„Man visos kaimynės ir draugės sakydavo ir tebesako, kad su manimi lengva kalbėtis, mat esu labai šneki. Kiek čia mūsų belikę. Jos gi dauguma našlės, po vyrų mirties labiau užsidariusios. Bepigu, sako, tau – dar vyrą tebeturi. O aš juokdamasi atšaunu, kad jos, jaunos ištekėjusios, juos jau nudėvėjo, gi mudu ženijomės jau seni“, – tiesiai šviesiai ir atvirai kalba Aldona, glostydama šalia sėdinčio vyro Stanislovo ranką.

Aldona ir Stanislovas Kovec­kiai ką tik paminėjo Auk­sines vestuves.

„Didelio baliaus nebus: vaikai, anūkai, keli kaimynai. Na, 15–16 žmonių. 45-erių metų vestuvių jubiliejų tai šauniai šventėm, su muzika, buvo daug svečių. Vaikai taip nutarė, juk nežinia, galėjome auksinių ir nesulaukti, ką čia žinosi. O dabar va, ir sveikinimų „Ši­lalės artojuje“ kiek! Ir Zosė, sesuo mano, ir ta sveikina, nu! Taigi baliuje bus!“ – skaitydama sveikinimų skyrelį, kuriame visi linkėjimai tądien buvo skirti tik Koveckiams, džiaugėsi ir didžiavosi Aldona.

Toks aplinkinių dėmesys negali nejaudinti: jį Koveckiai užsitarnavo savo nuoširdumu, kai­­mynišku būdu. O į redakciją dėl sveikinimo atėjusios moterys gyrė Aldoną už aktyvumą – tokių reikią gerai paieškoti.

Važiuojant nuo Pagrybio Kal­tinėnų link, Koveckių sodybos nuo plento nematyti, reikia pavažiuoti galiuką kelio į šoną. Kai jis išveda į erdvią laukymę, pirmiausia atsiveria žaliuojančios pievos, kurias, anot Aldonos, dabar nuomoja jų vaikų amžiaus kaimynų ūkininkų šeima, ir restauruojamas Ko­­veckių namas. Jo restaura­vimu užsiima „mažiukas vaikas“ – sū­nus Modestas. Jis stalius, k­u­riam, kaip sako mama, nėra mielesnio daikto už medį. Dir­ba Modestas Klaipėdoje, gamina medinius laiptus ir duris. Daro, anot mamos, gerai, nes jeigu dirbsi atmestinai, ir užsakymų negausi.

„Gyvena su mumis, vis dar neženotas. Tėvas ženijosi 37-erių, o jis ir tėvą jau lenkė. Sa­kau, ženykis, kaip gyvensi vienas, suvargsi, reikia, kad kas pasirūpintų. O jis atsako, jog tokių moterų kaip tu, mama, nebėra... Va, ir įtikink tu jį...“ – linguoja galvą Aldona.

Ji, neslepia, ir pati jau buvo įsitikinusi, jog nebeištekės, nes metų turėjo, anot jos, nemažai.

„Buvo vienas šioks, kitas toks. Tačiau vis nepuolė charak­te­riai, nors tu ką. Kad būtų bet kaip, aš nenorėjau. O su Ko­veckiu supuolė! „Lermuotis“ lai­ko neužtekdavo: buvo darbai, vargai, vaikai“, – trumpai gyvenimą nusako Aldona.

Jiedviem buvo lemta susitikti. 

„Stanislovo tėviškė – Kaušų kaimas, aš – iš Gineikių. Atrodo, netoli gyvenom, bet ar tai neprasilenkdavom, ar vienas ki­to nepastebėdavom. Bet kartą nuėjau pas pusseserę, kur Stanislovas mane ir pamatė. Sakė, pirmą kartą. Kadangi abu buvome metuose, ilgai nedelsėme, ženijomės. Užvis labiausiai norėjau savo pastogę, savo namus turėti. Tačiau reikėjo pagyventi Stanislovo tėviškėje, kol savo nusipirkom. Jau 45 metai čia gyvename. Kaip aš sakau, seni apsiženijome, turtų nesukrovėme. Reikėjo vaikus į mokslus leisti, vestuves duk­roms kelti. Taigi turėjom pinigų tiek, kiek reikia, o kiek norėjom – nebuvo. Bet kas žmogui iš tų turtų – tą patį reikia palikti... Štai per televiziją vis rodo, kaip žmonės grobia, gviešiasi tarsi amžinai gyventų“, – gyvenimo tiesas dėsto Aldona.

Moteris džiaugiasi gyvenime nesutikusi blogų žmonių – visi geri, nuoširdūs, jeigu pats toks esi. Didžiuojasi bendravimu su gerbiamu mūsų rajono gydytoju Antanu Levickiu, kurio gimtinė – gretimame kaime, o į gimtąsias vietas užsukę giminaičiai aplanko ir juos. Džiaugiasi jaunosios kartos ūkininkais kaimynystėje gyvenančiais nuoširdžiais žmonėmis Diana ir Virgiu, kurie, reikalui esant, visada pirmieji atskuba į pagalbą, kai Mo­destas būna darbe.

„Kaip sekėsi gyventi? Kaip sa­koma, reikėjo ir parėkti, reikėjo ir pabėgti. Bet ne, nesirie­jome. Na, parėjo vyras išgėręs, gal kiek priekabus. Bet tu taigi blai­vi. Ko imi galvon kvailus jo žodžius, ko klausaisi? Išeik kie­man ar kokių darbų imkis. Ne­siklausysi, neatsakysi, neužsikabins. Nusibos niekus taukš­­ti ir nustos. Taip neįskelsi pyk­čio žiežirbos, nebus užgau­liojimų. Jaunos poros neturi kant­rybės: tik biški plykst – ir lekia skirtis. O reikia kantrumo apsišlifuoti, visi turime savo charakterius. Stanislovas buvo geras, vaikams – ypač. Skanesnį kąsnį visada jiems laikydavo. Ir jie prie tėvo lipo: išeidami į mokyk­lą – visi po bučiuką. Tėvą labai myli. Va, matote, kokią gėlę jam gimtadienio proga padovanojo. Sakė, tėtuk, gyvenk tol, kol ji žydės. O ji – ilgaam­žė, nes dirbtinė“, –  sveiko jumoro jausmą atskleidžia moteris.

Ji labai rūpinasi savo žmogumi ir jį globoja. 88-erių sulaukusiam Stanislovui smarkiai suprastėjusi klausa, anot Al­donos, nė aparatas negelbsti. Dar blogiau – su akimis. Vi­są gyvenimą kalviavęs, dirbęs kenksmingomis sąlygomis, kai reikėdavo atlikti suvirinimo darbus, o apsaugos kaip ir nebūdavo, žmonos teigimu, Sta­nislovas neretai grįždavo tiesiog išdegintomis akimis. Be to, jas stipriai susižalojo kaustydamas arklį. Visos tos blogybės lėmė, jog glaukoma visiškai atėmė regėjimą.

„Bet jis po kambarius vaikšto kaip matydamas – žino savo aplinką. O ir darbais užsiima. Štai malkas pjūkleliu pjausto. Pagaliuku atmatuoja, kokio ilgio pjauti, ir dilena pjūkliuku. Paskui sukapoja, nors ir nelygiai, suveža točkike į malkinę. Negi, sako, dykai sėdėsiu. Dy­kai sėdėti žmogui – liga. To­dėl ir krutam. Ačiū Dievui, dar patys vieni apsieiname, išsiverdame maisto, susitvarkome, išsiskalbiame. Pa­va­sarį točkike mėšlo išvežėme, daržiuką pasisodinome. Dar visai neseniai laikėme vištų, broilerių, bet dabar jau ne. Jau nebe jaunystė.

Ot, jaunystėje tai būdavo! Lau­kininkystės brigadoje darbai sunkiausi, šitokius vežimus šie­no tekdavo nukrauti, į darbą visur dvira­čiu važinėjau. Pa­tys irgi laikė­me gyvulių, reikėdavo juos apeiti. O kur dar namai, vaikai. Būdavo, po visko prieš vidurnaktį nukrenti lovon, pen­kias valandas pamiegi – ir vėl ant kojų. Todėl sakau: jeigu gimęs žmogus iškart pamatytų, ką jam gyvenime teks patirti, turbūt neatlaikytų, mirtų. Bet palaipsniui, diena dienon, visą amžių – visai pakeliama. Gaila, kad gyvenimas taip greitai pralekia, rodos, viskas buvo kaip va­kar. Aišku, sunkumai nepraėjo

be pasekmių: reikėjo keisti klubo sąnarius. O ką gi darysi – remontuojiesi, kol gali. Einu dažniausiai pasiremdama lazdele – taip lengviau. Vaistų jau reikia ir nuo spaudimo, ir nuo skausmo. Stanislovas štai vienas iš šešių vaikų, augusių šeimoje, belikęs, aš dar turiu seserį. Mano mama devyniasdešimties metų sulaukė, o jos sesuo, mano teta – net 107-erių! Aš vis galvoju, kad tik nereiktų ant lovos atgulti ir vaikams našta būti. O dabar dar gerą apetitą turim, gal, sakau, dar porą metų ir pagyvensim. Kiek Dievas laikys, tiek ir būsim, bet tikrai nenusibos. Dabar mūsų su Stanislovu rytmetiniai pokalbiai prabudus tokie: kaip išmiegojai, ką sapnavai, kokia sveikata? O kad įvairūs skausmai yra nuolatiniai palydovai, nieko nuostabaus – jau vaikams nugaras paskauda.

Stanislovas nemato visiškai, bet ką rašo „Šilalės artojas“ labai rūpi. Tai aš jam skaitau – be akinių, nes man abiejų akių lęšiukai pakeisti. Pirmiausia jam rūpi, kas ką pavogė, kas blogo nutiko. Aš jį protinu: negi įdomu tos bjaurastys. O jis sa­ko, kad žmonės turi apie tai žinoti“, – stebina kalbėjimo dovana, atvirumu ir nuoširdumu Al­dona.

Be jaunėlio sūnaus Modesto, kurį mažą, anot mamos, jai būdavę gaila anksti žadinti į mokyklą, Koveckiai užaugino duk­ras Aldoną, kuri gyvena Pak­ruo­jyje, ir Vidą, įsikūrusią Šiau­liuose. Neišvengė jiedu ir skau­džios netekties: būdamas vos penkių mėnesių, staiga nuo meningito mirė sūnelis. Va­ka­re, pasak Aldonos, išmaudžiusi, buvo sveikas sveikutėlis, o kitą rytą, bevalgant pusryčius, užgeso... Aldona sako jau galvoję, kad sūnaus nebeturės, taigi Modestas mylimas ypatingai – ir kaip jaunėlis, ir kaip vienintelis sūnus. Skaudu močiutei kalbėti ir apie jau suaugusio anūko mirtį, kuri labai prislėgė ir dukrą – Aldona kaip reta kuri motina supranta, ką reiškia netekti savo vaiko.

„Nu jau turbūt gana prisišnekėjau... Ir pažįstamos sako, kad su manimi smagu bendrauti. Gal nuo mažens tokia buvau –

visiems kokį žodį rasdavau. Atsimenu, po karo mirė tėtis, mama liko su keturiais nedideliais vaikais. Užėjo stribai, reikalavo kažkokių pini­gų. Mama buvo spėjusi pasislėpti. Stribas kažką suvapėjo, kad gal pinigus mama į žemę užkasusi. O aš taigi vaikas, pagalvojau, gal tikrai, man irgi smalsu. Tad ir pasakiau: „Parodyk kur, aš iškasiu!“ Stribas įsiuto: „Mat smur­gė, kokia mandra!“ Ir kad pliaukštelėjo per užpakalį.

Mokyklos daug nebaigiau, tik pradinę. Kur gi išleis mama mokytis, kai ant jos vienos rankų – būrys vaikų. Nors man sekėsi. Ir dar. Nežinau, mokyk­loje gal nemokė dainuoti, o gal ir balso ar klausos neturėjau, bet nei giedu, nei dainuoju. Tačiau sukūriau dainą, nu, dvi dainas. Atsiversk švarų lapą, aš padiktuosiu, užsirašyk. Šilalėje juk yra ansamblių, gal sukurs muziką. Čia apie mūsų tėvynę, lietuvių patirtas kančias...“ Ir Aldona ima deklamuoti savo eiles. Ne skaityti iš užrašų, bet deklamuoti iš atminties! Štai jos.

Tamsią naktį vėjas kaukia,

Blaškos juodas debesis.

O mergaitė miela laukia

Pas kalėjimo duris.

O jūs durys geležinės,

Pasakykit paslapčia:

Mano mielą bernužėlį

Ar atvarė vakar čia?

Durys nieko neatsakė,

Tyli juoda geležis.

Tiktai širdis aimanuoja,

Sako, kenčia čionai jis.

Išsisklaidė gelsvos kasos,

Migla aptraukė akis.

Ir štai vėl staiga nerimsta

Skausmo perverta širdis.

Už ką kenčia mūs lietuviai?

Už ką kenti, sese, tu?

Už ką skausmas varsto širdį?

Už ką vežė iš namų?

Už Lietuvą numylėtą

Probočių senų laikų,

Už žadėtą mūsų „laimę“,

Kai į Sibirą mus veš.

Sniegas sninga, lietus lyja,

Aukit, kalnai, beržynai!

O kai reikia atsiskirti,

Akys merkias amžinai.

* * *

Buvo gražus birželio rytas,

Saulė rengėsi tekėt,

Mūs brolius išvežė kentėt.

Atrado juos dar miegančius,

Saldžius sapnus 

sapnuojančius.

Atskyrė tėvus nuo vaikų,

Atskyrė draugus nuo draugų

Ir išvežė toli kentėt,

Savo tėvynės neregėt.

Juos išvežė toli, toli,

Iš kur sugrįžt nebegali...

Jie netikėjo niekados,

Kad nematys jau Lietuvos.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėta 32-ejų Gvido P. baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas neatsargiai atėmęs gyvybę tėvui ir du kartus sukėlęs fizinį skausmą motinai. Į teismą atvesdintas antrankiais surakintas kvėdarniškis sulaukė malonės – buvo paleistas salėje, bausmės vykdymą atidedant.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Aušros PILAITIENĖS  

(lrytas.lt) nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.54

Marytė Jončienė prieš daugiau nei dvidešimt metų ap­sisprendė – augins dekoratyvinius medelius ir krūmus. Moteris džiaugiasi šiuo pasirinkimu, kuris ne tik atsiperka finan­siškai, bet ir yra malonus širdžiai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.54

„Klaipėdoje statomas „Skrajojantis olandas“ bus erdvus, neišdailintas, kaip reikiant „parūdijęs“, kaip ir elingas. Kartais – ekstremalus kaip stichija, kartais – nenuspėjamas kaip jūra, bet svarbiausia – jis bus atliktas žinomų Lietuvos operos solistų. Ir dauguma jų kilę iš pajūrio“, – akcentuoja Richardo Wagnerio operos pastatymo koncepcijos autorius, režisierius Dalius Abaris.

D. Abaris tapo žinomas kaip 2014 m. surengtos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonijos idėjos autorius, scenaristas ir režisierius. 2018 m. jis buvo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirto projekto „Gloria Lietuvai“ režisierius ir idėjos autorius, sumanęs pristatyti tautai šimto svarbiausių Lietuvos varpų skambesį. Už šį įsimintiną projektą D. Abaris buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi. 

– Įdomu, kaip šios ankstesnės patirtys atsilieps „Skrajojančio olando“ pastatymui?

– Esu renginių režisierius, o masinių renginių režisūra labai skiriasi nuo operos, dramos pastatymų. Tad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomas R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ man – milžiniškas iššūkis. Kita vertus, ateinu su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai.

Kaip operos žanro debiutantas galiu pasidžiaugti, kad esu apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos. Išties ramiau, kai šalia yra operos scenos profesionalas – režisierius Gediminas Šeduikis. Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leidžia man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinau, kad solistų bei kitų atlikėjų  kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas.

– Iš kur sėmėtės idėjų operos vizijai?

– Idėjos? Jos visos inspiruotos vietos, vienos iš unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R. Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda. Teatras, kviesdamas mane šiam projektui, tikėjosi kažko daugiau, nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai senai norėjau kažką nuveikti Klaipėdos elinge.

Ruošiantis šiam pastatymui, teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Sumanymas – mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti labiau žemišku, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laikmečio ir tuo pačiu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį. Atvira milžiniška lauko erdvė diktuoja tam tikras „žaidimo taisykles“. Tai, kas pasiteisintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta, kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad fantazijai erdvės pakankamai.

– Ar stengsitės atsižvelgti į tokius nenuspėjamus niuansus, kaip vėjas, lietus bei kitos gamtos stichijos?

– Kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia užduodi sau klausimą, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus bei kitų gamtinių stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.

Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį variantą. Todėl labai daug pastangų ir resursų nukreipta tam, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui iš Norvegijos siunčiami dvigubos apsaugos mikrofonai. Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai bus mikrofonizuojamas ne tik kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, bet ir kiekvienas choro artistas. Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugas nuo lietaus. Dirbant pajūryje, tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius.   

Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems teks dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir pagelbės šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais  būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais.

Saugiausiai galės jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai spektaklio metu turės stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nebus kur slėptis. Be gamtinių sąlygų, jiems dar reikės įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos bus vaidinamos elingo viršuje, 17 metrų aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...

Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – tai, jog dainuodami jie tiesiogiai nematys dirigento, nuo kurio juos skirs kartais net keliasdešimt metrų siekiantys atstumai. Todėl specialiai montuojami didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.

– Kaip gimė operos scenografijos sprendimas? Kokios technologijos jam pasitelktos?

– Scenografiją, kaip ir visą mūsų „Skrajojančio olando“ pastatymą, inspiravo vieta. Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skirsis nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais. Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu veiksmui. Bus daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primins elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar netgi laivo triumą.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė labai stengiasi, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Jau kurį laiką dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri bus dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų.

Turbūt nieko nenustebintų laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai. O pas mus jis bus tikras. Be to, pasistengsime priversti jį judėti, tačiau kaip ir kur – išvys tik premjeros žiūrovai. Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų, tad išlaikykime intrigą. Neabejokite – bus efektinga! Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą.

Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip bus sprendžiamos pagrindinės scenos – šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija... Galiu pasakyti, kad bus visko: tikro vandens (tikiuosi, žiūrovai nesušlaps), daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma, ryškus baigiamasis akcentas. Tikimės, visa tai puikiai atlieps R. Wagnerio muziką.

Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio, kurio viena iš užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę. Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos. Dalis apšvietimo technikų spektaklio metu taps personažais ir tuo pačiu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą.

– Ar marių pakrantėje skambėsiantis „Skrajojantis olandas“ atitiks pirmapradžius kompozitoriaus užmojus?

– Kadangi operos pastatymas rodomas atviroje erdvėje, natūralu, kad vyksta jo pritaikymas konkrečiai vietai ir laikui. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai rugpjūčio 1-osios vakarą elinge išvys kiek trumpesnę „Skrajojančio olando“ versiją. Pastatymo muzikos vadovas M. Pitrėnas kruopščiai kupiūravo šią operą, kuri parašyta kaip vientisas muzikinis opusas ir bet kokia intervencija į jį yra gana rizikinga. Tikimės, atliktos minimalios korekcijos nepakenks R. Wagnerio veikalo muzikinei ir draminei tėkmei.

Siužetinės linijos stengiamės nekeisti: vienas scenas adaptuodami, kitas kiek transformuodami, kuriame savitą „Skajojančio olando“ versiją, išlaikydami R. Wagnerio kūrybinį užmanymą.

– Ar Jums patinka dirbti vandenų apsuptyje?

– Pajūryje dirbti visada smagu. Ir ne tik dėl to, kad čia jūra ir saulė, bet ir dėl to, jog žmonės čia ramesni, nuoširdesni. Maloniai nustebino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komanda – profesionaliai dirbantys savo srities specialistai, suprantantys bei racionaliai vertinantys mūsų kūrybinius užmojus.

Teatro žmonėms tenka spręsti ne tik meninius ir techninius pastatymo niuansus, bet ir valdyti aplinkos veiksnius: pavyzdžiui, tam tikroje teritorijoje išjungti miesto apšvietimą, nuleisti į vandenį žiūrovams trukdysiančius laivus, lauko sąlygomis sukurti atlikėjams skirtas erdves (grimo, persirengimo patalpas), užtikrinti stabilų galingų elektros įvadų veikimą... Kad tai įvyktų, prisideda daug skirtingų miesto ir uosto tarnybų. Visa mūsų kūrybinė komanda už tai joms dėkinga.

https://www.klaipedosmuzikinis.lt/repertuaras/r-wagner-skrajojantis-olandas-5f057a2849eba 

Žaneta SKERSYTĖ

Visos šeimos laisvalaikiui skirtą vaizdo transliacijų ir televizijos internete paslaugą „GO3” šiuo metu galima įsigyti itin palankiomis sąlygomis. Sutaupyti galite išmaniąją televiziją užsisakydami kartu su „Tele2 Laisvo interneto” planu. Pasiūlymais jau dabar galima pasinaudoti operatoriaus salonuose ir internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt/tv.

Išmanioji televizija su „Tele2 Laisvu internetu” – tik nuo 19,90 Eur

Naujoji išmanios televizijos paslauga siūlo populiariausius lietuviškus bei pasaulio televizijos kanalus jūsų pasirinktame ekrane – kompiuteryje, mobiliajame telefone ar planšetėje bei išmaniuosiuose televizoriuose. Šiuo metu „Tele2” išmaniąją televiziją verta įsigyti kartu su „Tele2 Laisvo interneto planu”.

Išmanieji „Tele2“ televizija su visomis pagrindinėmis TV programomis ir „Laisvu internetu” (neriboti GB viskam) šiuo metu galima įsigyti vos nuo 19,90 Eur. Į šį televizijos paketą įeina net 31 tiesioginės televizijos kanalas su iki 7 dienų atsukimo galimybe.

Išmaniąją „Tele2“ televiziją su visomis pagrindinėmis TV programomis, papildomais filmų bei serialų kanalais, plačia kino biblioteka ir „Laisvu internetu” (neriboti GB viskam) šiuo metu atsieis vos 22,90 Eur.

Išmaniąją televiziją su visomis pagrindinėmis TV programomis, papildomais filmų kanalais ir 5 populiariausiais sporto kanalais, gyvomis transliacijomis sporto gerbėjams bei „Laisvu internetu” (neriboti GB viskam) šiuo metu galima įsigyti vos nuo 25,90 Eur.

Visi minėti TV paketai veikia bet kuriame išmaniajame įrenginyje, turi specialią turinio biblioteką ir 7 dienų archyvo funkciją (išskyrus sporto turinio planą, kuriam taikomas 48 val. archyvo limitas).

Mėgautis išmaniąja televizija galite ir bet kuriame kitame televizoriuje, turinčiame HDMI jungtį bei įsigiję TV priedėlį. „GO3” televizijos priedėlio kaina – nuo 2,5 Eur/mėn. 

3 mėn. išmaniosios televizijos nemokamai

Puikus pasiūlymas šiuo metu galioja ir tiems, kurie nori išbandyti išmaniąją „Tele2” televiziją be interneto paslaugų. Dabar „Tele2” klientai, užsisakę išmaniosios televizijos „GO3” paketą „Televizija+filmai“, juo net 3 mėnesius galės naudotis nemokamai.

Įsigiję specialų išmaniosios televizijos „GO3” priedėlį, užsakytus turinio paketus galėsite žiūrėti bet kuriame įrenginyje, turinčiame HDMI jungtį.

Pasiūlymas galioja pirmą kartą užsisakiusiems „Televizija+filmai” paketą. Pasibaigus nemokamam laikotarpiui, televizijos paslaugų paketas kainuos 7,99 Eur/mėn. Priedėlio kaina į šį pasiūlymą neįskaičiuota.

Visi internetinės televizijos paketai turi galimybę apmokėjimui kartu su „Tele2” mėnesio paslaugų sąskaita.

Išsirinkti bei užsisakyti geriausiai poreikius atitinkantį pasiūlymą galima internetinėje svetainėje www.tele2.lt/tv arba „Tele2” savitarnos svetainėje.

Paketo atsisakyti galite „Tele2” savitarnos svetainėje arba paskambinę telefonu 117. Akcijos bei pasiūlymų su nuolaidomis laikas – ribotas.

Jovita JARUTIENĖ

Vasaros savaitgaliai – idealus laikas savo kraštui pa­žinti. Kelionės po Lietuvą tampa vis populiaresnės, o ir važiuoti dažniausiai toli nereikia, stebuklai glūdi vi­sai čia pat, tik per darbus mes jų nematome. Bene slė­piningiausia atrodo Žemaitijos kaimynystėje esanti Ma­žoji Lietuva, o vartais į ją vadinami Smalininkai – tikra šio krašto karūna, kurią puošia ilgiausia Lietuvoje ąžuolų alėja, seniausia vandens matavimo stotis, skulptūrų parkas, senasis Nemuno uostas. Tačiau tikrąją Smalininkų dvasią pajusti galima tik apsilankius pas Justiną Stonį ir apžiūrėjus jo kieme įkurtą populiariausią visoje pane­munėje Senovinės technikos muziejų. 

Be darbo valandų ir bilietų

Justinas jus pasitiks prie vartų, paspaus ranką ir maloniai pakvies užeiti. Jo muziejus neturi nei darbo valandų, nei bilietų. Vartai atsivers, net jei na­muose nebus šeimininko – dauguma eksponatų yra kieme, lankytojams atvira ir poilsio erdvė prie tvenkinio, kuriame dabar įrengiama nauja laivininkystės ekspozicija. Juk šalia Nemunas – kaip be laivų? 

Pernai Senovinės technikos muziejus šventė penkioliktąjį gimtadienį, tačiau pradžia jam buvo padaryta labai seniai – dar J. Stonio tėvas, prieškarinės Lietuvos agronomas, saugojo senus dokumentus ir daiktus, mokė sūnų, jog visa, kas sena, turi vertę ir gali daug papasakoti apie žmones, kurie tuo metu gyveno. Tėvo surinktus daiktus Justinas saugo kaip didžiausias relikvijas. 

Bet relikvijomis jis laiko kiek­vieną eksponatą, nes didžioji dauguma jų yra padovanoti.  Justinas įsitikinęs, kad žmonės, atidavę muziejui prosenelių daiktus, nori juos čia ir rasti. Todėl rodydamas eksponatus visada pasakoja daiktų istorijas, mini juos pardavusių ar padovanojusių žmonių vardus bei pavardes. 

Tačiau yra ir kitas kelias, kuriuo eksponatai patenka į Justino muziejų. Daugelį metų Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstęs inžinierius, ko­ne tris dešimtis išradimų užpatentavęs racionalizatorius turi 18 pagalbininkų, kurie visada praneša, vos kur užmatę vertingą seną daiktą. Muziejininkas vadina šiuos žmones savo ausimis ir akimis ir mini su didžiausia pagarba. Sako, jog kai kurie patys buvo kaip eksponatai. Pavyzdžiui, Jonas Būga, Barzdų klebonas – labai spalvinga asmenybė. Muziejuje yra jo laikrodis ir staliaus įrankiai. Panevėžietis Klemensas Sakalauskas – gramofonų karalius, turi didžiausią Lietuvoje jų kolekciją. Visur Justiną vežiojo ir daug idėjų turėjęs Benas Račiulaitis iš Lukšių.

Kartais muziejui dovanojami net labai brangūs daiktai.  Kino ir foto paviljone stovi 1980 m. kino teatrui „Lietuva“ nupirktas projektorius – naujutėlis, nė karto nenaudotas, iškart po uždarymo perduotas muziejui. Perduodant buvo iškeltos dvi sąlygos – kad nepapultų į verslininkų rankas ir nebūtų parduotas į užsienį. Toks įrenginys, Justino manymu, galėjo kainuoti 20–30 tūkst. eurų.

Tačiau muziejaus istorijoje yra buvę ir labai skaudžių dalykų. Šilalės rajone radęs garo katilą, Justinas ypač apsidžiaugė – pastatytas muziejuje, toks daiktas, Justino įsitikinimu, prilygtų stebuklui. Deja, sužinoję, kad nori parduoti, kaimynai pasisiūlė tarpininkauti. Ir „patarpininkavo“: supjaustė katilą į metalo laužą. 

„Geriau į metalo laužą, kad tik ne Lietuvai. Kodėl yra taip mąstančių žmonių? Jie vargšai yra, jų reikia gailėtis“, – iki šiol pergyvena J. Stonys. 

Rėmėjų šis muziejus neturi, valstybė jo nefinansuoja, Jurbarko savivaldybė lėšų skiria tik vieno darbuotojo minimaliam atlyginimui – už tuos pinigus J. Stonys samdo muziejininkę, o eksponatams įsigyti išleidžia visą savo pensiją ir lankytojų paliktas aukas. 

Per metus jo kieme apsilan­ko beveik tiek pat žmonių, kaip  Raudonės pilyje – apie 30 tūkst. Parduotų bilietus, gal net praturtėtų, bet Justinas įsitikinęs, kad ten, kur kultūra, komercija nereikalinga. 

„Kur yra dvasinis pradas, sie­la, ten negali būti komercijos. Tuos, kurie dirba dėl pinigų, greitai ištinka užmarštis“, – dažnai kartoja Justinas ir pabrėžia, jog nesijaučia esantis muziejaus sa­vininku. 

„Taip, muziejus yra mano, bet aš esu Tėvynės“, – paaiškina abejojantiems.

Lobiai, kurių vertė – neįkainojama

Visus eksponatus registruojantis ir jų istoriją aprašantis  smalininkietis  ekspoziciją kasmet praturtina keliais tūkstančiais naujų daiktų. Muziejuje dabar yra tiek eksponatų, kiek vienu sykiu apžiūrėti neįmanoma – daugiau kaip 25 tūkst. 

Tačiau visų Justinas savo svečiams ir nerodo. Sutikęs prie vartų, nepastebimai išsiaiškina, kas lankytojams įdomu, ir suranda tai, kas ilgam prikausto dėmesį. Inžinieriams, technikams, žinoma, įdomūs senoviniai padargai, mechanizmai, antikvariniai traktoriai ir automobiliai. Mokytojų senovinė technika netraukia, todėl, ap­rodęs pagrindinius techninius įrenginius, veda į kambarį, kur laiko nuo carinės Rusijos laikų sukauptą pedagoginės literatūros kolekciją. Vaikus visada sudomina bitės – ne kiekvienas miesčioniukas, pasak Justino, žino, iš kur atsiranda medus, todėl aviliai, koriai, dūminės, pasakojimai apie bičių gyvenimo būdą jiems yra tarsi stebuklinė pasaka. 

Ilga patirtis J. Stonį paskatino kurti amatų paviljonus. Muziejuje yra visos ne tik bitininkystės, bet ir batų siuvimo, laik­raščių bei knygų leidybos darbo priemonės – galima būtų bet kada demonstruoti, kaip anksčiau tai buvo daroma. 

Daugelį dalykų Senovinės technikos muziejui dovanojo profesionalai. Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai savo kelių dešimtmečių tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie tai, kaip senovės lietuviai iš vandens išgaudavo balų rūdą ir gamino geležį, atvežė į Smalininkus, nors galėjo pasirinkti bet kokį kitą muziejų.

Tokių paviljonų, suskaičiavo muziejaus savininkas, galėtų būti devyniolika, tačiau visiems pastatyti reikėtų daug pi­nigų. Jų muziejus neturi, todėl yra tik keletas. Bet ir tie – ne­įkainojamos vertės. 

Justino sukauptus lobius ne visi vertina. Jaunimas, pasidairęs muziejaus kieme, dažnai nusprendžia, kad, pardavęs visus senus laužus metalo supirkėjams, senolis praturtėtų. 

„Tada aš jiems pasakau pas­laptį – vieną čia esantį daiktą nuvežus į Berlyno muziejų, kurio jie seniai prašo, galėtų nusipirkti naujausią „Mercedesą“, o gal ir ne vieną, o ko­kius tris. Berlynie­čiai turi tokias pat stak­les – tvirtina, jog tai yra seniausios Europoje metalo tekinimo staklės, varomos garo katilu. Atvažiuoja pas 

mus, pamato ir sa­ko: „Iš kur jos ir pas jus? Čia juk kai­mas, o mes – Ber­lynas. Kaip tai gali būti? Mielai nu­­pirktų ir tas, ta­čiau mano muzie­juje durys atsida­ro į vieną pusę: ką čia atvežu, atgal neišeina“, – juokia­si aštuoniasdešimtmetis. Vienam Vokietijos muziejui jis nuo­lat skolina eksponatus, kad vokiečiai galėtų juos parodyti savo lankytojams. 

Kiekvienam atvykusiam – skirtinga programa

Labai dažnai Justinas prog­ramą sudaro pagal tai, kokios tautybės svečiai užsuka į jo kiemą. Olandai ir danai visada fotografuojasi taip, kad nuot­raukoje būtų matyti gandralizdis – jų preciziškai sukultūrintame kaime nebeliko nei balų, nei varlių, todėl gandrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suomiams neįdomi žemės dirbimo technika, bet muziejuje yra laikraščių, kuriuose galima perskaityti apie šios šalies žmonių drąsą kare su rusais.

„Suomiai varto laikraščius, žiū­ri senolių, kilusių į mūšius, nuotraukas ir braukia ašarą“, – pasakoja Justinas.

Lengviausia jam sudominti Mažosios Lietuvos nepamirštančius vokiečius – apie du iš trijų muziejaus eksponatų yra vokiški arba su vokiškais užrašais. 

„Pamatę variklį, ant kurio užrašyta „Gumbinen“ (dabar – Ka­li­ningrado srities miestas Gu­se­vas), vokiečiai alpsta iš lai­mės, jų siela atsigauna“, – neslepia muziejaus šeimininkas.

Justino sode visi eksponatai jau netelpa, todėl muziejus plečiasi – netrukus jis įkels koją ir į Tauragę. Bendradarbiaudamas su Tauragės savivaldybe, J. Stonys prie Tauragės parko įrengs Smalininkų senovinės technikos muziejaus filialą, kuriame planuojama įkurdinti kelis šimtus įdomesnių eksponatų. Juos nupirks ir į parką pargabens Tauragės savivaldybė.

Justinas tikisi, jog, pamatę Tau­ragėje eksponuojamus seno­vi­nius daiktus, lankytojai pasuks ir į netoliese esančius Smalininkus, kur jų lauks turtinga ekspozicija bei maloni erdvė poilsiui. 

Kaupia pasaulinio lygio išradimus

Justino muziejuje nėra ką veik­ti tik tiems, kurie viską vertina pinigais. Na, kiek gali kainuoti sulūžusi medinė žagrė ar sutrūnijęs lagaminas? Nemažai žmonių, valydami močiučių palėpes, tokius daiktus be gailesčio sudegina – iš kur jiems žinoti, jog žagrė su geležiniu antgaliu yra materialinio kultūros paveldo vertybė. Tokią, rastą Trakų rajone, istorikai datuoja praėjusio tūkstant­mečio pradžia ir sako, kad toks arklas su geležiniu noragu buvo paplitęs visuose baltų kraštuose.  

Negali nesistebėti muziejuje saugoma pirmąja rašymo mašinėle, pagaminta dar 1886 m. J. Stonys sako ne­įtikėtinus dalykus – pasirodo, tokios pat yra išlikusios tik penkios: dvi – Jungtinė­se Amerikos Valstijose, trys – Rusijoje. 

„Aplink yra abėcėlė, rodyklę pridedu prie tos raidės, kurios reikia, atverčiu snapelį, duriu į skylutę, kitoje pusėje popierius – atspaudžia. Per tris minutes – viena raidė. A4 formato lapas – per pusę savaitės“, – aiškina inžinierius.

Suvalkietiškas kuparas, dekoruotas skarda, iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neypatingas, tačiau Justinas tikina, jog 1859 m., kai jis buvo pagamintas, skar­dos dar nebuvo –  taip plonai metalą iškalė talentingas kalvis. O štai ant automobilio stogo už­­keltas lagaminas, panašus į močiu­tės krai­čio skrynią, Jus­ti­no įsitikinimu, yra tik­­ras stebuklas – tokiais „čemodanais“ nešini iš Ameri­kos XIX amžiaus pradžio­je grįždavo lietuviai. 

Aliejaus spaudykla, 240 m. maitinusi molėtiškius, arklių traukiami maniežai, pirmieji dyzeliniai varikliai, Hitlerio laikų vokiška skalbimo mašina ir gausi traktorių kolekcija, kurios pradininką – žmogaus traukiamą keturratį vežimą – galima pamatyti žemdirbystės paviljone. 

Justinas neslepia, jog traktoriai ir automobiliai – jo muziejaus pasididžiavi­mas. 1920 m. pagamintą vokiškas „DEUTZ“ inžinierius vadina lobiu ir neslepia, kad vokiečiai už jį siūlė labai daug. Kiek – neatskleidžia, tik juokdamasis tikina, jog „siaubingai didelius pinigus“. 

Toks pat lobis yra ir legenda tapęs „Universal 2“, kuriam licenciją Stalinas  pirko iš amerikiečių „Formol“ firmos praeito šimtmečio viduryje, o vėliau Vladimiro traktorių gamykloje perdarė į DT-14 ir DT-20. Greta – moderniu laikytas „Ch TZ-2“ reguliuojama berėme konstrukcija, todėl labai tinkamas sodų ir daržų priežiūrai. GAZ-51 surinktas Lenkijoje kaip „Liublin-51“ – pasirodo, tokie rusiški krovininiai automobiliai buvo surenkami dar ir Šiaurės Korėjoje bei Kinijoje. 

Kaip nauja automobilių paviljone stovi Sniečkaus „Volga“ – ne vieną vasarą Justinas ja važinėjo su Berlyno policijos viršininku, atvykstančiu pasisvečiuoti pas smalininkiečio dukrą. Senas automobilis  lekia, anot Justino,  su vėjeliu, tik ryja baisiai daug benzino. 

Šalia „Volgos“ – Dailės akademijos pro­rektoriaus Vido Balčiūno padovanotas mėlynas mopedas. Yra ir rusiškas „Zoporožec“, „Pobeda“, daug krovininių automobilių. Visi jie eksponuojami tokie, kokie buvo gauti, atnaujintas iki blizgesio – vienintelis „Moskvičius“. Bet Justinas juokiasi, kad nėra nevažiuojančių – kiekvienas galėtų smagiai riedėti į pakalnę. 

Direktoriaus kabinetui vietos neliko

Dar daugiau verty­bių, nei kieme, yra J. Stonio namuose – eksponatai nepali­ko vietos net direk­toriaus kabinetui. Vi­sos lentynos pri­krau­tos senovi­nės vaiz­do ir foto technikos bei radijo aparatūros, galima pamatyti net Č. Čaplino laikų kino projektorius. Istoriją primena sena geležinė Rusijos pasienio lenta, Smalininkų bažnyčią susprogdinusios bombos skeveldros – evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Kairys netrukus jas žada išsivežti į Vilkyškiuose kuriamą bažnytinį muziejų. 

Bet labiausiai Justinas didžiuojasi senais spaudiniais, kiekvienam atvykusiam parodo 1918 m. išleistą laikraštį „Lietuva“ ir Nepriklausomybės atstatymo akto kopiją, kurią, pasak muziejininko, prieškariu turėti namuose buvo kiekvieno lietuvio garbės reikalas. 

Materialinės kultūros paveldas yra ren­kamas iš visos Lietuvos, o dvasinės (dokumentai, knygos) – iš viso pasaulio. 

„Stalino enciklopedijos – iš Odesos, Prezidento Griniaus knyga – iš JAV“, – vardija Justinas.

J. Stonio muziejus, kaip būtinai lankytinas objektas, yra įtrauktas į Vokietijoje ir Lenkijoje išleistus kelionių vadovus. Ruošti diplominių darbų čia atvyksta net kelių Lietuvos universitetų studentai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjusi savaitė buvo pažymėta išdidžiu Valstybės, kurios vardas Lietuva, žymeniu. Su pasikartojančiu jauduliu viso pasaulio lietuviai liepos 6-ąją giedojo himną, kurio žodžiai po daugiau kaip šimto metų tebėra stebėtinai aktualūs. Savaitė baigėsi Prezidento veiklos metinėmis, ir per visą žiniasklaidą nuvilnijo vertinimo, analizės, kritikos bei pagyrimų banga.

Lyderis su pliuso ženklu

Bandomuoju bet kurios institucijos periodu, kai ją vengiama vertinti, yra laikomos 100 dienų. Bet štai prabėgo beveik keturiskart daugiau. Esu toli nuo tos minties, kad šalies vadovą Gitaną Nausėdą reikėtų sumalti į miltus, kaip tai daro kai kurie retorikos vilkai ar išmanios Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) auklėtinės. Juo labiau, kad jauną Vilniaus universiteto mokslininką pažinojau dar nuo 90-ųjų pradžios, kai aspirantas su šeima glaudėsi kūdikio vystyklų kvapais persunktame Tauro bendrabutyje.

Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda spaudos konferencijoje pripažino vienintelę didelę klaidą – Jaroslavo Narkevičiaus paskyrimą susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, jog nebuvo ryžtingesnis. Tas „trepsėjimas kojele” primena Valdo Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalies vadovas vis reikšdavo „susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. Dalia Grybauskaitė atvirkščiai – 

demonstravo kategoriškumą bei reik­lumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais. G. Nausėda, kuris, ko gero, iš visų Prezidentų plejados yra mažiausiai patyręs politikas, pasirinko aukso viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.

Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio vadovai yra labai skirtingi. Štai Vytautas Landsbergis buvo gudrus diplomatas, bet kartu ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), Algirdo Mykolo Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodėl primena Borisą Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis „topas” buvo Rusiją pavadinti „teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.

Žinoma, G. Nausėda daro klaidų. Tačiau nagrinėti vien jas ir skubėti teisti šalies vadovą, sakykime, už tai, jog neuždengė skėčiu nuo šalčio tirtančio choro berniuko ar neįveikė valdančiųjų ir Premjero, siekdamas pašalinti iš posto arogantiškąjį susisiekimo ministrą, ar peikti už tai, kad pernelyg akcentuoja ryšį su tėvais ir gimtine, – tėra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Man atrodo, kad prieš metus išsirinkome tinkamą šio nelengvo laikmečio Prezidentą.

Parlamentarizmo parodija

Kai skaitytojas paims į rankas šį laik­raštį, minėsime liūdną datą: prieš 80 metų, liepos 14 d., vyko sovietinio vadinamojo liaudies seimo rinkimai. Okupantas, kuris dviem etapais jau buvo įvedęs 130 tūkstančių raudonosios armijos kontingentą, užsmaugė du dešimtmečius egzistavusį jauną Lietuvos valstybės parlamentarizmą. 

Tą birželį prasidėjo spektaklis, kuris baigėsi liepos 14 d. marionetinio parlamento rinkimais (jie vieną dieną buvo pratęsti dėl rinkėjų boikoto), po savaitės sušauktu pirmuoju jo posėdžiu, paskelbusiu deklaraciją dėl prisijungimo prie SSRS, kurioje teigiama, kad „tik suvienytos sovietų respublikos gali atsilaikyti prieš imperialistinių valstybių pastangas pavergti mažas tautas…”

Kas atsitiko, įvedus šalyje vadinamą „liaudies valdžią“, puikiai žinome. Atrodytų, šiandien, kai Lietuvos valstybingumas neginčijamas, visi žino sovietinės okupacijos kainą. Bet štai neseniai užkliuvau už keisto portalo, pavadinto pretenzingu „Lietuvos diena” vardu. Portalas skelbia kažkokio „Kibirkšties” parengtą tuometinio marionetinio Lietuvos prezidento Justo Paleckio kalbą pirmajame liaudies seimo posėdyje, kuris vyko po savaitės (J. Paleckis. Ieškojome kelių tikrų. V., 1987). Kalba kaip kalba: argi Stalino statytinis galėjo kitaip kalbėti?

Bet štai „kagėbistiniu“ agento slapyvardžiu pasivadinęs įvado autorius „Kibirkštis“ aiškiai gėrisi tos kalbos leksika ir ilgisi anų laikų...

Neįtikėtina: ar dar yra tokių „paleckininkų“ nepriklausomoje Lietuvoje?

Česlovas IŠKAUSKAS

Senolių išmintis, kad anksti kėlęs ir jaunas vedęs nesigailėsi, pajūriškiams Anicetai ir Al­fredui Rakauskams pasitvirtino su kaupu – pragyvenę santuokoje 60 metų, užauginę vai­kus, sulaukę būrio anūkų, proanūkių, šian­dien dar juda kruta ir turi puikaus laiko sau. Pa­sidžiaugti gyvenimu, kartu praleistais metais ir, žinoma, savo dėmesiu, atjauta, supratin­gumu paremti bei pastiprinti vienas kitą. Tie­siog viskas taip pat, kaip prieš daugiau nei pusę amžiaus, kuomet prieš Dievą ir žmones davė priesaiką vienas kitą mylėti ir niekada neapleisti.

Su meile ir atsakomybe

„Nebuvo reikalo per visą am­žių nei labai pyktis, nei provo­­tis – reikėjo sunkiai ir daug dirbti. Augo vaikai, o jiems visko reikia“, – sako, kaip greitai paaiškėja, gana mažakalbis Al­fre­das.

Atsakomybė už šeimą yra pagrindinė vyro ir tėvo priedermė, o Alfredo – juo labiau, nes jiedu su žmona susilaukė penkių atžalų: keturių dukterų ir sūnaus. Tad prisi­ėjo abiem nemažai paplušėti, kad galėtų visiems vaikams padėti tvirtą gyvenimo pagrindą – sveikus užauginti, specia­lybes suteikti, palaiminti ir iš gimtojo lizdo savan išleisti. Tačiau, kaip sakoma, materialinė gerovė yra uždirbama, užgyvenama. O štai dvasinis gėris, meilė, vertybių visuma bei jų branginimas yra gaunami tik iš tėvų, įskiepijami šeimoje. Viso to Ra­kauskų vaikams, matyt, tik­rai netrūko, nes laimingi tėvai šian­dien gali džiaugtis ir didžiuo­tis jais: visi yra geri, do­ri, darbštūs, tvarkingi. Taip auklėja ir savo atžalas, o šios – savąsias.

Atstumas meilei – ne kliūtis

Aniceta su Alfredu augo kaimyniniuose kaimuose, pažįstami nuo vaikystės – Alfredo gimtuosius Sprau­dai­čius nuo Pakalniškių, kur, pasistačiu­si tro­bą, iš Baciškės atsikraustė Anicetos tėvų šeima, skyrė tik miškas. Be to, juodu siejo ir tokia lyg giminystė: Anicetos tėvo brolis buvo vedęs Alfredo tetą. Aniceta prisimena, kaip ją mažą tėvai palikdavo globoti tetai, kad, anot jos, kokia gyvatė, belakstant pamiškėje, neįgeltų.

Taip jiedu ir augo draugaudami ir bendraudami kaip visi vaikai. Kol, pradėję lankyti šokius, vienas kitą pamatė kitaip – ypatingai. O kadangi labai norėjo būti kartu, ilgai nedelsė: kai registravo santuoką, Alfredui buvo 21-eri, o Anice­ta – vos pradėjusi 19-uosius. Alfredas dar rūpinosi ir savo viena likusia mama, tad skubinosi jai suteikti žmonos paramą bei draugystę.

Ta­čiau neilgai trukus, jaunavedžių šeimyninę laimę nutraukė Alfredo gautas šaukimas į sovietinę armiją. Ne­gel­­bėjo ir tai, kad Aniceta jau buvo šeštą mėnesį nėščia. Ir išvyko jaunas vyras ilgiems trejiems metams į tolimąjį Ar­chan­gelską, kur laukė neleng­va ir gana pavojinga tarnyba – saugoti vadinamuosius „zekus“, už sunkius nusikaltimus nuteistus kalėti ilgus metus. Niekas anuomet, pasak Alfredo, tokioje tarnyboje atostogų negaudavo, na, nebent jau karys labai pasižymėdavo: sulaikydavo pabėgusį kalinį, o pabėgimų pasitaikydavo neretai, nes tokiems jau niekas nesvarbu.

Liko Aniceta viena laukti gimsiančio pirmagimio ir vy­ro, kuris ją nuolat lankė laiškais. Kad būtų lengviau, iš Al­­fredo tėvų, kur gyveno susituokę, moteris persikėlė pas savuosius, po trijų mėnesių vyrui išvykus, gimė dukrytė. O kokios ten seniau būdavo motinystės atostogos, – numoja ranka Aniceta: tik sustiprėjai ir į darbą. Palikusi duk­rytę mamos globai, ji darbavosi fermoje. Paskui, kai mažylė ūgtelėjo, kartu pasiimdavo ir ją. Moteris nesiguodžia, tačiau juk galima įspėti ir suprasti, kad be mylimo žmogaus šalia buvo ir sunku, ir, svarbiausia, ilgu. Bet nei dejavo, nei skundėsi, nei kam savo liūdesį rodė – tik laukė. Ir ta diena išaušo.

„Kai lauki ir sulauki“, – žiūrėdama į savo vyrą, patvirtina Aniceta. Ir turbūt abiem atmintin grįžo toji išsiilgta akimirka: pamatyti vienam kitą, o tėvui – dar ir dukrą.

Kūrėsi iš naujo

Grįžęs iš tarnybos, Alfredas įsidarbino vairuotoju kolūky­je. Ir jau nebepaleido automo­bilio vairo visą gyvenimą. Ma­­tyt, darbuotojas jis buvo pa­ti­kimas, nes, anot vyro, nu­dė­­vė­jo net keturis naujus sunk­ve­žimius. 

Tiksliau sakant, ko­lū­kis naujus sunkvežimius vairuoti pa­ti­kė­davo jam. Ne­ga­na to, pri­si­me­­na Alfredas, par­si­varyti jų jam yra tekę tiesiai iš gamyk­los Gorkyje, kuris yra dar už Maskvos. Prisiėjo sunk­ve­ži­miu vykti ir į tolimus reisus, pavyzdžiui, į Odesą, iš kur gabendavo tai šiaudus, tai šieną.

„Teko pavažinėti, daug kur esu pabuvojęs“, – nelinkęs daug­žodžiauti Alfredas.

Gimė dar dvi dukros, o ta­da – sūnus, kaipgi be jo. Šei­mos gy­venime atsirado poky­čių. Pirmosioms mergaitėms pradėjus lankyti mokyk­lą, tėvai nutarė statytis namą Pa­jū­ryje: juk miestelis, čia pat mo­kykla. Statybos neužtruko – jau­nai šeimai padėjo kolūkis, tad per metus ir įsikūrė. Ani­ce­ta prisimena, kaip trimetis sūnelis lakstė po naujus namus ir džiūgaudamas vis klausinėjo tėvų, ar tikrai dabar čia bus jo namučiai.

Paaugus vaikams, atlaisvė­jo ir Anicetos rankos: moteris įsidarbino Pajūrio vidurinėje mokykloje valytoja, išdirbo ten iki pat pensijos, spėjo sukaupti kone dvidešimt me­tų darbo stažo. Motinys­tės džiaugsmas aplankė ir penk­tą kartą – gimė pagrandukė. Moteris dėkinga tuomečiam mokyklos direktoriui, kraštie­čiui iš Pakalniškių, kuris Anice­tos motinystės atostogų me­tu saugojo jai darbo vietą. Pa­gimdžiusi ir užauginusi penkis vaikus, Aniceta pagal ano meto įstatymus į pensiją išėjo sulaukusi 50-ies.

Vaikų meilė tėvams grįžta kaip atpildas

Kiekviena dora, darbšti šeima gyvena dėl savo, vaikų gerovės. Taip gyveno ir Ra­kaus­kai: stengėsi, savo pavyzdžiu mokė vaikus, jog viską reikia susikurti patiems. Todėl ir gyvendami miestelyje laikė gyvulių, arė žemę, sodino bulvių, daržovių, šienavo, kūlė javus. Toks kasdienis, įprastas, į kraują įaugęs darbų ritmas, iš kurio neiškrenta kaimų, o nemažai – ir miestelių žmonių.

Pažino šio ritmo spartą ir Rakauskų vaikai. Nors didžiuma – mergaitės, tačiau jos ne baltarankėmis užaugo. Di­džiuo­jasi tėvai, kad visi yra do­ri, sutiko tokias pat savęs vertas antrąsias puses, sukūrė gražias šeimas ir gražiais vaikaičiais bei provaikaičiais juodu džiugina. Duk­ros pasklidusios skirtingose Lietuvos pusė­se: Kaune, Joniškio rajone, Klai­pėdoje. Tik viena gyvena netoliese – Žvin­giuose ir sūnus – Šilalėje. Iš dvylikos anūkų yra išvykusių ir į užsienį, netrukus pačių brangiausių bei artimiausių žmonių būrį papildys ketvirtasis proanūkis.

Vaikai tėvams – didžiausias džiaugsmas, laukiamiausi ir labiausiai pasiilgstami. Supranta Anicetas su Alfredu, kad atstumai nėra palankūs, bet, pasak mamos, kai jau suvažiuoja visi per tėvų gimtadienius ar šventes, net didelėje troboje ankšta darosi, aidi šurmulys, juokas, klegesys. Ir jie vėl tampa tarsi maži savo tėvų vaikai – pramaniūgai, nenuoramos, nors patys jau seneliais šaukiami... Tokią idilę sukuria gimtuosiuose namuose laukiančios nors nuo metų naštos kiek prigesusios, bet tokios pat šiltos, geros, graudžios motinų ir tėvų akys...

Vienas šalia kito ir kartu

„Metai prabėga – nė nepajunti, vaikai užauga ir išeina... Palikom vienudu... Bet gera pra­džia yra pusė darbo. Tad jei sutarėme jaunystėje, tai ko gi dabar, senatvėje, besipykti? Laimė Die­­vo, vaikai, anūkai sveiki, laimin­gi, skaudžių bėdų ar netek­čių išvengėme, tik tiek, kad tė­vus abiejų palaidojom“, – vienas per kitą kalba senoliai.

Alfredas priduria, jog iki šiol „mašinuką“ vairuoja kaip vairavęs, ir apskritai didelių sveikatos problemų neturintis. Tie­sa, rytą vakarą išgeriąs po tab­letę nuo kraujo spaudimo. Vais­tų išsirašyti dabar esą paprasta: paskambina gydytojai Sau­lei, ir viskas sutvarky­ta. Dar iki koronos daktarai jam pakeitė vienos akies lęšiuką. Antros operuotis senolis neskuba – suspės.

Ma­žiau beįdiktuoja Ani­ce­ta – širdies liga riboja galimybes. Bet štai tvarte penima jau ant­ra „partija“ broilerių. Argi sunku paukščiams lesalo paber­ti? – stebisi moteris. Pa­si­krapš­ti­nėja abu ir po kiemą: nusipjauna veją, nuravi gėlynus. Ir aptvare džiaugsmingai šokinėjantis draugiškas sodybos sargybinis dėmesio reikalauja.

„Visko gyvenime pasitaiko, visko turi būti. Bet mudviem vienam su kitu pasisekė“, – užtikrina Aniceta.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiauliuose vyko lengvosios atletikos vaikų čempiona­tas, kuriame dalyvavo ir sportininkai iš Kaltinėnų Aleksand­ro Stulginskio gimnazijos, treniruojami Severino Čėsnos. 

Justas Ašmonas rutulio stūmimo rungtyje, 3 kg įrankį nustūmęs 15,09 m,  iškovojo pirmą­ją vietą. Rojus Trimirka 600 m bėgimo distancijoje, įveikęs ją per 1:57,12 min., savo amžiaus grupėje užėmė pirmąją vietą, o bend­roje įskaitoje liko septintas. Abu sportininkai iškovojo teisę dalyvauti 15-ose tarptautinėse vaikų lengvosios atletikos varžybose Lowicz mieste (Lenkija). 

Džiaugiamės šiais aukštais sportininkų pasiekimais ir linkime gerų artėjančių startų.

Emilija AŠMONAITĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė

AUTORĖS nuotr.

Nuo birželio 29 d. iki liepos 3 d. vyko vaikų ir jaunimo vasaros poilsio stovykla ,,Svajok, ti­kėk, veik“, kurios veiklose dalyvavo Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai.

Pirmą dieną pradėjome susitikimu su brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariais. Mokiniai apžiūrėjo kario ekipuotę, išklausė paskaitą apie tarnybą, susipažino su nuotolinio matymo prietaisais, karine technika, išbandė kario mankštą bei rankos taiklumą metant granatas. 

Baidarėmis upe Jūra plau­kėme nuo Pajūrio ,,kelmukų” iki Žvingių miestelio. Ne kartą te­ko ropštis iš valties ir trauk­ti ją, pakibusią tarp ak­menų.

Labai smagu buvo žaisti dažasvydį – savo jėgas galėjo išbandyti visi norintys. 

Ketvirtą dieną stovyklavietę įkūrėme gimnazijos stadione, dalyvavome socialinio-emocinio ugdymo ,,Juoda avis” mo­kymuose. Turėjome gerą progą pažinti vienas kitą neformalioje aplinkoje. Vakarop čia pat, stadione, žiūrėjome filmą ,,Mažasis princas”, kuris nė vieno nepaliko abejingo. Po filmo išskubėjome ruoštis naktiniam žygiui. 

Susiskirstę komandomis bei skanduodami pačių sukurtas skanduotes, išžygiavome Lileikėnų link. Žygis buvo nuotaikingas, netrūko kalbų, juoko, netikėtumų rengiant pasalas. Visą kelią lydėjo mėnulis. Grįžę po žygio aptarimo, jau paryčiais, išsiskirstėme trumpam poilsiui į palapines. 

Paskutinę dieną dar pasi­mė­gavo­me „burbuliniu futbo­lu”, aptarėme stovyk­los veiklas. Padėkoję vieni kitiems už buvimą drauge, išskubėjome namo.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.