Tokios progos išgarsėti, tikėtina, siekia ne vienas paauglys. Tačiau šila­liš­kiui Arnui Ramanauskui dar tik aštuoneri ir apie karjeros perspektyvas jis negalvoja. Bet jo dėstomos mintys skamba filosofiškai ir ne­įprastai bran­džiai. Arno mama Rasa juokauja, kad visi jų vaikai yra linkę filo­sofuoti.

Arną netikėtas žinomumas ištiko per jo „dievaičio“ Vido Bareikio koncertą Klaipėdoje, kai dainininkas jį pakvietė į sceną ir jiedu kartu atliko „Pažiūrėk į mane, mama“. Tiesa, Arno mamos koncerte tądien nebuvo, vaikas į jį nuvyko su tėčiu Dariumi. 

„V. Bareikį sūnus pamėgo ka­rantino metu: nuolat žiūrėjo jo vedamas laidas, pamokėles, klausėsi dainų. Nė nenujautėme, kad jis mintinai išmoko jų tekstus. Tai paaiškėjo vėliau, kai Arnas uždainavo etnokultūros stovykloje Paršežeryje – dalyvaudamas talentų vakare, jis sulaukė daugybės dovanų ir puikių įvertinimų“, – pasakoja jaunojo talento mama Rasa.

Arnui liepos 22-ąją sukako aš­tuoneri ir jo krikšto tėvai vaikui padovanojo bilietus į V. Bareikio koncertą. Savo sūnaus pasirodymą etnokultūros stovykloje mama užfiksavo ir vėliau, draugų paraginta, nusiun­tė vaiko mylimam atlikėjui.

„Padėkojau jam už kū­rybą, ku­ri padeda augančiai kartai tobulėti, ir tariau iki susitikimo Klaipėdoje. Vėliau paaiškėjo, kad V. Bareikis to įrašo net nežiūrėjo – pats tai pripažino, kai po koncerto Klaipėdoje nusiun­čiau dar vieną žinutę“, – pasakoja Arno mama.

V. Bareikis į berniuką atkreipė dėmesį dėl to, jog šis, sėdėdamas tėvui ant pečių, traukė atlikėjo dainą žodis žodin. Mama pasakoja, kad dainininkas iš pradžių Arnui davė mik­rofoną, jog sudainuotų priedainį, vėliau pakvietė į sceną ir paklausė, ar jam yra tekę kada joje dainuoti. V. Bareikio laukė nuostaba, nes vaikas atsakė, esą scena, kurioje jis dainavo, buvo panaši į tą, kurioje dabar stovi jo mėgiamas atlikėjas. Bet dar labiau stebino tai, kaip Arnas atliko šią dainą, kaip bendravo su publika. V. Bareikis vėliau socialiniuose tinkluose rašė: 

„Kiekviename koncerte sten­giuosi sukurti momentų, kad ir žiūrovai turėtų ką atsiminti ir pačiam būtų faina. Bet tai, kas nutiko Klaipėdoje, tik­rai buvo WOW! „Pažiūrėk į mane, mama” dainos metu atkreipiau dėmesį, jog vienas vaikas kiekvieną žodį dainuoja kartu. Sakau: gal nori solo ant scenos? Pažiūrėkit, kas iš to gavosi... Arnai, tu esi JĖGA! Ir linkiu tau šviesios ateities! Lauksiu tavo koncertų“, – feisbuke džiaugėsi dainininkas.

Po šio pasirodymo V. Bareikis visą savaitę ieškojo Arno, jo tėvų.

„Aš nesinaudoju instagramu, kuriame dainininkas buvo paskelbęs Arno paiešką. Apie tai man pranešė mano mokiniai. Tiesą sakant, šią sėkmę laikėme geriausia, ką Arnui galėjo įteikti likimas – juk vaikas dainavo vienoje scenoje su savo dievinamu atlikėju. Vėliau paaiškėjo, kad V. Bareikis turėjo staigmeną: jis sakė norįs išpildyti Arno svajonę ir pakvietė kartu su juo padainuoti  festivalio „M.A.M.A. Vasara“ scenoje Raudondvaryje. Sutikome. Tiesa, dėl užimtumo darbe aš negalėjau išvysti sūnaus pasirodymo, jį lydėjo tėtis“, – pasakoja muzikos mokytoja dirbanti Arno mama.

Ji pasidžiaugė, jog išbandymą sūnus atlaikė daugiau nei puikiai, o per pertrauką tarp repeticijos ir koncerto sulaukė respublikinės žiniasklaidos dėmesio.

„Ką ir kaip Arnas kalbėjo, mes sužinojome tik iš publikacijų. Džiaugiamės, kad jis sugebėjo sklandžiai reikšti mintis, jausmus – jis toks yra ir namuose. Kaip ir penkiolikmetis Nojus. Jaunėlė šešiametė Viltė brolius dar tik vejasi, bet visos mūsų atžalos viską, kas geriausia, „sugeria“ iš namų aplinkos ir pritaiko gyveni­me“, – pasakoja trijų vaikų mama Rasa.

Muzikos mokytoja bei viena iš Šilalės krašto mišraus choro vadovių savo vaikus nuo ma­žens moko muzikos, bet never­čia per prievartą ir leidžia rink­tis, kurį pomėgį ug­dyti. Pavyzdžiui, No­jus kurį lai­ką mokėsi gro­ti gi­ta­ra, vė­liau – sak­sofo­nu, ukulėle. Vil­tė bando ir piešti, ir šokti, o Arnas nori visko: jau yra baigęs „Yamahos“ mokyklėlę, trečius metus mu­zikos mokyklo­je moko­si groti trimitu, ant­­rus lanko dailę ir dar norėtų žaisti krepšinį. Bet mama sako, jog viskam laiko neužteks, reikės pasirinkti, su kuo nori sieti savo ateitį.

„Muzika Arno gyvenime tik­rai užims nemenką dalį. Po pažinties su V. Bareikiu jis bando kurti, tikiu, jog kada nors sukurs savo dainą. Jis toks yra: kuo beužsiimtų, siekia geriausio rezultato. Be to, yra labai pareigingas, viską atlieka iki galo“, – neslepia R. Ramanauskienė.

Mama prisimena, kad Arnas, nors mokėsi muzikos „Yamahos“ mokyk­lėlėje, ilgą laiką dai­navo „pro šalį“. Ji sūnaus nebarė, tik stebėjosi. O kad su klausa viskas gerai, paaiškėjo... įra­šų studijoje, kai Arnui teko dai­nuoti vienam, užsidėjus ausines – jis sudainavo idealiai. 

Moteris sako, jog šiuo metu jos sūnus tarp bendraamžių  mokykloje (jis mokosi Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos antroje klasėje) tapo kone žvaigžde. 

„Todėl džiaugiuosi, kad jis mąs­to nevaikiškai ir sugeba įvertinti savo tariamos šlovės vienadieniškumą. Kalbėjome su juo apie tai: juk V. Bareikis į sce­ną galėjo pakviesti bet kurį kitą vaiką, ir visuomenės dėme­sys būtų buvęs skirtas kitam. Be to, buvome šio atlikėjo koncerte Tauragėje (jau po pasirodymo Klaipėdoje), kur dainininkas atliko šią dainą su kitais vaikais, o su Arnu jiedu tik susimojavo iš tolo“, – pasakoja mama, džiaugdamasi, jog Arnas nesijaučia scenos žvaigžde.

„Manau, daugelis dabar nori su manimi susipažinti tik dėl to, kad pasirodytų prieš kitus. Būna, prieina ir prašo padainuoti. Šį prašymą išpildau nebent tik tiems, kurie yra tikri draugai“, – mamai yra sakęs Arnas. 

Berniukas, pasak Rasos, iš pokalbių šeimos rate žino, jog kai kada draugai gali ir išduoti, jog ne kiekvienas besišypsantis į akis žmogus yra draugiškai nusiteikęs.

„Vaikai – lyg sugertukai: geba ir žaisti, žiūrėti televizorių, ir tuo pačiu „įrašinėti“ tai, kas vyksta, apie ką kalba suau­gusieji. Smagu, kad Arnas moka atsirinkti tai, kas svarbu, kad bendraudamas su žurnalistais, kalbėjo iš širdies, bet tuo pačiu ir pasvėrė kiekvieną žodį. Gal todėl vėliau ir sulaukėme gerų atsiliepimų apie sūnaus auklėjimą. O V. Bareikis teigė esąs įsitikinęs, jog Ar­no kartos vaikai yra labiau išprusę, atkakliai siekia savo sva­jonių“, – pasakoja Rasa.

Ji sako, kad jų šeima šiuos įvykius priėmė kaip likimo sūnui siųstas dovanas ir tikrai nesieja vaiko ugdymosi su žinomo atlikėjo vardu. O ir pats dainininkas savo interviu žurnalistams leido suprasti, jog dabar kiekvienas eis savo keliais. 

„Man nesinorėtų, kad tai tap­tų pastoviu dalyku. Tikiuosi, Arnui tai bus postūmis toliau siekti muzikinių svajonių, gal net kurti savo dainas“, – festivalio Raudondvaryje metu sakė V. Bareikis.

Tėvai pritaria tokiai atlikėjo pozicijai, nes vaikui reikia pačiam augti, mokytis, tobulėti. Mama pasidžiaugė sūnaus užsispyrimu ir tuo, kad jis puikiai įsisąmonino jos bei muzikos mokytojo duotas pamokas: supratimą, jog pasiduoti, kad ir kaip nesisektų, nevalia. Net jei Arnui kas nepavyksta, jis vadovaujasi suaugusiųjų patarimais: „Muzika tavęs nelauks, grok (dainuok, eik) to­liau“, – taip vaiką nuolat skatina jo trimito mokytojas Mikas Karosas.

Ir mama tiki, jog Arnas nepasiduos, nes jam būdinga siek­ti maksimalaus rezultato.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

R. Ramanauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Išspausdinus informaciją apie šių metų „Lietuvos Maxi­malistų“ laureatę iš Pajūrio, sulaukėme šilališkių klau­simų, kodėl nepristatyti dar keturi laimingieji. „Maximos“ atstovė Kristina Rancaitė patikslino, jog išties tarp ša­lies geriausiųjų atrinkti dar keturi šilališkiai.

Rugsėjo 18-osios „Šilalės artojuje“ rašėme apie šiųmetę stipendininkę iš Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Ra­milę Bartušytę. Pristatome dar keturis moksleivius, kurie šiemet pelnė „Lietuvos Maximalisto“ vardą. Tai – Liepa Ged­vilaitė ir Vilius Košys iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bei Agnė Gudauskaitė ir Emilija Ašmonaitė iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazi­jos. 

Emilija mokosi 9 klasėje ir konkurse ryžosi dalyvauti drau­gės paraginta.

„Gyvenu Gineikiuose, turiu du jaunesnius brolius, kurie mo­kosi 7 klasėje. Laisvu laiku mėgstu dainuoti, lankau leng­vąją atletiką. Į „Maximalistų“ konkursą įsijungiau paskatinta draugės, kuri jau ne pirmus metus jame dalyvauja. Dar nesu nusprendusi, ką norėčiau studijuoti baigusi mokyklą, tačiau labai traukia medicinos sritis. Kur dėsiu laimėtą stipendiją, taip pat dar nesugalvojau, bet galiu pasakyti, kad tai yra labai geras paskatinimas judėti pirmyn ir siekti savo užsibrėžtų tikslų“, – sako mergina.  

A. Gudauskaitė mokosi IV-oje gimnazijos klasėje ir „Lietuvos Maximaliste“ tampa nebe pirmą kartą.

„Prizininke esu jau trečius metus iš eilės, todėl ir šiemet, paskelbus atranką, dėl dalyvavimo net nesuabejojau. Mane paskatino brolis Julius, nes jis taip pat ne sykį yra tapęs laimėtoju“, – pasakoja Kaltinė­nų Aleksandro Stulginskio gim­nazijos mokinė.

Ji didžiuodamasi priduria, kad Julius yra Kauno technologijos universiteto ketvirto kurso studentas, gilinasi į programų sistemas, o vyresnis už jį Evaldas jau baigė studijas Kauno technikos kolegijoje.

Agnė džiaugiasi, jog žinią apie jos sėkmę aplinkiniai priėmė labai šiltai, ji sulaukė nemažai sveikinimų bei pagyrų.

Pati mergina savo pasisekimą įvardija galimybe tobulėti ir siekti vis aukštesnių rezultatų. Savo ateitį ji sieja su biologija bei chemija, todėl šiais dalykais domisi labiausiai.

„Nors dar nesu tvirtai įsitikinusi, ką norėčiau studijuoti, širdis linksta prie sveikatos mokslų. O laisvalaikį leidžiu su gitara ir ukulėle rankose, tenka koncertuoti tiek mokykloje, tiek įvairiuose renginiuose ar konkursuose“, – sako Agnė ir priduria, kad „Maximalistų“ stipendiją panaudos asmeniniam tobulėjimui mokslo bei muzikos srityse. 

„Maximalistų“ stipendininkas V. Ko­šys – Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijos ketvirtokas. Vaikinas juokauja, jog gerai mokytis jo šeimoje yra įprastas dalykas.

„Iš keturių brolių esu jauniausias. Vyresnieji jau įgiję pro­fesijas: vienas turi ekonomikos magistro laipsnį, kitas dirba policijoje, trečias yra gydytojas rezidentas“, – savo šeimą pristato gimnazistas.

„Maximalistų“ konkursas jam taip pat ne naujiena – laimėtoju tapo antrą kartą. Baigęs mokyklą, vaikinas savo ateitį norėtų sieti su sveikatos mokslais. Žinoma, pasak jo, viskas priklausys, kaip ateinantį pavasarį pasiseks išlaikyti egzaminus. Labiausiai Viliui patinka matematika ir biologi­ja. 

Kas mėnesį gaunamą stipendiją jaunuolis planuo­ja panaudoti pramogoms ir gal­būt šiek tiek atidėti būsimoms studijoms.

L. Gedvilaitė – dvyliktokė. Ir nors „Maximalistų“ konkursas jai taip pat ne naujiena, sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

„Patys artimiausi žmonės ma­no laimėjimu labai džiaugėsi. Tačiau manau, kad ne visi apie tai girdėjo, gali būti, jog net ir mokytojai nežino“, – šypsosi mer­gina.

Ji džiaugiasi, jog pasiekimai gimnazijoje puikūs, todėl ir stipendiją pavyko laimėti.

Pasak Liepos, norint pasiekti užsibrėžto tikslo, svarbiausia  po pirmos nesėkmės nenuleisti rankų. Būtent tai ir lėmė, kad šiemet merginai pavyko – praėjusiais metais ji taip pat dalyvavo konkurse ir nors stipendijos tuomet negavo, nenusiminė. Tuo labiau, jog ir per­nai, ir šiemet mokymosi rezulta­tai atitiko konkurso nuos­ta­tus.

Liepai labiausiai patinka mo­kytis biologijos bei chemijos, tad savo ateitį ji linkusi sieti su biochemijos arba genetikos studijų programomis.

Visi šiųmečiai „Lietuvos Maxi­malistai“ iš mūsų rajono laimėjo pažangumo kategorijoje (85 Eur/mėn.). Ji ypatinga tuo, kad jos dalyviais gali būti mokiniai, kurių visų mokomųjų dalykų trimest­rų ar pusmečių balai nepertraukiamai trejus metus iš eilės vertinami tik 10 balų.

Konkursas „Lietuvos Maxima­listai“ – nacionalinė 1–12 klasių moksleivių skatinimo prog­rama. 

Šiemet „Lietuvos Maximalistais“ pretendavo tapti daugiau nei 500 gabių ir aktyvių mokinių, stipendijos paskirtos 98 moksleiviams, stipendijų fondą sudaro 80 tūkst. Eur.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.

Tikriausiai ne veltui teigiama, jog vienybėje – stiprybė. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gė­lė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas tvirtino, jog koo­peratyvai – didžiulė jėga, todėl reikia, kad jų Lietuvoje bū­tų dau­giau ir stipresnių. 

Įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramą (KPP), kooperatyvams skiriamas ypatingas dė­me­sys – ne tik specialiai jiems taikomos priemonės, bet ir tam tikros privilegijos.

Aibė privalumų

Kaip pasakojo pienininkų kooperatyvo valdybos pirmininkas, ŽŪKB „Pieno gėlė“ apima smulkius ir stambesnius pieno ūkius, kurie patys tvarkosi, patys priima sprendimus, nustato kainas. Anot jo, kooperatyvas buvo įregistruotas 2001 m. pavasarį. Iš pradžių buvo įsteigti du pieno surinkimo punktai – Virkšuose ir Žlibinuose. Tuomet kooperatyvas turėjo 15 narių.

Anot pašnekovo, kooperatyvas įsikūręs pačioje Žemaitijos širdyje, kur kraštovaizdis kalvotas, žemės nederlingos. Todėl čia pieninius galvijus auginantiems ūkininkams, kurių netenkino maža tuometinė pieno supirkimo kaina, kilo mintis burtis draugėn. 

„Susivienijus visada galima gauti geresnę kainą. Be to, kooperatyvas padeda apsirūpinti žolių sėklomis, kombinuotaisiais pašarais, druskos laižalais, plovimo ir dezinfekavimo medžiagomis, šienainio pakavimo plėvele, melasa – viskuo, ko reikia pieno ūkiui. Kai perkamas didesnis kiekis, galima išsiderėti mažesnę nei rinkos kainą. Pieną kooperatyvas stengiasi parduoti brangiau, kad ūkininkams būtų didesnė nauda“, – sakė J. Kuzminskas.

Nepaisydami kliūčių, plėtėsi ir augo

Pašnekovas aiškino, jog kuriant kooperatyvą iš pradžių buvo daug abejonių: kad jis gyvuotų, reikėjo įsigyti brangiai kainuojančią įrangą – talpius šal­dytuvus, įsirengti pieno surinkimo punktus. Pirmiesiems nariams – smulkiesiems ūkininkams – tai buvo dideli pinigai. Tiesa, J. Kuzminskas atskleidė, jog kooperatyvui pirmuosius žingsnius žengti padėjo tęstinį projektą Lietuvoje vykdę prancūzai, kurie pagelbėjo ne tik patarimais bei palaikymu, bet ir įranga – dovanojo pirmiesiems lietuvių įkurtiems kooperatyvams 28 technikos komplektus, į kuriuos įėjo traktoriai, plūgai, kultivatoriai, sėjamosios, trąšų barstytuvai, kombainai.

Pasak valdybos pirmininko, kooperatyvui augant, teko susidurti su žmonių nepatiklumu ir baime tapti jo nariais. 

„Pagalius kaišiojo daug kas. Pavyzdžiui, atiduodant vertinti pir­muosius pieno surinkimo punktus, jiems buvo iškelta perteklinių reikala­vimų. Visgi visas kliūtis nugalė­jome. Džiugu, kad ūkininkai nepatikėjo skleidžiama neigiama in­formacija apie kooperatyvų pers­pektyvą, nuolatiniais gąsdinimais, jog kooperatyvas bankrutuos ir liks skolingas ūkininkams. Kooperatyvas sparčiai augo ir plėtėsi. Šiuo metu jame veikia 19 pieno punktų, taip pat superkamas pienas iš 83 stambesnių ūkininkų, kurie turi savo šaldytuvus. Kooperatyvo narių skaičius per 19 me­tų išaugo iki 470“, – sakė J. Kuz­mins­kas. 

Anot valdybos pirmininko, „Pie­no gėlė“ dabar apima Rietavo, Plungės, Skuodo, Šilalės rajonų savivaldybes.

Vienijasi ir toliau

J. Kuzminskas džiaugėsi, kad 2019-ųjų pradžioje susikūrė pirmoji pieno sektoriaus gamintojų grupė „Pieno partneriai“, kurią sudaro aštuoni stambūs ūkininkai ir trys žemės ūkio kooperatinės bendrovės. Tarp jų – ir „Pieno gėlė“. Pasak pašnekovo, grupei įsisteigti patvirtinta parama pagal KPP priemonę „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas“. Anot kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininko, ši grupė iki šiol labai sėk­mingai veikia, visi jos nariai patenkinti sprendimu susivienyti. 

„Mūsų pieno gamintojų grupė turi apie 150 tonų pieno per dieną, todėl lengviau rasti pirkėją, su mumis pradėjo skaitytis pieno perdirbimo įmonės, kurios dabar priverstos peržiūrėti savo pieno supirkimo kainas“, – kalbėjo pašnekovas.

J. Kuzminsko teigimu, KPP prie­monėmis yra naudojęsis ir pats kooperatyvas „Pieno gėlė“: pernai KPP priemonės „Investici­jos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėt­rą“ lėšomis buvo modernizuota transporto bazė – nupirkti du pienovežiai bei priekaba. Už anksčiau gautą paramą kooperatyvas įsigijo pašarų ruošimo technikos, su kuria iki šiol padeda smulkesniems ūkininkams pasiruošti pašaro galvijams.

Vienybėje – tvirtybė ir jėga

„Kooperacija – didžiulė jėga. Vakaruose, kalbant vien apie pieno sektorių, veikia didžiulės kompanijos Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ir kitur. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje visa šalis susivienijusi į vieną didžiulį kooperatyvą, todėl gali daryti spaudimą net politikams“, – tvirtai teigė pašnekovas.

Pasak J. Kuzminsko, Lietuvos pieno sektoriuje taip pat būtų visai kita situacija, jei kooperacijos lygmuo būtų didesnis. Jo teigimu, ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti stambesnius mūsų šalies pieno kooperatyvus. 

„Jeigu jie išsilaikytų ir stiprėtų, tik tokios kooperatinės bend­rovės galėtų išgelbėti Lietuvos pieno sektorių. Jeigu taip neįvyks, Lietuva įstengs pasigaminti pieno tik savo reikmėms“, – 

sakė „Pieno gėlės“ valdybos pir­mininkas.

Skiriama parama

Vertėtų atkreipti dėmesį, jog ne tik pieno, bet ir kitų žemės ūkio sektorių kooperatinės bend­rovės turi daugiau galimybių gauti Europos Sąjungos paramą. Įgyvendinant KPP priemo­nės „Investicijos į materialųjį 

turtą“ veiklos sritis „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (ar) plėtrą“ bei priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį ,,Parama smulkiesiems ūkiams“, kooperacija skatinama suteikiant projektų atrankos balų į paramą pretenduojantiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams ar jų nariams. Taip pat pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, sie­kiantiems gauti paramą pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, už kolektyvinių investicijų įgyvendinimą paramos intensyvumas padidintas 20 proc.  

Kooperatyvą ketinantys steig­ti ūkininkai turėtų žinoti, jog KPP priemonė „Gamintojų grupių bei organizacijų įsisteigimas“ yra tiesiogiai skirta žemdirbių kooperacijai skatinti, teikiant paramą gamintojų grupėms bei organizacijoms įsisteigti.

Pajūryje, Stanislovo Biržiškio gimnazijoje, vyko VIII-asis greitųjų šachmatų turnyras Stanislovui Biržiškiui atminti. Nepabūgę koronaviruso, laikydamiesi visų saugumo rei­ka­lavimų, turnyre dalyvavo gausus būrys šachmatų mėgėjų iš visos Lietuvos, kurių am­žius – nuo 10 iki 80 metų. Teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Rau­duvė.

Buvo sužaisti 9 ratai. Nugalėtoju tapo tarptautinis meistras Taut­vydas Vedrickas iš Vilniaus, surinkęs 8 taškus. Antroji vieta atiteko Kupiškio gy­ventojui Modestui Žio­gui (7,5 tšk.), trečias liko vilnietis Kipras Eigminas (6,5 tšk.). 

Atskirais prizais ap­dovanoti geriausiai žaidę senjorai, mote­rys ir moksleiviai. Tarp Šilalės rajono dalyvių geriausiai pasirodė šilališkis Tomas Veščiūnas (6 tšk.), antras buvo Antanas Dabulskis iš Bijotų (4,5 tšk.), pasiekęs geriausią rezultatą tarp Šilalės krašto senjorų. Trečias liko kvėdarniškis Artūras Kilinskis (4 tšk.). 

Žaidėjai apdovanoti piniginiais prizais, padėkos raštais, atminimo dovanėlėmis. Prizines vietas laimėjusiems dalyviams įteikti unikalūs rankų darbo suvenyrai, o stipriausiems atskirų grupių žaidėjams – trofėjai ir me­daliai. Uždarymo me­tu dalyvius sveikino savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius. Administracijos direktoriaus įsteigtais specialiais prizais apdovanoti keturi geriausi mūsų rajono šachmatininkai. 

Turnyro idėjos autorius Šilalės garbės pilietis, pirmosios Vyriausybės ministras Jonas Biržiškis džiaugėsi pavykusiu aukšto lygio renginiu, dalyvių gausa bei pakvietė dalyvauti kitų metų turnyre.

Roma VEŠČIŪNIENĖ

Rolando URBONO nuotr.

Nors mokslo metai jau prasidėjo, vos daugiau nei prieš tris sa­vai­tes Kvė­darnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje baigėsi šešias die­nas trukusi vaikų ir jaunimo vasaros poilsio stovykla „Keliauk, pažink, pra­mo­gauk“. Joje dalyvavo daugiau nei 50 mokinių, suskirstytų į tris gru­pes.

Pradinių klasių mokiniai pra­moga­vo Vi­­netu kaime, puikiai lei­do laiką Ener­­ge­ti­nių labirintų bei geo­­metrinių figūrų par­ke, aplankė Bir­žu­vėnų dvarą, ilsėjosi prie Lūks­to, Ruš­kio, Pla­te­lių ežerų. Daug teigiamų emocijų patyrė Rietavo žir­gy­ne edukaci­nės prog­ra­mos me­tu. Pag­ra­mančio regio­niniame parke bei Lopai­čių pi­liakal­nyje, ant Šat­rijos kalno gilino gam­tos, geografijos bei istorijos žinias. Viena diena buvo skirta meninių gebėjimų ugdymui: gimnazijos spor­to salėje vaikai piešė labiausiai įsimintiną išvyką, mokėsi liaudies žaidimų bei ratelių.

Abi vyresniųjų mokinių grupės stovyk­lavo ypač aktyviai: plaukė baidarėmis Jūros upe, pramogavo Taurų bei Dino par­kuose. Nors lijo, vaikams labai patiko išvyka į Nidą bei Jūrų muziejų.  

Pagramančio regioniniame par­ke vykusios edukacijos „Pie­­menėlio duona“ metu 4–5 kla­sių mokiniai galėjo patys pa­sijusti piemenėliais ir ant ža­ri­jų išsikepti duonelės. Ap­lan­kytas ir Pa­g­­­ra­mančio mieste­lis bei jo apylin­kė­­se esantys kiti lankytini objektai, taip pat Bir­žu­vėnų dvaras. Grįž­dami na­­mo, stovyk­lautojai krašto­vaiz­džiu pasigrožėjo nuo Šat­­ri­­jos kalno bei pabuvojo prie Lūks­to ežero įrengtoje stovyklavietė­je. 

Vyriausieji vyko į Telšius, Plungės ra­jone esantį Bukantės dvarelį bei Mo­sė­dį. Telšiuose kun. Andriejus Sabaliauskas aprodė Telšių ka­tedrą, kunigų seminariją, Rainių kop­lyčią. Stovyklautojai puikiai pralei­do lai­ką prie Viešvėnų tvenkinio, Bukan­tės dvarelyje dalyvavo edukacijoje „Kvap­niosios žvakės gamyba“ bei apžiū­rėjo dvarą, kuriame gimė Že­mai­tė, susipažino su rašytojos biografija, kū­ryba. Mosėdyje apžiūrėjo Vac­lo­vo Into ak­me­nų muziejų ir parką.

Nors oras nelepino, tačiau stovyklautojų noras keliauti, pažinti bei pramogauti buvo dar stip­resnis.

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ,

socialinė pedagogė

Aušra LETUKIENĖ, 

socialinė pedagogė metodininkė

A. LETUKIENĖS nuotr.

Būtent taip vienam internetiniam portalui neseniai pa­reiškė ketvirtos kadencijos Seime siekiantis partijos „Lais­vė ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Že­mai­tai­tis. Įvertinant jau daugiau nei dešimtmetį Parlamente dirbančio politiko įžvalgas, ko gero, galima bent iš dalies suprasti, kodėl tiek daug žmonių per kiekvienus rinkimus veržiasi į valdžią. Ir nors kartais kai kurių pasitikėjimas savo jėgomis bei naivus įsivaizdavimas, kad jie irgi „gali pabūti toje geroje vietoje“, kelia šypseną, anot politikos apžvalgininko Mažvydo Jastramskio, „žmonių teisė į kan­di­datavimą yra vienas demokratijos pamatų. Bet vie­na yra laisvė, o kita – jos realizacijos kokybė“... 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74 

Pasaulis pilnas keiste­ny­bių. Jų begalė gamtoje, po­liti­ko­je ir ekonomikoje. Ne­gali at­­si­stebėti šiųmečiu ba­ra­vy­­kų ir kitų miško bei dar­žo gė­ry­bių derliumi, par­tijų ir po­liti­kų reitingų svy­ra­vi­mais, ne­įtikėtinu mūsų eko­­no­mi­kos stabilumu COVID-19 aki­vaiz­doje.

Gamta. Tačiau mes jos nevertinkime. Patys esame jos dalis, tad vargu ar suprasime, kokią įtaką grybienai daro klimato kaita arba netikėtai užplūdusi šiluma. Tiesiog ja džiau­kimės ir ją gerbkime.

Politika. Šeštadienį mus pasiekė žinia, kad per parą pasiektas didžiausias nuo balan­džio užsikrėtimų koronavirusu skaičius – 99, trys žmonės mirė. Bet, nepaisydamas tolygaus užkrato plitimo, minist­ras Aurelijus Veryga ne tik negalvoja apie griežtesnius apribojimus, bet netgi atleidžia vadeles. Antai kavinių ir barų viduje jau galėsime nedėvėti kaukės. Ją tereikės užsidėti, na, kokią sekundę dvi, kai žengsi per šios įstaigos slenkstį. Keista ar ne?

Numanote tokio elgesio priežastį? Taip, jau visai netrukus, po keliolikos dienų, vyks pirmasis Seimo rinkimų turas. Valdantieji toliau nuo­laidžiauja verslui ir tai visuomenės daliai, kuriai labai maga lankytis naktiniuose baruose ar įvairiuose

vakarėliuose. O jeigu verslininkai remia atskirų partijų bei politikų rinkimų kampanijas, tai – patys suprantate...

Prigąsdintas nuožmios kritikos dėl greitųjų koronaviruso testų įsigijimo, A. Veryga įsivėlė į mūšį su Prezidentūra, pasiū­lydamas sušaukti Valstybės gy­ni­mo tarybą (VGT) dėl COVID-19

vakcinos įsigijimo. Prezidento Gitano Nau­­sėdos patarėjas pik­tai at­šo­vė, jog tai nėra na­cio­nali­nio saugumo klausimas ir VGT jo nenagrinės, gi minist­ras, esą, ven­gia atsakomybės. Prem­jeras Sau­lius Skvernelis neatlyžo ir palaikė ministrą. Jis teigė, kad kova su pandemija yra tapusi valstybės saugumo klausimu, ir jį padėti narplioti gali VGT. Juo labiau, jog ši taryba nerodo didelio aktyvumo ir kitais – jau jos kompetencijai priskiriamais – reikalais, pavyzdžiui, dėl didžiulio Rusijos ir Bal­tarusijos karinio aktyvumo prie Lietuvos sienų.

Ši keista trintis tarp valsty­bės institucijų bei politikų lėmė pasitikėjimo sveika­tos ap­sauga mažėjimą ir A. Ve­ry­gos reitingų kritimą. Šeš­ta­dienį „Lietu­vos ry­to“ paskelbta bendrovės „Vil­mo­rus“ atlikta apklausa rodo, kad sveikatos apsauga jau trečią mėnesį nepasitiki vis daugiau žmonių, o, nepaisant nuolat pešiojamų valdančiųjų ir jų deleguoto ministro, „valstiečiai“ 0,2 proc. pralenkė konservatorius. Gi Prezidento G. Nau­sėdos populiarumas per šį mė­nesį pakilo apie 3 proc., o A. Ve­rygos krito beveik 8 proc., nors minist­ras visaip stengėsi įtikti savo kritikams ir nustumti karantino Nr. 2 šmėklą.  

Ekonomika. Nors buvo šaukiama apie Lietuvos ekonomi­kos nuosmukį pandemijos aki­vaizdoje, jos padariniai ne tokie jau baisūs. Štai bankas „Luminor“ pagerino šių metų ekonomikos prognozes ir teigė, jog 2020-aisiais Lietuvos ekonomika turėtų augti 0,2 proc. Kovą bankas prognozavo, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet smuks 2,5 proc. Pasak ekono­misto Žygimanto Maurico, prie­šingai nei per 2009-ųjų krizę, Lietuva bus viena mažiausiai nukentėsiančių nuo krizės šalių ir ženkliai sumažins atotrūkį nuo Vakarų Europos.

Virusas nepadarė didelės ža­­los dirbusioms įmonėms ir nau­jų steigimuisi. Antai per va­sarą lietuviai įkūrė 3650 įmo­nių, arba vidutiniškai po 280 per savaitę, ir tai yra 20 proc. daugiau nei pernai vasarą, kai buvo įkurtos 3042 įmonės (vidutiniškai 234 per savai­tę). Bank­rutuojančių, likviduo­ja­mų ar reorganizuojamų įmo­nių skaičiai tuo tarpu neau­ga ir išlaiko metų vidurkį.

Tad ko vertos garsių ekonomistų ir bankų prognozės, kai jie pavasarį kone laidojo viruso apimtą Lietuvos ekonomiką? Lieka nuščiuvęs ir šalies Prezidentas, kuris mėgsta pasigirti esąs daugiau ekonomistas negu politikas.

Prie visų keistenybių pridėkime ir keistą mūsų kaimyno Aliaksandro Lukašenkos el­gesį, kai kurių ministrų bei eks­pertų vadinamą medicini­niu terminu – neadekvačiu (lot. adaequatus – prilygintas, prilygęs, t. y. neatitinkantis, netinkamas, netolygus). Pa­s­­ta­ra­sis jo pareiškimas apie sie­nų į Vakarus uždarymą, jau nekalbant apie kitus grasinimus (pavyzdžiui, su Rusijos pajėgų pagalba užkirsti kelią Gardino srities atplėšimui), negali bū­ti vertintinas kitaip kaip liguis­tos diktatoriaus elgsenos simp­tomai.

Ir vis dėlto su keistais reiškiniais ir keistomis asmenybėmis turime elgtis atsargiai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio – tai ne tik fizikos, bet ir socialinio gy­ve­nimo dėsnis. Vos tik viešojoje erdvėje pasirodė euforijos kupinas vicemero Tado Bart­kaus įrašas apie gautą finansavimą gatvių apšvietimui modernizuoti, į redakciją pasipylė tamsiose kaimo gatvėse klupinėjančių gyventojų skambučiai. Štai bijotiškiai piktinasi, kad naktimis miestelyje šviestuvai plieskia tik parke, Gineikių žmonės ir pyks­ta, ir šaiposi, jog svarbiausia yra apšviesti seniūno tėvo tvartus... Būsima investicija susirūpino ir kitų rajono vietovių gyventojai – jie baiminasi, kad tai netaptų dar vie­nu betiksliu pinigų išleidimu, nes jei savivaldybė rūpintųsi žmonių saugumu, ieškotų galimybių įrengti apšvietimą ten, kur jo nėra, o ne leistų šimtus tūkstančių „moder­nizavimams“.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.74

Kviečiame Jus prisidėti prie daugiau pokalbių iš širdies į širdį ir išgelbėti kuo daugiau jaunų gyvybių. Jei bus parengta daugiau naujų savanorių, daugiau jaunų žmonių galės gauti pagalbą ir neliks vienas nė vienas su savo skausmu.

Pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija – iššūkių metas ir nemokamą emocinę pagalbą teikiančiai „Jaunimo linijai“: rekordiškai išaugo vidutinė skambučių trukmė, gyvybiškai trūksta savanorių bei lėšų jiems apmokyti.

Darbus paaukojo garsiausi šalies menininkai

„Šiemet mūsų visuomenę užklupusi pandemija bei karantinas vienareikšmiškai turėjo įtakos žmonių emocinei būklei. Jie patiria įvairių sunkumų – daugiausiai išaugo pokalbių apie santykius, gyvenimo prasmę, psichikos problemas (nerimą ir depresiją), savižudybės riziką bei priklausomybes (labiausia – nuo alkoholio)“, – pasakoja „Jaunimo linijos“ vadovė Greta Laukaitienė. 

Net 23 Lietuvos menininkai ir garsūs žmonės sutiko prisidėti prie kilnios „Jaunimo linijos“ misijos ir jau padovanojo savo meno kūrinius bei kitas vertybes: Rūta Katiliūtė, Algis Kriščiūnas, Andrius Zakarauskas, Vytautė Jankūnaitė, Vladas Mackevičius, Kristina Ališauskaitė, Gintaras Makarevičius, Viktorija Orkinė, Jurgis Tarabilda, Natalija Martinavičienė, Gabrielius Mackevičius, Gustas Jagminas, Erika Petunovienė, Gintaras Makarevičius, Vytautė Jankūnaitė, Artūras Braziūnas, Aleksandras Nazimovas, Adomas Danusevičius.

Tradiciją aukcione sulaukti ir prezidentinės knygos tęsia padovanota knyga apie Prezidentą Valdą Adamkų su jo autografu. Šiais metais aukcione bus galima įsigyti ir legendinio filmų kūrėjo Jono Meko filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ su jo autografu.  

Prie pokalbių iš širdies paramos iniciatyvos prisijungė puikiai pažįstami veidai. Bus galima įsigyti muzikanto Saulius Urbonavičius-Samo kūrinį „Lempa“, garsių fotografų Mariaus Jovaišos ir Dainiaus Ščiukos darbus, dizainerio Seržo Gandžiumiano kurtą kaklaraištį, dizainerės Vidmantės Martikonytės padovanotą prancūzišką antikvarinį porcelianą.

Labdaros aukcioną šiemet remia ir BNI – didžiausia pasaulyje ir Lietuvoje rekomendacijų rinkodaros organizacija. Jos misija – padėti patikimam verslui augti, generuojant papildomą pelningų rekomendacijų srautą.

„Vystome BNI organizaciją, nes žinome, kaip beprotiškai sunku vystyti verslą visiškai vienam. Tikime, jog kiekvienas verslininkas nusipelnė turėti stiprią ir palaikančią partnerių komandą. Todėl puikiai suprasdami, kad kiekvienam jaunam žmogui reikia supratimo, paramos bei patarimo, kaip nugalėti net ir sunkiausius gyvenimo iššūkius, remiame šią „Jaunimo linijos” iniciatyvą”,– sako Nerijus Lungys, BNI nacionalinis direktorius Lietuvoje ir Latvijoje.

Dalyvauti aukcione nieko nekainuoja

Prie prasmingo tikslo – daugiau išgelbėtų gyvybių – kviečiame prisidėti ir Jus. Dalyvaukite labdaros aukcione internete, tuo labiau, jog tai visiškai paprasta ir nieko nekainuoja.

* Tiesiog prisijunkite prie pasaulinės aukcionų platformos;

* peržiūrėkite meno kūrinius, išsirinkite, kas patinka ir pasiūlykite savo kainą;

* Jūsų kaina galios iki aukciono pradžios. Jei dėl to paties kūrinio varžysis daugiau dalyvių, kaina gali pakilti – tiek iki aukciono pradžios, tiek jo metu. Aukciono finalas, kai paaiškės, kam atiteks meno kūriniai – spalio 1 d., 18 val.

Po aukciono „Jaunimo linija“ susisieks su kūrinių pirkėjais ir susitars dėl apmokėjimo bei darbų pristatymo. Už kūrinius galima atsiskaityti pavedimu, grynaisiais, per Paypal, asmeninėmis ar įmonės lėšomis. Registruojantis banko kortelės duomenų nurodyti neprivaloma. Dalyvauti aukcione galima iš bet kurios pasaulio vietos, kur tik veikia interneto ryšys!

„Jaunimo linija“ kviečia registruotis dabar ir paremti pokalbius iš širdies į širdį.

https://www.liveauctioneers.com/catalog/179314_jaunimo-linija-charity-auction/

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus pasipuošęs nevystančiomis gėlėmis – čia veikia pajūriškės Robertos Pocienės autorinė popierinių gėlių paroda. Tai rožių, saulėgrąžų, aguonų, bijūnų bei kitų gėlių žiedų kompozicijos.

Anot darbų autorės, kurdama popierines gėles ji naudoja kelių spalvų itališką krepinį popierių ir dekoravimo priemones. Kiekviena gėlė, kiekvienas jos žiedlapis atlieka savo vaidmenį, visos detalės kruopščiai sudėliotos lyg vientisa spalvinga dėlionė. Autorė ne tik kuria bei gamina gėles, bet ir dalinasi savo žiniomis edukacinių užsiėmimų metu. Pristatydama parodą, R. Pocienė pasidalino atlikimo technikos subtilumais.

Autorę sveikino jos šeimos nariai, kūrybos gerbėjai. Muzikinę programą susirinkusiems dovanojo Šilalės kultūros centro instrumentalistas Alvydas Juodviršis.

Paroda veiks iki spalio 10 d.

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Loretos BUTENIENĖS nuotr.