„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Miškus reikia ne tik sodinti, bet ir prižiūrėti

Nenašias, sunkiai įdirbamas žemes turintys ūkininkai, pasinaudoję parama, gali jas apželdinti mišku. Antrojo etapo paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miš­ko veisimas“ priimamos iki lapkričio 16 d. Iš viso šiam laikotarpiui skirta 9 283 964 eurai. Kaip ir anksčiau, pa­raiškos teikiamos tik elektroniniu būdu, naudojantis Žemės ūkio ministerijos informacinės sistemos (ŽŪMIS) portalo internetine prieiga adresu: https://zumis.lt.

Išeitis turintiems nenašias žemes

Šia KPP parama Akmenės rajone, Ventoje gyvenantis ūki­ninkas, auginantis šaltalankius ir laikantis nemažai bičių, Aleksandras Deimontas pasinaudojo nebe pirmą kartą. Pirmą sykį prieš keliolika metų mišku jis apželdino 2 hektarus Šiaulių rajone. 

„Ir teisingai padariau. Žemė ten yra prasta, siūliau išsinuomoti tai vienam, tai kitam ūki­ninkui – niekas nenorėjo. Pa­galvojau, na, kur aš pats ten plaksiuosi taip toli nuo namų, ar nusipelniau tiek vargti. Ma­žeikių urėdijoje esu dirbęs eiguliu, miškai man visa­da buvo ir yra prie širdies, pamaniau, tegul žaliuoja, apylinkes puošia“, – teigė jis. 

O pagal KPP gavęs beveik 8 tūkst. Eur išmoką, Alek­sandras 4 hektarus miško pasisodino arčiau namų, Šiau­dinės kaime. Šiame jo miške vyrauja beržai, ant kalniuko stiepiasi viena kita eglė. Jei kokią neplanuoto medžio sėk­lą vėjai ir atneš – tebūnie. 

Anot pašnekovo, nebūna taip, kad apsodinai plotą mišku ir nuėjai, ir ramiai sau gyveni. Miškus būtina nuolat prižiūrėti – valy­ti, šviesinti: juk ir žolė per daug užželia, ir žvėrys „iškadų“ pri­daro. 

Įkainiai padidinti

Šių metų liepą buvo patvirtinti didesni įkainiai už įveisto miško plotą, atsižvelgiant į medžių rūšis, taip pat patvirtintos didesnės kasmetinės išmokos už miško priežiūrą, apsaugą bei ugdymą. Miško veisimo išmokų dydžiai (taikytinos sumos ir paramos normos) taikomi 2020 (ir vėlesniais) metais pateiktoms paramos paraiškoms. Įveisto miško priežiū­ros, apsaugos ir ugdymo išmokų dydžiai (taikytinos sumos ir paramos normos) taikomi už 2020 (ir vėlesnius) metus mokamoms kasmetinėms kom­pensacinėms išmokoms, nepriklausomai nuo paramos paraiškos pateikimo ir miško įveisimo datos. Teikti paraiškas gali juridiniai ir ne jaunesni kaip 18 m. fiziniai asmenys, jeigu žemė, kurią ketina apželdinti mišku, jiems priklauso nuosavybės teise. Taip pat paramos gali prašyti savivaldybės, kurios tokią žemę valdo patikėjimo teise. 

Remiamas miško veisimas (mokama vienkartinė kompen­sacinė išmoka), įveisto miš­ko priežiūra, apsauga ir ugdymas (12 m. mokama kasmetinė kompensacinė išmoka). Taip pat įveistam, bet ekstremaliojo įvykio pirmaisiais želdinių ir (arba) žėlinių augimo metais pažeistam miškui atsodinti teikiama įveisiamo miško išmokos dalis, proporcinga atsodinamų sodmenų kiekiui.

Parama neteikiama, jei sodinami trumpos rotacijos želdiniai (kirtimų rotacijos trukmė – iki 15 m.), kalėdinės eglutės ir greitai augančių rūšių medžiai, skirti energijai gaminti. Žel­di­nant greitai augančias medžių rūšis, kurių laikotarpis tarp dviejų kirtimų yra nuo 15 iki 20 m., parama teikiama tik jų įveisimo išlaidoms kompensuoti. Miško priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmokos nemokamos. Savaime mišku apaugusioje žemėje, kai jos papildomai želdinti nereikia, miško įvei­simo išmoka nemokama, o miško priežiūros, apsaugos bei ugdymo išmoka mokama, jeigu žėlinių vidutinis amžius – iki 5 m.

Kiek balų ir už ką

Miško veisimo projektai vertinami, skiriant balus už atitiktį veiklos srities „Miško veisimas“ įgyvendinimo taisyklėse nustatytiems atrankos kriterijams. Privalomas mažiausias paraiškų atrankos balų skaičius yra 30. Šio balų skaičiaus nesurinkusios paraiškos atmetamos. 

Visi su paramos paraiška pateikti miško želdinimo ir žėlimo projektai skirti tik miško žėliniais apaugusio ploto priežiūrai, apsaugai bei ugdymui ir (arba) miškui veisti miško žėliniais apaugančiame plote, kuriame reikalingas tik papildomas želdinimas (kai miško žėliniai sklype sudaro 50 proc. ir daugiau reikalingo tankio, vadovaujantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimais), – skiriama 20 balų; daugiau kaip 50 proc. ploto, kuriame veisiamas miškas, priskiriama prie vietovių, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, – 15 balų; miškas veisiamas žemėje, kurios bent vieno sklypo našumas yra iki 32 balų imtinai, – 15 balų; visi su paramos paraiška pateikti miško želdinimo ir žėlimo projektai suprojektuoti taip, kad beržai, pušys, eglės ar juodalksniai arba jų kombinacija želdinių sudėtyje sudaro daugiau kaip 80 proc., – taip pat 15 balų; miškas veisiamas savivaldybės teritorijoje, kurios miškingumas yra iki 33,3 proc., – 10 balų.

Jeigu pareiškėjas, veisiantis mišką jam (arba ir bendraturčiams) nuosavybės teise priklausančioje žemėje, yra fizinis asmuo – 15 balų, jeigu juridinis asmuo – 10 balų. 

Jeigu veisiamas miškas ribojasi su esamu mišku arba su veisiamu mišku, už kurį skirta parama ir kuriame laikomasi numatytų įsipareigo­ji­mų pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m.

programos pla­no priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ ar Lie­tu­vos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, „Pirmas ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ arba Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „In­ves­ticijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ – skiriami 5 balai.

Jeigu pareiškėjas yra miško savininkų asociacijos arba miško kooperatyvo narys – taip pat 5 balai.

Dariaus ŠYPALIO nuotr.

Pažink, atrask ir keliauk!

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus 2019–2020 m. finansavimui pa­­rengė ir Lietuvos kultūros tarybai pateikė 4 projektines paraiškas, ku­rios gavo finansavimą. Projektai susiję su naujausiomis technologijomis ir inovatyvumu, kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių iš­sau­go­jimu (knygos leidyba) bei restauravimu. Norime skaitytojus pla­čiau su­pažindinti su dviem muziejaus projektais. 

Vienas iš pirmųjų, kuris tęsiasi jau antrus metus (tęstinis projektas) ir bu­vo antrą kartą finansuotas – tai „Vir­tualus Ši­lalės gidas: kul­tū­ra ir istorija“. Vir­tualus gidas susideda iš 360 laips­nių panora­mi­nių nuot­rau­kų, kurių viena dalis yra daryta iš paukščio skrydžio. Šių nuotraukų pagalba gali­me aplankyti žymiausius Ši­la­lės krašto objektus, tokius kaip Dio­­­ni­-

zo Poš­kos Baub­lių muziejus, Šilalės Šv. Pran­­ciš­­kaus Asy­žiečio bažnyčia, Kal­tinėnų dvasingumo parkas ir Tau­tos prisikė­limo kryžius, „užlipti“ ant Ru­bi­navo, Medvėgalio, Pagrybio piliakalnių bei pa­ma­tyti kitus Šilalės krašto lankytinus objektus.

Šiuo metu gidas talpina 15 panoraminių nuotraukų iš oro ir 36 – nuo žemės. Virtualų Šilalės karšto gidą galite aplankyti ir būdami namie, adresu https://www.gidas360.lt/hmd/silalemuseum/custom/. Tikimės, kad projektas sudomins ne tik mūsų kraštiečius, bet ir svečius iš kitų šalių, kadangi projekto aprašai pateikiami ang­lų ir vokiečių kalbomis. Projektas vyko nuo balandžio iki spa­lio mėnesio.

Kitas iš finansuotų projektų – „No­ri pažinti ir atrasti? Keliauk!“ Įgy­ven­dinant jį, įsigytos interaktyvios grindys, kurios talpina apie 40 interaktyvių užsiėmimų bei žaidimų, skirtų vaikams. Interaktyvios grindys pasižymi savybėmis, kuriomis vaikai/mokiniai naudojasi formuodami požiūrį, mokydamiesi bei gilindami savo žinias ir įgūdžius. Interaktyvių grindų naudojimas suteikia galimybę mokytis žaidžiant. Darbas su interaktyviomis grindimis yra priedas teikiant informaciją iš skirtingų media šaltinių. Tai daugiafunkcė mokomoji priemonė, kuri pajungia didelę dalį mokinių veiklų: suvokiamąsias, intelektines ir motorines.

Šalia visų šių užsiėmimų buvo sukurta ir edukacinė programa „Šilalės krašto piliakalnių slėpiniai“, kurios metu vaikai/mokiniai galės susipažinti su Ši­lalės krašto piliakalniais. Projekto įgy­vendinimo laikotarpis – nuo vasario iki lapkričio mėnesio.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, įgyvendindamas projektus, siekia padidinti paslaugų įvairovę, prieinamumą bei kokybę ir laukia visų, kurie nori pažinti ar prisiminti Šilalės krašto istoriją bei kitaip keliauti po Šilalės kraštą.

Projektus iš dalies finansuoja:

Koronavirusas rajone plinta

Per rugsėjį Šilalės rajone buvo užfiksuoti vos keli nauji koronaviruso atvejai, specia­listai džiaugėsi, kad realiai sirgo tik du asmenys. Tačiau, vėstant orams, džiaugsmas blėsta: vien per keturias šios savaitės dienas gauti net penki pranešimai apie užsikrėtimą pavojingu virusu.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

Iš Pietų Amerikos aukštikalnių kilusios alpakos pritapo Gūbriuose

Dažnai sakoma: jei devyni amatai – dešimtas badas. Ta­čiau Traksėdžio seniūnijoje, pačiame Gūb­rių kai­mo pa­kraš­tyje gyvenantys bei ūki­nin­­kau­jan­tys Adolfina ir Stanis­lovas Neimantai tam ka­te­goriškai prieštarauja. Že­mės jiedu turi ne tiek ir daug – apie 20 hektarų, dalį paskyrė pievoms bei ganykloms, nes iki šiol vis dar laiko keturias karves, pieną parduoda supirkėjams. Sė­ja žiemkenčių ir vasarojaus. Grū­dų neparduoda, nes juos sušeria savo augintiniams, kuriuos visus krūvon sudėjus keli šimtai gautųsi.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

Prezidentas: bendra susisiekimo sistema regione – progresyvus pokytis

Tauragės apskrityje lankantis Prezidentui Gitanui Nausėdai, Jurbarko, Tau­ragės ir Šilalės rajonų bei Pagėgių savivaldybių merai pasirašė susitarimą dėl bend­ros viešojo transporto sistemos kūrimo. Taip savivaldybės įsipareigojo gerinti viešųjų pas­laugų prieinamumą bei įdiegti bendrą maršrutų planavimo sistemą ir bendrą elektroninį bilietą. Tuo tikslu kitais metais planuojama įsteigti ir visų savivaldybių viešąją įstaigą.

„Šilalės artojo“ inform.

LR Prezidento kanceliarijos/Roberto DAČKAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

 

Kuras pigesnis, kompensacijos taip pat mažesnės

Prasidėjus naujam šildymo sezonui, nuo spalio 1 d. jau galima kreiptis į savivaldybę kompensacijų už įsigytą kie­tąjį kurą. Tokia parama priklauso mažas pajamas gau­nančioms šeimoms ir vienišiems asmenims, nenaudojantiems centralizuotai gaminamos šilumos energijos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81

Tiesa ir pagarba žmogui – patriotizmo sąjungininkas

„Brandi tauta, nebijanti savo istorijos, privalo įamžinti tuos savo žmones, kurie gyveno, norėjo gyventi ir tam gyvenimui turėjo teisę“, – neabejoja signataras Jurgis Jurgelis.

Tuo, kad nekaltų aukų atminimas leistų atviriau žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje, neabejoja ir nekaltai žuvusių aukų likę gyvi artimieji.

Tuo tiki ir Janina Lebrikienė, kurios vyro Jurgio šeima taip pat nukentėjo pokariu. 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas ir Rozalija Lebrikai, jų sūnūs: ūkininkas Jonas, eigulys Kazimieras, marti Aleksandra. Gyvą paliko tik Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Rimutį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes buvo ištremta į Vorkutą, jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) pripažino, jog Lebrikų šeima pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“. Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal LGGRTC tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti tai, jog jie buvo naujakuriai. Tai, kad šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo. Tuomet viešai pripažinta, kad šio centro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais. Be kaltės kalti...

Tačiau Lebrikų artimieji pasirinko ne keršto kelią – prieš kurį laiką kaime, kur visa tai įvyko, pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. O spalio 17 d. Vaičių kaime, prie koplyčios, buvo atidengtas informacinis stendas, nusakantis pokario laikotarpio tragizmą mūsų istorijoje, atminimo vietą pašventino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas kun. Saulius Katkus, buvo aukojamos Šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms pokario aukoms atminti.

„Šilalės artojo“ inform.

A. AMBROZOS nuotr.

Ne kerštui, o atminimui...

Atmindami visus nekaltai žuvusiuosius, mes atkuriame istorinį teisingumą ir puo­se­lėjame žmogiškąsias vertybes. Tačiau, norėdami tai padaryti, privalome žinoti tie­są tokią, kokia ji buvo iš tiesų. 1944 m. į Lietuvą grįžus komunistinei valdžiai, kilo spontaniškas, beveik dešimt metų (1944–1953 m.) trukęs antisovietinis partizaninis pa­sipriešinimas. Deja, partizaniniame kare Lietuvoje nuo pogrindžio dalyvių nukentėjo arba buvo nužudyta ir tūkstančiai niekuo nekaltų civilių gyventojų – moterų, vyrų ir net vaikų. Kol kas niekas nesuskaičiavo, kiek tokių šeimų buvo Lietuvoje, ta­čiau jų, deja, yra daugiau, nei šiandien viešai norima pripažinti... 

Kai kurie partizanai ar net būriai, atitrūkę nuo štabų, užsiiminėjo ginkluotais plėšimais (banditizmu). Formaliai jie bu­vo partizanai, tačiau iš esmės – plėšikai, kai kurie sulaukė ka­ro lauko teismo. Vienas žymiau­sių ir autoritetingiausių partizanų vadų pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis viename savo įsakyme konstatavo, kad į „žaliukų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lie­tuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai, naudodamiesi ginklu, skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus“.

Mes gerbiame kritusius partizanus, žuvusiuosius nuo sovietų represijų, tačiau paprastas žmogiškumas, istorinis teisingumas reikalauja atminti ir pogrindžio dalyvių nekaltai nužudytus žmones bei atjausti likusius gyvus jų artimuosius. Tarp tokių nekaltai nužudytų, žiauriai nukankintų aukų buvo ir Lebrikų šeima iš Vaičių kaimo. Toje vietoje, kur įvyko kruvina egzekucija, dabar pastatyta koplyčia būtent tokioms nekaltoms aukoms atminti. 

Lebrikų šeima, kaip ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“: 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas Lebrikas (70 m.) ir Rozalija Lebrikienė (67 m.), jų sūnūs: ūkininkas Jonas Lebrikas (30 m.), eigulys Kazimieras Lebrikas (40 m.), marti Aleksandra Lebrikienė (25 m.), tuo metu buvusi septintą mėnesį nėščia. Kraujo klane prie lavonų gyvą paliko tik nužudytųjų Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Ri­mu­tį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Visą savaitę po žudynių vaikas negalėjo kalbėti. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes prieš metus buvo ištremta į Vorkutą dėl to, kad jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.

Iš sodybos buvo išvežtas visas užgyventas turtas, neliko net kuo aprengti žuvusiųjų laidotuvėms. Pagal nustatytus faktus bei liudijimus, turtas buvo išgabentas keturiais vežimais, išvesti visi gyvuliai ir ark­liai...

Našlaičiais liko Jono bei Alek­sandros mažamečiai vaikai: jau­nėlis metukų Jurgis, ket­verių Stasys ir penkerių Jonas. Jie buvo palikti vieni sodyboje, kai tėvus į speigą nuogus, basus, surištus spygliuota viela, banditų būrys išvedė mirti...

Liko našlaičiais ir keturi K. Leb­riko vaikai: aštuonerių Irena, septynerių Zenaida, penkerių Van­da bei trimetis Kazimieras.

Dabar jau nustatyta, kad ma­no šeimą Kęstučio apygardos Aušros rinktinės būrio vado Fridricho Gaupčio-Vytauto įsakymu nužudė grupė partizanų, yra žinomi jų vardai, pavardės bei slapyvardžiai. Atkūrus Nepriklausomybę, kai kuriems iš jų dėl informacijos nebuvimo po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio statusas. Ši klaida turėtų būti ištaisyta – partizanais jie buvo iki nusikaltimo, po jo tapo šio garbingo vardo nevertais nusikaltėliais.

Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti būtent tai, jog buvo naujakuriai. Tai, jog šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta. Po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo viešai pripažinta, kad šio cent­ro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais... Be kaltės kalti...

Nužudytų artimųjų širdyje visada liks kraujuojanti žaizda, jie nejaučia ir niekada nejaus pagarbos tiems, kurių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju. Kas jie buvo? Vieni – besislapstantys žydšaudžiai, kiti – jauni kaimo vyrai, nenorintys tarnauti sovietų armijoje...

Tačiau tai nereiškia, jog tokie faktai paneigia žygdarbį tų, kurie buvo tikri patriotai, kurie guldė galvas iš meilės Lietuvai ir vardan jos Laisvės. Todėl šviesaus jų atminimo negali temdyti partizanų veik­la prisidengusių ir nekaltų žmonių krauju susitepusių as­menų šešėlis...

Tuo žiauraus pokario  laikotarpiu žmonės gyveno nuola­tinėje baimėje, kai kiekvienas pabeldimas į duris galėjo reikšti mirtį. Tiems, kurie gyveno prie miško, teko pabend­rauti ir su partizanais, ir su stribais, ir vieni, ir kiti liepdavo atiduoti maistą, drabužius. Dauguma kaimo gyventojų nedalyvavo politikoje, nebuvo jokie kolaborantai, paprastų kaimo artojėlių vienintelis siekis buvo išlikti gyviems ir išmaitinti savo šeimas.

Seimui 1997 m. priėmus įs­ta­tymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų teisinio statuso, nuken­tėjusiais pripažinti tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių rep­resinių struktūrų aukos. Par­ti­zaninio pasipriešinimo laikotarpio beprasmės nekaltų civilių gyventojų aukos visiškai pa­mirštos. Mūsų valdžios vyrai atsiprašinėja visų tautybių piliečių, nukentėjusių nuo lietuvių dalyvavimo represiniuose veiksmuose, tačiau nesiryžta parodyti atjautos partizaninio karo metu nužudytiems niekuo nekaltiems žmonėms, neišreiškia užuojautos jų artimiesiems. Gal tai drąsos stoka pažvelgti nemaloniai tiesai į akis ir pripažinti, jog tarp Ne­pri­klausomybės kovų dalyvių, deja, buvo ir niekšų, vedamų ne patriotinių, o savanaudiškų tikslų, kuriuos reikėtų priskirti prie karo nusikaltėlių? Tačiau faktų neigimas žeidžia aukų artimuosius, skaldo tautą ir žlugdo pasitikėjimą valstybe. 

Viename savo straipsnyje sig­nataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis rašė: „Mūsų valstybė pagrįstai pripažįsta partizaninį pasipriešinimą kaip teisėtą ir didvyrišką pasipriešinimą okupacijai. Tad valstybei belieka pripažinti ir to pasipriešinimo netektis: beprasmes nekaltų civilių gyventojų aukas. Nuo to tautos patrio­tinė dvasia nenukentės. Tiesa ir pagarba žmogui – gyvam ir žuvusiam – yra patriotizmo sąjungininkas, o ne patriotizmo priešas. Taip būtų išreikšta ir užuojauta žuvusiųjų (nužudytųjų) artimiesiems, kurie dar gyvi, kurie gyvena su širdgėla ir su širdgėla miršta. Kai visi iškeliaus į Anapilį, užuojauta nebebus reikalinga“.

Su šitais teiginiais, manau, sutiktų didžioji dauguma Lie­tuvos žmonių. Pripažinti klaidas reikia drąsos, ir tai verta pagarbos.

Mano vyras, J. Lebriko jauniausias sūnus, jau amžiną atilsį Jurgis, visą gyvenimą ilgėjosi tėvų, gyveno su skausmu širdyje ir ieškojo atsakymo, kas ir už ką išžudė dvi šeimas, kas yra tie, kurie paliko vaikus našlaičiais, atėmė vaikystę ir suluošino gyvenimą. Jis pasirinko ne keršto kelią – kaime, kur visa tai įvyko, savo pastangomis ir lėšomis pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. Labai norėtųsi, kad jų atminimas leistų atvirai žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje. 

* * *

Spalio 17 d., 11 val., Vaičių kaime, prie J. Lebriko staty­tos koplyčios, bus atidengtas in­for­macinis sten­das, nusakantis pokario lai­ko­tarpio tragizmą mū­sų is­torijoje, vyks atminimo vie­­tos pašventinimas.

12 val. Šilalės bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms poka­rio aukoms atminti. Ma­lo­niai kviečiame pri­sijungti bend­rai maldai.

Janina LEBRIKIENĖ

Nuotr. iš šeimos archyvo

Bažnyčia dega meilės, maldos galybe

Rugsėjo pabaigoje Pajūrio Švč. Trejybės baž­ny­­­čia šventė Šv. Kryžiaus iš­aukš­tinimo atlaidus bei Pajūrio Švč. Tre­jy­bės bažnyčios 190 metų ju­bi­liejų. Po šv. Mišių visi rinkosi į šalia baž­ny­čios esantį parkelį, kur šventė pra­sidėjo brigados generolo Motiejaus Pe­čiu­lionio artilerijos bataliono sal­vėmis iš istorinio pa­būklo. 

Pajūrio bažnyčios is­to­ri­ją pristatė Danutė Da­­nai­tienė. 

„Pirmoji medinė bažnyčia, kurioje meldėsi mū­­sų protėviai, buvo pa­statyta prieš 240 m., o dabartinei mūrinei šiemet sukanka 190 m. Bažnyčios archyviniai do­ku­mentai byloja, kad Juo­zapas Va­­­lavičius savo dvare Pa­­jūryje pirmą me­di­nę bažnyčią pastatė 1780-ai­siais. Tais pa­čiais metais ją pašventino Ši­la­lės klebonas kun. Juo­zapas Ged­vi­la. 1839 m. vi­zitacijos do­ku­men­tuo­se nurodoma, jog mūrinė  bažnyčia pastatyta 1830 m. My­kolo Va­lavičiaus lėšo­mis bei rūpesčiu. Ji išsiskyrė iš Pajūrio peizažo, nes yra aukščiausias mies­telio pastatas.

Kunigas iš dva­ro savininko gaudavo sutartą algą. Varpinės dar nebuvo, mažas varpas ka­bėjo kupole. Ku­nigo gy­venamasis namas buvo molinis. Dar bu­vo svirnelis iš rąstų, tvarteliai ir darži­nė. Kun. Pranciškus Kaupavičius jokio bažnyčios turto neturėjo, jis kunigavo septynerius metus.

Dokumentuose pažymima, kad nuo 1847-ųjų bažnyčia prižiūrima pavyz­din­­­gai. Pajūrio dvaro savininko generolo Povs­tanskio bažnyčia, kunigo gyvenamasis namas, visi ūkiniai pasta­tai buvo geros būklės, nes tuo rūpi­nosi dvaro valdyba. Altoriai buvo perdaryti, paauksuo­ti, paveikslai restauruoti. Sutvarkyta šven­­toriaus tvora, iš plytų sumūryti vartai. Ku­nigui gyventi skirtas jau medinis na­mas. Mykolas And­riuškevičius pasirūpino kapinių apmū­rijimu.

Pajūrio dvaro savininkė Vanda Povs­tans­kienė dovanojo bažnyčiai 27 de­šim­­­tines žemės. 1912 m. įsteigta Pa­jūrio pa­rapija, bet oficialiai patvirtinta 1928-ai­siais.

Per pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia beveik nenukentėjo. Išstūmus rusus, vokiečių kareiviai apsigyveno klebo­ni­jos gale. Kunigu tada buvo Antanas Šiup­­­šins­kas. Vokiečiai iš Pajūrio bažny­čios paėmė vieną varpą, sveriantį du cent­nerius.

1919 m. birželį Pajūrį vizitavo vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris baž­­nyčią konsekravo Švč. Trejybės titu­lu.

1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, vokiečiai padegė Pajūrio miestelį, tačiau bažnyčia nenukentėjo. Karo metais klebonavo kun. Adomas Alminas, kuris pokaryje sovietinio saugumo bu­vo suimtas ir nubaustas 10 m. patai­sos darbų lageryje ir paleistas tik 1956 m.

Po karo sovietų valdžia atėmė baž­nyčios žemę, nacionalizavo kleboni­ją. 1947-aisiais Pajūrio klebonu paskirtas kun. Kle­men­sas Arlauskas, bet po dvejų metų jis buvo suimtas ir įkalintas, nes palaikė ryšius su pogrindžiu. Nuteistas 10 m. pataisos darbų lageryje, išleistas tik po 7 m. Pajūriškiai prisimena ir kleboną kun. Joną Rudzinską, o 1970-ųjų liepą paskirtas kun. Vladas Abromavičius. Jam mirus, nekrologe rašoma, kad per 13 m. jis atstatė kleboniją, suremontavo bažnyčios vidų ir išorę, sutvarkė šventorių. Kunigo praeitis – sunki: 1945-aisiais buvo suimtas ir atsidūrė pataisos darbų lageryje, nes tėvas buvo kariškis, o po 4 m. ištremtas į Jakutsko sritį, iš kur grįžo tik 1958-aisiais. Už tai, jog 1981-ųjų spalį Nijolė Sa­dūnaitė Pajūrio bažnyčioje kalbėjo su­­sirinkusiems žmonėms, religinių reikalų įgaliotinis Anilionis raš­tu įspėjo kun. V. Abromavičių, kad už tokį prasi­žengimą bažnyčia gali būti uždaryta.

Pa­jūryje dirbo ir klebonas kun. Al­binas Ar­na­šius, vienuolis kun. Vytautas Sadauskas, kunigai Jo­nas Bagins­kas, My­ko­las Petrauskas, An­ta­nas Ma­čius, dabar – Jonas Jucys. Visi jie stengėsi ir sten­giasi skleis­ti tikėjimą Pajūrio parapijoje“, – baigė bažnyčios istorijos pristatymą D. Danaitienė.

Po to sveikinimo žodžius tarė svečiai, Pajūrio miestelio bendruomenės nariai padovanojo bažnyčiai 100 pa­galvėlių, skirtų klūpėjimui, kurias pa­siuvo savanoriai Pajūrio miestelio bib­liotekoje. Nuostabų koncertą do­va­nojo kolektyvas „Menora“, Pa­jū­­­­rio Sta­nis­lovo Biržiškio gimnazijos mokslei­vės Gabi­ja Pakalniškytė, Ru­­gi­lė Dauk­šy­tė, Emi­lija Dikčiūtė ir Gab­rielė Dik­čiū­tė. Pras­mingą, saulėtą ir šil­tą šven­tę baigė Re­gi­mantas Šilinskas, gar­sus savo skra­balais bei dainomis visoje Lietuvoje. 

Po dešimties metų, kai minėsime mūsų bažnyčios 200 m. jubiliejų, tikimės, nebebus didelių suvaržymų ir galėsime švęsti be kaukių, su dar didesniu tikėjimu ir meile Dievui.

Ingrida SYMINAITĖ-PAULAUSKIENĖ

Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė 

Kaip spręsti ūkininkų ir vilkų konfliktus

Rugsėjo mėnesį baigėsi paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ teikimas. Tai – nauja KPP veiklos sritis, paraiškos šiemet renkamos antrą kartą. Vis tik norinčiųjų pasinaudoti parama netrūksta – preliminariais duomenimis, pateiktos 82 paraiškos. Gamtos apsaugos asociacijos (GAA) „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius džiaugiasi iniciatyva ūkininkų ir vilkų konf­liktus spręsti taikiai ir humaniškai. 

Skepticizmą įveiks parama

GAA „Baltijos vilkas“ tary­bos pirmininkas A. Lauri­na­vi­čius sako, kad džiaugiasi ūkininkams teikiama parama, ir viliasi, jog pareiškėjų ateityje daugės. 

„Bendra tendencija nėra pa­lanki – vyrauja skepticizmas, žmonės nepasitiki siūlomomis priemonėmis. Labai dažnai suklaidina medžiotojai, tei­giantys, kad nuo vilkų neapsaugos niekas. O kai paklausiame jų, kokias priemones išmėgino, sulaukiame tylos arba įvardijamos senosios priemonės, kurios net nė­­ra skirtos apsaugai nuo vilkų: trys elektrinio piemens vir­­velės iki kelių, neįtvirtinti tink­lai. Mūsų patirtis parodė ką kita. Išbandėme tinkamai įrengtus elektrinius aptvarus, tinklus – tai tikrai veikia. Konsultavome kitus: niekas nebenorėtų grįžti prie ankstesnių būdų. Manau, kad ir ūkininkai įsigis, įsirengs, išbandys bei patirs naudą. Gal­būt tada mūsų požiūris pa­mažu ims keistis“, – tikisi A. Lau­­ri­navičius. 

GAA „Baltijos vilkas“ nariai lanko ūkininkus, kurių gyvulius užpuolė arba bandė užpulti vilkai. A. Laurinavičius pasakoja, jog neretai susiduria su pykčiu ir noru atkeršyti.

„Ir tai visai suprantama – skaudu matyti užpultus savo gyvulius. Bet tai yra tik emocija. Stengiamės nuraminti, pasikalbėti, paaiškinti vilko elgseną: kad jo tokia prigim­tis, kad užpuolimas nėra kažkaip išskirtinai nukreiptas prieš konkretaus žmogaus gyvulius, teritoriją ir keršyti šiam žvėriui nereikia“, – pasakoja tarybos pirmininkas. 

Skaičiai nedideli

Kiekvienais metais Lietuvos ūkininkai patiria nuostolių dėl plėšrūnų. Ir nors dažnai kaltė tenka vilkams, ganyklose gyvu­lius puldinėja ir sulaukėję šunys. 

„Aišku, gyvulį užpuolė šuo ar vilkas – ūkininkui nuo to nė kiek ne lengviau. Tačiau apsaugos priemonės išsprendžia abi bėdas – saugo ir nuo vienų, ir nuo kitų. Realybė yra tokia, jog pagal auginamų gyvulių skaičių mūsų šalyje vilkų užpuolimai nesiekia nė procento. Skaičius tikrai nėra didelis, bet pavienių atvejų užtenka, kad būtų imamasi gąsdinimų ir kuriami apibendrinimai“, – sako A. Lau­ri­na­vičius. 

Vilkas, anot jo, yra retas, ekosistemai itin svarbus gyvūnas, reguliuojantis miško populiaciją, apsaugantis nuo ligų proveržių.

„Jeigu bus naudojamasi tinkamomis apsaugos priemonėmis, vilkas liks miške, kur ir turėtų būti, o ne šeimininkaus ūkininko laukuose. Mažiau vieni kitus pastebėsime, o jei ir pastebėsime, tai nebent pasi­grožėsime, kad mūsų gamta yra turtinga ir, svarbiausia, gy­va“, – sako pašnekovas. 

Ir smulkiems šeimos ūkiams

Kaip ir po pirmojo pavasarį vykusio kvietimo, šįkart paramos lėšų užteks visiems pareiškėjams. Jais gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir teisėtais pagrindais valdantys žemės sklypus, kuriuose numatoma įrengti apsaugos priemones. Beje, pakeitus priemonės veiklos srities įgyvendinimo taisykles, dėl paramos galėjo kreiptis ir smulkūs šeimos ūkiai. 

Šiam paraiškų teikimo etapui buvo skirta 475 747 eurai Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos biudžeto paramos lėšų. O bendra prašoma paramos suma sudaro 359 928 Eur. Didžiausia galima paramos suma vienam pareiškėjui – 5 tūkst. Eur. 

Pareiškėjams bus kompensuojamos išlaidos už gyvulių apsaugos nuo vilkų priemonių (vielinio elektrinio aptvaro ir (arba) jo dalių, juostinio elekt­rinio aptvaro ir (arba) jo dalių, tinklinio elektrinio aptvaro ir (arba) jo dalių, elektros tiekimo bei palaikymo įrenginio (-ių) ir (arba) jo (-ų) dalių) įsigijimą. 

Pareiškėjai įsipareigoja šias priemones įrengti, laikydamie­si vi­sų įgyvendinimo taisyklėse nu­matytų techninių reikalavimų bei rekomendacijų. Taip pat privalu užtikrinti, jog minėtos apsaugos priemonės tinkamai veiktų iki projekto kont­rolės laikotarpio pabaigos – t. y. penkerius metus po paskutinės paramos išmokėjimo dienos. 

Jeigu priemonės, kompensuojamos paramos lėšomis, yra sugadinamos, jas pareiškėjai turi atkurti savomis lėšomis ne mažesnės vertės ir techninių parametrų. 

Aktyviausi – uteniškiai

Parama pagal priemonės veiklos sritį teikiama toms investicijoms, kurios įgyvendinamos savivaldybėse, kuriose yra didelė tikimybė patirti vilkų daromą žalą ūkiniams gy­vūnams, t. y., kuriose vilkų ūkiniams gyvūnams daro­mos žalos atvejų fiksuota ne mažiau kaip penkis kartus per pen­kerius paskutinius metus. Į tokių savivaldybių sąrašą patenka Šilalės, Vil­ka­viš­kio, Klaipėdos, Aly­taus, Va­rė­nos, Rokiškio, Anykš­čių, Ignalinos, Bir­žų, Laz­di­jų, Kalvarijos, Kai­šia­dorių, Ku­­piškio, Uk­mer­gės, Trakų, Taura­gės, Elekt­rėnų, Mo­lėtų, Širvintų ir Prie­nų rajonai.

Tiesa, šiuo paraiškų teikimo etapu geografija išplėsta. Paraiškas teikti galėjo ir ūkininkai iš dar šešių šalies rajonų: Jurbarko, Kėdainių, Šal­čininkų, Telšių, Utenos, Za­rasų. 

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos specialistų duomeni­mis, pareiškėjai aktyviausi bu­­vo Utenos rajone. Čia iš vi­­so pateikta 10 paraiškų. Aš­­tuo­nias pateikė sklypų, esančių Šir­vin­tų r. sav., savininkai, septy­nias – Anykš­čių r. sav., po še­šias – Tel­šių ir Ignalinos r. sav., po pen­kias – Tauragės, Šilalės bei Klai­pėdos r. sav., po keturias – Prie­nų ir Alytaus r. sav., tris – Mo­lėtų r. sav., po dvi – Zarasų, Vil­kaviškio, Uk­mergės, Laz­di­jų, Kauno, Kal­varijos bei Kai­­šia­dorių r. sav., po vieną – Biržų, Ro­kiš­kio, Jurbarko, Elektrėnų ir Šal­či­nin­kų r. sav.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą