lio­tekoje susirinkę vaikų klubo „Nykštukas“ nariai skaitė ištraukas iš knygos „Pepė Il­ga­ko­jinė“. 

Šiemet rašytojai A. Lindgren būtų sukakę 112 metų. Vienos žymiausių vaikų rašytojos kūriniai išversti daugiau nei į 95 kalbas. A. Lindgren sukūrė tokius legendinius persona­žus kaip Pepė Ilgakojinė, Karl­so­nas bei Emilis iš Lione­bergos. 

Rima NORVILIENĖ 

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja 

L. ŠIMUTYTĖS-BALČIŪNIENĖS nuotr.

Nuo 2018 m. Lietuvoje vykdomas projektas „Kultūros pasas“. Jis skatina mokinių kultūros pažinimo įpročius, plečia kultūrinę patirtį. 

Obelyno pagrindinės mokyklos mokiniai taip pat dalyvauja šiame projekte. Šilalės kultūros centras, be­si­baigiant Žemaitijos metams, pakvietė mūsų mo­kyk­los 5–10 klasių mokinius susipažinti su Žemaitijos regio­no etnine kultūra per įvairias edukacijas: tradicinius šo­kius, ratelius, žaidimus bei amatus. Mokėmės liaudies šokių „Kiaulė grikiuos“, „Ci­ce­­liu­kė marce­liukė“, o vik­­rumą išbandėme žemaitiškuose žaidimuose „Per­kūns šau­­da“, „Susisuk į pak­lodę“, „Kas toliau nušoks?“

Susipažinome su tradiciniais Že­mai­­tijos amatais bei patys juos išban­dėme. Mergaitės mokėsi pasigaminti kalėdinių atvirukų, berniukai – nesudėtingų medinių žaislų. Kiti da­rė vaškines žvakes, vėlė iš vilnos. Ren­gi­nio metu pa­sigamintus darbelius ga­­lėjome parsivežti namo. 

Evelina KULIKAUSKAITĖ 

Obelyno pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.

„Snaigutė“ – prevencinė stovykla 1–4 klasių mokiniams, vykstanti visoje Lietuvoje. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje tokią stovyk­lą organizavo gimnazijos savanorės ir socialinė pedagogė.

Stovyklos tikslas – suburti mokinius prevencinei veiklai, propaguoti sveikos gyvensenos idėjas, įgyti žinių, bendravimo ir bendradarbiavimo grupėje patirties, stiprinti atsakomybę bei savarankiškumą.

Tokia stovykla bu­vo surengta ir jauniesiems šauliams.  Stovyklų metu kalbamės ir nag­rinėjame šiuolaikines prob­lemas, su kuriomis patys susiduriame. Tad bend­raminčių būryje praleistas laikas paliko neišdildomų įspūdžių. 

Nuoširdus ačiū gimnazijos savano­rėms Rugilei Daukšytei, Ga­bi­jai Pa­kal­niškytei, Irmai Kav­čins­kaitei, Alinai Petraitytei, Auš­ri­nei Ma­se­dons­kai­tei, Domantei Iva­naus­kai­tei, Beat­ri­čei Jo­kubaitytei, Kamilei Bliu­džiū­tei, Andže­likai Gerčaitei bei Ri­kan­tei Mė­li­navičiūtei.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.

Politiniai sprendimai, nukreipti į Lietuvos žemės ūkį, sukėlė ūkininkų pasipiktinimą. Prezidentas Gitanas Nausėda siūlė net 20 proc. sumažinti lengvatą dyzelino akcizui, Seimas ir Vyriausybė siekia pakelti socialinio draudimo įmokų iš individualios veiklos lubas nuo 43 iki 60 vidutinių atlyginimų. Ir nors vakar paskelbta, kad žemdirbių naudojamo kuro akcizas bus didinamas vos 7,2 proc., mūsų rajono ūkininkai, įvairių žemdirbiškų visuomeninių organizacijų buriami, taip pat pradėjo tylią ir taikią protesto akciją „Žalieji kryžiai“. Per porą savaičių įvairiuose šalies rajonuose dirbamos žemės plo­tuose, šalia kelių, pastatyta šimtai iš tolo matomų ža­lių kryžių.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.90

Baigiantis metams, vėl pasigirdo žinių apie įvairių pas­laugų branginimą. Kelis metus tylėję, apie kainų didinimą prabilo ir Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) vadovai. Beveik nėra abejonių, jog nuo naujųjų rinkliava už atliekų tvarkymą gali padidėti mažiausiai trečdaliu, o gal ir visu 40 proc. Pasak TRATC atstovų, paslaugos kainas į aukštumas kelia valstybės nustatomas taršos mokestis, kuris nuo ateinančių metų gali padidėti 3–6 kartus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.90

Lapkričio 18-ąją buvo minima Europos supratimo apie antibiotikus diena. Jos tikslas – informuoti visuomenę, kada ir kaip vartoti antibiotikus, akcentuoti atsakingo požiūrio svarbą gydantis šiais vaistais.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.89

Ne taip seniai rašėme apie vandalizmo proveržį Pajūryje, kur kažkas suniokojo tremtiniams, politiniams kaliniams skirtas atminties lentas. Tad kai savaitgalį pasipylė kaltinimai, kad neva sugriauta ir partizanų žeminė Pagramančio regioniniame parke, sunerimta, jog tai gali būti dar vienas vandalizmo atvejis. Tačiau nuvykus į vietą, paaiškėjo, jog čia darbuojasi gamta ir laikas...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.89