Šilalėje surengtose daugiadienėse dviračių plento lenktynėse Ramūno Navardausko taurei laimėti varžėsi geriausi Latvijos, Estijos ir Lietuvos dviratininkai. Po jų ant garbės pakylos kopė ir jų organizatoriai bei šeimininkai kvėdarniškiai. 

Liepos 17–19 d. Šilalėje su­rengtose lenktynėse startavo 77 dalyviai: jauniai (17–18 m.), jaunučiai (iki 16 m.), merginos jaunės ir moterys.

Lenktynių startas buvo duotas Žadeikiuose: prologe varžybų dalyviai įveikė 3,7 km. Čia geriausią rezultatą parodė Estijos nacio­nalinės rinktinės atstovas Joonas Kuritsas (4:07 min.), antras buvo taip pat estas Madis Mihkels (4:12 min.), trečias – Šilalės sporto mokyk­lai atstovaujantis Dviračių sporto klubo (DSK) „Kvėdarna“ narys Aivaras Mikutis (4:15 min.).

Pirmajame etape įvei­­kus 84 km, pirmąsias dvi vietas vėl dalijosi tie patys Estijos atstovai, A. Mikutis liko trečias. 

Antrajame etape, nu­važiavus 85 km, geriausią rezultatą parodė Vilniaus DSK „Vitus“ atstovaujantis Žygimantas Norutis, ant­ras buvo R. Sargūno sporto gim­nazijos auklėtinis kvėdarniš­kis Mantas Bitinas, trečias – Roose Kert iš „Otepaa Rataklub“ (Estija).

Trečiasis 60 km etapas vyko Šilalės miesto gatvėmis. Ta­čiau jo metu įvykusi didelė dviratininkų griūtis iš varžybų eliminavo nemenką būrį sporti­nin­kų. Finišą pa­sie­kė tik 41 iš 70 trečiajame eta­pe startavusių dviratininkų. Pirmąją vietą šiame etape už­ėmė vienas Estijos jaunių rink­tinės lyderių J. Kuritsas, lemiamame sprinte pranokęs antrąją vietą iškovojusį šilališkį A. Mikutį, o trečias finišo liniją kirto dar vienas Estijos jaunių rinktinės narys Andre Roosas. 

Merginų įskaitoje iki trečio­jo etapo pirmavo prologe ir pir­majame etape nugalėjusi Auk­sė Strainytė (DSK „Kvėdar­na“). Ji ir dar viena to paties klubo narė Monika Juškevičiūtė bei Rimantė Žiliūtė (visos trys yra Lietuvos rinktinės narės) pateko į merginų jaunių generalinę įskaitą.

Jaunučių gretose greičiau­sias buvo jau po prologo baltus „Eurobiuro“ įskaitos marškinėlius apsivilkęs Rokas Adomaitis („Viesulo SC–Klaipėda Cycling Team“). Antrąją ir trečiąją vietas šioje įskaitoje užėmę latvis Rihardas Reinfeldas ir Kristupas Mikutis (DSK „Kvėdarna“) atsiliko vos 7 sek.

Ramūno Navardausko taurę iškovojo Estijos jaunių rinktinės narys M. Mihkelsas, ant­rąją vietą galutinėje įskaito­je už­ėmė J. Kuritsas, trečiąją – A. Mikutis. Jis nuo nugalėtojo atsiliko 57 sek., o nuo antrąją vietą užėmusio esto – vos 25 sek.

Tarp komandų geriausiai pasi­rodė Estijos jaunių rinktinė, ant­ra – DSK „Kvėdarna“, trečia – Estijos ekipa CFC „Spordiklubi“.

DSK „Kvėdarna“ vaikinų jaunių komandą sudarė A. ir K. Mi­kučiai, Justinas ir Jomantas Venckai, Edgaras Žekas bei M. Bitinas.

Etapų ir galutinės įskaitos lyderiams atiteko taurės bei piniginiai prizai (piniginis prizinis fondas buvo 1250 eurų).

DSK „Kvėdarna“ vadovas Kęs­tutis Česaitis dėkoja visiems lenktynių rėmėjams, kurių pagalba pavyko tarptautinį renginį suorganizuoti sklandžiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš porą metų į Šilalę atvykęs kunigas Saulius Katkus daugumai pažįstamas kaip itin kuklus žmogus. Tad jo apsisprendimas viešai pri­statyti savo pomėgį kolekcionuoti religinius atvirukus ir paveikslėlius buvo tikra staigmena. 

„Tikriausiai Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus salės dar niekada nematė tokio būrio žmonių“, – sveikindamas kun. S. Katkų su parodos pristatymu, pastebėjo savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius. Jis pasidžiaugė, jog dvasininkas yra ne tik dvasinis bendruomenės vedlys, bet ir itin visuomeniškas jos atstovas.

Tuo tarpu pats kunigas, kaip jam įpras­ta, kukliai šypsojosi: „Juk ne aš tuos paveikslėlius piešiau. Nesu vertas tokio dėmesio“.

Kun. S. Katkus prisiminė, kaip, būda­mas vos ketverių, cheminiu pieštuku „patobulino“ Stasio Krasausko iliustruo­tą knygą. Už tokius „dailės“ darbus, sako, buvo paauklėtas ir tuo jo, kaip dailininko, karjera užsibaigė.

Tačiau polinkis į grožį niekur nedingo – įspūdingos kolekcijos autorius prisipažino, jog renka paveikslėlius ir atvirukus nuo vaikystės. Tiesa, niekada neieškojęs jų specialiai.

„Patys susirinko“, – šyptelėjo kunigas, pirmuosius paveikslėlius pradėjęs rinkti būdamas 10-ies.

Kun. S. Katkus yra gimęs ir užaugęs Kretingoje. Taigi, tik­ras žemaitis. Kunigauja jis jau trisdešimt metų, yra edukologijos mokslų magistras, tarna­vo Klaipėdoje, Sedos, Salan­tų, Platelių, Švėkšnos parapi­jose, o prieš porą metų buvo paskirtas Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonu.

Parodoje, kuri muziejuje bus eksponuojama iki rugpjūčio 20 d., iš viso pristatoma 230 paveikslėlių, nors kolekcijoje jų yra keliasdešimt kartų daugiau. Vienu pačių brangiausių klebonas įvardija tą, kurį gavo 1973-iaisiais, eidamas Pirmosios Komunijos, o išskirtiniausiu laiko Jono Mačiulio (Maironio) mirties metais išleistą paveikslėlį su nekrologu. Kun. S. Katkaus žiniomis, tokių paveikslėlių nebuvo daug, tad jį išsaugoti iki šių dienų – retenybė. Vienas seniausių kolekcijoje yra maždaug 120 metų Šiluvos paveikslėlis su Rusijos caro laikų prierašu. 

„Pamenu, gyvenome dideliame name gal aštuonios šeimos. Kai mirė Elena Jurkevičiūtė, kurią kažkodėl vadindavome lenke, tėvai leido man pasilikti jos turėtą maldaknygę, rožinį ir paveikslėlius. Vėliau, jau tapęs kunigu, vis atkreipdavau dėmesį į šiuos daiktus kalėdodamas, mainydavau juos į naujus paveikslėlius. Geras būdas kažką kolekcionuoti yra mainai su kitais šio pomėgio bičiuliais. Štai mano bendravardis Saulius Pilinkus, vedantis televizijos laidą „Daiktų istorijos“, renka saldainių popierėlius. Kažkada padovanojau jam 1914 m. popierėlį nuo šokolado, o jis man – visą šūsnį religinių paveiksliukų“, – pasakojo kolekcijos autorius.

Neretai į kunigus kreipiasi ir mirusiųjų artimieji, kurie teiraujasi, kur, pavyzdžiui, padėti religines knygas. 

Beje, apie įvairių daiktų įdėjimą į kars­tą, kaip ir rožinio įdavimą į rankas mirusiajam, dvasininkas sakė turintis savo nuomonę. Pasak Kun. S. Katkaus, daž­nai tai daroma, nė nepagalvojus, jog žmogus, kol gyvas buvo, rožinio niekada nekalbėjo. Tad rožinio ar paveikslėlio įdėjimas į rankas yra veikiau tradicija, nei turi kokią ypatingą reikšmę.

„Būna, kad įdedamas bet koks šventas paveikslėlis, būna – vardą nešiojusio asmens ir to paties vardo šventojo atitikmuo, o pasitaiko, jog kartu palaidojamas autentiškas, istorinę vertę turintis paveikslėlis. Esu girdėjęs, jog mirusiajam į karstą įdeda Šv. Agotos duonos. O štai viena moteris prieš mirtį pageidavo, kad jai po pagalve karste būtų pakišti sūnaus, gyvenančio Kanadoje, laiškai ir nuotraukos. Tiesa, vėliau sūnus giminaičių prašė surasti tuos laiškus bei nuotraukas ir persiųsti jam. Deja, viskas buvo pakasta po žeme“, – pasakojo dvasininkas.

Kun. S. Katkus priminė, kad nesvarbu, paveikslėlis lietuviškas, užrašytas lenkiškai ar rusiškai, kiekvienas neša savitą žinią ir turi savo istoriją. 

„Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, koks yra šios kolekcijos parodymo tikslas. Kiekvienuose namuose rasime senų paveikslėlių, maldaknygių. Ir jei daugeliu atveju istoriškai tai yra palyginti maža vertybė, daug prasmingesnis dvasinis ryšis – su išėjusiais tėvais, seneliais, kitais protėviais. Galbūt ir šioje kolekcijoje aptiksite tokių pat paveikslėlių, kuriuos irgi saugote kaip atminimą. Vadinasi, mes su jumis esame dvasinėje brolystėje“, – pomėgio esmę atskleidė Šilalės parapijos klebonas. 

Be religinių paveikslėlių, kun. S. Katkus renka senas knygas, maldaknyges bei varpelius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kai girdime žodį „ambasadorius“, paprastai galvojame apie aukšto rango pareigūną, bet pastaruoju metu šis titu­las vis dažniau suteikiamas kiekvienam eiliniam mirtingajam, kuris vienaip ar kitaip garsina savo kraštą. Tokia ambasadore, ko gero, galėtų vadintis ir šilališkė Milda Sirtautaitė, kuri nuolat į Šilalę pakviečia svečių iš pačių tolimiausių pasaulio pakraščių. Šįkart mūsų mieste sve­čiavosi Indonezijos pilietė Fransisca Risny Oktavia.

Iš milijoninio miesto – į mažą šalį

Į „Šilalės artojo“ redakciją mer­ginos užbėgo trumpo pokal­bio – skubėjo į ekskursijas po Lietuvą. 

„Susipažinome per muziką – vienu metu abi klausėmės Taivano kūrėjų. Vėliau Fransisca nusprendė atvykti į Lietuvą studijuoti. Taip ir padarė 2019-ųjų rugpjūtį, bet pavažinėti po mūsų šalį ir aplankyti Šilalę ji nusprendė tik dabar, kai baigėsi karantino apribojimai“, – pristato savo draugę Milda.

Indonezija yra salų valstybė. O mūsų viešnios gimtinė – Surabaja miestas, įsikūręs Rytų Javos saloje. Šiame mieste gyvena beveik 2,8 milijono žmonių. 

„Visada svajojau studijuoti Europoje, todėl ieškojau univer­siteto, kuriame dėstoma anglų kalba. Tiesa, pati angliškai tuo metu nekalbėjau, nes mūsų šalyje naudojama indoneziečių kalba. Todėl teko mokytis savarankiškai. Išmokau šią kalbą per 8 mėnesius, kai apsisprendžiau persikelti į Europą. Tada apie Lietuvą išvis nebuvau girdėjusi, tik žinojau, kad yra trys Baltijos valstybės“, – pasakoja viešnia, svajojanti likti Lietuvoje visam.

Ir prisipažįsta, jog tėtis vis tik buvo girdėjęs, kad esame krepšinio šalis. Nors Indonezijoje sportas Nr.1 yra futbolas, Fransisca juokiasi, jog tėvai pritarė jos sumanymui vykti į Lietuvą mokytis: nusprendė, kad sportuoti mėgstanti šalis jų dukrai tinka.

Be Fransiscos, bankininko ir fizikos mokytojos šeimoje užaugo dar du jaunesni jos broliai. Tiesa, dabar su Indonezijoje likusiais artimaisiais mergina sako bendraujanti mažiau, glaudesnius santykius palaiko su močiute, kuriai paliko prižiūrėti tris savo šunis. 

Paskyrė gyvenimą veterinarijai

Prieš atvykdama į Lietuvą, Fransisca jau buvo įgijusi bakalauro laipsnį vietos universitete – pagal išsilavinimą ji yra veterinarė. Todėl ir mūsų šalyje ji siekia magistro laipsnio Lietuvos sveikatos mokslų universitete. 

„Negaliu lyginti Indonezijos ir Lietuvos švietimo sistemos ar studentų paruošimo lygio, nes bakalauro ir magistro studijos iš principo yra skirtingas reikalas. Tačiau vieną dalyką galiu išskirti. Tai – studentų ir dėstytojų tarpusavio santykiai. Pas jus ryšys yra daug glaudesnis, studentas nesivaržydamas gali dėstytojui paskambinti ar parašyti klausimą elektroniniu paštu ir sulaukti atsakymo. Pas mus to nėra“, – sako indonezietė.

Ji teigia, jog norėtų likti gyventi ir dirbti Europoje, bet pir­miau reikia apsiginti magistro diplomą, o dar knieti baigti ir doktorantūrą.

„Jūsų šalyje labiau išvystytos technologijos ir veterinarijos srityje galima tikrai daug nuveikti“, – įsitikinusi Fransisca.

Tiesa, jeigu ne COVID-19 ir su tuo susiję apribojimai, šiuo metu ji jau atlikinėtų praktiką Portugalijoje. Tačiau visada besišypsanti indonezietė sako nenusimenanti ir džiaugiasi, kad šiuo metu dėl neįvykusios darbo praktikos turi daugiau galimybių geriau pažinti Lietuvą – šalį, kurioje tęsia veterinarijos studijas.

Fransisca, paklausta apie mū­sų vyrus ir galimybę sukurti šeimą su lietuviu, pritilo ir pasakė tik tiek, jog kol kas apie šeiminius santykius negalvoja.

„Pirmiausia noriu visą savo laiką skirti mokslams, užbaigti tai, dėl ko čia atvykau, o šeimos reikalai palauks“, – tvirtą poziciją išsako 25-erių mergina.

Jos manymu, Lietuvos vyrai yra labai drovūs.

O lietuvius ji įvardija kaip ypa­tingai smalsią tautą. Tačiau indoneziečiai, ko gero, europiečių atžvilgiu yra dar smalsesni. Mergina pasakoja, kad jos gimtinėje lietuvaičiams tektų ne kartą patirti išskirtinį vietinių norą draugauti, o jau nusifotografuoti būtų tiesiog privaloma.

Tautinių virtuvių skirtumai

Mūsų šalyje indonezietė sako ypač vertinanti išskirtinę ramybę, tvarką ir žmonių santūrumą. Tarkime, net sostinėje Vilniuje, lyginant su jos gimtuoju miestu, yra labai švaru, vairuotojai sustoja prie pėsčiųjų perėjų, o praeiviai prie kitokios išvaizdos merginos nesikabinėja. Deja, tokių priekabių Fransisca prisipažįsta patirianti, pavyzdžiui, Italijoje, kur gatvėje ne kartą buvusi palydėta švilpimu.

Kita vertus, kalbėdama apie lietuvių natūrą, pašnekovė pastebi, kad Indonezijoje žmonės dažniau šypsosi vieni kitiems, nors nėra nei draugai, nei pažįstami. Lietuvoje to ji pasigenda. 

„Man teko prisitaikyti ir taip pat mažiau šypsotis“, – plačiai šypsodamasi kalba mergina.

Ji sako, jog teko keisti ir mitybos įpročius bei prisitaikyti prie lietuvių virtuvės.

„Pirmas ir, ko gero, didžiausias skirtumas – patiekaluose naudojamų prieskonių kiekis bei aštrumas. Mūsų virtuvėje jų naudojama labai daug ir įvairių, todėl Lietuvoje aštrumo man trūksta. Keistas valgis ir jūsų šaltibarščiai. Nors Indonezijoje būna apie 40 laipsnių karščio, bet niekas nevalgo šaltos sriubos, tik karštą. O štai jūsų cepelinai man labai patinka“, – atskleidžia Fransisca. 

Tačiau ji sako jau įgudusi ir savo nacionalinių valgių leng­vai galinti pasigaminti ir Lietuvoje – mūsų parduotuvių lentynose randa visų reikalingų produktų.

„Vienas dažniausiai mano ga­minamų patiekalų yra vadinamas jautienos karis – rendangas. Kadangi Indonezija – salų valstybė, kiekviename regione šis patiekalas gaminamas vis kitaip, be to, yra labai daug jo variacijų (galima gaminti ir iš vištienos, grybų, avienos, bananų ir t.t.). Šis indoneziečių valgis jau daug metų patenka tarp skaniausių pasaulio patiekalų, o 2017-aisiais buvo išrinktas pačiu skaniausiu“, – su pasididžiavimu pasakoja Fransisca.

Rendangas – išskirtinio skonio karis, kurio gamyba reikalauja nemažai laiko bei pastangų. Todėl dažniausiai indoneziečiai jį ruošia tik išskirtinėms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms. Ruošiant patiekalą iš jautienos, mėsos gabaliukai net kelias valandas turi būti troškinami ypatingame kokosų ir prieskonių padaže. Svarbūs ingredientai – galangalo šaknis (panašus į imbierą šak­niavaisis), citrinžolė, česnakai ir čili pipirai.

Dar vienas Fransiscos išskiriamas ir jos mėgstamas nacionalinis indoneziečių patiekalas – kepti ryžiai arba nasi goreng. Ryžiai dažniausiai gardinami įvairiomis daržovėmis, čili pipirais, krevečių pasta, svogūnais, česnakais ir pomidorų padažu. Nasi goreng iš kitų panašių azijietiškų patiekalų išsiskiria tuo, kad yra gaminami kartu su saldoku, tirštu sojų padažu, o pageidaujantiems ant ryžių porcijos užvožiamas keptas kiaušinis, į vidų gali būti dedama vištiena, krevetės ar grybai. Nasi goreng yra gana sotus patiekalas, tinkamas pietums ar vakarienei, bet Indonezijos gyventojai jį mielai renkasi ir pusryčiams.

Milda sako, jog Fransiscai labai patiko jos mamos pagamintos morkų su česnaku salotos.

„Jų ji jau buvo valgiusi, tačiau jos nebuvo tokios aštrios. O mūsų darže išauginti česnakai pasirodė besantys gerokai ašt­resni. Tad Fransisca prisipažino vien dėl jų dar galėtų sugrįžti į Šilalę“, – juokiasi šilališkė. 

Šilalė priminė gimtinę

Į kelionę po Lietuvą Milda ir Fransisca leidosi autobusais. Tiesa, Fransisca turi vairuotojo pažymėjimą, bet negali juo mūsų šalyje naudotis, nes Indonezijoje eismas juda priešinga kryptimi. Viešniai iš, mūsų akimis, egzotiškos šalies Šilalė paliko itin gerą įspūdį.

„Tai miestas, kuris teikia atgaivą ir gerą nuotaiką. Atrodo, kad žmonės čia vieni kitus pažįsta, visi sveikinasi. Išskirtinės architektūros katalikų bažnyčia – viena gražiausių iš matytų Lietuvoje, tvenkinyje įrengtas fontanas – nuostabūs Šilalės akcentai. Ir, žinoma, nuoširdūs žmonės“,– įspūdžiais dalijasi Fransisca. 

Su „Šilalės artojo“ skaitytojais ji mielai pasidalijo indoneziečių virtuvės paslaptimis ir siūlo pamėginti pasigaminti Indonezijoje mėgiamus patiekalus.

* * *

Indonezietiški ryžiai su vištiena (Nasi Goreng Ayam) 

Šis patiekalas lengvai pagaminamas, pigus, o ir visų reikiamų produktų galima rasti na­muose, nieko ypatingo pirkti nebūtina. 

2 porcijoms reikės: 200 g ilgagrūdžių ryžių, 2 kiaušinių, 1 vištienos krūtinėlės, skiltelės česnako, 100 g šaldytų arba šviežių šparaginių pupelių, 1 nedidelės morkos, 1 čili pipiro (galima ir daugiau arba mažiau, priklauso, kaip mėgstate, nes indoneziečiai valgo labai ašt­riai, tad nustatyto kiekio nėra), 0,5 svogūno, 1 pomidoro, 1 agurko, 2 valg. šaukštų alie­jaus, 2 valg. šaukštų saldaus sojos pa­dažo (galima pirkti „Santa Maria“ padažą „Ketjap Manis“), žiups­nelio druskos, pipirų, aštriųjų paprikų arba saldžiarūgščio padažo (pagal skonį), 1 žaliosios citrinos (laimo) pagardinti (nebūtinai).

Paruošimas: ryžius išvirti, atvėsinti. Kol ryžiai virs, susmulkinti česnaką, morką (galima šiek tiek apvirti, kad būtų minkštesnė), čili pipirą, svogūną, mažais (maždaug 1 cm) gabaliukais susmulkinti vištieną, ant jos suberti prieskonius. Tada į keptuvę aukštais kraštais įmušti kiaušinius, juos kepant reikėtų mentele susmulkinti iki mažų gabaliukų. Į iškeptus kiaušinius sudėti vištieną, šparagines pupeles bei smulkintą morką, česnaką, čili pipirą ir svogūną ir kepti 4 min. aukštoje temperatūroje nuolat maišant. Baigus suberti ryžius ir supilti saldų sojos padažą. Patiekti lėkštėje su pomidorais ir agurku bei aitriųjų paprikų padažu.

Indonezijoje kartu neretai patiekiami ir krevečių trapučiai, tačiau jie tikrai nebūtini. 

Šis patiekalas gali būti ruošiamas ir su jūros gėrybėmis (ypač tinka krevetės). Krevetes galite naudoti, ir ruošiant patiekalą su vištiena (taip dažnai patiekiama ir Indonezijoje).

Aštrus jautienos troškinys iš Balio arba jautiena rendang

Reikės: 1 kg jautienos kumpio ar mentės, 6 šaukštų alyvuogių aliejaus, 250 ml kokosų pieno ir šiek tiek kremo, 3–4 svogūnų, 8 česnako skiltelių (galima ir mažiau), 5 raudonų čili pipirų (arba paprikos, kaip patinka labiau), gabaliuko imbiero šak­nies, šaukštelio maltų baltų pipirų, 2 cit­rinžolių, 2 žvaigždinių anyžių, 4 lauro lapelių, šaukštelio ciberžolės, druskos, rudojo cukraus, ryžių garnyrui, kalendros lapelių papuošimui.

Smulkintuvėje iki rupios tyrelės sutrinti svogūnus, česnakus, čili pipirus, sutarkuotą imbierą. Puode, kuriame bus troškinama mėsa, į įkaitintą aliejų supilti šią tyrelę ir pakepinti 3 min. Jautieną supjaustyti kubeliais ir suversti į puodą. Uždengus troškinti ant lėtos ugnies, kol jautiena suminkštės (apie pusvalandį), vis pamaišant. Kai mėsa bus minkšta, supilti kokosų pieną, sudėti likusius ingredientus ir dar pakaitinti. Patiekti su ryžiais, papuošus kalendra.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir asmeninio pašnekovių archyvo nuotr.

Birželio pabaigoje savivaldybės taryba nutarė aukciono būdų išnuomoti Šilalėje, Vasario 16-osios g. 14 name esantį keturių kambarių butą. Jo panaudos sutartis nutraukta prieš pusantrų metų, o nenaudojamą turtą lai­kiusi savivaldybė mokėjo už jo šildymą, administravimą, atliekų išvežimą. Tokių nenaudojamų butų savivaldybė turi ir daugiau, o vien per šį pusmetį už juos sumokėjo 1,3 tūkst. eurų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.55

„Kietaviškių gausa“ rems „Maisto banką“ daržovėmis ir 2020-ųjų sezono metu. Nuo 2020 m. liepos 20 d. visose prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėse startuoja „Kietaviškių gausa“ socialinė akcija „Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojame „Maisto bankui“. Gyventojai kviečiame pirkti akcijos ženkliuku pažymėtas produktų pakuotes, taip prisidedant prie kilnių tikslų: kiek pakuočių bus nupirkta, tiek daržovių bus padovanota „Maisto banko“ globojamiems nepasiturintiems.

Švelnindama karantino padarinius mažiau pasiturintiems žmonėms, „Kietaviškių gausa“  inicijavo projektą „Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojame „Maisto bankui“. Didžiausią šiltnamių kompleksą Baltijos šalyse turinčios įmonės „Kietaviškių gausa“ partnerystė su „Maisto banku“ prasidėjo daugiau nei prieš šešerius metus. Tai nėra vienkartinė įmonės akcija, bet nuolatinis tęstinis darbas, remiant socialiai mažiau pajėgius vartotojus.

„Visuomet buvome socialiai atsakingi ir mažiau pasiturintiems žmonėms aukojome daržovių, užaugintų mūsų šiltnamiuose. Šia iniciatyva viso sezono metu įsipareigojame dideliais kiekiais papildyti „Maisto banko“ maisto paketus, suprasdami, kad COVID-19 situacija socialiai remtinų asmenų sąrašą išplėtė beveik dvigubai. Įtraukdami į sumanytą akciją ir pirkėjus, skatiname juos kiekvieną dieną pagalvoti apie tuos, kuriems pagalba šiuo metu ypač reikalinga. Nepasiturintys žmonės ne visada gali sau leisti pirkti daržovių, o jos, pagal visas Pasaulio sveikatos oraganizacijos rekomendacijas, yra būtinos kasdieniniame maisto racione. Pradėjome akciją, kur pirkėjams nereikės nieko papildomai daryti – jie tiesiog ir toliau įprastai pirks daržovių savo stalui, o mes tokį pat jų kiekį svoriu įsipareigojame padovanoti ir, mūsų logistams padedant, išskirstyti „Maisto bankui“,– sako UAB „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienis.

„Maisto bankas“ teikia paramą maistu beveik 600 kitų nevyriausybinių organizacijų visoje Lietuvoje. Tokiu būdu pagalba pasiekia daugiau nei 138 tūkst. nepasiturinčių asmenų 214 miestų ir miestelių. Sunkiau gyvenantys žmonės jau seniai įvertino „Kietaviškių gausos“ daržovių kokybę. Vien šiais metais įmonė nepasiturinčiųjų maitinimui skyrė beveik 6 tonas Lietuvoje užaugintų agurkų ir salotų, kurie buvo perduoti senoliams, neįgaliesiems, gausioms šeimoms ar tėvų globos netekusių vaikų šeimynoms”,– sako „Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius.

Anot jo, parama daržovėmis nepasiturintiems yra ypač svarbi.

„Didžioji dalis skurstančiųjų savo pirkinių krepšelius formuoja iš pačių pigiausių ir dažnai maistingų medžiagų stokojančių produktų, todėl esame labai dėkingi įmonei „Kietaviškių gausa“, kurios dėka sunkiau gyvenančių žmonių racioną galime papildyti vitaminais gausiomis daržovėmis“, – teigia “maisto banko” atstovas.

Iš kovo mėnesį Lietuvoje atliktos viešos apklausos matyti, kad visuomenei ypač svarbus didelių įmonių indėlis bei socialiniai paramos projektai. Pasak „Kietaviškių gausa“ vadovo, dabartinėje situacijoje įmonės privalo ne tik mažinti plastiko naudojimą, palaikyti tvaresnės gamybos grandinę, bet ir atsigręžti į socialiai sunkiau besiverčiančias visuomenės grupes, drauge kurti ir plėtoti socialinius ryšius.

„Investuojame į socialinę atsakomybę, siekdami kartu su visais Lietuvos žmonėmis tapti pokyčio dalimi. Kuo didesnė įmonė, tuo sunkiau pakeisti nusistovėjusį procesą. Tik pradėję nuo savęs mes tampame pavyzdžiu ne tik savo įmonės darbuotojams, bet ir kitoms didelėms korporacijoms. Siektina pusiausvyra tarp visuomenės, aplinkos gerovės bei verslo paskatino ieškoti naujų būdų, kaip galėtume padėti vieni kitiems“, – teigia M. Pupienis.

„Maisto banko“ ir UAB „Kietaviškių gausa“ akcija „Kiek pomidorų perki, tiek jų dovanojame „Maisto bankui“ vyksta visose „Maxima“ parduotuvėse nuo liepos 20 d.

Vasara – puikus metas atsinaujinti. Daugumai populiariausių išmaniųjų telefonų modelių šiuo metu taikomos ypatingai didelės nuolaidos. Pasiūlymais jau dabar galima pasinaudoti operatoriaus salonuose ir internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Platus telefonų pasirinkimas – skirtingiems poreikiams

Svajojantiems apie naują išmanųjį telefoną – geros naujie­nos. Dabar daugelį populiarių gamintojų modelių galima įsigyti pigiau. Rinktis tikrai yra iš ko – patinkantį išmanųjį ras ir naujausių technologijų fanatikas, ir mobiliosios fotografijos asas, ir ekonominės klasės modelio ieškantis senjoras.

„Apple“ fanams pasirinkimo tikrai nepritrūks – su nuolaidomis šiuo metu siūlomi ir anksčiau išleisti modeliai, tokie kaip „iPhone 6s“, ir patys naujausi išmanieji, pavyzdžiui, „iPhone 11 Pro“. Itin gera kaina dabar taikoma ir išskirtinio prabangaus dizaino „Apple iPho­ne XS“ telefonui. Jis vertinamas dėl didelio „Super Retina“ ekrano, išskirtinio duomenų saugumo ir itin pažangaus „A12 Bionic“ lusto.

„Samsung“ gerbėjų taip pat laukia puikūs pasiūlymai. Štai vartotojų pamėgtą „Samsung Galaxy S10“ telefono modelį su 2k raiškos ekranu ir triguba kamera su dirbtiniu intelektu šiuo metu galima įsigyti net 340 Eur pigiau. Kaina be sutarties, mokant visą sumą iškart – 569 Eur (ne akcijos metu – 909 Eur). Didelės nuolaidos taikomos ir populiariems „Samsung Galaxy S20“, „Samsung Galaxy S20+“ ir „Samsung Galaxy S20Ultra“ modeliams.

Iš „Huawei“ išmaniųjų didžiausia, net 240 Eur nuolaida taikoma greitam bei funkcionaliam „Huawei P30 Pro“ modeliui. Jis pasižymi ypatingai ryškiu 6,47 colio įstrižainės „Oled“ ekranu, galingu procesoriumi ir net 4200 mAh baterija. Jo kaina be sutarties, mokant visą sumą iškart – 559 Eur (ne akcijos metu – 799 Eur).

Tie, kurie pasirinks inovatyvius ir ištvermingus „Huawei P40“ arba „Huawei P40 Pro” modelius, galės džiaugtis puikia dovana už 0,01 Eur priemoką – belaidėmis „Huawei FreeBuds 3“ ausinėmis.

Ypatingi pasiūlymai šiuo metu taikomi ir stilingiesiems „Xiaomi“, patvariems „Cat“, ekonomiškiems „Fonos“ bei klasikiniams „Nokia“ telefonų modeliams.

Privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – už patrauklią kainą

Klientų patogumui, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ su draudimo partneriu „Gjensidige“ teikia vairuotojų privalomojo draudimo paslaugas.

Užpildę draudimo formą, „Tele2“ klientai gali apdrausti lengvąjį automobilį bei jo priekabą, krovininį automobilį iki 3,5 t bendrosios masės arba motociklą.

Kiekvieno mėnesio mokestis už draudimo paslaugą yra įtraukiamas į „Tele2“ mėnesio mokėjimo sąskaitą. Mokėti įmokas galima ir už kito asmens vardu registruotą automobilio draudimo sutartį.

Draudimo pasiūlymas galioja tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

Daugiau informacijos apie pasiūlymus ir akcijas sužinosite www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose arba paskambinę telefonu 117.

Įrenginiams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Akcijos laikas bei įrenginių kiekis – riboti.

Jovita JARUTIENĖ

Nors karantinas gerokai pakoregavo Bijotų dvaro sodyboje vyks­tan­čio festivalio planus, koncertai po Baublių muziejaus ąžuolais skambės. Festivalis „Svečiuose pas Dionizą“ startuoja liepos 18 d., 15 val. Jau antrus metus jį rengiantis ir „Šilalės artojo“ skaitytojams pristatantis Val­das Latoža žada, kad geros nuo­taikos ir kokybiškos mu­zikos bijotiškiams, šilališkiams bei rajono svečiams tikrai užteks. 

– Esate dauge­lio festivalių, kon­certų bei renginių prodiuseris. Kodėl pasirinkote būtent Bijotus?

– Pirmiausia pats esu bijotiškis, o antra – jaukaus, unikalaus ir gražiai sutvarkyto miestelio erdvės tarsi pačios prašosi renginių bei koncertų. Baublių mu­ziejaus parkas – ideali vieta vasaros šventėms: Baubliai – išlikęs au­tentiškas senovės lie­tuvių kultūros pamink­las, neturintis ana­lo­go, gyvai menantis rašytoją Dionizą Pošką ir Lietuvos praeitį. Nepelnytai savo laiku primirštas, o šiandien, manau, atrandamas lankytojų naujai.

– Kas skatina organizuoti renginius?

– Kaip minėjau, sentimentai... Norisi, kad ši vieta būtų gyva ne tik istorija, bet pulsuotų ir muzikos projektais bei renginiais. Šilalės rajonas savo geografine padėtimi, istoriniu palikimu ir erd­vėmis ypač tinkamas įvairioms šventėms. Tai Medvėgalis, Paršežeris, Bi­lio­niai, Bijotai ir kt. 

Motyvacijos Bijotuose organizuoti festivalį duoda ir Lietuvos kultūros tarybos, savivaldybės parama, puiki part­nerystė su Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejumi ir Bijotų seniūnija. 

– Koks yra koncertų Bijotuose lankytojas?

– Žiūrovai bei klausytojai čia nuoširdūs ir atviri: žino, kur eina, kokių emocijų patirs, o pagal jų reakciją koncertuose, drąsiai sakau, jie yra puikūs klausytojai. Čia ateina ir vietiniai žmonės, nudirbę ūkio darbus, atvyksta iš kitų rajono vietovių. O pernai sulaukėme svečių iš Tauragės, Jurbarko, Kelmės, Šiaulių, Kauno, Panevėžio. Atvykusiuosius į Bijotus puikiai nuteikia geras koncertas ar atlikėjas, apsilankymas muziejuje, užburia gamtos grožis ir ramybės pojūtis.

– Iš programos matyti, kad festivalis plečia ribas?

– Taip, prie istorinio palikimo nepaminėjau Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčios, kur vyksta Sniegenos atlaidai.  Rugpjūčio 2 d. čia organizuojame išvažiuojamąjį festivalio koncertą, kuriame koncertuos publikos numylėtiniai – Deivis ir Renata, o rugpjūčio 7 d., 18 val., Bijotų dvaro sodyboje vyks Aido Giniočio akustinis koncertas.

Klausytojams ir atlikėjams linkiu saugoti save ir kitus, būti sveikiems, o atvykusiems į koncertus – geros nuotaikos!

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Medžio drožėjo ir skulptoriaus Petro Balsio darbai Šilalės Vlado Statkevičiaus muzie­jaus didžiąją salę puošia jau daugiau nei mėnuo. Tačiau oficiali pažintis su jų autoriu­mi įvyko tik dabar, kai kažkas įsigijo vieną iš čia eksponuotų kūrinių.

„Parduodu visus savo darbus, nes gyvenu tik iš pensijos. Seniausias eksponatas yra pagoniškas krėslas, sukurtas maždaug prieš 40 metų. Atvežiau čia savo kūrinius, nes iš patirties žinau, kad Šilalė šiai tautodailės tradicijai yra labai draugiškas miestas. O ir mano darbų čia esama, be to, esu gimęs netoli Švėkšnos, taigi ne taip toli ir nuo Šilalės“, – sakė tautodailininkas.  

Liepos 31 d. 71-ąjį gimtadienį švęsiantis medžio drožėjas šiuo amatu susižavėjo jaunystėje, o rimtai į jį įniko būdamas 27-erių. Per trejus metus jo įdirbis buvo pastebėtas ir įvertintas – 1979-aisiais jis buvo priimtas į tautodailininkų sąjungą, po kelių metų P. Balsiui suteiktas liaudies meistro vardas, o 2005-aisiais – meno kūrėjo statusas. 2007 m. ir 2014 m. skulptoriaus darbai buvo įvertinti „Aukso vainiko“ diplomais. 

„Esu dalyvavęs jau daugiau nei 60-yje bendrų parodų, o savo asmenines pristačiau jau daugiau nei 20 kartų. Negaliu pasakyti, kiek užtrunku prie vieno kūrinio, nes mano mintys nuolat šokinėja – imuosi tai vieno, tai kito darbo ir drožiu kelis iškart. Mano darbai yra iš įvairios medienos: naudoju liepą, drebulę, ąžuolą ir net obelį ar kriau­šę“, – atvykęs į Šilalę, pasakojo menininkas. 

P. Balsio kūrybos tematika taip pat gana plati – pasak jo, maža tauta privalo įamžinti savo tapatybę, ištakas. Štai todėl jo rankose medžio luitai virsta meno kūriniais, kurie atspindi tiek pagonybę, tiek krikščionybę. P. Balsys drožia kaukes, mažas skulptūrėles, kamerines skulptūras, bareljefus, kryžius ir net monumentalias skulptūras. Tautodailininkas nuolat dalyvauja medžio drožėjų simpoziumuose, kūrybiniuose seminaruose.

„Neinu trumpiausiu keliu, kad tik gaučiau „kapeiką“. Esu tas, kuris nepritaria šiuolaikinio meno sampratai. Dabar pašaipiai sakoma, kad liaudies menas yra niekalas, siejamas su sovietmečiu. O štai bet kokia bjaurastis jau gali vadintis meno kūriniu“, – stebėjosi menininkas.

Ir prisiminė, kaip kartą Plungės muziejaus vadovė tiesiai rėžė, jog „tokio meno muziejui nereikia“... 

„Net ir tarp mūsų yra tokių, kurie greitai pereina prie „pjūklinės“ kūrybos, pamiršdami tai, kas skulptūrai suteikia šilumą – kaltus. Tad mano misija yra leisti visuomenei žinoti: tikroji lietuvių liaudies kultūra privalo išlikti ir tapti atsvara vartotojiškumui“, – įsitikinęs tautodailininkas.  

Kaip vieną iš didžiausių „juodųjų skylių“ kūrybai ir kultūrai P. Balsys įvardija... Seimą, kuriame jo darbai kartą buvo eksponuojami.

„Davė man vieną koridorių, bet kas iš to? Niekas net iš savo kabinetų neišlindo pasižiūrėti, kas ir kokius darbus atvežė“, – nuoskaudos neslėpė plungiškis.

Tačiau skulptorius sako žinąs, jog visuomenė jo darbus priima ir vertina. Štai dalyvaujant Kaziuko mugėje, net tris kūrinius nupirko kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Pasak P. Balsio, dvasininkas jo skulptūras išgabeno į Vatikaną.

Dar bent šeši autoriaus darbai atsidūrė Molėtų etnokosmologijos muziejuje (skulptūros „Angelas“, „Sėjėjas“, „Dangaus kalvis“ ir kt.). Jo kūrinių galima pamatyti ir Mažosios Lietuvos, Nacionaliniame bei kituose muziejuose. Menininkas skaičiuoja, kad jo medžio darbai yra pasklidę ne tik po visą Lietuvą, bet ir visame pasaulyje. 

„Važiuojant Žemaičių plentu pro Laukuvą, ga­lima išvysti mano su draugu pastatytą 14 met­rų aukščio kryžių, o jau mirusio mano bičiulio Vlado Stumb­ro skulptūrų Tūbinių kapinaitėse niekas niekada negebės atkartoti – tokios jos įspūdingos“, – apie senųjų tradicijų išliekamąją vertę pasakojo kūrėjas.

Jis prisipažino mėgstantis iš liepos ar ąžuolo kamieno „išvaduoti“ visokias asabas, kurių pasirodymas verčia judėti toliau. Ir linkėjo visiems šiuo sunkiu laikotarpiu tapti dvasingesniems ir labiau tautiškai susibūrusiems.

P. Balsys sakė į Šilalę atgabenęs apie 50 geriausių savo darbų. Šią savaitę jie dar eksponuojami Vlado Statkevičiaus muziejuje, o nuo liepos 20 d. perkeliami į Šilalės viešąją biblioteką, kur iki pat rugsėjo bus galima juos apžiūrėti ir įsigyti. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Vyresnės kartos žmonės neretai sunkiai randa bendrą kalbą su jaunimu. Kai kas tai galėtų įvardinti visuomenės abejingumu, kartų nesusikalbėjimu bei panašiai. Tačiau tikrai esama išimčių, kurios tiesia tiltą ir naikina mirštančios visuomenės požymiu įvardijamą abejingumą.

Neregėta akcija senjorams

Poetas Justinas Marcinkevi­čius šią situaciją yra nusakęs labai taikliai: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčian­tį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume“. 

Taip mąsto ir kalba brandžios asmenybės. Tad nereikia nė sakyti, kaip kartais nustembi, sutikęs jauną, bet išmintingą žmogų. Tokiu drąsiai galima vadinti ir Pajūryje gy­venantį Marijų Kačiną, kuris bando kurti savo verslą, nepamiršdamas tų, kuriems jau­nesnės visuomenės dalies dėmesio niekada nebus per daug.

Tikriausiai dar ne kiekvienas šilališkis žino, jog Pajūryje, gatvėje priešais gimnaziją, atsidarė kol kas mažytė picerija „Pica kvik“. Ir nors dar tik pati verslo pradžia, vietiniai jau žino apie gražią jo savininko idėją ir gali ją paremti: įmetus į specialų tam skirtą indą pinigėlių, už juos iškepta pica  nugabenama vienam Pajūrio seniūnijos senjorui. Laimėtojui dar garuojantį patiekalą į namus nuveža pats Marijus.

„Dabar, kai vis daugiau žmonių sužino apie mūsų organizuojamą akciją, „ledai jau pralaužti“. O iš pradžių sulaukdavau priešingos nei tikėjausi re­akcijos: senjorai net nenorėdavo priimti dovanojamos picos. Tekdavo kantriai aiškinti, kad tai nėra labdara ar koks nors šelpimas, o tik padėka už tai, jog visą gyvenimą dirbo ir kūrė ateitį mums“, – sako pajūriškis.

Ir atskleidžia, jog, išsikalbė­jus su senjorais, paaiškėja, kad dauguma aplankytųjų iki šiol dar nebuvo ragavę tikros picos.

Skoniu nenusileidžia restoranui

Paklaustas, kaip klientai vertina jo paties kuriamus patiekalus, Marijus santūriai šypsosi ir prasitaria, jog kol kas atsiliepimai – patys geriausi. Pasak jo, viena klientė net patikinusi, jog neseniai lankėsi restorane Italijoje, bet „Pi­ca kvik“ produkcija jai pasirodžiusi aukš­tesnio lygio.

„Italai jūsų picos pavydėtų“, – sakė moteris. Su­laukiame klientų ir iš Tau­ra­gės, jie visada perka šešias pačias didžiausias picas. Klau­siau jų, kam tiek daug, sakė, kad sau: pasišildo ir valgo kelias dienas. Beje, mano picų pag­rindo paslaptis yra ta, jog tešlą minkau ir brandinu aš pats. Todėl ir šildant pica ne tik nepraranda skonio, bet tampa netgi dar skanes­nė“, – primindamas, jog visų picų receptai yra išbandyti ir išragauti, pasakoja „Pica kvik“ savininkas.

Marijaus teigimu, picos ingredientus klientas gali susidėlioti, kaip jam patinka: vieni nemėgsta svogūnų, kiti – kukurūzų, treti – jalapeno paprikos. Pagal tai keičiamas ir meniu.

O dar dažniau ant vieno picos pagrindo nugula keli įdarai.

Nė dienos be picos

Kodėl Pajūryje gimęs ir augęs vyras sugalvojo kepti picas? Atsakymas, pasirodo, labai paprastas: šis patiekalas jam labai patinka ir niekada neatsibosta.

„Viskas prasidėjo prieš kokius aštuonerius metus, kai buvau išvykęs uždarbiauti į Da­niją, vėliau – į Norvegiją. Vi­­sada, kur begyvenau, picą val­­gydavau kasdien ir, beje, darau tai iki šiol. Žinau, kiek pica kainuoja užsienyje, koks turi būti jos skonis, todėl nusipirktu patiekalu ne visada likdavau patenkintas. Todėl praėjusią vasarą nusprendęs visam laikui grįžti į Lietuvą, nutariau pamėginti picą iškepti pats. Nusi­pirkau šitą didžiulę krosnį ir kepiau sau bei draugams. Kai Pajūryje įsikūrė karinis dali­nys, atgijo miestelio bend­ruo­menė, pamaniau, kad galbūt verta pabandyti savo gebėjimus pademonstruoti pla­tesniam žmonių ratui. Ir nors laikas nebuvo pats tinkamiausias, vis tiek ryžomės atidaryti savo piceriją karantino metu. Tad pradžia mums yra gana sudėtinga – tuo labiau, jog viską darome iš savo lėšų, stengiamės išsiversti be paskolų“, – apie nuosavo verslo pradžią pasakoja M. Kačinas.

Jis neslepia, kad ši picerija yra savotiškas startas, mokyk­la ar įžanga į kažką didesnio. Marijus turi minčių susikurti darbo vietą ne tik sau, bet ir padėti užsidirbti kitiems. Artimiausiu metu picerijoje tu­rėtų atsirasti ir kebabų, kurių skonis, o gal net išvaizda, žada Marijus, bus kitokia nei mums įprasta. Taip pat pajūriškis davė žodį, kad nesvarbu, kiek plėsis jo verslas, patiekalų kokybė išliks tokia pat, kokia yra dabar. 

„Šiam sumanymui skiriu labai daug savęs, šeimos laiko ir, žinoma, pinigų. Tad negaliu prarasti pasitikėjimo. Juk būtent mano sukurtos picos bei nauji skoniai lemia tai, kad šį patiekalą pamėgsta net tie, kurie teigia iki šiol picų nemėgę“, – teigia pajūriškis.

Emigrantui – du keliai

Kodėl greičiausiai didesnį už­darbį jis iškeitė į rūpesčius gimtinėje ir iš emigracijos grįžo į gimtąjį Pajūrį? Kodėl ne šeima išvažiavo paskui jį, kaip dažniausiai nutinka, o jis grįžo į Lietuvą? 

„Viskas priklauso nuo konk­retaus žmogaus. Dauguma lietuvių į užsienį išvažiuoja turėdami tikslą užsidirbti pinigų namui, automobiliui, studijoms ir t.t. Aš nebuvau išimtis, bet, laikui bėgant, pradėjau savęs klausti, ar noriu taip praleisti visą gyvenimą. Mačiau daug sudaužytų likimų, iširusių šeimų. Emigrantui, kurio artimieji lieka Lietuvoje, nėra vidurio: arba jis lieka vienas, arba verčia atvykti pas jį šeimą. Aš pasimokiau ne iš savų, o iš svetimų klaidų ir pasirinkau gyvenimą čia, su savo šeima. Be to, Pajūryje gyvena ir mano mama, ir du broliai“, – prisimindamas, kaip išmainė statybininko duoną į picų kepėjo profesiją, kalba Marijus.

Vyras neslepia, jog artimieji nebuvo tokie ryžtingi, nepritarė siekiui kurti nuosavą verslą, ragino ieškotis darbo stabiliai veikiančioje įmonėje. Nerimo užteko visiems. O kai jau buvo priimtas sprendimas, juo suabejojo pats Marijus: atsirado baimė prarasti visus uždirbtus pinigus.

Jis juokiasi suprantantis, jog jeigu būtų nusprendęs juos investuoti į automobilį ar gyvenamąjį būstą, rizikuotų mažiau, tačiau nebūtų išbandęs galimybės sukurti kažką naujo ir savo.

„Visada sakau, jog kiekvienas žmogus yra kažkam talentingas. Tik ne visiems yra galimybė tą talentą išreikšti, kiti galbūt patys savo baimėmis jį užslopina. Bet galvoju, kad visko gyvenime galima išmokti. Juk rinkdamiesi emigruoti, mes irgi dažniausiai nebūname dirbę tų darbų, kuriuos tenka ten atlikti. Viskas yra išmokstama, tik nereikia bijoti išbandyti sėkmės“, – įsitikinęs „Pica kvik“ šeimininkas.

Marijus pastebi, kad pas mus labai daug žmonių dirba nemėgiamą darbą. To, jo manymu, neturėtų būti, nes kiek­vienas yra laisvas pasirinkti, kaip jam užsidirbti duoną, kuo užsiimti. 

Pokyčiai veda į priekį

„Žmonės dažnai bijo permainų, geriau tūno ten, kur nenori būti, bet nieko nesiima, jog kažkas pasikeistų. Todėl ir atsiranda tiek daug neigiamų emocijų, nepasitenkinimo, nusivylimo. Tad visiems visada patariu nebijoti keistis, keisti savo aplinkos. Nes tik keičiantis pačiam įmanoma atrasti kažką naujo, vadinasi, kažką sukurti. O naujovių kūrimas ir yra tikrasis visuomenės prog­resas. Ši tiesa nėra mano atradimas, tai visiems žinomi dalykai. Tiesiog skubėdami gyventi, mes tai pamirštame“, – svarsto M. Kačinas.

Savęs verslininku jis nelai­ko ir sako dar nežinia, ar kada nors tokiu taps. Jam yra tekę dirbti ne vienoje Lietuvos įmo­nėje ir sako esantis įsitikinęs, jog verslo kultūra mūsų šalyje yra labai žemo lygio. 

„Čia tas pats kaip politiko­je. Seimo ar rajono politikai išrinkti visuomenės, t. y. jie yra visų mūsų tarnai. Bet pažiūrėkime, kaip jie pučia­si prieš tuos, kuriems turi tarnauti. Panašiai yra ir versle: darbdaviai turėtų lenktis prieš savo darbuotojus, nes jie sukuria viską, ką turi įmonės vadovai. Tačiau yra atvirkščiai: labai dažnai tenka iš darbdavio išgirsti, neva darbuotojas, kurio paslaugas jis perka, turi būti dėkingas už tai, kad gavo šansą dirbti. Tad ieškantys darbo dažnai susiduria su problema: gauti gerą algą, bet kentėti, ar dirbti gerame kolektyve ir gauti minimalų uždarbį. Aš noriu būti kitoks darbdavys. Todėl kol kas darbuotojų nesamdau. Esu pasiryžęs su savo personalu bend­rauti kitaip: įtikinti, kad mes vienas be kito paprasčiausiai neišgyventume. Šitą mintį tikiuosi įskiepyti savo personalui ir kurti tokį verslą, jog vi­si dirbtume lyg vienas kumštis“, – savo verslo ateities viziją atskleidžia M. Kačinas.

Kol kas „Pica kvik“ į namus pristatoma tik Pajūrio seniūnijoje ir nemokamai gabenama tik šios seniūnijos gyventojams. Tačiau Marijus pabrėžia „kol kas“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.