Ekstremali situacija dėl koronaviruso palietė visas mū­sų gyvenimo sritis. Pirmiausia atrodo, jog patiriame daug suvaržymų, nors ramumoje praėjusios šv. Velykos įrodė, kad daug ko galime atsisakyti ir išgyventi. Deja, mus visus aplankiusi bėda akivaizdžiai parodė, kokie esame, ir atskleidė, jog kai kuriems į aplinkinių saugumą ir sveikatą – nusispjauti...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Sveikatos apsaugos ministerija pa­skel­bė, kad Lietuvoje koronavirusas patvirtintas 1398 žmo­nėms, dėl Covid-19 atlikta beveik 83,6 tūkst. tyrimų. Pa­sveikusiais laikomi 399 asmenys, iš jų 87 yra medikai. Balandžio 23 d. duomenimis, dėl Covid-19 sukeltų komplikacijų mirė 39 asmenys. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Lietuvos medicinos dar­buotojų šventė skirta me­dikams – gydytojams, slaugytojams bei vi­siems, savo gyvenimą pa­­sky­­ru­siems sveikesnės vi­suo­menės kūri­mui. Ir nors jos ištakos siekia šimt­­me­tį, oficialiai Medikų die­na įtei­sinta tik 2004-aisiais. 

Kuo šiandien, tokiu įtemp­tu laikotarpiu, gyvena Ši­­la­­lės medikai? Apie tai kal­bamės su Šilalės li­go­ni­nė­je dirbančiais gydytojais Re­da Butvidiene bei Ali Abu Amra.

Gydytojo kelias – ne tik profesija 

Konfucijus yra pasakęs: „Pa­sirink mėgstamą darbą, ir tau gyvenime neteks nė vienos dienos dirbti“. Ši filosofo frazė turbūt geriausiai apibūdina šiandienos „Šilalės artojo“ pašnekovus. Akivaizdu, jog du visiškai skirtingos patirties medikus – ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėją R. Butvidienę bei šio skyriaus gydytoją A. Abu Amrą – vienija begalinis atsidavimas profesijai ir meilė pacientams.

„Stengiuosi visomis jėgomis kovoti kartu su pacientais, kai juos užklumpa liga“, – sako R. Butvidienė.

Gydytoja yra gimusi ir augusi Šilalės rajone, baigusi medicinos studijas, grįžo dirbti į gimtąjį kraštą. Paklausta, kodėl pasirinko medikės kelią, ji nusijuokia:

„Manau, tikėjotės, jog pasakysiu, kad nuo vaikystės svajojau gelbėti gyvybes, būti viltimi, kai jos nėra... Studijuoti mediciną nusprendžiau pas­kutinėse klasėse, būdama 18-metė. Norėjau įrodyti, jog galiu pasiekti kur kas daugiau, nei iš manęs tikimasi. Dabar neabejoju, jog kai jaunas žmogus užsispiria, jis sugeba padaryti tai, kas, kitų manymu, jam neįmanoma. Ir ta jėga veda jį pirmyn per visus sunkumus. Aš – gyvas to įrodymas“.

Medicinos studijos truko 12 metų: 2002-aisiais Reda įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, 2008 m. atliko internatūrą, 2009–2014 m. studijavo vidaus ligų rezidentūrą. Ši specialybė, kuri apima praktiškai visas ligas, yra pati plačiausia sritis, labiausiai ir patraukė R. Butvidienę.

Pasak medikės, gydytojo darbas susijęs su daugeliu gyvenimo sričių: medikus su­pa ir gimimo stebuklas, džiaugsmas ir pasveikusio paciento akių spindesys, deja, tenka susidurti ir su kančia, neišvengiamu mirties alsavimu. 

„Atsakomybę už kito žmogaus gyvybę ant savo pečių gali nešti ne kiekvienas. Kita vertus, tai yra sunki, bet įmanoma našta, nes tame kelyje, kovojant su liga, esi ne vienas, su gydytoju yra pacientas ir visas medicinos personalas. Tai – komandinis darbas, nes tik dirbant kartu galima tikėtis gerų rezultatų“, – įsitikinusi Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja. 

Ji teigia labai mylinti savo pacientus, nes šilališkiai, anot gydytojos, yra labai nuo­širdūs ir išskirtinai pagarbūs.

Paklausta, kodėl pasirinko Šilalės ligoninę, gydytoja neslepia: toks sprendimas gimė dėl to, jog Šilalės rajone gyvena šeima. Be to, įtakos turėjo ir sutuoktinio, su kuriuo moteris augina tris dukteris, nuomonė: vyras įsitikinęs, kad vaikams augti Šilalė yra pats tinkamiausias pasirinkimas. 

„Mano lūkesčiai buvo mažesni negu tai, ką čia radau. Apie Šilalės ligoninę ir savo kolegas galiu sakyti tik pačius geriausius žodžius. Medikai visuomet pasirengę daryti viską, kas jų galioje, kad padėtų pacientui. Kolektyvas yra nuostabus, darbinė aplinka gera. 

Tačiau kaip bebūtų gaila, kartais žmonės to nevertina. Bet medikai yra tokie pat žmonės, ne dievai, ir ne viskas nuo mūsų priklauso. Galiu drąsiai teigti, jog Šilalės ligoninė­je pacientai gauna kvali­fi­kuo­tą  pagalbą“, – tikina R. But­vidienė.

Ir pripažįsta, kad atskirų padėkos žodžių nusipelno slaugytojos. Būtent jos, gydyto­jos manymu, yra svarbiau­sios ir vertos pačios didžiausios padėkos. 

„Labai didžiuojuosi, jog ma­no kolektyve dirba nuošir­džios ir darbščios moterys. Slau­gos bei palaikomojo gydymo skyriaus darbas specifinis – dauguma mūsų pacien­tų yra visiškai priklausomi nuo personalo. Todėl už atsidavimą labai noriu padėkoti slaugytojoms bei jų padėjėjoms, socialinėms darbuotojoms, kineziterapeutams, psichologei. Už pasiaukojantį dar­bą ačiū tariu Janinai, Viktorijai, Vilmai, Stefai, Elytei, Vi­dai, Jūratei, Jovitai – visam savo kolektyvui. Šie žmonės yra mano akys, rankos ir ausys“, – komandinio darbo galia neabejoja skyriaus vedėja. 

Gydytoja pastebi, kad visuomenėje po truputį keičiasi požiūris į Slaugos skyrių. Ir Šilalės ligoninėje senatvę ryžtasi praleisti vis daugiau gyventojų. Žinoma, šiame skyriuje yra ir jaunų pacientų, kurie čia patenka po sunkių operacijų, traumų, tačiau didžioji dalis atvyksta išsekinti sunkių ligų. 

„Sulaukiame ir žmonių, netekusių namiškių globos bei prie­žiūros. Tada skyriaus per­­so­nalas tampa vieninteliu rams­­čiu, medikai sprendžia ir paciento so­cialines prob­lemas. Štai todėl sakau, jog medi­ko kelias nėra vien profesija. Tai – cha­rak­terio savybė, gyvenimo būdas ir jausmas. Tik žmogus, kuris yra neabejingas svetimam skausmui, gali rinktis gydytojo kelią. Kasdien kartu su pacientu tenka ir džiaugtis, ir liūdėti, išgirdus negailestingą diagnozę arba įsitikinus, kad, deja, liga tampa pranašesnė ir, nepaisant visų pastangų, kova pralaimima“, – darbo kasdienybę atskleidžia R. But­vidienė. 

Artėjant profesinei šventei, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja savo kolegoms linki išlikti stipriems, nepalūžti, kad ir kaip sunku bebūtų.

„Atsiminkime, jog mūsų rankose yra trapi žmogaus gyvybė“, – sako gydytoja.

„Šilalėje jaučiuosi lyg šeimoje“

Skyriaus vedėjos nuomonei pritaria ir gydytojas geriatras A. Abu Amra. Vedėja jį pristatė kaip dažnai ir noriai Šilalės ligoninėje kolegas pavaduojantį profesionalą. O ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Jolanta Milišiūnienė šį gydytoją įvardija kaip mūsų krašto patriotą, kurį pacientai labai myli ir vertina. Panašu, jog tas ryšys yra abipusis: gydytojas A. Abu Amra pripažįsta, kad Šilalėje jaučiasi gerai.

Bet kaip jis atrado Šilalės ligoninę?

„Skambinau į kelias įstaigas. Dažniausiai kalbant telefonu, ligoninių administracijų atstovai, išgirdę mano akcentą bei sužinoję, jog esu užsienietis, pastebimai pradėdavo jaudintis, baimintis ir atsakydavo: „Pagalvosim“ arba „Nėra vietos“, – dalijasi savo patirtimi svetimoje šalyje ieškant gydytojo darbo pašnekovas.

Pasak jo, paskutinė įstaiga, į kurią jis paskambino, buvo Tauragės ligoninė. Būtent ten jį ir nukreipė į Šilalę. O bend­ravimas su direktoriaus pavaduotoja J. Milišiūniene buvęs dalykinis ir pokalbis užtrukęs šiek tiek ilgiau, nei įprastai.

Gydytojas atviras – jo lietuvių kalbos žinios nėra nepriekaištingos. Todėl jau pirmojo pokalbio su Šilalės ligoninės administracija metu tiesiai paklausęs, ką pavaduotoja galvoja šiuo klausimu. Jo nuostabai nuskambėjo atviras atsakymas, kad jis kalbąs aiškiai, o svarbiausia esą tai, jog suprantąs, ką jam sako lietuviai. 

„Ir šiandien prisimenu man ištartą frazę: „Būsite labai geras gydytojas, jūs priimtas“, – džiaugiasi jau penkerius metus mūsų rajono ligoninėje dirbantis A. Abu Amra.

Iš Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai) į Lietuvą medicinos studijuoti atvykęs ir mūsų šalyje gyventi likęs vyras šiuo metu dirba ne tik Šilalėje, bet tikina, jog būtent šilališkiai jam yra arčiausiai širdies.

„Šilalėje jaučiuosi kaip šeimoje. Šilališkiai mane priima labai šiltai ir nuolat nustebina savo pasitikėjimu. Be to, per penkerius darbo metus čia susiradau daug draugų. Ne tik tarp medikų, bet ir tarp mokytojų, policininkų, verslininkų, ūkininkų ir net politikų. Džiaugiuosi šia draugyste ir vertinu tai, ką atradau tik Šilalėje. Anksčiau sakydavau, kad Kaunas yra mano širdis, bet pastebiu, jog meilė Šilalei lenkia Kauną“, – šiltų žodžių mūsų kraštui negaili A. Abu Amra.

Gydytojas yra gimęs Egipte, į Dubajų jo šeima persikėlė, kai jam buvo treji. Kad sūnus užaugęs būtų gydytojas, visada svajoję jo tėvai. Tad kokį kelią rinktis, A. Abu Amra sako tvirtai žinojęs. Pradėjęs domėtis studijomis, išsiaiškino, jog Lietuvoje jų kaina buvo palyginti maža, be to, buvo galimybė mokytis anglų kalba. Tačiau atvykus 1996 m., paaiškėjo, kad teks mokytis lietuviškai, anais laikais studijos ang­lų kalba Lietuvoje nebuvo tokio aukšto lygio kaip dabar. Bet jaunuolio tai neišgąsdino, o lietuviškai susikalbėti jis išmoko vos per pusmetį. Tiesa, likti čia gyventi arabas neplanavo, manė po studijų grįžti į tėvynę. Tačiau planus sujaukė studijų laikais sutikta mylimoji Malgožata, su kuria gydytojas dabar jau augina keturias 

atžalas. Šeima įsikūrė Kaune ir gyvena ten daugiau nei du dešimtmečius.

„Iš pradžių Lietuva sugundė palyginti maža studijų kaina ir galimybe susikalbėti ang­lų kalba. O atvykęs pačią pirmą dieną likau sužavėtas jūsų šalies gamtos grožiu, žaluma, geru oru. Pirmąkart Lietuvą pamačiau rugpjūčio mėnesį ir dabar galiu pasakyti, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – juokiasi gydytojas ir priduria, kad per daugiau nei du dešimtmečius mūsų šalis labai pasikeitė ir sparčiai vejasi senąsias Europos valstybes.

A. Abu Amra neabejoja savo pasirinkimo teisingumu ir yra dėkingas likimui, kad jis atsiuntė jį į Lietuvą.

„Džiaugiuosi, jog pasirinkau mediciną, nes galiu padėti žmonėms. O Lietuva yra šalis, kuri man davė viską: išsimokslinimą, darbą, šeimą. Todėl liksiu ištikimas jai visą gyvenimą, kad ir kur gyvenimo kelias nuvestų. Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuva turi savo vietą pasaulyje, matau, kaip sparčiai ji auga“, – sako gydytojas, kuris, beje, neišsižada vilties kada nors grįžti gyventi ir dirbti į gimtąjį kraštą.

Pasak A. Abu Amra, jo gydytojo licencija galiotų ir Dubajuje, tad gauti darbą pagal įgytą specialybę jam nebūtų jokių problemų.

„Tiesą pasakius, neturiu kitokios darbo patirties, dirbau geriatru tik Lietuvoje. Tačiau galvoju, kad mano pacientai Lietuvoje ir gimtinėje skirtųsi, nes vyresnio amžiaus arabus palaiko itin stiprus tikėjimas ir dar stip­resni šeimos ryšiai. Būtent tai, ko gero, ir lemia, jog Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyresnio amžiaus žmonės turi mažiau psichologinių ir socia­linių problemų“, – pastebi medikas.

Anot A. Abu Amra, geriat­ras gydo vyresnio amžiaus žmones, kurie dažniau serga ir gali turėti „puokštę“ negalavimų. O tai reiškia, jog gydytojas privalo labai daug žinoti.

„Reikia turėti daug informacijos apie mediciną, vaistus, mokėti elgtis su tokiais pacientais. Žmonės galvoja, kad gydytojas turi viską suprasti. Tačiau medicina apima labai daug sričių. Pavyzdžiui, chirurgas neprivalo žinoti, kaip gydyti komplikuotą kraujospūdį. Lygiai taip pat ir geriatro darbe. Pasirinkau būtent šią specialybę, nes norėjau atsakyti į klausimus apie gydymą ir vaistus savo giminėms, kaimynams, draugams“, – savo pasirinktos medicinos srities ypatybes nusako A. Abu Amra. 

Gydytojas pastebi, kad senyvo amžiaus žmonėms dažniau reikia ne tik tablečių, bet ir paprasto žmogiško bend­ravimo. 

„Dauguma senjorų jaučiasi nebereikalingi nei visuomenei, nei artimiesiems. Tai yra visų negalavimų priežastis. Esu tikintis žmogus ir žinau, jog viskas, ką darome, grįžta su dviguba jėga mums patiems: jeigu padarysiu kam bloga, tai atsigręš prieš mane, jei dalinsiu gerumą, jis grįš man, mano šeimai. Štai todėl visada randu laiko savo pacientams, bandau sukurti jiems saugumo jausmą. O jie man suteikia tai, ką jaučiu Šilalėje turįs brangiausio – šeimos šilumą“, – prisipažįsta šilališkių už nuoširdumą vertinamas medikas. 

Už šypseną, palaikymą bei profesionalias žinias Šilalės krašto gyventojai A. Abu Amra stengiasi atsidėkoti tuo, ką turi. Gydytojas juokiasi, jog sykį ligoninėje moteris jį pavaišino kugelio porcija. Ir nors iš pradžių šį padėkos ženklą jis pri­ėmė skeptiškai, netrukus teigia jau stovėjęs prieš kugelio kepėją ir prašęs, kad iškeptų dar. Arabas atvirauja, kad iš lietuviškų patiekalų jam labiausiai patinka būtent kugelis ir balta mišrainė.

Gydytojas visiems šilališkiams, ne tik savo pacientams, linki daugiau optimizmo.

„Visada sakau, jog nėra rojaus be žmonių. Reikia mokėti bend­rauti, o negalvoti tik apie naudą. Šypsotis yra paprasta, ir tai nieko nekainuoja! Jeigu gebėsi pakelti žmogui nuotaiką, automatiškai pagerės ir tavo paties nuotaika, o visų mūsų gyvenimas bus linksmesnis“, – pastebi Šilalės ligoninės gydytojas.

Savo kolegoms A. Abu Amra profesinės šventės proga linki nepasiduoti tokiu sunkiu metu, laikytis vieningai ir padėti vienas kitam. 

„Naudodamasis proga, noriu padėkoti Šilalės ligoninės administracijai už tai, kad esu Šilalėje. Jau esu minėjęs, kad šioje gydymo įstaigoje, esant reikalui ar­ba ekstremaliai situacijai, galėčiau dirbti ir be jokio atlygio“, – atvirauja gydytojas geriatras.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nors psichologai sako, kad šiuo įtemptu metu gali kilti daug įvairiausių ginčų bei nesutarimų, mūsų skaitytojas Zigmas (vardas pakeistas) tikina, jog situacija, kurią jis nori paviešinti, susidarė tikrai ne dabar. Pasirodo, vyras įsivėlė į konfliktus su kaimynais, paaiškinęs jiems, jog pilti „nakties sankaupas“ į mėšlavietę yra neteisėta. Negana to, pabandęs ieškoti teisybės Visuomenės sveikatos centre, išgirdo, kad išmatas išpilantys kaimynai esą nieko blogo nedaro...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Nors Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezoną nu­traukė karantinas, sporto klubo „Šilalės Lūšis“ krep­šininkams pavyko išlikti tarp geriausių šalies komandų. Vis dėlto kol kas nėra aišku, ar kitą sezoną džiaugsimės mūsų krepšininkų pergalėmis. Netekti iškovotų pozicijų komanda gali ir dėl finansavimo trūkumo, ir dėl rajono valdžios neveiklumo.

Daiva BARTKIENĖ

T. NOREIKOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Valdžios žmonės neretai mėgsta pasigirti, kad Šilalė yra gra­žiai tvarkoma, kad čia nuostabūs gė­ly­nai ir t.t. Tačiau akivaizdu, jog tai tėra tik tuščiažodžiavimas. Štai ir dabar, kai jau kone visi miestai bei miesteliai tvarko aikš­tes ir skverus, sodina gė­les, o kai kur jos ir intensyviai žydi, Ši­lalėje, tarsi anks­tyvą pavasarį, gėlynai juo­duoja.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Prieš Velykas Prezidentas Gitanas Nausėda vaizdo konferencijoje su žemės ūkio mi­nistru Andriumi Palioniu akcentavo, jog koronaviruso pandemija dar labiau išryškino žemės ūkio svarbą, nes aprūpinimas būtinais maisto produktais ekstremalios situacijos sąlygomis yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Ir pastebėjo, kad valstybės institucijos privalo imtis priemonių, kurios padėtų žemės ūkio sektoriaus dalyviams produktyviai tęsti veiklą.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Pavasaris įsibėgėja. Ir nors lyg koks stabdis korona­virusas gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus ne­atsipalaiduoti, tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į švie­są, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus sa­vo optimizmu. Štai todėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesis tvyrotų kažkur toli toli...

Ar metas atsipalaiduoti?

Tai, kad Vyriausybė atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai šitai mus nuteikia pozityviau: neva pandemija traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusiųjų procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius... 

Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirti­na valdžia, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrės­ti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje ir Klaipėdoje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė Premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surp­lys, jog, sušvelninus karantino priemones, „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas“.

Betgi pati Vyriausybė ir išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo bei vidutinio verslo įmonėms. Neva žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ri­bos. Šitaip jie viliojami į gat­ves, į kavines, parduotuves, bend­rauti su draugais, pasigražinti 

salonuose bei pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna. Ir ar kavutę lauke įmanoma gerti su kauke?

Savaitgalį tokie kontroliniai reidai vyko, tačiau tenka abejoti, ar, ištroškęs klientų, įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiek­vienam prekeiviui užteks atsakomybės. 

Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: vien per pra­ėjusio savaitgalio dienas nustatyta apie 150 naujų užsikrėtimo atvejų.

Kita vertus, galima spėti, ko­dėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikams net įtakos daryti nereikia: vyks Seimo rinkimai, rinkimų kampanija jau prasidėjo, didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas.

Tad skuboti politikų sprendimai užgožia specialistų per­s­pėjimus. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tik­rai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, kad karantino sąlygas reikia švelninti, nes esą jo metu įvyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą neigia psichologai, kurie teigia, jog krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis.

Šis tas linksmesnio

O Seimas ir toliau smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, kad Parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies va­dovo netenkina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, jog dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu „spaudimo keliu“ išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kū­rimą epidemijos metu.

Šiuo metu, kai reikia skubiai priiminėti kalną teisės ak­tų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams. 

Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek mūsų žiniasklaidoje buvo ra­šoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas bei mu­sulmonus. Tokį žiniasklai­dos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integ­racijos institutas. Iš šio tyrimo sužinome, jog praėjusį mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bend­riją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus. Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį „Ko vertos pranašystės?“ „Šilalės artojo“ laikraštyje. Esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bend­ruomene“...

Česlovas IŠKAUSKAS