Rugpjūčio pradžioje Lietuvoje buvo užfiksuotas pirmasis beždžionių raupų atvejis. Vėliau buvo nustatyti dar keli. Visi susirgę asmenys priklauso 20-49 metų amžiaus grupėms. Ir nors specialistai sako, kad didelio pavojaus dėl šios ligos išplitimo mūsų šalyje nėra, visi tik, ką vertėtų žinoti apie šį virusą ir kokių prevencinių priemonių imtis, norint nuo jo apsisaugoti.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo gegužės pradžios už Afrikos ribų pasaulyje buvo nustatyta daugiau kaip 23 tūkst. užsikrėtimo beždžionių raupais atvejų, dauguma jų – Europoje. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pabrėžia, jog beždžionių raupai nėra lengvai plintanti liga, bet ja užsikrėsti gali visi. Didžiausią riziką turi tie, kurie turėjo glaudų santykį su sergančiuoju, nėra pasiskiepiję nuo raupų. Svarbu pabrėžti, jog beždžionių raupais sergantys asmenys gali užkrėsti kitus tol, kol yra ligos simptomai (apie 2-4 savaites nuo jų pradžios). Liga plinta per kūno skysčius (pūlius ar kraują), kvėpavimo takų lašelius, patalynę, rankšluosčius ar seksualinio kontakto metu (bučinius, lietimą, lytinius santykius).

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistė Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė išskiria svarbiausius ligos požymius.

„Inkubacinis ligos periodas yra 5-21 diena. Beždžionių raupai paprastai prasideda karščiavimu, nuovargiu, raumenų skausmais, limfmazgių padidėjimu, o po 1-3 dienų nuo simptomų pradžios išsivysto bėrimas. Jis yra specifinis šios ligos simptomas“, – teigia specialistė.

Asmuo, jaučiantis minėtus simptomus, neturėtų jų ignoruoti, tačiau ir panikuoti nereikia. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar 5-21 dienų laikotarpiu nesilankyta Vakarų ar Centrinėje Afrikoje, ar nebuvo sąlyčio su asmeniu, kuriam yra įtariami arba jau patvirtinti beždžionių raupai. Bet kokiu atveju, anot sveikatos specialistų, patartina kreiptis į gydytoją bei izoliuotis ir vengti artimo sąlyčio su kitais žmonėmis, susilaikyti nuo lytinių santykių.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkė Aurelija Žvirblienė pabrėžia skiepo nuo raupų svarbą. Ji teigia, jog skiepams sukurti buvo naudojamas gyvas virusas, kuris sukelia ilgalaikį imunitetą. Todėl tiems, kurie buvo paskiepyti vaikystėje, skiepytis pakartotinai būtinybės nėra. Šie asmenys tam tikrą apsaugą nuo beždžionių viruso turi, o net ir susirgę, persirgtų lengvesne ligos forma.

„Skiepijimas nuo raupų yra pasibaigęs maždaug prieš 40 metų, 1980-aisiais. Raupai yra pirmoji infekcinė liga, kuri išnyko būtent dėl masinio skiepijimo. Tai reiškia, kad žmonės, kurie yra jaunesni nei 40 ar 50 metų, yra neskiepyti, todėl virusu užsikrėstų lengviau ir sirgtų sunkesne jo forma“, – pabrėžia mokslininkė.

Šiuo metu Europos Sąjungoje yra registruota vakcina „Imvanex“, kuria skiepijami suaugusieji, siekiant apsaugoti juos nuo raupų. Kadangi kol kas jos prieinamumas yra ribotas, siekiant sudaryti sąlygas greitai suvaldyti protrūkius, ES pradėta naudoti JAV gaminama vakcina „Jynneos“. Lietuva gavo 1400 šios vakcinos dozių, kurias Europos Komisija proporcingai paskirstė visoms bendrijos šalims.

Beždžionių raupų virusas pirmą kartą buvo užfiksuotas 1958 m. Kopenhagoje, tiriant beždžiones. O 1970 m. Demokratinėje Kongo Respublikoje jis pradėjo plisti tarp žmonių. Ši liga yra paplitusi Centrinės ir Vakarų Afrikos miškuose, kur gyventojai dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. 2003 m. raupai buvo užfiksuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, į šalį įvežus infekuotus gyvūnus ir po artimo kontakto su naminiais žinduoliais.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar man viskas gerai, nesakau, kad esu sužeistas. Nesakau to ir žmonai bei dviem sūnums – nenoriu, jog nerimautų“, – prisipažįsta Svia­toslavas Dubina.

Šis 48-erių Kyjivo gyventojas, bataliono kuopos vadas, buvo sužeistas per rugsėjo 6-ąją prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkivo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto granata sprogo šalia vado ir skeveldros sužalojo jo koją.

„Man pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o tik keliose vietose sudraskė raumenis, smulkios skeveldrėlės

suaižė ir kitą koją bei rankas. Bet tai niekis, po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįž­ti į kuopą“, – pasakoja karys.

Jis labiausiai džiaugiasi, jog per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, nors keli patyrė gyvybei nepavojingų sužeidimų. 

Su šiuo aukštu, lazdele pasiramsčiuojančiu kariu prasilenkiau Charkivo cent­re ieš­kodamas optikos parduo­tu­vės. Iki jos uždarymo buvo likę gal 15 minučių, tad skubėdamas iš pradžių į jį neatkreipiau dėmesio. Tačiau susiprotėjęs apsisukau ir ėmiau vytis. Užkalbintas karys pradžiugo išgirdęs, kad aš iš Lie­tuvos, mat Kyjive gyvenantis klaipėdietis verslininkas Pa­ve­­las Sebastjanovičius yra jo šei­mos draugas. Lietuvis dalyvavo ir Kyjivo gynime, o dabar telkia finansinę bei techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams. 

Sviatoslavas išsidavė, jog ta diena bu­vo pirmoji, kai ryžosi iš ligoninės išeiti į miestą prasiblaškyti, mat kone tris savaites medikai nepatarė vaikščioti. Vy­riškis ieškojo, kur galėtų papietauti, tad užsukome į netoliese esančią kavinę. 

„Kad Rusija pradėjo karą, pusę penkių ryto paskambinusi pranešė ma­ma. Aš apsimiegojęs netikėjau, bet už lango pamatęs sprogimų blyksnius pašokau iš lovos“, –  pa­sakoja S. Dubina.

Iki karo jis 18 metų dirbo mokesčių inspekcijoje, buvo vieno departamento direktorius.

Pirmą karo rytą keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir bėgti iš Kyjivo, o Sviatoslavas nuskubėjo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Po to nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą. Pasakęs, jog neturi jokios karinės patirties, išgirdo pasiūlymą registruotis teritorinės gynybos dalinyje. Ginklai buvo atgabenti ir išdalinti tik kitą dieną, jų buvo atvežta daug sunkvežimių, mat per kelias dienas užsiregistravo per 20 tūkst. vy­rų.

Nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo šūvius – tapo liudininku, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kyjivą tada buvo pasiuntusi kelias diversantų grupes, kurie, išsilaipinę Gustomelio aerodrome, privalėjo užimti Parlamentą, suimti ar nušauti prezidentą, vyriausybės narius. Tačiau į Kyjivą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, kurios buvo sunaikintos. 

„Maskva manė,  jog puolimas bus leng­vas. Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Gustomelio bei Vasilkovo aerod­ro­mus, tačiau mūsų gynėjai numušė pir­mus lėktuvus bei malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius tūkstantį karių ir atkovojo Gustomelio aerodromo valdymo skyrių. Iš Minsko lėktuvai nebepakilo, staigus Kyjivo užgrobimo planas žlugo. O kai patys su­sprogdinom Irpinės tiltą, prasiveržti į sos­tinę niekas nebeįstengė“, – pasakoja Sviatoslavas.

Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, teritorinės gynybos padaliniams buvo įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau Svia­toslavo kuopa pusketvirto mėnesio dalyvavo apmokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkivą.

„Manau, jog karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi čia vykdyti didelį puo­limą, bet tai slėpė ir imitavo puolimą Don­base. Charkivo apylinkėse ilgai kovoję būriai buvo pakeisti naujai atvykusiais ir pailsėjusiais. Be to, buvo išplatinta melaginga informacija, kad nedidelis puolimas planuojamas rugsėjo pradžioje“, – sako vadas. 

Anot S. Dubinos, rugsėjo 1-osios išva­karėse jo kuopa imitavo karių telki­mą prie Nikolajivkos kaimo netoli Ču­gu­jevo, bet naktį gudriai atsitraukė. Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų buvimo miške vietą, nežinodami, jog karių ten nėra.

„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai okupantų budrumas nusilpo: mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi, nukreipiant dėmesį nuo to, tad kiti būriai kiek vėliau puolė strategiškai svarbų Ba­­laklėjos miestą.

Nikolajivo operacijai atrinkome 35 ge­riausius karius, žvalgyba buvo pranešusi, kad priešų yra apie 150, tad at­viros kovos turėjome vengti. Mums pavyko nepastebėtiems įeiti į kaimelį“, – pasakoja karys.

Pamatę gatve važiuojantį „žigulį“, kuris stabdomas nestojo ir bandė pasprukti, suvarpė jį kulkomis. Vėliau išsiaiškino, jog mašina važiavo priešų būrio vadas bei jo pavaduotojas. Išgirdę šūvius, iš miško netrukus išlindo du okupantų džipai. Vieną ukrainiečiai sunaikino „muse“ vadinamu granatsvaidžiu, o iš antro iššokę priešai pradėjo atsišaudyti. Netrukus į ukrainiečius ėmė pliekti priešo tankai bei artilerijos pabūklai, okupantai bandė juos apsupti.

„Buvome labai gerai suplanavę viską, todėl atsitraukimas buvo sklandus, aišku, paskutiniai keli šimtai metrų bėgimo buvo pavojingi, pro ausis zvimbė kulkos“, – prisimena karys.

Sprogus granatai, S. Dubina dar suge­bėjo nubėgti pusšimtį metrų. Atskubėjęs medikas bei dar vienas karys paskubomis ap­tvarstė koją ir sustabdė kraujavimą, vėliau vadas iki mašinos buvo nugabentas neš­tuvais.

Kaimo senoliai kariams papasakojo, jog okupantai skubiai susirinko keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotas mašinas ir didžiuliu greičiu spruko. 

„Maskvos propagandistai po to skelbė, jog mūsų puolimas buvo sėkmingas todėl, nes esą rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai. Tačiau atakavome mes, paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvome rankoje laikę gink­lo“, – šypsosi Sviatoslovas.

Jis įsitikinęs, kad jų armija yra pajėgi atkovoti visą šalį.

„Gaila, jog Vakarai duoda beveik vien gynybai skirtus ginklus – jei turėtume pa­kankamai puolamųjų, seniai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – neabejo­ja vyras.

Sviatoslavo kuopa šiuo metu yra pačiame Rusijos pasienyje, kasa apkasus bei įrenginėja gynybinę liniją. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69, 70)

Tęsiame kraštiečio Antano Lingio pasakojimą ir siūlome „Šilalės artojo“ skai­tytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvėdarnos krašto kaimus, žmonių gyvenimą, mokyklas ir mokytojus.

Sovietų žiaurumai ir savivalė

Pokario metai pasižymėjo sovietinės valdžios agresy­viu noru kuo skubiau įvesti savo tvarką: sklido kalbos apie būsimus kolchozus, prievoles valstie­čiams, kurios buvo sunkiai įvyk­do­mos. Prasidėjo represijos prieš Ne­priklausomos Lie­tuvos ar vokiečių okupacijos laikotarpio veikėjus. Visa tai skatino pasiprie­šinimą sovietiniam režimui, per­augusį į ginkluotą kovą. Ne­toli mūsų tėviškės buvo dideli miškai, vadinamosios Rie­ta­vinės girios. Jose ėmė burtis partizanų būriai. Pavienės grupės, dažniausiai pažįstami vaikinai, ateidavo prašyti maisto, šiltų drabužių. Žmonės juos remdavo. 

Partizanai kovėsi su saugumiečiais, stribais, ginkluotais sovietiniais aktyvistais. Kariuomenės ir stribų įgulos buvo visuose miestuose bei miesteliuose. Jos tu­rėjo radijo ir laidinius ryšius, todėl galėdavo bet kada surinkti dideles pajėgas. Nemažai žūdavo abiejų pusių kovotojų, tačiau baisiausia, kai žuvusių „miško brolių“ kūnus numesdavo miestelio aikštėse, norėdami įbauginti gyventojus. Bet tai tik didindavo keršto jausmą ir paskatino ne vieną jaunuolį kovoti su okupantais partizanų gretose. Kovos mastą didino sustiprėjusios represijos prieš ūkininkus, trėmimai, prievartinis kolchozų steigimas. 

Nors trūko inventoriaus, trąšų, padargų, ūkininkai dirbo negailėdami jėgų. Kasmet laukai būdavo geriau įdirbami, tręšiami, didėjo derlius, kurio didelę dalį reikėjo atiduoti pyliavoms (privalomos prievolės sovietinei valdžiai). Jos ypač padidėjo prieš kolchozų steigimą. Tai buvo viena iš priemonių priversti ūkininką „savanoriškai“ į jį stoti. Nepakeliamų prievolių spaudžiamas, ir mūsų tėvas 1949-ųjų rudenį buvo priverstas stoti į kolchozą, kuris pirmaisiais metais apjungė Kuliškių, Žadeikių, Šventų ir Padvarninkų kaimus. Prisimenu, kaip jis verkė, pasirašęs tą nelemtą sutikimą, nes reikėjo atiduoti arklius ir stambiuosius padargus. 

Prasidėjo bendras darbas. Sun­ku paaiškinti tą keistą reiškinį, kai netekę savo ūkių tie patys žmonės, kurie taip atkakliai juose plušėjo, staiga ima elgtis visai kitaip. Pavyzdžiui, šienau­ti susirenka ne iš ankstaus ry­to, dirba neskubėdami. At­sira­dus priverstinei pertraukai ar lyjant, imdavo organizuoti iš­gė­ri­mus. Pas ūkininką to nieka­da nebūdavo. 1950–1956 m. ir man vasaromis teko padirbėti kolchoze, o darbadienius užrašydavo mamos vardu. 

Viltis mokytis išsipildė

1947-ųjų vasarą išgirdome, jog nuo rudens Kvėdarnoje bus atidaryta progimnazija. Tėvas nelabai norėjo leisti mokytis, tačiau mano didelio užsispyrimo ir mamos atkaklumo dėka rudenį buvau priimtas į antrą klasę. Susirinko vaikai iš aplinkinių kaimų, dalis – iš Šilalės gimnazijos. Klasėje buvau gerokai aukštesnis už kitus ir vienas iš vyresnių.

Mokslus pradėjome tokioje sulinkusioje troboje prie ka­pi­­nių, anksčiau ten buvo kažkokia prie­glauda. Lan­gu­čiai ma­ži, todėl klasė­se trūkdavo šviesos. Elekt­­ros ta­da dar nebuvo, mo­kėmės prie žiba­li­nių lempų, o kartais prie žvakių. Na­­muo­se, be­je, irgi. Pro­gim­na­zi­jos direktorius bu­­vo Lion­ginas Rasiulis, gana griežtas pedagogas. Be kitų dalykų, pradėjome mokytis ir rusų kalbos. Labai trūko rašymo prie­monių, vadovėlių. Ra­šalą gamindavomės iš suo­džių. Dra­bužiai buvo namų gamybos, o blogiausia – su avalyne, nes pirkti nebuvo, o ir pinigų trūko. Tėvas iš kažkur ištraukdavo nunešiotus batelius, padarydavo jiems medinius padus ir ant jų užtraukdavo tų nunešiotų viršų. Medinis storas padas kojoms suteikdavo šilumos. Tačiau bėda su jais žiemą, nes labai slysdavo, o „pakaustyti“ nebuvo galima, kad negadintume klasės grindų... O kai atidrėkdavo, sniegas lipdavo prie padų, ir susidarydavo net 10–15 cm storio „kanopos“. Kelionė į mokyklą ne tokia jau trumpa (po 5 km pirmyn ir atgal), bet tokiu apavu vaikščioti teko keletą metų. 

1941 m. sudegusi Kvėdarnos mokyk­la pradėta remontuoti 1947-aisiais, ir 1948 m. rudenį trečioje klasėje mokė­mės jau remontuojamoje mokykloje. Bu­vo įrengtos trys klasės, mokytojų kam­barys ir salė. Mokykla gražėjo, kasmet „priaugdavo“ po vieną klasę, daugėjo ir mokytojų.

Fizinio lavinimo mokytoju pradėjo dirbti energingas pedagogas Steponas Grybauskas. Jo iniciatyva įsirengėme krepšinio ir tinklinio aikšteles, kurioms įran­gą padarė kaimo kalviai. Sun­kiausia buvo gauti krepšinio ir tinklinio kamuolius. Jie būdavo odiniai, greitai įmirkstantys, su atskira kamera oro pripūtimui. Pripūtus reikėjo užrišti žarnelę ir užvarstyti raiščiu specialia lenkta adata. Mokytojas mus išmokė paprasčiausių krepšinio ir tinklinio elementų, derinių. Fizi­nio lavinimo pamokos dažniausiai pasibaigdavo krepšinio ar tinklinio aikštelėse. Žaisdavome per pertraukas ir ilgokai po pamokų, paprastai basomis, tik varžyboms mokytojas surasdavo sportbačius, kurie man dažnai būdavo mažoki. Susibūrė komandos, kurios varžydavosi ir su kitų mokyklų sportininkais. 

1949 m. Kvėdarnos valsčius buvo perduotas Rietavo apsk­ri­čiai, tuomet dalyvavome Rie­tavo apskrities spartakiadoje, kuri vyko tada dar gerai pri­žiūrimame Oginskio parke. Ne­­blo­gai pasirodė mūsų leng­vaatle­čiai, o krepšininkai ir tink­li­nin­kai užėmė antrąsias vietas. 

1949-ųjų rudenį mūsų progimnazijoje pradėjo dirbti daug jaunų mokytojų (Galminaitė, ma­no brolis Mečius ir keletas kitų). Direktoriumi paskiriamas ener­­gingas žmogus – Bronius Rils­kis, o dauguma mokytojų bu­vo ką tik baigę gimnazijas. Pa­s­par­tėjo mokyklos remontas, pra­dė­ta tvarkyti aplinka. Prie to daug prisidėjo chemijos mokytoja Irena Macelytė. Pra­si­dė­jo mokyk­lų reforma, gimnazijos pervadintos vidurinėmis, o pro­gimnazijos – septynmetėmis mo­kyklomis, mūsų mokyk­la – priaugančia vidurine mokykla. 1949–1950 mokslo metais 3 ir 4 progimnazijos klasės buvo su­jungtos, ir mokykla tapo septynmete.

Antanas LINGIS

Vilnius 

(Bus daugiau)

Socialiai neap­gin­tų, mažas pajamas gaunančių asmenų Ši­la­­lės rajone yra la­bai daug, tačiau tik keli šimtai turi val­dišką stogą – gy­ve­na socialiniuo­se ar savivaldybės būs­tuose. Ne­seniai sa­vi­val­dy­bės taryba jiems palengvino nuo­­mos sąlygas. Nors ki­tų gyventojų at­­­žvil­­giu tai nėra teisinga, tą daryti rajono po­litikus įpareigoja vals­tybės socialinė po­litika.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Nuolat kalbame apie vaikų saugumą pakeliui į mokyklą bei iš jos, mokome, kaip per­eiti gatvę, bet vis pamirštame, jog geriausias pavyzdys vaikui – suaugęs žmogus. Deja, šilališkiai pastebi, kad pėstiesiems mūsų mieste yra labai nesaugu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Šeštadienį visi keliai šach­matų žaidimo entuzias­tus ve­dė į Pajūrį, kur vy­ko dešimtasis greitųjų šach­ma­tų tur­nyras iš šio krašto ki­lu­siam nepriklausomos Lie­tuvos visuo­menės vei­kėjui, šachmatų entuziastui Stanislovui Bir­žiškiui (1900–1996) atminti. Dvi ne­mažos miestelio gim­na­zijos salės sunkiai sutalpi­no kone pusantro šimto žai­­dėjų ir nemažą būrį juos lydėjusiųjų.

Rimti šachmatininkai jau ži­no, jog, paskelbus registraciją į greitųjų šachmatų turnyrą, delsti nėra ko – po dienos ar dviejų visos vietos būna užpildytos ir registracija sustabdyta, nes gimnazija gali priimti ne daugiau kaip 100 žaidėjų. Jubiliejaus proga šiemet surengtas ir papildomas turnyras vaikams, kuriam užsiregist­ravo bene pusšimtis jaunų­jų šachmatininkų. Šilalės šachmatų klubo „Dva­ras“ vadovas, vienas iš turnyro organi­za­torių Tomas Veš­čiū­nas suskaičiavo, jog pa­gal dalyvių skaičių tai yra penktas turnyras Lie­tuvoje.

Turnyro istorija prasidėjo prie Pajūrio esančiame Pail­go­­čio kai­me, kur gimė ir gyveno S. Bir­­žiškis, o dabar šeiminin­kau­ja jo sūnus, Šilalės garbės pilietis, septynių pirmųjų Lie­­tu­vos vyriausybių susisiekimo ministras Jonas Biržiškis. Jo sodyboje pažaisti šachmatais su Pajūrio bendruomenės nariais atvykdavo didelis šachmatų gerbėjas Da­­nie­­­lius Ma­ku­la­vi­čius. Vers­lininko nuopelnai šalies šachmatininkų bendruomenei dideli: ne tik pats žaidė įvairiuose turnyruo­se, bet ir subūrė komandą „Milsa“, kuri 2015 m.

dalyvavo pasaulio senjorų ko­man­dinėse varžybose ir už­ėmė sep­tintąją vietą. Pajūrio grei­tųjų šachmatų turnyro S. Bir­­žiškiui atminti siela vadinamas J. Biržiškis tikino, jog būtent D. Makulavičiaus iniciatyva šis turnyras ir atsirado – jis ne tik pasisiūlė prisiimti didelę dalį organizacinės veiklos, surasti ir atsivežti teisėjus, steigė prizus, bet ir rėmė visus turnyrus asmeninėmis lėšomis. Ir nors pernai didžiojo šachmatų entuziasto skleidžiama gerumo šviesa užgeso, jo pareigas perėmė sūnus Mantas Ma­ku­lavičius, parėmęs ir jubiliejinį turnyrą bei atvykęs į jį žaisti. 

Pirmasis greitųjų šachmatų turnyras Pajūrio gimnazijoje surengtas 2013 m. Renginiui pavykus, nuspręsta padaryti jį tradiciniu ir sukviesti žaidėjus kasmet. 2015 m. spalio 24 d. vykęs turnyras tapo tarptautiniu, buvo registruojamas tarptautinėje šachmatų federacijoje (FIDE) ir jame pradėti skaičiuoti tarptautiniai šachmatų reitingai.

Pasak J. Biržiškio, surengti to­kį turnyrą ne tik nemažai kai­nuoja, bet ir reikia daug laiko bei organizacinių pajėgumų.  

„Be Šilalės šachmatų klubo „Dvaras“ vadovo T. Veščiūno, Pa­­jūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus Juozo Žy­mančiaus, seniūnės Romos Veš­­čiūnienės niekas neįvyktų. Pri­sideda ir kiti gimnazijos bei seniūnijos darbuotojai, nes pri­imti tiek daug šachmatininkų, pasirūpinti, kad visi galėtų žaisti šveicariška sistema po devynias partijas, pamaitin­ti žmones, surasti prizus bei parengti apdovanojimų ceremo­niją yra didelė atsakomybė. Esu visiems labai dėkingas už šį darbą. Turnyras išaugo, jis užregist­ruotas tarptautinėje šachmatų sistemoje, žaidėjai gauna reitingus, todėl galiu bū­ti ramus, kad jis gyvuos dar ne vieną dešimt­metį“, – sakė J. Biržiškis. 

Tačiau labiausiai jis džiaugėsi, jog šachmatai tapo šio krašto kultūros dalimi. 

„Šilalė tapo šachmatininkų bendruomenės centru, ir tai yra nemažas T. Veščiūno nuopelnas. Jo iniciatyva sukurtas šachmatų būrelis Pajūrio gim­nazijoje, įkurtas klubas „Dva­­ras“. Man gražu, kad vaikai pradeda žaisti, jie labai greitai mokosi, nes yra gerai įvaldę kompiuterių programas, gali daug treniruotis. Jie kaip lygūs su lygiais kovoja su suaugusiais šachmatininkais ir juos nugali – rimti vyrai prisipažįsta, jog bijo jiems pralaimėti“, – juokėsi J. Biržiškis. 

Šiemet pagrindiniame A turnyre dalyvavo 90 žaidėjų ne tik iš visos Lietuvos – buvo dalyvių ir iš Lenkijos bei Ukrainos. Amžius irgi labai skirtingas: nuo 10 iki 86 metų. Turnyrui teisėjavo nacionalinės katego­rijos teisėjas Algirdas Rau­du­vė, buvo skaičiuojami FIDE grei­tųjų šachmatų reitingai. Su­žai­dus varžybų reglamentu nustaty­tus 9 ratus, A turnyrą lai­mėjo FIDE meistras Andrey Le­vitskiy (Ukraina), surinkęs 8,5 taško iš 9 galimų, antras li­ko klaipėdietis Gleb Pidlužnij, tre­čias – šiaulietis Tomas Po­vi­laitis.

Senjorai varžėsi dviejose am­žiaus kategorijose. Iki 70 metų stipriausiu tapo Vaidotas Ži­lins­­kas iš Šiaulių, antras liko jo kraštietis Raimondas Nar­mon­tas, trečias – raseiniškis Jo­nas Ku­bilius. Vyresnių nei 70 me­tų įskaitoje geriausią rezulta­tą pademonstravo An­ta­nas Ma­ša­­nauskas iš Kau­no, antras li­ko šiaulietis Gin­tau­tas Plun­gė, trečiąją vietą užėmė Rai­mon­­das Že­mai­­tis iš Kaz­lų Rū­­dos. Mo­terų įskaitoje nugalėjo tau­ra­giškė Eglė Grik­šaitė, ant­ra li­ko kaunietė Patri­cija Alio­ny­tė, trečiąją vietą užėmė Ra­mu­nė Ru­ginienė iš Salantų.

Tarp Šilalės rajono šachmatininkų geriausiai sekėsi kvėdarniškiui Artūrui Kilinskiui, surinkusiam 5 taškus. Neblogai sužaidė bijotiškis Antanas Da­bulskis (4,5 tšk.). Tik dėl papildomų rodiklių trečias liko tiek pat taškų surinkęs šilališ­kis Modestas Stonys. Pag­rin­di­niame A turnyre geriausiai žaidusiu Šilalės rajono moks­lei­viu pripažintas Po­že­rė­­je gyvenantis Justas Gu­mu­liaus­kas.

B turnyre dalyvavo 43 vaikai nuo 6 iki 14 metų. Turnyrui teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas šilališkis T. Veš­čiūnas. Čia taip pat buvo skaičiuojami FIDE greitųjų šachmatų reitingai. Nugalėjo šiaulietis Julius Mikolavičius, su­­rin­kęs 8 taškus, antras liko Do­minykas Kušlikis iš Gargž­dų, trečias – vilnietis Justas Kraučenka. Simboliška, kad geriausiais Šilalės rajono žaidėjais B turnyre pripažinti Pa­jūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai Augustas Tom­kus ir jo sesuo Živilė Tom­kutė.

Dovanų užteko visiems, nes turnyrą rėmė Biržiškių ir Ma­ku­lavičių šeimos bei asociacija „Lietuvos keliai“, skyrę piniginius prizus. Įvairių grupių nugalėtojai apdovanoti Lietuvos šachmatų paramos fondo, Sei­mo Pirmininkės, šachmatų did­meistrės Viktorijos Čmi­ly­tės-Niel­sen, švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugž­dinienės, Seimo narių Jo­no Gudausko, Romualdo Vait­kaus, Jono Varkalio ir Ju­liaus Sabatausko, pirmosios Vy­riau­sybės klubo bei Šilalės rajono savivaldybės administracijos įsteigtais prizais.

Šachmatų entuziastai Pajūrį jau vadina šachmatų rudens sostine ir išvykdami vienas kitam linki susitikti po metų. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Minint Europos paveldo dienas Lietuvoje, rugsėjo 15-ąją prie Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus su­plevėsavo Europos paveldo vėliava ir buvo atidaryta šiai progai skirta paroda žydams, gyvenusiems Tauragėje, Šilalėje bei Jurbarke, atminti. Vėliau ši ekspozicija keliaus į kitas apskrities savivaldybes, o gal ir dar toliau.

Parodos „Litvakų istorijos vingiai“ atidaryme kalbėjęs savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistas Rytis Aušra sakė, jog kasmet paveldo dienos atspindi vis kitą temą. Šiemet tai – tvarus paveldas. 

„Lietuva prie Europos paveldo dienų prisideda nuo 1994-ųjų. Šiuo metu jas mini 50 Europos valstybių, o renginiuose dalyvauja per 70 tūkst. žmonių. Pas mus tvaraus paveldo idėja įgyvendinta, perkeliant popierines nuotraukas ant drobių, tad tokia pa­ro­dos ekspozicija vėliau galės keliauti ne tik po įvairias apskrities kultūros įstaigas, bet ir po visą Lietuvą“, – sakė R. Aušra.

Medžiagą šiai parodai surinko, ją susistemino, vaizdą bei pavadinimą suteikė muziejininkė Edita Mer­ke­lienė. 

Plačiau apie žydų gyvenimą apskrityje papasakojo muziejaus direktorė So­neta Būdvytienė. Ji atskleidė ne vieną žiaurų praeities faktą ir ne vieną dabarties problemą.

„Šilalėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prie kultūrinio paveldo ženkliai prisidėjo žydų tautybės žmonės, daug kur sudarę gyventojų daugumą. Ne išimtis ir Šilalė. Pavyzdžiui, 1868 m. Šilalėje buvo 763 gyventojai, iš kurių net 614 žydų (80 proc.). 1931 m. mieste veikė 28 parduotuvės bei įmonės, 23 iš jų priklausė žydams. 1939-aisiais Šilalėje buvo įrengti 37 telefonai, iš kurių bent trečdaliu naudojosi žydai. Netgi manoma, kad 11 Šilalę nusiaubusių gaisrų irgi buvo susiję su šios tautos atstovais – namai buvo padegti tyčia, keršijant žydams. Po 1940 m. žydų turtas buvo nacionalizuotas, o kiek vėliau visi Šilalės žydai sušaudyti Tū­binių miške. Apmaudu, tačiau rajone beveik nebeli­ko ir žydų paveldo, o kai kur bend­ruo­menės prieši­na­­si netgi simboli­nių atminimo ženk­lų pa­statymui. Kal­ti­nė­nuo­se išlikę tik buvu­sios sinagogos griuvėsiai, kuriuos bandyta atstatyti keletą kartų. Kvė­dar­noje sinagoga nu­griauta vėliausiai – 1970 m., o Ši­la­lės sinagogos vietoje iškilo parduotu­vė. Jos atminimą iš asmeni­nių lė­šų ir paskatų 2020-aisiais įam­­ži­­no plungiškis Eu­geni­jus Bun­ka“, – pasakojo S. Būd­vytienė.

E. Merkelienė priminė, kad Vlado Statkevičiaus muziejus dirba ir savaitgaliais, tad norintieji gali ekspoziciją apžiūrėti kartu su šeimos nariais, svečiais. Parodoje eksponuojama 11 stendų, kuriuose vaizduojamos bei aprašomos buvusios žydų sinagogos Ši­lalės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose. O norintieji dar išsamiau susipažinti su litvakų istorija mūsų kraštuose galės pavartyti ir E. Mer­ke­lie­nės sudarytą informacinį žurnalą. 

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugeliui dabar sunkiau nei įprastai, tačiau ne visi tai ge­ba pripažinti garsiai ar juolab kreiptis pagalbos į specia­listus. 

Nors šiais laikais viešumoje vis dažniau pabrėžiama psichikos sveikatos svarba bei šalyje prieinamos pagalbos gausa, žmonės vis dar nedrįsta kalbėti apie savo emocijas ir renkasi lengvesnį kelią, stengdamiesi tai pamiršti, atidėti ar nesureikšminti. 

Psichologė Sonata Mickuvienė akcentuoja: kreipimasis pagalbos yra ne silpnybės, o stiprybės bei sąmoningumo ženklas. Jos teigimu, tik stiprios asmenybės nebijo susi­durti su tikruoju „aš“, nesigėdija pripažinti savo psi­chi­kos problemų, kurių turime kiekvienas, ir pa­si­ryž­ta imtis veiksmų dėl savo psichinės bei emocinės ge­ro­vės, tu­rin­čios milžinišką įtaką gyvenimo kokybei. 

Pastarieji įvykiai daro įtaką

Anot psichologės S. Mickuvie­nės, normali psichikos sveikata – tai gebėjimas būti savimi tarp kitų, pakankamai pastovi emocinė būsena, leidžianti džiaugtis gyvenimu, natūraliai išgyventi nesėkmes, liūdesį ir kitas emocijas. 

„Didžiausios problemos iškyla tuomet, kai žmogus nebepriima savo savasties, pradeda lygiuotis į kitus, nuvertina savo stiprybes, siekia tobulumo, kritikuoja ar baudžia save už sunkumus ir nesėkmes“, – aiškina ji.  

Didelę įtaką psichinei bei emocinei gerovei daro išoriniai veiksniai. Psichologė teigia, kad dėl pandemijos visuomenėje atsirado socialinis nerimas – kai žmonės kone visuomet būna ir dirba namuose, o išėjimas iš jų kelia stresą: „Namie viskas itin patogu, todėl galiausiai juose „užsisėdima“ ir pradedama bijoti bendrauti su kitais žmonėmis“. 

Be viso to, karas Ukrainoje taip pat daro neigiamą įtaką psi­chikos sveikatai.

„Žmonės patiria stresą, nerimą, bijo dėl savo ateities ir dėl finansinio stabilumo. Viskas brangsta ir nėra aišku, kas bus ateityje, ar jiems pavyks sėk­mingai išmokėti paskolas, išleisti vaikus į studijas ir pragy­venti. Šiuo metu su tokiais psi­chologiniais išbandymais susi­­­­du­ria daugelis“, – sako psicho­logė. 

Kreipimasis pagalbos – pagirtinas žingsnis 

S. Mickuvienės teigimu, visuomenėje vis dar gaji stigma, kai dėl fizinės sveikatos kreiptis į gydytojus yra įprasta, o kreiptis psichinės ir emocinės pagalbos žmonės atidėlioja, ma­nydami, kad viskas praeis savaime ir tokia pagalba jiems yra nereikalinga.  

Psichologė pabrėžia, jog kreipimasis pagalbos yra ne silp­nybės, o stiprybės požymis: „Sprendimas ieškoti pagalbos, nebijojimas susidurti su savo emocijomis ir tikruoju „aš“ yra stiprios asmenybės bruožas“. 

Anot jos, žmones kreiptis į specialistus dažnai paskatina artimieji, draugai. Neretai net ir pats kūnas pradeda rody­ti tam tikrus signalus, tokius kaip psichosomatiniai skausmai: „Labai dažnai susiduriama su tuo, jog žmogus jaučia skausmą, tačiau medikai negali rasti to skausmo priežasties, todėl pasiūlo apsilankyti pas psichologą“. 

Be to, psichologė pastebi, kad į ją dažniausiai kreipiasi 25–35 metų asmenys.  

„Tokio amžiaus žmonės turi socialinius tinklus, domisi aktualijomis, tendencijomis bei visapusišku asmenybės augi­mu ir tobulėjimu, todėl manau, jog visa tai turi didelį poveikį žmogaus sąmoningumui ir norui stiprinti savo psichikos sveikatą“, – sako specialistė, pri­durdama, kad psichologinės pagalbos ieško ir vyresni žmo­nės, tačiau jos praktikoje to­kių klientų – gerokai mažiau.

Kaip galime padėti sau? 

Kartais šiuolaikinis žmogus, daug skaitantis ir besidomintis psichologija, streso akimirką niekaip negeba nusiraminti ir negali prisiminti perskaitytų patarimų, kurie jam padėtų. 

Tam, kad gebėtume padėti sau, psichologė rekomenduoja naudoti nesudėtingą ir paprastą pratimą, vadinamą „Stabtelėjimu“. 

„Kai jaučiate, jog kūną užvaldo nerimas, neigiamos mintys ar emocijos, pradeda drebėti rankos, pasistenkite stabtelti bent porai akimirkų. At­kreipkite dėmesį, kas vyksta jumyse, kokius kūno pokyčius jaučiate, stebėkite savo emocijas ir mintis. Tuomet susiaurinkite dėmesio lauką ir pastebėkite tik savo kvėpavimą, visa kita palikdami už dėmesio ribų. Keletą akimirkų susikoncent­ruokite į natūralų kvėpavimą ir pamažu pereikite prie atpalaiduojančio kvėpavimo, kai įkvepiama per nosį, ir įkvėpę per burną tarkite žodį „Ramu“, stengdamiesi kiek įmanoma labiau atpalaiduoti kūną. Tuomet, pasitelkę vaizduotę, įkvėp­kite vis­ką, kas yra gero, pa­vyzdžiui, gerumą, meilę ar rū­pestį, ir iškvėpkite visą negaty­vą: nerimą, kaltę, gėdą, liūdesį, pyk­tį“, – pataria specialistė. 

Anot jos, ši praktika yra itin efektyvi ir padeda priimti gyvenimiškas situacijas, susitvarkyti su kylan­čiomis mintimis bei emocijomis. 

Be to, ji primena, kad fizinis aktyvumas, sveika ir subalansuota mityba, kofeino kiekio reguliavimas, alkoholio atsisakymas, tinkamas miego bei poilsio režimas taip pat padeda išlaikyti ir stiprinti gerą psichinę bei emocinę sveikatą. 

Prieinamos pagalbos galimybės – įvairios 

Jei matote, kad jūsų psichinė ir emocinė būsena negerėja, tačiau vis dar nedrįstate kreiptis pagalbos, rekomenduojama pirmąjį žingsnį žengti, paskambinant psichologinės pagalbos telefono linija ir anonimiškai pasikalbant su konsultantu, apie tai, kas kelia nerimą, stresą ar kitus ne itin malonius pojūčius. Toks pokalbis gali būti itin svarbus ir padrąsinantis jus žengti tolimesnius žingsnius emocinės gerovės link. 

Pagrindinė emocinės paramos linija – 1809. Visą pagalbos linijų sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/.

„Pagalba sau“ interneto svetainėje bei mobiliojoje programėlėje taip pat gausu informacijos apie psichologinius sutrikimus, savęs ir savo emocijų pažinimą, galima atlikti geros savijautos testą, pagalbos žemėlapyje rasti visas šalies psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, susipažinti su rekomen­dacijomis gyventojams, specia­listams bei organizacijoms ar teisiniais apribojimais turintiems psichikos sveikatos sutrikimų. 

Taip pat svarbu žinoti, jog kiekvienas pilietis, užsiregist­ravęs psichikos sveikatos cent­ruose arba visuomenės sveikatos biure, gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas ir tam nėra reikalingas gydytojo siuntimas. 

Jeigu būtina pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, galima kreiptis į psichiatrą psichikos sveikatos centre, kur bus įvertinta psichikos būk­lė bei skiriamas reikiamas gydymas.

Patiriantiems artimo žmogaus smurtą nemokamą ir konfidencialią pagalbą siūlo specia­lizuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) (www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/).  

Išgyvenantiems krizę ar esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei ir reikalinga skubi pagalba, reikėtų skambinti 112. Tuomet žmogus bus pristatytas į priėmimo-skubios pagalbos skyrių ir jam suteikta būtinoji pagalba.

Rekomendacijos savipagalbos įgūdžiams lavinti

Norintiems daugiau sužinoti apie savipagalbą, sąmoningumą bei psichikos sveikatą patariama parsisiųsti ir naudotis internetinėmis programėlėmis  „Ramu“ bei „Pauzė“. 

„Ramu“ yra pirmoji Lietuvoje nemokama interaktyvi programėlė, skirta panikos atakas patiriantiems žmonėms. Joje galima sužinoti, kaip greičiau ir efektyviau sustabdyti panikos ataką, suprasti, kaip ji susiformuoja ir kaip tai susiję su kūnu bei psichika, mokytis naujų nusiraminimo bei atsipalaidavimo įgūdžių. 

Programėlėje „Pauzė“ galima rasti daug naudingos informacijos apie sąmoningumą ir jo poveikį gyvenimo kokybei, gebėjimą susikoncentruoti, atsipalaiduoti bei suprasti ir priimti savo emocijas. 

Piliečiai raginami pasinaudo­ti visomis psichikos sveikatos gerinimo galimybėmis, nedelsti kreiptis pagalbos. 

Svarbiausia yra įsisąmoninti, jog kartais net ir vienas pokalbis gali padėti pasijusti geriau, sužadinti pasitikėjimą, viltį, paskatinti spręsti problemas ar tiesiog priminti, kad jūs niekada nesate vienas.