Gruodžio mėnesį vyko pirmasis „Erasmus +“ projekto „Move your body, move your mind – developing mental skills through board, field, sports and ICT games“  („Judink kūną, lavink protą – protinių gebėjimų lavinimas per stalo, lauko, sportinius ir IT žaidimus)“ partnerių susitikimas Graikijoje, Dramos miesto pradinėje mokykloje. Jame dalyvavo ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos Sigita Olendrienė bei Kristina Katauskaitė, taip pat pedagogai Italijos, Rumunijos, Graikijos ir Lenkijos.

Pagrindinis tikslas projekto – dalijimasis gerąja patirtimi, esminių kompetencijų ir gebėjimų lygio kėlimas. Mokiniai turės galimybę gerinti bendravimą užsienio kalba, ugdyti matematines ir informacinių technologijų kompetencijas.

Pirmojo susitikimo metu projekto dalyviai pristatė savo mokyklas, vykdomas veiklas. Mokytojai aptarė švietimo sistemų panašumus bei skirtumus skirtingose šalyse, dalijosi darbo mokykloje patirtimi bei metodais, IT panaudojimo galimybėmis pamokose. Taip pat aptartos tolesnės veiklos.

Po susirinkimų mokykloje susipažinome su Dramos miesto istorija, įžymiomis vietomis, lankėme archeologines vietoves, amfiteatrą, ragavome tradicinių graikiškų patiekalų,  daugiau sužinojome apie Graikijos istoriją, kultūrą bei tradicijas.

Kristina KATAUSKAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos anglų ir vokiečių kalbų mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Istorija – gyvenimo mokytoja, primenanti ir iš dalies paaiškinanti tam tikrus civilizacijos iššūkius. Atsimenamas ir pragaištingas XIV amžius, kuomet siautusi maro epidemija nušlavė apie trečdalį Europos žemyno gyventojų. Praėjus apie trims šim­tams metų, paplito sifilio infekcijos, dar vadintos meilės maru, kurio sukeltą plikimą vyrai maskuodavo perukais...

XX a. iš Afrikos pasiekė žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). Pa­tekęs į žmogaus organizmą, ŽIV dauginasi, naikin­da­mas baltuosius kraujo kūnelius, ir pereina į vėly­vąją stadiją AIDS. Pas­tarasis pasireiškia sunkiomis ki­tomis infekcinė­mis ligomis (tuberkulioze, plau­čių uždegimu, kandidoze ir kt.) ar navikais. Iki 1995 m. ŽIV ligos kompli­kacijos JAV buvo pagrindinė 25–44 m. suaugusiųjų mirties prie­žastis. Apie 50 tūkst. amerikiečių mirė nuo su AIDS susijusių priežasčių. Kai 1995 m. patvirtinus kombinuotą tera­piją, gydymas tapo prieinamas platesniam ratui asmenų, mirčių sumažėjo nuo 38,8 tūkst. 1996 m. iki 14,5 tūkst. 2000-aisiais. Skaičiuojama, kad 2018 m. pabaigoje pasaulyje su ŽIV gyveno 37,9 mln. gyventojų. Lietuvoje iki 2019 m. sausio 1 d. užregistruoti 3172 ŽIV užsikrėtę asmenys.   

Nuo 1988-ųjų gruodžio pra­džioje minima pasaulinė AIDS diena. Pažymėdami šią datą, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS cent­ro medikai kasmet kviečia ug­dymo įstaigas, visuomenines organizacijas bei kitas bend­ruomenes dalyvauti viktorinoje-protmūšyje „AIDS: geriau žinoti 19“.

Pajūralio pagrindinės mokyklos mokytojos Ligita Martinavičienė ir Ona Dvilienė šiemet organizavo vyresnių klasių mokiniams integruotą pamoką kitaip – jos metu intelektualiame žaidime dalyviai varžėsi, kas greičiau atsakys į klausimus apie ŽIV, jo plitimo būdus, prevenciją, gydymą, mokslo naujienas šiose srityse. Renginio dalyviai segėsi raudonus kaspinus – tarptautinius paramos, prevencijos bei solidarumo su užsikrėtusiais ŽIV ir sergančiais AIDS simbolius. Mokyk­los direktorė Renata Rimkuvienė išreiškė viltį, jog įvairiais renginiais, aktualios informacijos apie ŽIV infekciją sklaida dar labiau bus stip­rinamas vi­suomenės budrumas, padi­dės gyventojų informuotumas apie šias pavojingas ligas.

Mokinių komandos ap­dova­notos Šilalės visuomenės svei­­katos biuro įstei­g­tomis dovanomis.

Arūnas MIKALAUSKAS 

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas 

Onos DVILIENĖS nuotr.

Buvimą su seneliais prisimename kaip patį gražiausią laiką savo gyvenime. Senelių ir anūkų ryšys – ypatingas, kitoks nei tėvų ir vaikų. 

Seneliai su anūkais bend­rauja laisviau nei tėvai su savo atžalomis. Būna, jog vaikus griežtai auklėję žmonės anūkams nuolaidžiauja. Taip yra todėl, kad, auginant vaikus, visa atsakomybė tenka tė­vams, o seneliai anūkus prižiūri retokai, todėl tampa paprasčiau jais džiaugtis, o mažieji gauna labai daug šilumos, supratimo bei palaikymo. 

Į tradicinę Senelių šventę, ku­ri kasmet rengiama Obelyno pagrindinėje mokykloje, diedukų ir močiučių susirinko gausiai. Jie galėjo pasidžiaugti savo anūkėlių dainelėmis, šokiais, muzikavimu, žemaitišku žodžiu, kiekvienas pado­vanojo po savo nuotrauką. Rė­melius vaikai darė patys, juos puošė, dekoravo, rašė pačius gražiausius žodžius. 

Visi drauge vaišinosi kvap­nia arbata, obuolių pyragu bei kitais skanėstais. Tokie pasibuvimai dar labiau sustiprina tarpusavio ryšį.

Birutė ZDANAVIČIENĖ 

Obelyno pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė

Arvydo ZDANAVIČIAUS nuotr.

Šilalės krašto žemaičių sueigos organizuojamos kiekvienais metais. Šiemet drau­­gijos narius kvietėme į sueigą Kaltinėnuose, kuri buvo ypatinga, nes skirta Že­mai­tijos metams paminėti. Pagrindiniai renginio organizatoriai buvo Kaltinėnų mies­telio bendruomenė ir Kaltinėnų kultūros namai, etninės kultūros plėt­ros prog­ramai įgyvendinti skirta lėšų.

Paskutinį lapkričio šeštadienį iš visų rajono kampelių atvykę žemaičiai ir atsivežę Žemaičių pasus, gavo šventinį antspaudą. 

Sueigoje dalyvavo rajono va­dovai, tarybos nariai, Šila­lės kraštiečių draugijos pirmininkas, Že­mai­tijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, kuris ne tik pasveikino šventės dalyvius, bet ir padovanojo naujausių knygų. Klai­pėdos universiteto archeologas Gintautas Zabiela skaitė pranešimą apie Bilionių piliakalnio archeologinių tyrimų atradimus. 

Lietuvos pasakotojų konkurso pirmosios vietos laimėtoja Zita Grū­die­­nė nuotaikingai paporino apie piliakalnio burtus. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė Edita Merkelienė supažindino su Ši­lalės vietovardžių ypatumais.

Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos pirmininkė Jur­­gita Viršilienė pristatė drau­­gijos veiklą, numatomus at­­likti darbus. Nė vieno nepa­liko abejingo dokumentinis filmas „Ši­lalės kalvomis bėga Že­maičių plentas“, kuris skirtas plento atidarymo 80 metų sukakčiai paminėti. 

Sueigos me­tu įteikti Že­mai­čių pasai naujiems drau­­gijos nariams. Džiugu, jog atsiranda žmo­nių, norinčių dokumento, įro­dančio žemaitišką kilmę. Už žemaitiškų tradicijų puo­se­­­lė­­jimą, sklaidą, gražius bei pras­­mingus darbus no­­mina­cija „Žemai­tiš­ku­mo sargs“ įteikta ak­ty­viai Šilalės krašto žemaičių kultūros drau­gijos narei Virginijai Geš­tau­­tienei. 

Renginio dalyvius linksmi­no Kaltinėnų Aleksandro Stul­­­ginskio gimnazijos mokinių bei Kaltinėnų kultūros namų kolektyvai. Kaltinėnų miestelio bend­ruomenės narės paruošė žemaitiškų patiekalų. Jais visi vaišinomės, atsigaivindami namine gira.

Asta BATAITYTĖ

Kaltinėnų miestelio bendruomenės narė, Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos narė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Smagioji Žemaitijos upė Virvytė braižo žemėlapiuose kilpas-mink­les, šoka smagų suktinį – tarsi vaikosi vėją laukuose, kilpiniuoja, atgal sugrįžta, lyg norėdama išgirsti jau užmirštas istorijas, kurias vis dar pasakoja snaudžiantys pakrančių piliakalniai, šlamantys ąžuolynai, girgždančios sodybų šulinių svirtys...

Šiemet aš vėl dalyvavau dailininkų plenere Luokės apylinkėse, svetingoje Vilijos ir Vinco Jackevičių sodyboje, vėl sveikinomės su Šatrija, klausėmės gervių, apuokų ir volungių, kopinėjome Medupio bičių dovanas.

Bet man vis rūpėjo prakalbinti Virvytę ir štai aš, jau įsitaisęs jos kranto atšlaitėje, gaudau akvarele upės srauto bangelių atspindžius – gal pavyks atskleisti jos žaismėje užkoduotas šio krašto paslaptis. Teškena vanduo per akmenis, nusijuokia: nori sužinoti, kas toks buvo šio krašto herojus Tadas Blinda. Razbaininkas ar svieto lygintojas? Keliauk su manimi į Kinčiulių kaimą, kur Tadas gimė, užsuksime ir į Ubiškę, jos bažnyčioje Tadas krikštytas, o už Tryškių aplankysime Paragių dvarą, kur kažkada gyveno rašytoja Lazdynų Pelėda, pirmoji panorusi papasakoti lietuviams apie Tadą Blindą.

Sudėtingais laikais gyveno šis jaunuolis. Jam buvo tik pen­kiolika, kai nutilo 1863-iųjų sukilimas, po kraštą dar il­gai klaidžiojo abejonės: ar teisingi laikai, papročiai, ar taip bajorų ir valstiečių bendra kova su caru turėjo pasibaigti... Matyt, paviliojo Tadą sukilėlių laužų romantika, gal buvo ką girdėjęs ir apie senus, legendinio savo bendravardžio Tado Kos­ciuškos žygius.

Dvylika metų truko nuotykingi Tado Blindos – svieto lygintojo – žygiai, liūdnai pasibaigę Luokėje, Šv. Jurgio jomarke 1877-aisiais. Tadas, jo bendrininkai per tą laiką buvo primiršę kilnius siekius, nebeskyrė, kas ko nusipelnęs, nuskriaudė ne vieną varganą sodietį, tuštino ir kupinus, ir kiau­rus aruodus, grobė ūkininkų arklius. Vietiniams tik­rai buvo įkyrėjęs razbaininko nartumas, smuklių didvyrio šlovė.

Bet po Tado žūties tamsieji kaimyno darbeliai greitai užsimiršo, linksmo būdo žemaičiai kūrė vieną už kitą smagesnes istorijas apie Blindą, senoliai lenktyniavo, kas daugiau svieto lygintojo kovingų negandų prisimena...

Klyktelėjo eglėje juodoji meleta – nutrūko mano pokalbis su Virvyte. Bet gal ne? Meleta pakilo nuo šakos, sparnu kepš­telėjo kankorėžį, ir lyg tamsus šešėlis padange nulingavo Bivainių girios link. Gal ten apsilankyti kviečia ir mane?

Patraukiau meletos nurody­ta kryptimi. Vasaros saulės kait­roje iki dykumų smėlio spalvos išblyškęs vieškelis atvedė į Tado Blindos žaliąsias valdas. Bivainių girioje dar glaudžiasi viršūnėmis razbaininkų priesaikas menančios pušys, tamsiai žaliame pelkėtame eglyne kažkas krebžda, slapstosi... Suklusau, bet netrukus atlė­go – tai tik šernų būrelis miklina šonus, mane pajutę, nugarmėjo miško tankmėn.

Girios prieigose aptikau šim­tametę koplytėlę, spėju, ji bu­vo pastatyta keliauninkams padrąsinti, mat pasimeldus, paprašius aukštesniųjų galių pagalbos, ramiau į Ubiškę kulniuoti. O iki jos net keturi kilometrai gūdžiu mišku, kuris dar garsus baugiais nutikimais!

Jau mūsų amžininkai kraštotyrininkai surinko, užrašė Že­maitijoje daugybę padavimų apie Blindos žygius. Ko­lūkinės epochos laikais vietinių literatų buvo sukurta (gal prisižiūrėjus filmų apie Robiną Hudą) naujų Bivainių girios istorijų. Jų veikėjai buvo įprasti nuotykinės literatūros herojai – žandarai, dvarininkai, kunigai, kariškiai, elgetos, minimas net kunigaikštis Oginskis. Puse lūpų kalbėta ir apie paslėptus Blindos lobius. Jie dar nesurasti, tad ir aš, grįždamas į Luokę, atidžiai dairiausi, įsidėmėjau tokį kerėplą, bene trijų šimtų metų senumo klevą. Po jo kreivomis šaknimis tikrai užtektų vietos apkūniai puodynei su aukso rubliais! Bet, atrodo, vėl išgirdau tylų Virvytės šnaresį: pasižvalgyk mano vagoje, po didžiuoju akmeniu ties Kinčiulių kaimo brasta.

Luokėje nėra jokio atminimo ženk­lo, skirto Tadui Blin­dai. Daugelio vietinių nuomone, jis paprastas plėšikė­lis, kurių ir šiais laikais pasitaiko. Svars­tau, gal tikrajam Blindai užtektų simbolinio kauburėlio miestelio kapinėse, tačiau jo antrininkui, literatūri­niam herojui, ki­no filmų didvyriui, svieto lygintojui, reikėtų kokio nors paminklėlio. Kas­met šį miestelį aplanko vis daugiau smalsių turistų, kurie ieško tik­ra medijų žvaigžde tapusio legendinio teisybės gynėjo gyvenimo pėdsakų.

Naujasis Tadas Blinda, ku­rį dabar jau pažįsta visa Lie­tuva, pradėtas kurti apie 1900-uosius. Rašytoja Laz­dynų Pelėda savo surinktą medžiagą apie realųjį Tadą Blindą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žem­kalniui. Jo sukurta drama susilaukė didelio pasisekimo. Spek­taklis apie svieto lyginto­ją pirmą kartą pastatytas Vil­niuje 1907 m., dra­ma išleista atskira knyga.

Vė­liau, XX a. viduryje, nė vie­nas leidinys, skirtas turistams, ke­liau­­tojams po Že­­­maitiją, nepamiršo plačiai aprašyti Tado Blin­dos, Luo­kės apylinkių herojaus, žygių. Ta­čiau la­biau­siai svieto ly­gin­toją išgarsi­no Lie­tu­vos televizijos fil­mas, sukurtas pa­gal Ri­manto Ša­velio ro­maną. Ke­turių dalių se­rialas ek­ra­nuose pasiro­dė 1972 m. Iki šiol neblėsta ir 2011-aisiais sukurto kino filmo apie Ta­dą Blin­­­dą šlovė. Garsusis raz­bai­nin­­kas tapo ir populiaraus miu­­ziklo herojumi.

Netikėtai smagiu rakursu Ta­­do Blindos nuotykius prisiminė garsus Lietuvos dailininkas karikatūristas Fridrikas Sa­mu­kas, praeito amžiaus sep­­­­tintajame dešimtmetyje sukūręs komiksą apie Že­mai­­tijos svieto lygintoją. Ko­mik­­sas bu­vo išspausdintas to me­to populiariame humoro žur­nale „Šluota“. Manau, F. Sa­­muko sukurtas pieštinis Ta­das Blinda galėtų tapti naujuoju turistiniu Blindos įvaizdžiu. Vertėtų komiksą išleisti atskira knygute – tai būtų puikus suvenyras keliaujantiems po Žemaitiją, lankantiems Luokę, Šatriją, slap­tin­gas pavirvyčio girias.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS,

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės

Adventas. Šventinis šurmulys. Didžiųjų švenčių laukimas. Nors užplūdusi dargana, vėsa ir drėgmė pranašauja artėjančią šaltą žiemą, tačiau tie kasdieniai rūpesčiai mus sušildo, sutelkia arčiau šeimos, arčiau savų, artimų ir mielų. Tik neatrodo, kad šis iškilus metas būtų apėmęs mūsų rinktos valdžios žmones...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.95

Neseniai artimą žmogų palaidojusi moteris skambino į visas institucijas ir prašė užtarimo – jos įsitikinimu, mūsų rajone mirusiųjų kūnais rūpinamasi netinkamai. Tačiau teisininkai ir medicinos ekspertai sako priešingai ir aiškina, ką galima ir ko šiukštu nevalia daryti, kai žmogus aptinkamas negyvas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.95

Biudžeto lėšomis pastatytas ir Šilalės sporto mokyk­los padaliniu tapęs baseinas pirmiausia turėtų būti skirtas sveikai gyvensenai formuoti ir mokinių sportiniams pasiekimams ugdyti. Tačiau, atrodo, vis labiau linksta į komerciją. Ir ne vien dėl to, jog reikia lėšų baseinui išlaikyti. Tokios paslaugos, kaip kavinė, tėvų įsitikinimu, siūlanti vaikams sveikatai kenksmingus produktus, ne tik neduoda apčiuopiamos naudos, bet ir niekais paverčia visas pastangas ugdyti sveiką gyvenseną.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.95

Kvėdarnos parapija šiemet mini 450 metų sukaktį. Bažnyčios įtaką miestelio bend­ruomenės formavimuisi bei žmonių gyvenimui, pasitelkdami jų prisiminimus bei apmąstymus, analizuoja dabartinis parapijos klebonas kun. Edgaras Petkevičius, vikaras Kazys Žą­sy­tis, bažnyčios pastoracinės tarybos nariai, seniūnas Aivaras Do­bi­las bei kt.

Nuo 1569 m., kai buvo įs­teigta parapija, Kvėdarnoje bažnyčios statytos net šešis kartus. Dabartinė baigta ant­rojo pasaulinio karo me­tais, todėl dar yra tai pri­si­menan­čių žmonių. Ji vienintelė Ši­la­lės dekanate neturi aukšto varpinės bokšto, nors pagal projektą jis buvo numatytas. Kaip šią istoriją aiškina vietiniai žmonės?  

Eugenijus Ivanauskas. So­viet­mečiu rajono spaudoje bu­vo išspausdintas straipsnis, atseit klebonas J. Latvis pragėrė pinigus, ir bažnyčia liko be bokšto... Pagal mano tėvų pasakojimus, bažnyčios archi­tektas įvertinęs, jog statinys esantis labai masyvus, o gruntas vandeningas, todėl pama­tai gali neatlaikyti aukšto bokš­to svorio. 

Jeronimas Oželis. Be to, baž­nyčią statę žmonės pasakojo, kad ji iškilo ant ąžuolinių klojinių, nors kai kurie tikina, kad jų nėra.

Kuo išskirtinis dabartinių maldos namų atsiradimas? 

E. Ivanauskas. Kiekvienas pa­rapijos ūkininkas vežė jos statybai akmenis, jautė pareigą ir garbę čia dirbti. Be to, ir kun. J. Latvis griežtai reikalavo prisidėti. 

J. Oželis. Dabartinė bažnyčia pastaty­ta iš akmenų ir plytų, kitaip nei visos ankstesnės, kurios bu­vo medinės ir, kilus gaisrams, sudegdavo.

Audrius Skurdelis. Ir dabartinė antrojo pasaulinio ka­ro metais degė: gaisro pasek­mes galima pamatyti, lipant laiptais prie vargonų. Įdomi dar vie­na bažnyčios vieta – rūsys po grindimis. Keičiant jas, įėjimo į rūsį nepalikta. Ko­kia buvo jo paskirtis? Gal iki kito jubiliejaus išsiaiškinsime. 

Kvėdarnos parapijoje dar 1871 m. mūrinėje šventoriaus tvoroje buvo įrengtos Kry­­žiaus kelio stotys (koplytėlės). Pamažu jos sunyko ir, matyt, atnaujinant akmeni­nę tvorą, išvis buvo sunaikintos. Ar Kryžiaus kelio vaikščiojimo tradicija dar gy­va Kvė­darnoje? Ar dar galima išgirsti Kal­va­ri­jos kalnų gies­mių? 

Albinas Rimkus. Kaip per miglą prisimenu senąją tvorą. Ji buvo akmeninė, stogelis dengtas medinėmis lentelėmis. Jis pakeistos cementiniu prie kunigo Radveikio. Kryžiaus kelio tradicija Kvė­dar­noje dar gyva. Daugelis se­nesnių žmonių moka giesmių melodijas ir jungiasi prie giedotojų, einant Kryžiaus kelią. Tačiau šiuo metu nėra grupių, kurios nuolat giedotų per šermenis. Tokia grupė buvo prieš porą metų. Giedotojai dar gyvi, bet nebegieda. Pasi­rodo ir naujų, bet jų giedojimas jau šiuolaikiškas.

1609 m. Kvėdarnoje įkurta parapinė mokykla, kuri buvo uždaryta tik po 1863–1864 m. sukilimo. Taigi daugiau nei du šimtmečius švietimu rūpinosi parapija ir tik XX a. pra­džioje pradėtos steigti vals­tybinės mokyklos. Kokia šian­­dien parapijos įtaka švie­­ti­mui? Kaip bend­radarbiauja bažnyčia ir gim­nazija, ugdydamos jau­nąją kartą? 

Loreta Pociuvienė. Kiek­vie­­­nas parapijiečių susitikimas šv. Mi­šiose, šventėse bei pan. yra ir švietėjiškas renginys, bet parapijos gyvenime tie­­­siogiai da­lyvauja per mažai jau­nų žmonių, mokyklinio am­­­žiaus vaikus auginančių tė­­­vų, pe­da­gogų. Tačiau baž­ny­­čios ir gim­nazijos bend­ra­dar­bia­vi­mas yra pakankamai glaudus. Labai džiugu, jog gimnazijos šventėse beveik visada dalyvauja parapijos klebonas. Jo aukojamos šv. Mišios sukuria ypatingą atmosferą. Ypač džiaugiuosi gimnazijos jaunųjų maltiečių, jų vadovių Verutės ir Virginijos, tikybos mokytojos Jurgitos ir bažnyčios bendradarbiavimu bei prasmingais darbais. Esame nedidelė bendruomenė, tad šventės dažnai mus su­jungia.

Tarpukariu Kvėdarnos pa­ra­pijoje veikė nemažai katalikiškų organiza­ci­jų: An­ge­lo Sargo vaikų są­jun­ga, Pa­vasarininkų, Lab­da­rin­go­ji, Ka­talikių moterų draugijos, Ka­­talikų veikimo cent­ras. Ar šiandien kvėdarniškiai noriai jungiasi į organizacijų arba mažesnių parapijos vie­netų veiklas? Kaip atrodo jaunųjų parapijiečių ugdymo procesas? 

Jurgita Skurdelienė. Į parapinę veiklą buriasi vis daugiau žmonių. Parapijoje veikia Marijos legionas, klebono rūpesčiu susibūrė maldos grupė „Motinos maldoje“. Na, o „Carito“ veikla įrodo, jog su Dievo pagalba viskas įmanoma. Ži­no­ma, norėtųsi, kad daugiau vidutinio amžiaus žmonių ir jaunimo rastų laiko maldai. Parapijoje ir gimnazijoje aktyviai veikia jaunieji maltiečiai, lankantys senelius globos namuose.

Šiemet jau 20 kartą bus rengiama sakralinių giesmių šventė. Kun. K. Žąsytis yra vienas iš jos iniciatorių. Kodėl šventei pasirinkti tituliniai Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo atlaidai?

Kun. K. Žąsytis. Idėją rengti sakralinių giesmių šventę pasiūlė Žadeikių pagrindinės mokyklos direktorius, dabar jau amžinatilsį Bro­nislovas Alek­sandravičius. Nutarėme, kad tinkamiausia data būtų titu­liniai Kvėdarnos Švč. Mer­ge­lės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčios atlaidai, švenčiami gruodžio pradžioje. Džiu­gu, jog sakralinių giesmių šventė tapo tradicija.

Kvėdarnos seniūnijos herbe vaizduojamas šv. Kazi­mie­­ras. Ar yra daugiau šv. Ka­­zimiero ženklų ir sąsajų Kvė­darnoje? Kodėl herbe vaiz­duojamas šis šventasis?

Aivaras Dobilas. Herbą ir antspaudą Kvėdarna gavo 1792 m., kai Stanislovas Au­gus­tas, Ketverių metų Sei­mui priėmus sprendimą, Kvė­dar­nai suteikė Mag­de­bur­go teises. Kodėl būtent šv. Ka­zi­mie­ras? Net ir vyresni žmonės negali to pasakyti. Viena iš versijų – anksčiau čia vykda­vo šv. Kazimiero atlaidai. Dabar šv. Kazimiero atvaizdas yra Kvė­darnos herbe, vėliavoje, prieš du dešimtmečius pastatytas Kvėdarnos šviesuoliams skirtas paminklas su šio šventojo atvaizdu, šiemet šv. Kazimiero figūra išskaptuota ir ant šoninių bažnyčios durų.

Kvėdarnos parapija tu­ri 13 maršalkijų. Kaip į para­pijos gyvenimą įsitrau­kia Vis­džiauguose, Dro­būkš­čiuo­se, Žadeikiuose gyvenantys parapijiečiai, kurie pagal teritorinį suskirstymą priklauso kitoms seniūnijoms? Ar vadina jie save Kvėdarnos parapijiečiais? Kokios šiandien yra maršalkų pareigos? Kaip dabar žmonės reaguoja į kalėdojimą ir ar šiandieninis skiriasi nuo ankstesnių laikų?

Jonas Vėlavičius, Regina Tar­vydienė. Taip, minėtų vietovių žmonės jaučia­si Kvė­dar­nos parapijiečiais. Pa­gal išlikusius dokumentus, dar XVII a. pabaigoje Vis­džiau­gai buvo padovanoti Kvė­dar­nos parapijai. Čia mūsų gyvenimo pradžia ir pabaiga: priimti sak­ramentai, lan­komos šv. Mi­šios, atlaidai, parapijos kapi­nė­se ilsisi mūsų protėviai. Be Visdžiaugų, maršalkijai priklauso Palaivio, Jonaičių, Pas­kar­biškių ir Lomos kaimai. Da­bar jie gerokai apnykę, o kar­tu sumenkusi ir gyvoji atmintis. Didžiuojamės, jog  Kvėdarnos bažnyčios varpas yra mūsų kaimyno Leono Jan­kausko auka. Jis, užsidirbęs pinigų Amerikoje, 1924 m. nupirko varpus Kvėdarnos ir Pa­jūrio bažnyčioms. Nelengva buvo pasiekti bažnyčią mūsų protėviams, mat esame upės Jūros kilpoje, o tilto ar liepto per ją nebuvo: tekdavo bristi, keltis keltu. Dabar viską turime, tad važiuojame automobiliais.

R. Tarvydienė. Visais klausimais kreipiamės į maršalką J. Vėlavičių, kuris žino visus parapijos reikalus, padeda išlaikyti Paskarbiškių kop­lyčią, palaiko kalėdojimo tradiciją. Kiek žinau, ji žmonėms yra labai svarbi. Mama vis kartodavo dar iš sa­vo mamos girdėtą posakį: „Bai­giantis metams, svarbiausi du darbai: kopūstus „susidėti“ ir kalėd­ninkus priimti“. Tada būdavo aplankomi visi parapijiečiai. Dabar, anot Jono, kalėdojimui ir pusdienio užtenka.

Kvėdarnos parapijoje klebonas kun. E. Petkevičius kunigauja jau daugiau nei trejus metus. Per šį laiką įvyko nemažai pokyčių: pakeisti bažnyčios langai, įstatytos originalios fasadinės durys, atnaujinta vyrų zakristija, koplytėlė šventoriuje, įreng­tas elektrinis kariljonas. Vyksta adoracijos, susitaikinimo ir sutvirtinamųjų savaitgaliai, bažnyčioje įsteigta biblioteka ir kt. O kas pradžioje labiausiai nustebino ir prie ko teko priprasti? Kaip galima apibūdinti Kvė­darnos parapiją? 

Kun. E. Petkevičius. Atvy­kus į naują vietą, visų pirma svarbu pažinti parapiją ir jos žmones. To neįmanoma padaryti per kelias savaites. Skuboti ir vienašališki sprendimai sulaukia prieštaringų vertinimų, nors to išvengti turbūt irgi neįmanoma. Manau, jog žmonės visose parapijose tokie patys: užsidegę ir abejingi, užimti ir pavargę, veiklūs ir neturintys laiko. Imantis bet kokių iniciatyvų, svarbu pelnyti parapijiečių pasitikėjimą ir pritarimą, nes tik tai gali duoti rezultatų.  Kvėdarnos parapija yra gyva krikščioniško tikėjimo ir maldos tradicijų puoselėjimo bend­rija, antra pagal dydį dekanate. Mes, kunigai, ateiname į parapiją, darbuojamės ir po kurio laiko išeiname. Parapijos ir jos tikinčiųjų išpažįstamas Gyvasis Dievas gyvuoja amžiais. Ši graži Kvėdarnos parapijos sukaktis tai patvirtina.

Viktoras URBIS

Spalio pabaigoje vieno Laukuvos gyventojo namuose apsilankę policijos pareigūnai aptiko net 726 pakelius kontrabandinių cigarečių ir šiek tiek alkoholio. Nors laukuviškiui Petrui G. taikyta administracinė atsakomybė, šitą poelgį įvertino Šilalės teimo rūmai. Nelegalių prekių savininkui skirta poros tūkstančių bauda. Tiesa, šis sprendimas dar gali būti apskųstas aukštesnės instancijos teismui.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

POLICIJOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.94