Šią savaitę minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Norisi tikėti, jog ši šventė vis dar brangi tiems, kam lietuviškas žodis, raštas, knyga, laikraštis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl sveikiname visus laikraščio bičiulius, kalbininkus, paštininkus, bibliotekininkus. Ir, žinoma, savo skaitytojus, kurie yra pagrindiniai mūsų palaikytojai, kritikai, bendradarbiai.
Šis pavasaris „Šilalės artojo“ laikraščiui – jau 69-asis. Džiaugiamės, kad su juo, tiesa, per savo gyvavimą bent kelis kartus keitusiu pavadinimą, užaugo ištisos šilališkių kartos, o daugelis žmonių ir dabar neįsivaizduoja be laikraščio savo dienos.
Kas yra laikraštis? Iššifravus pažodžiui – laiko raštas. Todėl ypatingai džiaugiamės, kad Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos ir kraštotyros skyrius nusprendė ateities kartoms išsaugoti nuo skaitymo ir laiko sudilusius „Šilalės artojo“ puslapius. Skyriaus vedėja Vida Beržinienė, ilgam sėdusi prie skenerio, pripažįsta, jog šis darbas jai leido pasinerti į praeitį ir prisiminti laiko užmarštin nugramzdintą gyvenimą.
Tikslas – leidinį išsaugoti ateičiai
Kasdien į skenerį vieną po kito laikraščio puslapius guldanti ir suskaitmenintus failus archyvuojanti bibliografė tikina, jog toks, iš pažiūros labai monotoniškas darbas jokio nuobodulio nekelia.
Pasak V. Beržinienės, nors senų laikraščių ir nėra kada skaityti, akys pačios užkliūva už puslapiuose įamžintų įvykių, žmonių nuotraukų. Štai 1971-aisiais išspausdintos nuotraukos primena daugelio pažįstamų žmonių jaunystę, dešimtmečius rajone puoselėjamų tradicijų užuomazgas, net ir sovietmečiu tautos kultūrą puoselėjusius renginius.
V. Beržinienė gali iškart pasakyti, kodėl į skenerį pirmiausia gula 1978-ųjų „Artojas“, o ne anksčiau išleistų numeriai. Rajono laikraštis leidžiamas nuo 1951 m., o bibliotekos archyvuose kaupti rajono leidinį pradėta dar 1955-aisiais. Okupacinės valdžios nurodymu iki 1962 m. Šilalės rajono laikraštis buvo vadinamas „Spalio pergalė“, tik vėliau šis pavadinimas pakeistas į „Artojas“. Atkūrus Nepriklausomybę, kokybiškai atsinaujinęs leidinys 1994 m. tapo laikraščiu „Šilalės artojas“.
Tačiau bibliografė rinkosi ne pagal metus ir ne pagal pavadinimą – skenuoja labiausiai suskaitytų, savaime trupėti pradėjusių leidinių komplektus. Elektroninėse laikmenose jau suarchyvuoti 1974 m. išleistų laikraščių numeriai, padirbėta prie 1971-ųjų „Artojo“ puslapių.
Šio daug laiko ir kruopštumo reikalaujančio darbo V. Beržinienė ėmėsi dar pernai. Kadangi Šilalės viešoji biblioteka neturėjo laikraščio puslapio dydžio skenerio, bibliografei teko kone kasdien važinėti į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės biblioteką. Po Naujųjų kelionėms laiko nebegaišo – įsigijus modernią įrangą, ilgam prisėdo dirbti savo kabinete.
Per dieną V. Beržinienė elektroniniais failais paverčia apie 20 „Artojo“ numerių. Aštuntajame dešimtmetyje Šilalės rajono laikraštis buvo leidžiamas tris kartus per savaitę, turėdavo 4 puslapius, todėl laikraščio skaitmeninimas truks dar ne vienerius metus. Juo labiau, kad bibliotekos darbuotojai vien tam viso dėmesio skirti negali.
Gyvas žmonių atmintyje
Šilalės viešosios bibliotekos darbuotojos seniai pastebėjo, jog dešimtmečius archyvuose saugomi rajono laikraščiai nėra tik makulatūros krūva – jie gyvi ir skaitytojų atmintyje. Neretai bibliotekininkių prašoma senų laikraščių komplektuose surasti prieš kelis dešimtmečius rašytą straipsnį ar išspausdintą nuotrauką. Jos ne tik kelia gerus prisiminimus apie savo pačių ar tėvų jaunystę, bet ir tampa asmeninių bei įstaigų archyvų reliktais. Pasidalinti prieš daug metų apie kraštiečius mūsų rajono laikraštyje išspausdinta informacija neretai paprašo ir kraštotyros darbus rengiantys kitų šalies bibliotekų darbuotojai.
„Ieškome ir dažniausiai surandame tai, ko mūsų prašo, nors toks darbas ilgam atitraukia nuo kitų reikalų. Kai leidinio skaitmeninimas bus baigtas, paieška tikrai taip ilgai netruks, o ir patys skaitytojai internete galės susirasti tai, ką nori prisiminti“, – įsitikinusi Šilalės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė.
Prieš pusšimtį metų išleistus laikraščio puslapius sudilino ne tik laikas. Skenuodama juos, V. Beržinienė pastebėjo, jog puslapiuose atsirado tuščių vietų – aštriu peiliuku išpjaustytos žmonėms parūpusios publikacijos ar nuotraukos. Nėra ne tik kai kurių puslapių, bet ir leidinio numerių. V. Beržinienė tikina, kad prapuolusius bandys rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Bet gali būti, jog ir ten ne viskas yra.
„Gaila, nes tai, kas prarasta, nebeatkursime“, – sako bibliografė, laikraščio puslapiuose pirmiausia matanti istorijos atspindžius.
Kam dabar tai galėtų būti įdomu? Rajono laikraštis įamžino daugelio kartų gyvenimą, o žmonių gyvenimas visada yra įdomus – ir ne tik jiems patiems.
Atspindi laikmečių pokytį
Vartant prieš kelis dešimtmečius išleisto laikraščio puslapius, atrodo, jog gyvenimas tada buvo lėtas ir kupinas rutinos. Nėra straipsnių ne tik apie jokius sukrečiančius įvykius, bet visiškai nebuvo rašoma apie rajono valdžios priimamus sprendimus ir biudžeto išlaidas. O ką jau kalbėti, kad būtų bent menkiausia užuomina į jos kritiką.
Kaip patys reikšmingiausi įvykiai buvo pristatomi Sovietų sąjungos ir Lietuvos komunistų partijos suvažiavimai, todėl tiek šalies dienraščiai, tiek rajonų leidiniai privalėdavo išsamiai apie juos informuoti specialiai atsiųstomis publikacijomis.
Vietiniams žurnalistams ypatingai daug darbo lyg ir nebūdavo – jiems patikėdavo tik atspindėti darbymečio aktualijas, papasakoti apie socialistinio lenktyniavimo nugalėtojus. Bibliografė V. Beržinienė juokiasi, jog tik iš laikraščio sužinojo, kad socialistinis lenktyniavimas anuomet vykdavo net bibliotekose.
Tačiau, pasak bibliotekininkės, laikraštyje buvo ir prasmingų dalykų.
„Vartant senus leidinio numerius, susidaro įspūdis, jog ir anuomet žmonės gyveno įdomiai – ne tik mieste, bet ir kaimuose. Kolūkiuose, organizacijose veikė meno saviveiklos kolektyvai, rajone buvo rengiamos didžiulės dainų šventės. Pastebėjau, kad visose nuotraukose žmonės šypsosi. Nežinau, ar jie tokie laimingi jautėsi, ar taip gerai suvaidindavo“, – svarsto bibliografė.
Jos dėmesį ypač patraukia rašiniai apie rajone esančius piliakalnius, istoriniai pastebėjimai, reportažai iš įvairiausių švenčių, trumpi straipsneliai apie kultūros renginius, kolektyvų gyvenimą.
„Nuotraukose pamatau pažįstamų žmonių – jauni veidai primena, kokie tada buvome, nuo ko pradėjome kurti savo gyvenimus“, – sako V. Beržinienė, jau keturis dešimtmečius dirbanti Šilalės viešojoje bibliotekoje ir pripažįstanti, jog niekas geriau už rajono laikraštį neatspindi permainų. Ne veltui jis vadinamas metraščiu ar net laiko veidrodžiu.
Smagu, jog „Artojas“ visada buvo populiarus. Aštuntajame dešimtmetyje jis buvo leidžiamas net 8,6 tūkst. egzempliorių tiražu, todėl tikrai pasiekdavo kiekvieno šilališkio namus.
Išliko labiausiai skaitomu laikraščiu
Nuo 2002 m. bibliotekos darbuotojai kuria visų rajono laikraštyje išspausdintų straipsnių analitinius aprašus. Duomenys apie autoriaus pavardę, pavadinimą, reikšminiai žodžiai siunčiami į nacionalinį bibliografinių duomenų banką. Tai viešai prieinama informacija, kurią galima rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Visi anksčiau nei 2002 m. išleisti laikraščiai bus suskaitmeninti, tačiau kol kas sunku pasakyti, kada senus leidinius bus galima pavartyti internete.
Šilalės viešosios bibliotekos direktorė A. Noreikienė neslepia, jog laikraščio archyvų skaitmeninimas užima ne tik daug laiko – specialiai tam buvo nupirkta nemažai kainavusi įranga, nes anksčiau biblioteka turėjo tik mažo formato skenerį.
Pasak direktorės, „Šilalės artojas“ bibliotekoje visada turėjo ypatingą vietą. Jį prenumeruoja ne tik visi 23 kaimo filialai, dar 2 laikraščio egzempliorius gauna ir Šilalės viešoji biblioteka. Vieno iš rankų nepaleidžia nuolatiniai skaityklos lankytojai, kitas yra skiriamas istorijai – kai kurios publikacijos iškarpomos ir sudėliojamos į teminius segtuvus.
„Pirmą kartą istorijoje balandžio mėnesį dėl karantino laikraščių biblioteka neprenumeravo, bet „Šilalės artojo“ neatsisakėme – neabejojame, jog mūsų nuolatiniai lankytojai būtinai norės jį rasti ir perskaityti“, – sako A. Noreikienė.
Visus prenumeruojamus laikraščius metų gale biblioteka priduoda į makulatūrą, nes bibliotekai trūksta vietos komplektams saugoti. Išliekamąją vertę turi tik rajono žmonių gyvenimą ir istorinius pokyčius atspindintis „Šilalės artojas“.
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Daiva BARTKIENĖ
AUTORĖS nuotr.
