Nors psichologai sako, kad šiuo įtemptu metu gali kilti daug įvairiausių ginčų bei nesutarimų, mūsų skaitytojas Zigmas (vardas pakeistas) tikina, jog situacija, kurią jis nori paviešinti, susidarė tikrai ne dabar. Pasirodo, vyras įsivėlė į konfliktus su kaimynais, paaiškinęs jiems, jog pilti „nakties sankaupas“ į mėšlavietę yra neteisėta. Negana to, pabandęs ieškoti teisybės Visuomenės sveikatos centre, išgirdo, kad išmatas išpilantys kaimynai esą nieko blogo nedaro...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Nors Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezoną nu­traukė karantinas, sporto klubo „Šilalės Lūšis“ krep­šininkams pavyko išlikti tarp geriausių šalies komandų. Vis dėlto kol kas nėra aišku, ar kitą sezoną džiaugsimės mūsų krepšininkų pergalėmis. Netekti iškovotų pozicijų komanda gali ir dėl finansavimo trūkumo, ir dėl rajono valdžios neveiklumo.

Daiva BARTKIENĖ

T. NOREIKOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Valdžios žmonės neretai mėgsta pasigirti, kad Šilalė yra gra­žiai tvarkoma, kad čia nuostabūs gė­ly­nai ir t.t. Tačiau akivaizdu, jog tai tėra tik tuščiažodžiavimas. Štai ir dabar, kai jau kone visi miestai bei miesteliai tvarko aikš­tes ir skverus, sodina gė­les, o kai kur jos ir intensyviai žydi, Ši­lalėje, tarsi anks­tyvą pavasarį, gėlynai juo­duoja.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Prieš Velykas Prezidentas Gitanas Nausėda vaizdo konferencijoje su žemės ūkio mi­nistru Andriumi Palioniu akcentavo, jog koronaviruso pandemija dar labiau išryškino žemės ūkio svarbą, nes aprūpinimas būtinais maisto produktais ekstremalios situacijos sąlygomis yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Ir pastebėjo, kad valstybės institucijos privalo imtis priemonių, kurios padėtų žemės ūkio sektoriaus dalyviams produktyviai tęsti veiklą.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Pavasaris įsibėgėja. Ir nors lyg koks stabdis korona­virusas gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus ne­atsipalaiduoti, tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į švie­są, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus sa­vo optimizmu. Štai todėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesis tvyrotų kažkur toli toli...

Ar metas atsipalaiduoti?

Tai, kad Vyriausybė atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai šitai mus nuteikia pozityviau: neva pandemija traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusiųjų procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius... 

Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirti­na valdžia, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrės­ti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje ir Klaipėdoje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė Premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surp­lys, jog, sušvelninus karantino priemones, „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas“.

Betgi pati Vyriausybė ir išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo bei vidutinio verslo įmonėms. Neva žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ri­bos. Šitaip jie viliojami į gat­ves, į kavines, parduotuves, bend­rauti su draugais, pasigražinti 

salonuose bei pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna. Ir ar kavutę lauke įmanoma gerti su kauke?

Savaitgalį tokie kontroliniai reidai vyko, tačiau tenka abejoti, ar, ištroškęs klientų, įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiek­vienam prekeiviui užteks atsakomybės. 

Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: vien per pra­ėjusio savaitgalio dienas nustatyta apie 150 naujų užsikrėtimo atvejų.

Kita vertus, galima spėti, ko­dėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikams net įtakos daryti nereikia: vyks Seimo rinkimai, rinkimų kampanija jau prasidėjo, didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas.

Tad skuboti politikų sprendimai užgožia specialistų per­s­pėjimus. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tik­rai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, kad karantino sąlygas reikia švelninti, nes esą jo metu įvyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą neigia psichologai, kurie teigia, jog krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis.

Šis tas linksmesnio

O Seimas ir toliau smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, kad Parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies va­dovo netenkina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, jog dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu „spaudimo keliu“ išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kū­rimą epidemijos metu.

Šiuo metu, kai reikia skubiai priiminėti kalną teisės ak­tų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams. 

Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek mūsų žiniasklaidoje buvo ra­šoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas bei mu­sulmonus. Tokį žiniasklai­dos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integ­racijos institutas. Iš šio tyrimo sužinome, jog praėjusį mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bend­riją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus. Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį „Ko vertos pranašystės?“ „Šilalės artojo“ laikraštyje. Esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bend­ruomene“...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Kasmet, siekdami atkreipti dėmesį į žmonių įtaką aplinkai ir gamtosaugos problemas, balandžio 22 d. gamtos mylėtojai visame pasaulyje mini Žemės Dieną. Šiais metais šventė minima 50-ąjį kartą. Pasaulinę Žemės dieną Sengirės fondo, skirto apsaugoti retų ir nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų prieglobsčius, įkūrėjai kviečia į pirmąjį oficialų iniciatyvos pristatymą.

Pasauliui minint tarptautinę Žemės dieną, Sengirės fondo iniciatorius Mindaugas Survila kartu su komanda, padėjusia įgyvendinti projektą, kviečia į virtualų iniciatyvos atidarymo renginį. Tai – pirmasis oficialus fondo pristatymas publikai. Iniciatyvą įkvėpė siekis išsaugoti senąsias girias ir jose susiformavusią unikalią ekosistemą, tapusią namais daugumai retų ar nykstančių gyvūnų bei augalų rūšių.

Pasaulyje švenčiamos dvi Žemės dienos. Pirmoji, minima kovo 20-ąją, žymi pavasario lygiadienį, kada diena ir naktis visose Žemės rutulio srityse tampa vienodo ilgio. Tai – oficiali šventės data, dažnai pažymima įvairiais valstybiniais renginiais. Antroji, dar vadinama „žmonių“ Žemės diena, švenčiama balandžio 22-ąją. Šventė kasmet minima aplinkosaugos aktyvistų ir visuomeninių judėjimų demonstracijomis, talkomis, švietėjiškais renginiais.

1969 m. sausio 28 d. Santa Barbaros miesto pakrantėje, Kalifornijoje, sprogo Union Oil platformos gręžinys. Dėl išsiliejusių trijų milijonų galonų naftos žuvo daugiau nei 10 tūkst. jūros paukščių, delfinų, ruonių ir jūrų liūtų. Reaguojant į šią katastrofą, buvo mobilizuoti aktyvistai aplinkosaugos reguliavimo, švietimo ir Žemės dienos iniciatyvoms.

Žemės diena pirmą kartą paminėta 1970 m. balandžio 22 d., kuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose maždaug 20 milijonų žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš valdžios apatišką požiūrį į aplinkosaugą ir reikalauti kardinalių pokyčių. Ši, ko gero, savo mastu analogų neturinti demonstracija nulėmė ilgametę tradiciją, kuri šiemet minima jau 50-ąjį kartą. Siekiant pasveikinti bei kartu paminėti jubiliejinę sukaktį, Sengirės fondo įkūrėjai nori pakviesti visus, neabejingus gamtos gerovei ir jos išsaugojimui, į pirmąjį oficialų iniciatyvos pristatymą.

„Su komanda džiaugiamės, kad ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau pilietiškų žmonių, kurie ne tik kalba, bet ir daro. Mes siekiame suburti bendraminčius ir apsaugoti bent dalį seniausių Lietuvos miškų, kad jais galėtų grožėtis ir ateities kartos. Visus su nekantrumu kviečiame gegužės 7-ąją į fondo pristatymą, kurį kiekvienas norintis galės stebėti iš savo namų. Ir žinoma, „suremti pečius“ bendram tikslui. Kai mūsų daug, mes galime padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų neįmanoma!“, – sako M. Survila.

Augantis susidomėjimas kelionėmis po gimtąjį kraštą leido tautiečiams ne tik atrasti primirštą gamtos paveldą, bet ir paskatino visuomenės poreikį saugoti atrastas vietoves. Pasak M. Lapelės, gamtos mokslų daktaro ir fondo bendra įkūrėjo, šiuo metu jaučiamas padidėjęs socialinis aktyvumas daro įtaką ne tik stiprėjančiam visuomenės sąmoningumo lygiui, bet ir valdžios institucijoms.

„Smagu matyti vis didėjantį žmonių sąmoningumą, ypač jaunosios kartos, kuri nebijo drąsiai reikšti savo minčių socialinėje erdvėje. Jie skatina jungtis ir patys dalyvauja įvairiose gamtosaugos iniciatyvose, o tai daro įtaką ir valdžios institucijų atskaitomybei, kuri su augančiu visuomenės dėmesiu tik didės. Svarbu atminti, jog tai – ne trumpalaikis sprintas, veikiau maratonas, taigi reikia orientuotis ne tik į pavienius, trumpalaikius veiksmus, bet turėti omenyje ir ilgalaikę perspektyvą. Vis tik gamta mums daug labiau reikalinga, nei mes jai“, – teigia M. Lapelė.

Sengirės fondas įkurtas siekiant apsaugoti girias nuo kirtimo, niokojimo ar kitos veiklos, galinčios sudrumsti per ilgą laiką susiformavusią unikalią šių vietovių bioįvairovę. Anot įkūrėjų, jis atspindi siekį išsaugoti per šimtus metų susiformavusį gamtos paveldą. Šios ekosistemos – tai trapios gyvosios gamtos mozaikos, kurių išsaugojimas svarbus tiek dabartinėms, tiek ateities kartoms. 

Šiuo metu projekto autoriai intensyviai ruošiasi atidarymo renginiui, kuris įvyks gegužės 7 d. Renginį bus galima stebėti gyvai „Facebook“ socialiniame tinkle.

Daugiau informacijos apie fondą puslapyje www.sengiresfondas.lt

APIE SENGIRĖS FONDĄ

„Sengirės fondas“ įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkst. žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir virš 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui“ - išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

Raminta LILAITĖ

Kai užsidariau namuose, pradžioje be perstojo klausiausi muzikos – iki tol, kol jau nuo bet kokios dainos pasidarė koktu. Teko išjungti. Ir staiga – O Dieve. Tyla. Tada supratau, kodėl, bent jau mano karta, nuolat klausosi muzikos: rytinis žadintuvas – daina, ruošiantis darbui – dėl fono, keliaujant į darbą – kad nereikėtų girdėti garsių kalbų viešajame transporte, darbe – kad būtų galima geriau susikaupti, duše, tvarkantis, bandant už­migti... Betgi tai todėl, jog negirdėtume savęs ir savo minčių. Nes per daug klampu. Pagarsinkime muziką, nes girdžiu savo skaudančią sielą! 

Dėl tos pačios priežasties ir be saiko vartojame. Pramerkiame akis ir pradedame – nespėję apgalvoti savo sapnų, apglėbiame telefoną, dar mieguistomis akimis pralekiame naujienas, jungiame muziką, socialinėms medijoms nufotografuojame savo pusryčius, pietus ir vakarienę. Po darbų akmeniniu veidu pažiūrime dar vieną naują komediją. Nelabai juokingą. Galbūt bežiūrėdami, nes išties nuobodu, ką nors nusiperkame internetinėje parduotuvėje. Kad būtų ko laukti. Tada pagaliau lova. Tik, aišku, prieš miegą būtinai reikia patikrinti, kokios šiuo metu pačios „karščiausios“ naujienos.

Tačiau sutikime: taip ar panašiai gyvenant, kažko kartais netikėtai suskausta – kažkur giliai, neapčiuopiamai, ne­suprantamai. Šio jausmo ne­numalšina net garsi muzika, o ją išjungus, tyla nudiegia dar labiau. 

Dabar, kai didžioji dalis parduotuvių užrakintos ir šurmu­lys priverstinai nutilo, atsirado gera proga pamėginti pagyventi tyloje. Be nuolatinės garsios muzikos ir be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, apsipirkinėjimo. Kreipiu gana plačiai paplitusio, tačiau dažnai neteisingai interpretuojamo dar pakanka­mai naujoviško gyvenimo būdo link, vadinamo minimalizmu. Pirmiausia tai – apie mažesnį vartojimą, atsirinkimą tik būtinų daiktų ir atsikratymą visų kitų. Deja, kas porą mėnesių keliauti pirkti pigių minimalistinio stiliaus skandinaviškų baldų nereiškia mylėti mini­malistinį gyvenimo būdą. Tam, jog liktų vietos erdvei, reikia nustoti vartoti: naujienas, muziką, baldus, saldumynus, drabužius ir taip toliau. Kad nereikėtų tildyti savo slegiančių minčių.

Padaryti taip, jog minimalizmas įsivyrautų namuose, nė­ra paprasta, bet daiktų sumažinti iki tiek, kiek reikia, galima palaipsniui. Tai vadinama kažkas panašaus į apsivalymą nuo šlamšto. Sakote, viskas reikalinga? Bet kada paskutinį kartą vilkėjote kel­nes, esančias didžiosios drabužių spintos giliausiame kampe? Kažkaip neprireikė? Ir neprireiks...

Tiesa, atiduoti daiktų skubė­ti gal ir nereikėtų, kad, praėjus užsidegimo bangai, netektų bėg­ti į parduotuvę pirkti iš naujo. Atsakingai ir apgalvotai atsikratyti nenau­dojamų arba retai naudojamų daiktų galima palaipsniui – taip mažiau skaudės: pavyzdžiui, drabuži­nę peržiūrint kas du mėnesius. Jeigu joje yra esamam sezonui tinkamų, tačiau pastaruo­sius du mėnesius nedėvėtų 

drabužių, jų likimas aiškus: geriausia būtų juos kam nors padovanoti arba atiduoti perdirbti. Su laiku drabužių maišai ima visai mažėti, o galiausiai nebelieka ką atiduoti, nes – neįtikėtina – visi (tie dešimt) spintoje esantys drabužiai yra vil­kimi! Paradoksalu, bet niekada nebekankina mintis, jog neturi kuo apsirengti. Štai ir minimaliz­mo grožis – kartu su spinta truputį atlaisvėjusi mintis. O kaip būtų atlaisvinus dar ir dar vieną kampą?

Žinoma, ypač svarbu pakeis­ti ir pirkimo įprotį bei tapti dėmesingu vartotoju, susikuriant sau kelias pirkimo taisyk­les. Pavyzdžiui:

* pirkdamas bet kokį daiktą arba maisto produktą, už jį prisiimu atsakomybę (per karantiną po panikos paskatinto pirkimo pasaulyje išmesta milijonai tonų sugedusio maisto!) – sunaudosiu; 

* sunešiosiu, suvalgysiu ir neišmesiu;

* visada apgalvosiu, ar neperku norėdamas momentinio džiaugsmo. Pasitenkinimas, ku­rį gaunu pirkdamas, yra labai trumpalaikis;

* ar tikrai reikia dar vieno arba naujo, jei namuose jau turiu panašų, veikiantį, dar ne­suvalgytą? Esu dėkingas už tai, ką jau turiu;

* mano namai – mano tvirtovė. Į ją nenešu bet ko.

Toks išorinis minimalizmas, suprantama, yra tiesiogiai susijęs su minimalizmu mintims. Panika, nerimas, pyktis, vienišumo jausmas ir chaotiškos mintys dažniausiai slopinamos 

vartojant: apsiperkant, vaistais, alkoholiu, nuolatiniu naršymu internete ir kt. – įvairiausiais išoriniais dirgikliais. Būdų juk žinome kiekvienas. 

Tačiau tam, kad nuo savo minčių pinklių nereikėtų bėgti ir iš „O Dieve, tyla“ pasikeistų į „O... Tyla!“, reikia ne tiek ir daug: pirmiausia (čia truputį prieštarauju pati sau) nustoti klausytis patarimų. Labai dažnu atveju saviugdos knygos, patarimų laidos, televizijos šou, neaiškios kilmės vaizdo įrašai socialiniuose tink­luose yra vienas ir tas pats – produktas, už kurio tik­riau­siai slepiasi reklama. Tariamai no­rint padėti, dėmesys koncent­ruojamas į tai, ko nemokame, negalime, neturime, neuždirbame. Taip kuriamas nepilnavertiškumo kompleksas, kurį, žinoma, galėsime užpildyti, tik įsigydami vieną ar kitą produktą. Nes mes to verti! 

Tiesa, mes to verti. Tik ne produkto, o emocijos, kurią manome galintys gauti, tik ką nors nusipirkę... Bet juk nesame vien gamintojai, verslininkai ir vartotojai – štai todėl kartais taip smarkiai nudiegia. Džiaugtis galima ir be naujo pirkinio, ir be trankios garsios muzikos – tyloje. To besimokydami, žinoma, vis tiek 

neišvengiamai daugiau ar ma­žiau naršysime telefone ir dalinsimės savo pietų nuotraukomis socialinėse medijose. Ir nieko čia tokio. Reikalauti iš savęs daugiau, nei gali, prieštarauja pačiai minimalizmo filosofijai. Tik galbūt (galbūt), laikui bėgant, vis mažiau išsigąsime „neturėti“ ir dažniau pabūti toliau nuo išorinio bei vidinio triukšmo.

Prisiminkime vaikystę – įsiklausius paukščiai gieda labai gražiai. Bet išgirsti juos turime patys. Tai nuo to ir pradėkime.

Kotryna PETRAITYTĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Siaučiant COVID-19 infekcijai, kuri itin pavojinga vy­res­nio amžiaus žmonėms, jie raginami neiti iš namų, o visas paslaugas, pirkinius patikėti savanoriams. Jų veiklą Šilalėje koordinuojanti savivaldybės darbuoto­ja Li­na Mas­lauskienė sako, kad šiuo metu norą savano­riauti yra pareiškę daugiau nei 20 asmenų, o pageidaujančiųjų jų pagalbos tėra vos keli. Todėl tie, kam reikia tokios pas­laugos, gali drąsiai kreiptis į koordinatorę. 

Ragina pamiršti žemaitišką santūrumą

L. Maslauskienė neigia įsitikinimą, jog savanoriauti gali tik jaunuoliai.

„Tarp Šilalėje užsiregistravu­siųjų yra įvairaus amžiaus savanorių, ir vyrų, ir moterų, kuriems ir patiems per 50 metų. Bet nors pagalbininkų sąrašas ilgas, vis dar trūksta tų, kuriems pagalba būtų reikalinga. Tikiuosi, kad po publikacijos „Šilalės artojuje“ atsilieps daugiau, be to, prašau ir vyresnių žmonių artimųjų paraginti juos kreiptis savanorių paslaugų, kad galėtų ramiai būti namuose ir niekur nereikėtų vaikščioti patiems“, – sako savanorių veiklos koordinatorė Šilalės rajone L. Maslauskienė.

Ji ragina visus permąstyti, ar nėra greta gyvenančių vienišų, ligotų žmonių, kuriems ši pas­lauga būtų didžiulė paspirtis, bet jie patys nedrįsta imtis iniciatyvos. Savanoriai paslaugą teikia ne tik Šilalėje, bet ir visame rajone, todėl kreiptis galima, nepriklausomai nuo to, kur žmogus gyvena. 

Norintieji susisiekti su savanoriais raginami skambinti jų koordinatorei L. Maslauskienei tel. (8-620) 8-40-81 arba rašyti el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Dažniausiai reikia maisto ir vaistų

„Su savanoriais gyventojai bendrauja asmeniškai, telefonu. Jų prašoma išnešti šiukšles, pavedžioti augintinius, par­nešti malkų, bet dažniau reikia nupirkti maisto ir vaistų“, – šilališkių, kuriems būtina pagalba, poreikius vardija L. Maslauskienė.

Pasak koordinatorės, mokėti už suteiktas paslaugas nereikia, savanorių veikla yra neatlygintina. Dėl užmokesčio už pageidaujamas prekes tariama­si individualiai: arba užsakovai iš anksto įduoda savanoriui pinigų, arba su juo atsiskaitoma, pristačius prekes. 

Šiuo metu su savivaldybės ad­ministracija sutartis dėl patirtų išlaidų kompensavimo (pa­vyzdžiui, degalų) yra pasirašęs 21 savanoriauti pasiryžęs šilališkis. Anot L. Maslauskienės, kiekvienam saviizoliacijoje esančiam ar rizikos grupės asmeniui yra priskiriamas vienas 

pagalbininkas, su kuriuo žmogus ar šeima kontaktuos visą karantino laikotarpį ir galės prašyti pagalbos tiek kartų, kiek reikia. Be to, kadangi savanorių rajone yra daugiau nei pageidaujančiųjų paslaugos, galima skirti savanorį pagal kiekvieno prašančiojo gyvenamąją vietą.

Savanorystė – gyvenimo būdas

Viena iš jaunųjų savanorių, Ieva Šiaudvytytė, mokosi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos 12 klasėje. Paklausta, kodėl pasirinko tokią veiklą karantino laikotarpiu, 18-metė sako, jog tai yra jos gyvenimo būdas.

„Jau ketverius metus savanoriauju įvairiose jaunimo organizacijose, renginiuose. Šita savanorystė šiek tiek skiriasi nuo įprastos, nes reikia laikytis rekomendacijų ir žinoti, kaip elgtis, kad neužkrėstumei kitų ir nesusirgtumei pats. Tačiau kartu man tai primena ir maltiečių veiklą: vienišų senelių, negalią turinčių žmonių lankymas, pagalbos suteikimas tam, kam labiausiai reikia. Dar vienas šios veik­los iššūkis man yra tai, jog turiu laviruoti tarp nuotolinio mokymosi, ruošimosi egzaminams bei savanorystės“, – prisipažįsta mergina.

Ievos teigimu, tėvai, išgirdę, kad ji nori imtis tokio darbo, ne tik neatkalbinėjo, bet labai padrąsino bei pasidžiaugė. Kvėdarniškė sako, jog šiai jos misijai pritaria ir draugai, ji sulaukia jų palaikymo žinučių.

Karantinas verčia žiūrėti kitaip

Pasak merginos, pastarosios savanorystės metu tenka bend­rauti su garbaus amžiaus moterimi, kuri ne tik sunkiai vaikšto, bet ir nelabai mato, prastai prigirdi.

„Mano pareiga – lankytis pas ją savaitgaliais, pakurti krosnį, pagaminti maisto, kad ji neliktų alkana ir nesušaltų, kol atvažiuos socialinė darbuotoja. Kadangi turime laiko pabend­rauti, senolė man pripasakoja įvairiausių istorijų. Todėl iš kiekvieno susitikimo išvažiuoju su daugybe minčių, tie pokalbiai man yra labai brangūs ir įsimintini“, – savanorystės patirtimi dalijasi Ieva.

Ji ir savo bendraamžius ragina registruotis bei užpildyti anketą, kurią galima rasti savivaldybės arba akcijos „Stiprūs kartu“ puslapiuose. Svarbiausia, anot pašnekovės, žinoti, jog kiekvienas atliktas geras darbas būna ir geros nuotaikos užtaisas. 

O asmenims, kurie šiuo metu yra saviizoliacijoje arba priklauso rizikos grupei, savanorė sako: „Nebijokite kreiptis pagalbos. Mielai ištiesime pagalbos ranką visiems. Svarbiausia – būkime sveiki ir padėkime vienas kitam“.

Virusas pakeitė visų gyvenimus

I. Šiaudvytytė tikina suprantanti, kad klastingas virusas pa­keitė visų žmonių gyvenimus. Ne išimtis – ir ji pati.

„Tikriausiai dar niekada taip dažnai nesiploviau rankų ir niekada iki šiol dezinfekcinis skystis su veido kauke nebuvo neatsiejama kasdienybės dalis“, – juokiasi kvėdarniškė.

Mergina neneigia, jog žlugo ar pakibo ant plauko ir kai kurie jos planai.

„Dabar, kaip ir visiems abiturientams, tenka gyventi nežinomybėje, laukti, kokia bus situacija dėl brandos egzaminų ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas. Kita vertus, atsirado puiki proga atrasti ir naujovių gyvenime, pavyzdžiui, galimybė mokytis bei dalyvauti konferencijose nuotoliniu būdu, taip pat išbandyti naujas veiklas, peržiūrėti filmus arba serialus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – įsitikinusi veik­li abiturientė.

Mergina tiki, jog viskas bus gerai ir netrukus mes vėl galėsime susitikinėti, bendrauti gyvai. To Ieva sako pasiilgusi labiausiai.

Saviizoliacijos nereikia gėdytis

Savanorių pagalbos prireikia ne tik vyresnio amžiaus žmonėms – Šilalėje yra asmenų, šeimų, kuriems privaloma 14 parų saviizoliacija. Tai reiškia, kad šie žmonės ne tik negali išeiti apsipirkti ar pasivaikščioti, išvesti šuns ar išnešti šiukšlių. Jie apskritai negali peržengti savo namų slenksčio. Tokioje situacijoje buvo atsidūrusi ir viena jauna šeima.

„Vyras yra tolimųjų reisų vai­ruotojas. Ir nors jiems saviizoliacija nėra privaloma, nusprendėme, kad jis bent savaitę turėtų pagyventi atskirai, o tuo pačiu ir visi šeimos nariai laikysimės solidarumo, tad pa­siskyrėme sau saviizoliaciją“, – apie jau išgyventą išbandymą pasakoja Jurgita (vardas pakeistas).

Ji sako nedvejodama pasinaudojusi ir savanorių pagalba.

„Mums buvo paskirtas vaikinas, jam surašiau labai ilgą pirkinių sąrašą ir už durų iškėliau kelis maišus pirkiniams. Tai buvo nuostabi patirtis: jaunuolis savo pareigą atliko itin atsakingai, nupirko visko, ko reikėjo, net iš parduotuvės skambino, tikslinosi, kurio produkto reikėtų labiau, kas geriau tiktų“, – savanorių patikimumu neabejoja moteris. 

Paklausta, kodėl rinkosi savanorių pagalbą, ji sako draugų nenorėjusi trukdyti, o giminaičiai gyvena kitame rajone.

Deja, Jurgitos manymu, ne visi, kuriems saviizoliacija yra privaloma, taip atsakingai laikosi karantino sąlygų.

„Galbūt kai kam yra gėda, gal baiminasi aplinkinių reakcijos? Bet juk tai nieko baisaus. Pavyzdžiui, mes patys pa­sirinkome saviizoliaciją, nes bijojome gyventi nežinioje. Da­bar jau aišku, kad buvome ir esame sveiki. Todėl raginčiau ir kitus atsakingiau žvelgti į grėsmingą situaciją. Tuo labiau, jog Šilalėje yra galinčių pagelbėti“, – džiaugiasi gauta nemokama ir kokybiška pas­lauga šilališkė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovių archyvo

Užsitęsęs karantinas tapo dideliu ir sudėtingu iššūkiu verslui. Kad dirbti nuotoliniu būdu būtų paprasčiau ir lengviau, „Tele2” siūlo išbandyti specialų „Power Pack“ išmanių paslaugų paketą, idealiai sukomplektuotą nuotoliniam darbui.

Viskas viename

Paskelbus karantiną, įmonėms kilo daugybė buitinių ir techninių klausimų, kaip užtikrinti tinkamas darbo sąlygas savo darbuotojams, kokia įranga pasirūpinti ar kaip garantuoti kokybišką interneto ryšį, peradresuoti fiksuoto ryšio ar sergančio bei atostogaujančio darbuotojo skambučius dirbantiems kolegoms ir neprarasti svarbių klientų.

Didžiąją dalį šių problemų išsprendžia vienas paprastas ir ypač lankstus „Power Pack“ paketas, kuris apjungia verslui pačias reikalingiausias išmaniąsias paslaugas: neribotus pokalbių ir interneto planus, išmanųjį skambučių valdymą, laisvą internetą biurui ar namams bei nuolaidas naujausiai įrangai.

Išmanus skambučių valdymas

Planą karantino metu išbandę klientai džiaugiasi, kad pasirinkę „Power Pack“, už patrauklią kainą gavo visą paketą išmanių sprendimų, kurie padeda jiems patobulinti kasdienius verslo procesus.

Klientų pamėgta ir puikiai vertinama šio paketo dalis yra ir išmanusis skambučių valdymas, kuris leidžia lengvai valdyti įmonės skambučius be jokios papildomos įrangos bei diegimo mokesčio.

Edukacinės rinkos lyderio „Kalba.lt“ pardavimų vystymų ir plėtros vadovas Jonas Tiapkovas džiaugiasi, jog karantino metu perkėlus visą savo veiklą darbui nuotoliniu būdu ir įdiegus išmanaus skambučių valdymo sprendimą tiesiogiai su klientais bendraujantiems darbuotojams, jiems pavyko padidinti darbo produktyvumą ir sumažinti praleistų skambučių skaičių.

Didžiausio namų elektroni­kos prekybos tinklo „Topo centras“ generalinis direkto­rius Remigijus Štaras taip pat įsitikino, kad su išmanaus skambučių valdymo įrankiu galėjo ypač greitai sujungti geriausius savo ekspertus skirtinguose miestuose, kurie konsultavo namų elektroniką besirenkančius pirkėjus.

Vairavimo mokymų įmonės „Rigveda“ komercijos direktorė Gerda Kriščiūnaitė-Krocienė buvo nustebinta greitu paslaugos pajungimu: „Išmanus skambučių valdymas buvo įjungtas vos per pusvalandį – taip greitai buvo išspręsta skambučių suvaldymo iš 26 skirtingų filialų visoje Lietuvoje problema“.

3 mėnesiai nemokamų „Power Pack“ paslaugų

Reaguodamas į užsitęsusį karantiną, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ visiems savo verslo klientams leis net 3 mėnesius nemokamai naudotis „Power Pack“ išmanių paslaugų paketu. Šis pasiūlymas taip pat galioja ir naujiems operatoriaus klientams, paketą.

„Tris mėnesius kiekvienam savo verslo klientui suteiksime galimybę nemokamai naudotis idealiai nuotoliniam darbui sukomplektuotu paslaugų paketu“, – sako Lukas Mulevičius, „Tele2“ marketingo verslo klientams vadovas.

Pasiūlymas galioja, užsisakius planą 24 mėn. . Orientacinės „Power Pack“ planų kainos prasideda nuo 7,63 Eur/mėn. su 6 GB interneto duomenų iki 14,83 Eur/mėn. su neribotais duomenimis (kainos be PVM).

Sužinoti daugiau apie „Power Pack“ planus verslui galima https://tele2.lt/verslui/planai-power-pack.

Kilus klausimų, kviečiame su­sisiekti su savo „Tele2” vers­lo vadybininku, skambinti bendra verslo linija 1885 arba apsilankyti išmanioje savitarnoje https://mano.tele2.lt/.

Jovita JARUTIENĖ