Tomas D. jau iki pastarojo įvykio buvo teistas devynis kartus. Tad gal ir neturėtų stebinti, kad pripažintas recidyvistu 30-metis Bilionių seniūnijos gyventojas nusikaltimų seriją tęsė ir toliau. Ir, deja, atrodo, prarado bet kokius jausmus – užsimojo netgi prieš savo 60-metę motiną.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.37

Beveik metus įvairiuose Suvalkijos kaimuose nuo mo­bilizacijos į sovietinę kariuomenę slapstęsis, mano tėvas, statęs ir įrenginėjęs namus, buvo sučiuptas, kai grįžo pasikeisti drabužių. Iki karo pabaigos buvo likę keletas savaičių, bet jo kanonada Europoje dar ilgai netilo. Su kitais miestelio vyrais tėvas buvo išgabentas į Vengriją kariuomenės užnugaryje vežimu gabenti maisto produktus. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.37

Šilalės rajoną garsina daug žymių žmonių – moksli­ninkų, lakūnų, rašytojų, dailininkų, tautos kultūros tyrinėtojų. Ir nors iš Kadžygos kaimo kilusi Reda Pečiulienė-Šilingė su jais nesiligyna – jokių didvyriškų žygių ji neįvykdė, bet yra ne mažiau žinoma už garsius vyrus. Agentūra „Factum“ jos varlių kolekciją pripažino didžiausia Lietuvoje, tad iš Šilalės rajono ki­lusi moteris pagrįstai tituluojama varlių karaliene. 

Meilė varlėms – iš vaikystės

Dabar Lukšiuose (Šakių rajone) gyvenančios R. Pe­čiu­lie­­nės-Šilingės sodyba yra tapu­si lankoma vieta – iš tolimiausių šalies vietų važiuoja ekskursijos apžiūrėti varlių namelio. Įdomių dalykų apie gyvąją gamtą čia randa ne tik vaikai, bet ir suaugu­sieji. Reda visiems, net patiems mažiausiems, sugalvoja malonių užsiėmimų: kol mamos apžiūrinėja tūkstančius skirtingų suvenyrinių varlyčių, vaikams pasakojama apie varles, rodo­mos terariumo gy­ventojos, o patys mažiausieji ant sode patiesto kilimėlio varto knygeles ir renka dėliones. 

Reda įsitikinusi, jog vaikams įdomi gyvoji gamta, o ir ji pati varles pamilo vaikystėje, žaisdama prie prūdo.

„Mano draugės Salomėjos sodyboje už rūsio buvo duobė, kurioje laikėsi daugybė varlių. Tada varlių buvo gerokai daugiau nei dabar, jos visur šokuodavo, todėl užau­gau jų nebijodama. Galiu net rupūžę plikomis rankomis paimti – svarbu neišgąsdin­ti gy­vūno“, – įsitikinusi R. Pe­čiu­lie­nė-Šilingė, kuriai varlių kvarkimas ir žiogų čirpimas nuo vaikystės atstojo gražiausią muziką. 

Reda įsitikinusi, kad pasa­kojimų apie gyvąją gamtą labiausiai reikia vaikams. Iš­gir­dusi sūnų sakant, jog vaikai mokykloje jas daužė pagaliais, moteris ėmė kviestis į savo namus sūnaus klasės draugus. Per kelis metus jos varlių karalystę aplankė visi Lukšių mokiniai, o kai kurios klasės – net po kelis kartus. Vaikai suprato, kad varlės nieko blogo nedaro, todėl, kaip ir kitus gyvūnus, jas reikia saugoti ir mylėti. 

Varlės namams dovanojo laimę

Dažniausiai Redos klausiama, kodėl žmonės bijo varlių. Šie gyviai yra rauplėti, šalti, be to, apie jas mažai žinome. Ir į pirmąją varlių parodą, surengtą Zyplių dvare, daugelis ėjo nusiteikę skeptiškai. Bet atėję pamatė, kokios gražios Redos varlės – stilingos, draugiškos, linksmos. Kaip ir ji pati, aplinkiniams spinduliuojanti gyvybę bei džiugesį.

Aistrą kolekcionuoti varles R. Pečiulienė-Šilingė paju­to gimus jauniausiam sūnui Dovydui. Pirmąją varlę ji gavo dovanų vardadieniui. Reda juo­kiasi, kad vargšė varlytė kelis metus vieniša liūdėjo len­tynoje, kol namų šeimininkės neaplankė gandras. Prieš pat gimstant sūnui, parduotuvės lentynoje ji pamatė varlytę, kuriai atsispirti nepajėgė. Būtų pirkusi jų ir daugiau, bet negi leistų sau šitaip neprotingai išlaidauti?

Užtat grįžusi namo su naujagimiu, rado visą 50 varlių „prūdą“ – vyro Gintauto ir jo brolio dovaną. Nuo tada lyg iš gausybės rago ir pasipylė varlės lukšietės namuose. Reda tikina, kad kuo daugiau varlių kaupėsi, tuo laimingesnė ji jautėsi, tuo džiugesnis atrodė gyvenimas. 

Varlių karalienė įsitikinusi, jog visos legendos apie varles, nešančias namams laimę ir turtus, yra teisingos. Todėl svečiams ji dovanoja metalinę varlytę su pinigėliu burnoje. Tokią varlytę reikia nešiotis piniginėje, dažnai ją išimti, sušildyti rankose ir nublizginti. 

Namuose reikėtų turė­ti trikoję varlę, tupinčią ant pinigų maišo. Ti­ki­ma, kad, pastatyta prieš įėjimą į namus, ji dovanos turtus bei sėk­mę. 

„Geriausia tokią varlytę padėti svetainės kairiajame kampe, taip, lyg atrodytų, jog ji šokuoja į kambarį. Negalima jos pamiršti – kartais reikėtų nuprausti po tekančiu vandeniu“, – sako moteris, Lukšiuose vadinama varlių karaliene. 

Tokį titulą jai suteikė agentūros „Factum“ įregistruotas didžiausios varlių kolekcijos rekordas. 

Nors įregistruojant rekordą svarbiausias buvo varlių skaičius, Reda pripažįsta, jog varlės seniai tapo gyvenimo būdu. Jos indai, pa­talynė, sodybos interjeras ir net rūbai bei papuošalai puošti varlėmis. Nėra dienos, kad jos žaliosios kvaksės nešmėžuotų prieš akis, tačiau Redai varlės niekada neatsibosta, o liūdną dieną pakelia nuotaiką. 

Pastatė varlėms namelį

Kolekcionuoti varles iš Ši­lalės kilusi moteris pradėjo prieš keturiolika metų. Per pirmąjį dešimtmetį kolekcijoje susikaupė tūkstantis žaliųjų.

„Pradėjau galvoti, ką su jomis daryti. Draugai ragino neuždaryti varlių namuose, išleisti į žmones, tai surengiau parodą Zyplių dvare“, – šypsosi Reda. 

Tada moteris nė nemanė, jog susidomėjimas bus toks didelis. Bet smagiausia, kad į tūkstantosios varlės šventę iš visos Lietuvos susirinko draugai, patys kolekcionuojan­tys varles. Jie ne tik atvežė dovanų tūkstantąją varlę – tuo metu pačią didžiausią iš visų parodos eksponatų, bet ir įkalbino R. Pečiulienę-Šilingę įkurti kolekcionuojančių varles asociaciją. O paskui patys negalėjo atsistebėti, koks gražus jų organizacijos pavadinimas – „KVA“. Kaip tik toks, kokio reikia varlių mylėtojams.  

„Niekada negalvojau, jog varlių kolekcionavimas gali tapti visuomenine veikla. Bet man ji patinka, jaučiuosi daranti gerą darbą“, – sako R. Pe­čiu­lienė-Šilingė, varlėms skirianti visą nuo smulkaus pieno ūkio darbų liekantį laiką. 

Asociacija „KVA“ subūrė per 30 narių. Nors oficialiai jai priklauso 23, visada yra prijaučiančių, norinčių dalintis patirtimi bei dalyvauti renginiuose. Laukiama švente varlių mylėtojams kasmet tampa asociacijos gimtadienis. Su­si­rinkę vis kitoje Lietuvos vietoje, varlių kolekcionieriai ne tik randa apie ką pasikalbėti, bet ir renka gražiausią, smagiausią, ilgiausių kojų, gražiausios skrybėlės ar storiausių lūpų varlę.  

O bene įspūdingiausiu įvykiu tapo užpernai įvykęs varlių namelio atidarymas. Apie tai, jog kolekcijai reikėtų atskiros patalpos, Reda sako galvojusi jau seniai. Nors namuose vietos netrūko, bet lankantis ekskursijoms, teko pagalvoti, kaip išsaugoti šeimos privatumą. Todėl nusprendus namuose įsirengti naują terasą, Reda išprašė Gintauto greta pristatyti kambarį varlėms. Vyras sutiko su sąlyga, jog terasoje nebus nė vieno eksponato. 

„Išsiderėjau, kad „paskolintų“ man terasą varlių namelio atidarymo šventei. Bet paskui žiūrime, jog kambaryje varlės nebetelpa – jų vis daugiau, vis didesnių, tupi ne tik lentynose, bet ir pasieniuose. Taip ir liko varlėms visas namas“, – juokiasi Reda. 

Ne tik akims paganyti

Pamačiusi naują varlytę, Reda iškart gali pasakyti, ar to­kią jau turi. Mat jas ji ir pati perka, ir dovanų gauna – retas atvejis, kad kokia nors pro­ga artimieji ją nustebintų ki­tokia dovana. Gavusi antrą to­kią pat varlę, Reda neliūdi – žino, jog visada galės ja pasi­keisti su kitais kolekcionieriais arba padovanoti varlių na­melyje rengiamų konkursų bei viktorinų nugalėtojams. 

Kiekvieną naują varlytę R. Pečiulienė-Šilingė registruoja savo apskaitos knygoje, todėl tiksliai žino, kiek varlių tu­ri kolekcijoje. Nors varlių na­melis atrodo nemažas, visi eks­ponatai jame jau nebetel­pa. Ilgą laiką ketvirtadalis kolekcijos buvo eksponuo­ja­ma Zyp­lių dvare, tačiau, pra­si­­dė­­jus karantinui, varlės grįžo namo: dvare buvo ruošiama­si įsteigti laikiną ligoninę. „Ke­liauninkės“ dar ilsisi dėžėse, nes šeimininkė kol kas neranda joms vietos. 

Žiūrint į lentynose išrikiuotas kvakses, atrodo, jog Luk­šiuose susirinko visos pasaulio varlės – nuo mažutės su pinigėliu burnoje, iki didžiulės dvimetrinės skulptūros. Pa­gar­biausiai, ant stik­linio stalelio, pasodinta kolekcijos pradininkė – pirmoji Redai padovanota varlė.

Didelę kolekcijos dalį suda­ro varlių statulėlės, tačiau ir jos lentynose išskirstytos pa­gal įvairiausius kriterijus. Vie­noje vietoje surikiuotos 

mielos, širdelėmis pasipuošusios varlytės, kitoje – ritualinės, kuriomis senovėje žmonės prisišaukdavo lietų. Atskirai sutūpusios prabangios varlės, kitur – miniatiūrinės, viena prie kitos glaudžiasi iš įvairiausių mugių parvežtos varlės. Labai įdomios,  neregėtos britiškos varlės, papuoštos įvairių stilių proginiais žmonių rūbais.  

Rodydama savo sukauptus turtus, varlių na­melio šeimi­ninkė pasi­di­džiuo­dama varto 1960 metais iš­leistą Re­mi­gi­jaus Mor­kūno pa­saką vaikams „Du peštukai“, kil­noja daugybę ori­ginalių papuošalų – žiedų, pakabukų, vė­rinių, auskarų. Kai kurie pamėgti ir dažnai ne­šiojami, kiti dar tebėra supakuoti ir laukia savo eilės. 

Yra ir niekur kitur neregėtų, unikalių eksponatų. Iš bio­logijos laboratorijos Reda gavo formaline laikomus varlės griaučius. Varlės šokuoja ant vyno butelių etikečių, Ma­da­gaskaro pinigų banknotų, Indonezijos Sabo salos monetų, net Latvijos latas turėjo varlės atvaizdą.

„O Lietuvoje varlė puošia tik pašto ženklą“, – pastebi Reda.  

Tačiau labiausiai lukšietė vertina savo bičiulės vilka­viš­kietės Jolitos Kojutienės pa­ga­mintas lėles, kurios atspin­di pačios Redos gyvenimo bū­dą. Yra ir lėlė Varlė karalienė, lyg du vandens lašai panaši į kolekcijos šeimininkę. Jolita yra prabangiai aprengusi ne vieną baltą varlę, šoklėmis padabinusi didžiulį stručio kiau­šinį. Tai unikalūs, vienetiniai darbai, kuriuos Reda saugo lyg savo akį. Taip pat atidžiai saugomos ir porcelianinės varlytės – kalėdiniai žaisliukai, tikrą žaliaskarę puošę tik vieną kartą. 

Visų suskaičiuoti neįmanoma

R. Pečiulienė-Šilingė sako, jog šiuo metu kolekcijoje yra lygiai 4950 varlių. Tačiau pa­bu­vojęs jos valdose, pradedi ma­nyti, kad visų varlių suskaičiuoti neįmanoma. Ne tik dėl to, jog jos šokuoja kone ant kiekvieno rūbo, indo, virtuvės bei vonios reikmenų, vazų, žvakių, patalynės, batų ir kitų ne tik eksponatais tapusių, bet ir kasdien buityje naudojamų dalykų. Jų galima pamatyti visur, kur tik pažvelgsi. 

Pačios įdomiausios varlės gy­ve­na terariume. Į varlių na­me­­lį jis išnešamas tik vasa­rą, per tikruosius karščius – var­liagyviams būtina nuolati­nė 28–29 laipsnių šiluma, todėl varlių būstas specialiai šil­domas. Jame šokuoja Pietų Ame­rikos pieninės varlytės – la­bai gražios ir net nepana­šios į mūsų žaliukes. Ruda varlė, vadinama skraidančia, – tik­ra slapukė, ją sunku pamatyti, užtat labai šokli, greita. Šią gražuolę Redai padovanojo anūkai. Norėdami įteikti dovaną, paleido iš rankų – kol surado bėglę, teko perkrauti visas varlių namelio lentynas... 

Varlių namelį puošia ir ant kamino įsitaisiusi skardinė varlė – vėjarodė, kita šildo­si židinio sienelėje, vėsiais rudens vakarais kviečia prisi­glausti. Varlės šokuoja ir lauke: akmeninė kaimietiška var­lė naščiais neša kibirus – taip, kaip Redos mama iš ganyklos nešdavo ką tik pamelžtą pieną. Kita, iš akmens išskaptuota šoklė, medituoja tarp dviejų žibintų, trečios tik akys kyšo iš už sužaliavusio krūmo. 

Sodo akcentu pamažu tampa varlių kalniukas. Reda juokiasi, jog karantinas, nutraukęs visą laiką iš jos atėmusių lankytojų srautą, paskatino atsidėti kūrybai. Praėjusį rudenį dvare rengtame plenere „Zyplių žiogai“ R. Pečiulienė-Šilingė išbandė skulptūros me­ną – kartu su bendraminčiais iš „KVA“ nulipdė dvimet­rinę varlę, kuri dabar rodo kelią į Redos varlių namelį Vin­gio gatvėje.

Šiemet dėl karantino atsiradus daugiau laiko, lukšietė nusprendė patobulinti lipdymo įgūdžius. Moteris juokiasi, kad ir šita kūryba ją užkabino lygiai taip pat, kaip ir varlės. Bet kol kas Reda lipdo tik varles, tad jų sodyboje gali sparčiai daugėti. 

Moka mėgautis kasdienybe

Reda tikina, jog jai nėra svarbu, kiek varlių turi ir kokia yra jos kolekcijos vertė – niekada net nebandė jos įvertinti pinigais. Svarbiausia, kad ši veikla teikia džiaugsmą, daro gyvenimą įdomesnį bei prasmingesnį. 

Lukšių miestelio pakraštyje gyvenantys Reda su vyru laiko keturias karvutes, turi ūkyje įprastų naminių gyvulių. Moteris džiaugiasi, kai, grįžusi iš tvarto, gali prisėsti savo varlių namelio terasoje ir klausytis varlių kurkimo. Tam, kad tikros, gyvos varlės turėtų kur sodyboje apsigyventi, prie varlių namelio specia­liai buvo įrengtas ir viksvomis apsodintas vandens tvenkinys.  

„Ant lapų šokuojančios ir kvarkiančios gyvos natūralios varlės yra patys gražiausi mano kolekcijos eksponatai. Tai įrodymas, jog tikrai turiu varlių. Jos išrankios, ne visur gali ir nori gyventi – dabar varlių yra kur kas mažiau, nei mano vaikystės laikais. Todėl prieš įregistruojant rekordą, ėjau jų gaudyti į Lukšių tvenkinį“, – juokiasi Reda, išmokusi nieko nereikalauti iš gyvenimo, o kasdienybę priimti kaip dovaną. 

Toks jos gyvenimo būdas – dalintis džiaugsmu su bend­raminčiais, pasakoti apie varles visiems, kam jos įdomios, smagiai leidžiant laiką, paskatinti vaikus pažinti ir pamilti gyvąją gamtą. Iš Šilalės kilusi moteris džiaugiasi, jog likimas, padovanojęs varles, jai suteikė progą tapti naudinga visuomenei.  

R. Pečiulienės-Šilingės varlių namelio durys visada atviros, todėl Šakių turizmo cent­ras priskyrė jį lankytinoms vietoms. Tai ne muziejus, ir mokėti už apsilankymą čia nereikia – Reda laukia visų, kuriems varlė karalienė primena pačias gražiausias vaikystės pasakas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Laukuvoje gyvenęs Bronius tapo pirmąja šių metų au­ka, kurio gyvybė užgeso gaisro metu. Nors dar visai ne­seniai kalbinti ugniagesiai džiaugėsi, jog šiemet, skirtingai nuo ankstesnių metų, skaudžių nelaimių gaisruose iki šiol išvengta.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.36

Kadangi Šilalėje nekursuoja miesto autobusai, žmo­nėms visur tenka keliauti pėstute. Sveikiems ir stip­riems dėl to per daug didelių bėdų nekyla, tačiau vy­­resnio amžiaus žmonės susiduria su problemomis. „Ši­la­lės artojas“ taip pat mėgino padėti keliaunin­kams, kai šiems kildavo rūpesčių dėl susisiekimo. Gy­ventojų pra­šymų dėl to sulaukia ir rajono Saugaus eismo komisija.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.36

Šilališkių noras pasirodyti gudresniems už kitas apskrities savivaldybes skaudžiai atsirūgo – Tauragės, Jur­bar­ko ir Pagėgių merams pasirašius susitarimą įgyvendinti „Tauragė+“ strategiją, Šilalė liko nuošalyje. Tai privertė rajono valdžią sukrusti, tačiau nei vizitas į Vidaus reikalų ministeriją, nei kelias valandas trukusi nuotolinė vaizdo konferencija su apskrities merais, padėties nepakeitė. Apsispręsti dėl dalyvavimo bendrame projekte turės Šilalės savivaldybės taryba.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.36

Nors nuo kitos savaitės didžioji dalis šalies gydymo įstaigų jau ketina atverti duris planiniams pacientams, tačiau, pasak medicinos įstaigų atstovų, nuotolinės medicininės paslaugos ir toliau išlieka prioritetu. Visos mū­sų rajone veikiančios gydymo įstaigos taip pat rengia planus, kaip dirbs toliau. Ir tik Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC) juos patvirtinus, poliklinika, ambulatorijos ir ligoninė pravers duris pacientams.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.36

Ištuštėjusios gatvės, nežinia, ar tinkamai valdoma krizė, nuolatinės žinios apie naujus susirgimus ir mirtis visame pasaulyje – tokia dabartinė mūsų kasdienybė. Nesiimu vertinti, ar tų naujienų sklaida apie koronavirusą per didelė, bet juk turi būti ir šviesių emocijų atsvara. O ją, pasirodo, galima rasti net ir tokiose situacijose, kai po skrydžio į Lietuvą, vidurnaktį, tenka atsidurti klinikose koronaviruso tyrimui.

„Norisi dėkoti“, – apie savo patirtį pasakoja vienu paskutinių skrydžių į Lietuvą grįžusi Kristina. 

Iš oro uosto – tiesiai į klinikas 

Kristina dvi savaites leido saviizoliacijoje – prieš pat užsidarant sienoms ji grįžo iš Vokietijos. 

„Kai lėktuvas nusileido, kaip ir vi­si, turėjau pereiti temperatūros patikrą. Buvau įsitikinusi, jog viskas bus gerai, nes jokių negalavimų nejutau. Tačiau žmogus, patikrinęs mane termovizoriumi, nurodė eiti prie staliuko, kur reikės tempera­tūrą pasimatuoti dar kartą, mat ji esanti „ant ribos“. Lai­kas, rodos, slinko amžius: o jei­gu visgi sergu?“ – dabar pasakoja Kristina.

Ištraukus termomet­rą, nušvito bauginantys skaičiai – 37,8.

„Rankos ėmė drebėti taip, kad vos nulaikiau termomet­rą“, – prisipažįsta mergina.

Paaiškėjus, jog temperatūra yra aukštesnė, nei normali, jai buvo nurodyta atsistoti nuo­šalyje, o vėliau teko pereiti į uždarą kambariuką laukti „greitosios“.

„Kai ji atvažiavo ir išėjome į lauką, pasijutau lyg seriale „Černobylis“: tiek ma­ne lydintys, tiek sėdintys „grei­to­jo­je“ nuo galvos iki kojų bu­vo su apsaugos priemonėmis. Ne­įma­noma įžiūrėti nei žmonių veidų, nei jų mimikų“, – prisime­na Kristina.

Ji stebisi „greitosios“ vairuotoju, kuris ne tik padėjo įkelti lagaminą, bet ir radiją įjungė tik tada, kai ji baigė telefonu kalbėtis su artimaisiais.

Tyrimas

Atvykus į klinikų infekcinių ligų korpusą, skirtą COVID-19 tyrimams, laukiamajame jau buvo apie dešimt žmonių. Lū­ku­riuoti teko apie dvi valandas. Pas daktarą mergina pateko po vidurnakčio. 

„Kaip ir visų darbuotojų iki tol, daktaro veido nemačiau – tik per aprasojusius akinius stebėjau jo pavargusias akis ir po akiniais varvantį prakaitą“, – ragindama įsivaizduoti, koks atsakingas ir pavojingas yra medikų darbas, pasakoja mergina.

Ir tikina nustebusi, kai į gydytojo klausimą, kodėl taip „šoliuoja“ pulsas atsakiusi, jog tikriausiai todėl, kad jaudinasi, šis nuraminęs: „O ko čia jaudintis, juk viskas gerai...“ 

Kristina, prisimindama COVID-19 tyrimą, dabar juokiasi: „Dak­ta­ras pa­siteiravo, ar kada nors esu tyrusis dėl gripo, o man atsakius, jog ne, pasakė, kad čia skaudės labiau. Tyrimo metu giliai į nosies šnerves kišami į ausų krapštukus panašūs pagaliukai. Skaudėjo taip, kad maniau, jog sulūš nosis. Tie­są sakant, to proceso metu aš ne tik viena ranka stūmiau dak­ta­ro ranką, bet dar sugebėjau  įžnyb­ti jam į koją. Ir, aiš­ku, rėkiau“, – da­bar truputį šai­­pydamasi iš sa­vęs prisimena Kris­­tina.

Atlikus tyrimus, jai buvo pranešta, kad, kol paaiškės rezultatai, ji lauks palatoje.

„Pasidarė gė­da: kad ir kaip kvailai ir bailiai elgiausi tyrimo metu, jokio pikto ar pa­­kelto tono iš dak­taro neišgir­dau. Todėl no­rė­­čiau padėkoti ir atsiprašy­ti. Už žnaibymą“, – priduria Kris­tina.

Laukimas

„Tiesą sakant, tokioje naujoviškoje ir modernioje palatoje dar nebuvau gulėjusi. Ji atsidavė ne ligonine ar vaistais, o naujos spintos kvapu. Bet nors buvau pavargusi po skrydžio, įsibaiminusi tyrimo, užmigti sekėsi sunkiai. O čia dar vidury nakties pasirodė daktarė, kuri paėmė kraujo. Kada jie miega?“ – stebisi mergina.   

Ligoninėje, laukdama atsakymo, ji praleido visą kitą dieną ir dalį nakties.

„Turėjau gabalėlį šokolado ir truputį obuolių sulčių, bet daugiau nesino­rėjo prašyti – tikėjausi, jog bet kurią minutę išleis. Be to, savo akimis mačiau, kad tokių kaip aš į ligoninę atkeliauja labai daug ir medikams tikrai nėra laiko šokinėti pagal kiekvieno užgaidas. O išgėrusi obuolių sultis apsidžiaugiau, kad esu Lietuvoje –

juk galima gerti vandenį iš kra­no“, – kalba Vokietijoje gyvenanti Kristina.   

Vakarop atėjo ligoninės dar­buotoja. Kristina juokiasi, pri­si­minusi, kad, matyt, į ją pa­žvelgė paklaikusiu žvilgs­niu, nes šioji iškart ėmusi raminti: „Nesijaudinkite, aš su geromis žiniomis – užsakėme maisto, netrukus atnešime“.

Po gero pusvalandžio ji gavo maistą, kuris, sako, kvapu nestipriai viliojo, nors buvo nevalgiusi daugiau nei parą.

„Tačiau pagalvojau, kad jei jau manęs nepamiršo ir jeigu ligoninės darbuotojai valgo tokį maistą, tai negi aš galiu skųstis. Suvalgiau iš pagarbos jiems. Beje, skonis buvo geresnis nei kvapas“, – sako Kristina.  

O tada – vėl ilgos laukimo valandos, dar vienas kraujo tyrimas ir nerimas.

Pagaliau apie antrą valandą nakties atėjo daktarė ir pranešė, jog tes­t­as neigiamas, esu sveika. Ačiū, „greitosios“ vairuotojau, ačiū, daktare, ačiū, seselės, Die­ve, ačiū!“ – mintis dėlioja mergina.

Kristina pasakoja, kad, nors ir išgirdusi gerą naujieną, vis tiek sunerimo: ji ne vilnietė, tad kur vidury nakties dėtis?

Bet buvo nuraminta, jog ga­li pasilikti, kol kas nors ją pasiims.

Vertingos pamokos

Dabar, jau saugiai būdama savo namuose, Kristina sako: „Tikiuosi, kad galiu dėkoti medikams visų, iki šiol jau atlikusių tyrimus, vardu“.

O mes visi galime tuos pini­gus, kuriuos būtume išleidę res­toranuose, baruose, ki­no teatruose ir t. t. pervesti į pa­galbos medikams sąskai­tas. Bent jau iš žmogiškosios atjautos – kad jiems reikėtų kuo trumpiau šusti tose kosmonautiškose aprangose. O tada, kai viskas pasibaigs, visi kartu eitume mylėti gyvenimą. Gal net imsime vieni kitiems šypsotis ir daugiau dėkoti. Tie­siog, kad gyvename...

Kotryna PETRAITYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Nors jau daugiau nei penketą metų alkoholio varto­jimas šalyje mažėja, tačiau Lietuva vis dar išlieka dau­giausiai jo vartojančių šalių sąrašo pirmose vie­tose. Pa­saulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl alkoholio vartojimo sukeliamų problemų kasmet pasaulyje miršta 3 milijonai žmonių, ir skaičiai kiekvie­nais metais tik auga.

Apie tai, kokios grėsmės slypi anksti pradėjus varto­ti alkoholį ir kokių priemonių imtis susidūrus su šia problema, pasakoja gydytoja psichiatrė Vilma And­re­jauskienė.

Žaloja organizmą

Ne paslaptis, kad žmogaus organizmas auga, atsinaujina bei formuojasi visą gyvenimą ir alkoholis tam naudos neatneša. Atlikti tyrimai rodo, jog egzistuoja penkiolika genų, lemiančių organizmo reakciją į alkoholį. Net ir vienkartinis alkoholio padaugini­mas lemia blogą savijautą – sunkumą skrandyje, sutrikusią koordinaciją, suprastėjusią re­gą ar atmintį. Visa tai yra organizmo apsauginė reakcija, kuria siekiama sumažinti norą vartoti alkoholį.

Ilgalaikis svaigalų vartojimas turi kiek rimtesnių pasekmių – nyksta baltoji smegenų medžiaga, sutrikdoma hormonų sistemos veikla, prarandami vitaminai bei mineralai, tirpsta širdies raumenų ląstelės, didinančios miokardo infarkto išsivystymo riziką, kaupiasi riebalai, mat 1 gramas etilo alkoholio turi maždaug 7 kilokalorijas.

Apsvaigimas tampa tikslu

Anot gydytojos V. Andrejauskienės, ankstyvas vartojimas yra tarsi starto signalas pradėti veikti dėmesio, hiperaktyvumo, valgymo, procesiniams ir emociniams sutrikimams. Svaigalų paveiktas organizmas negalės taip greitai susiorientuoti savipagalbai, ir netrukus paciento sveikatos kortelėje nuguls visas ligų rinkinys. 

Specialistės teigimu, ankstyvo vartojimo grėsmė slypi besiplečiančiuose normų supratimo rėmuose. Jauni žmonės didžiąją dalį organizmo atsako į gaunamus nuodus įvardija kaip tinkamą ir priimtiną normą, todėl didesnis ir malonesnis apsvaigimas tampa tikslu, kurį bandoma įgyvendinti, vartojant keletą psichotropinių medžiagų vienu metu, sukeliančių nemenkų iššūkių organizmui.

Ragina ieškoti pagalbos

Susidūrus su alkoholizmu ar jaučiant artėjančią problemą, gydytoja V. Andrejauskienė ragina nedelsti ir nebijoti kreiptis pagalbos. Pirmoji kelionės stotelė – šeimos gydytojas. Būtent jis įvertins esamą situaciją ir nukreips reikiamu keliu. Atsisakyti alkoholio ir susidoroti su šia problema galima ir savarankiškai, tačiau specialistai pataria kelionėje iki savarankiško sprendimo pakeliauti kartu su jais, siekiant išvengti klaidingų sustojimų bei turint nuolatinį palaikymą ir supratimą.

Visuomenė sąmoningėja

Gydytoja pažymi, kaip svarbu pokyčių siekiančiam žmogui suvokti, kad efektyvus rezultatas nebus pasiekiamas greitai ir lengvai. 

„Asmuo laukia greito rezultato, jo nesulaukęs nusivilia, o nepatyręs norimų pokyčių, grįžta prie vartojimo, sukūręs nesėkmės istoriją bandant pabėgti nuo į nugarą alsuojančios problemos“, – teigia specialistė. 

Anot psichiatrės, kiekvienais metais visuomenė vis labiau sąmoningėja, nebijo pripažinti savo problemų ir kovoti su jomis. Ji ypač džiaugiasi pagalbos besikreipiančiais kančiose užstrigusiais 18–25 metų asmenimis: „Intensyvėjant gyvenimo tempui, jauni žmonės kelia sau didžiulius reikalavimus, nenumatydami rizikų patiria nuostolių, nesusitvarko su emocijų kiekiu, kaitomis, dėl to atsiranda nepasitikėjimas savo jėgomis bei galimybėmis. Tačiau džiugu, kad didėja supratimas, jog alkoholio ir kitų svaigalų vartojimas atima dar daugiau laiko, pajamų ir problemų neišsprendžia“.

Remiantis 2016 m. Lietuvos statistikos departamento tyrimų duomenimis, vienas 15 m. ir vyresnis Lietuvos gyventojas suvartoja 12,3 litro gryno alkoholio. Šio bei kitų atliktų panašių tyrimų rezultatai tik dar kartą pagrindžia šalyje esančios alkoholio problemos egzistavimą ir mastą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija stengiasi kovoti su šia problema jau ne vienus metus, tačiau didžiausi pokyčiai prasidėjo prieš keletą metų.

Imamasi griežtų priemonių

Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo įstatymai, kurie apribojo ir sutrumpino prekybos alkoholiu laiką, panaikino ir uždraudė alkoholinių gėrimų 

reklamą, taip pat naujasis įstatymas nurodė, kad alkoholį vartoti ir pirkti gali tik 20 m. sulaukę asmenys, o ne 18 m., kaip buvo įprasta iki tol. Nuo 2019 m. lapkričio mėnesio šalyje uždrausta gaminti ir platinti maisto produktus, žaislus bei kitas vaikams ir pa­augliams skirtas prekes, kurių dizaine yra alkoholinius gėrimus imituojančių detalių. 

Naujausias nuo šių metų pradžios įsigaliojęs įstatymas panaikino prekybą alkoholiu nestacionariuose statiniuose ir prekybą sezono metu kurortų lauko kavinėse bei poilsio ir turizmo zonose. Tačiau draudimas negalioja viešojo maitinimo įstaigoms, prekiauti alkoholiu lauke leidžiama iki 40 metrų nuo pastato su palikta galimybe savivaldybėms šį atstumą sumažinti ar panaikinti prekybos teisę.

Teigiamai vertina pokyčius

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento užsakymu, 2020 m. vasario mėnesį tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog daugiau nei pusė šalies gyventojų teigiamai vertina su alkoholiu susijusius pokyčius valstybės viduje. Tyrimas buvo atliktas 2018 m. ir šiemet buvo tik kartojamas. Rezultatas – vis daugiau šalies gyventojų yra patenkinti draudimais. 

Kone svarbiausias rodiklis atskleidė, jog net 35 proc. nuolatinių 18–74 m. amžiaus gyventojų nauji įstatymai bei apribojimai pagerino gyvenamąją aplinką. To ir yra siekiama, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, malonu ir saugu!