Šilalės rajono savivaldybės tarybos posėdžiui teikia­mas sprendimo projektas, kuriuo siūloma keisti komu­na­linių atliekų surinkimo bei tvarkymo ir vietinės rinklia­vos dydžio nu­s­tatymo metodiką bei nuostatus. Šis sprendimas dau­giau ar mažiau svarbus visiems rajono gyventojams, todėl apie jį žmonės turi žinoti iš anksto.

Petras DARGIS

Savivaldybės mero patarėjas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Prieš ketverius metus Europos Sąjungoje žmonėms ir gyvūnams pavojingu invaziniu augalu paskelbtas Sosnovskio barštis Aplinkos ministerijos nurodymu turėtų būti atkakliai naikinamas, tačiau Šilalėje apie tai, regis, valdininkai nėra net girdėję. Vasara įpusėjo, žolynai suvešėjo, plačiai skleidžiasi ir pavojingo augalo žiedai. Didžiuliai augalai veši ne tik kokiose niekieno neprižiūrimose palaukėse ar krūmynuose, bet ir visiškai atvirose, žmonių lankomose vietose.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Pirmą kartą savivaldybės taryba skyrė lėšų žvyrkelių laistymui. Dulkes valdžia naikins iš naftos gręžinių išgaunamu pertekliniu sūrymo vandeniu. Tokia „pažanga“ gretimose Žemaitijos savivaldybėse jau seniai tapo įprastu dalyku. Kretingos, Klaipėdos rajonuose ir daugelyje kitų gelbėti gyventojus nuo kamuoliais virstančių dulkių pradėta dar šio dešimtmečio pradžioje. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.50

Pirmosios Komunijos šventė mūsų vaikams buvo ilgai laukta diena, kuriai ruoštasi beveik visus mokslo metus. Lydimi tėvelių kiekvieną sekmadienį eidavo į Bažnyčią, kur juos pasitikdavo katechezės mokytoja Viktorija Macienė.  Išklausę šv. Mišias, Šv. Rašto skaitinius ir pamokslą, vaikai su mokytoja skubėdavo į pamokėles, kuriose daug sužinodavo apie tikėjimo tiesas, Dievo įsakymus, kodėl mes turime jų laikytis.

Viskas vyko sklandžiai, tėve­lių padedami, vaikai uoliai lankė užsiėmimus, mokėsi ir ruošėsi svarbiai šventei. Pra­si­dė­jus karantinui, mokytoja pa­dė­kojo tėveliams, jog šie bu­vo kar­tu labai svarbiu vaikams momen­tu, ir palinkėjo ramaus laukimo. 

Birželio 13-ąją vyko Pir­mo­sios Komunijos šventė penkio­likai vaikų. 

Šv. Mišiose vaikai aukojo atnašas: nešė gėles, vynuoges, duoną, Šv. Raštą, skaitė skaitinius. Buvo pašventinti rožančiai ir škaplieriai, Po šv. Mišių įteikti Pirmosios Komunijos pa­žymėjimai. Vaikai ant balionų užrašė savo norus ir troškimus, kuriuos vėjas nunešė aukštyn saulės link. 

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai Viktorijai, kurios dėka vaikai pažino tikėjimo tiesas. 

Pačius nuoširdžiausius padėkos žodžius tariame gerb. klebonui kun. Sauliui Katkui, kad tokiu sunkiu visam pasauliui metu surengė nuostabią šventę mūsų vaikams. Ža­vimės klebono skleidžiama energija, mokėjimu duris atverti kiekvienam besibeldžiančiam, gebėjimu išklausyti ir suprasti.

Tą dieną mūsų vaikai įsileido Dievą į savo mažas širdeles. Tikimės, kad atrastu tikėjimo ir Dievo pažinimo keliu jie eis visą gyvenimą su Dievo palaima. O uždegta Pirmosios Komunijos žvakutės liepsna lydės ir neleis paklysti. 

Sonata BRAZAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Vos prieš metus Pajūryje vyko karinio dalinio įkurtuvės, o šiuo metu su pirmuoju brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadu pulkininku leitenantu Vadimu Jeriominu jau rengiamasi atsisveikinti. Liepos 1-ąją įvyks vadų apsikeitimo ceremonija, bus minimos bataliono 3-iosios metinės ir bataliono kovinės vėliavos įteikimo metinių šventė.

Kokius įspūdžius iš mūsų krašto išsiveža karininkas ir jo šeima? Koks yra Lietuvos kariuomenės karininko šeimos gyvenimas? Apie tai „Šilalės artojo“ skaitytojams sutiko papasakoti ne tik pats bataliono vadas, bet ir jo sutuoktinė Olga bei aštuonmetis sūnus Martynas. Mažajam Tomui jokios permainos kol kas nerūpi – dvimetis kuo puikiausia jaučiais ten, kur yra mama, tėtis ir vyresnysis brolis.

Atrado kitokį gyvenimą

„Esu vilnietė, dvylika metų dirbau higieniste darbų saugos srityje, vertindavau riziką. Vėliau studijavau psichologiją, planavau dirbti toje pačioje srityje, tik platesniu – psichosocialiniu – mastu, o gavosi taip, kad dėl šeimos mečiau darbą ir kraustausi paskui sutuoktinį. Nors iki pažinties su juo apie kariuomenę nieko nežinojau“, – karininko žmonos gyvenimą trumpai nusako O. Je­riomina. 

Pajūrį paliekantis karininkas, galima sakyti, seka savo tėvo pėdomis, kuris irgi buvo užsitarnavęs tokį pat karinį laipsnį.

„Tuo metu, kai gimiau, šeima gyveno Raseiniuose, nes ten kariniame komisariate tar­navo tėvas. Beje, jis yra uk­rai­nietis, iš Charkovo, o mama – rusė, iš Kaliningrado srities. Tu­riu brolį, jis dirba statybų sektoriuje. Tą sritį buvau pasirinkęs ir aš, tačiau liki­mas mane atvedė į kariuomenę. Nors tikrai niekada nesvarsčiau galimybės sekti tėvo pėdomis, dabar abu randame daug bendrų temų. Žinoma, laikmetis yra kitas, kariuomenės – skirtingos, bet randame apie ką kalbėtis“, – atvirai pasakoja plk. ltn. V. Jeriominas. 

Planavo būti statybininku

V. Jeriomino šeima į Vilnių persikėlė, kai jam buvo šešeri, broliui septyneri metai. Tad visas sąmoningas gyvenimas pra­bėgo sostinėje. Baigę mokyk­lą, abu broliai nusprendė mokytis Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje, bet Vadimas panoro sau įro­dy­ti, jog gali pasiekti daugiau, ir įstojo į Generolo Jono Že­­mai­čio Lietuvos karo akademiją.

„Tuo metu jokių didelių tikslų neturėjau, tiesiog norėjau save išbandyti. Be to, pirmą pusmetį buvo leista apsispręsti, ar tikrai pasirinktas gyvenimo kelias yra tavo. Per tą laikotarpį „nubyra“ daug jaunuolių, nes tiems, kurie iš anksto turi susiformavę įvaizdį, koks yra kario gyvenimas, galbūt atsiveria kitoks vaizdas. O aš, kaip sakiau, išankstinės nuomonės neturėjau. Be to, man puikiai sekėsi matematika, tiko ir fiziniai išbandymai. Supratau, kad galiu, ir nusprendžiau likti karo akademijoje. O vėliau viskas klojosi savaime. Kaip tik tuo metu buvo pradėtas formuoti pirmasis artilerijos batalio­nas, reikėjo karininkų, mes buvome pirmieji leitenantai. Štai taip, po studijų baigimo 2001 m., tapau ir likau artileristu“, – trumpai savo atsiradimą Lie­tuvos kariuomenėje išdėsto plk. ltn. V. Jeriominas.

Išbandymai – draugystės pradžioje

Olga ir Vadimas susipažino per draugus, kai Vadimas jau dirbo Rukloje. Pora iš pradžių susitikinėdavo tik savaitgaliais, bet po kurio laiko Olga ryžosi persikelti iš Vilniaus į Jonavą, kad galėtų su mylimuoju gyventi kartu. Jau tada jai teko pakeisti darbą, atvykti į kraštą, kuriame neturėjo nė vieno pažįstamo ar giminaičio. 

„Tad išbandymai prasidėjo dar tada. Tačiau man visa tai atrodė kaip pramoga, dar nelabai supratau, kad toks bus visas mūsų gyvenimas“, – prisimindama, jog tuomet, kai ji vos atsikėlė gyventi į Jonavą, Vadimą išsiuntė mokytis į Vil­nių, pasakojo karininko žmo­na.

Šeima prisipažįsta, jog teko ir pas tėvus Vilniuje pagyventi, kol nusprendė įsigyti butą. Paėmė paskolą, nusipirko, bet tuomet vyras išvyko į misiją Afganistane. 

„O man tuo metu reikėjo gintis diplomą. Po dvejų metų gimus Martynui, supratau, kad mano profesinė karjera yra baigta, bent jau kuriam laikui teks pamiršti darbą ir profesinių įgūdžių tobulinimą“, – sa­ko Olga.  

Praėjo treji metai

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas įkurtas 2017 m. liepos 1 d. Tai antrasis Lietuvos kariuomenės artilerijos batalionas, įkurtas siekiant suformuoti paramos ugnimi pajėgumus

Mo­­­torizuotoje pėstininkų bri­­gadoje „Žemaitija“. Bū­tent į šios brigados vadovybę ir perkeliamas trejus metus M. Pe­­čiulionio batalionui vadovavęs plk. ltn. V. Jeriominas.

„Rotacija vykdoma kas trejus metus. Šiemet, liepos 10 d., sukaks lygiai treji metai, kai buvau paskirtas eiti vado pa­reigas. Tik šilališkiams galbūt atrodo, kad vadovavau metus, nes į Pajūrį iš Radviliškio atvykome pernai. Žinoma, gaila, jog ir vėl tenka kraustytis, išvykti iš Šilalės, kur visiems mums labai patiko. Tiesą sakant, šį miestą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, taip žmonai ir pasakiau“, – juokiasi batalio­no vadas.  

Karininkų šeimoms – iššūkiai 

Olga pritaria ir prisimena, kad kol batalionas buvo dislokuotas Radviliškyje, vyras buto ten neieškojo ir šeimai nė nesiūlė pas jį kraustytis –  pats savaitgaliais važinėjo į namus Vilniuje. 

„Kai kurios karininkų šeimos taip gyvena nuolat. Bet aš įsitikinau, jog, norint išlaikyti tvirtą šeimą, tikrus santykius, būtina visiems gyventi sykiu. Kai tėtis grįžta tik savaitgaliais, vaikams trūksta auklėjimo, drausmės, o ir bend­ravimas nėra tikras, toks, koks turėtų būti. Tad pasirinkau kitą variantą – vykstu su vaikais ten, kur siunčia vyrą. Kai pagaliau po ilgų paieškų pavyko gauti butą Šilalėje, labai apsidžiaugiau. Jūsų miestas patiko ne tik Vadimui, man ir vaikams, bet ir mūsų tėvams jis paliko gerą įspūdį. Mano mama, vaikščiodama po Šilalę, stebėdavosi, kaip čia gražu, žalia, ramu, kokie darbštūs yra šio krašto žmonės. Mes, vilniečiai, retai kur galime pamatyti karvių, o čia jų labai daug ganosi. Tad nusprendėme, jog šilališkiai netinginiauja, o ūkininkauja, patys užsiaugina daržovių, laiko gyvulių. Šilalė – tikrai išskirtinis kraštas“, – giria žemaičius O. Jeriomina. 

Ir nors čia teko gyventi labai trumpai – vos metus, per tą laiką Olga taip ir negavo darbo (sako, jog kliūtis buvo jos bakalauro mokslinis laipsnis, o šilališkiai reikalavo magistro), o mažasis Tomas taip ir nesulaukė eilės į darželį, karininko žmona palieka mus be didelių nuoskaudų.

„Nebuvau susidūrusi su tokia problema, nes Vilniuje į lopšelį-darželį priima pagal kitokią tvarką nei Šilalėje. Čia reikėjo deklaruoti gyvenamą­ją vietą, o buto šeimininkai ne taip greit sutinka tai padaryti. Dabar bijau, kad tokia pat tvarka, o tai reiškia ir ilgą eilę, gali laukti ir Klaipėdoje. Manau, jog karininkų šeimoms neturėtų galioti bend­ra tvarka, turėtų būti taikomos išimtys. Juk mes ne savo noru keičiame gyvenamąją vietą, mus siunčia valstybė. Žinoma, galima sakyti, kad tar­nauti siunčia tik vyrą, tačiau, kaip minėjau, jeigu nori išsaugoti šeimą, tvirtus šeiminius ryšius, tinkamai auklėti vaikus, reikėtų keisti šias nuostatas. Bet tai – visos Lietuvos problema, netaikau tik Šilalei, kur žmonės tikrai rūpestingi, supratingi ir stengiasi padėti. Be to, į jūsų miestą karinis vienetas atsikėlė vos prieš metus, tad ir tokių situacijų iki šiol nebuvo. Tikiu, jog, laikui bėgant, šilališkiai ras būdų, kaip apgyvendinti karininkų šeimas, kaip suteikti sutuok­tiniams galimybę dirbti, o vaikams lankyti ugdymo įstai­gas“, – apie visų karininkų žmonų rūpesčius kalba O. Je­rio­mi­na. 

Vaikams migracija naudinga

Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijoje metus mokęsis Martynas džiaugiasi, kad Ši­lalėje susirado daug draugų, o mokytoja jį nuolat gyrė kaip daugiausiai knygų perskaitantį mokinį. Tiesa, susikalbėti iš pradžių pavyko ne su visais. Mama prisiminė, jog pirmas sūnaus klausimas, prieš kraustantis į Žemaitiją, toks ir buvo: kokia kalba šnekama Šilalėje.

„Kurį laiką gyvenome Es­ti­joje, Vadimas studijavo Bal­ti­jos gynybos koledže. Ten Mar­tynui išties iš pradžių buvo stresas, teko lankyti angliakalbiams skirtą darželį. Todėl vaikas ir pagalvojo apie jam svarbiausią dalyką – ar pavyks nuvykus susišnekėti. Nors vaikai imlūs kalboms, ir Estijoje Martynui keblumų kilo tik pirmas savaites“, – sako Olga.

„Užtat dabar moku tris kalbas: rusiškai, lietuviškai ir ang­liškai bendrauju laisvai, o estiškai tik buvau pramokęs. Kai atvažiavau į Šilalę, irgi ne viską suprasdavau, ypač, kai bendraamžiai kalbėdavo greitai. Ir iki šiol nežinau, kas yra „kūminas“, kurį taip dažnai mini mano draugas“, – prisipažįsta guvus aštuonmetis. 

Ideali vieta auginti vaikus

Vilniečių šeima sako per metus nespėję suprasti, koks yra šilališkių charakteris, bet kai kurias gyvenimo detales pastebi. Pavyzdžiui, Šilalėje gyvenimo tempas yra gerokai lėtesnis, vakarais gatvėse apskritai tuščia, kai tuo tarpu Vilniuje tokiu paros metu gyvenimas tik pradeda virti. Nėra pas mus ir elgetaujančių, miegančių skveruose asmenų, kurių sostinės viešosiose vietose tikrai netrūksta. 

„Štai todėl sakau, kad Šilalėje nepalyginamai geriau nei didmiestyje yra gyventi jaunoms, vaikus auginančioms šeimoms. Čia visada gali būti ramus, išleidęs vaiką pažaisti. Martyno nereikėjo lydėti nei į mokyklą, nei į baseiną, nei į muzikos mokyklą – visur jis saugiai galėjo nueiti pats. Dabar, kai ruošiamės persikelti į Klaipėdą, miestą, kurio nė vienas nežinome, ko gero, viskas bus sudėtingiau“, – svarsto du mažamečius auginanti Olga. 

Vadimas priduria, kad vaikams toks važinėjimas, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sudėtingas, vis tik turi ir daug pliusų.

„Vaikams tai tarsi galimybė tobulėti, augti, gebėti kurti naujus santykius. Atvykęs į kitą vietovę, jis yra priverstas pats rodyti iniciatyvą ir norą draugauti. Mes esame tie tėvai, kurie skatiname draugystę, neprisirišant prie žmogaus darbo, įtakingumo. Tad Mar­tynui nėra jokio streso, kai tenka vėl atrasti naujus draugus kieme ar mokykloje, jam visiškai nesvarbi draugo turtinė padėtis – greičiau atvirkščiai: jis mielai gali paskolinti neturinčiam draugui paspirtuką ar dviratį, nes svarbiausia yra draugystė.

O šilališkiai tikrai turi kuo džiaugtis – miestelis yra labai patogioje vietoje, iki Baltijos jūros vos valanda kelio“, – sako V. Jeriominas. 

Šventės data nesikeičia

M. Pečiulionio bataliono atstovas spaudai Donatas Bar­sys informavo, kad nuo bataliono įkūrimo (2017 m. liepos 1 d.) jam vadovavęs plk. ltn. V. Je­riominas su batalionu atsisveikins liepos 1-ąją. Jau anksčiau vadas yra sakęs, jog ši data Pajūryje visada bus minima šventiškai, nes tądien ne tik minimos bataliono įkūrimo metinės, bet ir kovinės vėliavos įteikimo diena.

„Šventė vyks Pajūrio miestelio rekreacinėje zonoje. Ce­remonijos metu vadas batalio­no kovinę vėliavą perduos jį pakeisiančiam vadui“, – informavo bataliono atstovas.

Šioje šventinėje ceremonijoje žada dalyvauti Lietuvos kariuomenės dalinių vadai ir civilinių institucijų vadovai, Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras.

Savo tarnybą batalione Pa­jūryje baigiantis plk. ltn. V. Je­riominas toliau ją tęs Klai­pė­doje, kur eis Motori­zuo­tosios pėstininkų brigados „Že­mai­tija“ štabo viršininko pareigas. Jo pradėtus darbus Pa­jūryje dislokuotame M. Pe­čiulionio batalione tęs majoras Tomas Naudužas, iki šiol ėjęs štabo viršininko pareigas Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir asmeninio pašnekovų albumo nuotr.

Grįžti prie atliekų tvarkymo temos paskatino šilališkės skambutis redakcijai dėl to, jog Dariaus ir Girėno gat­vėje esantys atliekų konteineriai taip apkrauti įvairiais rakandais, kad prie jų nebeįmanoma prieiti.

„Suprantama, jog vasarą žmonės atnaujina namus. Bet pikčiausia, kad vis dar yra tokių, kurie, įsigiję naujų baldų ar namų apyvokos daiktų, senuosius suverčia prie buitinių atliekų konteinerių ar šalia jų. Štai ir prie mūsų namų kažkas naktį stipriai pasidarbavo: atnešė prie konteinerių dujinę viryklę, lovos čiužinius, matyt, ir iš rūsio išgabeno viską, kas nebereikalinga. Net nesivargino popierines dėžes išardyti ir sukrauti į popieriui skirtą konteinerį“, – pasakojo moteris.

UAB „Ecoservice Klaipėda“ atliekų su­rinkimo administravimo direktorius Laimonas Žemaitis pritarė, jog prie netvarkos aplink konteinerius daž­nai prisideda būtent patys gyventojai, kraudami viską, kas jiems nereikalinga. 

„Blogiausia, kad nepavyksta teršėjų nustatyti, nors tikėtina, jog kas nors iš kaimynų juos pastebėjo. O vėliau žmonės piktinasi neva prastu vežėjų darbu. Ir teršėjai neabejotinai žino, kad tokias atliekas turėtų ne prie konteinerių krauti, o nuvežti į specia­lią aikštelę. Ši­la­liš­kiai įvairias stambia­ga­ba­rites ar remonto at­lie­kas ga­li ne­­mokamai pri­duoti į Vin­­­gi­ninkų kai­­me esančią aikštelę“, – sa­kė L. Že­­mai­tis. 

Jis patikino, jog stambiųjų atliekų įmonės trans­portas neveža, todėl dažniausiai palei konteinerius sukrau­tus rakan­dus surenka savivaldybės transportas ir darbininkai. 

Atliekų tvarkymo taisyklės draudžia didelių gabaritų atliekas bei naudotas padangas mesti į mišrių komunalinių atliekų, antrinių žaliavų ar kitus ne šioms atliekoms skirtus konteinerius ar palikti šalia jų. Už tokį poelgį gyventojams gali grėsti administracinės nuobaudos. Jei bent vieną nubaustų, kitus baudos tikriausiai sudrausmintų. 

Kita vertus, jeigu kaimynai taikstosi matydami tokį faktą, gal reikėtų taikyti „solidarumo“ mokestį visiems namo gyventojams, išrašant sąskaitas už stambiųjų atliekų išvežimą.

Anot atliekų surinkimo administravimo direktoriaus, brangi, bet efektyvi prevencinė priemonė būtų prie konteinerių aikštelių įrengiamos stacionarios ar mobilios vaizdo kameros. Šilalėje nebūtų sunku atpažinti šiukšlintojus, o jei atliekas atvežtų automobiliais, nebūtų sudėtinga nustatyti ir jų savininkus. L. Že­maičio nuomone, kameromis turėtų pasirūpinti savivaldybės.

Būtume neteisūs, jei sakytume, kad Šilalėje visiškai nėra sąlygų rūšiuoti atliekas. Privačių valdų savininkai aprūpinti individualiais konteineriais, prie daugiabučių yra bendro naudojimo. Tačiau neretai jie būna perpildyti, atliekas žmonės priversti krauti šalia jų. Todėl gyventojų nusiskundimų strėlės į UAB „Ecoservice Klaipėda“ skrieja pagrįstai. Būna, jog šios įmonės specialusis transportas apskritai „pamiršta“ užsukti į mažesnes gatveles išvežti atliekų. 

 Sulaukėme Aušros gatvės gyventojos skundo, kad „Ecoservice Klaipėda“ darbininkai atsisakė priimti žaliąsias atliekas, nes konteineryje rado bulvių.

„Vyras paklausė surinkėjų, kodėl šie neišpila atliekų. Jam taip ir paaiškino: dėl bulvių. Į konteinerį buvome sukrovę nupjautos žolės ir įpylę krepšį sudygusių bulvių. Jeigu jos netinka į žaliąsias atliekas, tai kur reikia dėti?“ – klausė moteris.

UAB „Ecoservice Klaipėda“ atliekų su­rinkimo administravimo direktoriaus teigimu, bulvės turėtų priklausyti žaliosioms atliekoms. 

„Bet galbūt jų neleidžia priimti į kom­postavimo aikštelę“, – svarstė direktorius.

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro atliekų tvarkymo skyriaus vadovė Vilmantė Krištopaitienė užtik­rino, kad bulvės priklauso žaliosioms atliekoms.

„Tvarkant privačias valdas – genėjant medžius, vaiskrūmius, grėbiant la­pus, tvarkant veją, daržą, susidaro ža­liosios atliekos. Gyventojai yra atsakingi už tinkamą jų sutvarkymą. Dalis žmonių sodybose susidarančias žaliąsias atliekas kompostuoja, kai kurie rūšiuoja į tam skirtus konteinerius.

Žaliųjų atliekų negalima išmesti į buitinių ar antrinių žaliavų konteinerius – sumaišytų atliekų surinkėjai neveža. Gyventojai dažnai nesusimąsto, kad žaliosios atlie­kos – smulkios nugenėtos šakelės, žolė, pikt­žolės ir kt. – taip pat yra rūšiuojamos. Jos surenkamos atskirai ir vežamos kompostuoti. Valstybė yra suinteresuota sumažinti į sąvartynus patenkančių žaliųjų atliekų kiekį, be to, šios atliekos, sumaišytos su buitinėmis, la­bai teršia aplinką“, – sakė V. Kriš­to­paitienė.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prie vaizdingų Nemuno krantų prisišliejusio mano miestelio žmonės nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karą juto vos dvi savaites – kai frontas slinko į Rytus ir kai jis nugriaudėjo į Vakarus. Tėvai sode buvo išsikasę bunkerį, kuriame su dviem mažais vaikais ir slėpėsi. Išlįsdavo tik nuščiuvus kanonadai pašerti gyvulių ar pasigaminti valgio...

Kaimo žmogui ne karas bu­vo baisus, net ne kraugeriais vadinti vokiečiai, o sovietinė okupacija. Likus vos savaitei iki birželio 22-osios ryto, per Lietuvą praūžė baisi trėmimų banga, kuri ilgam sunaikino bet kokias dar egzistavusias simpatijas stalininiam režimui. Birželio sukilimo dalyvių likimas dar kartą įrodė, kad nė su vienu „išvaduotoju“ nereikia eiti obuoliauti...

Kodėl aš tai prisimenu, nors esu gimęs pokariu? Is­to­ri­j­a nuolat revizuojama. So­vie­ti­­niuose vadovėliuose mums bru­ko Kremliaus tiesas, reikė­jo mintinai žinoti kiekvieno TSKP suvažiavimo sprendi­mus, o SSRS pergalė prieš fašizmą nebuvo kvestionuojama. Kaip ir „laisvas Lietuvos įstojimas į brolišką tarybinių tautų šeimą“...

Pamenu ugningus Sąjūdžio surengtus mitin­gus Vingio par­­ke, prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus paminklo Vilniuje, kai vie­šai bu­vo pasmerktas nusikalsta­mas Molotovo-Ri­bent­ro­po pak­tas ir jo slaptieji proto­ko­lai. Pamenu ir 1989 m. gruodžio 24 d., kai džiaugsmin­gai sutikome SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą, kurio 7 punkte šis paktas ir slaptieji protokolai buvo ne tik pasmerkti, bet ir pripažinti niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Taip buvo atvertas tiesus ke­lias į okupuotų SSRS tautų apsisprendimą. Tačiau prieš 20 metų Vladimirui Putinui atėjus į valdžią, prasidėjo šių spren­dimų revizija. Jau 2005 m. Rusijos URM paskelbė komentarą Vakarų valstybių raginimui teisiškai denonsuoti minėtą paktą. Kaip rašė tuo­me­­tinis Vilniaus universite­to Tarptautinių santykių ir po­li­tikos mokslų institu­to (TSPMI) dėstytojas, vėliau Kons­titu­ci­nio Teismo pir­mi­­ninkas Dai­nius Žalimas, Mask­­va teigė, jog tie nutarimai buvo tik Sovietų sąjungos vidaus aktai, neturintys tarp­tautinės reikšmės, be to, Ru­sija neprivalo laikytis panaikintos valstybės teisinių normų, nors šiaip ji yra laikoma SSRS visų teisių ir įsipareigojimų perėmėja. 

Toliau dar gražiau. Kremlius įsuko propagandinę mašiną, kuri ėmė gaminti istorines klišes: esą 1940 m. birželio 15 d. agresija vyko sutikus Lie­tuvos vadovybei, o įstojimui į SSRS buvo pritarta liepos 21-ąją išrinkto Liaudies Sei­mo rugpjūčio 25 d. nutarimu. Jis visiškai pamiršta, jog tie sutikimai buvo duoti po grasinančių ultimatumų, sulaužant iki tol pasirašytas taikos ir nepuolimo bei savitarpio pagalbos sutartis, o rinkimus rengiant po 130 tūkstančių okupacinės sovietų kareivių automatų vamzdžiais...

Praėjusią savaitę V. Putinas pats pasireiškė kaip istorijos revizorius. Lindėdamas sa­­vo rezidencijos bunkeryje No­vo-Oga­riove, į kurį galima patek­ti tuneliu tik apipurkštam antiseptiku, jis interviu Ame­ri­kos leidiniui „The Na­tio­nal Interest“ ir straipsnyje laik­raš­­tyje „Rossijskaja gazeta“ gy­­nė Stalino paktą su nacistais ir tvirtino, kad „nebuvo alternatyvos“ SSRS įsiveržimui į Len­kiją 1939 m. rugsėjo 17 d., o Bal­tijos šalių „inkorporavimo į SSRS procesas vyko susitarimų pagrindu, pritarus išrinktosioms trijų respublikų valdžioms“. Beje, jis pasiūlė surengti naują Jaltos susitikimą, dalyvaujant penkių didžiausių valstybių vadovams, kad būtų vienąkart užbaigta su sankcijomis ir iš naujo įtakos sferomis būtų pasidalinta Europa bei pasaulis...

Kai kas tai pavadins nesveikais svaičiojimais ar nieko bendro su naujojo amžiaus realijomis neturinčiais istorijos iškraipymais. Anaiptol. Taip Ru­sijos vadovas siekia sutelkti aplink save radikalų branduolį ir išlikti valdžioje, patraukti pasaulio lyderių dėmesį, sumenkinti Baltijos šalių istorinę praeitį ir, kas gali paneigti, paruošti dirvą naujai agresijai prieš jas. Gruzijos, Ukrainos, Krymo precedentus jau turime.

Birželio 24-ąją virš Raudo­nosios aikštės vėl gaus Per­galės paradas – lyg naujo karo pradžios pranašas. Jį, kaip ir kažkada Stalinas, iš tribūnos laimins pats V. Putinas, net ir per COVID-19 išlindęs iš savo bunkerio. Baisios praeities pa­mokyti mes nuogąstaujame: ar iš Maskvos aikštės tie tankai vienąkart nenužlegės į Va­karus... 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Nenaudojami buvusių rajono mokyklų pastatai savivaldybei tapo dideliu rūpesčiu. Dar neseniai brangiai renovuotiems statiniams prikelti reikia šimtų tūkstančių eurų, bet ir tai nėra pati didžiausia problema. Daug sunkiau sugalvoti, kas juose galėtų vykti, o sugalvojus – rasti, kas tas veiklas išlaikytų ir finansuotų, nes naujų naštų užkrauti biudžetui, jau ir taip sunkiai suduriančiam galą su galu, nebūtų protinga. Tačiau blogiausia, jog naujų įstaigų kūrimas kaimuose gali sunaikinti veikiančias Šilalėje. Šįkart pavojus iškilo Greitosios medicinos pagalbos stočiai, mat, gelbėdama Bijotų mokyklos pastatą, savivaldybė puoselėja planus ten įkurdinti vieną medikų brigadą.  

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.49

Žmogaus gyvenimas – tarsi upė. Turime savo ištakas, su kiekvienais gyvenimo metais platėjame, gilėjame, semiamės jėgų iš savo gimtinės, iš savo tėvų. Nors nuolat girdime dejuojant, kad kaimas miršta, bet kol mes, savo kaimo vaikai, sapnuojame jį naktimis, savo poelgius modeliuojame pagal tėvų įdiegtus moralinius principus, kaimas nemiręs, nesvarbu, kad vietoje gimtojo namo žaliuoja pieva ar siūbuoja javų laukas... 

Noriu pasidalinti naujienomis iš savo gimtinės – Kiaukų kaimo. Tris dešimt­mečius veikusioje Kiau­­kų pradinėje mokykloje ra­šy­­mo ir skaitymo pradžiamokslį išėjo didelis būrys šio bei aplinkinių kaimų vai­kų, mokykla buvo ir kaimo kultūros lopšys, sutraukęs dainos bei šokio mėgėjus, kuriuos subūrė aktyvūs čia dirbę pedagogai.

Dabar buvusios Kiaukų pradinės mokyklos vieto­je pastatytas atminimo ak­muo, seniai Anapilin išėjusio Vla­do Noreikos sodyboje, puo­selėjamoje jo anūkų, parimo Rūpintojėlis, Dajorų–Ma­cikų sodybos vietoje pastatytas kryžius, prašantis Kris­taus palaiminimo iš­ėjusiems Amžinybėn, gyviesiems ir dar ateisiantiems į šią žemę mūsų palikuonims. 

Už gyvuosius ir mirusius, pagerbiant jų atminimą, vys­kupas Da­rius Trijonis, kunigas Kęs­tu­tis Pa­jaujis, kurių tėvai gimė ir augo Kiau­­kuose, taip pat Šilalės parapijos deka­nas klebonas kun. Saulius Katkus rugpjūčio 1 d., 11 val., aukos šv. Mišias Tū­binių bažnyčioje. Po jų Kiaukuose bus šventinami kryžius, Rūpintojėlis ir mo­­kyklos atminimo akmuo. Aplankę šias širdžiai mielas vietas, rinksimės Tūbinių bend­ruomenės namuose. Čia galėsime pasidžiaugti Laimutės Rač­kaus­kaitės-Jundulienės, Kiaukų pra­di­nės mokyk­los įkūrėjo Antano Rač­kaus­ko duk­ros, tapytais paveikslais bei Al­fonso Ben­diko skulptūromis. Pa­bū­sime kartu, pabend­rausime, pasidalinsime pri­siminimais. Tikiuosi, ir padainuosime, nes sugrįžti trumpam į gimtinę su savo muzikantais broliais pažadėjo Pran­­ciškus Trijonis, ansamb­lio „Jonis“ įkūrėjas ir vadovas.

Kristina PALIUTIENĖ

Nuotr. iš archyvo