Nuo kovo 16-osios įvestas karantinas pakoregavo ir Šilalės civilinės metrikacijos skyriaus darbą. Nors kovą ir balandį planuotos santuokos įregistruotos, kelios poros vestuves perkėlė į vėlesnį laiką.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.34

Daugiau nei metus rengtą funkcinės zonos „Tauragė+“ strategiją vainikavo trijų savivaldybių merų susitarimas. Oficialų dokumentą pirmadienį pasirašė Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius ir Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius. Greta turėjo būti ir Šilalės her­bas bei Algirdo Meiženio parašas, tačiau mūsų rajono vadovas apie pasirašytą susitarimą nieko nežino. Už „Tau­ra­gė+“ projekto, kuriam valstybė ir Europos Sajunga per artimiausią dešimtmetį Šilalei planavo skirti net iki 18 mln. eurų, borto rajoną išstūmė politikų sprendimas papildyti strategiją sporto komplekso projektu.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.34

Profesorė Viktorija Daujotytė viename iš savo straipsnių rašo: 

„Lietuvių tautosaka, prigimtinės kultūros patirtys 

liudija dvasinę ištvermę, ypač motinų. 

Birutės Baltrušaitytės apysaka „Nešančioji“ – apie nuo maro bėgančią

Mažosios Lietuvos moterį su dviem leisgyviais vaikais, 

susuktais į languotą skepetą. Išbūti, išgelbėti ir išsigelbėti. 

Nėra tokio skausmo, kurio mano širdis nebūtų pakėlusi, – 

Žemaitė galėjo taip ištarti. Ir kas girdėjo ją, neabejojo, 

kad taip – nėra tokio skausmo. Kas yra daug pakėlęs, 

gali pakelti dar daugiau“.

Raktiniai šios trumpos ištraukėlės žodžiai – nešančioji, išgelbėti, 

širdis, skausmas, pakelti. Ar tik nebus jie apie visų laikų 

visas Motinas, nešiojančias ir nešančias, skausme prikeliančias 

ir pakeliančias, visada širdyje žinančias, 

kaip ir kuo gyvena jų net ir pražilę vaikai.

Visi mokslai ir atradimai apie Visatos didybę ir amžinumą 

telpa amžinai mylinčios Motinos žvilgsnyje...

Rima PETRAITIENĖ

Sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad, siekiant užkirsti kelią galimam koronaviruso infekcijos (COVID-19) ligos plitimui, kiekviena gydymo įstaiga turės organizuoti savo darbą pagal pasirengtą ir su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru (NVSC) suderintą paslaugų atnaujinimo ir teikimo planą.
Sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo Aurelijaus Verygos teigimu, šis etapas reikalauja tinkamo pasirengimo, nes būtina užtikrinti tinkamą infekcijų kontrolę, pacientų ir medikų saugumą.

„Nepaisant to, kad jau dabar poliklinikos gali atverti duris savo pacientams, visgi iki tol jos turi atlikti namų darbus. Dirbti pradėti bus galima tik atsakingai parengus planą, kuris užtikrintų sklandžią veiklą, numatytų visus galimus situacijų sprendimus, kad visiems – ir personalui, ir pacientams – būtų aišku, kaip užsiregistruoti, kaip elgtis atvykus į konsultaciją, kaip organizuojamas poliklinikos darbas ir kaip elgtis kitais atvejais“, – sako ministras A.Veryga. Kiekviena poliklinika turi pagal savo infrastruktūrą apskaičiuoti maksimalų galimą priimti pacientų skaičių per dieną, konsultacijoms bei procedūroms reikalingų kabinetų skaičių, numatyti jų užimtumo ir dezinfekcijos tvarką. Taip pat plane turi būti numatyti detalūs įstaigos ir personalo veiksmai, jei gydymo įstaigoje būtų identifikuotas koronaviruso infekcijos atvejis. Atnaujinus paslaugas, prioritetas bus teikiamas nuotoliniam paslaugų teikimo būdui (tokių kaip vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išrašymas, elektroninių nedarbingumo pažymėjimų išdavimas ir tęsimas, šeimos gydytojo, gydytojo specialisto, slaugytojo konsultacijos, būtinųjų tyrimų paskyrimas), o tiesioginis kontaktas su pacientu būtų tik tuomet, kai paslaugos neįmanoma suteikti nuotoliniu būdu.
Keičiasi ir registracijos pobūdis: gydymo įstaigos registratūra ar skambučių centras registruoja tik dėl nuotolinių paslaugų, o dėl tiesioginio kontakto konsultacijos pacientą turi registruoti pats gydytojas arba slaugytojas. Vizitui pas gydytoją specialistą registruojama kiekvienos gydymo įstaigos vadovo nustatyta tvarka. Numatoma, jog gydymo paslaugas privalo teikti minimalus specialistų skaičius. Keliose gydymo įstaigose dirbantis medikas, vengiant kryžminės taršos, visur, kur turi tiesioginį kontaktą, dirba ciklais. Taip pat darbuotojai privalo naudoti asmeninės apsaugos priemones, atsižvelgiant į saugumo lygius.
Įstaigos vadovas privalo užtikrinti, kad būtų vykdoma per dieną galimo priimti maksimalaus pacientų skaičiaus stebėsena, vertinama epidemiologinė situacija ir, jai keičiantis, koreguojamas maksimalus priimamų pacientų skaičius. Poliklinikos turi užtikrinti pacientų srautų valdymą, atskirdamos virusinės infekcijos simptomų turinčius pacientus nuo šių simptomų neturinčiųjų, o nuo virusinės infekcijos simptomų neturinčių pacientų – vyresnius nei 60 m. ir (arba) lėtinėmis ligomis sergančius pacientus. Pastarajai grupei skirtinos atskiros priėmimo valandos, užtikrinama, jog nesusidarytų laukimo eilių įstaigos viduje.
Be to, naudotis gydymo įstaigos liftu ir prie kabineto durų laukti gali ne daugiau kaip 1 pacientas (esant būtinybei – kartu su ne daugiau kaip vienu lydinčiu žmogumi). Paslaugos turi būti teikiamos griežtai joms paskirtu laiku. Pacientas įleidžiamas likus ne daugiau nei 10 min. iki vizito laiko. Laukiantys pacientai privalo laikytis saugaus 2 metrų atstumo. Tiesioginės konsultacijos tuo pačiu metu negali būti teikiamos greta esančiuose susisiekiančiuose kabinetuose. Rekomenduojama, jog visi pacientui paskirti tyrimai ir procedūros būtų atlikti vieno vizito metu. Pirmame etape rekomenduojama priimti ne daugiau kaip 50 proc. maksimalaus per dieną galimo priimti pacientų skaičiaus, vėliau – atsižvelgiant į šalies epidemiologinę situaciją.

Sveikatos apsaugos ministerijos inform.

Šį pavasarį, atrodo, ir saulė šviečia ne taip skaisčiai, ir pirmųjų gėlių žydėjimas ne toks ryškus, vėjas – ir tas nekvepia atgimusios žemės dvelksmu. Viską temdo koronaviruso šešėlis: vienumoje praleidome Velykas, tur­būt nesidrieks ilgi mašinų srautai miestų, miestelių gatvėmis bei kaimų žvyr­keliais ir Motinos dieną. Tačiau širdyse dar tvirčiau puoselėsime meilę, pagarbą bei atminimą savo gyvoms ir jau Anapilin išėjusioms motulėms. Nes jų mums dalinta meilė bei atsidavimas vešliais želmenimis sudygo ir stip­riai įsišaknijo mūsų, vaikų, širdyse. Ir to ryšio neįveiks jokios gyvenimo negandos – motinos ir vaiko meilė amžina.

Dabar didžiausias vaikų dėmesys – tėvams

Motinos širdis, regis, jei tik galėtų, apsaugotų savo vaikus nuo bet kokio skausmo. Po­žeriškė Genutė Daus­kur­tie­nė susigraudina jau vien nuo minties, jog kada nors ateis diena, kai jos netektis skaudžiai sužeis jos keturių sūnų ir dukters širdis. Kaip jie ištvers? – tylia aimana ore pakimba klausimas.

Tačiau kalbą nukreipiame ne apie netektis, o apie nugyventą gražų gyvenimą ir užaugintą gražią, darnią bei vieningą šeimyną. Dabar Genutei su vyru Vladu belieka tik džiaugtis, jog, atidavę save vaikams, jų laimei bei gerovei, šiandien jaučia didžiulę jų pagarbą ir meilę. Ką ten meilę, – šypteli mama, tiesiog vaikai juos lepinte lepina.

„Būtumėt matę, kokią šventę tėvelio septyniasdešimt­mečio proga surengė! Tai bu­vo tokia staigmena! Mud­viem su tėvu beliko tik pasipuošti. Ašaros, rodos, pačios iš akių upeliais liejosi. Iš džiaugs­­mo“, – prisimena moteris.

Šeimyninį gyvenimą pradėjo „nuo nulio“

Savo septyniasdešimtmetį Ge­nutė minės lapkričio pabaigoje, taigi juodu su vyru yra kaip ir vienmečiai. Genutė – nuo Palentinio, iš Skabučių kaimo. Šeimoje augo aštuoni vaikai, tad didelių raškažių nematė. Baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą, po sėk­mingai atliktos praktikos, tuometinio „Mičiurino“ kolūkio pirmininko prašymu, ten ir liko dirbti. Su Vladu susipažino savo tėviškėje, kai jis atvyko aplankyti ten gyvenančio giminaičio. 

„Gyvenimo pradžia buvo sunki, pradėjome nuo šaukštų“, – prisimena Genutė.

Tačiau, kaip sakoma, pini­gai yra uždirbami. Tiesa, anot Genutės, kolūkis dideliu finansiniu stabilu­mu nepasižymėjo, o jaunai šei­mai reikėjo savų namų. Sužinoję, kad „Medvėgalio“ tarybinis ūkis savo darbininkams stato alyt­namius, pasidavė ten. Gavo na­mą, Vladas įsidarbi­­no ir vi­są gyvenimą dirbo traktorininku, Genutei, vos pa­auginus vaikus, teko darbuotis bib­liotekoje, parduotuvėje.

Vaikai gimė vienas po kito. Trys nėštumai – keturi sū­nūs: vieni iš jų dvynukai.

„Kai laukiausi, dar nebuvo jokių echoskopijų – kūdikio širdelės plakimo daktarai klausydavosi per „triūbelę“. Sakiau gydytojai, kad tarp mano brolių bei seserų buvo dvyniai, gal ir aš jų laukiuosi, nes buvau priaugusi daugybę kilogramų. Vis ramino, kad ne. O per gimdymą ir pasirodė: du“, – prisimena Ge­nutė tada buvus didelio išgąsčio.

Dukrą „išbūrė“ kortos

Viskas kaip visada baigėsi gerai, visi au­go sveiki, bet mamai labai norėjosi dukrytės.

„Net ryžausi važiuoti pas bū­­rėją – sužinoti, lemta man ar nelemta jos susilaukti. Nu­džiugino, kad taip. Bet likau pikta ir išgąsdinta, nes pasakė ir apie mano pačios mirtį... Tad dabar jei tik kiek blogiau su sveikata, tai ir galvoju: jau paskutinioji“, – nerimu dėl kažkada žengto žingsnio dalijasi moteris. 

„Indrutė – mūsų mažoji ir vienintelė duktė. Kokią palai­mą patyriau jos susilaukusi! Man atrodo, džiaugėsi visi. Svei­kino, sakė: tau taip reikėjo mergytės! Indrutė buvo ir tebėra visų brolių labiausiai mylima, pas ją jie kur buvę, kur ne­buvę vis lankosi su savo šeimo­­mis“, – džiaugsmo gaidomis skamba laimingos mamos balsas.

Deja, nežinai kada gyvenimas gali iškrėsti piktą pokštą... Genutė pasakoja, jog jai teko patirti ir susigyventi su baime kaustančia liga, ištverti dvi operacijas bei alinančius chemoterapijos seansus. Džiaugiasi, kad jau devinti metai liga yra atsitraukusi.

„Kiekvieną rytą dėkoju Die­vui, kad leido pabusti“, – sako mo­teris. 

Nors negalavimų jaučia: patyrė mikroinsultą, reikia keisti kelio sąnarį. Tačiau Genutė teigia skausmą dar ištverianti, o darbus apribojanti pagal jėgas: kam­barius kol kas susitvarko, vyras, kiek gali, po kiemą ir savo valdas, iš ūkio be­likę... tik vištos.

Ūkiški rūpesčiai – tik prisiminimuose

„Kažkada turė­jome nemažą ūkelį, paskui per­­rašėme dukrai. O kai pardavė­me paskutinę kar­­vikę – taip ver­kiau... Labai skau­­du buvo. Sun­­­ku, kai ateina toks laikas žmogui, ku­ris nuo mažumės pratęs prie gyvulių, kurie yra didžioji jo gyvenimo dalis. Bet kai nelieka sveikatos, kito kelio nebėra“, – su­kūk­­čioja mote­ris.

Dabar Daus­kur­tams didžiau­sias džiaugsmas ir paguo­da – lai­mingi vaikai, sveiki anūkai, gražios jų šeimos.

„Visą gyvenimą dirbome, vyresnieji praaugę globojo mažiukus. Matė vaikai mus sunkiai triūsiančius, ir juos prie darbo pratinome. Kitaip ir būti negali. Tvarką turbūt paveldėjau iš savo tėčio – būdavo, pamatys žemėn nukritusią grūdų varpą, sako: o kas čia, Genike, švariai reikia sugrėbti. Ir žinojau, kad viską būtina daryti tik gerai, tvarkingai, švariai. Ir sąžiningas be galo tėvukas buvo. Juk ne paslaptis, kad iš kolūkių tempė, kas tik kur bepritilpo. O jis – šiukštu!“ – prisimena Ge­nu­tė.

Laukimas įaugęs į kraują

Nė dėl vieno iš sūnų, sako mama, nereikėjo akių iš gėdos degti, o ką jau kalbėti apie duk­rą, pačią mylimiausią ir labiausiai lepinamą. Visi mokėsi neblogai, o Indrė dar buvusi gera dainininkė. Genutė sako, jog balsingi esą visi vaikai, ji pati irgi, o kol gyveno Palentinyje, su pusbroliu net duetu užtraukdavo.

„Nebe tiek daug Požerėje ir belikę namų, kur gyvena po du – va, anoji yra vos ne vien našlių gatvė. Mudu su tėvu – dar kartu, ačiū Dievui. A, teisybė, mano Vladas iki šiol tebelaiko balandžių. Bandžiau ilgą laiką kovoti su tuo jo pomėgiu, bet paskui numojau ranka: tegu jam teikia džiaugsmą.

O vaikai su savo atžalėlėm, kur buvę, kur ne – vis pas mus. Su gėrybėm, su lauktuvėm. Visi gyvena gerai, turi namus, šeimas, yra darbštūs, tvarkingi. Vaidą jo darbdavys vokietis vėl į Vokietiją išviliojo, nes yra geras santechnikas, visai neseniai išlydėjome. Gin­­tas ir Indrė gyvena Tau­ra­gėje, Remigijus – Bal­siuo­se, Egidijus – ne per toliausiai nuo mūsų. Anū­kiu­kų devynis turim“, – didžiuojasi Ge­nu­tė.

Ir sako, kad jei bent kiek ilgėliau nemato savo vaikų, kažkoks ilgesys maudžia, vis pagauna save stovint prie lango – bene išvys įsukant mašiną. Ir suspurda motinos širdis iš džiaugsmo...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.: su dukra Indre ir anū­kėliais

Balandžio 24 d. nuotoliniu būdu posėdžiavę rajono politikai aptarė ir si­tua­ciją dėl koronaviruso. Jau rašėme, kad iš 121 tūkst. eurų savivaldybės administracijos direktoriaus fondo kol kas išleista vos daugiau nei 15 tūkst. Eur. Už juos pirkta veido apsaugos priemonių, vienkartinių kombinezonų, čiužinių bei kitų būtinų reikmenų saviizoliacijoje atsidūrusiems žmonėms, dezinfekcinių skysčių ir jiems išpurkšti reikalingos įrangos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33

Šįkart nukreipkime dėmesį nuo koronaviruso – atrodo, jis pats, tarsi tai supratęs, pamažu jau traukiasi į tamsų pašalį. Pakalbėkime apie vieną datą, su kurios „herojumi“ dažnas išaugo, nešė jo ideologijos vėliavą ir dirbo ja grįsto režimo naudai.

Praėjusį trečiadienį, balandžio 22-ąją, kai kas vis dar pažymėjo Rusijos bolševikų vado Vladimiro Iljičiaus Ul­ja­novo (Lenino) 150-ąsias gimimo metines. Rusijoje šį jubiliejų atšventė nebent būrelis G. Ziuganovo komunistų, kurių reitingas balandį tesiekia 13,2 proc., dar vienas kitas leninizmo teoretikas, šiandien giriantis garsųjį perversmininką ir jo 1918 m. rugpjūtį pradėtą „masinio teroro“ kampaniją prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Dar po dviejų metų, išgirdęs, kad Lat­vijoje ir Estijoje buria­mos antibolševikinės formuotės, įsakė iš Lietuvos kilusiam Fe­liksui Dzeržinskiui „karti visus juos ir už kiekvieną pakartą duoti 100 tūkstančių rublių premiją...“

Su Lietuva, kuri, praėjus vos keturiems mėnesiams nuo bol­ševikinio perversmo, paskelbė Nepriklausomybės ak­tą, Le­nino santykiai buvo geresni. Gal todėl, kad iš čia buvo kilę žiauriausi jo parankiniai, gal kad gerokai prieš sukilimą, 1895 m. rugsėjo 19-ąją, bū­simas revoliucijos vadas bu­vo apsistojęs Vilniaus geležinke-

lio stotyje ir spėjo pabendrau­ti su vietos socialde­mokratų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Do­ma­še­vi­čiu­mi, o beveik po me­tų buvo įkurta LSDP; gal kad žydiško kraujo turėjusio Le­ni­no dėka Vilnius laikomas BUND – Žy­dų darbo partijos įkū­rimo vie­ta... 

Kažkada „Dviračio šou“ juo­kais iškėlė kitą versiją. Kal­bė­ta, jog Leninas mirė nuo sifilio, tad humoro laidos autoriai pajuokavo, esą jis sifiliu užsikrėtė ne kur Šveicarijoje ar Paryžiuje, o Vilniuje, kur 1895-ųjų rudenį pakeliui į Sankt Peterburgą užsuko keletui valandų. Per tą laiką bendraminčiai jį neva ne tik pamaitino, aptarė socialdemokratų judėjimo reikalus, bet 25-erių jaunuoliui pa­rūpino ir visokių malonumų...

80-ųjų pradžioje jau buvau girdėjęs tokius gandus, tad, būdamas radijo kursuose Mask­voje, prisijungiau prie mūsų ekskursijos Gorkuose – buvusioje Lenino rezidencijoje. Nutaikęs progą, gidės paklausiau, kodėl Leninas neturėjo vaikų ir nuo ko mirė. Moteris piktai atšovė, kad „tokie klausimai yra Pabaltijo nacionalistų išmislas“...

Apskritai Baltijos šalims palankumo nejautęs Leninas po nemažų dvejonių sutiko, jog 1920 m. liepos 12 d. būtų pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis...“ Kaip rašė Adolfas Šapoka 1936 m. išleistoje „Lietuvos istorijoje“, tai buvo teigiamas žingsnis dviejų valstybių santykiuose, leidęs mūsų jaunai valstybei susigrąžinti Vilnių ir daugiau jėgų skirti pasipriešinimui pilsudskinei Len­ki­jai.

Šiandien aktualus ne Le­ni­no atminimo klausimas. Da­bar­tinėje Rusijoje svarbiau­siu tapęs Stalinas, ku­ris įtariamas net organizavęs pasikėsinimus į Leniną. Pas­ta­­rasis užsiaugino gyvatę sa­vo užantyje. Stalinas pasi­nau­do­jo tuo, kad 1922 m. gruo­džio 16 d. Leniną ištiko para­lyžius, ir jam teko 30-ąją paskelbti SSSR įkūrimą... Po Le­nino mirties 1924 m. sausį jo įpėdinis apskritai įsisiautėjo. Dar ir šiandien jo valdymą bei pergales šlovinantys istorikai ciniškai rašo: „Vakarai laimėjo Šaltąjį karą ir įveikė SSRS, bet tai nereiškia jos silpnumo... Juk bet koks invalidas sifilitikas gali smogti iš nugaros jėgomis trykštančiam vaikinui... Bet atplėšti nuo mūsų tėvynės rusų miestai ir žemės turi sugrįžti jų šeimininkui... Mūsų tėvynė vėl bus stipri ir graži, tai bus nauja Sąjunga. Juk ne pirmą kartą kylame iš pelenų...“ (iš Nikolajaus Jakovlevo knygos „Stalinas. Kelias į viršų“).

Pagrindinius stalininius me­todus, atkuriant imperijos galią ir griebiantis represyvios agresyvios politikos, perėmė V. Putinas. Imituodamas valdžios atsisakymą, jis tik stip­rina savo pozicijas, kaip ir Stalinas prieš savo mirtį. Pas­ta­rasis sulaukė 74-erių, V. Pu­ti­nui dabar 68-eri...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Visą pasaulį parklupdęs koronavirusas sustabdė ir Šilalės autobusų parko veiklą. Nutraukus mokyklose pamokas, įmonė liko be pagrindinių pajamų, nebeliko ir savivaldybės subsidijuojamų maršrutų. Tokia padėtis privertė į prastovą išleisti visus 33 įmonės vairuotojus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33

Šis pavasaris ūkininkams negailestingas. Ir ne tik dėl sausros – rajone šį mėnesį vienas po kito kyla gaisrai, kurie naikina ūkininkų turtą. Antradienį nelaimė kilo viename didžiausių rajone Antano Raudoniaus ūkyje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.34