Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 30-mečiui, Šilalės rajono įstaigos ir bendruomenės jungiasi prie Kultūros centro projekto – renginių ciklo ,,Laisvės malūnėliai“. Tam reikalingi istoriškai patvirtinti pavyzdžiai iš laisvės, nelaisvės netekčių, išgyvenimų... Prieš Nepriklausomybę  komunizmo ideologija buvo paremta klasių kova, diktatūra, kitų sunaikinimu, nesuderinamo devizo laisvė, lygybė, brolybė deklaravimu. Paprastai kalbant laisvė – žydinti įvairių žiedų pieva, komunistų lygybė – žoliapjovė, nupjaunanti visiems galvas ir taip sulyginanti. To įkūnijimas – fizinis naikinimas ištremiant ir įkalinant.

Kultūros darbuotojos Renatos Gužauskienės kvietimu, Upynoje lankėsi „Misijos Sibiras“ dalyvis, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas, kuris pirmiausia pastebėjo, jog miestelis nusiteikęs patriotiškai: paminklas partizanams, atminimo lenta. Pasak vaikino, norėjosi gyvo ryšio su praeitimi, idant ją perduoti mokiniams, jaunimui, kuris yra pilietiškas ir kuria ateitį mūsų istorijai. Nebūtų 1939 -ųjų rugpjūčio 23 d. bei po to sekusių kitų slaptų sovietų ir nacių susitarimų, kuomet diktatorių pieštukų dryžiu milijonai žmonių, keletas valstybių atsidūrė vienoje ar kitoje pusėje, nebūtų trėmimų, kalinimų ir dabartinių misijų į Sibirą. Per pirmąjį dešimtį SSRS okupacijos metų priverstinai Lietuvą turėjo palikti apie 300 tūkst. žmonių, iš kurių kas dešimtas buvo vaikas. Dalis jų išvežta į Kazachstaną, kur veikė Prancūzijos dydžio lagerių sistema, pavadinta mirties žeme. Politiniai kaliniai čia buvo nuasmeninti, panašiai kaip aprašoma Balio Sruogos „Dievų miške“ – gaudavo numerį, kurį privalėdavo prisisiūti aiškiai matomoje vietoje, prarasdavo žmogiškąsias, pilietines teises. Būtent į šį kraštą 2019 m vasarą vyko ekspedicija.

Buvo gauta daugiau nei 1000 norinčiųjų vykti anketų, iš kurių tik 80 keliavo į 50-ies kilometrų bandomąjį žygį Raseinių rajone. Atrinktieji atliko įvairias praktines užduotis bei iš brūzgynų į dienos šviesą ištraukė senąsias Ariogalos žydų kapines. Kadangi žygis vyko birželio 14-ą, Gedulo ir vilties dieną, buvo prisijungta prie ištremtųjų ir įkalintųjų iš Lietuvos vardų, pavardžių, likimų skaitymo bei visuotinės tylos minutės jų atminimui. Tuomet per parą dvylikoje miestų ir vienoje užsienio bendruomenėje paminėta 120 tūkst. ištremtųjų.

Po keleto atrankų, 2019 m. liepos 17 d., iš Vilniaus į Kazachstaną išvyko 16 žmonių, kurie, stabtelėję Karabaso geležinkelio stotyje (ten pirmiausia koją ant tremties žemės padėdavo politiniai kaliniai), pastatė iš Lietuvos dalimis atsivežtą dviejų metrų kryžių. Paieškų ekspedicija vyko Astanoje (Nur – Sultane). Masinėje kapavietėje, prie moterų kalėjimo (kuris ir šiandien atlieka tą pačią funkciją), pastatytas koplytstulpis, išberta sauja lietuviškos žemės.

Karagandos krašto kapinės – milžiniškos, kosmopolitiškos, čia palaidota įvairiausių tautų žmonių. Pasak T.  Vaitkūno, atrasti lietuvių kapavietes lengvino pavardžių, vardų galūnės, katalikiški simboliai. Per dešimt misijos dienų aplankyta aštuoniolika kapinių masyvų, naujai rasta ir sutvarkyta 130 lietuvių kapų, kurie suvesti į sistemą, suteikiant galimybę atrasti artimuosius. Misijos dalyviui įstrigo 94-erių buvusio politinio kalinio istorija bei prašymas. Po karo, būdamas šešiolikos, kartu su 1200 lietuvių, buvo išvežtas į Kareliją. Dėl ligų ir pasibaisėtinų sąlygų išgyveno tik keturi šimtai ištremtųjų. Vėliau kalėjo Sibire kartu su Kijevo profesūra, galiausiai atsidūrė Karagandoje. Kalintas ten iki Stalino mirties. Bet susipažinęs su būsimąja žmona, jos paleidimo laukė penkis metus, ten gimė ir dvi dukros, iš kurių viena mirė. Senolio  prašymas – rasti pagal nuotrauką dukros kapą. Pasak ekspedicijos dalyvio, po ilgų paieškų, dėl riboto laiko, atrodo, geso viltis tai realizuoti. Bet po atkaklių  tyrinėjimų pažadas vis tik ištesėtas: identifikuota ir sutvarkyta mergaitės amžinojo poilsio vieta.

Misijos metu pabendrauta su ten likusiais lietuviais. Vienas jų – Dimitrijus Rugis, dešimt metų dirbęs šachtose (kur padirbėjus sakoma, kad nebėra sunkių darbų) po tremties pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje 1983 m. Pasak jo, jau tada gimtasis kraštas, lyginant jį su Kazachstanu, atrodė Vakarai. Iš Lietuvos tada parvežęs rūsio po namu idėją, susigyvenęs su vietos kraštu ir pasiliko ten.

„Ekspedicijoje tiek kartų iš naujo atradome gyvenimo prasmę, kad net sunku suskaičiuoti“, – patriotiška gaida iliustruotą pasakojimą baigė „Misija Sibiras 2019“ dalyvis Tomas.

Jo įspūdžių klausėsi istorijai neabejingi upyniškiai, muziejininkai, kultūros, švietimo ir seniūnijos darbuotojai. Renginio iniciatorė Renata dėkojo „Misija Sibiras“ dalyviui ne tik už kelionę į Kazachstaną, bet ir už kelionę į Upyną.

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

R. GUŽAUSKIENĖS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus lankytojus neabejotinai patraukė išskirtinė paroda – papuošalai iš akmens, odos, žalvario ir gintaro. Šių dirbinių autorė – Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ang­lų kalbos mokytoja Nijolė Montvilienė. Be to, eksponuojamos ir jos kartu su auklėtiniais, šeštos klasės „debesėliais“, sukurtos ang­lų kalbos metodinės priemonės.

„Mano mokiniai man svarbiausi“

„Kiekvieną savo auklėjamąją klasę kaip nors pavadinu: buvo „angelėliai“, „mylimukai“, dabar – „debesėliai“. Tai mano 25 auklėtinių darbeliai, kuriuos kartu kūrėme. Viskas – ang­lų kalba. Štai klasės taisyk­lės: „Būk mandagus su kitais“, „Da­ryk, kas geriausia, ir niekada nepasiduok“, „Būk at­viras iššūkiams, ir tu gali pasikeisti“ bei pan.

Mintis surengti paro­dą ki­lo prieš metus, kai, minint Alek­sandro Stul­ginskio gimimo me­tinių sukaktį, gimnazijoje vy­ko pro­­fesijos diena. Mus pakvietė apsilankyti muziejuje, čia bu­vo eksponuojama kažkokia mokinių darbelių paro­da. Ki­lo mintis, jog ir mes galime ne prasčiau. Pavyko motyvuo­ti vaikus: visi dirbo su dideliu užsidegimu, noru, jiems tai buvo įdomu ir svarbu. O kurdama ang­lų kalbos metodines priemones turėjau tikslą kuo aiškiau pateikti vaikams mokomąją medžiagą, kad jie leng­viau įsimintų: abėcėlę, žodžius, jų tarimą. Per pamokas naudojamės įvairiomis mano pagamintomis kortelėmis su piešiniais, vaikai pagal paveikslėlius ieško raidžių, dėlioja žodžius, sprendžia rebusus, kryžiažodžius. Ir žaidžiame, ir mokomės kar­tu. Ma­nau, tai naudinga, nes vai­kų ga­bumai yra skirtin­gi. Vai­kams tai patinka, nes žino, kad pamokoje jų laukia kažkas naujo, įdomaus.

Įsitikinau, jog nėra nieko, ko žmogus negali padary­ti. Per­­nai Motinos dienos pro­ga pa­gaminome knygeles ma­my­tėms, jose įrašėme pačių sukurtus žodžius: „Nuos­ta­­biau­siai pasaulyje mamytei“, „No­rėčiau visam pasauliui paskelbti, kad turiu geriau­sią mamą“, „Tu man parodei spalvotą pasaulį“ ir kt. Mamos iš džiaugsmo verkė. O aš buvau tokia laiminga! Labai myliu mokinius ir savo darbą, o galėdama atiduoti dalelę savęs, dovanoti gerą nuotaiką, nuoširdumą, jaučiu gyvenimo prasmę“, – rodydama pa­rodą, kalba mo­kytoja.

Kaip to įrodymas nuskamba jos prašymas: „Tik parašykite apie mano „debesėlius“...

Kūryba – sielos terapija

Nijolė pristato save kaip paprastą, jautrų žmogų. Ji džiaugiasi turėjusi nuostabią šeimą ir už tai yra dėkinga tėvams, kurių, anot pašnekovės, ji niekada nematė susipykusių, negirdėjo barnių. Šeimoje buvo sutarimas, pagarba, meilė, kuria jie pri­pildė ir Nijolės širdį. Gal to­dėl ir jai namai yra pati didžiausia šventovė, atgaiva sielai.

Nors gyvenimas, pasak Ni­jo­lės, jos nelepino. Jauna susilaukė vaikelio, neteko mamos. Tie metai buvo sunkūs, bet stip­rino atėjęs įkvėpimas kurti eiles. Rašydavau, sako Nijolė, bet kur, ant lapelių. Paskui juos surinko, išleido knygą. Vė­­liau aplankė kita mū­za – pie­ši­mas. Pieštuku. Dabar, jau­čia moteris, šis pomėgis vėl grįžta. Tačiau gundo akvarelė.

„Nežinau, iš kur man visa tai. Kaip eilėraštyje: aš tarsi pavasario žiedas naujas – laukiu, kuo nustebinsiu... Atrandu save vis iš naujo. Pa­puošalų gamyba man yra tarsi terapija. Mokytojo darbas toli gražu nėra lengvas. Gali be galo mylėti vaikus, atiduoti jiems visą save, bet būna akimirkų, kai pasijunti išsekęs. Norisi tik tylos. Tada man geriausias vaistas – papuošalai. „Įkrintu“ į juos ir pamirštu viską aplink: laiką, valgį, išgerti kavos... 4–5 valandą ryto už­sidarau savo kambarėlyje, prisiliečiu prie akmens – ir viskas tarsi savaime „sukrinta“. Beje, ieškodama akmenukų, parduotuvėse praleidžiu po 4–6 valandas, rinkdamasi mintyse jau matau, kas prie ko derės, kokių reikia priedų.

Apskritai akmuo ir medis man yra kažkas nepaprasta. Aš dar užsiimu ir aplinkos tvarkymu, turiu įsirengusi ne vieną alpinariumą, susimeistravusi suolų, sūpynes. Pati glaistau ir dažau savo namų sienas, kiek­vienas jų kampelis man ką nors reiškia. Mėgstu knygas, o dar labiau – psichologines paskaitas. Psichologija – sritis, kurios klodai neišsemiami, kuriai studijuoti, manau, neužtektų nė trijų žmogaus gyvenimų. Ten tiek gero ir vertingo, taip mane praturtina! Galbūt todėl, pastebėjau, kai pradedu kalbėti su klase, vaikai nuščiūva.

Dėkoju Dievui už kiekvieną laimingą akimirką, už tai, kad šalia manęs nėra blogų žmonių, kad galbūt sugebu atsirinkti. Nelaikau pykčio, neisterikuoju. Kartais tenka pakelti toną – būna, jog netenku kantrybės. Bet kai vaikai pribėgę apsikabina, apie kokį pyktį galima kalbėti? Esu laiminga, užauginusi dvi savo dukras, kurias auklėjau viena, turiu šešiolikmetę anūkę. Džiaugiuosi jų gražiomis šeimomis, esame artimos ir kaip draugės. Nuolat jų laukiu grįžtančių aplankyti iš Anglijos. Manau esanti stipri, galinti atsiriboti nuo negatyvių nuomonių – nėra žmonių, kurie absoliučiai visiems pa­tiktų. Tie­siog rei­kia teisingai pasirinkti“, – pasakoja apie save N. Mont­vi­lienė.

Pašaukimas pabudo netikėtai

Anot Nijolės, galbūt kas nors ir laiko ją barbe devyndarbe, bet pagrindinis jos darbas – mokytoja. O šiuo keliu ji sako pasukusi kiek neįprastai.

„Augindama pirmąją dukrelę, netikėtai sulaukiau pasiūly­mo padirbėti ang­lų kalbos moky­toja, nors buvau dar nieko ne­baigusi. Su­ti­kau, bet neįtariau, kad rug­sėjo pirmąją manęs lauks šaltas dušas: direktorė pasakė, jog bū­siu ir devinto­kų auklėtoja. At­si­­kalbinėjau, tačiau ji tik atidarė duris ir įstūmė ma­ne į klasę... Bet laikas, kurį praleidau su sa­vo mokiniais, bu­vo neapsakomai pui­­kus: mūsų šventės, pasirodymai, kar­navalai – pa­tys geriausi! 

Tuo­met supratau, kad tai yra ma­no pašaukimas. Todėl stengiuosi savo darbą atlikti sąžiningai ir nuoširdžiai. Nie­kada neskirstau žmonių – mokinių taip pat – pagal padėtį visuomenėje, nes viskas gyvenime yra laikina. Ne visi vienodai esame protingi, gabūs, bet užauginti vaiką geru žmogumi yra didelė vertybė. Šis tikslas mokytojo darbe man yra svarbiau­sias“, – sa­ko Nijolė.

Kiekvienas papuošalas pripildytas meilės

Paklausta, kodėl ėmėsi juvelyrinių dirbinių, o ne, pavyzdžiui, mezgimo, nėrimo ar kitų, Nijolė atsako, jog išvardintų užsi­ėmimų etapas jos jau praeitas.

„Mano mergai­tės nuo mažens vilkėjo drabužėlius su išmegztais liūtukais, dramb­liu­kais, meš­kučiais. Per­nai vi­są šeimą apmezgiau ša­li­kais – grįžę Ka­lė­doms, į Ang­li­ją išvyko su vienodais. Vi­sa tai galiu. No­rė­jo­si išbandyti kaž­ką naujo. Kai apsirgau ir kad „nenuvažiuotų stogas“, pri­si­pirkau karoliukų ir pradėjau da­ry­ti sages. „Užsikabinau“. Kar­tą turėjau eiti į šventę, norėjosi pa­sipuošti. Užsimaniau apyrankės. Pagalvojau: kodėl negaliu pasidaryti pati? Taip prasidėjo, ir jau 4–5 metai tuo gyvenu. Kad viskas būtų sąžiningai, dirbu pagal individualią veiklą. 

Su metais sukaupiau patirties. Ypač smagu daryti papuošalą pažįstamam, kai žinai, ką žmogus mėgsta, kokia turėtų būti spalva, kas tiktų. Turiu tokį ritualą: pagaminusi vieną papuošalą, nusiplaunu rankas, kad kito imčiausi šva­riomis rankomis, šva­ria sie­la, su meile, iš širdies.

Kaip atsirinkti akmenį? Ži­no­te, yra visokių aprašymų, taip pat ir pagal horoskopus. Gink Dieve, aš ne prieš juos, bet horoskopus juk irgi žmonės kuria... Todėl patariu taip: užkliuvo akis, paimi akmenį į rankas, ir jeigu kažką gero pajunti, jeigu jis nuteikia ypatingai – jis tavo. O tuomet negi taip svarbu jo pavadinimas? Stengiuosi, jog papuošalas bū­tų daugiafunkcis. Tarkime, su vienu vėriniu moteris gali at­rodyti vis kitaip: užsidėti kaip karolius, apsivynioti ap­link kak­lą du kartus, pailginti atskirai prisegamu odiniu dirželiu ar tą patį vėrinį apsukti aplink rie­šą – bus apyrankė. Patarčiau taikyti kuo didesnį spalvinį kontrastą nuo aprangos: kuo jis didesnis, kuo labiau „negiminingos“ spalvos – tuo geriau. Žinoma, daug priklauso nuo nuotaikos. Aš kartais į darbą einu visiškai nepasipuošusi, nors papuošalų turiu pilną komodą...

Beje, būna dienų, kai negaliu jų kurti. Atidarau duris į savo dirbtuvėlę, bet jaučiu, kad širdis netraukia, ir vėl uždarau... Užtat yra dienų, kuomet pasineriu stačia galva“, – sako Ni­jolė.

Juvelyrinių dirbinių paroda vadinasi „MonteN“. 

„Tai mano pavardės ir vardo trumpiniai. Tokio pavadinimo feisbuką sukūrė dukros, jame yra mano gaminių puslapis, nors dėl laiko stokos ne viską ten pademonstruoju.

Kiekvienam papuošalui turiu atskirą dėžutę, kurioje yra ir mažytis lankstinukas. Jame galima užrašyti kokį palinkėjimą, jei papuošalas skirtas, tarkime, dovanai“, – pasakoja menininkė, rodydama stilingą, estetišką papuošalo įpakavimą.

Stebėtina natūralaus ak­mens galia! Jo sušildyta, Ni­­­jo­lė gali valandų valandas pasakoti ir demonstruoti kiek­vieną savo menišką dirbinį. Ir nuoširdžiai jaučiasi laiminga, kai jis suteikia kam nors džiaugsmo.

Paroda Šilalės Vlado Stat­­ke­­vičiaus muziejuje vyks iki balandžio 10 d., tad yra puiki galimybė ne tik apžiūrėti papuošalus, bet ir jų įsigyti. Pa­­skubėkime, moterys: išaušo pa­vasaris, ir taip norisi pasi­puošti!

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sakoma, jog nėra tėvams didesnio džiaugsmo, kaip dorai gyvenantys vaikai. Ir, žinoma, plyšta širdis, kai atžalos išklysta iš doros kelio. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Didžioji dalis vairuotojų pyksta dėl policijos naujovės – naujojo greičio matavimo prietaiso, kuriam sparčiai pri­­kabinta „trikojo“ pravardė. Įrenginys suskaičiuoja kiek­­vieną greičio mėgėją, tad baudų sulaukia visi pažeidė­jai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Turbūt nerastume žmogaus, negirdėjusio garsiosios „Bijotaičių“ kape­los, kurios dainos kiekvieną sekmadienį net po keletą kartų skamba tele­vizijos sveikinimų koncertuose. Greičiausiai atpažintume ir visus jos mu­zi­kantus bei dainininkus. Ir tikrai esame pastebėję šalia pagrindinio ka­pelos dainininko stotingą, dažniausiai skrybėlėtą vyrą, galingu balsu dai­ną trau­kiantį Juozą Žalandauską. Pasirodo, jis ne tik puikus dainininkas, bet ir šaunus ūkininkas.

Algirdas DAČKEVIČIUS

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18

Nuo praėjusių metų rugsėjo Šilalės viešojoje bibliotekoje pradėjo savanoriauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazistai Aušrinė Viršilaitė ir Matas Vazbys.

„Džiaugiamės, kad pusmečiui prie bibliotekos kolektyvo prisijungė du jaunuoliai, kurie gilinosi į žinių visuomenės vadybos, komunikacijos, informacinių technologijų ir bibliotekininkystės sritis. Tai nauja patirtis ne tik jauniems žmonėms, bet ir bibliotekai, kuri atvėrė dar daugiau galimybių naujoms idėjoms bei darbams“, –  savanoriškos veiklos privalumus vertina bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė.

Vienuoliktokas Matas savanorišką veiklą bibliotekoje pasirinko, siekdamas išplėsti savo žinias informacinių technologijų (IT) srityje. Jis padėjo skenuoti kraštotyrinę medžiagą apie kultūros paveldo objektus, aptarnavo vartotojus Interneto skaitykloje, gilinosi į bibliotekoje teikiamas IT paslaugas, padėjo gyventojų kompiuterinio raštingumo ir robotikos mokymuose bei kt.

Abiturientė Aušrinė savano­riau­dama susipažino su Vai­kų literatūros skyriaus veik­la, prisidėjo rengiant parodą, skirtą Žemaitijos metams, vedė renginį „Kai prabyla medis“. Mergina taip pat dirbo ir Interaktyvioje jaunimo erd­vė­je, išmoko naudotis naujausiais įrenginiais, padėjo aptarnauti lankytojus. 

„Priimant savanorius, buvo šiek tiek neramu, nes nežinojau, su kokiais iššūkiais teks susidurti. Laimė, viskas vyko sklandžiai, gimnazistai buvo iniciatyvūs, motyvuoti, dažnai patys pamėtėdavo vieną kitą idėją. Džiugino draugiški santykiai ne tik su manimi, kaip kuratore, bet ir su visu kolektyvu“,  –  sakė biblio­te­kos vyr. metodininkė Stefa Mi­nu­taitė. 

„Jaunimo savanoriška veik­la Šilalėje gyvuoja jau kurį laiką, bet tik nuo praėjusių metų vykdoma Jaunimo savanoriškos tarnybos programa – 6 mėnesių intensyvus savanoriavimas. Tai rimtas įsipareigojimas, ir džiugu, jog pirmieji savanoriai aktyviai įsijungė į visas jiems pasiūlytas veiklas“, – sakė savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Lina Maslauskienė.

Jaunimo savanoriškos tarnybos programą sudaro nenutrūkstama 6 mėn. tarnyba po ne mažiau nei 40 val. per mėnesį (ne mažiau kaip 2 val. per savaitę). Sėkmin­gai įveikusiems visus iššūkius suteikiami pažymėjimai.

Rima NORVILIENĖ 

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Buvau nutaręs, kad nesivelsiu į svarstymus apie koronavirusą ir jo plitimą. Net ir tas šiaulietės atvejis manęs nepaskatino nei gąs­­dinti žmonių, nei bėgti pirkti kruopų. Tačiau bekylanti masinė psichozė verčia užduoti keletą, na, bent tris klausimus.

1. Kodėl lietuviai taip lengvai pasi­duoda panikai?

Kai kas sako, kad mes pasimokę iš istorijos. Pamenu, jog ir mano tėvai puldavo prisidžiovin­ti mai­šus džiūvėsių, kai tik paplisdavo gan­das, kad artėja kažkokia suirutė. Pa­vyz­džiui, 1962 m. kilus Karibų krizei, žmo­nės puolė į paniką, kad pra­sidės naujas karas. Prieš 17 metų bu­vo pasibaigęs Antrasis pasaulinis, tad visuomenėje dar žiojėjo tų katakliz­mų žaizdos. Tie­sa, įtampai nurimus, mes, vaikai, džiaugėmės triuškindami tuos „cuko­rius“... Vadinasi, panikos klausimas yra psichologinis-filosofinis: tai žmogaus savisaugos instinktas. Kitas reikalas, kaip ta masinė psichozė pateisinama, ar ji nevirsta dest­rukcine jėga, galinčia suardyti valstybės struktūrą. Vienas politologas pastebėjo: priešiškos išorinės jėgos gali pasinaudoti tokiu chaosu mūsų šalyje ir ją sunaikinti.

2. Ar tokio pavojaus akivaizdoje tinkamai elgiasi mūsų rinktoji valdžia, valstybės vadovai?

Apgalvotas santūrumas – tinkamiausia valdžios pozicija. Nepulkime bauginti žmonių, jog koronaviruso plitimo metu Lietuvos vadovai sąmoningai panūdo atostogauti svečiose šalyse. Nei sveikatos apsaugos ministras, nei Premjeras lemiamo vaid­mens epidemijos akivaizdoje nevaidina. Prezidento santūrumas čia taip pat suprantamas. Ramus tonas, nuolatinis visapusiškos informacijos teikimas, kant­rus aiškinimas, kaip apsisaugoti nuo galimos infekcijos, gera komunikacija su visuomene – štai tie faktoriai, kurie mažina įtampą bet kokių neramumų metu. 

3. Koks žiniasklaidos vaidmuo? 

Deja, plunksnos broliams daug pagyrimų sakyti neverta. Radijas, televizija, portalai tiesiog verčiasi per galvą, lenktyniaudami, kas daugiau, kas išsamiau, kas ryškesnėmis rub­rikomis paskelbs kokią nors naujieną. Nuolatinis kartojimas, kiek užsikrėtusių, kiek mirusių, reportažai iš morgų ir ligoninių, tuščios miestų gat­vės, primygtiniai reikalavi­mai nesėti panikos duoda atvirkštinį efektą. Kita vertus, retai užsimenama, kad, sakykime, 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje Kinijoje 90 tūkst. užsikrėtusių šiuo virusų tėra kokia 0,00005 procento, o mirusiųjų – vos maždaug 0,0004-oji dalis... Iš visų užsikrėtusių

šioje šalyje apie 42 tūkst., t. y. pusė, pasveiko. Tiesa, keliasdešimt susirgusių „atkrito“ antrą kartą. Vadinasi, tiki­mybė pakliūti į šį sąrašą tokia menkutė, jog neprilygsta, pavyzdžiui, gripo epidemijoms, kilusioms Lietuvoje pernai ir užpernai. Priminsiu, kad 2019 m. vasarį sergančiųjų gripu ir ūmiomis virusinių kvėpavimo takų infekcijomis šalyje buvo 160 at­vejų 10-iai tūkst. gyventojų, o 2018 m. – 182,7 atvejo. 2018–2019 m. gripo sezonu užregistruota 20 mirties nuo šios ligos atvejų. Pernai epidemiją buvo paskelbusios 32 savivaldybės. Daugiausiai susirgusių 10 tūkst. gyventojų buvo Ukmergės (218), Aly­taus (243), Kretingos (240), Laz­dijų (226) rajonuose, Pa­nevėžio mieste (241). Šila­lės rajono šiame sąraše nebuvo (2019 m. vasario 15 d. duomenys). 

Betgi šturmuoti parduotuvių tuomet nepuolėme. Šie­met įsitikiname, jog, siekdamos populiarumo bei gerų rei­tingų, kai kurios žiniasklaidos priemonės (beje, ir kai ku­rie politikai, kraudamiesi sau politinį kapitalą prieš Sei­mo rinkimus) tik didina įtampą visuomenėje. 

Tačiau psichologai aiškina, kad pas mus panikos dar nė­ra. Ir apskritai panika – tai na­tūralus baimės jausmas, kai siekiama apsisaugoti nuo ne­­ti­­kėtų grėsmingų situacijų, ka­­tastrofų bei pavojaus gyvybei. Pa­nika pasireiškia staigia ir stipria baime, kuri užvaldo ar užgožia mąstymą, dažnai apima visą grupę žmonių ar gyvūnų. Wikipedia teigia, kad žodis panika kilęs iš graikų kalbos žodžio panikon, reiškiančio priklausantis Panui, nes šis graikų dievas paslaptingais garsais miškuose ir laukuose neva galėjo sukelti didelę, nepagrįstą baimę bandoms, minioms ar pavieniams žmonėms apleistose vietose.

Vertindami paniką kaip natūralų padidintos baimės ar nevaldomo nerimo jausmą, šian­dien patariame: ramiai at­­sisėskite prie kavos puodelio, paimkite į rankas komunika­cijos specialistės Gintarės Jan­kauskienės prieš pusantrų me­­tų išleistą knygą „Panikos prie­­puoliai. Išsivaduok iš neri­mo ir baimių“. Paskaitykite. Ta­­da paaiškės, jog panikos prie­puoliai, didžiulis nerimas ir bai­mė – ar dėl savo ar­ba dėl ar­timųjų sveikatos, ar dėl artė­jančio karo, ar dėl ki­tų ka­taklizmų grėsmės – yra na­tū­­ra­lus savisaugos jausmas, bū­din­­gas kas trečiam Lie­tu­vos gy­ven­tojui. Tik tiek. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Miesto knygynas buvo privatizuotas 2016 metais. Taip nusprendė tuometė rajono valdžia. Jį nupirkusi bendrovė buvo įpareigota veiklą išlaikyti penkerius metus. Tą ir daro. Tačiau šilališkiai tikina, kad, perkėlus knygyną į kitas patalpas, iš tikrųjų ji labiau primena imitaciją, o ne tikrą darbą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.18