Būtent tokį klausimą pastaruoju metu užduoda gyventojai, matantys netvarką prie naujo ir modernaus miesto restorano. Tačiau jo savininkai tikina, jog atsakomybę dėl besimėtančių šiukšlių jų valdose privalėtų prisiimti atliekų išvežimo paslaugas teikianti įmonė ir už tai atsakingas Tauragės atliekų tvarkymo centras (TRATC), nesugebantis tinkamai organizuoti darbo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.97

Praėjusi savaitė lyg ir niekuo neišsiskiria iš kitų vėlyvojo rudens (nedrįstume sakyti žiemos) laikotarpių. Šalta dulksna, viena kita pasiklydusi snaigė, smelkiantis vėjas ir drėgmė, kai kiekvienas gyvas padaras ieško, kur pasislėpti, pratūnoti šį neaiškų metą, apie kurį žmonės sako: nei velnias, nei gegutė.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.97

Kiekvieną dieną tūkstančiai Lietuvos gyventojų kompiuteryje ar mobiliajame telefone jungiasi prie elektroninės bankininkystės, saugo verslo ir asmeninius duomenis įrenginiuose ar debesyje, naudojasi dešimtimis programėlių mobiliuosiuose įrenginiuose. Tačiau ar kasdien atlikdami šiuos mums jau tokius įprastus veiksmus susimąstome apie savo duomenų saugumą? Atlikta apklausa parodė, kad 78 proc. Baltijos šalių gyventojų visiškai nesirūpina arba tik labai mažai rūpinasi duomenų saugumu, 60 proc. nežino, kaip elgtis, jei į jų paskyrą arba įrenginį buvo įsilaužta, o net 93 proc. Lietuvos gyventojų visiškai nesinaudoja arba naudojasi tik keliais saugumo ekspertų patarimais.

Remiantis 2019 m. parengtu tyrimu, duomenų pažeidimų sukeliami vidutiniai nuostoliai per pastaruosius penkerius metus išaugo 12 proc. ir dabar siekia apie 3,92 mln. dolerių. Tad ar neturėtume labiau susimąstyti apie savo saugumą kibernetinėje erdvėje?

Technologijų kompanijos užsakymu atlikta apklausa apie kibernetinį ir mobiliųjų įrenginių saugumą parodė, kad tiek Lietuvos, tiek Baltijos šalių gyventojai turi per mažai informacijos apie galimus kibernetinius pavojus arba mano, kad jiems negresia susidurti su asmeninių duomenų vagystėmis. „Tyrimo rezultatai parodė, kad Baltijos šalių gyventojai ne tik mažai rūpinasi savo saugumu skaitmeninėje erdvėje, bet 60 proc. jų nežino, kaip elgtis, jei į jų paskyrą arba įrenginį buvo įsilaužta. Taip pat net 93 proc. Lietuvos gyventojų visiškai nesinaudoja arba naudojasi tik keliais kibernetinio saugumo ekspertų patarimais“, – sako „Samsung Electronics Baltics“ pardavimų verslui skyriaus vadovas Baltijos šalims Vaidas Bielinis.

Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) vadovas dr. Rytis Rainys teigia, kad nors 2018 m. Lietuvoje kibernetinių incidentų buvo registruota 3 proc. mažiau nei 2017 m., kibernetinio saugumo požiūriu tiek praėjusiais metais, tiek šiais Lietuvoje buvo gausu įvykių.

„Praėjusiais metais Lietuvoje registravome 53 tūkst. 183 kibernetinius incidentus, t. y. daugiau nei 1000 atakų per savaitę. Nors bendra kibernetinių incidentų statistika rodo nedidelį jų sumažėjimą, tačiau šios atakos tapo sudėtingesnės ir kompleksiškesnės“, – sako NKSC vadovas.
Pasak ekspertų, kibernetinio saugumo rizikos vis labiau didės, jų pasekmės turės vis didesnį poveikį, o kibernetinių nusikaltimų sukeliami nuostoliai augs. Remiantis amerikiečių kompanijos „Juniper research“ duomenimis, kibernetinių atakų nuostoliai 2019 m. viršys 2 trilijonus dolerių.

R. Rainys pažymi, jog praėjusiais metais išaugo kibernetinių atakų skaičius, nutaikytas į valstybinio sektoriaus institucijas.

„Nemaža dalis visos kenkėjiškos kibernetinės veiklos yra nukreipta į viešąjį sektorių. Tai reiškia, kad yra nusitaikoma į Lietuvos energetikos, finansų, saugumo politikos, užsienio reikalų sektorius. Kitas svarbus dalykas, ką mes pažymėjome ir savo ataskaitoje – daugiau kaip pusė Lietuvos svetainių yra pažeidžiamos“, – pabrėžia specialistas.

Atliktas tyrimas atskleidė, jog trečdalis Baltijos šalių gyventojų nėra nė karto pasikeitę el. pašto slaptažodžio, 52 proc. lietuvių nėra keitę savo išmaniojo telefono slaptažodžio, o 20 proc. iš viso nenaudoja jokio išmaniojo telefono užrakinimo kodo.
„Mūsų tyrimas parodė, kad lietuviai gana mažai įsigilinę į duomenų saugumo temą. Beveik pusė respondentų per pastaruosius 6 mėnesius teigia neskaitę nė vieno straipsnio, nematę nė vienos televizijos laidos ar negirdėję nė vienos radijo laidos apie saugumą skaitmeninėje erdvėje. Akivaizdu, jog ne visada įvertiname su šia tema susijusias grėsmes. Palyginimui: viena apklausa yra parodžiusi, jog amerikiečiai labiau bijo kibernetinių atakų nei fizinių išpuolių, įskaitant terorizmą, smurtinę mirtį ar seksualinį priekabiavimą“, – situaciją komentuoja V. Bielinis. Pasak jo, silpnoji grandis, siekiant apsisaugoti nuo tokių incidentų, yra žmonės.
„Prisiminkime prieš metus Lietuvoje kilusį „Yandex. Taxi“ skandalą. Nors įspėjimų apie duomenų saugumą ir galimas grėsmes netrūko ir netrūksta, šiandien programėlė ir toliau veikia. NKSC ataskaitoje buvo rašoma, jog ši programėlė reikalauja prieigos prie didelio kiekio jautrių duomenų ir leidimo naudotis įrenginio funkcijomis bei juos perduoda į Rusiją. Tačiau šiandien tikrai yra žmonių, kurie ir toliau siunčiasi šią programėlę, nepaisydami nei žiniasklaidoje mirgančios informacijos, nei valstybinių institucijų perspėjimų. Vartotojai dažnai patys save stato į pavojų, elgdamiesi neatsargiai ir sudarydami galimybę kenksmingai programinei įrangai patekti į jų įrenginius“, – įspėja ekspertas.

V. Bielinis primena, kad reikėtų ir toliau intensyviai inicijuoti visuomenės švietimo projektus, aktyviau skleisti informaciją apie apsisaugojimo būdus.

Išmaniųjų telefonų gamintojai, siekdami užtikrinti visapusišką telefono duomenų apsaugą, iš anksto įrenginius aprūpina specialiais saugumo sprendimais. Todėl vartotojai, ketindami įsigyti naują išmanųjį telefoną, turėtų atsižvelgti ir į šį aspektą.

O ką galime padaryti mes patys?

„Manau, visi žinome pagrindines taisykles, kaip geriausiai apsaugoti savo mobilųjį telefoną ir kitus įrenginius. Tai reguliarus programinės įrangos atnaujinimas, stipraus lygio slaptažodžiai ir reguliarus jų keitimas. Taip pat rekomenduojama nesisiųsti programėlių iš nepatikimų šaltinių, o gavus neaiškų elektroninį laišką ar žinutę, patartina juos ištrinti. Tai yra patys paprasčiausi veiksmai, kuriais galime apsaugoti savo duomenis bei informaciją“, – pataria V. Bielinis.

„Šilalės artojo“ inform.

Laukdami didžiausių metų švenčių, kai prie vieno stalo susės visa šeima, iš anksto džiaugiamės būsima bend­ryste, galvojame, kuo tą ypatingą Kūčių vakarą vieniems kitus nudžiuginti. Šventės yra laikas, skirtas iš šono pažvelgti į save, pasidžiaugti ta gyvenimo dovana, kurią, mums gimstant, įteikė Kūrėjas.

Žiūrėti į gyvenimą tokiu pat giedru žvilgsniu, kokiu į mus žiūri Aukščiausiasis, linki ir prieš didžiąsias metų šventes Šilalės dekanato parapijas lankantis Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Šis kalėdinis pokalbis – apie šventės prasmę, dovanos reikšmę, apie mūsų ambicijas, galimybę keisti pasaulį ir tikrąjį Kalėdų stebuklą, be kurio neturėtume ir tikėjimo.  

– Kalbėti apie Kalėdas, Ad­ventinį laiką reiškia kalbėti apie dvasingumą, Dievo vietą mūsų gyvenime. Bet Kalėdos yra šventė ir tiems, kurie negalvoja apie tikrąją jų dvasią.

– Kalėdos visus sujungia, tuo mes ir skiriamės nuo kitų civilizacijų. Šios šventės šak­nys labai gilios, jos ištakos – senovės graikų, romėnų pasaulyje, kur švęsta saulės grąža. Krikščionys perėmė šitos datos simbolizmą ir per senųjų kultūrų suformuotas tradicijas švenčia Kristaus, kuris tapo pasaulio šviesa, gimimą. Taip dienos ilgėjimas tampa simboliu, išreiškiančiu gerumo, grožio ilgesį. 

Kristus mums, krikščionims, yra į pasaulį ateinančios šviesos simbolis. Todėl teisę švęsti turi visi. Ir tai labai gražu, nes Kalėdos suartina, suvienija bendruomenę. 

– Dar neprasidėjus Adven­tui, fejerverkai paskelbia šven­čių laukimą – nušvinta aikštės, pailgėja eilės prekybos centruose, perkame kone viską iš eilės. Ar dova­nos gali būti dvasingos? Ir kas Jums yra dvasingumo pavyzdys? 

– Dovana yra labai gražus gestas, suteikiantis dėmesį kitam. Ji atspindi tą žmogų, kuriam yra skirta, bet ir daug pasako apie dovanotoją, kuris, ruošdamas dovaną, galvoja apie kitą žmogų: svarsto, kas jam patinka, kas jį pradžiugintų. Dovanos dvasingumas atsiranda per santykius. Į tai, ką dovanojame kitiems, įdedame dalelę savęs, todėl dovana yra tarsi dviejų žmonių susitikimas. 

Tradicija per Kalėdas keistis dovanomis yra labai graži, nes pats Kristus yra dovana žmonijai – Dievas mums ją įteikė kaip viltį. Pirmiausia – nemirtingumo viltį, kad žinotume, jog su kapo duobe šitos istorijos nebaigsime, nes ji tęsis amžinybę. Ir tai mus įkvepia į gyvenimą žiūrėti su džiaugsmu ir ramybe, žinant, jog viskas bus gerai, nes esame Kūrėjo rankose. Jis mus aplankė, pažįsta ir laukia. 

Aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė – siekis tapti dovana kitam žmogui ir pačiam Dievui. Čia ir yra dovanos dvasingumas, nes dovanojimas turi ne tik socialinę, bet ir teologinę reikšmę. Dovanų esmė yra labai graži, tik kartais mes pernelyg sureikšminame jų pirkimą ir perlenkiame lazdą. 

– Nemažai daliai mūsų visuomenės didžiausia vertybė yra pinigai: jei jų nestin­ga – viskas gerai, jei trūksta – nieko nenoriu, visi blogi. Pi­nigai tapo savotiška dievybe, valdančia žmogų. Esate sakęs, jog augote šeimoje, kur pinigų ne visada būdavo. Ar dėl to kada nors jautėtės nelaimingas?

– Niekada nesureikšminau jų trūkumo, nes mes, vaikai, to nesupratome. Ką turėjome, to užteko. Būdamas neturtingoje šalyje, gali pastebėti, kad vaikai, kurie neturi nieko, linksmai žaidžia, nes priima pasaulį tokį, koks jis yra. Jie nekelia sau tokių lūkesčių, kuriuos mes, suaugusieji, sau keliame ir dėl to kenčiame. Užuot pasidžiaugę paprastais dalykais – prie stalo susėdusia šeima, uždegta žvake, ramiu pokalbiu, graužiamės, jog galbūt mūsų indai ne tokie prabangūs, kaip pas kaimyną, gal jis ne taip gausiai nukrautas valgiais...

Pasaulį turėtume priimti taip, kaip priėmė jį Viešpats, gimdamas prakartėlėje. Jis parodė, kad nėra blogo adreso ir blogų aplinkybių, jei į šį pasaulį žiūri kaip į Dievo kūrinį. Gyvenimas – dovana, tai, ką turi – dovana, ir jei kremtiesi ir pyksti, kad ji nėra tokia didelė, kokia galėtų būti, gali prarasti viską. Kaip pasakoje apie auksinę žuvelę. 

Nepamatuoti norai yra mū­sų džiaugsmo vagys, todėl turime save stebėti. Kai įvairių troškimų kartelę užkeliame labai aukštai, tai, kas turėtų džiuginti, liūdina. Šitai karštligei nereikia pasiduoti. 

– Gyvenimo tempas greitėja, ne visi su juo suspėjame, o tada nusvyra rankos, užpuola ligos, kartais ir dvasinės. Kodėl taip nutolome vieni nuo kitų, tapome pikti, net su artimiausiais žmonėmis bend­raujame tik socialiniuose tinkluose, nerandame laiko paskambinti, susitikti?

– Nuo savo istorijos aušros žmonija kūrė ritualus, leidžiančius bent trumpam stabtelėti. Galima juos pavadinti disciplina: laiko, darbo, poilsio. Disciplina labai svarbi. Juk skambantis varpas visada pranešdavo, kad atėjo maldos laikas, žmogus atidėdavo darbus ir eidavo melstis. Bet kai pradėjome nebevertinti gyvenimo ritmo, kurį geriausia vadinti ritualu, gyvenimas tapo darbų ir rūpesčių virtine. Nebeturime laiko stabtelėti, pabūti su savimi, pailsėti, pasimelsti. Dėl to mums ir atrodo, kad pasaulis greitėja – net vaikai sako tą pastebintys. 

Mūsų protėviams ritmą nustatydavo gamta. Jie eidavo gulti sutemus, keldavo švintant. Bet kai atsipalaidavome nuo gamtos, ritmas sutriko. Tu­rime šviesą – galime dirbti per naktį, gyvulių nebelaikome, dingo ir ritualai. Liko vienas, ištisinis veikimas, kuris daro gyvenimą sunkiai pakenčiamą. Žmonės pervargsta, nebelieka džiaugsmo, kurį duoda stabtelėjimo momentai. 

Juokaudamas sakau, jog tarp dešimties Dievo įsakymų nėra įsakymo „Dirbk“, bet „Švęsk“ yra. Tarsi iš anksto būtų numatyta, kad mes daugiau prob­lemų turėsime ne dėl darbo, o dėl stabtelėjimo. Tai rodo, jog žmogaus prigimtis taip stip­riai linkusi į darbą, kad jis pamiršta sustoti ir pasidžiaugti gyvenimu. O tai yra labai blogai. Nes jei nesustoji, nepajunti laiko tėkmės, jis visas tarsi dega, ir tai kelia nerimą ir nepasitikėjimą.

– Gal galėtumėte patarti, kur ieškoti stiprybės, rasti savyje jėgų stabtelėti ir pamąstyti?

– Siūlyčiau klasikinius vaistus: pagalvoti, kaip at­rodo ma­no sek­madienis. Ar turiu tokią dieną, kurią tikrai nieko ne­darau, skiriu dėmesį šeimai, susėdimui prie stalo? Tai labai svarbu, nes, susiti­kus su artimaisiais, esi toje bend­rystėje, kurią dovanojo Die­vas. 

Antras dalykas – nusistaty­ti tvarką: apsispręsti, ka­da gulti ir kada keltis. Gal kam keista, jog tokius dalykus aiškinu. At­ro­do, turėčiau pasakyti, kad reikia melstis. Bet gerai žinau, kad jei žmogus laiku neatsiguls, rytais nebus ir jo pokalbio su Dievu. Nes pradedant dieną, pasitinkant būsimus įvykius ir susitikimus su žmonėmis, labai svarbu paprašyti Kūrėjo, kad jis palaimintų eiti per gyvenimą su vėju, su pagava, džiaugsmu. 

Šiandienis pasaulis turi atrasti maldos, ritualo ir energetinio pasikrovimo reikšmę. Sutvarkę visa tai, grįšime į tą vidinę harmoniją, kurios ilgimės ir pagal kurią viskas yra sukurta. Esame to dalis, bet turėdami laisvę daryti arba nedaryti, pasirenkame gyventi kaip norime, o ne gerbdami tvarką, kuri žmogui yra privaloma. 

– Jaunimas Kaune pripažino Jus kaip pažangų, pasaulietiškame gyvenime nesibaiminantį dalyvauti dvasininką. Koks Jūsų požiūris į kunigų lyderystę, ar jie negalėtų paskatinti žmones susigrąžinti tą harmoniją, kurios politikos ir ekonomikos chaose dabar pasigendame? 

– Žmonės yra skirtingi, ir kunigai ne visi vienodai apdovanoti lyderystės gebėjimais. Mums labai svarbu, jog kunigas būtų maldos žmogus, mylėtų visus, kuriems tarnauja. Lyderystės parapijoje pareigą išsidalija klebonui padedančios pastoracinės tarybos – būtent jų uždavinys yra telkti žmones. Labai gerai, jei klebonas yra stipri asmenybė, nes jis duoda toną bendrystei. O jai pirmiausia reikia širdies ir dvasinių dalykų. Kai tarp žmonių yra bendrystė, solidarumas, pagarba vienas kitam, atsiranda ir ekonominė gerovė. 

Telkiantis žmonėms prie baž­nyčių, vienuolynų, išaugo didžiausi Vakarų Europos miestai, susikūrė civilizacija. Dabar mums iš naujo reikia atrasti tokio susitelkimo svarbą. Esa­me išgąsdinti visuomenės, atmetančios dvasinį pradą, bet ką besakytų skeptikai, giliai širdyje ilgimės globos, meilės ir dėmesio. Tų dvasinių da­lykų, kurie palaiko tikėjimą. Įdomu tai, jog per išbandymus, su­irutes žmonės susivienija, tarsi prabunda, ir vėl tampa kaip viena šeima. Tai rodo, kad žmogaus širdyje yra įrašyta bendrystės programa. 

– Jūs pirmasis prabilote apie tikėjimo kultūrą. Kiek Lietuvoje jos yra, kokios reikėtų ir kodėl tikėjimas kaip vertybė mūsų šalyje vis dar įvardijamas kiekvieno asmeniniu reikalu? 

– Tai yra sovietmečio pali­kimas, kai buvo bandoma baž­nyčią suvaryti į zakristiją – tikėjimui buvo draudžiama plis­ti už šventoriaus ribų. Aiš­kindavo, jog tai nemoksliška, nemodernu, „šviesus naujos kartos žmogus negali remtis viduramžių išmislais“...  

Deja, dar ir šiandien jaučiame tokio mąstymo padarytus nuostolius, nes katalikų tikėjimas negali būti privačiu reikalu. Juk krikščionybė kalba apie bendrystę. Jei žmogus užsidaręs, jis nėra giliai tikintis – gal ir gerai galvoja apie religiją, remiasi gražiais jausmais, bet jis nepraktikuoja krikščioniškojo tikėjimo. Tikėjimas praktikuojamas bendrystėje su Dievu ir žmonėmis. 

O blogiausia, kad mums labai trūksta tikėjimo žinių. Esa­­me išsilavinę, turime ma­te­ma­tikos, istorijos žinių, bet apie savo tikėjimą, visų vertybių pagrindą, dažnai neturime jokio supratimo arba suvokiame jį Pirmąją komuniją pri­ėmusio vaiko lygiu. Negilinome tikėjimo žinių, todėl tos vaikiškos kelnaitės dabar mums spaudžia, tikėjimas atrodo primityvus dalykas. Tad nekeista, jog nežinome, koks mūsų tikėjimas yra turtingas, kiek daug jame filosofijos, išminties.   

Kai žmogus laikosi nuomonės, kad tikėjimas yra tik asmeninis reikalas, jis nepati­ria to, ką jis iš tiesų duoda – bend­rystės džiaugsmo. Bend­ravi­mas leidžia dalintis savo gyvenimais. Tikėjimas nėra tik mano santykis su Dievu. Di­dieji Dievo įsakymai mums sako apie trejopą santykį: liepia mylėti Viešpatį, savo Dievą, savo artimą bei save patį.

Lietuvoje turime labai daug pakrikštytų žmonių, apie 80 proc. šalies gyventojų – katalikai. Tačiau praktikuojančių yra labai nedaug. Šventąsias Mišias sekmadieniais švenčia tik 5–7 proc. žmonių. Jungtinėse Amerikos Valstijose praktikuoja 30 proc. katalikų, o Lenkijo­je – gerokai daugiau. Taigi puoselėdami savo tikėjimą, dar ilgai turėsime ką veikti. 

– Sakoma, kad žmogus gimsta ir Dievas jam uždeda kryžių. Jūs raginate į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną: džiaugtis kiekviena diena, daryti gerus darbus. Ko daugiau jame matote: dovanos ar kryžiaus? 

– Kiekvienas turime savo kryžių. Viešpats kviečia žmogų į pasaulį baigti jį kurti. Pra­džios knygoje sakoma, kad že­mė buvo dyka – Die­vas paliko ją tarsi nebaigtą kurti. Ga­lėčiau priekaištau­ti Vieš­pa­čiui, jog jis nebaigė savo darbo, taip pasmerkdamas mane, trapų ir ribotą žmogų, kančiai. Nes gyvenimas dažniausiai reiškia sunkų darbą, prakaitą, vargą, pelnant sau duo­ną. 

Tačiau Dievo duotas kryžius gali būti dvejopas. Arba žmogus mato tą išbandymą kaip galimybę augti ir tobulėti, ieškoti išeičių ir kurti sau gražesnį gyvenimą, arba priima kryžių kaip naštą ir pasmerkimą, ir liūdėti, kad gyvenimas nesusiklostė, reikia sunkiai vargti. 

Viskas priklauso nuo požiūrio. Visos psichologinės knygos moko, jog, norėdami, kad keistųsi mums nepatinkanti tikrovė, turime keisti požiūrį. Keisti požiūrį į tikrovę, kuri supa, iš tiesų yra krikščionybės žinia, Kalėdų žinia. Pakeitus požiūrį į savo gyvenimą, imi keistis ir pats.  

Tie žmonės, kurie tikėjo, kad įmanoma pakeisti pasaulį, mums padovanojo geresnio pasaulio versiją: sukūrė ligonines, slaugos įstaigas, išvystė mokslą, kultūrą ir meną, pastatė universitetus, darė įtaką ekonomikai bei politikai. Jie sukūrė Vakarų civilizaciją, kuri gyvuoja jau daugiau kaip 2000 metų.

Ir tą galią keisti turime visi. Kai žmogus ją įkūnija, prasideda Kalėdų stebuklas. Bet kad tai vyktų, kiekvienam reikėtų išgirsti Jono Krikštytojo padrąsinimą taisyti Viešpačiui kelią. Kas tie kalnai ir kalneliai, kuriuos jis ragina nulyginti? Kiekvienas turime peržiūrėti savo gyvenimą, įvertinti, ar nesame pernelyg teisuoliški, ar susitvarkome su savo puikybe, ar gyvename taip, kad kitas žmogus rastų kelią į mano širdį, ar dovanojame kitam viltį bei padrąsinimą.

Tik įsivaizduokite, kas būtų, jei žiūrėtume į pasaulį kaip į žmogui skirtą naštą? Kaip mums atrodytų Kristaus gimimas? Mergelei Marijai teko pats sunkiausias pasitikėjimo Viešpačiu išbandymas. Ji klajojo po pasaulį, buvo priversta gimdyti tvarte, baisiomis sąlygomis – dabar sakytume, kad abu buvo pasmerkti. Bet šią Kristaus gimimo istoriją laikome gražiausia pasaulio istorija, nes žiūrime į ją kitaip – džiaugiamės, jog Kūrėjas mus aplankė. 

Naujas požiūris, kurį mums padovanojo Viešpats, ir yra mūsų išbandymų, sunkumų bei problemų sprendimo raktas. Todėl linkiu visiems išgyventi Kalėdas kaip dovaną. Žiūrėti į pasaulį Viešpaties akimis, kaip Jis su šypsena į mus žiūri, siųsdamas padrąsinimą, tokiu pat giedru žvilgsniu žiūrėti į kitus ir į savo Tėvynę. Ir tikėti, kad viskas bus gerai, nes Dievas su mumis. Tokia yra Kalėdų žinia. 

* * *

Dešimt Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo patarimų, ko niekada nedaryti, garantuojančių laimingą gyvenimą šeimoje

1. Niekada su niekuo nekalbėkite blogai apie savo sutuoktinį. 

2. Stenkitės niekada nekalbėti apie savo šeimą vienaskaita: „aš“, „mano vaikai“, „aš darau, aš statau“. Visada tik „mes“, „mūsų vaikai“, „mes statome, mes darome“.

3. Niekada nešaukite ir nekelkite balso, nes nepagarbus kalbėjimas žeidžia ir neišsprendžia jokių problemų. 

4. Niekada nepalikite nebaigtos diskusijos ar ginčo rytdienai, kad diena nesibaigtų pykčiu.

5. Niekada nenustokite ieškoti grįžtamojo ryšio. Pa­klaus­kite savo artimo žmogaus, kaip jam sekasi, ką jis mano, kas gero nutiko jo gyvenime – labai svarbu stabtelėti ir pasitikrinti, kaip tai, ką jūs darote, atrodo kitam žmogui. 

6. Niekada neiškelkite vaikų aukščiau savo sutuoktinio. Jei kles­tės jūsų meilė, klestės ir meilė vaikams.

7. Niekada nesiginčykite vaikų akivaizdoje.

8. Niekada nepraraskite romantikos – to džiaugsmo, kuris užpildė jūsų širdis, kai susipažinote, pamilote vienas kitą. Labai gera tą jausmą susigrąžinti, išsivirus arbatos, susėdus prie stalo, pasakius gerą žodį.

9. Niekada neįsivelkite į konfliktus su sutuoktinio šeima. Pyktis neapsimoka. 

10. Niekada nepamirškite Dievo. Kai Dievas savo vietoje, viskas sa­vo vietoje. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Interneto portalai, net žinių laidos nepaliauja skelbti apie di­desniuo­se ir mažesniuose miestuose padabintas žaliaskares. Taip, prieššventinis laikotarpis, žmonėms reikia pramogų, tad kaip be metų simbolio – lyg princesių išpuoštų eglių. Tačiau stebint šį Kalėdų eglių paradą, į galvą atėjo mintis: o kiek gi biudžeto lėšų išleidžiame šitiems visiems blizgučiams?

Regina ČEIDIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Jei Kalėdų laikotarpiu kurį nors šventinį vakarą praleisite prie televizoriaus, neabejotinai išvysite jau klasiką tapusį filmą „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“. Piktuolio niurzgos Grinčo istorijoje – nemažai paralelių su mūsų valdžios vykdoma mokesčių politika.

Ieva VALEŠKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Liepos 1 d. įsigaliojus Šeimos kortelės įstatymui, nuo rugsėjo Vyriausybė daugiavaikėms šeimoms žadėjo įvairių nuolaidų, specialių lengvatų, paslaugų bei privilegijų. Buvo skelbiama, kad jomis naudotis galės visi šeimos nariai. Atrodė, jog tai tikrai bus geras dalykas – juk padės taupyti. Deja, prabėgus pusmečiui nuo įstatymo įsigaliojimo, didžioji dauguma šilališkių apie jas nieko nėra girdėję. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.96

Gruodžio 20-ąją, prieš vidurdienį, Šilalėje griaudėjo šūviai. Taip apie šventę galėjo sužinoti netgi tie, kas joje nedalyvavo. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono Pajūryje vadas plk.ltn.Vadimas Jeriominas sako, kad nuo šiol nauji batalione tarnaujantys šauktiniai visada prisieks Šilalėje.

Šventė prasidėjo Šv. mišiomis Šilalės Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, kurias aukojo karo kapelionas kpt. Saulius Kristapavičius. Po to kariai atžygiavo į Jono Basanavičiaus g., kur sustojo iškilmingai rikiuotei. Čia išsirikiavę brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai prisiekė Lietuvos Respublikai. Jų priesaikas priėmė Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas plk. Nerijus Stankevičius ir brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadas plk.ltn.V. Jeriominas.

Priesaika palydėta žemę supurčiusiomis salvėmis už Tėvynę Lietuvą, už Lietuvos kariuomenę, už prisiekusius karius. Dar vieną, jau atsisveikinimo, salvę iš 105 mm M-50 haubicos paleido tarnybą baigęs štabo vadas mjr.Vaidas Juodis.

Prieš renginį kalbinta bataliono civilių ir kariškių bendradarbiavimo specialistė Rimgailė Karaliūtė informavo, kad pirmąkart rajone dislokuoto karinio vieneto priesaikas Šilalėje ištarė net 165 artilerijos bataliono ir 56 prieštankinės kuopos kariai. Pasak R. Karaliūtės, gausiame vaikinų būryje yra ir 14 merginų.

Naujojo šaukimo kariai į Pajūrį atvyko iš visos Lietuvos, daugiausiai jų – iš Klaipėdos bei Šiaulių. Gausiame naujųjų šauktinių būryje yra ir pulkas šilališkių, kurie po iškilmių sustojo bendrai nuotraukai.

„Šilalės rajono vaikinų batalione yra gerokai daugiau. Bet turime tik dešimt laisvų minučių, per kurias galime pabendrauti su mus pasveikinti atvykusiais draugais, tėvais, todėl gal ne visi susirinkti spėjo“,  – sakė vienas iš naujųjų šauktinių.

Šauktiniai Pajūryje dislokuotame batalione tarnauti pradėjo gruodžio 2-ąją ir bus čia devynis mėnesius. Tarnybą jie turėtų baigti rugpjūčio mėnesį.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje lapkritis buvo ypač intensyvus „Erasmus+“ projektiniais darbais. Mėnesio pradžioje mokiniai išvyko į Ispaniją, o pabaigoje – projektu „Lyčių lygybės idėja jaunimui“ – Vengriją, Budapeštą.

Susitikimo Budapešte tema – lyčių lygybės principai mūsų visuomenėje. Projekte dalyvauja vyriausi progimnazijos mokiniai aštuntokai. Iki išvykos jiems teko nemažai paplušėti: mokiniai atliko tyrimą apie lyčių lygybę seniau ir dabar, analizavo pokyčius, lygino rezultatus su kitų šalių apklausos duomenimis. Teko pasimokyti šokti lietuviškus šokius, nes buvo numatytas ir kultūrinis  vakaras. Mokiniai ne tik šoko, mokė kitų šalių atstovus, bet ir žaidė, vaišino lietuvišku sūriu, obuolių sūriu, saldainiais, juoda duona su medumi. Užsieniečiai liko sužavėti.

Vaikai turėjo itin daug praktinių bei teorinių užsiėmimų. Mokymai vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Diskusijos ir praktiniai užsiėmimai buvo itin naudingi. Tačiau užsiėmimai vyko ne tik lygiateisiškumo tema – buvo gausu ir sportinių rungčių, vieną vakarą visi kartu kepė picas, gamino sumuštinius piknikui mieste. Mokiniai nakvojo visi kartu jaunimo nakvynės namuose, kiekviename kambaryje – skirtingų tautybių.

Į šio projekto veiklas įtraukti septyni progimnazijos mokiniai, jie balandį vyks į Seviliją, Ispaniją. Vien per šiuos mokslo metus įvairių projektų metu net šešiolika mokinių pabuvojo užsienyje. Projektai plečia akiratį, gilina žinias, užmezga pažintis ir suteikia naujų galimybių. Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos remiamos programos „Erasmus+“ lėšų.

Lineta DARGIENĖ

„Erasmus+“ projektų koordinatorė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje

AUTORĖS nuotr.