Kai kuriuos miestus, net jų ir neaplankius, gana lengva įsivaizduoti dėl jiems priklijuotų etikečių: Londone plačiomis gatvėmis šliaužioja dviaukščiai autobusai, fone sukasi Londono akis, o pirmame plane, žinoma, stovi raudona telefono būdelė. Saulėtoje Romoje italai maukia espreso, o vakarienei į šeimos restoranėlius eina valgyti picos. Į Barseloną važiuoja norintieji švęsti – ten vakarėlis trunka ne penktadienį ir šeštadienį, o visą savaitę. Niujorke automobilių jūroje paskendę geltoni taksi, o jų vairuotojai tuo pat metu ir signalizuoja, ir vairuoja, ir kemša hot dogus. Malaga, Stokholmas, Ryga, Edinburgas, San Franciskas, Paryžius. O Berlynas?
Prieš akis niekas neiškyla? Geriau pagalvojus, greičiausiai pasakytume, jog ten lyg ir yra kažkokie Brandenburgo vartai. Kiti galbūt įsivaizduos rūstaus veido vokietį, šaltyje stovintį prie perėjos ir kantriai laukiantį, kol užsidegs žalia šviesa, nors nematyti nė vienos mašinos. Argi?
Amerikos ir Europos žemynuose šiandien bene populiariausia subkultūra, o greičiau visos tūkstantmečio kartos ypatybė – hipsteriai, Europoje (žinoma, neoficialiai) turi savo sostinę arba bent jau miestą-favoritą Berlyną. Atrodytų beveik paradoksalu, jog hipsterių kultūra, kuriai (bent jau taip jie patys save pateikia) būdingas „man nusispjaut“ ant mados, taisyklių, moderno, inovacijų charakteris savo sostine paverstų miestą šalies, kurios gyventojams stereotipiškai būdingas griežtumas, arogantiškumas, besąlygiškas taisyklių paisymas. Be to, visiems žinoma, kad Europos Sąjungos vedlė Vokietija lyderiauja ne tik dėl griežto tono – tai yra turtinga šalis, savo inovacijomis ir moderniais, brangiais sprendimais galinti konkuruoti su galingiausiomis pasaulio valstybėmis.
Tad, hipsteriai, kodėl Berlynas?
Pirma mano kelionė pas nieką ir su niekuo buvo būtent ten – į Berlyną. Pasirinkau visai negalvodama, tiksliau, nesirinkau, už mane nusprendė pigių skrydžių bilietų kainos. Važiuoti metro iki bet kurios stotelės ir papusryčiauti svetimo miesto nežinomos gatvės kavinėje, į kurią greičiausiai niekada nebegrįšiu, buvo vienintelis mano kelionės tikslas.
Po gero pusvalandžio metro išnėrusi laukan, atsidūriau vokiškame Konstitucijos prospekte, kur ir radau savo tikslui įvykdyti tinkamą kavinę. Beveik 5 eurus kainavęs burokėlių sumuštinis, suvyniotas į senovišką sviestinį popierių ir patiektas ant medinės lentelės, buvo tikras hipsterių monumentas: ši karta dar pašaipiai vadinama ir „avokadų karta“ – dėl mados maitintis sveikai ir už tai mokėti gerokai per didelius pinigus.
Valgydama savo tariamai senoviškai (vadinasi, sveikai ir natūraliai) pagamintą sumuštinį bei gerdama beveik 4 eurų vertės kavą, pamaniau, kad toje minimalistinėje, tačiau modernu tviskančioje kavinukėje telpa visas Berlynas. Familiariai bendraujantys, bet profesionaliai nuo A iki Z kavą paruošiantys baristos tatuiruotomis rankomis ir auskaruotais veidais, perkainuota kava ir net skausmingai sveikuoliškas vegetariškas maistas be glitimo bei cukraus – modernios ir hipsteriškos kultūros mišinys, galiausiai suformuojantis keistą, šių dienų žmonėms būdingą priešpriešą. Spaudimas pritapti, neatsilikti nuo naujovių, siekis būti sėkmingiems, moderniems bei pasiturintiems niekur nedingsta. Tačiau greta atsiradusi mada naują pakeisti senu, dažytą, skanų – mažiau gražiu ar skaniu, bet natūraliu, nesigėdyti, greičiau puikuotis vilkint drabužius iš dėvėtų drabužių parduotuvių piešia naują, tarp šių dviejų barikadų įstrigusio šiuolaikinio žmogaus veidą. Toks yra ir Berlynas.
Po pusryčių kavinėje išėjau pavaikštinėti po turistines miesto vietas. Temperatūra – apie 0. Priėjusi milžiniškus Brandenburgo vartus, pirmiausia perskaičiau informacinį stendą apie jų istoriją. Pakiliai, beveik iškilmingai nusiteikusi, su krūtinę užpildžiusiu pagarbos praeičiai ir pasididžiavimo Europa jausmu žengiau pro vartus. Tik perėjus į aikštės pusę, mėgavimąsi tuo keistu kiekvieno europiečio savimeilę glostančiu jausmu pakeitė juokas – mano iškilmingą įžengimą niekiu pavertė aikštėje ant nuspalvinto dviračio pasilipęs, šalies vėliavą ir plakatus vokiečių kalba laikantis, į garsiuosius vartus atsisukęs nuogas protestuotojas.
Kas liko iš mano pasididžiavimo savo žemyno istorija? Prisidėjo ne taip dažnai patiriamas pasididžiavimas šiuolaikiniu žmogumi! Teisė stovėti išsirengus priešais vieną garsiausių Europos monumentų niekam neužkliūvant, rodo, kokia svarbi ir gerbiama tapo laisvės vertybė. Ir tai, kad ji pirmutinė, supranta net už 10 eurų sveikuoliškus sumuštinius ir kavą perkantis, už 2 eurus dėvėtų drabužių parduotuvėje apsirengęs Berlyno hipsteris.
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
