Kai iš Lietuvos paskambinęs bičiulis paklausė, ar saugu būtų savaitgaliui atvykti paturistauti į Lvivą ar Kyjivą, sutrikau. Jis prašė tiesiai šviesiai paaiškinti, kokia yra situacija Ukrainoje, įpusėjus septintam karo mėnesiui. Tad vietoje trumpo atsakymo gavosi ilga prakalba, kurią vėliau dar teko papildyti komentarais, aiškinant kriminogeninę, ekonominę ir politinę situaciją. Ukrainos vaizdą nėra lengva perteikti, didelė dalis informacijos yra įslaptinta, ir visuomenė gyvena tarsi rūke.

Kas karo zonoje esančiam žmogui per ilgą laiką tampa įprasta, gyvenančiam taikingoje šalyje yra keista ir nesuprantama. Pavyzdžiui, prieš išvykdamas į Charkivą, paprašiau dviejų bičiulių iš to miesto parašyti, kokia ten yra situacija.

24-erių Borisas Baškirovas atsakė, kad galiu vykti drąsiai, nes dabar ten esą saugiau, nei man lankantis prieš pusmetį. Tuo tarpu 27-erių Liudmila Petrenka įspėjo geriau nevažiuoti, nes keršydami dėl Ukrainos armijos puolimo maskoliai ėmė aklai bombarduoti Charkivą, o ji pati buvo nesunkiai sužeista, prie namo sprogus bombai, ir dabar guli ligoninėje.

Visgi riziką mėgstančių pavienių turistų įvairiuose Ukrainos miestuose teko sutikti. Vienas čekas Dnipre gyrėsi, jog keliaudamas dviračiu buvo pasiekęs net fronto liniją, o mergina iš Kolumbijos sakė, kad jos šalyje žudymai ir bombų sprogimai jau aštuoniasdešimt metų yra kasdienybė, tad jai Kyjive visai nebaisu.

Aišku, gyvenimas nuo fronto 500 kilometrų nutolusiame Kyjive ir dar toliau esančiame Lvive yra ramesnis nei gyvenvietėse arti karo zonos. Ukrainos vyriausybė ragina piliečius nepasiduoti panikai, neuždaryti įmonių ir, kur įmanoma, tęsti normalų gyvenimą – tam, kad valstybė nebankrutuotų ir turėtų lėšų gintis, mokėti algas bei pensijas.

Kai kurie Kyjivo politologai teigia, jog Ukraina turės išmokti gyventi ir klestėti Izrelio pavyzdžiu – egzistuojant potencialiam pavojui bet kada vėl būti užpultai Rusijos. Gal taip ir bus, tačiau dabar nemaža dalis ukrainiečių dėl baimės ar vadovaudamiesi racionaliais sumetimais yra pabėgę į saugesnius šalies regionus ar užsienį. Šių žmonių kritikuoti nereikėtų. Baimė dėl savo ir vaikų gyvybės yra individuali, ir kai kuriems ji tampa paralyžiuojančia.

Neseniai vėl teko vykti per Lenkijos bei Ukrainos pasienį ir mačiau, jog situacija yra visai kita, nei karo pradžioje. Tuomet čia grūdosi milžiniškos masės žmonių, norinčių evakuotis iš Ukrainos, ir net seneliai bei maži vaikai buvo priversti po kelias paras stovėti eilėje, šildydamiesi prie uždegtų laužų. Dabar eilės pasienyje irgi didžiulės, bet ne žmonių, o sunkvežimių. Mat dauguma pramonės gaminių bei žemės ūkio produktų anksčiau būdavo eksportuojami į Vakarus laivais, gi dabar tenka vežti sunkvežimiais per Lenkijos pasienį.

Muitininkai nebuvo pasiruošę keliolika kartų didesniam sunkvežimių antplūdžiui, ir šie įstrigo net kelioms savaitėms, o tai išprovokavo lenkų vairuotojų streiką. Kyjivas su Varšuva susitarė atidaryti keletą naujų krovininių pravažiavimo punktų, tačiau ilgų eilių problema išliko.

Artėjant žiemai, žmonės baiminasi, kaip reikės ištverti šalčius ir sumokėti išaugusius mokesčius už šildymą. Ukraina didžiąją dalį dujų importuoja iš Rusijos, o Kremlius žiemą iš keršto gali užsukti kranus. Lvivo meras paragino miestiečius įsigyti mediena ir anglimi kūrenamas nešiojamąsias krosneles, vadinamas „buržujkas“. Merija pranešė nusipirkusi jų beveik tūkstantį, jos bus išdalintos ligoninėms, mokykloms, kitoms valstybinėms įstaigoms. „Buržujkas“ nurodyta pastatyti ir nuo bombų pasislėpti skirtose slėptuvėse, kad žmonės nesušaltų.

Respublikos valdžia perspėjo, kad ši žiema gali tapti pačia sudėtingiausia per nepriklausomybės trisdešimtmetį. Gyventojams patariama prieš žiemą gerai užsikamšyti langus, įsigyti šiltų drabužių, nes, anot Lvivo mero, dėl kuro taupymo temperatūra butuose bus sumažinta nuo 20–22 iki 16–18 laipsnių.

Vidaus reikalų ministras Denisas Monastirskis perspėjo, kad gali dvigubai padaugėti apiplėšimų bei vagysčių, kurių pasitaiko jau vis dažniau. Tai lemia prastėjanti ekonominė situacija, mažėjančios algos ir išaugęs ginklų kiekis.

Spalio pabaigoje Berlyne vyks tarptautinė konferencija, kurioje bus diskutuojama apie Ukrainos atstatymą. JAV fondo „German Marshall Fund“ analitikų tvirtinimu, tam reikės ne tik šimto milijardų JAV dolerių, bet ir griežtos skirtų lėšų panaudojimo kontrolės. Mat Ukraina iki šiol garsėjo kaip viena labiausiai korumpuotų šalių.

Korupcija neišnyko ir kilus karui, tą liudija Lvivo policijos pranešimai. Pastaruoju metu už kyšių ėmimą dažniausiai sulaikomi valdininkai, padedantys vyrams neteisėtai išvykti iš šalies ir išsisukti nuo tarnybos armijoje. Buvo areštuoti ir keli nesąžiningi paramos fondų įkūrėjai, kurie dalį užsieniečių dovanotos paramos parduodavo.

Didelė problema yra Kremliaus okupantams talkinantys kolaborantai. Jų areštuojama įvairaus lygio – nuo paprastų kaimiečių, telefonu priešui perduodančių informaciją apie greta esančių ukrainiečių karių kiekį bei ginkluotę, iki miestų merų ir net ministerijų darbuotojų. Kalbama, jog kolaboravimu įtariamas ir vienas buvęs šalies vadovas, bet vyriausybė nutarė karo metu to neviešinti, kad nepakenktų tautos vienybei. Dėl to neviešinami ir tikslūs duomenys apie žuvusius bei sužeistus karius.

Užgorodo saugumiečiai areštavo du kolaborantus, ieškojusius galimybės nusipirkti ginklų bei sprogmenų. Mat ketino vežti juos į Kyjivą, kur buvo telkiama 25 smogikų grupė, turėjusi pasikėsinti į prezidento ar ministrų gyvybes.

Bičiuliui, panorusiam prasiblaškyti Ukrainoje, patariau įvertinti tai, jog karo apimtoje šalyje informacija gali būti apgaulinga. Todėl geriau nerizikuoti, o kelionei skirtus pinigus pervesti ukrainiečių kariams. Nuo jų pergalės priklauso ir mūsų šalies saugumas.

Lvive bei visuose arti Baltarusijos esančiuose regionuose paskelbtas perspėjimas gyventojams būti pasiruošusiems, kad šalį gali pulti ir Kremliui ištikimas Minskas. Mat kai kuriose fronto vietose Ukrainos kariams perėjus į puolimą, Maskva įnirtingai ėmė to reikalauti iš Aliaksandro Lukašenkos. Tai priverstų ukrainiečius atitraukti dalį savo karių ir palengvintų mūšius maskoliams. Minskas kol kas oficialiai savo piliečių į karą nesiunčia, bet iš Baltarusijos teritorijoje esančių Rusijos karinių bazių raketos į Ukrainą lekia vis dažniau.

Ukrainiečiai gausiai užminavo visą pasienį su Baltarusija, tačiau garantijų, kad ši šalis nepuls, nėra.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Minint Žemaičių kalbos metus, Žadeikiuose vyko renginys „Žemaitiški pasirokavima“. Jo metu pristatyta žemėlapių paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“.

Apie žemėlapių paieškas ir džiaugsmingus atradimus kalbėjo Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja Alma Jankauskienė. Anot jos, iš atrastų 320 su Žemaitija siejamų žemėlapių atrinkta 50, kurie ir tapo rengiamų parodų bei spausdintos kolekcijos pagrindu. Įdomu tai, jog daugelyje žemėlapių pažymėti Raseiniai, o Žemaitijos ribos siekia Biržus ir Pas­valį.

Buvęs Žemaičių draugijos pirminin­kas, dabar Telšių bajorų draugijos vadovas Sta­sys Kasparavičius, kurio pomėgis avia­cijai, jo paties žodžiais tariant, peraugo į pomėgį nagrinėti Že­maitijos praeitį, jos piliakalnius, pa­pa­sakojo apie savo išleistas knygas „Že­­mai­­te ir“ ir „Žemaitija – paslapčių že­mė“. Jo­se skaitytojai supažindinami su Že­maitijos istorija bei žymiausiais žmonėmis. S. Kasparavičius plačiau nušvietė Žemaitijos istoriją, jos skirtumus nuo kitų Lietuvos regionų. Savo knygų autorius padovanojo Šilalės ir Žadeikių bibliotekoms, o seniūnija svečiams įteikė po knygą „Žadeikiai – dalelė gyvenimo tavo“ ir po Žadeikių ženk­lelį.

Renginio dalyvius žemaitiškomis dainomis ir muzika džiugino Gra­žinos Pa­meditienės vadovaujamas Kvė­dar­nos kultūros namų folkloro ansamb­lis „Vo­lungė“.

Žemėlapių paroda veiks iki spalio vidurio. 

Faustas MEIŽENIS

Žadeikių seniūnas

AUTORIAUS nuotr.

Daugiau nei 50 metų vykdoma programa „Work and Tra­vel USA“ – galimybė studentams iš arti pažinti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kultūrą, įgyti naujų draugų bei pasisemti įspūdžių. Daugiau nei 100 tūkstančių dalyvių kasmet išvyksta į šį galimybių kraštą užsidirbti, pakeliauti. Kristijonas Dilins­kis, atidėjęs karjerą ir moks­lus Vilniaus Gedimino technikos universitete, pa­si­ryžo leistis šiais „amerikietiškais kalneliais”.

– Kaip kilo idėja dalyvauti programoje?

– 2019-aisiais, kai buvau pirmakursis, universitete sužino­jau, kad dalyvaujant programoje „Work & Travel“, galima išvykti į kitą pasaulio pusę – JAV, užsidirbti pinigų bei pakeliauti po šalį. Idėja įstrigo, bet išvykti dar negalėjau. 2020-ųjų gruodį, kai visas pasaulis sustojo, mudu su geriausiu draugu pradėjome svarstyti, jog reikėtų praskaid­rinti nuobodžią kasdienybę bei ryžtis naujam nuotykiui. Nu­sprendę dalyvau­ti prog­ramoje, radome rėmėją, darbą, įsigijome bilietus. Tu­rėjome vykti į Ka­liforniją, Tahoe miestą, ir dirbti restorane. Deja, būtent tuo metu Amerikos ambasada uždraudė įsileisti studentus iš Eu­­ropos. Tad teko laukti dar metus.

– Suvaldžius koronaviruso pandemiją, atsivėrė ir sienos su Amerika. Kokias kliūtis teko įveikti, bandant ant­rą kartą dalyvauti programo­je?

– Pradėjau dirbti perspektyvų darbą, už kurį gavau gerą atlyginimą, todėl iškilo dvejonių, ar verta aukoti karjerą dėl kelionės į Ame­ri­ką. Ši prog­rama leidžia išvykti tik studijuojantiems, buvau jau ketvirtame kur­se, todėl nutariau nepraleisti galimybės. Siunčiau laiškus daugybei darboviečių Ame­rikoje. Po kiek laiko sulaukiau kvietimo iš motelio, įsikūrusio Lake Geor­ge miestelyje, savininko susisiekti vaizdo skambučiu ir aptarti darbo galimybes. Po­kal­bis buvo nuoširdus, darbdavys daug žadėjo, todėl nedelsėme išvykti.

Pagrindinis kriterijus buvo tai, kad darbdavys suteikė gyvenamąjį plotą, be to, Lake Geor­ge miestelis yra netoli did­­miesčio, apsuptas kal­nų, o vi­dury jo – didelis ežeras, besitęsiantis beveik iki sienos su Ka­nada. 

– Ko tikėjaisi vykdamas į kitą pasaulio pusę? Ir ar rea­lybė pateisino paties lūkesčius?

– Išvažiuodamas nežinojau, ko tikėtis. Ta „amerikietiška svajonė“, brukama televizijoje bei kitose medijose, sukūrė hipertik­rovę, kuri yra klaidinga. Buvau girdėjęs daug įvairių istorijų, kaip vieniems pasiseka įsidarbinti ir užsidirbti tiek, kad užtektų ir kelionei, ir pirkiniams, ir grįžus dar liktų. Tačiau neap­leido mintis, jog gali būti ir priešingai. Todėl, galima sakyti, išvažiavau aklai. Pa­ma­niau, kaip bus taip bus, patirsiu savo kailiu.

Atskridus labiausiai nustebino dydis: šalies, automobilių, na­mų... At­ro­do, jog visi čia turi didesnius namus, automobilius, valdas. Net 5–8 va­landas važiuoti amerikiečiams nie­ko nereiškia, gi mums, lietuviams, tai yra var­ginanti kelionė.

– Kokį įspūdį paliko amerikiečiai?

– Tiesą pasakius, šiek tiek nuvylė jų mąstymas

apie pini­gus. Ame­rikiečiai be perstojo apie juos galvoja ir, atrodo, dėl jų daro viską. Prie to pri­dėčiau ir stresą – gyveni­mas verda, žmonės skuba, bando pasiekti daug, lipa per save. Ta­čiau jie negyvena šia akimirka, neatkreipia dėmesio į aplink esantį grožį, o tik stengiasi kuo daugiau uždirbti. Tas liūdina, nes europiečiai atrodo laisvesni, dau­giau keliauja.

– Kas labiausiai įsiminė gyvenant Amerikoje?

– Įsimintiniausias – Niujor­kas. Čia pasijunti tarsi pag­rin­dinis filmo veikėjas, apsuptas didelių pastatų, skuban­čių žmonių ir išskirtinių vietovių, daug kartų matytų kino filmuose. Tai tikras vaikščiojan­čių angelų miestas!

– Ką patartumei susidomėjusiems šia programa?

– Ji priverčia išeiti iš komfor­to zonos įvairiose situacijose. Gy­vendamas Amerikoje ir gir­dėdamas tik ang­lų kalbą bei ja kalbėdamas, patobuli­ni žinias. Kartais po il­gos darbo dienos net ir sap­­­­nuo­se kalbu angliškai. Tad aplinka daro didelę įtaką kaip as­menybei. Taip pat „Work & Tra­vel“ programos dėka susi­pa­žįsti su daugybe įdomių žmo­nių, kurie duoda vertingų patarimų, suteikia kontaktų, praversiančių toli­mes­­niame kely­je. Gali pasi­sem­­ti patirties iš šioje šalyje gyvenančių asmenybių, šiuos įgūdžius pritaikyti Lietuvoje ir keistis ne tik pats, bet padėti ir kitiems. Visiems patarčiau, esant galimybei, dalyvauti. Tokių progų, kokia pasitaikė man, gyvenime gali nebūti daug. Tad pasinaudoti būtina!

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Rugsėjui įsibėgėjant, liūdnai atsidūstame: „Jau ruduo”... Tarsi da­bar daugiau nei pusmečiui reiktų pasi­nerti į pilką kasdienybę. Bet iš tiesų dūsauti nėra ko – Lietuvos teatrai praėjusią savaitę atidarė naują sezoną ir pranešė apie premjeras, Nacionalinis simfoninis orkestras publiką ketina nudžiuginti originaliomis simfoninės muzikos programomis ir kt.

Šiaulių dramos teatras naująjį sezoną pradėjo premjera „Pakeliui“, per kurią žiūrovai buvo kviečiami leistis į kelionę autobusu po miestą. Skirtingose erdvėse buvo vaidinama vis kita scena. Spektaklis-kelionė autobusu – antrasis režisieriaus ir dramaturgo Aleksandro Špilevojaus darbas Šiauliuose. Už pirmojo spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją 2018-aisiais A. Špilevojus pelnė Auksinį scenos kryžių. Spektaklis „Pakeliui“ bus rodomas tik rudenį ir pavasarį.

Po gana intensyvių svarstymų bei diskusijų praėjusią savaitę pakeistas Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimas – dabar teatras vadinsis Vilniaus senuoju teatru. Ekspertų nuomone, šis pavadinimas yra ir nuoroda į ilgaamžę šio pastato istoriją, ir atitinka šiandienius teatro nuostatus bei kryptį.  Akcentuojama, jog rusų kalba vaidinanti teatro trupė turėtų būti išsaugota.

Rugsėjo 7–10 d. Švedijos sostinėje Stokholme autorinio kino teatre „Kla­rabiografen“ sėkmingai startavo nauja iniciatyva – pirmasis Baltijos jū­ros šalių filmų festivalis „Baltic Sea Film Festival“. Jį atidarė lietuvių vaidybinis filmas „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša), apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Taip pat pristatytas And­riaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“, Ma­rijos Stonytės dokumentinė juosta „Švelnūs kariai“. Po kiekvieno filmo pristatymo vyko lietuvių kūrėjų susitikimai su švedų žiūrovais. Festivalio iniciatoriai ir organizatoriai tiki, kad ateityje ši iniciatyva gali tapti stipriu traukos centru, kuriame filmų kūrėjai iš visų Baltijos jūros regiono šalių pristatys savo kūrybinius pasiekimus ir vystys naujas idėjas.

Rugsėjo 23–24 d. Kauno IX forto muziejuje atidaroma menininko Bruce’o Clarke’o paroda „Tiems, kurie liko“. Atidarymą lydės šokėjo ir choreografo Tebby’io W. T. Ramasike’ės performansas „Mano kūno fragmentai“. Ypatingo aktualumo šiandienos įvykių kontekste įgauna menininkų plėtojamos universalios temos – tragiškų įvykių apsuptyje atsidūrusio žmogaus patirtys, priespauda ir pasipriešinimas.

Rugsėjo 30–spalio 1 d. Kauno „Žal­girio“ arenoje laukia dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kuriama „Kauno kantata“ – viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „At­minties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas pateikiantis šiuolaikiškai. Teatrologė Ina Pukelytė išduoda, jog premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus. O atlikėjų – beveik 300.

Meno pasaulis sutelkė jėgas, kad surengtų 42 parodas, skirtas vieno garsiausių dailininko Pablo Picasso mirties 50-mečiui. Rugsėjo 23 d. Madri­do „Mapfre“ fonde bus atidaryta pa­roda „Pablo Picasso ir skulptūros griovimas“, kuri veiks iki 2024 m. balandžio. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Spalio 7 d. į Šilalę atvyksta dainų muzikos ir tekstų autorius bei atlikėjas P. Stalionis. Praėjusiais metais radijo stotyje „Lietus“ nominuotas net trimis apdovanojimais, dainininkas į sceną sugrįžta su milžinišku įkvėpimu.

Ištikimiausių dainininko gerbėjų dėmesio lauks ne tik pamilti kūriniai, bet ir šviežiai pasipildęs, jau hitais tampančių dainų bagažas. Bendradarbiavimas su Lietuvos bei užsienio dainų kūrėjais į naujausią Pauliaus koncertinę programą įnešė novatoriškų vėjų, netikėto skambesio ir spalvų.

O P. Stalionio vaikiškų knygų gerbėjai sulauks dar vieno siurprizo – koncerto metu bus pristatyta naujausia rašytojo knyga. Drauge su savo artimaisiais pabėkite nuo kasdienybės rutinos – ateikite, išgirskite ir pamatykite!

Koncertas vyks Šilalės kultūros centre spalio 7 d., 19 val.

Bilietus galite įsigyti Kultūros centro bilietų kasoje ir www.ticketmarket.lt.

Nuoroda į renginį bilietų prekybos platformoje: https://www.ticketmarket.lt/lt/e/renginys/paulius-stalionis-silales-kulturos-centras-bilietai-20221007

Sakoma, kad nelaimės po vieną nevaikšto. Tai labai sukrėtė Baravykų kaimo (Bilionių sen.) žmones – beveik tuo pat metu sunkiai pasiligojo ir netrukus mirė jų kaimo gyventoja bei nugaišo jos gyvuliai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Laukuvos kultūros namų vaikų folkloro ansamblis „Dūz­­ginėlis“ kartu su 450 dai­ni­ninkų bei šokėjų iš įvairių Bul­garijos re­­gionų, Turkijos ir Serbijos da­lyvavo tarptau­tiniame folk­­loro fes­ti­va­lyje „Etno rit­mai 2022“, ku­ris vy­ko Bul­ga­ri­jo­je. „Dūz­gi­nė­lis“ vie­nintelis ats­to­vavo Lie­­tu­vai, pri­sta­tydamas Ši­la­lės krašto liaudies dainas ir šo­­kius. 

Parodę savo bei pa­žiūrėję ki­tų šalių kolektyvų programas, aplankėme Varnos miestą, Aladžo vienuolyną, kuris XII–XIV a. buvo viena žymiausių šventovių, vie­nuolių rankomis iškaltų uoloje. Taip pat keliavome į Balčiką, kur aplankėme Rumunijos karalie­nės Ma­­rijos vasaros rezidenciją, bota­nikos sodą. Vaikščiojome ir Ka­liak­ros iškyšuliu – tai 2 kilo­metrų į Juodąją jūrą nutįsęs siauras žemės ruožas, maudėmės šiltose Juo­dosios jūros bangose.

Už šią kelionę esame dėkingi dideliam būriui rėmėjų, taip pat vaikų tėveliams. Jų dėka vaikai patyrė begalę teigiamų emocijų ir įspūdžių, kurie išliks ilgam. 

Olga JOGMINIENĖ

Folkloro kolektyvo „Dūzginėlis“ vadovė

Nuotr. iš kolektyvo albumo

Kas yra kūrybingumas? Ar jo galima išmokti ar iš­mo­kyti? Ar kūryba gali mums padėti atrasti save? Ar kūrybiškumas pasireiškia tik mene? Sutikime, jog atsa­ky­mų į šiuos klausimus ieškome kiekvienas. Kartais są­mo­ningai, o kartais pasyviai, tiesiog besisukdami savo kas­dienėje rutinoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Klausimas – kiek laiko skiriame jų ugdymui? 

Neseniai dalyvavau Šilalės rajone vykusioje konferencijoje, kurioje paskaitą skaitė puiki lektorė. Viena iš jos pateiktų užduočių buvo išsirinkti vieną iš ekrane pavaizduotų devynių kėdžių. Visos buvo labai skirtingų spalvų ir formų. Išsirinkau pačią mažiausią – geltoną ir tuo nustebinau pati save: juk geltonos spalvos visai nemėgstu... 

Vėliau lektorė pateikė mūsų pasirinkimų reikšmes. Apie ma­ne buvo parašyta: 

„Išradėjas. Jūs – smalsus ir kūrybiškas žmogus. Valgį ir miegą galite pamiršti, jeigu jus sudomino koks nors įdomus projektas. Jums labai įdomios sudėtingos ir eksperimentinės užduotys, jūs mėgstate ieškoti nestandartinių sprendimų. Esate visiškai nepriklausomas nuo ki­tų, tik nuo savo įkvėpimo“. 

Perskaičiusi šį paaiškinimą supratau, kad taip, kaip šviesoje galime išvysti savo šešėlį, taip aš geltonoje spalvoje išvydau save. 

Ar kūrybinių gebėjimų turi visi? 

Nors sakoma, kad žmonės yra labai kūrybingi arba visai ne, esu įsitikinusi, jog visi esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Tik ar vėliau juos stimuliuojame? Kūrybiškumą, kaip ir visus žmogaus gebėjimus, mano nuomone, galima lavinti ir tobulinti. Man be galo gražu, kai žmogus yra kūrybiškas ir tai nebūtinai yra susiję su menu tiesiogiai. Šį gebėjimą galima panaudoti kasdieninėje veikloje, įvairiose su menu nesusijusiose situacijose, sprendimų paieškoje ar net santykiuose su aplinkiniais.

Įdomu šiuos dalykus stebėti žmonėse, kurie būna nesusiję su menu, juos akcentuoti, mokytis, ir tai yra mano desertas mąstymui, interpretavimui savo kūrybinėje veikloje. Susikurtas šviesus energetinis laukas savyje įtvirtina tam tikras vertybes, idėjas, kurios lengviau pasireiškia veiklose, darbuose, žodžiuose. Visa tai turi tvirtą ryšį su vidine būsena, geba virsti į materiją, į jausmą, kurį galiu perduoti žiūrinčiajam.

Meno galia ugdyti asmenybes

Ieškodami vienatvės ir ramybės, žmonės dažnai bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros. Tačiau juk bet kada panorėjus galima „pabėgti“ į save! Esu tvirtai įsitikinusi, jog niekur kitur žmogui nėra taip ramu ir malonu, kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta geriau. Meno suteikta galia – nuolat būti šioje būsenoje. Tai ypač svarbu paauglio gyvenime, kuomet vyksta nuolatinės savęs paieškos, ar net krizinėse gyvenimo situacijose, kai lieki vienas, ir menas, kūryba tampa įrankiu prisijaukinti vienatvę. Bet kokiu atveju tai gali būti būdas išpildyti sielos norus...

Šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje nelengva atrasti tinkamą santykį su kūryba, o dvasinė kultūra dažnai vertinama kaip nereikalinga. Tačiau, mano nuomone, tinkama aplinka, teisingai formuojamos vertybės ir meno vertės žinojimas padeda jaunai sielai eiti asmenybę auginančiu keliu. Sutiksime, kad pasaulis yra toks, kokie esame mes patys. Kuomet kūrybiniai meno apraiškos procesai vyksta ne tik didžiosiose meno galerijose, bet ir mažose rajono bendruomenėse, galimybę prisiliesti prie dvasinės kultūros turi kur kas daugiau žmonių. 

„Galbūt tu gimei didiems darbams, bet gyvenimas sudėtas iš mažų. Dideli žygiai pasitaiko retai. Mažus darbus reikia taip pat deramai vertinti, kaip ir didelius. Dauguma mūsų dienų susideda iš nežymių darbų: neišradingų meditacijų, paprastų valgių ruošimo, kasdienio ėjimo į darbą, ramaus pasikapstymo sode. Kaip tik jie sudaro didesniąją mūsų gyvenimo dalį. Didingiems užmojams retai turime progų. Gimnastikos čempiono didžioji šlovė trunka gal vienintelę jo gyvenimo valandą. Garsiųjų menininkų darbai apžiūrimi per visai trumpą laiką. Geriausias kompozitoriaus kūrinys – tik akordas visoje muzikos garsų jūroje. Jei norime sėkmės, dėmesį turėtume sutelkti į mažus darbus“. (365 Dao. Įžvalgos kasdienai)

Visiems reikia laiko sunokti, subręsti, įgyti skonį, spalvą, vertę, minties svorį ir drąsos savo tikslo siekimui. Todėl noriu visus pakviesti į savo kūrybinių darbų parodą „Po baltą šviesą į namus“, eksponuojamą Šilalės švietimo pagalbos tarnybos patalpose. Ji veiks rugsėjo–spalio mėnesiais. 

Paroda atspindi mano asmeninį požiūrį, siekį kiekviename iš jūsų pažadinti norą ugdyti savo kūrybiškumo galias. Užeikite, susitikime ir pasikalbėkime ne tik apie paveikslus ant sienos, bet ir apie tai, kaip kūryba gali virsti gyvenimą turtinančiais pokalbiais ir naujus horizontus atveriančia patirtimi.

Indrė LUKOŠEVIČIENĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė 

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Dabartinis pasaulis nestokoja išbandymų šiuolaikiniam žmogui – tenka kovoti su stereotipais, norima visur su­spėti, tapti geriausiais ir užsikabinti sau nematomus me­­dalius. Deja, dažnai tai atneša daugiau nusivylimo nei džiaugsmo, kadangi nuolatinis lėkimas ar aplinkinių po­rei­kių tenkinimas priverčia pamiršti save, asmeninius no­rus, svajones ir tikslus.   

Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, be vis dar matomų sunkių pandemijos padarinių, visuomenėje išryškėja perdegimo sindromas, baimė padaryti klaidą, santykių bei vienišumo problemos. Pasak jos, norint stip­rinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, svarbiausia ge­bėti įsivardinti savo emocijas ir turėti žmogų, su kuriuo galėtumėte nuoširdžiai pasikalbėti. 

Jaučiamos pandemijos pasekmės

Visuotinė pandemija visame pa­saulyje sukėlė neigiamų pa­sekmių žmonių emoci­nei bei psichologinei sveikatai. Dau­ge­lis susidūrė su ne­planuotais sunkumais, o nežinomybė dėl ateities kėlė nerimą, suirzimą ir nuovargį. 

Per karantiną žmonės buvo priversti stipriai apriboti savo socialinį gyvenimą ir užsidaryti namuose. Kai kuriems tai išėjo ne į naudą – namiškiai susipyko, nepasidalijo atsakomy­bėmis, priekaištavo vienas ki­tam, kad nepatiria jokių įs­pū­džių, negali planuoti savo lai­ko, atostogų, pramogų ir su­si­tikimų su draugais ar kitais šeimos nariais. 

Tačiau dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, dau­guma adaptavosi. Anot psichologės G. Petronienės, didžiulis visuotinis nerimas praėjo, todėl dabar yra likę patys rimčiausi atvejai su rimtomis dep­resijomis ar neurozėmis, kurie vis dar „laižosi žaizdas“. 

Neigiama įtaka bendravimui

Be viso to, pandemijos metu labai išryškėjo vienišumo jausmas. Daliai žmonių iki šiol sunku grįžti į normalų socialinį gyvenimą, pradėti naujas pažintis, bendrauti su kitais. Psichologė sako, jog, siekiant pokyčių, pirmiausia žmogus turėtų įsivardinti, kokie yra esminiai jo bendravimo trūkumai, kas jį stabdo nuo socialinio gyvenimo ar nuo antrosios pusės susiradimo. 

Ji pažymi, kad, vos pradėję naujas pažintis, žmonės daro kelias pagrindines klaidas: „Daž­nai „koją kiša“ per didelis įtaru­-

mas, ir gerai nepažįstamas žmogus iškart yra nurašomas už pačią menkiausią klaidą, ar priešingai – per didelis pasyvumas, kuomet manoma, jog kita pusė turi daugiau „investuoti“ į santykius, stengtis, rodyti dėmesį“.

Perdegimas yra panašus į depresiją

Nors stresą patiria kone kiek­vienas šiuolaikinis žmogus, nuolatinis ir lėtinis stresas galiausiai gali virsti perdegimu, kuomet žmogui jokių teigiamų emocijų nebekelia tai, kas anksčiau džiugino. 

Psichologė G. Petronienė teigia: perdegimo sindromas panašus į lengvą depresiją, nuo kurios žmogus tampa irzlesnis, prastesnės nuotaikos, patiria daugiau neigiamų emocijų, nepasitiki savimi, jaučia savigraužą ir fokusuojasi į neigiamus aspektus. 

Neretai tai veikia ne tik žmogaus psichiką, bet ir kūną – gali kamuoti sutrikęs kvėpavimas, įtempti kūno raumenys, pasireiškia tokie fiziniai sutrikimai kaip persivalgymas. 

Pasak psichologės, dažniausiai taip būna asmenims, kurie pernelyg stengiasi ar perfekcionistiškai žvelgia į tai, ką daro, nori būti geriausi visose srityse. Specialistė pastebi, jog dažnu atveju tai labiau liečia moteris nei vyrus: „Būtent moterys dažniausiai stengiasi tinkamai išbalansuoti tarp karjeros, savirealizacijos ir šeimos“.

Ką daryti dėl geresnės savijautos? 

Psichologė G. Petronienė pataria: norint stiprinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, visų pirma labai svarbu gebėti teisingai įvardinti savo jausmus, su jais išbūti. Reikėtų apsibrėžti, dėl ko kyla tam tikros neigiamos emocijos, ir tik vėliau jas „neštis“ į bendravimą su kitais. Kitu atveju bus tiktai blogiau. 

„Kai žmonės rodo pyktį vieni kitiems, pavyzdžiui, dėl nesėkmių darbe išsiliedami ant savo antrosios pusės ar vaikų, kyla dar daugiau problemų, negu jų buvo prieš tai“, – aiškina G. Petronienė. 

Taip pat visokeriopai naudingas ir kiekvienam žmogui yra būtinas nuoširdus pokalbis su kitu asmeniu – antrąja puse, draugu ar psichologu, psichoterapeutu. 

„Jeigu niekas nežino, kas dedasi jūsų širdyje, anksčiau ar vėliau tikriausiai teks susidurti su depresija, tapti nerimastingam ar palinkti į priklausomybes. Todėl labai svarbu žmogui nuoširdžiai kalbėti ir būti išklausytam, kitu atveju – „liepto galas“ bus anksčiau ar vėliau pasiektas“, – perspėja psichologė. 

Kokybiškas poilsis – ne tik kūnui, bet ir sielai

Kiekvienam žmogui yra svarbus ir naudingas kokybiškas poilsis, kurio metu pailsi kūnas, išvalomos mintys.

„Šiais laikais visi visur bandome suspėti ir dažnas yra įpratęs gyventi jausdamas įtampą. Visiems būtinai reikia sustoti, o kad tai įvyktų, reikalingas kokybiškas poilsis“, – tvirtina psichologė. 

Vieni geriausiai atsipalaiduoja skaitydami knygas, kiti – užsiimdami sportu ar kita aktyvia veikla. Svarbiausia, jog tai padėtų atsiriboti nuo jūsų gyvenimo chaoso, įtampos ir streso. 

Anot G. Petronienės, žmogaus energija nėra begalinė, o poilsis padeda „persikrauti“, išlaikyti stabilumą, į stresines situacijas žvelgti ramiau, ra­cionaliau priimti sprendimus.

„Ne tik kūnui, bet ir mūsų psichikai reikalingas poilsis. Tik tokiu būdu galime atgauti jėgas bei išlikti sveiki, produktyvūs ir gebėti nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu“, – sako psichologė. 

Kodėl delsiama kreiptis pagalbos?

Jeigu žmogų kamuojantys simptomai – nerimas, negebėjimas valdyti emocijų, nemiga, įkyrios mintys, emocinis valgymas ar fiziniai simptomai, tokie kaip galvos skausmas ir kiti, kurių negali paaiškinti šeimos gydytojas, trunka ilgiau nei dvi savaites, patariama nedelsti ir kreiptis į specialistą, kuris padės greičiau išspręsti problemas, užkirsti kelią rimtesniems sutrikimams bei susigrąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą. 

Nors šiais laikais vis dažniau ir garsiau kalbama apie psichologinės pagalbos svarbą ir naudą, dalis žmonių delsia kreiptis pagalbos. 

Anot G. Petronienės, kiek­vieno žmogaus atvejis ir kreipimosi į specialistus atidėliojimo priežastys yra skirtingos: „Vieni bijo sužinoti, jog turi didesnių sutrikimų, kiti priešingai – yra nusiteikę optimistiškai ir mano, kad jiems pagalba nereikalinga. Treti gėdijasi eiti pas psichologą ar psichiat­rą, o ketvirti tam neranda laiko. Priežasčių yra daugybė, tačiau reikėtų įsisąmoninti, jog emocinė ir psichinė sveikata yra ne ką mažiau svarbi už fizinę. Nesikreipdami pagalbos mes kenkiame tik patys sau“. 

Nemokamos pagalbos galimybės

Išgyvenant emocinius sunkumus, užsiregistravus psichikos sveikatos centruose arba visuomenės sveikatos biure galima gauti nemokamų psichologo konsultacijų, tam nereikia gydytojo siuntimo. 

Taip pat rekomenduojama kreiptis į emocinės paramos tarnybas – pagalbos linijas, kurių visą sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/. 

Šioje interneto svetainėje ga­lima atlikti geros savijautos testą, kaip jūs jautė­tės per pastarąsias dvi savaites. Tai padės suprasti, ar dėl esamos psichinės bei emocinės būsenos vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. 

Patariama parsisiųsti ir naudotis šiomis interneto prog­ramėlėmis – „Pagalba sau“, „Ramu“, „Pauzė“ bei „Mindletic“. Jos skirtos savipagalbos įgūdžiams lavinti, sąmoningumui ugdyti, taip pat gali padėti panikos atakos metu. 

Praėjusią savaitę į kone visas kelių priežiūra bei remon­tu besirūpinančias valstybės įstaigas pasipylė Žadeikių apylinkių gyventojų skundai: žmonėms atsibodo skęsti dulkėse, per kurias vairuotojai net nebemato kelio, ne vienam paaštrėjo ir tokios ligos kaip astma. Visas šias problemas sukėlė prasidėję kelio nuo magistralės į Laukuvą rekonstrukcijos darbai.

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių seniūnijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69