Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė ir Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla informuoja, kaip veiks nuo gruodžio 16 d. įsigaliojantys nauji judėjimo ribojimai. Policija praneša, kad organizuos stacionarius kontrolės postus visų šalies savivaldybių centrų prieigose, kuriose bus kontroliuojamos įvažiuojančios į miestus transporto priemonės. Dalis įvažiavimų bus užtverta techninėmis priemonėmis, įrengiamos stebėjimo kameros ar statomi draudžiamieji ženklai. Kiekviename poste dirbs mažiausiai du pareigūnai, didelio eismo intensyvumo postuose bus pasitelkiami policijos rėmėjai, šauliai ir pan.

Blokavimo postai prie įvažiavimų į miestus:

• nuo gruodžio 18 d., 13 val., iki gruodžio 20 d., 21 val.;
• nuo gruodžio 23 d., 13 val., iki 27 d., 21 val.;
• nuo gruodžio 31 d., 13 val., iki sausio 3 d., 21 val.

Jei žmonėms kyla klausimų, jie gali skambinti policijos informacijos tel. (8-700) 6-00-00, darbo dienomis, nuo 7 val. ryto iki 20 val. vakaro. Savaitgaliais ir švenčių dienomis – nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro.

Artėjantį savaitgalį budės 670 policijos ekipažų, dar 250 ekipažų bus kontrolės postuose, taigi visoje Lietuvoje gruodžio 18-20 d. patruliuos 920 ekipažų. Ne švenčių dienomis budės 750 ekipažų. Judėjimo kontrolei tarp savivaldybių vykdyti papildomai dirbs dar 60 policijos ekipažų, kurie tikrins judėjimo teisėtumą.

Preliminariai skaičiuojama, kad judėjimo ribojimų kontrolei užtikrinti prireiks apie 1 mln. 700 tūkst. eurų.

Ką svarbu žinoti:

Vykimas į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų galimas (taip pat ir tais atvejais, kai minėti objektai yra kitose savivaldybėse). Tokiu atveju vykstantis asmuo turi turėti tarptautinį keliavimą pagrindžiančius dokumentus, pavyzdžiui, lėktuvo bilietus.

Iš užsienio šalies grįžęs asmuo, jei jam netaikoma saviizoliacija ir jis:

turi nekilnojamo turto Lietuvoje, gali vykti ir apsistoti tik ten;

nekilnojamojo turto Lietuvoje neturi, gali vykti pas giminaičius, su kuriais bus: tėvus, seseris, brolius, sutuoktinius, vaikus, sutuoktinių vaikus. Tais atvejais, kai santykiai tarp asmenų nėra teisiškai įforminti, pareigūnai situaciją vertins individuliai;

bendradarbių vykimas vienu automobiliu galimas, skaičius ribojamas tik pagal transporto priemonėje įrengtą maksimalų vietų skaičių. Tokiu atveju asmenys turi pagrįsti, kad dirba kartu (darbo sutartys, darbuotojų pažymėjimai ir pan.). Kartu būtina laikytis visų valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytų reikalavimų, keliamų darbo metu;

vaikų judėjimas – vežti vaikų į kitas savivaldybes negalima (pavyzdžiui, pas senelius), taip pat negalima jų palikti pas giminaičius toje pačioje savivaldybėje;

parsivežti vaikus iš kitos savivaldybės galima, tačiau pareigūnai kiekvieną situaciją vertins individualiai ir galės imtis papildomų priemonių situacijai įvertinti. Pažymėtina, kad net ir leidus pasiimti vaikus, su giminaičiais kontaktuoti negalima;

kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, judėjimo ribojimų metu su juo vaikas ir turi būti. Vykti pas kitą galima tik tuo atveju, jei teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta aiškiai nustatyta pas abu tėvus (t. y. vienam iš tėvų suteikiant teisę matytis su vaiku, o nurodant, kad dalį laiko vaikas gyvena pas vieną, dalį laiko – pas kitą iš tėvų);

dėl ugdymo paslaugų vežti vaikus į kitą savivaldybę leidžiama (tik dėl ugdymo paslaugų, kurios vyksta ne per nuotolį, tarkime, į darželį), tokiu atveju būtina turėti ugdymo paslaugų sutartį;

rūpinimasis asmenimis, kurie serga ar negali pasirūpinti savimi patys yra leidžiamas, tačiau, atsižvelgiant į itin didelį tokių atvejų nurodymą, pareigūnai kiekvieną vertins individualiai. Vykstantiems asmenims rekomenduojama turėti pagrindžiančius dokumentus (apie prižiūrimo asmens sveikatos būklę), kai tokia galimybė yra.

Vykimas į kitas savivaldybes asmeniniais tikslais:

rekomenduojame nevykti niekur, kur negalėsite savo vykimo ir buvimo teisėtumo pagrįsti dokumentais;

jei išvyksite į kitą savivaldybę, o vėliau norėsite grįžti, tą padaryti bus galima tik turint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1418 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ numatytą teisėtą vykimo tikslą pagrindžiančius dokumentus (būsto nuomos sutartis, nekilnojamo turto nuosavybės dokumentas, darbo santykius įrodantis dokumentas (kai vykstama darbo reikalais). Jei minėtų ar kitų teisėtą tikslą pagrindžiančių dokumentų pateikti negalėsite, iki judėjimo ribojimų pabaigos (2021 m. sausio 3 d. imtinai) grįžti negalėsite;

jei ne savo gyvenamosios vietos savivaldybėje turite nekilnojamojo turto arba esate ten registruotas, turite teisę vykti, tačiau galioja kiti apribojimai – pavyzdžiui, bendravimas tik vieno namų ūkio ribose (grįžimas pas tėvus, senelius ir (ar) kitus giminaičius šį reikalavimą pažeistų);

persikraustyti galima ir tarp skirtingų savivaldybių, tačiau tokiu atveju vykti būtina su visais asmeniniais daiktais, o pareigūnas situaciją vertins individualiai (vykimas su keliais asmeniniais daiktais netraktuojamas kaip persikraustymas);

vykstant į savo tikslą, galima kirsti ir kelias savivaldybes, bet jos turi būti pakeliui teisėtam vykimo tikslui;

vykti perduoti maisto ir kitų dalykų į kitas savivaldybes (taip pat ir bekontakčiu būdu) negalima (išskyrus atvejus, kai rūpinamasi asmenimis, kurie serga ar negali savimi pasirūpinti patys);

vykimas į kitas savivaldybes dėl (planinių) sveikatos priežiūros paslaugų galimas, rekomenduotina turėti vykimo tikslą pagrindžiančius dokumentus (pavyzdžiui, el. patvirtinimą iš sveikatos priežiūros įstaigos);

studentai, atsižvelgiant į tai, kad studijos vykdomos nuotoliniu būdu, išvykę iš miesto, kuriame studijuoja, grįžti į jį negalės (nebent turi bendrabučio ar kitos gyvenamosios vietos nuomos sutartį, nekilnojamojo turto ar yra registruoti toje savivaldybėje);

apgyvendinimo paslaugų teikimas leidžiamas, tačiau jomis naudotis galima tik gyvenamosios vietos savivaldybės ribose (nepriklausomai nuo to, kada sudaryta apgyvendinimo paslaugų sutartis);

prekių pristatymas į kitas savivaldybes galimas, atsiėmimas – tik toje pačioje savivaldybėje.

Šilalės rajone įgyvendinti dar 2016 m. pradėto projekto „Tauragės regiono komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra“ darbai, kuriuo siekiama išplėtoti komunalinių atliekų surinkimo ir paruošimo naudoti pakartotinai infrastruktūrą. Šilalės rajone įrengtos naujos požeminės ir antžeminės konteinerių aikštelės, didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėje (DASA) įrengtas pastatas, skirtas pakartotinai naudoti tinkamiems daiktams laikinai saugoti, individualių namų valdoms išdalinti žaliųjų atliekų konteineriai bei kompostavimo dėžės.

Prieš penkiolika metų Vingininkų kaime, Pilies g. 3, Šilalės rajone buvo įrengta didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė, į kurią priimamos įvairios pavojingos atliekos, antrinės žaliavos, padangos, dalis statybos atliekų, taip pat didelių gabaritų atliekos – stambūs buities apyvokos daiktai: baldai, langų rėmai, durys, dviračiai, taip pat elektros ir elektronikos prietaisai, drabužiai bei tekstilė.

Prieš dvejus metus toje aikštelėje Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (TRATC) įrengė pastatus, skirtus laikinai saugoti žmonėms nebereikalingus, tačiau vis dar tinkamus pagal paskirtį naudoti daiktus. Anksčiau tokie daiktai tapdavo atliekomis, tačiau dabar jais galima ir dalintis, todėl į sąvartynus patenka mažiau atliekų.

Vis dėlto, šiuo metu techninės galimybės leidžia pakartotiniam naudojimui paimti tik tuos daiktus, kurie yra techniškai tvarkingi ir veikiantys.

„Nedideliuose DASA pastatuose nėra pakankamai galimybių daiktų remontuoti, sutvarkyti, kad būtų tinkami naudoti. Todėl planuojame regioninio sąvartyno teritorijoje statyti apie penkiskart didesnį pastatą, į kurį suvežtume remontuotinus daiktus iš visų mūsų regiono DASA aikštelių – Tauragės, Pagėgių, Šilalės ir Jurbarko – ir juos sutvarkytume“, – sakė Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Virginijus Noreika.

Šio projekto tikslas – sukurti arba plėtoti komunalinių atliekų surinkimo paruošimo naudoti pakartotinai infrastruktūrą, informuoti visuomenę atliekų prevencijos ir tvarkymo klausimais. Planuojama, jog projektas bus įgyvendintas iki 2022 liepos mėnesio.

Pagal projektą „Tauragės regiono komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra“ Šilalės rajone buvo nupirkta ir dalinama 197 vnt. žaliųjų atliekų surinkimo konteinerių ir jau 2018-2019 išdalinta 272 vnt. kompostavimo dėžių individualių namų valdoms.

Be to, siekiant skatinti atliekų rūšiavimą jų susidarymo vietose, šio projekto apimtyje Šilalės rajone įrengtos 53 konteinerių aikštelės rūšiuojamojo surinkimo konteineriams, iš jų: 19 požeminių ir 34 antžeminės konteinerių aikštelės. Kiekvienoje iš naujų aikštelių stovi po vieną popieriaus, stiklo, plastiko ir mišrių atliekų konteinerį. Taip pat nupirkti ir pastatyti 21 biologinių – maisto ir žaliųjų atliekų – bendro naudojimo konteineris.

Įgyvendinant šį projektą buvo daug dėmesio skiriama ir visuomenės švietimui – publikuojami straipsniai spaudoje, rengiami bei transliuojami radijo ir televizijos klipai, organizuojamos radijo viktorinos, parengti lankstinukai ir brošiūros, reklaminė atributika. Rūšiuojamojo surinkimo aikštelių įrengimo proga Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje organizuotas renginys, kurio metu buvo pristatytos įgyvendinamo projekto veiklos, supažindinta su rūšiavimo svarba, organizuotos estafetės ir varžybos.

Taip pat  rajono mokyklų mokiniams buvo organizuotas konkursas „Aš rūšiuoju ir kitus to mokau“, o konkurso nugalėtojų laukė išvykos į Klaipėdos atliekų deginimo jėgainę FORTUM.

„Taip siekiama visus, nuo mažiausių iki vyriausių, įtraukti į atliekų prevenciją, mokyti taisyklingai rūšiuoti bei supažindinti, kas vyksta su atliekomis, kai jas išmetame“, – sakė V. Noreika.

TRATC įgyvendinamas projektas „Tauragės regiono komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra“, Nr. 05.2.1-APVA-R-008-71-0002, atitinka 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ 05.2.1-APVA-R-008 priemonės „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra“, siekiant įvykdyti ES reikalavimus sumažinti sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekį ir užtikrinti tinkamą atliekų saugojimą.

Projektas įgyvendinamas nuo 2016 m. ir turi būti užbaigtas iki 2022 m. liepos 31 d. Bendra projekto vertė ~ 3 mln. Eur. Iš jų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšos sudaro 85 proc., Tauragės regiono savivaldybių biudžetų lėšos – 15 proc.

Šilalės rajone įrengtos 34 antžeminės konteinerių aikštelės

Tauragės krašto muziejuje vykusioje tradi­ci­nėje, jau keturioliktoje parodoje „Aukso vainikas“ tarp mūsų rajono tautodailininkų bei liau­dies meistrų dalyvavo ir specialiuoju diplomu už kryželiu siuvinėtus paveikslus buvo apdovanotas Vladas Janavičius iš Degliškės kai­mo. Turbūt pirmiausia stebina tai, jog tokiu ga­na neįprastu pomėgiu užsiima vyras. Vladas sako, kad šita meno šaka jam prilipo ir neabejotinai jau yra jo. Be to, konkurentų kol kas neatsiranda.

V. Janavičius teigia siuvinėjimu užsiimantis jau apie penkiolika metų.

„Gyvenau Šilutėje, psichinės negalios žmonių klube „Sielos paguoda“ vedžiau užsiėmi­mus. O kaip mokysi kitus, jei pats pirma neišbandysi? Kadangi dėl širdies problemų sunkiai dirbti negalėjau, siuvinėjimas labai tiko, juo labiau, jog tai tolygu nusiraminimui. Iš pradžių siuvinėdavau su lankeliu, paskui panorau imtis didesnių darbų. Atsimenu, visi so­fų atlošai būdavo adatomis išbadyti. Tuomet sugalvojau pasidaryti rėmus, ir taip po truputį mano paveikslai ėmė „augti“. Štai ir dabar siuvinėju 86 spalvų siūlais su 86 adatomis. Kiek­vienos spalvos siūlui – vis kita adata, kad nereikėtų siūlo išverti ir vis iš naujo įverti. Taip sutaupau laiko. O pakabinu siuvinėjamą paveikslą dėl to, kad galima būtų jį apversti, nes paveikslą turi laikyti apkabinęs –  adata duriama ir iš kitos pusės“, – darbo proceso plonybes noriai atskleidžia Vladas, apie tai galintis kalbėti va­landų valandas.

Vyras teigia pradėjęs nuo ma­žų darbelių – maždaug atviruko dydžio ar truputį didesnių. Nors ir dabar mažesnių neat­sisako: tarp stambių­jų išsiuvinėja ir paveikslėlių laikrodžiams su kačiukais, voverėmis bei pan., jie esą labai populiarūs. Štai du tokie, anot Vlado, buvo eksponuojami ir Šilalės kultūros centre vykusioje parodoje, bet nė vieno neliko.

„Išsivežė paveiks­lų ir sūnus į Airiją, vieną kitą išsiuvinėti vis paprašo seserys. Tiesa, siuvinėja ir brolio žmona, tik mažesnius. Ji vėliau pradėjo, tai gal ir nuo manęs užsikrėtė,“ – juokiasi Vladas.

Paklaustas, iš kur pas jį „parėjo“ toks neįprastas rankdar­bių menas, vyras pa­mąstęs atsako, kad jų giminėje tokių aistruolių nebuvo. Tačiau Vladas savo pomėgiu yra labai patenkintas.

„Atsikeliu penktą valandą ry­to, kol žmona dar miega, ir imuosi adatos. Dvi–tris valandas prisėdu, paskui darau pertrauką – įskausta akys. Man negali būti jokio triukšmo – trukdo susikaupti, išmuša iš ritmo, ir, žiūrėk, padarau klaidą. Tai paleidžiu tyliai muziką, gali ir televizorius dėl fono „eiti“, būtinai turiu įsijungti šviesą. O suklysti siuvinėjant lengva – siūlų atspalviai labai nedaug tesi­skiria. Turiu atsispausdinęs raš­­to schemą, ten skaičiais pažymėta kiekviena spalva. Pamatęs klaidą, pieštuku ją apsibraukiu, paveiksle išsiuvinėju trūkstamą kryželį, tada ištrinu schemoje. Du–tris kartus gali schemą trinti, paskui reikia spausdintis naują.

Audinys siuvinėjimui yra spe­cialus, kaip ir siūlai. Jie paprastai būna po aštuonis me­t­rus „matkutėse“, ant kai kurių nurodoma, kiek išeina kryželių. Raštų ieškau internete, nusifotografuoju paveikslus ar nuot­raukas, schemą susikuriu pagal kompiuterinę programą. Kuo daugiau spalvų, tuo paveikslas sudėtingesnis, tuo ilgiau užtrunki siuvinėdamas. Antroje pu­sėje negali būti jokių mazgelių, nes gobelenas ne­bus lygus. Tad siūlai yra nukarpomi“, – pasakoja Vladas.

Išsiuvinėtas paveikslas, anot kūrėjo, skalbiamas ūkišku muilu.

„Muiluoji ir trini trini. Kartoji keletą kartų, nes pieštuko žymės sunkokai pasiduoda. O jei pieštukas kietas – dar sunkiau. Lyginti reikia drėgną, uždengus drobe, kad neįgautų blizgesio. Paskui belieka įrėminti. Viską darau pats, tik užsisakau rėmus bei pritaikau stiklą. Įrėmini – ir paveikslas gatavas.

Namuose jų turiu nemažai. Bandžiau sukabinti visus ant sienos – netilpo. Kai kuriuos padovanoju. Atsiranda norinčių pirkti. Tada paaiškinu: 1 kry­želis – 1 centas. Štai šitame pa­veiksle, kurį dabar siuvinėju, yra: 400x285=114000 tūkst. kryže­lių. Suskaičiuoti nesunku: tūkstantis su trupučiu eurų. Bet tokio dydžio paveikslui išsiuvinėti prireikia visų metų“, – pasakoja V. Janavičius.

Vladas sako, jog kai paveikslas eina į pabaigą, norisi jį užbaigti kuo greičiau – jau yra sugalvojęs, ką toliau darys. Taigi mintys visada eina priekyje ir duoda gaires. Tautodailės konkursui „Aukso vainikas“ Vladas pristatė penkis dar­bus. Vyras teigia sulaukęs gerų vertinimų, šiltų atsiliepimų. Be to, dar anksčiau jo kūriniai buvo demonstruoti Panevėžyje, Šilutėje, Klaipėdoje, pernai – Laukuvos bibliotekoje. Apie pastarąją parodą buvo rašyta ir „Šilalės artojuje“. Ne veltui V. Janavičiaus kūriniai buvo pastebėti ir deramai įvertinti – į kiek­vieną jų autorius sudeda visą sa­vo fantaziją, kruopštumą. Ir mei­lę šitam neįprastam pomė­giui.

„Jis jau visam laikui yra mano“, – tikina Vladas, nenustojantis kurti ateities planų, kuriuose dar daugiau bei įvairesnių kūrinių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vyriausybė patvirtino naują pagalbos koncepciją nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusiam smulkiajam ir vidutiniam verslui. Įmonės, kurių apyvarta dėl koronaviruso įtakos sumažėjo 30 proc. ar daugiau, galės neatlygintinai gauti vienkartines subsidijas, siekiančias nuo 500 eurų iki 800 tūkst. eurų.

Naujoji subsidijų schema bus derinama su Europos Komisija. Pastarosios institucijos patvirtinimą tikimasi gauti per artimiausias savaites, tad įmonės paraiškas galės teikti po Naujųjų metų.

Subsidijos dydį lems sumokėti mokesčiai

Pasak Ekonomikos ir inovacijų  ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento direktorės Ritos Armonienės, subsidiją galės gauti labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės, kurių apyvarta šių metų kovo-spalio mėnesiais sumažėjo 30 proc. ar daugiau, palyginus su tuo pačiu 2019 m. laikotarpiu. Subsidijos dydis sieks 25 proc. nuo įmonės darbuotojams praėjusiais metais sumokėtos ar įskaitytos gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumos.

„Pavyzdžiui, jei įmonė turi 3 darbuotojus, kuriems mokamas šalies vidutinio dydžio darbo užmokestis, 2019 metais nuo šių darbuotojų atlyginimų į biudžetą turėjo būti sumokėta apie 8000 eurų GPM. Tokiu atveju pagal naująją pagalbos verslui tvarką įmonė galės pretenduoti į maždaug 2000 eurų dydžio subsidiją. Atitinkamai, 30 žmonių už vidutinį šalies atlyginimą įdarbinusi įmonė gaus 10 kartų didesnę subsidiją“, – sako Rita Armonienė.

Ar įmonė atitinka nustatytus 30 proc. ir didesnius apyvartos sumažėjimo rodiklius, bus nustatoma pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) teikiamas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) deklaracijas. Įmonėms, neįsiregistravusioms PVM mokėtojomis, šiuos duomenis reikės nurodyti paraiškoje.

Mažiausia subsidija sieks 500 eurų, o daugiausia vienai įmonei gali būti išmokėta 800 tūkst. eurų.

Minimalią subsidiją pagal šią tvarką gaus ir naujai įsteigtos įmonės, kurios pernai kovo-spalio mėnesiais pajamų išvis negavo, tačiau jų vykdoma veikla yra įtraukta į ūkinių veiklų, ribojamų dėl karantino paskelbimo, sąrašą. Tokioms įmonėms, pateikusioms paraišką, bus išmokėta 500 eurų subsidija.

Subsidijos paskirtis – apyvartinėms lėšoms

Subsidija vienai įmonei bus mokama tik vieną kartą, ji negali būti išmokėta vėliau nei 2021 m. birželio 30 dieną.

„Paraiškos bus teikiamos per elektroninę VMI sistemą, ir tikimės, kad pirmosios subsidijos įmones pasieks jau 2021 m. pradžioje. Iš viso šalies verslą pagal naująją pagalbos schemą turėtų pasiekti bendra 150 mln. eurų suma“, – sako Rita Armonienė.

Subsidijos skiriamos įmonių likvidumui išsaugoti, todėl verslas ją galės naudoti tik apyvartinėms lėšoms – atsiskaitymams su darbuotojais, tiekėjais, patalpų nuomotojais ir pan. Dividendams, akcijų supirkimui, paskolų grąžinimui ar suteikimui ir kitiems panašiems tikslams gautų lėšų nebus galima naudoti.

Pasak Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Sąjungos investicijų koordinavimo departamento direktorės Ritos Armonienės, į subsidijas galės pretenduoti ir tos įmonės, kurios jau yra išnaudojusios nustatytą maksimalią valstybės pagalbos de minimis 200 tūkst. eurų sumą.

Verslui – paskolos, kompensacijos ir kitos priemonės

Įmonės aktyviai naudojasi ir kitomis valstybės pagalbos priemonėmis COVID-19 pasekmėms sušvelninti.

Šias priemones administruojančios įmonės „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) duomenimis, iki lapkričio 29 dienos jau priimta beveik 15 tūkst. teigiamų sprendimų dėl finansavimo suteikimo. Labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams kartu su finansiniais tarpininkais suteikta 200 mln. eurų paskolų. Nuomos mokesčio kompensavimui panaudota 36 mln. eurų, palūkanų kompensavimui – 21 mln. eurų.

Pandemijos pasekmes verslui sušvelninti padeda ir socialinė Šiaulių banko iniciatyva „Planas A“, kurioje užsiregistravusios smulkiosios įmonės gali pasinaudoti partnerių pagalba: nemokama reklama, nuolaidomis, konsultacijomis ir kitokiomis paslaugomis. Prie „Plano A“ jau prisijungė daugiau nei 1250 smulkiojo verslo įmonių, o iniciatyvą palaiko ne tik didžiosios šalies įmonės, bet ir valdžios institucijos – Ekonomikos ir inovacijų ministerija, „Versli Lietuva“, daugiau nei 10 Lietuvos savivaldybių.

Pajamoms smukus trečdaliui, darbuotojų neatleido

Daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1999-ųjų – Klaipėdoje veikiančios „Bazis Streetcouture“ parduotuvės didžiausias turtas yra darbuotojai. Taip teigia ją valdančios įmonės „Asvalena“ vadovė Asta Anilionė.

Nors moteriškus drabužius darbui bei laisvalaikiui pardavinėjančios įmonės apyvarta dėl COVID-19 pandemijos įtakos krito itin smarkiai – daugiau nei 30 procentų, nė vienas iš septynių žmonių nebuvo atleistas.

„Pasinaudojome „Invegos“ suteikta lengvatine paskola, kurios didžioji dalis buvo skirta algoms bei einamiesiems mokesčiams. Pavasarį taip pat pagelbėjo labai greitai gauta subsidija dėl prastovų, tiesa, dabar jos tenka laukti šiek tiek ilgiau. Tačiau mūsų darbuotojai dirba jau seniai, juos vertiname ir saugome, todėl atleisti neketiname“, – sakė A. Anilionė.

Pavasarį įmonei priklausanti parduotuvė, įsikūrusi pačiame uostamiesčio senamiestyje, buvo priversta užverti duris. Antrojo karantino metu ji veikia, tačiau, anot bendrovės vadovės, klientų skaičius dėl pandemijos kur kas mažesnis nei prieššventiniu 2019 metų periodu.

Visgi A. Anilionė nusiteikusi optimistiškai – pandemijos pikas ir dėl jo įvesti apribojimai anksčiau ar vėliau baigsis, o išgyventi sunkmetį padės darbuotojų pastangos, valstybės pagalba, įmonės vykdoma internetinė prekyba ir po karantino grįžęs pirkėjų noras puoštis.

Saulenis POŠKA

Artėjant Kalėdoms, verta pasinaudoti išskirtiniais „Tele2“ pasiūlymais. Juos rasite operatoriaus salonuose ir internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

„Visuomet atsižvelgiame į klientų poreikius ir siekiame pasiūlyti naujas paslaugas bei planus, kurie užtikrina mobilumą ir nevaržomą bendravimą su artimaisiais“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Nauja „Vieno numerio paslauga“ išmaniesiems įrenginiams

Vieno numerio paslauga susieja telefoną ir laikrodį – skambučius, telefone esančių programėlių pranešimus ir SMS gausite į abu įrenginius tuo pačiu metu. Paslauga galima naudotis net tada, kai telefonas yra toli, nes laikrodis palaiko eSIM technologiją. Šiuo metu ją galima išbandyti su laikrodžiais „Samsung Galaxy Watch 2“ ir „Samsung Galaxy Watch 3“, palaikančiais eSIM.

Paslaugą „Vienas numeris“ aktyvuosite įsigiję planą „Neriboti GB laikrodžiui“. Plano su neribotais duomenimis, pokalbiais ir SMS kaina – vos 4, 90 Eur/mėn. Jis bus pridėtas prie jūsų jau turimo telefono abonemento.

Pasiūlymas galioja, pasirinkus bet kurį laikrodį ir mokant visą sumą iš karto arba sudarant 24 mėn. sutartį su pradine įmoka ir kas mėnesį mokant sumą, kuri nurodyta www.tele2.lt  prie konkretaus laikrodžio modelio. „Samsung Galaxy“ išmaniųjų laikrodžių su eSIM kaina prasideda vos nuo 8,81 Eur/mėn.

Dvigubai daugiau GB už tą pačią plano kainą

Puiki naujiena mėgstantiems naršyti internete. Šiuo metu pratęsus sutartį arba išsirinkus naują pokalbių planą, suteikiama dvigubai daugiau gigabaitų už tą pačią plano kainą.

Pasiūlymas galioja, renkantis planą arba įrangą su mokėjimo planu. Visą sutarties laikotarpį nurodyti plano GB dvigubinami, netaikant jokio papildomo mokesčio. Pasiūlymu galima pasinaudoti iki šių metų gruodžio 30 d. imtinai.

Pokalbių planų su dvigubai daugiau GB, neribotais pokalbiais ir neribotais SMS kaina prasideda nuo 8,50 Eur/mėn, pasirašant 18 arba 24 mėn. sutartį.

Kalėdinės nuolaidos ir dovanos

Šiuo metu „Tele2“ turi ypač daug patrauklių šventinių pasiūlymų. Perkantiems „Samsung S20“, „Samsung S20+“, „Samsung S20 Ultra“, „Samsung Note 20 Ultra“ arba „Samsung Fold 2“ telefonus dovanojamos „Samsung Galaxy Buds Live“ ausinės. Dovanos vertė – 199 Eur. Dovanų kiekis ribotas.

Už specialią, vos 249 Eur kainą šiuo metu galite įsigyti net du patvarius bei ryškius telefonus „Fonos 03“ su 5,7 colių įstrižaine ir 4000 mAh talpos baterija. Abu telefonus galima įsigyti, sumokėjus visą minėtą sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo iš www.tele2.lt skelbiamų pokalbių planų ir 24 mėn. sutartimi.

Taip pat šiuo metu gausu nuolaidų ausinėms ir garso kolonėlėms, išmaniesiems laikrodžiams, televizoriams, kompiuteriams ir planšetėms bei kitiems išmaniesiems įrenginiams.

Rekomenduok draugą – gauk 25 Eur nuolaidą paslaugų sąskaitai

Dabar kiekvienam, pakvietusiam draugus ar artimuosius naudotis „Tele2“ paslaugomis, operatorius siūlo 25 Eur nuolaidą paslaugų sąskaitai, o jo draugui dovanoja 100 GB duomenų metams. Akcijoje „Rekomenduok draugą“ dalyvauti gali visi privatūs „Tele2“ klientai. Pasiūlymas galioja pakviestam draugui sudarius bent 12 mėn. terminuotą sutartį.

Daugiau informacijos apie pasiūlymus ir akcijas sužinosite www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose arba paskambinę telefonu 117. Įrenginiams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Pasiūlymų laikas ir įrenginių skaičius ribotas.

Operatorius rekomenduoja paslaugas užsisakyti nuotoliniu būdu. Jei to padaryti nėra galimybės, atvykus į saloną ragina laikytis visų saugumo taisyklių: bent 2 m atstumo nuo aplinkinių, dėvėti apsaugines kaukes, pasirūpinti rankų higiena ir laikytis čiaudėjimo etiketo.

Jovita JARUTIENĖ

Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Ja­nu­šonis Šilalę vadina antraisiais namais – žmonos gim­tinėje praleisti ne vieneri metai. Nors Mindaugas jau se­­nokai dirba Jurbarko rajone, šeima į miestą prie Nemuno persikėlė vos daugiau nei prieš metus. Žemaitija, į kurią ekologas nuolat grįžta, jo gyvenime paliko ryškų pėdsaką: Mindaugas tvirtina čia išmokęs ne tik tarmės, bet ir supratęs, kaip svarbu didžiuotis savo kraštu ir kiek daug tai duoda šią savybę puoselėjančiai visuomenei.

Rotacija savo noru

Panemunių regioninio parko direkcija įsikūrusi vienoje gražiausių Valdovų kelio vietų – kryžkelėje tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos stovinčioje Šilinės smuklėje. Alaus čia jau seniai niekas nepilsto ir arklių, kaip XVIII amžiuje, nekeičia – dabar kultūros paveldui priskirtame pastate įsikūrusi parko direkcija ir lankytojų centras su ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Žvejyba net ir praėjusiame šimtmetyje dar bu­vo labai svarbus panemunės miestelio gyventojų amatas – Nemunas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme maitino visą šį kraštą. Dabar tik muziejuje ir gali išgirsti apie keltininkus, sielininkus, žibintininkus, o kažkada be tuo užsiimančių žmonių gyvenimas prie Nemuno buvo neįsivaizduojamas.

Mindaugas pripažįsta, kad šis mūsų šalies kampelis ir dabar išskirtinis – tokių upės slėnių, trylikos piliakalnių gynybinės linijos ir pilių niekur kitur Lietuvoje nerasi.

„Bet neužtenka pasakyti, kad čia yra piliakalnių – reikia pritaikyti šias vietas lankymui,  pa­rodyti žmonėms jų grožį, sudaryti galimybes pajausti  praeities dvasią. Kultūros paveldas šiame krašte yra išskirtinė vertybė, saugoti jį ir unikalų kraštovaizdį – Panemunių regioninio parko funkcija. Visa tai atsispindi lankytojų cent­ro ekspozicijoje, skirtoje daugiau paveldui, žmonėms, amatams, laivininkystei, nei gyvajai gamtai. Nors ir ji yra išskirtinė. Smėlėtose Nemuno salose nuo Kulautuvos iki Smalininkų peri ypač saugoma mažoji  žuvėdra. Prieš keletą metų buvo likusios tik aštuonios jų poros, šiemet jų suskaičiavome jau 120“, – džiaugiasi Mindaugas.

Į Jurbarką dirbti jis atvyko 2016-ųjų rudenį, laimėjęs Panemunių regioninio parko direktoriaus konkursą. Netrukus po to buvo įvestos kadencijos, tad dar keli metai – ir nori nenori, teks ruoštis naujam konkursui. M. Janušonis tikina, jog  gyvenimo permainos jam yra įprastas dalykas, nes ilgai dirbant vieną darbą, kyla grėsmė atbukti.

Todėl Mindaugas „rotuojasi“ savo noru. Trejus metus dirbęs Viešvilės valstybiniame gam­tinio rezervato direkcijoje Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėju, jis pasuko į verslą – „pasėdėti ant savo šiknos“. Kol sekėsi, džiaugėsi, kai pradėjo nesisekti – vėl grįžo į gamtą. Varnių regioninio parko vyriausiojo specialisto prevencijai ir kont­rolei arba, kitaip sakant, reindžerio pareigas Mindaugas  vadina svajonių darbu.

Reindžeris – tai toks aplinkos apsaugos pareigūnas, kuris nuolat būna gamtoje, bend­rauja su žmonėmis, palaiko ry­šius su bendruomenėmis: įs­pė­ja, padeda laikytis nustaty­tų taisyklių, o baudžia tik kraštutiniais atvejais. Dirbdamas Var­nių regioniniame parke, Min­daugas po pėdą išstudijavo visus XIII–XIV a. akmenimis grįstus Medvėgalio ir Sietuvos kūlgrindos takelius, kuriais kryžiuočiai įviliodavo savo priešus į spąstus. Tais takais jam tekdavo per dieną pervesti net kelias ekskursantų grupes. Sako, grįždavo šlapias ir iki ausų purvinas, bet laimingas.

Lyg molį „suminkė“ verslas

Pasak M. Janušonio, nėra tokio darbo, nuo kurio nepavargtumei. Nuo kūlgrindos akmenų paskausdavo padus, miško krūmų šakos iki kraujo subraižydavo kojas, kelintą kartą per dieną  vesdamas slaptais takais ekskursijas, kartais slinkdavo pakraščiu ir mintyse keikdavo kiekvieną savo žingsnį.

„Bet jei pailsėjęs džiaugiesi – vadinasi, viskas gerai, tik buvo sunki diena. Tą reikia iškęsti, išgyventi, o paskui ir vėl viskas eina savu ritmu. Pagal tai galima vertinti, ar darbas patinka, ar pats jam tinki“, – įsitikinęs M. Janušonis.

Mindaugas neslepia, kad jį su­formavo – lyg molį suminkė, išmokė siekti tikslo ir storą odą užaugino verslas. Tai tikroji mo­kykla, kurioje nėra intrigų, niekam negali pasakyti – palauk, padarysiu rytoj, kur nėra jokios trinties ir jokio pavydo, nes visi vieni iš kitų mokosi. Valstybės tarnyboje tokių santykių nėra. Tai kitokia sistema, ribojama pareigybių aprašymų, nuostatų, funkcijų paskirstymo, biudžeto galimybių, todėl žmonėms kartais pritrūksta mo­tyvacijos stengtis.

„Bet kai po verslo ateini į valstybės tarnybą, supranti jos privalumus. Tikslo siekimas nie­kur nedingsta, todėl nebenori tik atsėdėti darbo valandų. Esu žmogus, kuriam būtina save realizuoti, visą gyvenimą noriu augti. Jei tik pajusiu, kad nieko nebenoriu – savaime atsiras būdas pradėti permainas“, – tikina ekologas.

Apie Žemaitiją – su meile

Dažnai su šeima ir dabar į Šilalę grįžtantis M. Janušonis sako čia turėjęs viską, ko reikia jaunam žmogui. Patiko ir tvarkingas miestelis, ir gerai aprūpintas vaikų darželis, džiaugėsi turėdamas  kaimynystėje baseiną ir galėdamas jame smagiai leisti vakarus.

Dirbdamas Varnių regioninia­me parke, išmoko kalbėti žemaitiškai – būdavo juokinga, kai ekskursijas atvežusios mokytojos liepdavo vaikams pasiklausyti žemaitiškos tarmės. Ypač giliai įstrigo supratimas, jog žemaičiai gal net vieninteliai taip sugeba didžiuotis savo kraštu: turi pasus, kelia vėliavas, o sumenkinti bet kam gali pasiūlyti į šnobelį.

„Atvažiavau į Jurbarką – man vau! Nemunas, pilys – kur dar tokį kraštovaizdį pamatysi? O jurbarkiečiai sako: „Ai, kas čia važiuos...“ Važiuoja, ir dar kiek. Vasarą Medaus slėnyje 30–40 kemperių stovi – net su Australijos, Naujosios Zelandijos numeriais, o vokiečiai seniai tapo kasdieniais svečiais. Jurbarkas turizmui yra daug patrauk­lesnis kraštas, nes visi lankomi objektai yra prie kelio – važiuodamas iš Lenkijos, nori nenori tame kelyje atsiduri. O į Medvėgalį turi specialiai pasukti. Manau, kad jurbarkiečiai dar nepakankamai įvertina savo krašto privalumus, o žemaičiai paprasčiausią dalyką gali taip išaukštinti, kad atrodys kone stebuklas“, – svarsto Mindaugas.

Toks skirtumas geriausiai pa­stebimas minint Baltų vienybės dieną, kai ant visų piliakalnių vienu metu uždegami laužai. Nuo Medvėgalio už 20 kilometrų – iki pat Šatrijos kalno, pasak Mindaugo, gali ugnis įžiū­rėti,  o Jurbarko krašto bend­ruomenės laužus kuria skirtingu metu, susirenka maži būreliai entuziastų.

Gal dėl to, jog šis kraštas iki šiol neatranda tikrosios savo tapatybės: vieni etnologai teigia, kad nuo Dubysos – jau Žemaitija, kiti tikina, jog čia yra vidurio Lietuva ar net Vakarų Aukštaitija, o už Šventosios upelio jau prasideda Mažoji Lietuva – buvęs Vokietijos kraštas. Juokais netgi sakoma, kad jurbarkiečiai – permesti per Nemuną suvalkiečiai. Visi šie teiginiai turi pagrindo, nes žmonės susimaišę, daug atsikėlusių iš kitų, net ir labai tolimų kraštų, o kai nėra tikrų šaknų, trūksta ir pasitikėjimo savimi.

M. Janušonio įsitikinimu, Žemaitijoje net ir verslininkai ati­duoda duoklę savo kraštui.

„Tokių įmonių, kaip restora­nas „Meldai“, niekas kitas nekurtų, nes daug pelningiau bū­tų tokį turėti Klaipėdoje ar Kaune. Bet Šilalę mylintys žmonės stengiasi joje likti ir kurti verslą“, – tikina su šilališke šeimą sukūręs Panemunių regioninio parko direktorius.

Sėkmės keliu – per ugnį ir vandenį

Jurbarkas jį sužavėjo krašto­vaizdžiu, gamtiniais skirtumais bei jų siūlomomis galimybėmis. Plaukiojimas kateriu, pasivaikščiojimai palei Nemuną nutiestais takais gyvenimui su­teikia ypatingų spalvų. Nemuno „gabaliuką“ Mindaugas siekia turėti ir savo namuose – kuria akvariumą, prie kurio gali medituoti, svajoti, džiaugtis naujais jo gyventojais.

Tačiau ramybė greitai užliūliuoja, nebeskatina siekti permainų, atsisakyti trukdžių, keis­ti save. „Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties nusistatytas ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs“, – yra sakęs XIX a. gyvenęs prancūzų dailininkas Pau­las Gauguinas. Šią jo sentenciją galima perskaityti M. Janušonio  projekto „Sėkmės kelias“ pri­statyme socialiniuose tinkluose.

Mindaugo kelias į sėkmę prasidėjo žingsniais per įkaitusias žarijas. Ėjo per jas daugybę kartų. Spyrio į užpakalį labiausiai reikėjo turint verslą, kad prisiverstų padaryti tai, ko nenori, kas nemalonu, neįprasta. Mindaugas sako, jog kartą perėjęs rusenančiomis žarijomis, visada prisiminsi pavojų, kuris padeda susikaupti, susitelkti mintimis į patį svarbiausią tikslą, rasti atsakymus į ore tvyrančius klausimus.

„Galvodami apie smulkmenas, užsicikliname ir nepastebime didelių dalykų. Tas, kuriam niekada negrėsė bank­rotas, kuris nėra svarstęs, ką pirkti už pas­kutinius 10 eurų, mažiausią problemą iškelia kaip pasaulio pabaigą. Gyvenimą keičiantys įvykiai priverčia negalvoti, kaip kada nors bus, nes tokiais atvejais supranti, jog reikia gyventi čia ir dabar – šią minutę. Pereidamas žarijomis, gauni ne­įkainojamą dovaną: supranti, jog, įveikęs save, svarbiausius sprendimus išdrįsi priimti ir gyvenime“, – įsitikinęs Mindaugas.

Norintiems tai patirti savo kailiu jis pasiruošęs visada padėti: organizuoja motyvacinius renginius, kurių metu einama per žarijas, per stiklo šukes, rankomis skeliamos lentos ir dar daug kitų, iš pirmo žvilgsnio ekstremalių užsiėmimų, ku­rių metu mokomasi nugalėti save.  Šių renginių esmė yra parodyti, kad tai gali padaryti visi, o vėliau savo patirtis pritaikyti ir darbe ar šeimose.

Įdomiai gyventi siekiantis vy­ras Šilalėje lankė Aušros Dani­sevičienės šokių kolektyvą, Lau­kuvos kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvą „Laukiva“, dainavo Varnių regioninio parko folkloro ansamblyje „Druja“, dabar abu su žmona šoka Jurbarko kultūros centro liaudiškų šokių kolektyve „Mituva“.

Mindaugas sako, jog labiausiai vertina laiką, nes jis greitai bėga. Laukti, kol išeis į pensiją ir galės gyventi smagiai, M. Janušonis nenori – įsitikinęs,  kad viską reikia daryti dabar, nes didžiausią vertę turi atmintyje išliekantys pojūčiai, patirtis, prisiminimai.

Mindaugas neabejoja, jog ne pinigai ir ne pareigos gyvenime yra svarbiausia. Jei nori praturtėti, reikia investuoti į keliones – savaitei išvažiavęs, visus metus gyvensi prisiminimais.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš albumo

Šilališkiai Benisę Girkontienę turbūt labiausiai žino kaip Muzikos mokyklos kanklių mokytoją, o besidomintieji liaudies muzika ne kartą yra matę grojant ją kapeloje. Ir turbūt nedaugelis girdėjo apie jos viso gyvenimo pomėgį megzti virbalais, kuris galiausiai užtarnavo Benisei tautodailininkės vardą. Jos megzti moterų tautinio kostiumo aksesuarai delmonai pripažinti tautodailės paveldu ir „Auksinio vainiko“ konkurse pelnė menininkei antrąją vietą. Pati gi Benisė neįžvelgia kažko ypatingo – mezgė ji visada, o kad teks dalyvauti parodose, nėra net pagalvojusi.

Rankdarbiai mieli nuo vaikystės

„Babytė išmokė mane virbalus rankoj laikyti. Gimiau ir užaugau Mažeikių rajone su dviem sesėmis ir broliu. Tais laikais pats gyvenimas visko mokė – juk nebuvo nieko, žmonės viską darėsi patys. Visi mūsų baldai buvo padaryti tėčio, mama garsėjo kaip gera siuvėja, šeimininkė, audėja. Namuose stovėjo staklės. Dabar gailiuosi, kad neišmokau jomis austi. Nors juosteles audžiau – tėtis sumeistravo tokias mažy­tes staklikes. Prasidėjo turbūt nuo mokyklos – mano mokytoja buvo tokių darbų mėgėja, tai ir užkrėtė. Iš pradžių pindavome juosteles iš popieriaus. Mama paskatino pabandyti austi, pripirko įvairių siūlų. Taip prasidėjo mano kūryba. Atsimenu, vyko melioracija, pas mus gyveno darbų vykdytojas. Pamatęs, kad aš vis kažką rakalioju, paprašė, kol baigs melioruoti, jam „šlipsą“ išausti. Už vieną tris rublius davė. Ir vėliau man tos staklės praversdavo, tebeturiu iki šiol. Ne per seniausiai išaudžiau juostelių giminės susitikimui“, – pasakoja Benisė.

Moteris prisimena, kaip miela jai būdavo mokykliniais laikais vąšeliu nusinerti apykaklę uniformai ar apmegzti mamos pasiūtąją.

„Kai laukiausi pirmagimės, ap­mezgiau vystyklus, „vokelį“, primegzdavau kojinyčių, apykaklaičių. Iš mamos šiek tiek pramokau siūti, nors didelio malonumo nejaučiau – siuvau labiau iš reikalo: sukneles, kostiumėlius sau, dukroms. Sunau­dodavau daug audinio: sukirpdavau drabužį platų, paskui siau­rindavau“, – juokiasi Benisė.

Į Šilalę – pagal paskyrimą

Baigus Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, jaunai kank­lių mokytojai pasiūlė du pasirinkimus: Šventąją arba Šilalę.

„Nei vienas, nei kitas miestelis man nieko nesakė. Pasirinkimą vykti į Šilalę nulėmė tai, kad čia dirbo draugė, kuri susiruošė išvykti, Muzikos mokyk­loje buvo atidarytas kanklių skyrius. Atvažiavau 1969 metais, Šilalė buvo tokia mažutė. Bet patiko, ir niekur kitur gyventi nenorėjau. Tiesą sakant, niekada gyvenime tokių minčių nekilo.

50 metų darbo Šilalės meno mokykloje yra patys geriausi, įdomiausi, prasmingiausi. Bu­vo įdomu, nes keitėsi vaikai, ateidavo vis naujų, vykdavo koncertai, dainų šventės, festivaliai. Bet požiūris į muzikos mokymąsi keičiasi – jei anksčiau patys vaikai degdavo noru mokytis groti vienu ar kitu inst­rumentu, stengdavosi ir daug dirbdavo, tai paskutiniaisiais savo darbo metais pastebėjau, jog tai labiau yra tėvų  noras. Noras, kad vaikas būtų matomas, būtų scenoje. Tačiau jei jis nesistengia, nedirba papildomai namuose, nesuge­ba koncertuoti scenoje. Rezultatas labai priklauso nuo darbo, todėl svarbi ir tėvų įtaka. Šiaip daugiausia kanklėmis gro­ti mokosi mergaitės, nors esu turėjusi ir berniuką. Tiesa, jis muzikos mokyklos nebaigė. Nors iš tiesų kanklės laikomos vyrišku instrumentu: jis gana neleng­vas, nepaprasta ir sustyguoti“, – savo profesijos subtilybes atskleidžia B. Girkontienė.

Ne veltui moteris savo darbo metus laiko prasmingiausiais, o apie sutiktus tame kelyje mokinius bei kolegas atsiliepia pa­čiais šilčiausiais žodžiais.

„Buvome tarsi viena šeima. Su Meno mokyklos kapelomis esame daug kur koncertavę, taip pat – ir užsieniuose. Prieš išeidama į pensiją, nutariau su­organizuoti koncertą, subūriau buvusių mokinių, kolegų kolektyvą. Ne tik pavyko, bet tas renginys užlaikė mane Meno mokykloje dar dešimčiai metų! Su kai kuriomis kolegėmis bendraujame iki šiol. O per mano 70-metį, kurį švenčiau kavinėje, pasveikinti atėjo visas ansamblis su man paruošta programa. Buvo didelė staig­mena – ar bereikia puikesnės dovanos ir įvertinimo?“ – prisimena smagias gyvenimo akimirkas Benisė.

Mezgimas – atsipalaidavimas ir poilsis

Net ir būdama pavargusi moteris sako prisėdanti išmegzti bent porą eilių – antraip nenusiramins. O karoliukai mezginyje atsiradę... dėl ligos.

„Prieš dešimtmetį įsisegė erkė. Mudu su vyru Albinu labai mėgstame grybauti. Encefalito simptomai išryškėjo maždaug po mėnesio, tačiau pasireiškė negailestingai – buvau paralyžiuota, mažai kas betikėjo, jog galėsiu vaikščioti. Pradžioje vengdavau lankytojų: būda­vo sunku net suregzti sakinį – pradėdavau kalbėti ir nebežinodavau, kaip užbaigti. Kad būtų dirginamos pirštų galų nervų šaknelės, gydytojai patarė perrinkinėti žirnius, pupeles. Tai erzino, galvojau, mane mažu vaiku laiko. Tada ir šovė mintis, jog vertėtų pabandyti mezgimą su karoliukais. Riešines žinojau, dukra internete surado aprašą, reikėjo perprasti pradžių pradžią. Karoliukai aštrūs, nervų šaknelėms dirginti – pats tas. Tūkstančius jų susiverdavau ant siūlo megzdama. Pajutau, kaip malšta galvos skausmai, atsistatė judėjimas, dingo paralyžiai. Tapau vėl darbinga. Žinoma, labai svarbus buvo ir visų palaikymas.

Mezgimas po paralyžiaus net rekomenduotinas. Kai turėjau problemų dėl širdies, guldamasi ligoninėn, pasiėmiau mezginį. Bijojau: gydytojai pamatys mezgant, bars. Juo labiau, kai palatos draugė pagąsdino, jog mezgimas neva kenkia širdžiai. Bet gydytoja tik paskatino tokį mano pomėgį. O kraštietis kardiochirurgas Pranas Šerpytis sako išmokęs sūnų megzti ir taip išgydęs jį nuo paralyžiaus po avarijos. Taigi mezgimas – vaistai“, – įsitikinusi moteris.

Laimėjimas konkurse – netikėtas

Benisė teigia savo mezginių niekada niekur viešai nedemonstruodavusi. Tačiau pa­skambino iš Šilalės kultūros centro: atsinešk. Tada moteris pirmą kartą, be megztų staltiesių, servetėlių, riešinių, parodė ir delmonus, kurie ją patraukė originalumu. Delmonai, anot Benisės, labiau Klaipėdos krašto moterų tautinių drabužių detalė. Tai kaip maža rankinė ar delninukė, per kilpas dirželiu tvirtinama prie sijono. Pasak Benisės, delmonai būna siuvinėti. Tačiau jos megztus darbus vertinusi komisija Vilniuje pripažino tautodailės kūriniais.

„Kai vyko tautodailės konkur­sas „Aukso vainikas“ Tauragėje, pakvietė dalyvauti ir mane. Sėdėjau ir tai klausiausi, tai ne, kas ten ką kalbėjo apie apdovanojimus, ir tik pajutau kumšint mane ir sakant: eik, Benise, tave kviečia... Užėmiau antrąją vietą. Smagu, žinoma, bet mezgu tikrai ne dėl apdovanoji­mų“, – sako tautodailininkė.

O delmonas – ne toks pap­rastas mezginys, nors, atrodo, taip pat su karoliukais, kaip ir riešinės. Tačiau čia labai svarbu dydis – būtini tikslūs iš­matavimai. Pasak Benisės, nu­mezgami du kvadratėliai, abiem prisiuvamas pamušalas su pastorinimu, kad megztas delmonas neišsitampytų. Paskui abu kvadratėliai dailiai susiuvami, o aplink užsiuvama atitinkamos spalvos juostelė. Neturint siuvėjos įgūdžių, šitaip juvelyriškai „apštapuoti“ kampukų bū­tų neįmanoma. O Benisė viską padaro pati.

Tautiškumas – per genus

Benisė prisimena, kad jos tė­vų šeimoje didelio pertek­liaus nebuvo, tačiau niekada ne­girdėjo, kad tėvai dejuotų, jog sunku, nepakeliama. Nors augo keturi vaikai, visus išleido į mokslus, tad verstis reikėjo iš paskutiniųjų.

„Šeimoje niekada nėra buvę pykčių. Nesu girdėjusi, kad tėtis keiktųsi, bartųsi. Visada sutardavome su kaimynais. Mama su tėčiu šoko kaimo tautinių šokių kolektyve. Šokdavo be muzikos – patys dainuodami melodiją! Koncertuodavo aplinkiniuose kaimuose, išvažiuodavo net į Latviją. Mes, vaikai, irgi turėjome tautinius drabužius. Austinius. Tai brangus drabužis. O juk pertek­liaus, kaip sakiau, nebuvo. Bet tai vertybė, išeiginis rūbas, kurį vilkdavomės per šventes, atlaidus ir žinodavome, jog privalome saugoti. Pasižiūriu dabar senas nuotraukas: vestuvės kaime, aš, vaikas, – su tautiniais drabužiais.

Liko labai šilti prisiminimai, šilti mūsų, vaikų, tarpusavio santykiai. Dabar, kai per televiziją rodo tokias bjaurias istorijas, kaip sūnus šoka prieš tėvą, brolis – prieš brolį, kartais pagalvoju, kad gal specialiai taip surežisuota? Argi galima šitaip elgtis su brangiausiais, artimiausiais žmonėmis?“ – stebisi pedagogė.

Šeima – ramybės uostas

Šilalė Benisei visam gyvenimui paliko namais.

„Ištekėjau, pasilikau ir nebuvo nė minties kažkur kitur išvažiuoti. Čia ramu, čia prigijome, įpratome. Su vyru Albinu užauginome dvi dukras, turime keturias anūkes. Juokiuosi, kad mūsų vyrai – raudonojoj knygoj, o mes, moterys, – dominuojam. Turime sodybą Šiaudalių kaime, laikome bičių, ūkelį. Sėdame į mašiną, nuvažiuojame. Vyras žiūri bites, aš turiu mezginį, šį tą padirbėjusi, laisvalaikį leidžiu su juo ir kavos puodeliu. Man ten gera, ramu. O kokia palaima grybauti! Žinoma, džiaugiamės, jog dar nešlubuoja sveikata, bet nesuprantu žmonių, kurie nieko nesiima, nesistengia, o tik laukia valstybės pašalpų. Prisimenu savo pirmąją algą – 70 rublių. Kokia laimė, buvo! Parašiau mamai ir pasigyriau.

Džiaugiuosi anūkėmis, kurios nesėdi rankų sudėjusios. Vyresnioji atidarė saloną Vilniuje, sako: negalima laukti, kol kažkas kažką tau nuleis iš dangaus, reikia pačiam. Niekada nenurodinėjau joms, kaip elgtis. Ir kai jaunėlė anūkė susiruošė į Afriką savanoriauti, beliko tik pritarti, nors ir buvo neramu. Iki Kalėdų, laukiame sugrįžtant. Žinoma, jeigu kojos nepakiš draudimai dėl pandemijos. Juk per penkias valstybes turi perskristi“, – tikina Benisė.

Pomėgiai, potraukiai pereina mums iš ankstesnių kartų, jie, galbūt jau pakitę, kitokia forma perduodami ateities kartoms. Taip sakant, pagal laik­metį – ir mados. Juk ir lininis audinys, anot Benisės, kitoks, negu buvo mūsų mamų, močiučių laikais. Ir grožio bei gėrio poreikio genas įgauna naujas formas. Todėl, pasak Benisės, jaunėlės anūkės pasirinkimas padėti Afrikos vaikams taip pat išeina iš to paties geno.

„Močiute, sakė man anūkė,  kai pamačiau, kiek  ten vargingų vaikų ir kaip sunkiai gyvena žmonės, supratau, kad mes nevertiname to, ką turime Lietuvoje. Manau, jog ši misija jai ne paskutinė: Afrika ją užbūrė žmonių nuoširdumu“, – sako Benisė.

Ji supranta, kad kiekvienam – savo. Kaip ir ji nenusivylė nei savo profesija, nei mielu pomėgiu. Tautodailininkės planuose – vienodų raštų riešinių bei delmonų komplektėlių mezgimas. O ko gi ne? Virba­lų – įvairiausių, siūlų, karoliukų – daug, tad reikia duoti darbo rankoms ir atgaivą sielai.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kiekvienais metais gruodžio 10-ąją minima Tarptautinė žmogaus teisių diena, primenanti žmogaus teisių svarbą visuomenėje ir pagarbos joms nuolatinį plėtojimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos tikslas žmogaus teisių kontekste – užtikrinti valstybės paramos įgyvendinimą žmonėms, negalintiems realizuoti savo teisių į teisminę gynybą dėl socialinės padėties. Kiekvienam asmeniui sudaryta galimybė lygiai ir vienodai siekti teisingumo baudžiamosiose, civilinėse ir administracinėse bylose.

Kiekvienas iš mūsų galime susidurti su įvairiomis teisinėmis problemomis, tačiau ne visi  turime finansinių galimybių pasinaudoti privačiomis advokatų paslaugomis. Būtent valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba suteikia galimybę mažiau pasiturintiems žmonėms siekti teisingumo bei lygiateisiškumo procese, įgyvendinti pažeistų teisių ir interesų gynybą.

Kas gi yra antrinė teisinė pagalba? Antrinė teisinė pagalba – procesinių dokumentų parengimas ir atstovavimas asmenų interesams privalomose išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, teismuose. Ši pagalba apima ir atleidimą nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir bylos administravimo išlaidų vykdymo procese apmokėjimą.

Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantys asmenys, kuriems reikalinga advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus teismui arba atstovaujant bylose, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (Tarnyba) ir jos teritorinius padalinius Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Prieš kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, asmenims rekomenduojama pasinaudoti teise į nemokamą pirminę teisinę pagalbą, kuri apima teisinės informacijos teikimą, konsultacijas, nesudėtingų procesinių, dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, parengimą bei pagalbą užpildant prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pirminė teisinė pagalba yra teikiama savivaldybėse pagal deklaruotą gyvenamąją vietą.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka nėra sudėtinga. Asmenys, pageidaujantys ją gauti, įstaigai turi pateikti nustatytos formos prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius asmens reikalavimą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba, gavusi asmens, pageidaujančio gauti antrinę teisinę pagalbą dokumentus, pirmiausia įvertina jo teisę į šią pagalbą. Pavyzdžiui, asmuo Tarnybai pateikia gyventojo pajamų ir jo (šeimos) turto deklaraciją. Tokiu atveju Tarnyba turi įvertinti, ar asmens (šeimos) turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tam tikros grupės asmenų turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Tai asmenys, kuriems teisės aktų numatytais atvejais baudžiamojoje byloje yra privalomas gynėjo dalyvavimas; nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose; asmenys, išlaikomi stacionariose globos įstaigose; asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialių poreikių lygis bei šių asmenų globėjai (rūpintojai), asmenys, turintys pranešėjo statusą ir kitais nustatytais atvejais.

Ne visuomet asmenims suteikiama antrinė teisinė pagalba. Tarnyba turi teisę ir pareigą patikrinti, ar toks reikalavimas yra pagrįstas, ar atstovavimas byloje yra perspektyvus, ar nėra kitų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tokia pareiga numatyta tam, kad būtų išvengiama piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba bei užtikrinamas jos teikimas asmenims, kurių teisės yra pažeistos ir kuriems ji iš tikrųjų yra būtina.

Antrine teisine pagalba kasmet pasinaudoja dalis Lietuvos gyventojų, kurie dėl savo turtinės ar socialinės padėties negali savarankiškai arba privačių advokatų pagalba siekti apginti savo teises teismuose. Valstybės lėšomis apmokamas advokatų paslaugas gauna 85 proc. visų asmenų, besikreipiančių dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Dažniausi teisiniai klausimai yra dėl palikimo priėmimo, šeimos ginčų, valstybės institucijų sprendimų apskundimo, skolinių įsipareigojimų nevykdymo ir kt.

Minint Žmogaus teisių dieną ir primenant apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, 2020 m. gruodžio 10 d. Tarnyba organizuoja teisinių konsultacijų teikimą gyventojams, neatsižvelgiant į keliamus reikalavimus teisinei pagalbai gauti. Konsultacijas teisiniais klausimais teiks advokatai, mediatoriai, Tarnybos darbuotojai. Kviečiame pasinaudoti šia galimybe.

KONTAKTAI IR KONSULTACIJŲ LAIKAI

KLAIPĖDOS APYGARDA

Šilalės kraštas yra pagimdęs daug šviesuolių. Vienas jų – inžinierius, kraštotyrininkas, mokslo veikėjas Kazys Misius. Gimęs prieš 77-erius metus Kvėdarnos valsčiaus Paymėžio kaime dar vidurinėje mokykloje susidomėjo krašto pažinimu bei jo istorija. Ir nors tolesnis jo kelias vedė per tiksliuosius mokslus, šis enciklopedininkas liko ištikimas kraštotyrinei-kultūrinei veiklai.

Šiandien „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome pokalbį su K. Misiumi.

– Jūs pagal profesiją esate inžinierius. Bet kas nulėmė, kad pasirinkote dar ir humanitarinę kryptį?

– Esu kilęs iš vargingai gyvenusių valstiečių. Tėvai na­muose bibliotekos neturėjo. Domė­tis vietovių praeitimi, krašto istorija mane paskatino tada Kvėdarnos vidurinės mokyklos bibliotekoje perskaitytos kelios Petro Tarasenkos (iš sentikių šeimos kilusio Lietuvos karininko, muziejininko, archeologo) knygelės. Tuo metu, apie 1958–1960 m., buvo populia-rūs mokinių turistiniai sąsk­rydžiai. Juose be ideologinės pakraipos būdavo rengiamos ir kraštotyros parodėlės. Joms ruošdamiesi, vadovaujant mokytojui Alfonsui Aušrai, lankydavome istorines vietas, piliakalnius, žymių žmonių gimtines, pavyzdžiui, Dariaus ir Girėno tėviškę prie Judrėnų, Medvėgalį, Varnius ir kt.

Studijuodamas istoriją, galėjau tikėtis tik dirbti istorijos mokytoju. Tačiau dėl tuometinių ideologinių reikalavimų būtų reikėję veidmainiauti, o aš to nenorėjau. Todėl pasirinkau studijas Kauno politechnikos institute, skaičiavimo mašinų specialybę. Galvojau Lietuvos praeitimi domėtis savarankiškai ir likti nepriklausomu. Taip dar 1967-aisiais įsijungiau į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos veik­lą, o po keleto metų baigiau Liaudies universiteto Pamink­lų apsaugos fakultetą. Be to, lankydavausi kraštotyros klubo „Ramuva“ (vadovas Alfonsas Andriuškevičius) renginiuose, Vilniaus žygeivių klubo susirinkimuose bei jų kultūrinio turizmo kelionėse.

–Jūs iš tiesų esate išvaręs plačią vagą kraštotyrinėje veikloje. Kokį savo darbą ver­tinate geriausiai ir kodėl?

– Mano rašinių istorinės kraštotyros temomis yra paskelbta leidinių serijose „Šilalės kraštas“, „Žemaičių praeitis“, „Versmės“ leidyklos valsčių serijos knygose, kolektyvinių autorių darbuose, tęstiniuose bei periodiniuose leidiniuose. Iš tikrųjų pats esu tik vienos, 2015 m. išleistos knygos „Kražių mokykla ir gimnazija 1773–1844 m.“ autorius. Rašyti ją buvau paskatintas profesoriaus Adomo Butrimo (meno istorikas, archeologas, tyrinėjęs Žemaitijos praeitį). Informacine pažintine prasme, manau, ji ir yra geriausia. Ne mokslininkui ją skaityti gal ir nuobodoka, bet iš tiesų galima susidaryti gana tikslų to laikotarpio Žemaitijos vidurinės mokyk­los, vėliau – gimnazijos vaizdą. Knygoje pateikta nemažai informacijos apie dėstytojus bei tos mokyklos (gimnazijos) mokytojus.

Daug žinių yra surinkta kartu su Benjaminu Kaluškevičiumi (žymiu vyresnės kartos bibliotekininku, spaudos darbuotoju, knygnešystės tyrinėtoju) 2004 m. parengtame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Taip pat, manyčiau, nebloga ir su Dalia Puodžiukiene (Aukštaitijos paveldo tyrinėtoja, architektūros istorikė, su autorių kolektyvų išleidusi veikalą „Lietuvos dvarai“) 2012 m. išleista knyga, skirta Šilalės rajono dvarams „Lietuvos dvarų sodybų atlasas I. Šilalės rajono savivaldybė“. Esu ir leidinio „Kvėdarna“ sudarytojas.

Daugiausiai domėjausi Lietuvos miesteliais, bažnyčiomis, kaimais. Naudodamasis archyviniais dokumentais, esu rašęs ir apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Rengiant „Šilalės krašto“ trečią tomą (išleistas 2001 m., aprėpiantis nacizmo ir bolševizmo laikotarpį, partizaninį pasipriešinimą, laisvės kovas), teko daug domėtis ir stalinizmo 1940–1953 m. laikotarpiu Šilalės bei gretimuose rajonuose. Archyvuose skaitai tokias bylas, kovotojų biografijas, tardymo protokolus, ir darosi skaudu, tiesiog akyse matau kankinamųjų kraują...

– Dėl ko Jūs šiandien labiausiai džiaugiatės ir kas galbūt kelia nerimą, kai kalbame apie gimtinę: Šilalės rajoną, Paymėžį, Kvėdarną, Žadeikius?

– Džiaugiuosi, jog puoselėjama istorinė atmintis. Dar Atgimimo metais kvėdarniškio Eugenijaus Ivanausko pastangomis bei jo surinktomis lėšomis buvo restauruotas Vytauto Didžiojo paminklas Kvėdarnoje, įamžinta ir lankoma teologo bei kalbotyrininko Kazimiero Jauniaus gimtinė Lembo kaime, yra nemažai, nors ir kuklių, paminklų pokario partizanams. Tuoj po Atgimimo pokario kankiniams pastatytas medinis paminklas Kvėdarnoje ir kt.

O širdį labiausiai skauda dėl daugybės išnykusių kaimų, to­liau mažėjančių gyventojų kai­muose ir miesteliuose, dėl vis dar neišgyvendinamo girtavimo. Žmonės neturi darbo. O mažai žemės turintieji kaime yra pasmerkti skurdui.

– Jūs esate ir istorikas. Kas mūsų visuomenę kamuoja istoriniu požiūriu? Kaip turime vertinti istorijos pamokas, auklėjant jaunimą patriotiškai?

– Prisipažinsiu, kad istorijoje esu savamokslis, todėl laikau save kraštotyrininku. Sąjūdžio laikais vienoje paskaitoje pedagogikos istorikė Magdalena Karčiauskienė pasakė: „Istorija mus išmokė: daugiau jokių unijų, jokių sąjungų.“ O juk buvo lemta kitaip. Garsi pedagogė Meilė Lukšienė rengė tautinės mokyklos pamatus. Deja, tai netrukus buvo sužlugdyta. Mano supratimu, jaunimo patriotiškumo auk­lėjimas turėtų prasidėti nuo paprastų dalykų: pagarbos ir meilės gimtajai kalbai skiepijimo, etninės kultūros puoselėjimo, krašto pažinimo dėstymo. Gal aš klystu, tačiau, mano žiniomis, nei krašto pažinimo, nei etninės kultūros pamokų mokyklose nėra. Bent jau atskirų. Taip, stengiamasi šias temas integruoti į kitus dalykus, bet... Rodos, nyksta ir kraštotyros būreliai. Maža to, kai kas siekia niekinti tai, kuo nuo amžių lietuviai didžiavosi. Taip, pavyzdžiui, jau buvo paniekintas „Aušros“ įkūrėjas Jonas Basanavičius, Pilėnai, kiti garbingos istorijos veikėjai ir tarpsniai. Beje, 2010 m. Vilniaus knygų mugėje buvo netgi ciniškai pasityčiota: už Pilėnų gynėjų ir vado Margirio paniekinimą tuometinė krašto apsaugos ministrė knygai „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ įteikė Patriotiškiausios metų knygos nominaciją (2010 m. išleista Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga susilaukė nemažai kritikos už „mitų griovimą“ – aut. pastaba).

Ir kaip puoselėti lietuvių kalbą, jei net iš Lietuvos radijo ir televizijos dingo lietuvių kalbos valandėlės? Tačiau tuo pat metu radijo ir televi­zijos laidose plinta bar­barizmai, žargo­nizmai, svetimybės. Skaudžiausia, kad asmenys, niekinantys Lietuvos istoriją, jos garsius žmones, pavyzdžiui, kaip kalbininkė, kovojanti prieš kalbos norminimą, lie­ka įtakingais veikėjais. Vadinasi, kažkas blogai su Lietuvos valstybe. Mano supratimu, tinkamam jaunimo patriotiniam auklėji­mui pasakoti vien apie pokario kovas ir neginkluotą pasipriešinimą neužtenka.

– Kokios dabartinės valdžios (nueinančios ir naujos) nuostatos Jums kelia didžiausią rūpestį?

– Domėtis politika nelabai norisi, geriau ką nors parašyti kraštotyros temomis. Žinoma, man ne tas pats, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų, kad miestuose vyrauja nelietuviški užrašai, kad negalima Vilniuje pastatyti Vyčio paminklo. Nenorėčiau, jog tik kalbomis liktų pasiūlymas Vilniuje pastatyti paminklą ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Lietuvos Respublikos teritorija yra etninėse lietuvių žemėse. Tuo tarpu Lietuva faktiškai nevaldo Šalčininkų bei Vilniaus rajonų. Maža to, pataikaujant lenkams, iš Trakų rajono buvo atimtos lietuviškai kalbančios teritorijos, sutampančios su buvusia demarkacine linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Todėl Trakų rajone lenkai tapo dauguma.

Mano supra­timu, vyriausybėms – ir nueinančioms, ir nau­joms – turėtų ypatingai skaudėti dėl Lietuvos regionų, kur žmonės neturi darbo, dėl to klesti skurdas, nusivylimas.

Liberalios partijos, eidamos į rinkimus, deklaravo narkotikų legalizavimą, pritarė siekiui vienalytėms santuokoms, o nepavykus – bent partnerystei, skelbė, kad į lietuvių raidyną įves ir lenkiškas raides. Tai, jog jų atstovai pateko į Seimą, liudija auklėjimo mokyk­lose spragas. Pavyzdžiui, tuoj po Atgimimo mokyklose veikė blaivybės būreliai – valančiukai. Kur jie dingo?

– Ar aplankote savo jaunystės vietas? Kokius tyrimo darbus dirbate ir kokie Jūsų planai?

– Anksčiau atvažiuodavau ne taip jau retai. Tėviškėje dar gyvena sesuo. Mane pakviesdavo ir į Kvėdarnos mokyklos (dabar gimnazijos), miestelio renginius. Tačiau pastaruoju metu dėl sveikatos problemų ir įvairių buitinių keblumų (neturiu, kas nuvežtų) jau porą metų Šilalės rajone nesilankiau.

Deja, nebeplanuoju ir jokių tyrinėjimų. Jeigu kas paprašo, kraštotyros temomis parašau į „Versmės“ leidyklos ruošiamas knygas arba į tęstinį leidinį „Gimtasai kraštas“. Turiu pripažinti: graužia sąžinę, kad neparašiau visų Šilalės rajono kaimų istorijų.

– Ko norėtumėte palinkėti „Šilalės artojo“ skaitytojams ir savo krašto žmonėms?

–Prisiminė nelaisvės metais dainuota daina: „Neišeik, neišeik, tu iš sodžiaus...“. Linkiu, jog nebereiktų uždarinėti mokyklų, nebetuštėtų Šilalės rajono kaimai ir miesteliai, kad juose gyvenantys žmonės galėtų jaustis pilnaverčiai ir laimingi.

„Kultūrologas bei kraštotyrininkas K. Misius soviet­mečiu dviračiu apvažiavo daugelį mūsų šalies miestelių ir bažnytkaimių, rinko archyvinę medžiagą, fotografavo kultūros bei sakralinius objektus, platino draustą literatūrą, užrašinėjo kaimo žmonių atsiminimus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su dar didesniu entuziazmu atsidėjo šiai veiklai. Sukauptus istorinius, etnografinius duomenis jis naudoja rašydamas straipsnius knygoms, monografijoms apie valsčius, rengia medžiagą enciklopedijoms, žinynams, yra daugelio leidinių sudarytojas bei bendraautorius. K. Misius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos Respublikai. Beje, jis laikytinas ir bene geriausiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) žinovu“.

Česlovas IŠKAUSKAS

Nuotr. iš pašnekovo archyvų