Šį pavasarį, atrodo, ir saulė šviečia ne taip skaisčiai, ir pirmųjų gėlių žydėjimas ne toks ryškus, vėjas – ir tas nekvepia atgimusios žemės dvelksmu. Viską temdo koronaviruso šešėlis: vienumoje praleidome Velykas, tur­būt nesidrieks ilgi mašinų srautai miestų, miestelių gatvėmis bei kaimų žvyr­keliais ir Motinos dieną. Tačiau širdyse dar tvirčiau puoselėsime meilę, pagarbą bei atminimą savo gyvoms ir jau Anapilin išėjusioms motulėms. Nes jų mums dalinta meilė bei atsidavimas vešliais želmenimis sudygo ir stip­riai įsišaknijo mūsų, vaikų, širdyse. Ir to ryšio neįveiks jokios gyvenimo negandos – motinos ir vaiko meilė amžina.

Dabar didžiausias vaikų dėmesys – tėvams

Motinos širdis, regis, jei tik galėtų, apsaugotų savo vaikus nuo bet kokio skausmo. Po­žeriškė Genutė Daus­kur­tie­nė susigraudina jau vien nuo minties, jog kada nors ateis diena, kai jos netektis skaudžiai sužeis jos keturių sūnų ir dukters širdis. Kaip jie ištvers? – tylia aimana ore pakimba klausimas.

Tačiau kalbą nukreipiame ne apie netektis, o apie nugyventą gražų gyvenimą ir užaugintą gražią, darnią bei vieningą šeimyną. Dabar Genutei su vyru Vladu belieka tik džiaugtis, jog, atidavę save vaikams, jų laimei bei gerovei, šiandien jaučia didžiulę jų pagarbą ir meilę. Ką ten meilę, – šypteli mama, tiesiog vaikai juos lepinte lepina.

„Būtumėt matę, kokią šventę tėvelio septyniasdešimt­mečio proga surengė! Tai bu­vo tokia staigmena! Mud­viem su tėvu beliko tik pasipuošti. Ašaros, rodos, pačios iš akių upeliais liejosi. Iš džiaugs­­mo“, – prisimena moteris.

Šeimyninį gyvenimą pradėjo „nuo nulio“

Savo septyniasdešimtmetį Ge­nutė minės lapkričio pabaigoje, taigi juodu su vyru yra kaip ir vienmečiai. Genutė – nuo Palentinio, iš Skabučių kaimo. Šeimoje augo aštuoni vaikai, tad didelių raškažių nematė. Baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą, po sėk­mingai atliktos praktikos, tuometinio „Mičiurino“ kolūkio pirmininko prašymu, ten ir liko dirbti. Su Vladu susipažino savo tėviškėje, kai jis atvyko aplankyti ten gyvenančio giminaičio. 

„Gyvenimo pradžia buvo sunki, pradėjome nuo šaukštų“, – prisimena Genutė.

Tačiau, kaip sakoma, pini­gai yra uždirbami. Tiesa, anot Genutės, kolūkis dideliu finansiniu stabilu­mu nepasižymėjo, o jaunai šei­mai reikėjo savų namų. Sužinoję, kad „Medvėgalio“ tarybinis ūkis savo darbininkams stato alyt­namius, pasidavė ten. Gavo na­mą, Vladas įsidarbi­­no ir vi­są gyvenimą dirbo traktorininku, Genutei, vos pa­auginus vaikus, teko darbuotis bib­liotekoje, parduotuvėje.

Vaikai gimė vienas po kito. Trys nėštumai – keturi sū­nūs: vieni iš jų dvynukai.

„Kai laukiausi, dar nebuvo jokių echoskopijų – kūdikio širdelės plakimo daktarai klausydavosi per „triūbelę“. Sakiau gydytojai, kad tarp mano brolių bei seserų buvo dvyniai, gal ir aš jų laukiuosi, nes buvau priaugusi daugybę kilogramų. Vis ramino, kad ne. O per gimdymą ir pasirodė: du“, – prisimena Ge­nutė tada buvus didelio išgąsčio.

Dukrą „išbūrė“ kortos

Viskas kaip visada baigėsi gerai, visi au­go sveiki, bet mamai labai norėjosi dukrytės.

„Net ryžausi važiuoti pas bū­­rėją – sužinoti, lemta man ar nelemta jos susilaukti. Nu­džiugino, kad taip. Bet likau pikta ir išgąsdinta, nes pasakė ir apie mano pačios mirtį... Tad dabar jei tik kiek blogiau su sveikata, tai ir galvoju: jau paskutinioji“, – nerimu dėl kažkada žengto žingsnio dalijasi moteris. 

„Indrutė – mūsų mažoji ir vienintelė duktė. Kokią palai­mą patyriau jos susilaukusi! Man atrodo, džiaugėsi visi. Svei­kino, sakė: tau taip reikėjo mergytės! Indrutė buvo ir tebėra visų brolių labiausiai mylima, pas ją jie kur buvę, kur ne­buvę vis lankosi su savo šeimo­­mis“, – džiaugsmo gaidomis skamba laimingos mamos balsas.

Deja, nežinai kada gyvenimas gali iškrėsti piktą pokštą... Genutė pasakoja, jog jai teko patirti ir susigyventi su baime kaustančia liga, ištverti dvi operacijas bei alinančius chemoterapijos seansus. Džiaugiasi, kad jau devinti metai liga yra atsitraukusi.

„Kiekvieną rytą dėkoju Die­vui, kad leido pabusti“, – sako mo­teris. 

Nors negalavimų jaučia: patyrė mikroinsultą, reikia keisti kelio sąnarį. Tačiau Genutė teigia skausmą dar ištverianti, o darbus apribojanti pagal jėgas: kam­barius kol kas susitvarko, vyras, kiek gali, po kiemą ir savo valdas, iš ūkio be­likę... tik vištos.

Ūkiški rūpesčiai – tik prisiminimuose

„Kažkada turė­jome nemažą ūkelį, paskui per­­rašėme dukrai. O kai pardavė­me paskutinę kar­­vikę – taip ver­kiau... Labai skau­­du buvo. Sun­­­ku, kai ateina toks laikas žmogui, ku­ris nuo mažumės pratęs prie gyvulių, kurie yra didžioji jo gyvenimo dalis. Bet kai nelieka sveikatos, kito kelio nebėra“, – su­kūk­­čioja mote­ris.

Dabar Daus­kur­tams didžiau­sias džiaugsmas ir paguo­da – lai­mingi vaikai, sveiki anūkai, gražios jų šeimos.

„Visą gyvenimą dirbome, vyresnieji praaugę globojo mažiukus. Matė vaikai mus sunkiai triūsiančius, ir juos prie darbo pratinome. Kitaip ir būti negali. Tvarką turbūt paveldėjau iš savo tėčio – būdavo, pamatys žemėn nukritusią grūdų varpą, sako: o kas čia, Genike, švariai reikia sugrėbti. Ir žinojau, kad viską būtina daryti tik gerai, tvarkingai, švariai. Ir sąžiningas be galo tėvukas buvo. Juk ne paslaptis, kad iš kolūkių tempė, kas tik kur bepritilpo. O jis – šiukštu!“ – prisimena Ge­nu­tė.

Laukimas įaugęs į kraują

Nė dėl vieno iš sūnų, sako mama, nereikėjo akių iš gėdos degti, o ką jau kalbėti apie duk­rą, pačią mylimiausią ir labiausiai lepinamą. Visi mokėsi neblogai, o Indrė dar buvusi gera dainininkė. Genutė sako, jog balsingi esą visi vaikai, ji pati irgi, o kol gyveno Palentinyje, su pusbroliu net duetu užtraukdavo.

„Nebe tiek daug Požerėje ir belikę namų, kur gyvena po du – va, anoji yra vos ne vien našlių gatvė. Mudu su tėvu – dar kartu, ačiū Dievui. A, teisybė, mano Vladas iki šiol tebelaiko balandžių. Bandžiau ilgą laiką kovoti su tuo jo pomėgiu, bet paskui numojau ranka: tegu jam teikia džiaugsmą.

O vaikai su savo atžalėlėm, kur buvę, kur ne – vis pas mus. Su gėrybėm, su lauktuvėm. Visi gyvena gerai, turi namus, šeimas, yra darbštūs, tvarkingi. Vaidą jo darbdavys vokietis vėl į Vokietiją išviliojo, nes yra geras santechnikas, visai neseniai išlydėjome. Gin­­tas ir Indrė gyvena Tau­ra­gėje, Remigijus – Bal­siuo­se, Egidijus – ne per toliausiai nuo mūsų. Anū­kiu­kų devynis turim“, – didžiuojasi Ge­nu­tė.

Ir sako, kad jei bent kiek ilgėliau nemato savo vaikų, kažkoks ilgesys maudžia, vis pagauna save stovint prie lango – bene išvys įsukant mašiną. Ir suspurda motinos širdis iš džiaugsmo...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.: su dukra Indre ir anū­kėliais

Balandžio 24 d. nuotoliniu būdu posėdžiavę rajono politikai aptarė ir si­tua­ciją dėl koronaviruso. Jau rašėme, kad iš 121 tūkst. eurų savivaldybės administracijos direktoriaus fondo kol kas išleista vos daugiau nei 15 tūkst. Eur. Už juos pirkta veido apsaugos priemonių, vienkartinių kombinezonų, čiužinių bei kitų būtinų reikmenų saviizoliacijoje atsidūrusiems žmonėms, dezinfekcinių skysčių ir jiems išpurkšti reikalingos įrangos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33

Šįkart nukreipkime dėmesį nuo koronaviruso – atrodo, jis pats, tarsi tai supratęs, pamažu jau traukiasi į tamsų pašalį. Pakalbėkime apie vieną datą, su kurios „herojumi“ dažnas išaugo, nešė jo ideologijos vėliavą ir dirbo ja grįsto režimo naudai.

Praėjusį trečiadienį, balandžio 22-ąją, kai kas vis dar pažymėjo Rusijos bolševikų vado Vladimiro Iljičiaus Ul­ja­novo (Lenino) 150-ąsias gimimo metines. Rusijoje šį jubiliejų atšventė nebent būrelis G. Ziuganovo komunistų, kurių reitingas balandį tesiekia 13,2 proc., dar vienas kitas leninizmo teoretikas, šiandien giriantis garsųjį perversmininką ir jo 1918 m. rugpjūtį pradėtą „masinio teroro“ kampaniją prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Dar po dviejų metų, išgirdęs, kad Lat­vijoje ir Estijoje buria­mos antibolševikinės formuotės, įsakė iš Lietuvos kilusiam Fe­liksui Dzeržinskiui „karti visus juos ir už kiekvieną pakartą duoti 100 tūkstančių rublių premiją...“

Su Lietuva, kuri, praėjus vos keturiems mėnesiams nuo bol­ševikinio perversmo, paskelbė Nepriklausomybės ak­tą, Le­nino santykiai buvo geresni. Gal todėl, kad iš čia buvo kilę žiauriausi jo parankiniai, gal kad gerokai prieš sukilimą, 1895 m. rugsėjo 19-ąją, bū­simas revoliucijos vadas bu­vo apsistojęs Vilniaus geležinke-

lio stotyje ir spėjo pabendrau­ti su vietos socialde­mokratų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Do­ma­še­vi­čiu­mi, o beveik po me­tų buvo įkurta LSDP; gal kad žydiško kraujo turėjusio Le­ni­no dėka Vilnius laikomas BUND – Žy­dų darbo partijos įkū­rimo vie­ta... 

Kažkada „Dviračio šou“ juo­kais iškėlė kitą versiją. Kal­bė­ta, jog Leninas mirė nuo sifilio, tad humoro laidos autoriai pajuokavo, esą jis sifiliu užsikrėtė ne kur Šveicarijoje ar Paryžiuje, o Vilniuje, kur 1895-ųjų rudenį pakeliui į Sankt Peterburgą užsuko keletui valandų. Per tą laiką bendraminčiai jį neva ne tik pamaitino, aptarė socialdemokratų judėjimo reikalus, bet 25-erių jaunuoliui pa­rūpino ir visokių malonumų...

80-ųjų pradžioje jau buvau girdėjęs tokius gandus, tad, būdamas radijo kursuose Mask­voje, prisijungiau prie mūsų ekskursijos Gorkuose – buvusioje Lenino rezidencijoje. Nutaikęs progą, gidės paklausiau, kodėl Leninas neturėjo vaikų ir nuo ko mirė. Moteris piktai atšovė, kad „tokie klausimai yra Pabaltijo nacionalistų išmislas“...

Apskritai Baltijos šalims palankumo nejautęs Leninas po nemažų dvejonių sutiko, jog 1920 m. liepos 12 d. būtų pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis...“ Kaip rašė Adolfas Šapoka 1936 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“, tai buvo teigiamas žingsnis dviejų valstybių santykiuose, leidęs mūsų jaunai valstybei susigrąžinti Vilnių ir daugiau jėgų skirti pasipriešinimui pilsudskinei Len­ki­jai.

Šiandien aktualus ne Le­ni­no atminimo klausimas. Da­bar­tinėje Rusijoje svarbiau­siu tapęs Stalinas, ku­ris įtariamas net organizavęs pasikėsinimus į Leniną. Pas­ta­­rasis užsiaugino gyvatę sa­vo užantyje. Stalinas pasi­nau­do­jo tuo, kad 1922 m. gruo­džio 16 d. Leniną ištiko para­lyžius, ir jam teko 30-ąją paskelbti SSSR įkūrimą... Po Le­nino mirties 1924 m. sausį jo įpėdinis apskritai įsisiautėjo. Dar ir šiandien jo valdymą bei pergales šlovinantys istorikai ciniškai rašo: „Vakarai laimėjo Šaltąjį karą ir įveikė SSRS, bet tai nereiškia jos silpnumo... Juk bet koks invalidas sifilitikas gali smogti iš nugaros jėgomis trykštančiam vaikinui... Bet atplėšti nuo mūsų tėvynės rusų miestai ir žemės turi sugrįžti jų šeimininkui... Mūsų tėvynė vėl bus stipri ir graži, tai bus nauja Sąjunga. Juk ne pirmą kartą kylame iš pelenų...“ (iš Nikolajaus Jakovlevo knygos „Stalinas. Kelias į viršų“).

Pagrindinius stalininius me­todus, atkuriant imperijos galią ir griebiantis represyvios agresyvios politikos, perėmė V. Putinas. Imituodamas valdžios atsisakymą, jis tik stip­rina savo pozicijas, kaip ir Stalinas prieš savo mirtį. Pas­ta­rasis sulaukė 74-erių, V. Pu­ti­nui dabar 68-eri...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Visą pasaulį parklupdęs koronavirusas sustabdė ir Šilalės autobusų parko veiklą. Nutraukus mokyklose pamokas, įmonė liko be pagrindinių pajamų, nebeliko ir savivaldybės subsidijuojamų maršrutų. Tokia padėtis privertė į prastovą išleisti visus 33 įmonės vairuotojus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33

Šis pavasaris ūkininkams negailestingas. Ir ne tik dėl sausros – rajone šį mėnesį vienas po kito kyla gaisrai, kurie naikina ūkininkų turtą. Antradienį nelaimė kilo viename didžiausių rajone Antano Raudoniaus ūkyje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.34

Ekstremali situacija dėl koronaviruso palietė visas mū­sų gyvenimo sritis. Pirmiausia atrodo, jog patiriame daug suvaržymų, nors ramumoje praėjusios šv. Velykos įrodė, kad daug ko galime atsisakyti ir išgyventi. Deja, mus visus aplankiusi bėda akivaizdžiai parodė, kokie esame, ir atskleidė, jog kai kuriems į aplinkinių saugumą ir sveikatą – nusispjauti...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Sveikatos apsaugos ministerija pa­skel­bė, kad Lietuvoje koronavirusas patvirtintas 1398 žmo­nėms, dėl Covid-19 atlikta beveik 83,6 tūkst. tyrimų. Pa­sveikusiais laikomi 399 asmenys, iš jų 87 yra medikai. Balandžio 23 d. duomenimis, dėl Covid-19 sukeltų komplikacijų mirė 39 asmenys. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Lietuvos medicinos dar­buotojų šventė skirta me­dikams – gydytojams, slaugytojams bei vi­siems, savo gyvenimą pa­­sky­­ru­siems sveikesnės vi­suo­menės kūri­mui. Ir nors jos ištakos siekia šimt­­me­tį, oficialiai Medikų die­na įtei­sinta tik 2004-aisiais. 

Kuo šiandien, tokiu įtemp­tu laikotarpiu, gyvena Ši­­la­­lės medikai? Apie tai kal­bamės su Šilalės li­go­ni­nė­je dirbančiais gydytojais Re­da Butvidiene bei Ali Abu Amra.

Gydytojo kelias – ne tik profesija 

Konfucijus yra pasakęs: „Pa­sirink mėgstamą darbą, ir tau gyvenime neteks nė vienos dienos dirbti“. Ši filosofo frazė turbūt geriausiai apibūdina šiandienos „Šilalės artojo“ pašnekovus. Akivaizdu, jog du visiškai skirtingos patirties medikus – ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėją R. Butvidienę bei šio skyriaus gydytoją A. Abu Amrą – vienija begalinis atsidavimas profesijai ir meilė pacientams.

„Stengiuosi visomis jėgomis kovoti kartu su pacientais, kai juos užklumpa liga“, – sako R. Butvidienė.

Gydytoja yra gimusi ir augusi Šilalės rajone, baigusi medicinos studijas, grįžo dirbti į gimtąjį kraštą. Paklausta, kodėl pasirinko medikės kelią, ji nusijuokia:

„Manau, tikėjotės, jog pasakysiu, kad nuo vaikystės svajojau gelbėti gyvybes, būti viltimi, kai jos nėra... Studijuoti mediciną nusprendžiau pas­kutinėse klasėse, būdama 18-metė. Norėjau įrodyti, jog galiu pasiekti kur kas daugiau, nei iš manęs tikimasi. Dabar neabejoju, jog kai jaunas žmogus užsispiria, jis sugeba padaryti tai, kas, kitų manymu, jam neįmanoma. Ir ta jėga veda jį pirmyn per visus sunkumus. Aš – gyvas to įrodymas“.

Medicinos studijos truko 12 metų: 2002-aisiais Reda įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, 2008 m. atliko internatūrą, 2009–2014 m. studijavo vidaus ligų rezidentūrą. Ši specialybė, kuri apima praktiškai visas ligas, yra pati plačiausia sritis, labiausiai ir patraukė R. Butvidienę.

Pasak medikės, gydytojo darbas susijęs su daugeliu gyvenimo sričių: medikus su­pa ir gimimo stebuklas, džiaugsmas ir pasveikusio paciento akių spindesys, deja, tenka susidurti ir su kančia, neišvengiamu mirties alsavimu. 

„Atsakomybę už kito žmogaus gyvybę ant savo pečių gali nešti ne kiekvienas. Kita vertus, tai yra sunki, bet įmanoma našta, nes tame kelyje, kovojant su liga, esi ne vienas, su gydytoju yra pacientas ir visas medicinos personalas. Tai – komandinis darbas, nes tik dirbant kartu galima tikėtis gerų rezultatų“, – įsitikinusi Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja. 

Ji teigia labai mylinti savo pacientus, nes šilališkiai, anot gydytojos, yra labai nuo­širdūs ir išskirtinai pagarbūs.

Paklausta, kodėl pasirinko Šilalės ligoninę, gydytoja neslepia: toks sprendimas gimė dėl to, jog Šilalės rajone gyvena šeima. Be to, įtakos turėjo ir sutuoktinio, su kuriuo moteris augina tris dukteris, nuomonė: vyras įsitikinęs, kad vaikams augti Šilalė yra pats tinkamiausias pasirinkimas. 

„Mano lūkesčiai buvo mažesni negu tai, ką čia radau. Apie Šilalės ligoninę ir savo kolegas galiu sakyti tik pačius geriausius žodžius. Medikai visuomet pasirengę daryti viską, kas jų galioje, kad padėtų pacientui. Kolektyvas yra nuostabus, darbinė aplinka gera. 

Tačiau kaip bebūtų gaila, kartais žmonės to nevertina. Bet medikai yra tokie pat žmonės, ne dievai, ir ne viskas nuo mūsų priklauso. Galiu drąsiai teigti, jog Šilalės ligoninė­je pacientai gauna kvali­fi­kuo­tą  pagalbą“, – tikina R. But­vidienė.

Ir pripažįsta, kad atskirų padėkos žodžių nusipelno slaugytojos. Būtent jos, gydyto­jos manymu, yra svarbiau­sios ir vertos pačios didžiausios padėkos. 

„Labai didžiuojuosi, jog ma­no kolektyve dirba nuošir­džios ir darbščios moterys. Slau­gos bei palaikomojo gydymo skyriaus darbas specifinis – dauguma mūsų pacien­tų yra visiškai priklausomi nuo personalo. Todėl už atsidavimą labai noriu padėkoti slaugytojoms bei jų padėjėjoms, socialinėms darbuotojoms, kineziterapeutams, psichologei. Už pasiaukojantį dar­bą ačiū tariu Janinai, Viktorijai, Vilmai, Stefai, Elytei, Vi­dai, Jūratei, Jovitai – visam savo kolektyvui. Šie žmonės yra mano akys, rankos ir ausys“, – komandinio darbo galia neabejoja skyriaus vedėja. 

Gydytoja pastebi, kad visuomenėje po truputį keičiasi požiūris į Slaugos skyrių. Ir Šilalės ligoninėje senatvę ryžtasi praleisti vis daugiau gyventojų. Žinoma, šiame skyriuje yra ir jaunų pacientų, kurie čia patenka po sunkių operacijų, traumų, tačiau didžioji dalis atvyksta išsekinti sunkių ligų. 

„Sulaukiame ir žmonių, netekusių namiškių globos bei prie­žiūros. Tada skyriaus per­­so­nalas tampa vieninteliu rams­­čiu, medikai sprendžia ir paciento so­cialines prob­lemas. Štai todėl sakau, jog medi­ko kelias nėra vien profesija. Tai – cha­rak­terio savybė, gyvenimo būdas ir jausmas. Tik žmogus, kuris yra neabejingas svetimam skausmui, gali rinktis gydytojo kelią. Kasdien kartu su pacientu tenka ir džiaugtis, ir liūdėti, išgirdus negailestingą diagnozę arba įsitikinus, kad, deja, liga tampa pranašesnė ir, nepaisant visų pastangų, kova pralaimima“, – darbo kasdienybę atskleidžia R. But­vidienė. 

Artėjant profesinei šventei, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja savo kolegoms linki išlikti stipriems, nepalūžti, kad ir kaip sunku bebūtų.

„Atsiminkime, jog mūsų rankose yra trapi žmogaus gyvybė“, – sako gydytoja.

„Šilalėje jaučiuosi lyg šeimoje“

Skyriaus vedėjos nuomonei pritaria ir gydytojas geriatras A. Abu Amra. Vedėja jį pristatė kaip dažnai ir noriai Šilalės ligoninėje kolegas pavaduojantį profesionalą. O ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Jolanta Milišiūnienė šį gydytoją įvardija kaip mūsų krašto patriotą, kurį pacientai labai myli ir vertina. Panašu, jog tas ryšys yra abipusis: gydytojas A. Abu Amra pripažįsta, kad Šilalėje jaučiasi gerai.

Bet kaip jis atrado Šilalės ligoninę?

„Skambinau į kelias įstaigas. Dažniausiai kalbant telefonu, ligoninių administracijų atstovai, išgirdę mano akcentą bei sužinoję, jog esu užsienietis, pastebimai pradėdavo jaudintis, baimintis ir atsakydavo: „Pagalvosim“ arba „Nėra vietos“, – dalijasi savo patirtimi svetimoje šalyje ieškant gydytojo darbo pašnekovas.

Pasak jo, paskutinė įstaiga, į kurią jis paskambino, buvo Tauragės ligoninė. Būtent ten jį ir nukreipė į Šilalę. O bend­ravimas su direktoriaus pavaduotoja J. Milišiūniene buvęs dalykinis ir pokalbis užtrukęs šiek tiek ilgiau, nei įprastai.

Gydytojas atviras – jo lietuvių kalbos žinios nėra nepriekaištingos. Todėl jau pirmojo pokalbio su Šilalės ligoninės administracija metu tiesiai paklausęs, ką pavaduotoja galvoja šiuo klausimu. Jo nuostabai nuskambėjo atviras atsakymas, kad jis kalbąs aiškiai, o svarbiausia esą tai, jog suprantąs, ką jam sako lietuviai. 

„Ir šiandien prisimenu man ištartą frazę: „Būsite labai geras gydytojas, jūs priimtas“, – džiaugiasi jau penkerius metus mūsų rajono ligoninėje dirbantis A. Abu Amra.

Iš Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai) į Lietuvą medicinos studijuoti atvykęs ir mūsų šalyje gyventi likęs vyras šiuo metu dirba ne tik Šilalėje, bet tikina, jog būtent šilališkiai jam yra arčiausiai širdies.

„Šilalėje jaučiuosi kaip šeimoje. Šilališkiai mane priima labai šiltai ir nuolat nustebina savo pasitikėjimu. Be to, per penkerius darbo metus čia susiradau daug draugų. Ne tik tarp medikų, bet ir tarp mokytojų, policininkų, verslininkų, ūkininkų ir net politikų. Džiaugiuosi šia draugyste ir vertinu tai, ką atradau tik Šilalėje. Anksčiau sakydavau, kad Kaunas yra mano širdis, bet pastebiu, jog meilė Šilalei lenkia Kauną“, – šiltų žodžių mūsų kraštui negaili A. Abu Amra.

Gydytojas yra gimęs Egipte, į Dubajų jo šeima persikėlė, kai jam buvo treji. Kad sūnus užaugęs būtų gydytojas, visada svajoję jo tėvai. Tad kokį kelią rinktis, A. Abu Amra sako tvirtai žinojęs. Pradėjęs domėtis studijomis, išsiaiškino, jog Lietuvoje jų kaina buvo palyginti maža, be to, buvo galimybė mokytis anglų kalba. Tačiau atvykus 1996 m., paaiškėjo, kad teks mokytis lietuviškai, anais laikais studijos ang­lų kalba Lietuvoje nebuvo tokio aukšto lygio kaip dabar. Bet jaunuolio tai neišgąsdino, o lietuviškai susikalbėti jis išmoko vos per pusmetį. Tiesa, likti čia gyventi arabas neplanavo, manė po studijų grįžti į tėvynę. Tačiau planus sujaukė studijų laikais sutikta mylimoji Malgožata, su kuria gydytojas dabar jau augina keturias 

atžalas. Šeima įsikūrė Kaune ir gyvena ten daugiau nei du dešimtmečius.

„Iš pradžių Lietuva sugundė palyginti maža studijų kaina ir galimybe susikalbėti ang­lų kalba. O atvykęs pačią pirmą dieną likau sužavėtas jūsų šalies gamtos grožiu, žaluma, geru oru. Pirmąkart Lietuvą pamačiau rugpjūčio mėnesį ir dabar galiu pasakyti, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – juokiasi gydytojas ir priduria, kad per daugiau nei du dešimtmečius mūsų šalis labai pasikeitė ir sparčiai vejasi senąsias Europos valstybes.

A. Abu Amra neabejoja savo pasirinkimo teisingumu ir yra dėkingas likimui, kad jis atsiuntė jį į Lietuvą.

„Džiaugiuosi, jog pasirinkau mediciną, nes galiu padėti žmonėms. O Lietuva yra šalis, kuri man davė viską: išsimokslinimą, darbą, šeimą. Todėl liksiu ištikimas jai visą gyvenimą, kad ir kur gyvenimo kelias nuvestų. Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuva turi savo vietą pasaulyje, matau, kaip sparčiai ji auga“, – sako gydytojas, kuris, beje, neišsižada vilties kada nors grįžti gyventi ir dirbti į gimtąjį kraštą.

Pasak A. Abu Amra, jo gydytojo licencija galiotų ir Dubajuje, tad gauti darbą pagal įgytą specialybę jam nebūtų jokių problemų.

„Tiesą pasakius, neturiu kitokios darbo patirties, dirbau geriatru tik Lietuvoje. Tačiau galvoju, kad mano pacientai Lietuvoje ir gimtinėje skirtųsi, nes vyresnio amžiaus arabus palaiko itin stiprus tikėjimas ir dar stip­resni šeimos ryšiai. Būtent tai, ko gero, ir lemia, jog Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyresnio amžiaus žmonės turi mažiau psichologinių ir socia­linių problemų“, – pastebi medikas.

Anot A. Abu Amra, geriat­ras gydo vyresnio amžiaus žmones, kurie dažniau serga ir gali turėti „puokštę“ negalavimų. O tai reiškia, jog gydytojas privalo labai daug žinoti.

„Reikia turėti daug informacijos apie mediciną, vaistus, mokėti elgtis su tokiais pacientais. Žmonės galvoja, kad gydytojas turi viską suprasti. Tačiau medicina apima labai daug sričių. Pavyzdžiui, chirurgas neprivalo žinoti, kaip gydyti komplikuotą kraujospūdį. Lygiai taip pat ir geriatro darbe. Pasirinkau būtent šią specialybę, nes norėjau atsakyti į klausimus apie gydymą ir vaistus savo giminėms, kaimynams, draugams“, – savo pasirinktos medicinos srities ypatybes nusako A. Abu Amra. 

Gydytojas pastebi, kad senyvo amžiaus žmonėms dažniau reikia ne tik tablečių, bet ir paprasto žmogiško bend­ravimo. 

„Dauguma senjorų jaučiasi nebereikalingi nei visuomenei, nei artimiesiems. Tai yra visų negalavimų priežastis. Esu tikintis žmogus ir žinau, jog viskas, ką darome, grįžta su dviguba jėga mums patiems: jeigu padarysiu kam bloga, tai atsigręš prieš mane, jei dalinsiu gerumą, jis grįš man, mano šeimai. Štai todėl visada randu laiko savo pacientams, bandau sukurti jiems saugumo jausmą. O jie man suteikia tai, ką jaučiu Šilalėje turįs brangiausio – šeimos šilumą“, – prisipažįsta šilališkių už nuoširdumą vertinamas medikas. 

Už šypseną, palaikymą bei profesionalias žinias Šilalės krašto gyventojai A. Abu Amra stengiasi atsidėkoti tuo, ką turi. Gydytojas juokiasi, jog sykį ligoninėje moteris jį pavaišino kugelio porcija. Ir nors iš pradžių šį padėkos ženklą jis pri­ėmė skeptiškai, netrukus teigia jau stovėjęs prieš kugelio kepėją ir prašęs, kad iškeptų dar. Arabas atvirauja, kad iš lietuviškų patiekalų jam labiausiai patinka būtent kugelis ir balta mišrainė.

Gydytojas visiems šilališkiams, ne tik savo pacientams, linki daugiau optimizmo.

„Visada sakau, jog nėra rojaus be žmonių. Reikia mokėti bend­rauti, o negalvoti tik apie naudą. Šypsotis yra paprasta, ir tai nieko nekainuoja! Jeigu gebėsi pakelti žmogui nuotaiką, automatiškai pagerės ir tavo paties nuotaika, o visų mūsų gyvenimas bus linksmesnis“, – pastebi Šilalės ligoninės gydytojas.

Savo kolegoms A. Abu Amra profesinės šventės proga linki nepasiduoti tokiu sunkiu metu, laikytis vieningai ir padėti vienas kitam. 

„Naudodamasis proga, noriu padėkoti Šilalės ligoninės administracijai už tai, kad esu Šilalėje. Jau esu minėjęs, kad šioje gydymo įstaigoje, esant reikalui ar­ba ekstremaliai situacijai, galėčiau dirbti ir be jokio atlygio“, – atvirauja gydytojas geriatras.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ