„Ar žinote, kad pas mus dirbusi jūsų žemietė Viktorija Aleksenko statė nuostabius spektaklius, dirigavo vaikų bei suaugusiųjų chorams ir buvo labiausiai mokinių mylima mokytoja?“ – paklausė Vilhivkos mokyklos direktorė Svetlana Serikova, rodydama bombų apgriautą ir sudegusį jos pastatą.

„Ji buvo pedagogė iš didžiosios raidės. Bet kovo 8-ąją mirusi 86-erių V. Aleksenko buvo palaidota paskubomis ir slapta, nors taikos metu į jos laidotuves būtų suplūdęs visas kaimas, nes ją visi pažinojo ir gerbė, ji išauklėjo net tris mūsų gyventojų kartas“, – sakė direktorė.

S. Serikova liūdnai pasakojo, jog Vilhivkoje vyko labai aršios kovos, kaimelio gyventojai tūnojo rūsiuose, bijodami nubėgti net iki tualeto. Okupantai buvo nurodę mirusius žmones laidoti kiemuose, nes turbūt bijojo, kad, atėję į kapines kalvos viršuje, vietiniai pamatys priešo išsidėstymą ir apie tai informuos ukrainiečių karius...

Kai vienas jaunuolis nepaklausė draudimo ir su keliais draugais palaidojo nuo skeveldros žuvusią savo mamą, okupantai ėmė šaudyti, o nuo atskridusios kulkos žuvo du dvidešimtmečiai.

V. Aleksenko mirė praėjus kelioms dienoms po šios tragedijos, todėl nuspręsta ją palaidoti arčiau namų esančiose senose apleistose kapinėse.

„Žinau, kad suvyniotą į kilimą kūną karučiu nuvežė ir paskubomis, tarp bombardavimų, palaidojo keturi buvę jos auklėtiniai“, – tikino S. Serikova.

Direktorė parodė, kas liko iš kabineto, kur buvo laikomi teatro rūbai ir kuriame mėgo laiką leisti lietuvė mokytoja. Pusė antrame aukšte buvusio kabineto po sprogimo nugarmėjo į apačią, o teatro rūbai dabar išsibarstę ant griuvėsių, kedenami vėjo ir plaunami lietaus.

Pasivaikščiojimas po sugriautą mokyklą, kai po kojomis šnara apdegę vadovėliai, o aplink mėtosi apdegusios kėdės ir stalai, kėlė slegiantį įspūdį. Liūdnai atrodė ir lietuvės butas, kuriame visi langai išdužę, dalis balkono nukritusi...

Paskambinęs vienturtei V. Aleksenkos dukrai Tatjanai Marynič, per karą iš Odesos pabėgusiai į Jungtinę Karalystę, sužinojau, kad mergautinė jos mamos pavardė buvo Novasz. Į Donecko regioną kartu su tėvais ji atsikraustė vaikystėje iš Vilniaus, kur prieš antrąjį pasaulinį karą kelis metus mokėsi ir lankė baleto mokyklą.

Tėvas stalinizmo epochoje buvo suimtas ir kartu su žmona bei dukra ištremtas į Sibirą. Dėl šios priežasties T. Marynič mamai nebuvo leista studijuoti universitete humanitarinių mokslų, tad ji tapo matematike. Vėliau užsispyrusi moteris visgi įgijo rusų kalbos ir literatūros mokslų baigimo diplomą, nes jos aistra buvo knygos ir menas.

„Ji turėjo daugybę fantastiškų idėjų, net tapusi pensininke, keliolika metų dirbo mokykloje, įkūrė knygos mylėtojų klubą, statė spektaklius, subūrė chorą, įsteigė sienlaikraštį, vežė mokinius į spektaklius Charkive ir net į ekskursijas Lietuvoje“, – pasakojo pedagogė Ana, tapti mokytoja nusprendusi iš susižavėjimo V. Aleksenkos asmenybe.

„Mama neakcentavo savo tautybės, ji augo Vilniuje, žydo ir lenkės šeimoje, vėliau gyveno Ukrainoje ir Rusijoje. Tačiau apie Lietuvą visada kalbėjo su didele meile, gal todėl jie ir vadino ją lietuve“, – svarstė jos dukra T. Marynič.

Beje, ji teigė prašiusi mamą globojusios mokytojos nesakyti jai, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nes bijojo, jog tokia žinia ją gali sukrėsti.

„Ji taip ir nesuprato, kad esame okupuoti, nes klausa buvo visai nusilpusi, ji negirdėjo gatvėse griaudžiančių sprogimų“, – patvirtino ligonę globojusi pradinių klasių mokytoja Jekaterina Kravčenko.

Viktorija esą vien stebėjosi, kaip galėjo vasario mėnesį pradingti centrinis šildymas ir elektra, ir vis klausė, kada gedimai bus pašalinti...

Per okupaciją iš Vilhivkos, kur gyveno apie 2000 žmonių, pabėgo dauguma, kaime liko vos keliolika. Oficialiai skelbiama, jog kaimelio okupacija tęsėsi mėnesį, bet iš tikrųjų kovos vyko du mėnesius. Mat ukrainiečių išstumti okupantai įsitvirtino gyvenvietėse bei miškuose ir visą mėnesį siekė atsikovoti Vilhivką. Apie tai papasakojo J. Kravčenkos sutuoktinis Jurijus.

„Mes tikėjomės, kad karas greitai baigsis, galėsim perlaidoti ir tinkamai pagerbti V. Aleksenko, tačiau po jos mirties mūšiai tapo dar nuožmesni, kaime beliko vos keliolika žmonių“, – tikino vyriškis.

Jekaterina prisiminė, kaip po kojomis šaudė ant kalvos įsitaisęs snaiperis, o į kiemą atskridusi bomba sužeidė šunį vedžiojusį kaimyną. Ji paskambino gelbėtojams, bet šie atsakė, jog neatvyks, nes privažiavimas į Vilhivką yra užminuotas. Todėl teko patiems degtine plauti bičiulio žaizdą ir ją susiūti.

„Gyvenime nebuvau to dariusi, tačiau privalėjau susiūti paprasta adata ir siūlu, nes kitaip negalėjome sustabdyti kraujavimo“, – prisiminė pedagogė, žaizdą siuvusi pasišviečiant žvake, nes elektros nebuvo.

Vilhivka mano apsilankymo metu atrodė kaip išmirusi, nes gyventi grįžo vos keli šimtai žmonių. Dalis jų neturi kur apsistoti, nes namai yra sugriauti, tačiau dauguma bijo čia likti, kadangi baiminasi, jog okupantai gali grįžti.

„Kai karas baigsis, mes mylimą lietuvę mokytoją perlaidosime gražiai. Bet kol kas čia nesaugu ir visų galvos yra užimtos kitais rūpesčiais“, – sakė J. Kravčenko ir palinkėjo būti atsargiam karo zonoje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiemet brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione nuo­la­tinę privalomąją pra­dinę karo tarnybą (NPPKT) atlie­ka apie 200 vaikinų ir merginų iš visos Lietuvos ir net už­sie­nio. Tarp jų – ir šilališkiai, tačiau bataliono atstovai pastebi, jog karių iš Šilalės kaip niekada mažai.

Nors į batalionus šauktiniai su­sirinko rugpjūčio pabai­go­je, tik­­rais kariais tapo tik nuo rugsėjo vidurio, kai prisiekė tarnauti Tėvynei. Pasak bataliono civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyriausiojo specialisto Donato Bar­sio, priesaika nėra paprasti žodžiai, ji reiškia, kad civilis tampa kariu ir bus juo iki gyvenimo pabaigos. Ne veltui kariuomenėje tarnavusieji yra vadinami atsargos kariais.

Tarp šiųmetės NPPKT karių dau­guma tarnybą pasirinko sa­­vanoriškai, o merginos vi­sos be išimties yra savanorės. De­vy­­nio­lik­me­tė Ka­­milė Šid­laus­kai­tė iš Did­­­kie­mio ir aštuoniolik­metis Gab­rielius Ged­gaudas iš Kvė­­dar­nos sako, kad jiems tar­nyba Lie­tuvos kariuomenėje yra savaime suprantamas da­lykas.

„Mokykloje buvau šaulė, o po­ra metų vyresnis brolis jau ati­tarnavo Tauragės rajone esan­čiame batalione. Tad ir pati to norėjau, ir mano pasirin­kimą palaikė tėtis su mama“, – pasakojo mergina.

Kamilė Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijoje baigė 10 klasių ir sugalvojo studijas pratęsti Anglijoje. Kadangi puikiai sekėsi anglų kalba, nusprendė studijuoti verslą bei turizmą. 

„Praleidau ten pusantrų me­tų, bet supratau, kad tai – ne man: nepatiko nei pasirinkta studijų kryptis, nei svetima ša­lis, nei kitokia kultūra. Ta­čiau į Lietuvą grįžau ne dėl to, jog šiek tiek nusivyliau: parvykusi į tėčio gimtadienį pagalvojau, ko man po svetimus kraštus bastytis ir laimės ieškoti, jeigu, kol laikas, galiu išbandyti jėgas kariuomenėje. Išsiunčiau dokumentus, įveikiau medicinos komisiją ir štai – karė“, – sakė K. Šidlaus­kaitė.

Ir ji, ir Gabrielius vienbalsiai tvirtino nesuprantantys tų, kurie visokiausiais būdais stengiasi išvengti tarnybos. Jiedu pripažįsta, kad Rusijos karas Uk­rainoje jų apsisprendimą ei­ti į kariuomenę paspartino, o ne atgrasė. Pašnekovų nuo­­mone, tik kariai iš tikrųjų žino, ką reiškia karo veiksmai, kaip tinkamai elgtis tokiu atveju, tad karinis pasirengimas neabejotinai yra naudingas kiek­vienam.

„Mano pasirinkimą tėvai ne tik palaikė, bet ir skatino. O rengiausi tam nuo mažumės, mat tėtis yra karys, dirba Tau­ra­gės ka­ro prievo­lės ir komp­lektavimo tarnyboje. Tad savo kelią žinojau dar besimokydamas Kvė­dar­nos Ka­zimiero Jau­niaus gimnazijoje. Mo­kyklos suo­le pra­dėjau domėtis Lie­tuvos ka­riuo­me­nės struktūra, lyginau sritis ir nusprendžiau, jog įdomiausia ir patraukliausia gali būti artileristo profesija. Ne tik todėl, kad batalionas yra mūsų rajone, bet ir dėl to, jog man smalsu, kaip jis veikia. Tad bus tikrai įdomu, kai prasidės mokymai“, – nekantravo tikrąjį kario gyvenimą patirti G. Ged­gaudas.

Jaunuoliai juokėsi, kad mokykloje jiems nelabai sekėsi matematika, tačiau abiem labai patiko istorija. Tad nors tar­ny­ba tik prasideda, vienbalsiai svarstė galimybę likti tarnauti ir po privalomo laiko. Tie­sa, negali žinoti, kas per tuos devynis mėnesius gali pasikeisti. Gal kitų metų gegužę, kai baigsis privalomoji tarnyba, planai jau bus kitokie. 

Bet jeigu nuspręstų nelikti kariuomenėje, Gabrielius siektų studijuoti kūno kultūros, sporto srityse, nes mokykloje daug sportavo, lankė krepšinį, karatė, o vyresnėse klasėse netgi padėdavo treneriams mokyti jaunesnius mokinius. Tad vaikinas galvotų apie trenerio darbą. Kamilė yra įgijusi profesiją Anglijoje, tačiau Lie­tuvoje jos išsilavinimas tik pag­rindinis, todėl pirmiausia nori įgyti ir galbūt naują profesiją. Merginą traukia teisė, tad gali būti, jog po kelerių metų išvysime ją policijos pareigūnų gretose. 

Pajūrio M. Pečiulionio artilerijos bataliono atstovas spaudai D. Barsys priminė, kad per devynis tarnybos mėnesius kariai yra mokomi keliais etapais: pirmi du mėnesiai skiriami ba­­ziniams mokymams pa­gal standartinę programą, vė­liau seka ilgiausiai trunkantis karinės spe­cialybės rengimas, o pasku­ti­niai trys mėnesiai skiriami mokymams dirbti komandoje. K. Šidlauskaitė ir G. Ged­­gau­das kol kas semiasi bazinių žinių, bet abu tikino, jog tarnyba yra lengvesnė, nei tikėjosi. Ta­čiau Kamilė sakė pastebėjusi, jog dar iki priesaikos priėmimo merginų gretos sumenko, o šilališkių tarp karių sutinka tikrai mažai – anot jos, ko gero, nebus nė dešimties.

Gabrielius pripažino lengvai pripratęs prie kariškos discip­linos, nors būtent ji buvo didžiausias iššūkis, mat, pasak vai­kino, tėvų namuose apie kai ku­riuos dalykus (kambario tvarkymą, dulkių valymą bei pan.) net nesusimąstydavęs. 

Kariuomenės atstovo D. Bar­sio teigimu, šiųmetėje laidoje Šilalės rajono gyventojų tėra apie 20 proc. (didžiąją daugumą sudaro kariai iš Klaipėdos bei Vil­niaus). Ir pripažino, jog toks faktas stebina, nes kariams savanoriams suteikiama galimy­bė pasirinkti tarnybos vietą, todėl mūsų rajono jaunuoliai privalomąją tarnybą galėtų atlikti visai šalia namų. Tuo labiau, kad daug paprasčiau grįžti į namus savaitgaliais ar atostogų (per metus kariams jų numatyta 14 dienų).  

„Džiaugiamės, jog kariai yra labai motyvuoti, stengiasi dėl geresnio rezultato. O tai ro­do, kad jie puikiai supranta savo misiją“, – sakė D. Bar­sys.

Su Pajūryje dislokuotu batalionu šiuo metu jame atliekantieji tarnybą atsisveikins ateinančių metų gegužės pabaigoje. Tada K. Šidlauskaitė ir G. Ged­gaudas pažadėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei ateities planais su „Šilalės artojo“ skaitytojais dar kartą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir bataliono

Vasaros metu daugelis buvo labiau atsipalaidavę, ta­čiau prasidėjus šaltajam sezonui, ypač svarbu būti socia­liai atsakingiems ir laikytis prevencinių bei apsaugos prie­monių, padedančių apsisaugoti nuo klastingos COVID-19 infekcijos. Svarbu apsaugoti save bei savo aplinką ir prisimin­ti, kad neatsakingi veiksmai gali sukelti tik dar didesnę grės­mę visuomenei. 

Apie imuniteto stiprinimą bei tinkamos asmeninės higienos svarbą pasakoja vaistininkas Tautvydas Endriu­kai­tis. Pasak jo, tinkami įpročiai padeda apsisaugoti ne tik nuo COVID-19 infekcijos, bet ir nuo kitų pavojingų už­kre­čiamųjų ligų. 

Rekomenduoja naudoti

Vaistininkas pastebi, jog atsakingi žmonės viešose vietose ir transporte vis dar dėvi medicinines veido kaukes arba respiratorius, nors šiuo metu jos yra neprivalomos. 

„Labai teisingas sprendimas, taip turėtume elgtis visi“, – tvirtina jis bei pataria rinktis kaukes, kurios gerai priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. 

Be to, uždarose viešose erd­vėse reikėtų laikytis saugaus atstumo nuo aplinkinių, dažnai ir kruopščiai plauti rankas, naudoti rankų dezinfekavimo priemones, neliesti akių, nosies, burnos. 

„Prisiminkime kosėjimo, čiau­dė­jimo taisykles – tai vertėtų daryti į servetėlę arba sulenktą alkūnę. Taip pat labai svarbu vėdinti gyvenamąsias ar darbo patalpas ir, žinoma, vengti fizinio kontakto su sergančiais asmenimis, kurie turi didesnę riziką sirgti ar patirti sunkias COVID-19 komplikacijas“, – sako T. Endriukaitis.  

Vaistininkas primena sveikos ir subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo svarbą: „Ne­pa­mirškime grūdintis, tinkamai, sveikai ir visavertiškai maitintis, gerai pailsėti, kuo dau­giau judėti gryname ore. Jeigu jaučiate, kad to trūksta, stip­rinkitės vartodami imuninei sistemai skirtus maisto papildus. Labai tinka kompleksiniai papildai su ežiuole, vitaminais C, D bei kitais vitaminais ir mineralais“.

Sumažinama rizika užsikrėsti kitomis ligomis

Atsakingai laikantis pagrindinių rekomendacijų, mažėja ti­kimybė užsikrėsti ir kitomis už­krečiamosiomis ligomis. 

Vaistininkas sako, kad nors svarbiausios prevencinės ir ap­saugos rekomendacijos dauge­liui yra puikiai žinomos, kai kurie tai itin greitai pamiršta. Ypač tuomet, kai šios priemonės tampa neprivalomos. 

„Tačiau jų laikydamiesi ga­lime užkirsti kelią ne tik COVID-19, bet ir kasmet mus užklumpančiam gripui. Taip pat apsisaugoti nuo kitų oru plintančių ligų, tokių kaip tuberkuliozės, pneumokokinės infekcijos, ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, meningokokinės infekcijos bei kitų“, – akcentuoja T. Endriukaitis. Ir priduria: „Ne veltui Japonijoje bei kitose Azijos šalyse žmonės kasdien taip elgiasi jau daug metų. Tai prisideda prie jų ilgaamžiškumo, apie kurį tikriausiai daugelis esame girdėję“. 

Geroji pandemijos pusė – nauji įpročiai

Pastarieji pasaulinės pandemijos metai daugelį privertė pakeisti savo higienos įpročius. 

„Paradoksalu, tačiau tai yra geroji pandemijos pusė – visi tapome labiau išprusę ir atsakingesni. Pamenate, prieš pandemiją gatvėje kaukę dėvintis žmogus daugeliui atrodydavo keistuolis, traukdavo smalsuolių žvilgsnius, o šiomis dienomis tai yra visiškai įprasta“, – sako vaistininkas.

Jo teigimu, anksčiau žmonės taip nesirūpindavo rankų švara, o dabar dažno rankinėje, kišenėje ar automobilio pirštinių skyrelyje galima rasti purškiklį su dezinfekciniu skysčiu rankoms. 

„Taip pat grįžę iš viešosios vietos tikrai nusiplausime rankas, o uždarą, pilną žmonių patalpą gerai išvėdinsime – visa tai tapo įprasta“, – teigia jis. 

Kaip elgtis pajutus COVID-19 būdingus simptomus? 

Vaistininkas pabrėžia: paju­tus COVID-19 simptomus (karš­čia­vimą, kosulį, pasunkėjusį kvėpavimą, staigų uoslės, skonio praradimą ar susilpnėjimą), pirmiausia reikėtų atlikti COVID-19 greitąjį antigeno testą namuose. Jeigu jūsų aplinkoje jau buvo sergančiųjų COVID-19, tuomet keletą greitųjų antigeno testų naudinga turėti savo namų vaistinėlėje, jog bet kada galėtumėte išsitirti. 

„Šiandien jie kainuoja vos kelis eurus ir yra prieinami visose internetinėse vaistinėse bei daugelyje parduotuvių“, – pažymi T. Endriukaitis. 

Jei testas yra teigiamas, reikėtų skubiai kreiptis į savo šeimos gydytoją. 

Kol jaučiate simptomus, būkite atskiroje patalpoje nuo šeimos narių, o jeigu būtina bend­rauti su kitais asmenimis, rekomenduojama dėvėti respi­ra­torių ar medicininę kaukę, kuo dažniau vėdinti gyvenamąją patalpą, bent 10 minučių plačiai atvėrus langą. 

Taip pat svarbu kuo dažniau plauti rankas su muilu, jas muiluojant ne trumpiau nei 20 sekundžių, o dažnai liečiamus paviršius gyvenamojoje vieto­je (durų rankenas, stalų paviršius, pultelius ar šaldytuvo rankenas) kasdien valyti dezinfekciniais valikliais. 

„Jeigu sergate, derėtų vengti rizikos užkrėsti aplinkinius žmones. Geriau likti namuose, jei įmanoma, neiti į darbą ar ugdymo įstaigą ir nesilankyti kitose žmonių susibūrimo vietose. Tai gali išgelbėti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę“, – akcentuoja vaistininkas. 

Būkime atsakingi ir sveiki

„Visi žinome, kaip peršalimo ligos ar negalavimai gali už­klupti mus nepasiruošusius ir pakeisti mūsų kasdieny­bę. Su peršalimų paūmėjimu susiduriame kiekvieną šaltąjį metų sezoną, kai dažnas žmogus pradeda lengviau ar sunkiau sirguliuoti ir kreipiasi į mus konsultacijos ar pagalbos. Prie visų sirgimų prisidėjus dar ir COVID-19 infekcijai, į kiekvieną peršalimo sezoną ir atskirą atvejį žiūrime dar rimčiau, nes dar visai neseniai pamatėme, kokia nenuspėjama ir pavojinga gali būti COVID-19 liga“, – sako vaistininkas. 

Jo teigimu, taip pat negalima pamiršti, jog COVID-19 infekcijai yra būdingos mutacijos, kurių metu keičiasi ne tik virusas, bet ir simptomai bei sirgimo eiga. 

„Nors situacija šalyje šiuo me­tu yra valdoma, ji nuolat kinta ir tikrai neleidžia atsipalaiduoti. Suprantame, kad jau dabar privalome ruoštis, pradėti rūpintis savo bei artimųjų sveikata, nelaukiant prognozuo­ja­mo sergamumo augimo. Pačiu blogiausiu atveju, atsiradus naujai COVID-19 mutacijai, teo­riškai įmanomas panašus į ankstesnį scenarijus. Tad būkime atsakingi ir sveiki“, – įvertinti pandemijos grėsmę ir nepamiršti pagrindinių saugumo rekomendacijų kviečia T. End­riukaitis. 

COVID-19 tyrimo eiga

Pagal šiuo metu galiojančias rekomendacijas, jei susirgusio žmogaus artimoje aplinkoje yra patvirtinta COVID-19 liga arba jei asmuo gauna teigiamą parduotuvėje arba vaistinėje įsigyto savikontrolės greitojo antigeno testo rezultatą, šeimos gydytojas gali patvirtinti COVID-19 ligos diagnozę, nekviesdamas paciento atvykti į polikliniką. 

Tačiau svarbu žinoti, kad savikontrolės greitojo antige­no

testo pagrindu negalės bū­ti iš­­duodamas ES skaitmeninis COVID pažymėjimas. No­rė­dami gauti šį dokumentą, gy­ven­tojai turės gauti gydytojo siun­timą ir atvykti išsitirti į gydymo įstaigą.

Be to, primenama, jog, pajutę COVID-19 būdingus simptomus, gyventojai gali kreiptis į artimiausią sutartį su teritorine ligonių kasa turinčią šeimos medicinos paslaugas teikiančią gydymo įstaigą, net jeigu nėra joje prisiregistravę. Jei­gu asmuo yra apdraustas pri­valomuoju sveikatos draudimu, mokėti už gydytojo konsultaciją ir tyrimą nereikia. Tai gali būti aktualu atostogaujantiems bei dėl kitų priežasčių iš gyvenamosios vietos išvykusiems žmonėms.

Daugiau apie COVID-19 tyrimą, prevencinių ir apsaugos priemonių rekomendacijas, naudingus kontaktus gyventojams ar kitos su pasauline pandemija susijusios aktualios informacijos galima rasti tinklalapyje www.koronastop.lrv.lt arba paskambinus numeriu 1808. 

Spalio 4 d. Šilalės ir Laukuvos bibliotekose su naujausiu sa­vo ro­manu „Visada, Tėve, bus Ame­ri­ka“ lankėsi rašytoja Loreta Jast­rams­kienė. Knygos autorę lydėjo ir su­sitikimą su skaitytojais moderavo literatūrologas, leidyklos „Homo li­ber” vadovas dr. Vilius Gužauskis.

Romane „Visada, Tėve, bus Amerika” atskleidžiamas sukrečiantis ir sovieti­nės Lietuvos okupacijos 1940 m. pasek­mes atveriantis pasakojimas apie tremtį patyrusių žmonių kančias, potrauminio streso sindromą jų bei jų vaikų gyvenimuose. Rašydama knygą, autorė rė­mėsi artimųjų patirtimis, autentiškais įvykiais, istoriniais faktais.

Tai – jau ne pirmas rašytojos susitikimas su Šilalės krašto skaitytojais. Ir, kaip sakė L. Jastramskienė, jai visada gera susitikti su žingeidžiais žemaičiais. Beje, romanas „Visada, Tėve, bus Amerika“ Žemaitijoje pristatytas pirmą kartą ir simboliška, kad tai įvyko Laukuvoje, kur gyveno ir dirbo tremtinė, gydytoja bei atsiminimų apie tremtį „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė Dalia Grinkevičiūtė.

Renginių Šilalėje ir Laukuvoje metu buvo galima ne tik pabendrauti su rašytoja, bet ir įsigyti knygų su autorės autografu.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Praėjo daugiau nei pusmetis, kai kvėdarniškiai mindo įvairiausių institucijų slenksčius, prašydami įrengti Kvė­darnoje šarvojimo salę. Tačiau bent jau kol kas beldimasis į rajono valdžios, Seimo narių ir net Vyskupijos duris yra bevaisis – problema mėtoma lyg karšta bulvė, o „pagauti“ jos niekas nei nori, nei ryžtasi. Negana to, žmonės sa­ko, jog valdininkai nevengia net pasityčioti, pašaipiai pa­siūlydami „atidaryti tą salę savo namuose ir taip pinigų užsidirbti“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Ilgai dvejojau, ar verta ra­šyti apie šį čečėnų vei­kė­ją, kuris savo pa­tai­kū­niš­ka veikla suteršė kilnų vai­na­chų vardą. Tai Ramzanas Ach­matovičius Kadyrovas, kurio 46-ąjį gimtadienį spa­lio 5-ąją pompastiškai at­šventė Maskva. Putino klap­čiukui Čečėnijos prezi­dentui buvo užkabintas eilinis aukštas apdovanojimas, jis pagerbtas generolo-pulkininko laipsniu, nors kovo mėnesį iš Putino rankų gavo gene­rolo-leitenanto antpečius. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77