Sausio 27-oji yra tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Pasaulyje ji minima nuo 2005 m., kai Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją, smer­kian­čią diskriminaciją, prievartą religiniu ar etniniu pagrindu bei atmetančią Ho­lokausto neigimą. Šia rezoliucija sausio 27-oji paskelb­ta ir tarptautine Holokausto aukų atminimo diena, nes bū­tent šią dieną prieš 76-erius metus buvo išvaduota Auš­vico koncentracijos stovykla. 

Nacių koncentracijos stovyk­loje Aušvice, kelios minutės prieš žengiant į dujų kamerą, Vilma Grunvald rašo laišką vyrui: „Mano vieninteli, brangiausias, mes atskirti laukiame tamsos. Svarstėme galimybę pasislėpti, bet nusprendėme to nedaryti, nes tai būtų beprasmiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia ir mes laukiame, kol tai prasidės. Esu visiškai rami. Mano vieninteli ir brangiausias, nekaltink savęs dėl to, kas įvyko, tai buvo mūsų lemtis. Darėme tai, ką galėjome. Lik sveikas ir atmink mano žodžius, kad laikas užgydys žaizdas – jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis auksiniu mažuoju berniuku ir pernelyg nesugadink jo savo meile. Abu likite sveiki, mano brangiausieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Tebūnie jūsų gyvenimas pasakiškas, mes jau turime lipti į sunkvežimius. Į amžinybę, Vilma“. 

Šis laiškas yra saugomas Va­šingtono Holokausto mu­zie­juje, Jungtinėse Ameri­kos Vals­tijose.

Nacių koncentracijos sto­vyk­­loje Aušvice 1940–1945 m. bu­vo sunaikinta virš milijono atskirų, nepakartojamų pasaulių – daugiausiai žydų tautybės žmonių. Karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją, šalia Osvencimo miesto (vok. Aušvico), buvusiose kareivinė­se pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš įvairių kraštų, pradedant Oslu, baigiant Rodo sala, į Aušvicą vežami šimtai tūkstančių žmonių. Konclageryje atimami daik­­tai, apranga, bandoma ištrinti asmens vardą ir pavardę, vie­toj to išduodant dryžuotus skarmalus ir įspaudžiant tatuiruotę ant rankos. Formuojamas ištisas komp­­leksas: žmonės išnaudojami alinančiu darbu, kalinami, marinami badu, panaudojami makabriškų medicininių eksperimentų tikslais, nuodijami dujomis bei deginami kremato­riumuose. Tre­čiojo reicho ministras Otto Thierack sakė: „Mes privalome išlaisvinti vokiečių tautą nuo lenkų, rusų, žydų ir čigonų“... Į nepageidau­jamų gy­venti sąrašus pakliūna ir pasipriešinimo da­lyviai, Bib­li­jos tyrinėtojai, seksualinės ma­žu­mos bei daugybė kitų asme­nų. 1941 m. čia pirmą kartą su 600 lenkų kalinių išbandomos nuodingosios Zyk­lon B du­jos. Žmonės uždaroje patalpo­je miršta maždaug per 20 minučių. Vėliau įsisiūbavęs mirties fabrikas per dieną numarina apie 8000 žmonių. Dieną ir naktį rūksta krematoriumų kaminai...

Net 1944 m., jau po Antrojo fronto atidarymo, kuomet nacių Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė akivaizdus, egzekucijos nelėtėja. Po bandymų nutraukti ryšius su Hitleriu, Vengrijoje nuo valdžios nušalinus valstybės galvą Miklos Horthy, kuris iki tol priešinosi piliečių deportacijai iš šios šalies, apie 400 tūkstančių žy­dų vežami tiesiai į Aušvico – Bir­ke­nau dujų kameras...

Baigiantis karui ir sovietų kariuomenei artėjant prie Auš­vico, naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Pakeliui nemažai žmonių mirė, negalintys paeiti buvo nušauti sargybinių, todėl tas kalinių žygis buvo pavadintas Mirties žygiu.

Po karo praėjus nemažai metų, kai pradėjo silpti komunistinis sovietų sąjungos režimas, laisvėjo Lenkija, buvę kaliniai, o vėliau jų šeimos ėmė lankyti Aušvicą.

2005 m. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja paskelbė sausio 27-ąją tarptautine Ho­lo­kausto aukų atminimo diena. Minėjimo simboliu buvo pasirinktas Aušvico koncent­racijos stovyklos išlaisvinimas 1945 m. sausio 27-ąją. Šią da­tą mini daugelis demokratiš­kų valstybių visame pasaulyje. Per­nai tą dieną renginyje „We Remember“ („Mes prisimename“) Auš­vice dalyvavo net 120 valstybių vadovai.

Šiemet tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lie­tuvoje įvertinti kartu su Len­kijos ambasada organizuoja projektą „Apie tai, kas buvo pra­rasta“, skirtą tarptautinei Ho­­lo­kausto aukų atminimo die­nai paminėti. Jį sudaro šia te­­ma mokytojų vedamos pamokos mokiniams, kuriami pla­katai.

Istorija – gyvenimo mokyto­ja, tad, mokydamiesi iš šios praeities tragedijos, galime sukurti geresnę ateitį.

Arūnas MIKALAUSKAS, 

istorikas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sausio 27 d., minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia Lietuvos gyventojus prisidėti prie pa­saulinės akcijos „Mes prisimename” („We Remem­ber“) bei prisiminti sunaikintas Lietuvos miestų ir mies­telių žydų bend­ruomenes, išgyvenusius asmenis bei jų gelbėtojus. 

„Kasmet prisimename 6 mi­lijonų Europos žydų sunaikinimo tragediją. Kviečiame visus – valstybės vadovus, politikus, švietimo bendruomenę, visus Lietuvos žmones – tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse prisiminti tuos, kurie buvo nužudyti. Tai – bendra mūsų valstybės netektis“, – sako Lietuvos žydų (lit­vakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. 

Pasak jos, pasakyti „Mes prisimename“ ypač kviečiama jau­noji karta: „Kreipiamės į švie­timo bendruomenę – pasinau­dokite šios dienos suteikiama proga ir skirkite dėmesio jaunimo edukacijai apie Ho­lo­kausto aukų atminimą, organizuokite virtualius susitikimus su vyriausiais žydų bend­ruomenių nariais, menančiais šiuos baisius istorijos tarpsnius. Dar turime unikalią progą tiesiogiai pakalbėti su įvykių liudininkais“. 

Lietuvos žydų bendruomenė kviečia prisiminti ne tik aukas, bet ir gelbėtojus. Pasak F. Kukliansky, kalbėdami apie Holokausto siaubą, neturime pamiršti ir vilties žinios, kurią neša gelbėtojų istorijos: „Ši diena mums yra proga dar kartą padėkoti tiems drąsiems žmonėms, kurių daugelio jau nebėra gyvų, už drąsą ir žmogiškumą, parodytą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. O visuomenė žydų gelbėtojus turi prisiminti ir vertinti kaip tolerancijos, atjautos, drąsos pavyzdį“. 

Deja, iki šiol Lietuvoje nėra nei nacionalinio paminklo Ho­lokausto aukoms, nei pamink­lo, skirto žydų gelbėtojams: „Neturime vietos, kur galėtume uždegti atminimo žvakę už žmones, kurie, rizikuodami savo bei artimųjų gyvybėmis, liko ištikimi žmogiškumo vertybėms. Paminklas parodytų ir valstybės poziciją pagerbti bei įamžinti tuos asmenis, kurie net sudėtingiausiais laikotarpiais žmogaus gyvybę kelia aukščiau už baimės, neapykantos ir mirties šešėlius“. 

Prireikė ne vieno dešimtmečio, kol žydus gelbėję žmonės galėjo viešai papasakoti savo istorijas, o jų darbai buvo pripažinti bei įvertinti – visame pasaulyje žydų gelbėtojams su­teikiamas Pasaulio tautų tei­suolio vardas.

„Šiandien turime arti 900 Lie­tuvos piliečių, kurie yra apdovanoti garbingiau­siu Pa­sau­lio tautų teisuolių medaliu, tačiau gelbėtojų buvo daugiau. Tik po Nepri­klau­so­my­bės išgyvenę žydai ir jų vaikai galėjo pradėti ieškoti Lietuvoje gyvenusių savo gelbėtojų ir teikti liudijimus apie išgelbėtą gyvybę“, – sako Lietuvos žydų bend­ruomenės pirmininkė, pa­brėždama, kad dėl dešimt­me­čius vėlavusio pripažinimo proceso dalis išgelbėtų žy­dų taip ir nesulaukė galimybės sutikti savo gelbėtojų bei jiems padėkoti. 

Prisidėti prie akcijos „Mes prisimename” galima keliais bū­­dais: aplankant arčiausiai esančias žydų žudynių vietas ir pagerbiant nužudytuosius padedant simbolinį akmenuką; užrašius „Mes prisimename“ ant popieriaus lapo ir, nusifotografavus su šiuo ženklu pasidalijant savo nuotrauka socialiniuose tinkluose; prisijungiant prie pasaulinės atminimo akcijos savo socialinių tinklų profilyje užsidedant rėmelį „Mes prisimename“.

Michail SEGAL

Lietuvos žydų bendruomenės atstovas

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Ši­lalės sky­riaus duomenimis, per pirmuosius du šių metų de­šimtadienius koronavirusu užsikrėtė 74 rajono gyventojai. Toks palyginti nedidelis susirgusiųjų skaičius buvo fiksuojamas tik spalio mėnesį. Pamažu padėtis gerėja ir rajono ligoninėje: šią savaitę COVID-19 skyriuje gydomi devyni ligoniai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.6

Viešai kalbėti apie medikų sprendimus, kurie neretai nulemia žmogaus gyvenimą, ryžtasi nedaugelis. Paprastai apie galimas lemtingas gydytojų klaidas nutylima „dėl šventos ramybės“, nors artimuosius dar ilgai lydi ne tik skausmas dėl netekties, bet ir neapleidžia kaltės jausmas, jog galbūt ne viską padarė, kad staiga sunegalavu­siam šeimos nariui būtų suteikta tinkama pagalba. Tačiau papuolus į stresinę situaciją, visada norisi kliautis specialistais. Deja, atvejai, kai jais skaudžiai nusiviliama, ne tokie ir reti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.6

Mažuose miesteliuose ar kaimuose kiekvieno žmogaus gyvenimas aplinkiniams yra tarsi ant delno. Per visą Lietuvą nuvilnijęs šurmulys dėl Šilalės ligoninės direktoriaus Antano Damulio laidotuvių privertė sukrusti ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC), ir Policijos komisariato pareigūnus. Tačiau tokių laidotuvių pastaruoju metu buvo ne vienos, ir ne tik Šilalėje. Žmonės svarsto, kodėl gatvėje, pamatę kelis besikalbančius, pareigūnai tuoj pat paragina skirstytis, o didelių susibūrimų nepastebi.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.5

Prieš mėnesį Seime priimta Vyriausybės programa patvirtino Lietuvos žaliąjį kursą ir numatė principus, kurie žemdirbiams gali sukelti nemenką galvos skausmą. Naujoji valdžia planuoja taikyti žemės ūkiui taršos mokesčius, visiškai atsisakyti iškastinio kuro, panaikinti dyzelino akcizo lengvatas, 15 proc. sumažinti tręšimo mineralinėmis trąšomis normas, apriboti šiltnamio efektą sukeliančias ir klimato kaitai įtakos turinčias žemės ūkio veiklas. Ūkininkai nelinksmai juokauja, jog ateitis priklausys ekologiniams ūkiams, kuriuose vietoj galvijų galės „ganytis“ nebent saugomi paukšteliai...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.5

Baigėsi švenčių laikotar­pis. Tyliai, susikaupę ir su­si­gūžę sakėme virtualias kal­bas, deginome Laisvės lau­­žus, namuose žiebėme žva­­kutes, taip pagerbdami Sau­sio 13-osios aukas ir nu­ken­tė­ju­siuosius. Atrodo, iš­mokome ne išoriškai, bet vidumi jausti pagarbą, dė­kin­gumą, viltį. O čia dar ne­blogos žinios iš mūšio su koronavirusu fronto: už­kra­tas lyg ir traukiasi, lėtai ir ne­numaldomai grįžta į savo irštvą. 

Gamta, irgi tarsi susivokusi, kad niūrūs tamsūs orai slegia pandemijos skriaudžiamus žmogelius, ėmė ir atsiuntė mums keletą speiguotų dienų. Kaip vaikystėje: visur balta balta, nakčia tvoros poška, o rytas išaušta saulėtas, šviesus ir skaidrus. Bet, sakoma, viskas gražu, kas buvo jaunystėje...

Po tokių pasažų grįžkime į kasdienybę. Praėjusią savaitę tamsesne spalva ją nuspalvino korupcijos apraiškos gydymo įstaigose, kai galimybę pasiskiepyti gavo pašaliniai asmenys. Štai Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotyje medikams skirtomis vakcinomis paskiepytas ir šią stotį valdančios įmonės vadovas iš Vilniaus bei verslininko šeimos nariai.

Atsidarau Šilalės rajono ligoninės svetainę. Pirmajame pus­lapyje iššoka ligoninės krei­pimasis, raginantis užkirs­ti kelią korupcijai: „Ne­že­min­ki­te nei savo, nei gydytojų orumo neoficialiais mokėjimais ir dovanomis. Všį Šilalės rajono ligoninėje tai netoleruojama“. 

Bet ji ėmė ir paskiepijo buvusį ligoninės vadovą, vyriausiąjį gydytoją Antaną Levickį, kuris ligoninei vadovavo dar 1975–1988 m. ir šiuo metu joje nebedirba. Apie kitus be eilės paskiepytus asmenis pra­bilusi Šilalės rajono savivaldy­­bės valdžia šio be eilės gavusio asmens pavardę nutylėjo. Esą nieko apie tai neži­nojo. Šilalės rajono ligoninės laikinoji vadovė Jolanta Mili­šiūnienė tvirtino, jog protingi žmonės supras motyvus, kodėl paskiepytas buvęs ligoninės vadovas ir gydytojas.

Kas tai – ne korupcija?

Praėjus kelioms dienoms po skandalo, sukruto rajono meras Algirdas Meiženis, puo­lęs piktintis ir nusprendęs su­daryti darbo grupę. Pri­si­­me­nu lakų posakį, būdingą Vy­riau­sybės ir Seimo veik­lai: jeigu nori, kad problemos sprendimas būtų užvilkintas, sudaryk darbo grupę arba komisiją...

Žinoma, įvykiai Šilalėje tik sukūrė precedentą, kaip neatsakingai įvairių įstaigų vadovai bei savivaldos valdžia pradėjo vakcinavimo procesą. Jų deklaruojama korupcijos prevencija tėra skambus popierinis šūkis... O žmonės, ypač infekuotieji, su tokiu džiaugsmu sulaukę vakcinų, dabar skaudžiai nuvilti: tai juk lietuviška tikrovė. Jų neguodžia nei staiga ėmusio grūmoti Prezidento žodžiai, nei sveikatos apsaugos ministro grasinimai nubausti. Kaip dažnai rašoma policijos pranešimuo­se, vyksta tyrimas... Kol kas tik TS-LKD partija ėmėsi veiksmų: sustabdė papildomus asmenis į Šilalės ligoninei pateiktą skiepijamų žmonių sąrašą įtraukusios įmonės „Am­bu­­lansas“ Šilalės greitosios me­dicinos pagalbos stoties va­dovės Loretos Kal­ni­kai­tės na­rystę partijoje.

O vertėtų pasimokyti bent iš Če­kijos pavyzdžio. Televizijos ka­nalas ČT24 ketvirtadienį pra­nešė, kad savo darbuoto­jų skiepijimą be eilės organi­za­vęs valstybinio sveikatos instituto vadovas Pavelas Bže­zovs­kis buvo bemat atstatydin­tas. 

Pasimetimo ženklų negalima nepastebėti ir infekcijos plitimą kontroliuojančių įstaigų veikloje. Valdžia sustabdė vakcinos „Moderna“ pirkimą, nes ši kompanija padidino jos kainą, be to, buvo tvirtinama, kad jos patikimumas yra vienas mažiausių. Dabar gi generalinis „Modernos“ direktorius Stephanas Bancelis tvirtina, kad jos gamybos skiepai apsaugo ir nuo koronaviruso atmainų bei veikia dvejus metus. Ir štai mūsų sveikatos apsaugos ministro atstovė Aistė Šuksta praneša, jog „Modernos“ vakcina bus naudojama tolesniam prioriteti­nių grupių skiepijimui, nes jos gamintojai „BioNTech“ ir „Pfizer“ perpus sumažino pla­nuojamus artimiausiu me­tu pristatyti vakcinos kiekius. Pra­ėjo keletas dienų, ir Eu­­ro­pos Komisijos paraginta „Pfi­zer“ pasitaisė: užsakytų do­zių pristatymas bus užlaikytas ne mėnesį, o tik savaitę, tad bend­ras užsakytų vakcinų kiekis (3,1 mln.) nekis. 

Kol ministerijos klerkai pa­simetę, ir jų kovos su COVID-19 planas plūduriuoja lyg šapas vandens paviršiuje, lie­tu­viai pavydžiai stebi iš Euro­pos Sąjungos pasitraukusią Di­džią­ją Britaniją, kuri, nelaukdama Briuselio nurodymų, savo pagamintą vakciną naudoja pagal savo tvarką. Arba bendrijai nepriklausančią Norvegiją, kuriai „Pfizer“ vakcinos kiekiai buvo sumažinti tik 25 proc., nes ji ją perka tiesiai iš gamintojų. 

Jokiu būdu negalima tvirtinti, jog mūsų šalies kovoje su virusu įsivyravo visiškas chaosas. Tačiau dėl įvairių piktnaudžiavimų ir valdžios įstaigų pasimetimo atsiranda nepasitikėjimas ne tik skiepijimu, bet ir pačia mūsų valstybe. Ko tuomet verti šūkiai apie laisvę ir demokratiją, kuriuos skandavome Sausio 13-ąją? Ką atsakysime tiems, kurie tiek šalies viduje, tiek už jos ribų šūkauja, kad mūsų krauju iškovota Pergalė yra tik fikcija? Negriaukime patys šios Lais­vės pamatų.  

Česlovas IŠKAUSKAS 

Vilnius sausio viduryje...

„Šilališkis Juozas Lukminas keturias karš­čiausias dienas, kai sovietinė kariuomenė Vilniuje darė „tvarką“, buvo ten, žmonių pilnose gatvėse. Spausdiname jo pasakojimą.

– Į Vilnių organizuotai iš Šilalės išvažiavome sausio 10 d., kai per radiją iš Aukščiausiosios Tarybos nuskambėjo kvietimas padėti apginti Parlamentą. Tuomet Vilniaus centre jau buvo palyginti ramu, nes jedinstvininkų ketinimai šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą pasibaigė nesėk­mingai. Minios ir policininkų dėka jie buvo nustumti, išvyti. Parlamentas tęsė savo darbą, posėdžiai buvo transliuojami į aikštę, su žmonėmis kalbėjosi žurnalistai, dažnai išeidavo ir deputatai. Sklido dainos ir muzika. <...>

<...> Minioje buvo visokių žmonių. Vieni tiesiog provokavo, rodydami pernelyg didelį patriotiškumą, kiti nuoširdžiai siūlė savo paramą, nakvynę, čia pat, gatvėse, siūlė sumuštinių, karštos arbatos. Pagalvojau, kad mes, šilališkiai, nesame tokie susitelkę, kad daugeliui trūksta geranoriškumo, dažnai esame abejingi tam, kas aplink mus dedasi. Nepatiko, kad atvažiavę autobusu turėjome nedaug laiko, nes vairuotojas skubino namo. O juk ne į ekskursiją važiavome. Aš, paėmęs Šilalės herbą, pasilikau, kas galėjo, irgi pasiliko, kiti išvažiavo. Na, paskui vėl atvažiuodavo kitos grupės žmonių. Žinoma, ten jokių patogumų nebuvo. Kas prie laužo miegojo, kas tiesiog gatvėje. Bet juk ir ne tokius sunkumus lietuvis yra iškentęs... (1991 m. sausio 19 d., Nr. 5)

* * * 

Vilties nepaskandinsi kraujuje

Sausio 25 d., išreikšdama solidarumą su laisvės siekiančia Lat­vija ir kartu liūdėdama dėl kritusių jos sūnų, Lietuva vėl užsivilko gedulo rūbą. Solidarumo mitingai vyko visuose Respublikos miestuose ir miesteliuose.  Pagerbti žuvusiuosius Latvijoje prie rajono kultūros namų susirinko ir šilališkiai.

Jau daugiau nei dvi savaites netyla raudos, nedžiūsta ašaros, neatlėgsta skausmas dėl žuvusiųjų už Tėvynę. Dar nespėjome apraudoti pirmųjų aukų čia, Lietuvoje, kai išgirdome brolių latvių sielvartingą šauksmą: „Ir mūsų žemė jau laistoma nekaltų žmonių krauju!“ Taip, smurtas ir neapykanta nepripažįsta nei sienų, nei tautybės. Ir kulka skina kiekvieną, pasitaikiusį kelyje.

Ir vėl karstai, nuleistos vėliavos, juodi kaspinai. Vėl ašaros ir skausmas, vėl netektis ir klausimas: kodėl? (1991 m. sausio 30 d., Nr. 8)

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvo­je įvertinti kvietė Lietuvos švietimo įstaigas, valstybės institucijas, organizacijas bei visus geros valios žmones paminėti prieš 30 metų pasiektą pilietinę pergalę prieš ag­resorių ir prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“. Sau­sio 13-osios rytą 10 minučių languose uždegėme vienybės bei atminimo žvakutes. 

Tomis tragiškomis 1991 m. sausio dienomis, kuomet žuvo žmonės, Lietuva pademonst­ravo tvirtą valią, laisvės troškimą, o po mėnesio įvykęs referendumas įrodė, jog Nepriklausomybė yra 90,5 proc. krašto gyventojų tikslas. Prieš 30 metų buvome neįtikėtinai solidarūs ir kataklizmų metais pasirinkome vakarietišką kelią.

Iš sovietų sąjungos pusės imperialistinių jėgų panaudotas smurtas neturėtų stebinti – prieš daugiau nei šimtmetį, jos kūrimosi pradžioje, vienas iš pirmųjų sovietinės valdžios dek­retų buvo apie raudonąjį terorą. Kai ten kilo pilietinis karas tarp raudonųjų ir baltųjų, žmonių šaudymus vykdė abi pusės. Tačiau pastarieji vadovavosi teismais, o raudonieji tai darė be jokio teismo. 

Istorija rodo, jog blogiausios yra tos imperijos, kurios lozungu iškelia kokią nors tautos svajonę, pavyzdžiui, valdyti kitas tautas. Vieni pirmųjų globalizatorių, kaip žinia, romėnai, vadovaudamiesi lozungu „Armi et legismus“ (Ginklu ir įstatymu), žlugo. Po daugelio kitų – komunis­tinis, smurtu paremtas siekis globalizuoti pasaulį taip pat nepasiteisino. 1991-ųjų bandymai išlaikyti komunisti­nį režimą irgi nepavyko – jo nebepalaikė net dalis rusų, ku­rie rinkosi į tūkstantines demonstracijas Lietuvai palaikyti Maskvoje ir Peterburge. 

Tuometinis Lietuvos atsilaikymas buvo pergalė moraliniu bei kitais požiūriais. Pasak buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, tai buvo Kovo 11-osios tąsa, kuomet mūsų neprivertė atsisakyti Nepriklausomybės. Žuvusio laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Po­vilaičio sūnus Robertas sako, kad jam liks dvi Sausio 13-osios  pusės: viena – diena, kai neteko tėčio, antroji – kai Lietuva apgynė Laisvę.

Šiandien žengiame per 30-mečio slenkstį, turėdami tokias valstybingumo garantijas, kokių niekada neturėjome, esame stipriausių tarptautinių ekono­minių ir gynybinių organizacijų na­riai. Dažnas sutiks, jog tam tikromis prasmėmis gyvename perteklinį gyvenimą. 

Kaip žinia, demok­rati­nė valstybė yra autori­tetas. Kita vertus, galima nuo­monių įvairovė pas­ta­ruoju metu ro­do specifinį nepasiti­kėjimą. Tačiau nors dalis žmonių mano, kad nuo jų kažkas yra slepiama, netiki mokslo, ekonominiais pasiekimais, gerovės indeksu, tuo stebėtis galbūt nereikėtų, nes visuomenė niekur nėra vienalytė – tą pastaruoju metu parodė ir įvykiai demok­ratijos simboliu laikomose Jung­tinėse Amerikos Valstijose.

O ką mums reiškia Laisvė – kiek­vienas turime savo atsaky­mą.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorikas

Algimanto AMBROZOS nuotr.