Šilalėje pradėjus veikti požeminiams atliekų konteineriams, kol kas palikti ir senieji. Deja, skaitytojų skambučiai į „Šilalės artojo“ redakciją rodo, jog kai kur šie konteineriai stovi ne ten, kur jų reikėtų.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.20

Pavasarėja. Viršum didelio kelio geltonai oranžine 

dangaus juosta plaukia maži baltų debesėlių pulkeliai. 

Plikos dar juodo miško šakos tarsi košia besileidžiančias sutemas,

todėl temsta labai pamažu. 

Užburiantis ankstyvo pavasario pavakarys. 

Jau vien nuo tokio vakaro labai gera: atrodo, viskas čia tavo – 

ir tas dangus, ir tie medžiai, ir tas vakaras, 

ir ta besileidžianti saulė, kuri tuoj patekės kitiems, 

o po to vėl sugrįš čia.

Daugiau nei prieš dešimtį metų filosofė Leonarda Jekentaitė 

yra rašiusi: „Siūlyčiau šūkį „Aš esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi!” 

turėti visur – ant automobilių, marškinėlių, rankinių“. 

Nelabai kur tą šūkį yra tekę pastebėti, 

bet vis dažniau gali sutikti lietuvių, kurie įvairiais būdais 

išreiškia pasididžiavimą Lietuva ir lietuvybe. 

Jie sąžiningai dirba savo darbą, daug keliauja, daug skaito, 

turi puikų humoro jausmą, yra įdomūs pašnekovai. 

Nemažai tokių dar net mokyklos suolą tebezulinančių. 

Kai su jais susitinki, patiri nenusakomą džiaugsmą ir supratimą – 

gyvuosi, Lietuva, nes mums tebėra brangi Tavo žemė, 

istorija, kalba, kultūra…

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.  

Seimo sprendimas nerengti Ko­vo 11-osios minėjimo uždarose Parlamento patalpose daug kam iškėlė klausimą, ar parlamentarai pernelyg neapsidraudžia vien dėl patariamosios sveikatos apsaugos ministro rekomendacijos atšaukti Nepriklausomybės atkūrimo akto 30-mečio minėjimą. Juo labiau, kad Seimo pavasario sesijos posėdžiai neatšaukiami...

Portalas „Delfi“ atliko tyrimą, kurio metu išsiaiškino, kad sprendimas at­šaukti šį svarbų renginį priimtas Sei­mo valdybos posėdyje, kurio... nebuvo, o dokumentas patvirtintas Sei­mo Pirmininko Viktoro Pranckiečio parašu. Vadinasi, sprendimas yra neteisėtas, įtariama tyrime. Seimo kanceliarijos paaiškinimas aiškumo nepridėjo. Tik vėliau jis papildytas valdybos nutarimu, jog Kovo 11-osios 30-mečio minėjimas nukeliamas į gegužę. Bet irgi su sąlyga, jeigu tuomet jau bus atšaukta koronaviruso grėsmė... 

Bet kai rašiau šias eilutes, Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė. Jos lankytojams ir prekybininkams nė motais, kad Aurelijus Ve­ryga pataria riboti masinius renginius, juo labiau, jog mugėje bolavo ištisi uždarų patalpų – palapinių ir kioskų – miesteliai. Kitaip sakant, apsipirkimo bei pramogų aistra nukonkuravo mūsų Nepriklausomybės jubiliejų...

***

Viruso plitimo fone nugriaudėjo svei­katos apsaugos ministro A. Ve­ry­gos ir Premjero patarėjo Skirmanto Ma­li­­naus­ko konfliktas. Supratęs, jog Prem­jeras Saulius Skver­nelis daugiau pa-

­laiko savo kabineto narį, S. Ma­li­naus­kas trenkė durimis ne tik kaip Ministro Pirmininko paskirtas atsakingu už komunikaciją, bet ir kaip S. Skvernelio dešinioji ranka. 

Pagal profesiją žurnalisto ambicijos užvirė, o čia dar Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė jį pavadino „Vilniaus degtinės“ lobistu. Mat S. Ma­linauskas vienašališkai, nederinęs su grupės vadovu, antradienio rytą pra­nešė, kad „vienintelė Lietuvoje ga­myk­la yra pasirengusi gaminti dezin­fekcinį skystį jau šiandien.“ Bet šio skysčio prekyboje nėra iki šiol...

***

Pernelyg reikšmingu pasijutusio patarėjo pasitraukimas – menka bėda.

O štai buvusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komi­teto (NSGK) pirmininko Vytauto Ba­ko sukeltas skandalas jau paliečia šalies nacio­na­li­nio sau­gumo pamatus. Politikas pa­skleidė informaciją esą Vals­ty­bės sau­gumo departamentas (VSD) galėjo rinkti duomenis apie kan­didato į preziden­tus Gi­tano Nausėdos ko­man­dos as­menis bei dip­lo­matą Vy­gau­dą Ušacką. Par­la­men­taras pareiškė, kad VSD vadovai turi būti nušalinti, prabilo net apie apkaltą politikams, kurie, jo teigimu, prašę žvalgybos netei­sėtai rinkti informaciją. V. Ba­ko tvirtinimu, jį palaiko Prem­jeras S. Skver­­nelis, pritaręs, jog reikia pradėti parlamentinį tyrimą. Beje, V. Bakas buvo S. Skvernelio rinkimų štabo va­do­vas.

Situacija nėra tokia paprasta. Iškelti valstybinio masto problemą, ją pamėtėti visuomenei, bet nepateikti konk­rečių įrodymų ir argumentų – ne rimto politiko užsi­ėmimas. Tad Seimo narė Ri­ma Baškienė stebisi, kodėl V. Ba­kas nežengia toliau: tyrimų komisijai sudaryti nerenka ketvirtadalio Seimo narių parašų, neinicijuoja laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, neįtikina parlamentarų daugumos.

„Mes jį pasikvietėme į uždarą valdybos posėdį, kad jis, nepažeisdamas jokių įstatymų, galėtų pasakyti pačią esmę. Tačiau ir uždarame posėdyje maždaug turėjome patikėti jo teiginiu „kad reikia sudaryti komisiją“. Bet juk žodžio „reikia“ svorį turi pagrįsti“, – sakė R. Baškienė. Rimtam politikui nepakanka bendrauti tik per socialinį tinklą „Facebook“...

V. Bako įtarimus atmeta ne tik VSD vadovas Darius Jau­niš­kis, kurio kadencija šiame poste baigsis balandį. Vy­riausiasis Prezidento patarėjas Aistis Za­barauskas sako, jog G. Nau­sėda Lietuvos žvalgyba pasitiki, ir į V. Bako prašymą nušalinti jos vadovus atsižvelgta nebus. Dar daugiau: užsimenama, kad politinis situacijos eskalavimas turėtų būti traktuojamas kaip kenkimas valstybei, bandant diskredituoti svarbiausias valstybės institucijas.

Iš tikrųjų ažiotažo kėlimas ir situacijos kaitinimas gali pakirsti pasitikėjimą VSD, pro­kuratūra bei kitomis valstybės institucijomis. O kam tai naudinga įtemptoje šiandienos geopolitinėje situacijoje, pirštu durti nereikia. Mes turime suprasti, kad, jeigu VSD bus vieša, visiškai atvira įstaiga, komentuojanti kiekvieną savo žingsnį bei atskleidžianti savo veiklos metodus, tuomet ar ji apsaugos mūsų šalį nuo kylančių vidaus ir išo­rės grėsmių?

Bet kirba ir kiti klausimai: kodėl šis skandalas kilo būtent sutinkant mūsų Ne­priklausomybės 30-metį? Kaip sakoma, kas už viso to sto­vi?

Česlovas IŠKAUSKAS 

Nuo kovo 13 d. rekomenduojama, o nuo kovo 16 d. iki kovo 27 d. privalomai stabdomas ugdymo, mokymo ir studijų procesas visose švietimo įstaigose, t.y. universitetuose, kolegijose ir mokyklose, taip pat dienos ir užimtumo centruose, neveiks darželiai, neformaliojo švietimo įstaigos.

Toks sprendimas šiandien priimtas Vyriausybės posėdyje.

Valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų vadovo, sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, ugdymo įstaigos vienareikšmiškai yra tos vietos, kur rizika virusui plisti yra itin didelė.

„Šių priemonių ėmėmės nedelsiant, siekdami užkirsti kelią galimoms naujojo koronaviruso grėsmėms. Kad šis sprendimas būtinas jau dabar rodo kitų valstybių pavyzdžiai, kai vėliau gali būti ir per vėlu. Tikiu, kad šiuolaikinės technologijos puikiai pasitarnaus, kad ugdymosi procesas, esant reikalui, vyktų toliau. Saugokime save ir kitus“, – sako ministras A. Veryga, pabrėždamas gyventojų sąmoningumo svarbą paisyti visų prevencinių rekomendacijų šiuo laikotarpiu.

„Turime visomis priemonėmis stabdyti viruso plitimą. Kol kas skelbiame švietimo įstaigose privalomas dviejų savaičių mokinių ir studentų atostogas“, - sako švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Kitą savaitę bus patikslinta, kokių atostogų dalies (pavasario, vasaros) bus atsisakyta vėliau. Taip pat bus svarstoma dėl kitų mokymosi formų tokiu atveju, jei dviejų savaičių karantino nepakaktų. Pedagogai per mokinių atostogas dirba, tačiau įstaigos nustatyto darbą nuotoliniu režimu.

Savivaldybės privalės užtikrinti vaikų priežiūrą išskirtiniais atvejai įstaigose, jeigu to neįmanoma įgyvendinti namuose.

Rekomenduojam darbdaviams užtikrinti galimybes tėvams, auginantiems vaikus, dirbti nuotoliniu būdu, o nesant tokiai galimybei išduoti nedarbingumo pažymėjimą tokia pat tvarka, kaip įtariant kontaktą su infekuotu asmeniu.

Lietuvoje jaunesni nei 6 metų vaikai arba vaikai su negalia atsižvelgiant į jų specialiuosius poreikius be objektyvios būtinybės neturėtų būti paliekami vieni, juos turėtų prižiūrėti arba suaugusieji, arba vyresni nei 14 metų paaugliai. Tai reiškia, kad sustabdžius ugdymo procesą mokinukai jau galėtų pabūti vieni namuose, o darželinukams reiktų vyresniųjų priežiūros.

„Norime informuoti tėvus su mažais vaikais, kad laikinai sustabdžius ugdymo procesą, egzistuoja net keletas galimybių, kaip galima jais pasirūpinti. Rekomenduojame pirmiausia tartis su darbdaviais dėl nuotolinio darbo, o jeigu tai neįmanoma, tuomet kreiptis dėl nedarbingumo pažymėjimo, pasitelkti giminaičių pagalbą arba išeiti trumpų atostogų“, - teigia socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Kokius variantus gali pasirinkti tėvai ir globėjai, auginantys mažus vaikus, kuriems reikia priežiūros?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informuoja, kokius variantus gali pasirinkti tėvai ir globėjai, auginantys mažus vaikus, kuriems reikia priežiūros:

• NUOTOLINIS DARBAS. Tėvai ar globėjai gali prašyti darbdavio galimybės dirbti nuotoliniu būdu. Jeigu darbdavys neįrodo, kad nuotolinis darbas sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu ne mažiau kaip 1/5 viso darbo laiko, kai to pareikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, taip pat – darbuotojai, auginantys vaiką iki 3 metų, vieni auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų.
• NEDARBINGUMO PAŽYMĖJIMAS. Kai švietimo įstaigoje paskelbiamas infekcijų plitimą ribojantis režimas, darželinukų, priešmokyklinukų ir pradinukų tėvai ar globėjai gali kreiptis dėl nedarbingumo pažymėjimo ne ilgiau nei 14 kalendorinių dienų išdavimo. Šiuo laikotarpiu iš „Sodros“ mokama ligos išmoka, kuri siekia 65,94 proc. nuo atlyginimo „ant popieriaus“. 
• ATOSTOGOS. Tėvai arba globėjai gali prašyti darbdavio suteikti atostogas – kasmetines arba nemokamas.
• PAGALBA. Vaiku gali pasirūpinti kiti tėvų parinkti asmenys: seneliai, vyresni broliai ar seserys ir panašiai.

Dėl koronaviruso plitimo grėsmės pamokas mokyklose sustabdė ir kitos Europos šalys. Mokyklos laikinai uždaromos Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Be mokinių iš šalių, kuriose didžiausias viruso protrūkis, pamokų kurį laiką nelankys ir Danijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Graikijos mokiniai. Kitose šalyse veiklą stabdo pavienės mokyklos, kuriose fiksuotas koronaviruso atvejis, tačiau šalies mastu ribojamas dalyvavimas masiniuose renginiuose, atšaukiamos mokinių ekskursijos.

Net ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio. Prieš 30 metų kartu su atkurtos nepriklausomos valstybės istorija kiekvienas pradėjome rašyti savo istoriją. Laikas labai iškalbingai parodė, ko buvo verti kiekvieno mūsų planai ir sprendimai. Bet nenuginčijama, kad per 30 metų pasiekta pažanga yra gyvas įrodymas, jog žengtas teisingas žingsnis ir pasirinktas teisingas kelias. Vis labiau esu įsitikinęs, kad ir kokios klaidos buvo padarytos, nepataisomą žalą padarė ne jos, o nepasitikėjimas, nusivylimas ir siekis valdyti.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą ir mūsų valstybei pasirinkus liberaliosios demokratijos kelią, nedidelė aktyvios visuomenės dalis ėmė suprasti, jog nuosava gerovė priklauso nuo asmeninių pastangų, įdėto darbo bei kūrybingumo. Verslo bendruomenė per tuos dešimtmečius nuėjo savo nelengvą ir dažnu atveju duobėtą kelią. Mokėsi ir darė, darė ir mokėsi, dažnai per vargus ir nesėkmes. Bet buvo vieni iš tų, kurie žinojo, kad už savo klaidas teks sumokėti pačiam, kad jeigu nepakilsi, tai ir liksi ten, kur suklupai. Gyvenime ateina momentai, kai viskas stovi ant briaunos ir tik nuo tavęs paties, tavo patirties, užsispyrimo, žinių bei kūrybiškumo priklauso, į kurią pusę pajudėsi, ar sėdėsi šalikelėje ir visam pasauliui kankliuosi apie savo nesėkmes. Deja, nemaža visuomenės dalis pas mus pasirenka „raudų kelią“ ir neieško postūmio naujai veiklai. O tai puikiausia terpė ateinantiems į politiką populistams manipuliuoti visuomene. Veikti nedrįstanti ir stebuklo laukianti visuomenė atvėrė kelią populistų augimui mūsų politikoje, nes jie labai lengvai gali žarstyti pažadus: tu mane išsirinksi – aš tau viską padarysiu! Populizmas, deja, šiandien yra geriausiai „einanti“ prekė. Rinktis veikimo kelią nėra lengva. Mūsų visuomenėje dar nėra gerai suvokta, jog, naudojantis laisve daryti, ką nori, dera suvokti ir neatsiejamą laisvės dedamąją – atsakomybę. Taip pat ir prieš save patį. Kūrybos, sėkmės ir ėjimo priekin pusėje yra darbas, žinios, apskaičiuota rizika ir ryžtas neklupti nei po pirmos, nei po antros nesėkmės. Išsivadavimas iš savigailos ir neveiklumo liūno yra ne tik joje įstrigusių individų, bet ir visos visuomenės interesas.

„Nemaža visuomenės dalis pas mus pasirenka „raudų kelią“ ir neieško postūmio naujai veiklai“

Stebuklingų receptų tam nėra. Yra tik vienas kelias – įkvėpti vaikus ir jaunimą sėkmės istorijoms ir iniciatyvoms, savo kūrybinių galių įveiklinimui. Aišku, vien įkvėpimo nepakaks – reikia ir bazinių žinių. Deja, bet dar neretai mokytojas negali paaiškinti, kaip veikia rinkos ekonomika. Mes jau 30 metų esame rinkos ekonomikos šalis, bet jei paklausi mokytojo, kaip veikia rinkos ekonomika, ne kiekvienas žino. Kaip tada jie gali tai paaiškinti vaikams? Kiek mokinių mokyklose gauna supratimą, kad jei turi produkto ar paslaugos idėją, vien per internetą gali su ja pasiekti milijardus gyventojų. Daugelyje mokyklų net nepapasakojama apie tokią galimybę. Mokykloje juos ugdo darbuotojais, o ne darbdaviais. Dėl nesupratimo prasideda kalbos, jog verslas labiausiai suinteresuotas gauti iš švietimo sistemos pigių darbininkų. Ir niekas negirdi, kad mūsų visų – verslo, valstybės, visuomenės – interesas yra kūrybingų žmonių ugdymas. Kol nepakeisime šios situacijos, tol ir toliau bus supriešinama visuomenė, teigiant, kad yra uždara verslo savininkų kasta, ir yra visuomenė, iš kurios verslininkai tenori gauti pigios darbo jėgos.

Pagaliau po 30-ies nepriklausomybės metų turime suprasti, koks pražūtingas mūsų valstybės ateičiai yra Lietuvos politikoje vyraujantis „pasirūpinimo visais“ naratyvas. Kalbėti apie naudos pasidalijimą ir proporcijas, yra labai subjektyvu. Kalbant apie galimai didesnį verslo uždirbamos naudos pasidalijimą, reikia turėti galvoje, jog teoriškai galime viską dalinti čia ir dabar. Tačiau tikrovėje verslas skaičiuoja ne čia ir dabar gautą naudą. Verslas turi labai daug rizikų. Mes pergyvenome tris krizes, per kurias bankrutavo tūkstančiai įmonių. Tik koncentruotas kapitalas leidžia verslui išgyventi ūkio nuosmūkius. Verslas turi uždirbti ir augti, nes tik taip jis gali prisidėti prie bendro pyrago auginimo. Verslininkai yra viena energingiausių visuomenės dalių, kuri racionaliai ir kryptingai naudoja savo energiją, siekdami kapitalo augimo, nišų užėmimo ir prisideda prie bendro gėrio kūrimo. Jų santykis su didžia dalimi visuomenės, kuriai buvo dešimtmečiais kalama į galvą, kad valdžioje yra stebukladarių, kurie pasirūpins visais, yra sudėtingas ligi šiol. Deja, bet senuosius stereotipus labai sunku pakeisti. Dažnu atveju trukdo ir pačio verslo elgesys, kai vieno ar kito verslininko klaida ar sąmoningi neskaidrūs sandoriai, nubraukia vienu ypu viso verslo pastangas.

„Ir niekas negirdi, kad mūsų visų – verslo, valstybės, visuomenės – interesas yra kūrybingų žmonių ugdymas. Kol nepakeisime šios situacijos, tol ir toliau bus supriešinama visuomenė, teigiant, kad yra uždara verslo savininkų kasta, ir yra visuomenė, iš kurios verslininkai tenori gauti pigios darbo jėgos“.

Per tuos 30 metų mūsų visuomenė keitėsi, perimdama vakarietiškas vertybes. Ta linkme keitėsi ir verslas. Drįsčiau teigti, kad šiandien verslas sparčiausiai progresyvėja ir atliepia šiandienos pokyčius. Verslas šiandien jau kitoks nei buvo prieš 30 metų – negalvojama apie pelną bet kokia kaina. Kiekvienas plačiau mąstantis žmogus nori gyventi visuomenėje, kur žmonės uždirba gerai, nes turtingesnė visuomenė išlaisvina žmogų. Atsiranda daug daugiau poreikių, o tuo pačiu ir galimybių verslui. Galų gale ateina jauna ir nauja verslo karta, kuri jau gimė bei užaugo nepriklausomoje Lietuvoje ir vadovaujasi vakarietiškomis verslo vertybėmis bei principais. Bet kol neatsisakysime noro ir toliau kurstyti naratyvo, kad verslas dirba prieš Lietuvą, tai vargu ar susikalbėsime, nes taip nuteikinėjamą visuomenę lengva suskaldyti ir supriešinti. Šiandien jau galime pasidžiaugti, jog atsiranda vis daugiau verslo žmonių, norinčių investuoti į visuomenės pokyčius. Aišku, kad reikia dar daugiau įsipareigojusių visuomenei ir valstybei. Daliai verslo, kaip ir kitiems visuomenės segmentams, trūksta įsipareigojimo visuomenei, kuris yra elito skiriamasis bruožas. Gal per 30 metų subrendome bendram verslo, akademinio sluoksnio, kultūros, politikos, žiniasklaidos sutarimui auginti valstybę? Turime pavienių gražių pavyzdžių, bet kol kas nesiseka jų sujungti.

Valstybė yra sutarimas. Sutarimas dėl kelio į gerovę. Šiandien dar jo neturime, bet tikiu, kad turėsime. Tik reikia pasitikėti vieni kitais, savo valstybe ir dirbti. Užkliuvus ir suklupus – keltis ir vėl eiti.

Robertas DARGIS,

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Šilalės garbės pilietis, pirmosios ir dar šešių paskesnių vyriausybių susisiekimo ministras Jonas Biržiškis lemtingais 1990-aisiais buvo pačiame valstybės kūrimo sūkuryje. Į istorija tapusius įvykius jį įtraukė Sąjūdis, išpildęs slapčiausias apie laisvę svajojusių žmonių viltis. 

Apie tai, kokie buvo pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės žingsniai ir kokių sunkumų teko patirti, su J. Biržiš­kiu kalbėjomės Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje Ko­vo 11-osios 30-mečiui paminėti surengtame susitikime. 

– 1990-aisiais Lietuva pradėjo naują valstybės kūrimo etapą. Kaip tapote ministru? Kokį įspūdį paliko Aukščiausioji Taryba? 

– Niekada negalvojau, kad galiu dirbti ministru. Tėvai bu­vo mokytojai, todėl vieną dieną ir mane stribas su šautuvu išvedė iš klasės. Mokytis labai nenorėjau, man tai buvo didžiausia prievarta. O Sibire supratau, jog mokytis būtina. Šilalėje niekas rusų kalbos nemokėjo, ir mūsų nemokė, Sibire ją išmokau. Nuo to ir prasidėjo mano kelias į mokslą – visada grindžiau jį atkak­lumu, užsispyrimu. Di­de­lių pas­­tangų reikėjo grįžti į Lie­tu­vą, bet man pasisekė. 

1990-aisiais Sąjūdžiui reikė­jo autoritetų. Mano dėdė profesorius Mykolas Biržiška bu­vo Vasario 16-osios akto sig­nataras, mūsų šeima visada žinojo, kas yra Lietuvos nepriklausomybė ir ką praradome 1940 m. 

Apie tai, kad su manimi nori susitikti Kazimira Prunskienė, pirmosios Vyriausybės premjerė, pranešė į Kauną atvažia­vęs brolis – telefonų tada nebuvo. Pamaniau, jog nori dėl ko nors pasikonsultuoti. Nu­va­žiavęs išgirdau klausimą, ar galiu būti ministru. Sakau, kad gal ne, nes nelabai įsivaizduoju, ką reikėtų daryti. K. Prunskienė pa­kraipė galvą ir sutiko, jog gal tik­rai nelabai tinku į ministrus. Bet po kurio laiko buvau pakviestas prisiekti – supratau, kad jau esu patvirtintas ministru. Aukščiausioje Ta­ry­bo­je tada buvo susirinkę idealistai. Jų entuziazmas buvo beri­bis, būtent jo tada ir reikėjo. Aukš­čiausioji Taryba tiko tik Ne­­pri­klausomybei paskelbti – nie­kas kitas šito nebūtų padaręs. 

Atvažiavęs į Vilnių, įsikūriau vals­tybinės autoįmonės bend­rabutyje, tarp kelių šimtų jedinstvininkų (prosovie­tinės or­ga­nizacijos narių). Grį­žęs po darbo, rasdavau ant durų už­kli­juotus kvietimus į mitingus prieš Lietuvą...  

– Kokia buvo pirmoji Lie­tuvos vyriausybė, ką ji galėjo padaryti, kai šalyje dar šeimininkavo okupacinė armija, veikė priešiška Ko­mu­nistų partija? 

– Pirmoji Vyriausybė išsiskyrė tuo, jog iš tikrųjų labai norėjo kuo daugiau padaryti – buvome lyg vienas kumštis, labai vieningi. Nors visi turėjome skirtingas pažiūras, žinojome, kad dirbame Lietuvai. Iki šiol turime savo klubą, kelis kartus per metus renkamės mano sodyboje Pailgočio kaime. Susitikę prisimename, kaip tuometiniai deputatai priiminėjo nutarimus, kurių nebuvo įmanoma įvykdyti. Rei­kalavo, jog Vyriausybė padarytų tvarką. Man sakė: pasistenk, kad transportas funkcionuotų. O kaip tą padaryti, jei viskas – geležinkeliai, lėk­tuvai, sunkusis transportas – buvo Maskvos ministerijų žinioje? Tų valstybinių įmonių vadovai su manimi bijojo net kalbėti. Sąjūdžio žmonės tada buvo įkaitę, reikalavo juos greičiau „nuimti“ – bijojau, kad, priėmus kokį nors neatsargų sprendimą, galime netekti visos techninės bazės. Derėdavausi su valstybinių įmo­nių vadovais, sakydavau, jog, atėjus „mano valdžiai“, visus juos atleisiu. Ir atleidau – net 29. Paskui kai kurie džiaugėsi, kad galėjo įkurti savo firmas ir tapti milijonieriais. Bet buvo ir labai dorų, darbui atsidavusių žmonių. Galvojau, kaip juos išsaugoti. Sumąsčiau rengti konkursus – jie laimėdavo, paskirdavau iš naujo. Są­jūdžio žmonėms tai ne visada patikdavo.

Reikia pripažinti, jog ne visi įmonių vadovai sugebėjo gyventi naujomis sąlygomis, dirb­ti vadovaujantis savo galva. Dauguma laukdavo nurodymų, nes buvo pripratę juos gau­ti iš Maskvos. 

1990-aisiais viskas buvo sugriuvę, pinigų neturėjome, o norint įstoti į tarptautines organizacijas, reikėjo sumokėti stojamąjį mokestį. Atsimenu,  ėjau prašyti pinigų finansų ministro Romualdo Sikorskio. Jis atidarė seifą, ištraukė butelį, įpylė taurę ir sako: „Ateik vėliau, duosiu“. 

Valiutą tada uždirbo tik Jūrų laivininkystės įmonė. Paėmiau jos pinigus ir padalinau, kam reikėjo. Dabar už tokį sprendimą mane, ko gero, pasodintų.  

Kuo džiaugiuosi? Kad išsaugojome milijonus kainavusį valstybės turtą. Po rugpjūčio pučo Lietuvoje pasiliko visi ge­le­žinkelio vagonai. Visų laivų kapitonai buvo rusai, bet nė vienas laivas iš Lietuvos nepasitraukė. Iškėlę laivuose Trispalves, kapitonai rizikavo būti sulaikyti užsienio uostuose, nes neturėjo jokių dokumentų, laivai buvo nesertifikuoti – nepriklausydami tarptautinėms organizacijoms, negalėjome gauti būtiniausių dokumentų. Tarptautinėse organizacijose mūsų niekas nežinojo, ten buvo atstovaujama tik Rusijai. Skambindavau užsienio šalių ministrams ir prašydavau neareštuoti mūsų laivų – išgelbėjo geranoriškas jų požiūris į mus ir palaikymas.

Kai prasidėjo energetinė blo­kada, sunkiausia buvo gauti kuro. Liepiau įmonių vadovams reikalauti, kad jo skirtų jų ministerijos Maskvoje. Taip užtikrinome, jog veiktų geležinkeliai, skristų lėktuvai. Bet automobilių kelių transportu teko pasirūpinti patiems. Išeitį radome – paaiškėjo, kad iš Rusijos armijos dalinių už butelį gali gauti ko nori. Baigiantis blokadai, kuro turėjome daugiau nei dabar. 

Lengviau atsidusau tik tuomet, kai iš Kenos geležinkelio stoties išlydėjau paskutinį vagoną su Rusijos armijos likučiais. Labai geras jausmas užplūdo širdį. Tarsi visą gyvenimą būčiau to laukęs. 

– Įprasta, jog ministerijoms vadovauja politikai. Jūs tvirtinate, kad politiku niekada nebuvote, bet minist­ru dirbote net septyniose Vy­riausybėse. Daugeliui dabar tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas. 

– Esu įsitikinęs, jog minist­ras yra valstybės samdomas valdininkas. Man susidarė įspūdis, kad politikai tik įsivaizduoja esantys labai svarbūs žmonės, tačiau dar klausimas, ar atlieka savo pa­reigas. O jei dar yra ir Seimo nariai. Kaip įmanoma visur suspėti? Nekeista, jog ministerijos skyrių vadovai skundžiasi per ket­verius metus nė karto nematę savo ministro. Nesuprantu, kaip įmanoma dirbti, nežinant srities, kuriai vadovauji?

Aš ne politikas, nebijau kalbėti. Esu dešinysis, skriaustas, muštas, tačiau  mano pažiūros socialdemokratiškos, orientuotos į žmogų. Nežiūrint to, mane kvietė į visas pirmąsias septynias Vyriausybes. Joms keičiantis, išvalydavau stalčius ir laukdavau, kol pasakys, kad nereikalingas. 

Kai Premjeru paskyrė Ge­di­miną Vagnorių, neišken­tė­me – dešimt ministrų pa­sirašėme peticiją Vytautui Lands­­bergiui, kad jis netinka šioms parei­goms. G. Vagnorius ne­pri­pa­žino Vyriausybės kaip kolegialaus organo. Tai į aštuntąją jis manęs nekvietė. 

Ministrai turėtų būti profe­sionalai ar bent geri vadybininkai. Jei jau jie turi būti politikai, pavaduotojų reikėtų žinančių, kaip spręsti vienos ar kitos srities problemas. Nes kol išmoksta, įsigilina ir kadencija pasibaigia. Kai minist­ras vaikšto aerodromo taku su portfeliu, nori nenori imi galvoti, ką jis ten pame­tė. Juk vaikščioti tokioje vietoje yra draudžiama. Tokie pasirodymai man nepanašūs į rimtą darbą. Arba ką reiškia eiti su dokumentais pas Prezidentą skųsti kitų ministrų?.. 

– Dėl ilgo darbo susisiekimo ministerijoje esate vadinamas „visų žmonių susisiekimo ministru“. Visuomenė susvetimėjo, žmonės nepasitiki valstybe. Gal turite patarimą tam susvetimėjimui įveikti?

– Būtina pasitikėti valstybe, mūsų pačių išrinktais politikais. Kartais per daug juos kritikuojame dėl smulkių klaidų, nesusipratimų. Taip ar kitaip pasielgė: kam analizuoti, nežinant visų aplinkybių? Svarbu, kad ministrai, Seimo nariai gerai dirbtų. Blogiausia, kai vadovauja diletantas, todėl gerai dirbančius žmones reikia saugoti. Nesame šventi, nereikia ieškoti idealių. 

Mano požiūriu, valstybėje tu­rėtų būti dvi pagrindinės po­­litinės kryptys, o dėl svarbiausių dalykų – nacionalinių klausimų, švietimo – turė­tume rasti bendrus susitarimus. Visa kita nesvarbu, nes valdžia kiek surenka pinigų, tiek padalina. Geriau ar blogiau, bet padalina. Ar kada nors taip gerai gyvenome? Jau pasiekėme 70 proc. Europos Sąjungos pragyvenimo vidurkio, ir duok Die­ve visiems taip gyventi. Pa­si­žvalgykime Šilalėje: prie  pre­kybos centrų nėra kur auto­mo­bilio pastatyti, pro žmones negali prasibrauti.

Lėktuvai pilni skrenda į užsienio kurortus, bet moteriškės skundžiasi, kad penkių žvaigždučių viešbutyje „maistas vienodas“... Ar kada nors anksčiau jos būtų į tą kurortą iš viso išvažiavusios? 

Mūsų norai nepasotinami, nes įsivaizduojame, kad blogai, jei kitas yra turtingesnis. Viskas yra gerai, tik mes patys per daug reikalaujame. Valstybė didžiuliais žingsniais eina į priekį, duok Dieve, kad visada taip būtų, visada tiek turėtume. Užeitų kokia krizė, ir nusiristume kelis metus atgal. Grįžti būna sunku.

– Kokią Lietuvą norėtumė­te matyti dar po 30 metų ir ko palinkėtumėte Kovo 11-osios jubiliejaus proga?

– Jaunimui linkiu didžiuotis Lietuva ir norėti čia gyventi. Mažoms tautoms kyla grėsmė išnykti, išsivaikščioti pasaulyje. Suprantu, jog niekas nekaltas, kad ketvirtadalis žmonių išsivažinėjo – niekaip negali užtvenkti vandens, kai kranas atsuktas. Bet aš manau, jog lietuvių tauta yra ypatinga, nes labai darbšti, išsilavinusi. Gal darbštumas dabar nebėra pagrindinis dalykas, bet, palyginus su  kitomis pasaulio tautomis, esame daug kuo pranašesni ir užimame tikrai neblogą padėtį. Netikėkime tais, kurie sako, kad Lietuva nieko neturi ir dėl to niekada nebus turtinga. Ką reiškia žemės turtai? Rusija gal daugiau naftos išgauna nei visos kitos šalys, bet Saudo Arabijos šeichai sėdi auksiniuose tualetuose, o rusai vaikšto su vatinukais ir skundžiasi, jog per mažai valdo žemės. 

Didžiulėms tautoms sunku susicementuoti, o mes galėtume būti vieningi, jei vienas ant kito taip smarkiai nelotume. Todėl reikia mažiau rodyti pavyzdžiu „žvaigždutes“, kurios sėkmingai išteka už užsienyje gyvenančių turtuolių, o realiau žiūrėti į gyvenimą ir tvirčiau stovėti ant savo žemės. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Misija Sibiras“ – jau keturioliktus metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į lietuvių tremties vietas. Ekspedicijos tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius žuvusiems lietuviams atminti. Nuo 2006-ųjų misija susidomėjo daugiau nei 13 tūkstančių jaunų žmonių. Tarp jų – buvęs Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas.

Mokytojas grįžo vienai pamokai

25-erių vaikinas jaunuosius šilališkius istorijos mokė metus, dalyvaudamas projekte „Renkuosi mokyti“. Gim­na­zijos direktorius Stasys Nor­butas, susitikęs su buvusiu kolega, neslėpė – šis charizmatiškas aukštaitis labai patiko tiek mokiniams, tiek jų tė­vams. 

Šįkart T. Vaitkūnas į Šilalę grįžo su kita misija – vyresniųjų klasių moksleiviams (2–3 klasių gimnazistams) pa­sakojo apie „Misija Sibiras“ ekspediciją, kurioje praėjusią vasarą dalyvavo.

2019 m. į Kazachstaną vy­ko 16 ekspedicijos dalyvių. Eks­pedicija į šį kraštą vyko ant­rus metus iš eilės, skelbiama, jog Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių.

Buvusiems savo mokiniams Tomas ne tik atskleidė ekspedicijos prasmę, bet ir spėjo atsakyti į visus jaunuoliams kylančius klausimus. 

T. Vaitkūnas prisipažino, jog „Misija Sibiras“ pradėjo domėtis dar sėdėdamas mokyk­los Kavarske suole. 

„Buvau dvyliktokas, kai pas mus atvažiavo „Misija Si­bi­ras“ dalyviai ir surengė tokį pri­statymą, kokį šįkart į Šilalę atvežiau ir aš. Tas pasakojimas mane „užkabino“. Tad pra­dėjau pretendentų anketas pildyti kiekvienais metais. Ir štai pernai sulaukiau kvietimo. Vadinasi, kantrybė atsiperka: kai iš tiesų labai ko nors nori, būtinai išsipildo“, – įsitikinęs vaikinas.

Pasak jo, jeigu bent vieną klausytoją jo pasakojimas sujaudins, jau yra labai gerai. 

Anot T. Vaitkūno, vien tas faktas, jog „Misija Sibiras“ tęsiasi šitiek metų, rodo, kokia ji reikšminga mūsų tautai. Ir bene svarbiausia – patvirtina, kad jaunimui rūpi mūsų tautos istorinė atmintis.

„Aš esu istorijos mokytojas. Tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl troškau sudalyvauti šioje misijoje: kad nemeluočiau savo mokiniams. Man norėjosi pačiam prisiliesti prie tikros istorijos. Būdamas Ka­zachstane, aš tai gavau. Nors tikroji „Misija Sibiras“ iš tiesų prasideda čia, Lietuvoje, kai ekspedicijos dalyviai organizuoja susitikimus, bendrauja, pasakoja apie nuveiktus darbus ir pagrindinį jos tikslą – lietuvių tautos istorija nepamiršta, mes ją atsimename ir liudijame“, – sakė istorijos mokytojas Tomas.

Misijos prasmė

2019-aisiais į Kazachstaną iš­vykusi komanda 10 dienų Ka­­ra­gandos apylinkėse (Do­lin­ko­je, Karabase, Spaske, Pros­tor­noje, Ekibastūze) ieškojo ir tvar­kė lietuvių palaidojimo vie­tas.

Pasak T. Vaitkūno, ekspedicijos į Sibirą ir Kazachstaną tuo ir skiriasi, jog šiaurėje lietuvių kapinės yra išlikusios, reikia jas sutvarkyti, o štai Ka­zachstane palaido­jimo vietas pirmiausia reikia surasti. Kai kada vaikštant lauku, iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, jog tai – buvusios kapinės. Ir tik atidžiai ieškodamas, gali pamatyti kur ne kur iš po žemės išlindusius metalinių ar betoninių kryžių likučius.

„Vaikštome po lauką. Keistai duobėtas laukas, apipelkėjęs. Duobėse auga gėlės. Iš duobių kyšo medinių kryžių likučiai. Čia buvo Dolinkos lagerio kapinės“, – savo dienoraštyje rašė T. Vaitkūnas.

Bene didžiausią įspūdį paliko atrastas Kazachstane mirusios mergaitės kapas, kurį prašė surasti iki šiol gyvas jos tėvas.

„Tenykštis gamtovaizdis – stepės, nėra jokios aug­me­ni­jos. Buvusias kapavietes išduoda medžiai. Dar prieš išvykstant į ekspedici­ją, buvęs politinis kalinys, 93-ejų Jur­gis Dir­vonskis iš Palangos, mums įdavė savo mirusios dukters kapo nuotrauką ir prašė jį surasti. Ieškojome pa­našaus kraštovaizdžio, koks matyti senoje fotografijoje, bet kelias dienas tai nedavė jokių rezultatų. Ir staiga pasigirdo šūksnis: „Radom!” Ne­nusakomas jausmas. Gy­ve­ni­me nesu bėgęs kapo link, bet tąsyk bėgau vedinas ypatingo jausmo. Aptikta kapavietė buvo visiškai nepanaši į tą, kuri pavaizduota mums įduotoje fotografijoje: iš po žemės tekyšojo gal pusės metro betono kryžius. Nebuvo išlikę ir įvardinto angelo, kitų tėvo pagamintų dekoracijų. Laimei, šis vyras, nepaisant garbaus amžiaus, naudojasi internetu, socia­liniais tinklais, ir mes nedelsiant su juo susisiekėme. Jūs neįsivaizduojate, koks buvo žmogaus balsas, kai jis pirmąkart po 70 metų išgirdo, jog kūdikystėje (Nijolei tebuvo 8 mėnesiai) palaidotos dukrelės kapas surastas. Tądien pajutau, kad mano misija turi prasmę“, – sakė jos dalyvis. 

Istorikas patikino, jog paties J. Dir­vonskio gyvenimas kone atitinka kny­go­je „Dievų miškas“ aprašytą is­toriją. 1945-ai­siais, kai tuometi­niam Pa­lan­gos gimnazistui tebuvo 16 me­tų, su draugu užmatė, kaip neto­lie­se nukri­to sovietų lėktuvas, ir iškart sumo­jo, kad galima jame buvusią įran­gą perduoti partizanams. Taip ir pada­rė. Žinia netruko išaiškėti, ir jaunuolis už tai buvo išsiųstas į karcerį Šiauliuose, iš kur išvežtas į Kareliją. „Misijos Si­biras“ dalyviams vyras papasakojo, jog kartu su juo atvyko apie 1200 žmonių, bet išgyveno tik 400. Vėliau jų gretas papildė kriminaliniai nusikaltėliai, J. Dirvonskis atsidūrė ligoninėje, kur vos vos išgyveno, ir buvo ištremtas į Sibirą. Ten susipažino su iš Ukrainos ištremtu dailės profesoriumi ir pats atrado talentą piešti. 1954 m. palangiškis buvo ištremtas į Kazachstaną, kur susipažino su žmona, susilaukė dviejų dukrų ir pragyveno šiame krašte 12 metų.

Lietuvybę neša širdyse

Į Kazachstano lagerius buvo išsiųsta iki 80 tūkst. lietuvių: dalis jų grįžo, dalies likimas nežinomas, dalis liko gyventi ten, o jų vaikaičiai bei provaikaičiai jau nebežino lietuvių kalbos. 2019 m. ekspedicijos nariai susitiko ir bendravo su trimis Kazachstane gyvenančiais lietuviais – politinių kalinių vaikais, anūkais. Jie nebemoka lietuvių kalbos, tačiau puikiai žino, kad jų tėvynė yra Lietuva. Vienas tokių – Dimitrijus Rugys. Jo seneliai iš tėvo pusės – lietuviai, į Kazachstaną buvo ištremti 1944 m., iš motinos pusės – vokiečiai. Dimitrijus save suvokia jau kaip kazachą, nors neatsižada ir lietuviškų šaknų. Lietuvoje jis lankėsi 1980-aisiais ir iki šiol pasakoja, kad mūsų šalis, lyginant su Kazachstanu, yra tikrų tikriausi Vakarai.

„Dimitrijus lygino produktų (kavos, dešros) kainas, kurios skiriasi tris kartus. Be to, po viešnagės Lietuvoje jis pasistatė namą su rūsiu – vietiniams tai buvo atradimas, dauguma ėjo pas jį žiūrėti statybų ir tas žinias pritaikė savo ūkiuose. Beje, Dimitrijus yra labai gerbiamas žmogus, tikras šviesulys – vienas iš penkių leidinio „National Geography Kazachstan“ dar­buotojų. Tai tik dar kartą įrodo, kokių šviesių žmonių Lietuva neteko dėl tremčių“, – apgailestavo ekspedicijos dalyvis ir akcentavo, kad jam lietuvis yra kiek­vienas lietuvybę palaikantis žmogus, nesvarbu, kokia kalba jis šneka.

T. Vaitkūnas išskyrė dar vieną sutiktą žmogų – 68-erių Aleksandrą. Šis vyras istorikui tapo atitikmeniu posakiui „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Tai buvo vyriausias Prostornoje kaimo gyventojas.

„Aleksandras aprodė gyvenvietę, pa­aiškino, kur buvo pastatytas Pros­tor­noje lageris, kur stovėjo barakai, kaip, einant laikui, viskas keitėsi ir kuo virto“, – primindamas, jog kiek­vienas sutiktas žmogus gali tapti didžiule dovana, kalbėjo svečias.

Lyg tvirtas kumštis

Anot T. Vaitkūno, šios misijos pag­rindiniu simboliu tapo 40 kilogramų sveriantis kryžius. Jis ypatingas tuo, kad jį pagamino tremtinys Bro­nis­lo­vas Garlauskas iš Panevėžio – taip, kad kiekvienas komandos narys galėtų susipakuoti atskirą dalį ir vežtis. Kryžius surinktas, į jo pamatus įberta sauja Lietuvos žemės ir pastatytas šalia Karabaso lagerio. Būtent Karabaso geležinkelio stotis buvo vieta, iš kur politiniai kaliniai buvo paskirstomi po visą Karlagą. T. Vaitkūnas paskaičiavo, jog šią vietovę – savo tremties tašką – nuo 1933-iųjų buvo pasiekę iki trijų milijonų žmonių. Šiandien tai – plynas laukas, kur iš Lietuvos ištremtuosius mena 2019-ųjų „Misijos Sibiras“ dalyvių pastatytas dviejų met­rų kryžius. 

Praėjusių metų ekspedicijos dalyviai Karagandos apylinkėse intensyviai šukavo kapines, tvarkė atrastus lietuvių kapus, statė atminimo simbolius – kryžius bei pirmą kartą per visą projekto istoriją sakralinius liaudies paminklus – koplytstulpius. Per 10 dienų iš viso aplankyta 18 kapinių, pavyko atrasti net 130 kapų su lietuviškomis pavardėmis. Lietuvių at­minimui pastatyti 2 koplytstulpiai (Pros­tornoje ir Dolinkos kapinėse).

***

„Lageris virto kolūkiu, kolūkis virto griuvėsiais, o buvusioje kapinių vietoje šiandien stūkso skurdūs namai. Dalis kapinių atitverta, yra paminklas su lentele, kuri liudija apie lagerio buvimą. Nuo šiandien čia bus ir mūsų koplytstulpis, kuris primins apie čia atgulusius lietuvius ir kitus sistemos sunaikintuosius“.

***

„Toliau skinantis per krūmynus ir aukštas kapų tvoreles, pastebiu katalikišką kryžių. Kostas Lukšys! Garsiai sušunku – radau! Prie manęs pribėga dar penki žmonės, kurie, kupini vilties, neaiškių emocijų, padeda man sutvarkyti kapą. Užrišame trispalvę, pažymime vietą, kad daugiau niekada šis kapas nebebūtų nežinomas. Toliau šukuojame kapines, iš viso radome penkis kapus. Paskutinįjį taip pat aptikau aš. Marija Lukšienė. Gal sutapimas dėl pavardės?

Keistas jausmas čia, nuo Lietuvos nutolus 4000 kilomet­rų, rasti žmonių, kurių čia neturėtų būti“. 

***

„Kapinės. Brendame per žoles ir krūmus, kurie yra aukštesni už mane. Brisdamas pamačiau katalikišką paminklą, nes jį galima atskirti nuo stačiatikiškų dėl pasukimo į priešingą pusę. Prasiskynęs kelią iki antkapio, pamačiau pavardę – Škirpa Jonas, gimęs 1892 m.“

***

„Karabase pastatėme kryžių, kurį atsivežėme iš Lietuvos. Kuo ši vieta tokia ypatinga? Čia atvykę tremtiniai pradėdavo savo pirmąjį kančių žingsnį, čia prasidėdavo jų kelionė. Karabasas – tai geležinkelio stotis, šiandien čia tik bėgiai, griuvėsiai ir pieva su vaizdu į bekraštę stepę. Nieko, kas primintų apie vietos istoriją. Jaučiuosi padaręs gerą darbą. Nuo šiandien žmonės žinos, kur atvažiuoti, sustoję galės pasimelsti ir susitikti su saviškiais“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS, T. VAITKŪNO archyvo nuotr. ir dienoraščio fragmentai

Atmintis tarsi labirintas, jungiantis mus su poty­riais, kurie išnyko praeityje. Vartome istorijos lapus kaip laiko ir likimų ženklus. Ant vakarykščių istorijų kasdien gula naujos, taip prisiminimus stumdamos tolyn. Atmintis, praeitis ir istorija susijungia per laiką. Taip jau sutapo, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, 1990 m. kovo 1-ąją, duris atvėrė nau­jas tipinis mokyklinis statinys Pajūralyje, į kurį persikėlė buvusi pradinė bei dalis Kvėdarnos vidurinės mokinių. Iš viso – 121 auklėtinis. Nuo tada prasidėjo naujas švietimo įstaigos istorijos etapas, turintis šimtus liu­dininkų – buvusių ir esamų mokinių bei mokytojų, bendruomenės narių. Praverkime mokyklos laiko duris, pasivaikščiokime jos koridoriais, susipažinkime su bu­vusiais mokiniais, mo­kytojais, išklausykime jų prisimi­nimus, kaip su­si­klos­čiusios aplinkybės nulėmė jų pasirinkimus...

„Psichologas“

Nuo pradinių klasių pasižymėjo fizine jėga, vikrumu, išdaigomis. Kūno kultūros mokytojas jam pranašavo profesionalaus imtynininko arba gimnasto karjerą. Be to, buvo atkakliai siekiantis savo, retai paklūstantis, verslus, išdrįsdavo būti kitoks. Mokėsi nekaip, nors į atvirus socialinių mokslų klausimus galėdavo parašyti ištisus tekstus atsakymų su komentarais. Didžiavosi mo-

­kykla, gynė jos ir miestelio gar­bę. Vienas mokytojas už sektinus pavyzdžius šiam mokiniui dažnai rašydavo pagyrimus. Sutapimas: po pagiriamojo laiš­ko, tos pačios dienos vakarėlyje, dėl neaiškių priežasčių sumušė vyresnį vaikiną, kitus skirti bandžiusius asmenis. In­cidentas baigėsi ligoninės priimamajame, policijoje.

Kartą mokyklos fojė jis sutiko prislėgtą savo mėgiamą mokytoją. Su nepaprasta empatija išklausęs negandas, pasakojo savo istoriją, guodė ir dalijosi išgyvenimais. Į pasta­bą, jog po skambučio turėtų eiti į pamoką, atsakė: pasikalbėti dabar svarbiau, eilinė pamoka yra niekis, su mokytoja susitarsiąs. Sportininku dėl tam tikrų priežasčių netapo, vos sulaukęs aštuoniolikos emigravo...

Tikra mokytoja

Prie greitkelio degalinės sustojo mokyklinis autobusas. Iš jo pabirę vaikai atakavo ,,sveiko maisto“ parduotuvę, kavinę. Lydinti mokytoja lauko terasoje, prie staliuko, gurkšnojo kavą. Staiga atbėgo kavinės darbuotoja šaukdama: ,,Jūsų vaikai apvertė ledų šaldytuvą ir sudaužė vitrinos stiklą. Nuostolis apie šimtą eurų“. O pedagogė ramiai atsakė: ,,Tai ne mano vaikai, jie – mūsų vaikai. Turite pretenzijų, kvieskite policiją“.

Baigusi gerti kavą, mokytoja pasuko autobuso link, kuris netrukus nuvažiavo. Pardavėja apie įvykį informavo įmonės savininką. Šis pasakė: ,,Mokytoja teisi. Tai yra mūsų vaikai. Nuostolius nurašysime“...

Idealistė

Mokykloje išdirbo virš keturiasdešimt metų. Karjeros pabaigoje buvo atleista, bet pasikeitusi vadovė grąžino pareigas, auklėjamąją klasę. Nekeldama balso ir įtampos gebėdavo paveikti, motyvuoti mokinius, prisitaikyti prie naujovių. Jos pamokų metu vyraudavo ramybė, susikaupimas, pozityvumas. Kartą valgyklos eilėje, nereaguodamas į budinčiųjų pastabas, energingai stumdėsi tvirtas, aukštas devintokas. Bet užteko prisiartinti nedidukei mokytojai, ir padauža tarsi suakmenėjo. Pasistiebusi mokiniui numovė nuo galvos gobtuvą, liepė atsiprašyti aplinkinių. Kad būtų nors žodį prieš pasakęs...

Mokytoja kartodavo: „mokyk­loje dirba idealistai arba kvailiai“. Atsisveikinimas su mokyk­la buvo gana minorinis, pietų pertraukos metu. Stebino, jog neparodyta nė mažiausio dėmesio iš aukštesnių švietimo institucijų, nors žmogus atidavė mokyklai didžiąją gyvenimo dalį...

Ekskursantė

Sunkiai nusėdėdavo pamokose, slapčiomis smaguriaudavo, nepaisydama pastabų čiaukšdavo saldainius, sakydama, jog tai „daktarų priskirti būtini vartoti vaistai nuo gerk­lės“. Hobis – įvairios nemo­kyklinės ir mokyklinės išvykos. Po ekskursijos į aukščiausią Žemaitijos kalną apklausoje įrodinėjo, kad piliakalniai buvo reikalingi tam, jog žmonės turėtų elektrą ir vietą pasikepti dešrelių...

Lenktynininkė su vėju

Turbūt viena iš nedaugelio jaunosios kartos sportininkių rinkosi mokytojos kelią. Atrodo, dar taip neseniai, besimokydama 5-oje klasėje, paraginta kaimyno, ėmėsi sporto šakos, kuri tapo gyvenimo dalimi. Treniruotės, prasidėjusios nuo keleto kilometrų, ilgėjo iki šimtų. Sėkmė aplankė bene septintoje klasėje, kai savo amžiaus grupėje Lietuvos dviračių plento varžybose užėmė trečiąją vietą. Tada atsivėrė kelias į Respublikos rinktinę. Dėl to teko atsisakyti daug paauglystės malonumų ir dalies to, ką vadiname mokykliniu gyvenimu. Bet šiuos praradimus su kaupu kompensavo sporto stovyklų, varžybų metu aplankytų svetimų kraštų įspūdžiai. 2003 m. pelnytas didžiausias pripažinimas – teisė dalyvauti pasaulio dviračių plento čempionate Kanadoje. Įstrigo į atmintį tenykštės lietuvių bendruomenės svetingumas, rūpestingumas. Jos dėka aplankytos Šiaurės Amerikos gamtos įžymybės. Tada jau buvo dvyliktokė, likimas lėmė studijuoti aukštuosius kūno kultūros mokslus bei atsisveikinti su di­džiuoju sportu. 

Buvusi sportininkė Pajūralio mokyklos mokiniams yra pasakojusi, kaip  griuvo nuo stačios įkalnės Prancūzijoje, kaip karštas vėjas gairino veidą Ita-

­lijoje, kokiomis sąlygomis reng­davosi varžyboms, koks saldus pergalės jausmas ir, atrodė, tos detalės teikė ypatingą, paslaptingą reikšmę. Jei kas grąžintų į anuos laikus, ji nesirinktų to sunkių išbandymų kelio. Paklausta, kas jai yra didžiausia vertybė, lenktynininkė su vėju yra sakiusi: darbas su vaikais, aš esu laiminga, atėjusi dirbti į nedidelio miestelio mokyklą…

„Banditas“

Retas svečias mokykloje, neturintis priemonių ir motyvacijos, dvelkiantis pigiomis cigaretėmis. Į pastabą dėl neatliktų užduočių kažkada atsakė esąs banditas, tad mokslų jam nereikią. Ta klasė buvo motyvuota ir pažangi, pamokas, bendru sutarimu, epizodiškai stebėdavo tėvai. Bet vaikino tai neveikdavo – šalia sėdint mamai, vis tiek bandydavo užsiimti pašaline veikla, išsisukti nuo jam skirtų individualių užduočių. Nors išoriškai atrodė gana piktas, ir šiandien menasi jo liūdnos, susimąsčiusios akys. Kartą rajono spaudoje pasirodė pranešimas, jog prie miestelio kapinių buvo pamesti, o vėliau vietos mo­kyklos mokinio surasti ir uostamiesčio gyventojui grąžinti 12 tūkst. litų. Ir gal tik po mėnesio paaiškėjo, kad pinigus rado ir apie juos pranešė būtent mūsų minėtas vaikinas. Susizgribta mokykloje pareikšti padėką. Žinoma, aktų salėje jis nepasirodė, bevelijo laiką leisti kitur. Mokyklos nebaigė. Ir kur jis dabar?..

Direktorė

Turbūt didžiojoje dalyje švie­timo įstaigų vadovai – gebantys suprasti lyderiai, paskui kuriuos nori eiti ir eina žmonės. Atsimenu situaciją, kurioje direktorės  ir mokytojo bendradarbiavimas kelerius metus buvo ne rožėmis klotas, pastarajam atrodė, jog tikėtis pagalbos asmeniškai sudėtingu laikotarpiu yra maža tikimybė. Tačiau atsitiko atvirkščiai: išoriškai griežta ir valdinga moteris, nustūmusi darbus, sėdėjo, tylėjo ir atidžiai klausėsi. Po valandos monologo ji paklausė: ,,Kuo galėčiau padėti?‘‘ Žodžius lydėjo konk­re­tūs veiksmai.  

Sutikime: švietimas tai ne tik pamokos, tad mokyklinis gyvenimas teikia įvairių epizodų, kurių metu tenka spręsti ir išgyventi socialines sudedamąsias. Kaip žinia, efektyviausiai internalizuojama vertybė tada, kuomet ji išgyvenama. Iš vienos pusės – turime laikytis ir laikomės struktūros taisyklių, iš kitos – matome bei žavimės savotiškais ,,nusidėjėliais“. Ir kai kažkas išeina iš rutinos rėmų, tai atsispindi tavyje. Ir štai prieš akis iškyla Konstantino Bogomolovo spektaklyje ,,Drakonas“ naudotas titras ,,Raudona pražysdama tampa rožine“. Autorius paaiškina: esą tai priklauso nuo tavo paties galimybių pamatyti rožinę...

Atvertėme keletą mokyklinio pasimatymų vadovėlio atsitiktinių puslapių, kurie galbūt primins, kas yra ir kuo gali būti mokyklose sutiktos asmenybės. Gal kai kas atpažins ir save... O gal kažkam šios savotiškos iliustracijos su personalizuota informacija padės pailsėti nuo netikrumo, iškreipto solidarumo. 

Kita vertus, gal iš šių įžvalgų kažko ir pasimokysime – juk mokytis visą gyvenimą dabar pasidarė aktualu. Vilniaus Gao­nas Elijahu ben Solomonas Zalmanas, didžiausias XVIII a. 

išminčius, pasaulinio garso To­ros ir Talmudo komentatorius, yra sakęs, jog 40 metų žmogus mokosi pats, po 40 metų jis gali mokyti kitus, bet ir pats mokosi…

Arūnas MIKALAUSKAS 

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Per pastaruosius porą metų Šilalės tvenkinio pa­krantės labai pasikeitė: galima pasivaikščioti įreng­tais takais, atsirado treniruoklių ir kt. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.19

Neseniai vienoje Šilalės automobilių aikštelėje atsirado du vienodi mikroautobusai. Pasirodo, jie buvo atimti iš dviejų mūsų rajono daugiavaikių šeimų, kurioms šios transporto priemonės buvo dovanotos Vyriausybės sprendimu. Kodėl taip padaryta, jeigu jau dabar aišku, kad šių mašinų eksploatuoti niekas nebesiruošia?

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.19