Kasmet, siekdami atkreipti dėmesį į žmonių įtaką aplinkai ir gamtosaugos problemas, balandžio 22 d. gamtos mylėtojai visame pasaulyje mini Žemės Dieną. Šiais metais šventė minima 50-ąjį kartą. Pasaulinę Žemės dieną Sengirės fondo, skirto apsaugoti retų ir nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų prieglobsčius, įkūrėjai kviečia į pirmąjį oficialų iniciatyvos pristatymą.

Pasauliui minint tarptautinę Žemės dieną, Sengirės fondo iniciatorius Mindaugas Survila kartu su komanda, padėjusia įgyvendinti projektą, kviečia į virtualų iniciatyvos atidarymo renginį. Tai – pirmasis oficialus fondo pristatymas publikai. Iniciatyvą įkvėpė siekis išsaugoti senąsias girias ir jose susiformavusią unikalią ekosistemą, tapusią namais daugumai retų ar nykstančių gyvūnų bei augalų rūšių.

Pasaulyje švenčiamos dvi Žemės dienos. Pirmoji, minima kovo 20-ąją, žymi pavasario lygiadienį, kada diena ir naktis visose Žemės rutulio srityse tampa vienodo ilgio. Tai – oficiali šventės data, dažnai pažymima įvairiais valstybiniais renginiais. Antroji, dar vadinama „žmonių“ Žemės diena, švenčiama balandžio 22-ąją. Šventė kasmet minima aplinkosaugos aktyvistų ir visuomeninių judėjimų demonstracijomis, talkomis, švietėjiškais renginiais.

1969 m. sausio 28 d. Santa Barbaros miesto pakrantėje, Kalifornijoje, sprogo Union Oil platformos gręžinys. Dėl išsiliejusių trijų milijonų galonų naftos žuvo daugiau nei 10 tūkst. jūros paukščių, delfinų, ruonių ir jūrų liūtų. Reaguojant į šią katastrofą, buvo mobilizuoti aktyvistai aplinkosaugos reguliavimo, švietimo ir Žemės dienos iniciatyvoms.

Žemės diena pirmą kartą paminėta 1970 m. balandžio 22 d., kuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose maždaug 20 milijonų žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš valdžios apatišką požiūrį į aplinkosaugą ir reikalauti kardinalių pokyčių. Ši, ko gero, savo mastu analogų neturinti demonstracija nulėmė ilgametę tradiciją, kuri šiemet minima jau 50-ąjį kartą. Siekiant pasveikinti bei kartu paminėti jubiliejinę sukaktį, Sengirės fondo įkūrėjai nori pakviesti visus, neabejingus gamtos gerovei ir jos išsaugojimui, į pirmąjį oficialų iniciatyvos pristatymą.

„Su komanda džiaugiamės, kad ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau pilietiškų žmonių, kurie ne tik kalba, bet ir daro. Mes siekiame suburti bendraminčius ir apsaugoti bent dalį seniausių Lietuvos miškų, kad jais galėtų grožėtis ir ateities kartos. Visus su nekantrumu kviečiame gegužės 7-ąją į fondo pristatymą, kurį kiekvienas norintis galės stebėti iš savo namų. Ir žinoma, „suremti pečius“ bendram tikslui. Kai mūsų daug, mes galime padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų neįmanoma!“, – sako M. Survila.

Augantis susidomėjimas kelionėmis po gimtąjį kraštą leido tautiečiams ne tik atrasti primirštą gamtos paveldą, bet ir paskatino visuomenės poreikį saugoti atrastas vietoves. Pasak M. Lapelės, gamtos mokslų daktaro ir fondo bendra įkūrėjo, šiuo metu jaučiamas padidėjęs socialinis aktyvumas daro įtaką ne tik stiprėjančiam visuomenės sąmoningumo lygiui, bet ir valdžios institucijoms.

„Smagu matyti vis didėjantį žmonių sąmoningumą, ypač jaunosios kartos, kuri nebijo drąsiai reikšti savo minčių socialinėje erdvėje. Jie skatina jungtis ir patys dalyvauja įvairiose gamtosaugos iniciatyvose, o tai daro įtaką ir valdžios institucijų atskaitomybei, kuri su augančiu visuomenės dėmesiu tik didės. Svarbu atminti, jog tai – ne trumpalaikis sprintas, veikiau maratonas, taigi reikia orientuotis ne tik į pavienius, trumpalaikius veiksmus, bet turėti omenyje ir ilgalaikę perspektyvą. Vis tik gamta mums daug labiau reikalinga, nei mes jai“, – teigia M. Lapelė.

Sengirės fondas įkurtas siekiant apsaugoti girias nuo kirtimo, niokojimo ar kitos veiklos, galinčios sudrumsti per ilgą laiką susiformavusią unikalią šių vietovių bioįvairovę. Anot įkūrėjų, jis atspindi siekį išsaugoti per šimtus metų susiformavusį gamtos paveldą. Šios ekosistemos – tai trapios gyvosios gamtos mozaikos, kurių išsaugojimas svarbus tiek dabartinėms, tiek ateities kartoms. 

Šiuo metu projekto autoriai intensyviai ruošiasi atidarymo renginiui, kuris įvyks gegužės 7 d. Renginį bus galima stebėti gyvai „Facebook“ socialiniame tinkle.

Daugiau informacijos apie fondą puslapyje www.sengiresfondas.lt

APIE SENGIRĖS FONDĄ

„Sengirės fondas“ įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkst. žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir virš 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui“ - išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

Raminta LILAITĖ

Kai užsidariau namuose, pradžioje be perstojo klausiausi muzikos – iki tol, kol jau nuo bet kokios dainos pasidarė koktu. Teko išjungti. Ir staiga – O Dieve. Tyla. Tada supratau, kodėl, bent jau mano karta, nuolat klausosi muzikos: rytinis žadintuvas – daina, ruošiantis darbui – dėl fono, keliaujant į darbą – kad nereikėtų girdėti garsių kalbų viešajame transporte, darbe – kad būtų galima geriau susikaupti, duše, tvarkantis, bandant už­migti... Betgi tai todėl, jog negirdėtume savęs ir savo minčių. Nes per daug klampu. Pagarsinkime muziką, nes girdžiu savo skaudančią sielą! 

Dėl tos pačios priežasties ir be saiko vartojame. Pramerkiame akis ir pradedame – nespėję apgalvoti savo sapnų, apglėbiame telefoną, dar mieguistomis akimis pralekiame naujienas, jungiame muziką, socialinėms medijoms nufotografuojame savo pusryčius, pietus ir vakarienę. Po darbų akmeniniu veidu pažiūrime dar vieną naują komediją. Nelabai juokingą. Galbūt bežiūrėdami, nes išties nuobodu, ką nors nusiperkame internetinėje parduotuvėje. Kad būtų ko laukti. Tada pagaliau lova. Tik, aišku, prieš miegą būtinai reikia patikrinti, kokios šiuo metu pačios „karščiausios“ naujienos.

Tačiau sutikime: taip ar panašiai gyvenant, kažko kartais netikėtai suskausta – kažkur giliai, neapčiuopiamai, ne­suprantamai. Šio jausmo ne­numalšina net garsi muzika, o ją išjungus, tyla nudiegia dar labiau. 

Dabar, kai didžioji dalis parduotuvių užrakintos ir šurmu­lys priverstinai nutilo, atsirado gera proga pamėginti pagyventi tyloje. Be nuolatinės garsios muzikos ir be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, apsipirkinėjimo. Kreipiu gana plačiai paplitusio, tačiau dažnai neteisingai interpretuojamo dar pakanka­mai naujoviško gyvenimo būdo link, vadinamo minimalizmu. Pirmiausia tai – apie mažesnį vartojimą, atsirinkimą tik būtinų daiktų ir atsikratymą visų kitų. Deja, kas porą mėnesių keliauti pirkti pigių minimalistinio stiliaus skandinaviškų baldų nereiškia mylėti mini­malistinį gyvenimo būdą. Tam, jog liktų vietos erdvei, reikia nustoti vartoti: naujienas, muziką, baldus, saldumynus, drabužius ir taip toliau. Kad nereikėtų tildyti savo slegiančių minčių.

Padaryti taip, jog minimalizmas įsivyrautų namuose, nė­ra paprasta, bet daiktų sumažinti iki tiek, kiek reikia, galima palaipsniui. Tai vadinama kažkas panašaus į apsivalymą nuo šlamšto. Sakote, viskas reikalinga? Bet kada paskutinį kartą vilkėjote kel­nes, esančias didžiosios drabužių spintos giliausiame kampe? Kažkaip neprireikė? Ir neprireiks...

Tiesa, atiduoti daiktų skubė­ti gal ir nereikėtų, kad, praėjus užsidegimo bangai, netektų bėg­ti į parduotuvę pirkti iš naujo. Atsakingai ir apgalvotai atsikratyti nenau­dojamų arba retai naudojamų daiktų galima palaipsniui – taip mažiau skaudės: pavyzdžiui, drabuži­nę peržiūrint kas du mėnesius. Jeigu joje yra esamam sezonui tinkamų, tačiau pastaruo­sius du mėnesius nedėvėtų 

drabužių, jų likimas aiškus: geriausia būtų juos kam nors padovanoti arba atiduoti perdirbti. Su laiku drabužių maišai ima visai mažėti, o galiausiai nebelieka ką atiduoti, nes – neįtikėtina – visi (tie dešimt) spintoje esantys drabužiai yra vil­kimi! Paradoksalu, bet niekada nebekankina mintis, jog neturi kuo apsirengti. Štai ir minimaliz­mo grožis – kartu su spinta truputį atlaisvėjusi mintis. O kaip būtų atlaisvinus dar ir dar vieną kampą?

Žinoma, ypač svarbu pakeis­ti ir pirkimo įprotį bei tapti dėmesingu vartotoju, susikuriant sau kelias pirkimo taisyk­les. Pavyzdžiui:

* pirkdamas bet kokį daiktą arba maisto produktą, už jį prisiimu atsakomybę (per karantiną po panikos paskatinto pirkimo pasaulyje išmesta milijonai tonų sugedusio maisto!) – sunaudosiu; 

* sunešiosiu, suvalgysiu ir neišmesiu;

* visada apgalvosiu, ar neperku norėdamas momentinio džiaugsmo. Pasitenkinimas, ku­rį gaunu pirkdamas, yra labai trumpalaikis;

* ar tikrai reikia dar vieno arba naujo, jei namuose jau turiu panašų, veikiantį, dar ne­suvalgytą? Esu dėkingas už tai, ką jau turiu;

* mano namai – mano tvirtovė. Į ją nenešu bet ko.

Toks išorinis minimalizmas, suprantama, yra tiesiogiai susijęs su minimalizmu mintims. Panika, nerimas, pyktis, vienišumo jausmas ir chaotiškos mintys dažniausiai slopinamos 

vartojant: apsiperkant, vaistais, alkoholiu, nuolatiniu naršymu internete ir kt. – įvairiausiais išoriniais dirgikliais. Būdų juk žinome kiekvienas. 

Tačiau tam, kad nuo savo minčių pinklių nereikėtų bėgti ir iš „O Dieve, tyla“ pasikeistų į „O... Tyla!“, reikia ne tiek ir daug: pirmiausia (čia truputį prieštarauju pati sau) nustoti klausytis patarimų. Labai dažnu atveju saviugdos knygos, patarimų laidos, televizijos šou, neaiškios kilmės vaizdo įrašai socialiniuose tink­luose yra vienas ir tas pats – produktas, už kurio tik­riau­siai slepiasi reklama. Tariamai no­rint padėti, dėmesys koncent­ruojamas į tai, ko nemokame, negalime, neturime, neuždirbame. Taip kuriamas nepilnavertiškumo kompleksas, kurį, žinoma, galėsime užpildyti, tik įsigydami vieną ar kitą produktą. Nes mes to verti! 

Tiesa, mes to verti. Tik ne produkto, o emocijos, kurią manome galintys gauti, tik ką nors nusipirkę... Bet juk nesame vien gamintojai, verslininkai ir vartotojai – štai todėl kartais taip smarkiai nudiegia. Džiaugtis galima ir be naujo pirkinio, ir be trankios garsios muzikos – tyloje. To besimokydami, žinoma, vis tiek 

neišvengiamai daugiau ar ma­žiau naršysime telefone ir dalinsimės savo pietų nuotraukomis socialinėse medijose. Ir nieko čia tokio. Reikalauti iš savęs daugiau, nei gali, prieštarauja pačiai minimalizmo filosofijai. Tik galbūt (galbūt), laikui bėgant, vis mažiau išsigąsime „neturėti“ ir dažniau pabūti toliau nuo išorinio bei vidinio triukšmo.

Prisiminkime vaikystę – įsiklausius paukščiai gieda labai gražiai. Bet išgirsti juos turime patys. Tai nuo to ir pradėkime.

Kotryna PETRAITYTĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Siaučiant COVID-19 infekcijai, kuri itin pavojinga vy­res­nio amžiaus žmonėms, jie raginami neiti iš namų, o visas paslaugas, pirkinius patikėti savanoriams. Jų veiklą Šilalėje koordinuojanti savivaldybės darbuoto­ja Li­na Mas­lauskienė sako, kad šiuo metu norą savano­riauti yra pareiškę daugiau nei 20 asmenų, o pageidaujančiųjų jų pagalbos tėra vos keli. Todėl tie, kam reikia tokios pas­laugos, gali drąsiai kreiptis į koordinatorę. 

Ragina pamiršti žemaitišką santūrumą

L. Maslauskienė neigia įsitikinimą, jog savanoriauti gali tik jaunuoliai.

„Tarp Šilalėje užsiregistravu­siųjų yra įvairaus amžiaus savanorių, ir vyrų, ir moterų, kuriems ir patiems per 50 metų. Bet nors pagalbininkų sąrašas ilgas, vis dar trūksta tų, kuriems pagalba būtų reikalinga. Tikiuosi, kad po publikacijos „Šilalės artojuje“ atsilieps daugiau, be to, prašau ir vyresnių žmonių artimųjų paraginti juos kreiptis savanorių paslaugų, kad galėtų ramiai būti namuose ir niekur nereikėtų vaikščioti patiems“, – sako savanorių veiklos koordinatorė Šilalės rajone L. Maslauskienė.

Ji ragina visus permąstyti, ar nėra greta gyvenančių vienišų, ligotų žmonių, kuriems ši pas­lauga būtų didžiulė paspirtis, bet jie patys nedrįsta imtis iniciatyvos. Savanoriai paslaugą teikia ne tik Šilalėje, bet ir visame rajone, todėl kreiptis galima, nepriklausomai nuo to, kur žmogus gyvena. 

Norintieji susisiekti su savanoriais raginami skambinti jų koordinatorei L. Maslauskienei tel. (8-620) 8-40-81 arba rašyti el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Dažniausiai reikia maisto ir vaistų

„Su savanoriais gyventojai bendrauja asmeniškai, telefonu. Jų prašoma išnešti šiukšles, pavedžioti augintinius, par­nešti malkų, bet dažniau reikia nupirkti maisto ir vaistų“, – šilališkių, kuriems būtina pagalba, poreikius vardija L. Maslauskienė.

Pasak koordinatorės, mokėti už suteiktas paslaugas nereikia, savanorių veikla yra neatlygintina. Dėl užmokesčio už pageidaujamas prekes tariama­si individualiai: arba užsakovai iš anksto įduoda savanoriui pinigų, arba su juo atsiskaitoma, pristačius prekes. 

Šiuo metu su savivaldybės ad­ministracija sutartis dėl patirtų išlaidų kompensavimo (pa­vyzdžiui, degalų) yra pasirašęs 21 savanoriauti pasiryžęs šilališkis. Anot L. Maslauskienės, kiekvienam saviizoliacijoje esančiam ar rizikos grupės asmeniui yra priskiriamas vienas 

pagalbininkas, su kuriuo žmogus ar šeima kontaktuos visą karantino laikotarpį ir galės prašyti pagalbos tiek kartų, kiek reikia. Be to, kadangi savanorių rajone yra daugiau nei pageidaujančiųjų paslaugos, galima skirti savanorį pagal kiekvieno prašančiojo gyvenamąją vietą.

Savanorystė – gyvenimo būdas

Viena iš jaunųjų savanorių, Ieva Šiaudvytytė, mokosi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos 12 klasėje. Paklausta, kodėl pasirinko tokią veiklą karantino laikotarpiu, 18-metė sako, jog tai yra jos gyvenimo būdas.

„Jau ketverius metus savanoriauju įvairiose jaunimo organizacijose, renginiuose. Šita savanorystė šiek tiek skiriasi nuo įprastos, nes reikia laikytis rekomendacijų ir žinoti, kaip elgtis, kad neužkrėstumei kitų ir nesusirgtumei pats. Tačiau kartu man tai primena ir maltiečių veiklą: vienišų senelių, negalią turinčių žmonių lankymas, pagalbos suteikimas tam, kam labiausiai reikia. Dar vienas šios veik­los iššūkis man yra tai, jog turiu laviruoti tarp nuotolinio mokymosi, ruošimosi egzaminams bei savanorystės“, – prisipažįsta mergina.

Ievos teigimu, tėvai, išgirdę, kad ji nori imtis tokio darbo, ne tik neatkalbinėjo, bet labai padrąsino bei pasidžiaugė. Kvėdarniškė sako, jog šiai jos misijai pritaria ir draugai, ji sulaukia jų palaikymo žinučių.

Karantinas verčia žiūrėti kitaip

Pasak merginos, pastarosios savanorystės metu tenka bend­rauti su garbaus amžiaus moterimi, kuri ne tik sunkiai vaikšto, bet ir nelabai mato, prastai prigirdi.

„Mano pareiga – lankytis pas ją savaitgaliais, pakurti krosnį, pagaminti maisto, kad ji neliktų alkana ir nesušaltų, kol atvažiuos socialinė darbuotoja. Kadangi turime laiko pabend­rauti, senolė man pripasakoja įvairiausių istorijų. Todėl iš kiekvieno susitikimo išvažiuoju su daugybe minčių, tie pokalbiai man yra labai brangūs ir įsimintini“, – savanorystės patirtimi dalijasi Ieva.

Ji ir savo bendraamžius ragina registruotis bei užpildyti anketą, kurią galima rasti savivaldybės arba akcijos „Stiprūs kartu“ puslapiuose. Svarbiausia, anot pašnekovės, žinoti, jog kiekvienas atliktas geras darbas būna ir geros nuotaikos užtaisas. 

O asmenims, kurie šiuo metu yra saviizoliacijoje arba priklauso rizikos grupei, savanorė sako: „Nebijokite kreiptis pagalbos. Mielai ištiesime pagalbos ranką visiems. Svarbiausia – būkime sveiki ir padėkime vienas kitam“.

Virusas pakeitė visų gyvenimus

I. Šiaudvytytė tikina suprantanti, kad klastingas virusas pa­keitė visų žmonių gyvenimus. Ne išimtis – ir ji pati.

„Tikriausiai dar niekada taip dažnai nesiploviau rankų ir niekada iki šiol dezinfekcinis skystis su veido kauke nebuvo neatsiejama kasdienybės dalis“, – juokiasi kvėdarniškė.

Mergina neneigia, jog žlugo ar pakibo ant plauko ir kai kurie jos planai.

„Dabar, kaip ir visiems abiturientams, tenka gyventi nežinomybėje, laukti, kokia bus situacija dėl brandos egzaminų ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas. Kita vertus, atsirado puiki proga atrasti ir naujovių gyvenime, pavyzdžiui, galimybė mokytis bei dalyvauti konferencijose nuotoliniu būdu, taip pat išbandyti naujas veiklas, peržiūrėti filmus arba serialus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – įsitikinusi veik­li abiturientė.

Mergina tiki, jog viskas bus gerai ir netrukus mes vėl galėsime susitikinėti, bendrauti gyvai. To Ieva sako pasiilgusi labiausiai.

Saviizoliacijos nereikia gėdytis

Savanorių pagalbos prireikia ne tik vyresnio amžiaus žmonėms – Šilalėje yra asmenų, šeimų, kuriems privaloma 14 parų saviizoliacija. Tai reiškia, kad šie žmonės ne tik negali išeiti apsipirkti ar pasivaikščioti, išvesti šuns ar išnešti šiukšlių. Jie apskritai negali peržengti savo namų slenksčio. Tokioje situacijoje buvo atsidūrusi ir viena jauna šeima.

„Vyras yra tolimųjų reisų vai­ruotojas. Ir nors jiems saviizoliacija nėra privaloma, nusprendėme, kad jis bent savaitę turėtų pagyventi atskirai, o tuo pačiu ir visi šeimos nariai laikysimės solidarumo, tad pa­siskyrėme sau saviizoliaciją“, – apie jau išgyventą išbandymą pasakoja Jurgita (vardas pakeistas).

Ji sako nedvejodama pasinaudojusi ir savanorių pagalba.

„Mums buvo paskirtas vaikinas, jam surašiau labai ilgą pirkinių sąrašą ir už durų iškėliau kelis maišus pirkiniams. Tai buvo nuostabi patirtis: jaunuolis savo pareigą atliko itin atsakingai, nupirko visko, ko reikėjo, net iš parduotuvės skambino, tikslinosi, kurio produkto reikėtų labiau, kas geriau tiktų“, – savanorių patikimumu neabejoja moteris. 

Paklausta, kodėl rinkosi savanorių pagalbą, ji sako draugų nenorėjusi trukdyti, o giminaičiai gyvena kitame rajone.

Deja, Jurgitos manymu, ne visi, kuriems saviizoliacija yra privaloma, taip atsakingai laikosi karantino sąlygų.

„Galbūt kai kam yra gėda, gal baiminasi aplinkinių reakcijos? Bet juk tai nieko baisaus. Pavyzdžiui, mes patys pa­sirinkome saviizoliaciją, nes bijojome gyventi nežinioje. Da­bar jau aišku, kad buvome ir esame sveiki. Todėl raginčiau ir kitus atsakingiau žvelgti į grėsmingą situaciją. Tuo labiau, jog Šilalėje yra galinčių pagelbėti“, – džiaugiasi gauta nemokama ir kokybiška pas­lauga šilališkė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovių archyvo

Užsitęsęs karantinas tapo dideliu ir sudėtingu iššūkiu verslui. Kad dirbti nuotoliniu būdu būtų paprasčiau ir lengviau, „Tele2” siūlo išbandyti specialų „Power Pack“ išmanių paslaugų paketą, idealiai sukomplektuotą nuotoliniam darbui.

Viskas viename

Paskelbus karantiną, įmonėms kilo daugybė buitinių ir techninių klausimų, kaip užtikrinti tinkamas darbo sąlygas savo darbuotojams, kokia įranga pasirūpinti ar kaip garantuoti kokybišką interneto ryšį, peradresuoti fiksuoto ryšio ar sergančio bei atostogaujančio darbuotojo skambučius dirbantiems kolegoms ir neprarasti svarbių klientų.

Didžiąją dalį šių problemų išsprendžia vienas paprastas ir ypač lankstus „Power Pack“ paketas, kuris apjungia verslui pačias reikalingiausias išmaniąsias paslaugas: neribotus pokalbių ir interneto planus, išmanųjį skambučių valdymą, laisvą internetą biurui ar namams bei nuolaidas naujausiai įrangai.

Išmanus skambučių valdymas

Planą karantino metu išbandę klientai džiaugiasi, kad pasirinkę „Power Pack“, už patrauklią kainą gavo visą paketą išmanių sprendimų, kurie padeda jiems patobulinti kasdienius verslo procesus.

Klientų pamėgta ir puikiai vertinama šio paketo dalis yra ir išmanusis skambučių valdymas, kuris leidžia lengvai valdyti įmonės skambučius be jokios papildomos įrangos bei diegimo mokesčio.

Edukacinės rinkos lyderio „Kalba.lt“ pardavimų vystymų ir plėtros vadovas Jonas Tiapkovas džiaugiasi, jog karantino metu perkėlus visą savo veiklą darbui nuotoliniu būdu ir įdiegus išmanaus skambučių valdymo sprendimą tiesiogiai su klientais bendraujantiems darbuotojams, jiems pavyko padidinti darbo produktyvumą ir sumažinti praleistų skambučių skaičių.

Didžiausio namų elektroni­kos prekybos tinklo „Topo centras“ generalinis direkto­rius Remigijus Štaras taip pat įsitikino, kad su išmanaus skambučių valdymo įrankiu galėjo ypač greitai sujungti geriausius savo ekspertus skirtinguose miestuose, kurie konsultavo namų elektroniką besirenkančius pirkėjus.

Vairavimo mokymų įmonės „Rigveda“ komercijos direktorė Gerda Kriščiūnaitė-Krocienė buvo nustebinta greitu paslaugos pajungimu: „Išmanus skambučių valdymas buvo įjungtas vos per pusvalandį – taip greitai buvo išspręsta skambučių suvaldymo iš 26 skirtingų filialų visoje Lietuvoje problema“.

3 mėnesiai nemokamų „Power Pack“ paslaugų

Reaguodamas į užsitęsusį karantiną, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ visiems savo verslo klientams leis net 3 mėnesius nemokamai naudotis „Power Pack“ išmanių paslaugų paketu. Šis pasiūlymas taip pat galioja ir naujiems operatoriaus klientams, paketą.

„Tris mėnesius kiekvienam savo verslo klientui suteiksime galimybę nemokamai naudotis idealiai nuotoliniam darbui sukomplektuotu paslaugų paketu“, – sako Lukas Mulevičius, „Tele2“ marketingo verslo klientams vadovas.

Pasiūlymas galioja, užsisakius planą 24 mėn. . Orientacinės „Power Pack“ planų kainos prasideda nuo 7,63 Eur/mėn. su 6 GB interneto duomenų iki 14,83 Eur/mėn. su neribotais duomenimis (kainos be PVM).

Sužinoti daugiau apie „Power Pack“ planus verslui galima https://tele2.lt/verslui/planai-power-pack.

Kilus klausimų, kviečiame su­sisiekti su savo „Tele2” vers­lo vadybininku, skambinti bendra verslo linija 1885 arba apsilankyti išmanioje savitarnoje https://mano.tele2.lt/.

Jovita JARUTIENĖ

Šią savaitę startavo unikali internetinė savitarpio pagalbos platforma „Stopcovid19.lt“, skirta padėti atsitiesti nuo koronaviruso pandemijos nukentėjusiems Lietuvos žmonėms. Sustojus viešajam visuomeniniam gyvenimui, didelė dalis gyventojų, medicinos įstaigų, paramos organizacijų  ar verslo įmonių susiduria su neeiliniais iššūkiais bei patiria finansinius sunkumus.

„Siekiame švelninti pandemijos padarinius, todėl sukūrėme erdvę, kurioje galintys padėti geradariai atras tuos, kam šiuo metu labiausiai reikia pagalbos. Padėti vieni kitiems galime aukodami pinigų, dovanodami daiktus, skirdami savo laiko ir netgi mainydamiesi tuo, ką turime“, – sako devyniolika metų dirbančios leidyklos UAB „New World Baltic“ direktorius ir projekto iniciatorius Pavelas Drutelis.

Portalas „Stopcovid19.lt” veikia skelbimų lentos principu. Paramos organizacijos, įmonės bei fiziniai asmenys gali viešai skelbti savo pagalbos prašymus, o norintieji padėti su jais susisiekti ir tuos prašymus išpildyti.

„Mūsų portalo išskirtinumas yra tas, kad čia žmogus žmogui gali padėti tiesiogiai. Norime, jog žmonės tarpusavyje komunikuotų be tarpininkų. Tokiu būdu visi kartu efektyviau galėsime spręsti kylančias problemas“, – teigia P. Drutelis.

Kad fiziniams asmenims būtų drąsiau viešai kreiptis, organizatoriai sudarė galimybę savo istorijas pasakoti anonimiškai, neviešinant tikrojo vardo.

„Pastebėjome, kad kai kuriems žmonėms nepatogu pasakoti apie savo bėdas, gėda prašyti pagalbos. Tai yra labai žmogiška ir suprantama. Todėl visi norintys pagelbėti kontaktus gaus susisiekę su puslapio organizatoriais. Kviečiame visus, kas šiuo metu dėl netikėtai užklupusios pandemijos patiria didelių sunkumų, nesidrovėti ir dalintis savo istorijomis, o turintiems finansinių bei žmogiškųjų išteklių – suteikti taip reikalingą pagalbą“, – sako P. Drutelis.

Solidarizuotis kviečiantys portalo kūrėjai akcentuoja, kad Lietuvos gyventojai, įmonės ar paramos organizacijos susiduria su labai skirtingais iššūkiais, todėl šioje erdvėje galima prašyti ne tik finansinės paramos, bet ir darbo, profesionalios psichologinės konsultacijos, pagalbos išparduodant gendančius produktus, organizacijos gali kreiptis, jei patiria darbuotojų ar savanorių trūkumą ir t.t.

www.stopcovid19.lt

Mieli senjorai, nerimą kelia žinios, kuriose pranešama, kad dažnai nesilaikote karantino sąlygų – einate apsipirkti, naudojatės viešuoju transportu, karantino metu susitinkate su bičiuliais. Prašau, pakentėkite ir nedarykite to! Nors pastaruoju metu karantino sąlygos yra kiek sušvelnintos, saugokite save. Esate brangūs savo vaikams, anūkams, kurie norės su Jumis susitikti, kai visi kartu, elgdamiesi atsakingai, įveiksime koronaviruso iššūkį ir galėsime grįžti prie įprasto gyvenimo.

Mielieji, Jūs esate labiausiai pažeidžiami ir, užsikrėtę šia klastinga liga, galite daugiau nepamatyti savo artimųjų. Todėl prašau Jūsų – būkite atsakingi. Sulaukiame klausimų, ar karantino metu senjorams leidžiama verstis prekyba – pardavinėti gėles, augalus ar kitus produktus.

Mielieji, to daryti tikrai negalima. Pasaugokite save. Prie įprasto gyvenimo greičiau galėsime grįžti tada, jei patys laikysimės karantino reikalavimų. Visas reikiamas prekes, įskaitant maistą, vaistus ar kitas būtinas priemones, Jums gali padėti įsigyti artimieji – vaikai, anūkai, kaimynai. Nebijokite kreiptis pagalbos. Nesate silpni, kai prašote padėti. Priešingai – saugodami save ir kitus, parodote, kad esate atsakingi mūsų valstybės piliečiai.

Savanoriai irgi yra pasirengę Jums padėti. Geros valios žmonės iš Nacionalinio savanorių pagalbos koordinavimo centro „Stiprūs kartu“ gali padėti Jums įsigyti maisto produktų, vaistų. Šiame centre savanoriauja daugybė atsakingų žmonių – šaulių, skautų, kitų pilietinių organizacijų narių. Jais galite pasitikėti. Skambinkite nemokamu pagalbos numeriu 1827 ir tikrai sulauksite pagalbos.

Tuo pačiu noriu pasidžiaugti ir pasveikinti verslo iniciatyvas numatyti rytines valandas, skirtas būtent Jums, kad galėtumėte saugiai apsipirkti. Kviečiu Jus būtinai pasinaudoti šia galimybe, jeigu reikia apsilankyti parduotuvėje ir nerandate, kas galėtų tai padaryti už Jus.

Tačiau būtinai laikykitės saugaus atstumo, dėvėkite apsaugines kaukes ir vienkartines pirštines, dezinfekuokite rankas.

Suprantu, jog šiuo įtemptu laikotarpiu patiriate daug nerimo ir neužtikrintumo. Taip jaučiasi daugybė žmonių. Todėl Lietuvoje pradeda veikti nemokama emocinės paramos telefonu linija. Paskambinę numeriu 1809, gausite emocinę pagalbą, kurią suteiks emocinės pagalbos linijų savanoriai bei profesionalūs psichologai. Nemokamas telefonas veiks viso karantino metu.

Mieli senjorai, mes, dirbantys viešajame sektoriuje, tūkstančiai atsakingų verslo atstovų, žmonių, dirbančių nevyriausybinėse organizacijose, savanoriaujančiųjų, darome viską, kad bendromis jėgomis įveiktume koronaviruso iššūkį.

Prašome ir Jūsų – būkite atsakingi piliečiai, likite namuose!

Aurelijus VERYGA

sveikatos apsaugos ministras,

Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas

Kai gydytojai paskiria vaikams antibiotikų, tėvai ne­re­tai susimąsto: ar tokie stiprūs vaistai nepakenks vai­­ko imunitetui dar labiau, ar tikrai jie yra būtini, o gal­­­būt yra įmanomi kiti gydymo metodai. Pasak kom­peten­tingų gydytojų, toks nerimas dažniausiai būna vi­siškai nepagrįstas, todėl vertėtų atsakingai vertinti vi­sas vi­suomenės sveikatos priežiūros specialistų re­komen­da­cijas ir jokiu būdu šios grupės vaistais ne­pikt­nau­džiauti. 

Apie tai, kaip savo vaikų sveikata rūpinasi ir kokiais pagrindiniais antibiotikų vartojimo principais vadovaujasi, pa­sakoja vaikų mados ir gyvenimo būdo tinklaraščio autorė, keturių vaikų mama Ieva Arnauskienė. 

Auga taip pat, tačiau imunitetai – skirtingi

Kone visi vaikai vienaip ar kitaip yra sirgę tam tikromis ligomis, bet dažniausiai jos suaktyvėja, pradėjus lankyti darželį arba mokyklą, kitaip tariant, kai padidėja tikimybė pasigauti kokį nors virusą ar bakteriją. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai pataria dėl to labai nesijaudinti, nes šio etapo ligos padeda natūraliai formuotis vaiko imunitetui.  

Taip pat svarbu suprasti, kad kiekvieno žmogaus organizmas yra unikalus, ir nevertėtų vieno lyginti su kitu, net jei ir abu yra iš tos pačios šeimos – vienas identišką ligą gali įveikti labai leng­vai, o kitam gali prireikti stip­resnių vaistų. Tai puikiai iliustruoja tinklaraštininkės I. Arnauskie­nės šeima, kurioje yra dvi dvynukų poros: dešimtmečiai Džiugas ir Mažvydas bei keturmetės Mėta ir Ula. 

Anot mamos, kai augo berniukai, būdami tokio amžiaus kaip mergaitės, jie sirgdavo labai dažnai, o dukros, palyginti su broliais, beveik visai neserga. 

„Visus vaikus auginame vie­no­dai, tačiau berniukų imu­ni­tetas tikrai prastesnis nei mergaičių. Prie berniukų grei­tai prikimba įvairūs peršalimai, roto virusas ar kitos ligos, o mergaitės bent jau kol kas yra atsparesnės“, – pasakoja I. Arnauskienė. 

Neprieštarauja, kai gydytojas paskiria antibiotikų

Vos tik atsiradus pirmiesiems ligos simptomams – daž­niausiai peršalimo (sloga, kosulys, gerklės perštėjimas ar nedidelis karščiavimas), I. Ar­nauskienė iš pradžių stengiasi gydyti vaikus naminiais me­todais: duoda daug įvairių žolelių arbatų bei kitų skysčių, kokybiško maisto, papildomų vitaminų, jei prireikia – ir nereceptinių vaistų. 

Kaip bebūtų, dėl pačių įvairiausių dvejonių Ieva konsultuojasi su gydytojais nuo pat vaikų gimimo, nes pasitiki jų žiniomis bei kompetencija. Tačiau kiekvieną kartą stengiasi sąmoningai vertinti situaciją ir pati. 

„Jei gydytojas sako, jog antibiotikų tam tikru ligos atveju vertėtų gerti, aš tikrai neprieštarauju ir nesakau ne, o sąžiningai ir atsakingai duodu jų vaikams. Juk negalime vaiko palikti likimo valiai ir galvoti, kad išgysime tomis žolelėmis, nors matome, kad jos jau tik­rai nebepadeda, o liga toliau progresuoja, silpnindama vaiko organizmą“, – teigia I. Arnauskienė.

Griežtai laikosi rekomendacijų

Moteris prisipažįsta nemėgs­tanti improvizacijų, juolab, kai kalbama apie vaikų sveikatą, todėl itin griežtai laikosi gydytojų nurodymų: kaip, kiek ir kada duoti paskirtų antibiotikų, žino, kad reikia baigti visą jų kursą, papildomai vartoti daug skysčių, ne­pamiršti gerti gerųjų bakterijų. 

„Jeigu būna kažkas neaišku, visuomet klausiu gydytojos – tikrai nenumoju ranka. Juk per ilgą laiką su gydytojomis, kurios rūpinasi tavo vaikų sveikata nuo pat mažens, susidraugauji. Be to, jos pačios dažniausiai irgi yra mamos, todėl visus iškylančius klausimus kuo puikiausiai supranta“, – neabejoja I. Arnauskienė. 

Tiesa, ji atvirauja, jog kartą su vyru buvo labai sunerimę, kai atsikėlę rytą pamatė sūnaus Džiugo išbertą kūną. Tačiau tėvai, pasikonsultavę su gydytojais, suprato, kad visa tai yra tik šalutinis antibiotikų poveikis, todėl gerai, jog jis pasireiškė paskutinę antibiotikų vartojimo dieną, o bėrimai praėjo savaime. 

Kaip bebūtų, pasak specialistų, pastebėjus nepageidaujamą reakciją į antibiotikus ar kitus vaistus, būtina kuo skubiau pranešti savo gydytojui, kuris paaiškins, kaip teisingai pasielgti. Gydytojas informaciją apie šalutinį vaisto poveikį suveda į sistemą, kuria naudojasi ir kiti sveikatos priežiūros specialistai. Todėl pranešdami apie šalutinį vaisto poveikį, padedame ir kitiems medikams skirti savo pacientams tinkamesnius vaistus bei įvertinti galimą papildomą jų poveikį.

„Vaikų tikrai neauginame šiltnamio sąlygomis“ 

Pasak visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, tėvai stipriai prisideda prie vaikų imuniteto ir gali paveikti didžiąją dalį jį silpninančių veiksnių, tokių, kaip neteisinga mityba, skatinanti mažą naudingųjų medžiagų įsisavinimo kiekį bei vitaminų trūkumą, netinkama šeimos atmosfera, stimuliuojanti įvairias psichologines traumas, ir panašiai. 

I. Arnauskienė stengiasi grū­dinti vaikų imunitetą, nau­dodamasi keliomis pagrin­di­nėmis taisyklėmis. 

„Esu už tai, kad vaikai visuomet pabūtų gryname ore, ir vadovaujuosi taisyk­le, jog blogo oro nėra – yra tik netinkama apranga. Stengiuosi, kad viskas vyktų sąmoningai, todėl, pavyzdžiui, jei vaikas perbėgo per balą ar pargriuvo ant žemės ir šiek tiek sušlapo, tikrai nepuolu iškart perrengti“, – pasakoja mama. 

Taip pat kiekvieną dieną ji duoda vaikams žuvų taukų ir vitamino C, prižiūri, kad jie gertų pakankamai skysčių. O kai senelių darže jau atsiranda šviežių uogų ar vaisių, skuba į kaimą pasinaudoti šia vitaminų gausa. 

„Savo vaikų tikrai neauginame šiltnamio sąlygomis, bet kartu ir besąlygiškai rūpinamės jų imunitetu bei sveikata, o užklupus ligoms, konsultuojamės su savo gydytojais ir atsakingai laikomės jų nurodymų bei rekomendacijų. Jeigu kompetentingas specialistas ir savo srities profesionalas paskiria antibiotikų ar kitokių vaistų, vadinasi, jis žino, ką daro“, – tvirtai įsitikinusi I. Arnauskienė.

Šalia mūsų – nuostabus pavasaris, todėl nebijokime juodo kalno, stovinčio už mūsų pečių, džiaukimės paukščių ir žiedų laisve, nes visa tai yra ant mūsų kiemo.

Pradaužk, vaikeli, margą lukštą,

kad kiemas neskaudėtų,

kad širdyje nebūtų tuščia

prie uždarytų vietų.

Ridenki šviesų spindulėlį;

zuikelis pievoj ganos –

apsikabinsime, kaip tąsyk, vėlei

atrodys, kad iš pradžios.

Mažam gyvybės altorėly

sparnai išskristi veržias,

Kūrėjas akmenį prikėlė –

akmuo žolynui meldžias.

Pradaužk, vaikeli, margą lukštą,

atvožk užgniaužtą giesmę –

žolyno stiebas žemėj pluša,

pirštukai saulę liečia.

x x x x x

Nematomas dalgis

šienauja senatvę,

karūną skandina

į mūsų plaučius –

žiūrėsiu pro langą

į žydinčią gatvę –

pavasario žirgas 

paleido karčius,

Vilties „Aleliuja“

širdim palypėjo,

lyg lukštą atskėliau

pykčius ir žodžius:

žydėjimą Viešpats

ant Žemės padėjo –

žiūrėsiu į žiedą,

kol bėdos išdžius. 

Baltieji kariai

sudėvėtais chalatais

be ginklų žydėdami

gatvėm nueis;

gyventi kitaip

aš buvau tik įpratęs,

skubėjimą laikui

tikėjęs įkeist.

Vilties „Aleliuja“

širdim palypėjo,

lyg lukštą atskėliau

dalelę būties...

Dalia PETKEVIČIENĖ

Atrodo, jog įstatymų, galinčių sutramdyti smurtautojus, netrūksta, tačiau kai kuriuos tokius tipus lydi savotiška sėkmė – nors nustatoma, kad jie nuolat skriaudžia savo artimuosius, nuo realios bausmės jiems pavyksta išsisukti. Ir, deja, ne be pačių nukentėjusiųjų pagalbos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.30