Specialistai sako, jog pasitikėjimas aplinkiniais yra labai svarbu. Ki­ta vertus, tai ir savotiška rizika, kad teks nusi­vilti. Tuo labiau, kad pa­vyzdžių, prie ko priveda pernelyg didelis pasitikėjimas, nestinga.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.12

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) pra­ne­ši­muose neretai rašoma ir apie Šilalėje sulaikytus narkotines medžiagas vežančius, naudojančius ar nedidelius jų kiekius turinčius bei galimai platinančius jaunuolius, tačiau narkotikų prevencijai pastaraisiais metais dėmesio skiriama vis mažiau. Tokią žinią savivaldybės tarybai perdavė Narkotikų kontrolės komisijos veiklos ataskaitą pateikusi savivaldybės tarpins­titucinio bendradarbiavimo koordinatorė Silva Paulikienė.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.12

Vis daugiau gyventojų įsitikina, kad renovuoti būstą yra naudinga. Atnaujinti namai ne tik puošia aplinką, bet jų gyventojai mažiau moka už šildymą, nes per kiauras sienas nebešvaistoma energija. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.12

Sukanka 103-eji metai, kai 20 garsių Lietuvos vi­suo­menės ir politikos veikėjų pasirašė valstybės Nepri­klausomybės aktą. Bemaž šimtą me­tų mes nežinojome, kur yra šio svarbaus dokumento originalas. Ir štai 2017 m. kovo pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liu­das MAŽYLIS Berlyno archyvuose jį surado. Tai tapo tikra sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasau­lyje.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, profeso­rius mūsų laikraščiui sutiko duoti spe­cia­lų interviu. Su juo kalbasi žurnalistas Čes­lovas IŠKAUSKAS. 

– Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas – tai lyg pamatinis akmuo, ant kurio stovi visas mūsų valstybės pastatas. Ar per 100 metų nepaseno kai kurios jo formuluotės? Juk tuomet buvo visai kitos aplinkybės...

– Prieš mane ant stalo guli šis nutarimas. Jis buvo rašytas dviem egzemp­lioriais: vienas yra mašinraštinis, kitas rašytas Tarybos sekretoriaus dr. Jur­gio Šaulio ranka. Jeigu klausimų dar kelia teksto detalės, forma, neaišku, kur dingęs antrasis mašinraščio originalas, tai dėl turinio, politinės minties ir idėjos šis dokumentas puikiai atpažįstamas ir po 100 metų.

Neabejoju, kad ir dar po 100 metų jis bus suprantamas. Juk nutarimas įteisina pag­rindinius dalykus: atkuriama Lietuvos valstybė, ji atsiejama nuo bet kokių ryšių su kitomis valstybėmis, apibrėžiami esminiai to meto po­litiniai pagrindai, kurie nepaseno iki šiol. Aktas yra grindžiamas tautų apsisprendimo teise, labai svarbiu įvykiu – Lietuvių konferencija, vykusia 

Vilniuje 1917 m. rugsėjo mėnesį, kurioje, kiek buvo įmanoma okupacijos sąlygomis, 200 atstovų patvirtino nuostatą, jog valstybės pagrindus nustatys Steigiamasis seimas. Na, galima sakyti, kad Akto žodynas galėtų būti šiuolaikiškesnis, pa­vyzdžiui, formuluotė „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Štai tas žodelis VISŲ reiškė daug: nei pasyvios, nei aktyvios balsavimo teisės, nei jokių cenzų – nei turto, nei lyties, nei tautinio apribojimo. Tad ir po 100 metų tam dokumentui visiškai nieko netrūksta. 

– Bet tuomet buvo kita geopolitinė aplinka...

– Žinoma, aplinka turi reikšmę. Aktas priimtas okupacijos sąlygomis, jis reiškė tautos valią, kuri bus įgyvendinta vėliau. Juk ta valia buvo pradėta įgyvendinti tų metų pabaigoje, lapkritį, kai buvo suformuota vykdomoji valdžia. Lie­tuvai palankiai susiklostė pasibaigusio karo aplinkybės, mus okupavusi valstybė pralaimėjo, o juk ji norėjo mus su Vokietija susaistyti kuo glaudžiau, „prišlieti“ (ne aneksuoti) prie savęs. Tačiau istorija buvo būtent tokia, ir Lietuva pasiekė puikų rezultatą. 

– Beveik prieš ket­verius metus Jūs aptikote Akto originalą. Ar tolesnės tokių dokumentų ar kitų Akto originalų paieškos tebevyksta?

– Per tą laiką kokių nors nau­jų duomenų neaptikau. Svar­bu, kad per jį įsitikinau, jog to mašinraščio, kurio paveikslas buvo atsiradęs 1928 m.

Kauno spaudoje, variantas dar ieškotinas. Tikiu, jog ateis laikas, kai jis apie save pareikš. O dėl vadinamų „konteks­tinių“ dokumentų, tai jų dar daug. Vo­kiečių istorikai mane drąsina, kad jie tikrai bus surasti, kaip ir kitas Akto egzemplio­rius. O kol kas daug darbo reikalauja to meto dokumentų paieška bei analizė. Tik apgailestauju, jog, pasukus į politiką, lieka nedaug laiko. Šiuo metu mano tyrinėjimas apima visą laikotarpį nuo 1917-ųjų rudens iki 1918 m. kovo 23 d., kai Vokietija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Daug naujo pasako vokiškieji dokumentai, kuriuos dabar vartau. 

– Jūsų darbe politika yra Lie­tu­vai naudinga. Kaip Eu­­­ro­pos Par­la­men­te re­pre­zen­ta­vote ras­tą ori­gi­nalą? Su­­­si­­do­mė­ji­mas buvo?

– Iš tiesų Jūsų klausimas yra jautrus. Daug patyriau, ke­liau­damas po lietuvių diasporos bendruomenes. Įsi­tiki­nau, kad lietuviui šie dalykai brangūs, emociškai labai svarbūs, jis iš pusės žodžio supranta, ką tautai reiškia Akto origina­las. Kitų tautų atstovai tokio­je aplinkoje juk negyveno nei prieš 100 metų, nei patyrė sovietinę okupaciją. Tik airiams ar amerikiečiams labai svarbus Ne­pri­klausomy­bės ak­to tekstas. Bet daugumai Europos valstybių šis faktas nėra reikšmingas. Kai kur net manoma, kad jeigu toks dokumentas dingo, tai yra mūsų valstybės apsileidimas... Austrijoje man taip ir pasakė: jūsų archyvas turi saugoti tokius dokumentus, kodėl jie to nedarė?

– Pagal išsilavinimą esate chemikas, bet kartu – ir politikas, ir žurnalistas, ir istorikas. Kokia kūrybinė veikla nulemia Jūsų gyvenimą?

– Šios mano archyvinės pa­ieškos greičiau sietinos su pomėgiu kolekcionuoti, pavyzdžiui, su filatelija, su to laiko­tarpio eksponatų rinkimu. O juo susidomėjau paprastai: 2014 m., per Didžiojo ka­ro šimtmetį, paskaičiavau, kad greitai ateis valstybės šimt­metis. Ta­da pradėjau rinkti liudijimus, kur tuomet buvo mano giminės atstovai. Su­rengiau keletą parodų Kau­ne, ir nuo to kilo tų dokumentų kolekcionavimo idėja. No­rėjau Aktą sukonstruoti iš gabalėlių, tai yra surinkti visų 20 signatarų autentiškus parašus. Tada, galvoju, per šimtmetį surengsiu parašų parodą... Šiandien jau turiu penkiolika, ir ačiū surastam Aktui, kad jis gerokai papildė mano kolekciją. Trūksta tik penkių autografų. Tas pomėgis bei artėjantis Akto šimt­metis mane ir nuve­dė į Berlyną. O kad viena įmonė tuo me­tu pamojavo milijo­no eurų premija, bu­vo grynas sutapimas. Aš apie ją sužinojau 2017 m. vasario 15 d., rausdamasis Tau­tosakos instituto archyve, bet dar sausį buvau nusiuntęs paraišką į Ber­lyną. Taigi kovą tris dienas sėdėjau vokiečių archyvuose, kur pavyko užsisakyti būtent tuos aplankus, kurių viename ir radau Akto originalą. („MG Baltic“ prezidento Dariaus Moc­­kaus žadėta milijono eurų premija Vasario 16-osios Akto radėjui taip ir nebuvo išmokėta, apsunkinus premijavimą vi­so­­kiomis neįgyvendinamomis są­­lygomis – aut. pastaba.).

– Grįžtant prie Nepri­klau­so­mybės atkūrimo: kokias grės­­mes ma­tote mūsų Nepri­klau­so­my­bei šian­dien?

– Europos Parlamente dirbu delegacijos santykiams su Baltarusija grupėje. Mes kalbamės prieš pat vasario 9-ąją, kai šioje šalyje prieš pusmetį buvo suklastoti prezidento rinkimai. Tad ga­li­­me padaryti išvadą: kokia Lie­tuvai buvo nepalanki geopolitinė aplinka prieš 100 ar vos 30 metų, tokia yra ir dabar. Lietuva įsitvirtino tiek Europoje, tiek pasaulyje, ji dabar saugi. Bet grėsmės iš Rusijos pusės, taip pat Astravo atominės elekt­rinės nesaugumas kelia rūpestį. Štai iš jos mes vis dar gauname elektros energiją. Iš­ei­na, jog mums kyla pavojus, o už jį dar mokame milijonus. Vadinasi, mes jiems padedame statyti naujus reaktorius... Taigi grėsmės išliko, nors jos dalinės. Beje, jų yra ir čia, Europos Parlamente. Ne­nuosta­bu, kad jų galima pastebėti ir Lietuvos viduje. Tai vis mūsų Nepriklausomybės silpnos vietos, ir man tai kelia nerimą.

Upyna Lietuvai yra padovanojusi ne vieną talentingą, daug savo kraš­tui nusipelniusį žmogų, tačiau patys upy­niškiai didžiausiais šviesuliais vadina mokytoją Vaidilutę Jončaitę ir muziejininką Klemensą Lovčiką. Jų skleidžiama kultūros šviesa ne vieną dešimtmetį darė įtaką šio krašto žmonių mąstymui bei pomėgiams. Tą šviesą savo širdyje išsinešė ir jų vaikai Saulius bei Dalia. Nors jo akys kasdien kryps­ta į dangų, astronomas Saulius tikina, jog svarbiausia yra stovėti ant žemės ir žinoti, kur tavo šaknys.

Į gyvenimą – paskui žvaigždes

Molėtų observatorija yra viena gražiausių, įdomiausių bei pas­laptingiausių Lietuvos vietų – įžengęs į salę, patenki po beribio dangaus skliautu ir supranti, koks mažas taškelis esi šioje begalybėje. Žvaigždės – tokie pat maži, žiburiuojantys taškeliai, upyniškį Saulių Lov­či­ką

užbūrė bene prieš pusšimtį metų. Apie jas jis žino begales istorijų, ir tomis žiniomis jau ket­­virtį amžiaus dalijasi su į observatoriją atvykstančiais žmonėmis. 

Žvaigždės Saulių lydi nuo šeštos klasės, kai vieną šaltą žiemos vakarą su tėvu ėjo į kaimo pirtį. Abiejų akys nukrypo į žvaigždėmis nusėtą dangų: Kle­mensas parodė, kur Didieji, kur Mažieji Grįžulo Ratai, kur yra Sietynas, o kur Šienpjoviai. 

„Šienpjoviais senoliai vadino Oriono žvaigždyno dalį – jo diržą. Tas Orionas mane tik­riausiai ir užkerėjo. Jis turi tokią galią – mano dukrai atsitiko tas pats“, –  juokiasi S. Lov­čikas, žiemos naktimis iki šiol akimis ieškantis virš horizonto kopiančio graikų mito medžiotojo Oriono. 

Saulius džiaugiasi, jog Upy­nos vidurinė anuomet turėjo teleskopą, mokyto­jas Antanas Banys sutiko vesti astronomijos būrelį, o tėvai jam suteikė galimybę labai anksti, nuo septintos klasės, važinėti į Pla­netariumą klausytis paskaitų. 

„Paziuku“ iki Skaudvilės, iš ten – į Vilnių, po to dvi valandas pavaikštinėjęs po senamiestį, Pla­­ne­ta­riu­me išklausydavo pas­­kaitą ir vėl – į stotį. Naktis au­to­buse, pa­ryčiais išlipęs Kal­ti­nėnuose, pir­muoju autobusu grįždavo į Upy­ną. 

„Pamiegi valandą ir eini į mokyklą. Neatsimenu, kad būtų buvę sunku, o kai sulaukęs 16 metų išsilaikiau teises, jau galėdavau važiuoti motociklu į Skaudvilę. Palikdavau jį mokytojo Habdango kieme, naktį grįžęs tylutėliai išsistumdavau ir nubirbdavau namo. In­te­re­sas buvo didžiulis. Toks ir tebėra“, – pripažįsta Saulius, dabar jau turintis savo teleskopą ir galintis parodyti per jį žvaigždes visiems norintiems. 

Neseniai socialiniuose tink­luose jis sukūrė platformą „Dangus į namus“, kurioje galima gauti žinių apie dangų ir žmogų – ne tik mokslinių faktų, bet ir emocijomis sušildytų pastebėjimų. O pasibaigus karantinui, tikisi S. Lovčikas, gal bus galima ir artimiau bend­rauti su norinčiais iš arčiau pažinti  žvaigždynus.

Užburia šviesulių mirgėjimas

Baigęs vidurinę, Saulius pa­­sirinko mamos profesiją – ta­po fizi­kos ir astronomijos mo­kyto­ju. Keletą metų Bety­ga­loje mo­­kė vaikus fizikos ir pasako­jo jiems apie žvaigždynus, o 1992-aisiais sulaukė kvietimo į Molėtų etnokosmologijos muziejų. Buvo taip įdomu, jog vienu metu dirbo ir mokyk­loje, ir muziejuje. 

Saulius tikina, kad ir dabar dirba pedagoginį darbą, tik ne mokykloje, o observatorijoje, kur atvyksta ir vaikai, ir suaugę žmonės. Daugelis apie ast­ro­no­miją žino taip mažai, jog mano, kad tai yra žiūrėjimas į žvaigždes ir horoskopų kūrimas. 

Ir nekeista – mokyklose jau seniai nebeliko astronomijos pamokų, todėl visuomenės su­pratimas apie mokslą, tyrinė­jantį dangaus kūnų judėjimą, stipriai sumenko. Sauliui ten­ka aiškinti, kas yra astronomija, kaip veikia gamtos dės­niai ir kaip jie atsispindi aplinkoje, kurioje gyvename. Astronomas stengiasi pajusti, ko reikia į observatoriją atvažiuojantiems žmonėms, ką jie nori sužinoti, todėl, išleisdamas grupę, būna kone tikras, jog žinių jie gavo maksimaliai tiek, kiek galėjo. 

Atvykstantys į observatori­ją naktimis stebėti žvaigždžių tikisi pamatyti jas iš arti. Ta­čiau kad ir koks galingas būtų teleskopas, per jį matomi tik skaistesni ar blausesni žvaigždynus sudarantys taškeliai. Jie mirga, svaidosi spalvomis per atmosferos sukeltą sūkuriavimą – vieni spindi aštriai kaip deimantai, kiti rausvai, kaip Tauro žvaigždyno žvaigždė Al­­debaranas. Kai kurie oranži­niai, Vega – balta, o Tikutis Ve­­žėjo žvaigždyne – geltonas kaip saulė. 

„Žvaigždės užburia: žiūri į jas ir jauti kažką tokio, kaip meilė – širdyje pradeda skraidyti drugeliai, pasidaro gera. Plius – naktis, gamta, magiški kvapai, kurie irgi veikia kartu su dangaus vaizdu“, –  tikina Saulius, kviečiantis dažniau pa­kelti akis į dangų, susimąstyti, kaip veikia pasaulis ir kokią vietą jame užima žmogus.

Gamtos dėsnius tikrina gyvenimas

Būna, jog pasakodamas apie Saulę ir Mėnulį, astrono­mas uždainuoja, prabyla Vin­co My­ko­laičio-Putino ar Maironio eilėmis. Ieškant žmonijos ryšių su dangumi, širdis pabudina tuos atminties kampelius, kuriuose sudėtos jaunystėje dainuotos liaudies dainos, tėvų bei senolių išmintis, studentiškose ekspedicijose patirti įspūdžiai. Nes žmogus taip pat yra gamtos dalis, todėl visuomenės raidai irgi būdingi fizikinio pasaulio dėsniai.

Tai, kad jiems paklūsta žmogus ir Visata, yra kur kas paprasčiau, nei atrodo mokantis fizikos. „Ne­kask duobės kitam, pats įkrisi“, „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ – liaudies patarlės, o fizikoje, pasak Sauliaus, tai trečias Niutono dės­nis, sakantis, jog veiks­mas lygus atoveiksmiui. Patarle „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ galima iliustruoti ener­gijos tvermės dėsnį, o posakiu „Lenk medį, kol jaunas“ – mechanikos dėsnį. 

„Toks gamtos dėsnių supratimas turėtų daryti visuomenę geresnę. Jaučiu pareigą žmonėms papasakoti, kaip veikia gamta ir kaip joje viskas dera. Jei norime būti sėkminga visuomene, turime būti darnaus mechanizmo, gamtos sistemos dalis“, – įsitikinęs ast­ronomas, anksti pajutęs gražią jungtį tarp žmonių ir gamtos, nes nuo vaikystės matė, kaip tėvai bendraudavo su kaimynais, su mokiniais, ir kaip viskas jiems grįždavo atgal kitu pavidalu. 

„Tėtis, būdavo, nupjauna kokiam kaimynui žolę ar dalgį senukui išplaka, o kitą dieną, žiūrėk, randa prie durų padė­tą kiaušinių krepše­lį. Nežinia nuo ko, iš kur. Tai yra gamtos tver­mės dėsnis, pasireiškian­tis per žmones. Mes esame gam­tos produktai, turime bū­ti, kaip sakė Kiplingo Maug­lis, vieno kraujo, džiaugtis, jog esame kaip vienas: susitikę toje pačioje erd­vėje, toje pačioje vietoje. Ir jei reikia padėti, turėtume ištiesti vienas kitam ranką, o ne galvoti vien apie save, kad tik man geriau būtų“, – įsitikinęs S. Lovčikas. 

Didžiausia – tėvų namų įtaka

Jei visi gamtos dėsniai tokie paprasti, kodėl šiandien žmonėms taip sunku gyventi, iš kur kyla tiek daug socialinių bei psichologinių prob­lemų? At­­sa­kymas, pasak Sau­liaus, paprastas: žmonės pamiršo savo šak­nis, atitrūko nuo jų ir nebejaučia tos stip­rybės, kurią ankstesnėms kartoms suteikdavo šeima, kelios giminės kar­­tos ir sava žemė. 

„Žodis šaknys simbolizuoja paveldėtą vertybių sistemą. Kuo geriau supranti, jog esi tos sistemos dalis, tuo tvirčiau jautiesi gyvenime. Pojūtis, kad tai, kas esi, atėjo iš protėvių, yra neįkainojamas dalykas, api­mantis viską – nuo kultūrinio paveldo iki psichologinių, socialinių dalykų. Tam suprasti reikia sąmoningumo, o jo šian­dieninėje visuomenėje labai nedaug“, – pripažįsta upyniškis.

Mintimis grįžtant į gimtinę, Sauliui prieš akis pirmiausia iškyla tėvų sodyba ir jos aplinka. Žydinčios gėlės, mamos dar­želiai, akmenėliais grįsti takai, tėvo suvežti skirtingų for­mų, įspūdingi akmenys. 

„Atsimenu, kaip mes su tėčiu važiuojame eksponatų: sėdime vežime, traukiamame kai­my­no Mišeikio paskolintų ark­lių, kalbamės su žmonėmis. Vežimas girgžt, girgžt, kanopos knapt, knapt – visa tai po lašelį, po ma­žą akmenuką susikrovė į supra­timą, kas yra gyvenimas. Namai man darė didžiulę įtaką: knygos, įvairiausi albumai, seni daiktai, medaliai su kunigaikščiais ant sienos. Soviet­mečiu žinojau, kur kunigaikštis Gediminas, kur Vy­tautas Di­dysis, man nereikėjo aiškin­ti, kas jie tokie ir kuo nusi­pelnė Lietuvai. Miestelyje bu­vo šviesių žmonių, bet didžiausia buvo tėvų, jų sukurtos aplinkos įtaka“, – pripažįsta S. Lov­­­či­kas.  

Kultūrines jo „šaknis“ forma­vo mamos V. Jončaitės meilė lietuviškai dainai, perduodama vaikams jos vadovaujamame etnografiniame an­samblyje „Kukutis“, ir tetos Re­migijos Bukaveckienės, atradusios Vilniuje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namus, organizuojami renginiai. Į tuo­metės Kauno veterinari­jos aka­demijos kraštotyros fa­­kul­ta­tyvo studentų ekskur­sijas, ku­rio­se dalyvaudavo tokios as­me­nybės, kaip Lie­tu­vos kultūros ąžuolu vadinamas profesorius Klemensas Čer­bu­lė­nas, etnologas Napalys Kit­kaus­­kas, archeologas Vy­tau­tas Ur­bo­navičius, R. Bu­ka­vec­kie­nė kviesdavo važiuoti ir seserį su šeima – tų kultūrinių susidū­rimų įtaką Saulius tvirtina jaučiantis iki šiol.  

Sėkmingam žmogui būtinas tautiškumas

Laikai keičiasi, ir nors Lie­tuva jau 30 metų laisva, liaudies dainų, kurias jaunystėje taip mėgo S. Lovčikas, net per Lietuvos radiją skamba vis mažiau, o pasaulio piliečiais pri­sistatantys, bet labai menką supratimą apie gyvenimą turintys kai kurie „visuomenės veikėjai“ vis dažniau piktinasi „senų bobų kvarkimu“. Ne­gražios jiems tos liaudies dai­nos, nemodernios. 

„Mums gal irgi nebuvo gražu, kai dainavo bobutės. Tik vė­liau, kai patys pradėjome dainuoti, pajutome, kaip tai smagu, supratome, kad tai yra mū­sų, jaunų žmonių, dainos, suvokėme, kokia gi­li prasmė jose užslėpta“, – sa­ko S. Lov­čikas. 

Jis džiaugiasi, jog ir šiandien kartu su žmona Elona randa laiko ir galimybių dainuoti liaudies dainas, tęsti papročių tradicijas. Upyniškis įsitikinęs, kad sėk­mingam žmogui tautiškumas būtinas. Dar Mi­kalojus Daukša sakė, jog kalba gimtoji, žemė, kurioje gyveni, ir tėvų papročiai yra tai, ko reikia kiekvienam. Kai visa tai turi, Sauliaus nuomone, gali modernėti, kiek širdis geidžia: fotografuoti išmaniausiomis naujausios kartos kameromis, bet savo kraštą, įrašinėti į tobuliausius galaktinius magnetofonus, bet savo liaudies dainas.  

Žmonės, kurie nevertina kultūrinės ir tautinės savasties, Sauliui panašūs į medžio lapus, išdidžiai šnarančius ant šakos ir besipiktinančius, kad po jų šaknimis paklotas mėšlas, padėjęs jo medžiui užaugti. Tokie žmonės nesuvokia, iš ko gyvena, kuo maitinasi. Juk, pakirtus šaknis, lapelis nudžiūtų ir nukristų. 

„Jei esame gamtos dalis, tai ir šak­nys mums turi būti svarbios. Toks yra mano tautiškumo supratimas. Vi­suomenę rei­kėtų įsivaizduoti kaip vande­nyną, kuriame aš esu lašelis. Jei visi lašeliai bus taip pat „po­liarizuoti“, visuomenė bus tvir­ta. Tą darė mano tėvai. Di­džiuo­juosi, kad jie išleido į gyvenimą daugybę mokinių, kurie geba ir patys mylėti bei vertinti savo tautos praeitį, ir gali tą palikimą perduoti savo vaikams, savo mokiniams. Tai žmonės, kurie yra tvir­ti Lie­tuvos valstybės ir visuo­me­nės ramsčiai“, – įsitikinęs S. Lov­či­kas. 

Daiva BARTKIENĖ

Politinės vadžios pasikeitimas nepakeitė šalies gydymo strategijos. Tokią išvadą padarė Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto atliktas tyrimas apie COVID ir kitų ligų sukeltas mirtis Europos Sąjungos šalyse, esančiose aplink Baltijos jūrą.

Sveikatos sistemos analitikai Romualdas Buivydas ir Gediminas Černiauskas tyrinėjo mirčių priežastis nuo 2020 m. pavasario, kada COVID pasiglemžė pirmąją gyvybę, iki metų pabaigos. Išanalizavus laikotarpį nuo 2020 m. 10-os iki 52-os savaitės, matyti, kad pagal COVID sukeltas mirtis Lietuva yra tarp regiono valstybių vidutiniokių. Pavyzdžiui, Švedijoje mirčių, sukeltų COVID, skaičiuojant 1 mln. gyventojų, buvo 920, Lenkijoje – 714, Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje – 400. Geriausiai su COVID susidorojo Danija, Estija ir Suomija, kuriose fiksuota mažiau negu 200 mirčių 1 mln. gyventojų.

Lietuva iki rudens vidurio turėjo palyginti mažą mirčių nuo COVID-19 skaičių ir tai rodo, kad esminių tiesiogiai su naujojo viruso valdymu susijusių didelių klaidų padaryta nebuvo.

Pagal mirtis nuo  kitų nei COVID-19 priežasčių Lietuva yra Baltijos regiono autsaiderė.

Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje perteklinių mirčių dėl kitų nei COVID-19 ligų beveik nėra fiksuota, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje dėl kitų nei COVID-19 ligų 1 mln. gyventojų fiksuota tarp 200-400 perteklinių mirčių, Lietuvoje dėl kitų nei COVID-19 ligų 1 mln. gyventojų fiksuota 1400 perteklinių mirčių.

Pagal mirtis, nesusijusias su COVID, Lietuva yra regiono lyderė. Skaičiuojant 1 mln. gyventojų, Lietuvoje dėl kitų ligų mirė 1400 žmonių. Kitų ligų sukeltos mirtys tris kartus viršijo COVID nusineštų gyvybių skaičių. Mirtis šienavo sergančiųjų kraujotakos, vėžio ir kitomis „tradicinėmis“ ligomis gretas.

Antroje vietoje – Lenkija su 1128 perteklinių mirčių. COVID pandemijos metu nuo kitų ligų mažiausiai mirė Estijoje, Latvijoje ir Suomijoje – čia skaičiuojama nuo 200 iki 400 perteklinių mirčių. Danijoje, Švedijoje ir Vokietijoje praėjusiais metais, palyginti su 2019 m., perteklinių mirčių beveik nefiksuota.

R. Buivydo ir G. Černiausko tyrimas atskleidė, kad Lietuva, palyginti neblogai pažabojusi COVID, apleido kitų ligų gydymą ir išgelbėjo du ar tris kartus mažiau žmonių negu skandinavai, latviai bei vokiečiai.

„2020 m. gruodį įvykęs valdžios pasikeitimas, deja, nepakeitė sveikatos politikos. Vilties neteikia ir 2021 m. pradžia, kada viešojoje erdvėje išimtinai diskutuojama apie COVID ir ranka numojama į kitomis ligomis sergančius ligonius“,– teigia tyrimo autoriai.

Lietuvoje 2020 m. perteklinių mirčių dėl kitų nei COVID-19 mirčių fiksuota beveik 3 kartus daugiau nei tiesiogiai COVID-19 sukeltų mirčių. Pažymėtina, kad daugelyje „senosios“ Europos Sąjungos valstybių 2020 m. perteklinių mirčių, sukeltų ne COVID- 19, neregistruota arba registruota labai mažai.

Paklausti, ką reikėtų daryti, norint užleisti kitų ligų mirčių ES Baltijos regiono šalių lyderės pozicijas, Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto analitikai atsakė: „Lietuva turėtų susitelkti ne tik į COVID, bet ir į kitas ligas, bei panaudoti didžiausią regione turimą lovų kiekį, skaičiuojamą 1 mln. gyventojų. Nepakeitus Vyriausybės strategijos, sveikatos srityje negalima tikėtis permainų.“

Ramunė SAKALAUSKAITĖ

Europos sveikatos ir tvarios plėtros institutas

Gedimino Savickio nuotr.

Nemažai žmonių į vakciną žiūri kaip į stebuklą, kuris gali greitai ir ilgam išspręsti visas problemas. Deja, tai tėra iliuzija. Vakcinos – ne ilgaamžės, jų sukeliamos imuninės antikūnų sistemos mūsų organizme veikia ribotą laiką. Vienų vakcinų atvejais imuninė apsauginė reakcija gali trukti iki 20 metų, o kitų, pavyzdžiui, gripo – apie metus. Būtina vakcinuotis periodiškai pagal skiepų kalendorius. Aš taip darau jau daug metų. Skiepai padėjo man neužsikrėsti, kai dirbdamas Europos Komisijoje turėjau vykti į Afriką ir spręsti, kaip užgniaužti Ebolos bei kitus protrūkius.

Corona virusas oro lašeliniu būdu patenka į nosies ir burnos gleivinės epitelio paviršių, pradžioje būna ant gleivių ir tik po kurio laiko prasiskverbia į mūsų organizmą. Todėl net ir COVID persirgęs ar vakcinuotas asmuo, įkvėpęs užkrato, jį kosėdamas arba čiaudėdamas gali per trumpą laiką perduoti kitam, anksčiau nesirgusiam ir neužkrėstam žmogui. COVID persirgusiojo gleivinėje virusas ilgai neužsibus, tačiau nesirgusiam ir nepaskiepytam sukels ligą. Nuo COVID viruso paskiepytasis pats greičiausiai nesusirgs arba sirgs lengvai. Net ir sunkiau persirgęs vakcinuotas žmogus bus apsaugotas nuo mirties. Tačiau vakcinuotas žmogus tampa jo platintoju. Taigi kol aplinkoje gausu viruso židinių, tol COVID persirgęs asmuo nėra apsaugotas ir nuo pakartotinio užsikrėtimo, ir lieka viruso pernešėju, todėl kaukę ir kitas biosaugos priemones jis turi naudoti taip pat.

Norint virusą įvaryti į kampą, būtina ir masinė vakcinacija, ir visų saugos priemonių laikymasis. Priešingu atveju netrukus sulauksime naujų jo protrūkių. Viruso židiniai kažkuo panašūs į gaisrą durpyne: pradžioje liepsnoja, po to smilksta, galiausiai vėl suliepsnoja vienoje arba kitoje vietoje.

Deja, pirmoji plati vakcinacija „buksuoja“. Niujorko gubernatorius paskelbė, kad kiekvieną savaitę gaunant po 300 tūkst. dozių ir vakcinuojant pagal numatytą planą, pirmoji vakcinavimo banga Niujorko valstijoje gali trukti iki 14 savaičių.

Šiandien vyksta šalių, kuri greičiau paskiepys savo žmones, lenktynės, tačiau jei liks daug šalių iš viso be skiepų, tai „čempionių“ neapsaugos ir nesulėtins pandemijos greičio. Akivaizdu, kad visuomenė turi ruoštis ilgesniam „naujam režimui“ ir būtinos ilgalaikės strategijos. Net ir pradėjus masinę vakcinaciją, galima tikėtis trumpalaikių protrūkių.

Pastaruoju metu užsikrėtimų padaugėjo šeimose. Užmirštama, jog, būnant namuose, reikia laikytis taisyklių, dažnai vėdinti patalpas ir kt. Taigi būtina ne tik vykdyti vakcinaciją, bet ir taikyti biosaugos priemones kasdieniame gyvenime. Jos privalomos tol, kol neatslūgs virusas. Ypač svarbios lieka Pasaulio sveikatos organizacijos parengtos rekomendacijos.

Mokslininkų prognozuojama viruso mutacija reiškia, kad netrukus jis gali vėl rasti kelią greitesnei plėtrai ir tapti sezoniniu, taigi tikėtina, jog vakcinaciją teks vykdyti ilgą laiką.

Tikėtina ir tai, jog virusas taps endeminiu, todėl reikia parengti ilgalaikę Europos Sąjungos strategiją COVID įveikti. Tą daryti kviečia ekspertai pasaulinio medicinos mokslo autoritetų žurnale „The Lancet“ (https://www.thelancet.com/journals/lancet/article/PIIS0140-6736(20)32625-8/fulltext).

Lietuva jau dabar turi derinti lanksčius viruso užkardymo protrūkių židiniuose planus, intensyvų testavimą, tikslinę vakcinaciją ir biosaugos priemones. Tai reiškia, kad, priklausomai nuo užkrato židinių, kai kuriose Lietuvos vietose turės likti ir ribojimai. Šalis turi būti suskirstyta į rizikų zonas. Teks nuspręsti, kokiai rizikos zonai priskirti, pavyzdžiui, Vilniaus geležinkelio stotį, prekybos centrus. Zonos skirstomos pagal epidemiologinius skaičiavimus ir tikimybes užsikrėsti. Vertinimą turi atlikti virusologai, epidemiologai, sanitarijos higienos specialistai ir tie, kurie žino objektų ar net atskirų patalpų situaciją. Tačiau neteko viešojoje erdvėje skaityti apie jų surinktus duomenis.

Ar žinome apie Lietuvoje sukurtus koordinacinius mechanizmus rizikoms valdyti? Miestuose privalo veikti centrai ne tik vakcinavimui vykdyti, bet ir pandemijai valdyti. Abi šios priemonės turi veikti kartu. Biosauga reiškia kaukių dėvėjimą, distanciją, rankų plovimą, paviršių dezinfekavimą, patalpų vėdinimą, tam tikros patalpų temperatūros palaikymą, chalato ir skafandro vilkėjimą ligoninėse ir t.t. Kontrolė yra tada, kai imami tepinėliai ir tiriama, ar toje vietoje nėra viruso. Į skirtingas įmones turėtų užsukti specialistai, kurie tikrintų, ar aplinkoje nėra viruso. Situaciją galima valdyti tik žinant padėtį. Tam reikia koordinavimo centrų valstybės ir savivaldybių lygmeniu. Specialūs komitetai koordinuotų ir planuotų kaukių, dezinfekcinio skysčio, tinkamos aprangos, testų įsigijimą. Kartu turi būti atliekamas platus antikūnų tyrimas ir aktyvi stebėsena. Informacinėmis technologijomis galima atsekti kontaktus, analizuoti ir pateikti galimas prognozes (pavyzdžiui, kaip šiandienos rezultatai paveiks rytojų). Faktinės padėties žinojimas leidžia planuoti, kuriose teritorijose bus galima taikyti karantino sugriežtinimą, kuriose – atpalaidavimą.

Žinant tikrąją situaciją, lengviau reaguoti. Tarkime, pastebėjus ligos protrūkį Plungėje, į pagalbą galima nusiųsti specialistų komandą iš Vilniaus ar Klaipėdos. Tokios greitojo reagavimo komandos turėtų būti sudarytos pagal apskričių skaičių. Į naujų atvejų nustatymą reikėtų įtraukti virusologus, epidemiologus, parazitologus, maisto veterinarus, civilinės krizės ekspertus, sanitarijos ir higienos, technikos ir pastatų žinovus. Jeigu tokių komandų nėra, jas reikia kuo skubiau suformuoti. Kito kelio nėra.

COVID paveiktos šalys turėtų efektyviau naudotis Pasaulio sveikatos organizacijos parengtomis rekomendacijomis. Jose taip pat labai svarbi vieta tenka stebėsenai. Kuo užsiima Nacionalinis visuomenės sveikatos centras? Kaip konkrečioje Lietuvos teritorijoje vyksta stebėjimas? Kas nuolat tikrina įmones ir organizacijas, kuriose buvo pastebėtas užkratas?

Ar žinoma, kad, pavyzdžiui, parduotuvėje, kurioje asmuo užsikrėtė COVID, buvo daugiau žmonių, tarpusavyje kontaktavusių? Būtina viešai skelbti įmonių ar įstaigų, kuriose pastebėti užsikrėtimai, sąrašus ir adresus. Taip žmonės, atėję į tokią COVID paženklintą vietą, žinotų, jog turi būti ypač atsargūs. Manau, kad parduotuvėje, iš kurios kažkas parsinešė užkratą, turėtų budėti žmogus, atsakingas už tvarką. Idealu būtų, jeigu kiekvienas į parduotuvę atėjęs asmuo į šiukšlių dėžę išmestų savo vienkartinę (daugkartinę galėtų pasilikti) ir gautų naują kaukę, o didesniuose centruose – ir FFP2 kaukę, filtruojančią iškvepiamą ir įkvepiamą orą, taip pat paprasto stiklo akinius akių apsaugai. Išeinantieji paliktų parduotuvėje akinius bei panaudotas kaukes ir gautų naujas. Būtina rankų dezinfekavimo kontrolė. Visi apsilankiusieji būtų registruojami ir gautų savo kodą. Tai reikalinga tam atvejui, jeigu kuris parduotuvę aplankęs ir čia užsikrėtęs žmogus susirgtų ir reikėtų atsekti jo judėjimo žemėlapį. Tik taip galima „gaudyti“ virusą.

Verslininkai greičiausiai nedega noru atverti savo kišenę ir papildomai leisti pinigų apsaugos nuo COVID priemonėms. Tam galėtų būti naudojamos valstybės lėšos. Geriau valdyti pandemiją, o ne įkalinti verslą bei užrakinti ekonominį ir socialinį gyvenimą. Laboratorijos turi būti „apginkluotos“ tiksliomis instrukcijomis.

Infekcijos prevencija ir kontrolė ligoninėse vyksta gerai, tačiau mokyklose ir vaikų darželiuose stringa. Kiekvienoje švietimo įstaigoje turėtų dirbti bent vienas medicinos ar visuomenės sveikatos specialistas, kuris tikrintų, ar pakanka dezinfekantų, ar suolai ir durų rankenos nuvalytos, patalpos išvėdintos ir išvalytos. Higieninės būklės kontrolė turi vykti visą dieną. Dabar viskas palikta savieigai.

Dar labai svarbus yra vakcinavimo planavimas. Pavyzdžiui, Belgijos vakcinavimo kalendoriuje matyti, kada ir kokia atkeliaus vakcina, kokios grupės ir kada bei kokiomis vakcinomis bus skiepijamos. Lietuvoje kol kas to nematyti. Turint planą, lengviau apskaičiuoti, kokia vakcina geriau skiepyti atskiras žmonių grupes. Gal šauktiniams, pavyzdžiui, nereikia „Pfizer“ vakcinos, būtinos medikams, socialiniams darbuotojams, policininkams, mokytojams gal užtektų tik „AstraZeneca“, kuri, nors ir mažiau efektyvi, bet jos apsaugos pakanka jauniems žmonėms.

Ne mažiau svarbu tęsti pagrindines planines medicinos paslaugas, kurios buvo nutrauktos pirmojo karantino metu. Ankstesnės valdžios privirtos košės skonį jaučiame iki šiol. Tai, sakyčiau, didžioji klaida.

PSO rekomendacijose, kurių kai kurios šalys paiso daug geriau, akcentuojama komunikacija ir bendruomenės įtraukimas. Tai reiškia, kad savivaldybės drauge su nevyriausybinėmis organizacijomis vykdo plačią informacinę kampaniją, o nevyriausybinis sektorius įtrauktas į savivaldybių koordinacinius štabus.

COVID pažaboti yra parengti keli PSO scenarijai, kurių taikymas priklauso nuo situacijos. Kiekvienas scenarijus numato skirtingus krizės valdymo instrumentus. Juos ant darbo stalo privalo turėti kiekvienos įmonės vadovas, kad žinotų, kaip elgtis įvairiose situacijose. Endemijos atveju minimalūs reikalavimai būtini. Tai yra nauja realybė, kurios reikės paisyti dar apie dvejus-trejus metus. Nėra abejonių, kad tam laikotarpiui būtinas ir vakcinacijos pasas, reikalingas užsienio kelionėms.

Norint pažaboti virusą pasauliniu mastu, reikia pagaminti mažiausiai 5 mlrd. vakcinų. Tai pareikalaus didelių pastangų iš visų pasaulio valstybių.

Vytenis ANDRIUKAITIS

Pasaulio sveikatos organizacijos specialus pasiuntinys Europos regionui

Fizikos dėsnių nepaisantys politikų priimti įstatymai bei valdžios institucijų nutarimai gali ir „nužudyti“. Atėjusi normaliai šalta žiema parodė, kad taip nutinka dyzelinu varomiems automobiliams ir kitai technikai. Ši žiema pirma, kai Lietuvoje privaloma prekiauti dyzelinu, kuriame turi būti iki 7 proc. biodegalų. Deja, bet esant šaltiems orams, jie keičia savybes ir užkemša dyzelinių variklių maitinimo sistemas.

Lietuviškų degalinių sąjunga (LDS), kuri vienija 16 lietuviško kapitalo degalinių tinklų visoje šalyje, pranešė, jog per šalčius pasitaikė atvejų, kai žieminio dyzelino įsigiję vairuotojai pareiškė pretenzijas, kad jų automobiliai ir žemės ūkio technika neužsiveda po kelių parų stovėjimo šiemetinėje žiemoje. Paaiškėjo, jog kalti degalai, kurie atitinka kokybės reikalavimus, bet pastovėję degalų bakuose ar klientų talpyklose išsisluoksniuoja.

„Mūsų tiekiami degalai iš tiesų kokybiški, tačiau jie privalo atitikti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 39 str. 1 d. – šią žiemą pirmą kartą privaloma prekiauti Lietuvos arba Europos standartų reikalavimus atitinkančiu dyzelinu, kuriame yra 7 proc. biodegalų. Deja, į mokslininkų ir transporto specialistų perspėjimus, kad biodegalai, įmaišyti į mineralinį dyzeliną, žemoje temperatūroje keičia savybes, sluoksniuojasi, o sutirštėje ar net sukietėję užkemša degalų padavimo sistemas, numota ranka. Taigi degalai atitinka naujų teisės aktų reikalavimus, bet gamtos dėsniams politikų norai naudoti „žalesnius“ degalus nė motais, dyzeliniai automobiliai stoja“, – sako Vidas Šukys, LDS vykdomasis direktorius.

„Praturtinti“ dyzeliną biodegalais nuspręsta siekiant didinti atsinaujinančių išteklių naudojimą. Iki šios žiemos į dyzeliną toks jo kiekis buvo įterpiamas tik šiltuoju metų laiku, kai nekėlė problemų dėl savo fizinių savybių. Tačiau žiemą pasitvirtino patarlė: „Gerais norais ir kelias į pragarą grįstas“.

„Galime tik apgailestauti, kad dėl įstatymų leidėjų priimtų teisės aktų dabar kenčia tūkstančiai automobilių, sunkvežimių, vilkikų, žemės ūkio technikos naudotojų. Jie keikia degalų pardavėjus, bet mes neturime pasirinkimo – privalome prekiauti dyzelinu su nurodyta biodegalų dalimi. Nors apie galimas problemas, jog šaltą žiemą dyzelinas su biodegalų priedu „nužudys“ techniką, valdžios institucijas buvome perspėję ne kartą, į specialistų patarimus ir nuogąstavimus nebuvo atsižvelgta. Beje, matyt, suprantant, kad vis tik problemų su biodyzelinu bus, išimtis padaryta kariuomenei, kuri ir toliau gali naudoti gryną mineralinį dyzeliną“, – teigia V. Šukys.

Apie rizikas dėl biodegalų naudojimo žiemą informavo ir Pasaulio degalų chartija (angl. Worldwide Fuel Charter). Ji nurodė, jog biodyzelis yra mažiau stabilus už įprastą dyzeliną, linkęs oksiduotis, šaltyje tampa pernelyg klampus, būdamas higroskopiškas iš aplinkos sugeba pritraukti vandenį ir padidinti jo kiekį degaluose, o tai kelia korozijos bei mikrobiologinio užterštumo riziką. Be to, naudojant biodyzeliną, formuojasi daugiau nuosėdų degalų padavimo sistemoje, šaltyje kyla biodyzelio filtravimo problemų, biodyzelis gali neigiamai paveikti degalų padavimo sistemos sandarinimo medžiagas, o metalai, tokie kaip cinkas, varis, bronza ir kiti, kontaktuodami su biodyzelinu sudaro nuosėdas. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad biodyzelis, būdamas sunkesnis už dyzelį, nusėda degalų talpų dugne, sudarydamas tirštas nuosėdas, kurios užkemša degalų filtrus.
„Siūlėme politikams žiemą sudaryti sąlygas prekiauti dyzelinu be biodyzelino ar bent pridėti jo gerokai mažiau. Mūsų žiniomis, šiais metais degalų gamintojai planuoja įdiegti naujas technologijas. Jos sudarys galimybes gaminti dyzeliną su biodyzelino priedu, kurio savybės leis jį tinkamai naudoti iš šaltomis žiemomis. Deja, politikai mūsų neišgirdo, o dėl to dabar „užšąla“ Lietuvos žmonių technika, patiriami tūkstantiniai nuostoliai dėl sugedusių transporto priemonių“, – konstatuoja LDS vykdomasis direktorius.

Nuotr.: Nuo šalčio sutirštėjęs biodyzelinas užkimšo degalų filtrus, dėl to transporto nepavyko užvesti, teko plauti ir valyti visą degalų padavimo sistemą.

Karantinas – šių dienų prakeiksmas. Likdami namie, saugome save ir kitus, taip kiekviena diena vis priartindami laiką, kai vėl galėsime gyventi kaip įprasta. Tačiau užsidaryti tarp keturių sienų yra nelengva. Tai ypač sunku jaunam žmogui, neįsivaizduojančiam dienos namuose, savaitės be gausybės užsiėmimų ar savaitgalio be vakarėlio. Kai kuriems Lie­tuvos jaunuoliams vienintele vieta, kur jie gali praleisti savo lais­va­laikį, būti suprasti, išklausyti bei priimti į bendruomenę, tapo atviri jau­nimo centrai ir atviros jaunimo erdvės. Kaip su pandemijos sukeltais iš­šūkiais dorojasi jaunimas, kai vietos, kuriose jie galėjo būti sa­vimi, užsidarė?

Anot Šilalės atviro jaunimo cent­ro „Pulsas“ darbuotojos Moni­kos Šer­py­tytės, prasidėjus pirmajam ka­ran­tinui, kilo chaosas – niekas neži­nojo, ką daryti, kaip elgtis. Jaunimui li­ko tik kompiuteris ir kambarys, o darbuotojams – galvos skausmas, kaip dirbti ir kaip pasiekti jauną žmogų. At­virų jaunimo centrų ir erdvių veikla yra orientuota į mažiau galimybių turinčius bei niekur nedirbančius ir nesimokančius jaunuolius (NEET). Atėję į jaunimo centrą, jie gali tiesiog praleisti laisvą laiką, pasikalbėti su darbuotojomis ar patys organizuoti įvairias veik­las. Taip jaunimas socializuojasi ir gali atrasti savo talentus. 

Tačiau karantino metu išryškėjo viena sritis.

„Visi norėjo ne renginių, ne užimtumo, o pokalbio“, – sako jaunimo centro „Pulsas“ darbuotoja M. Šerpytytė. 

Ši problema tapo aktuali ne tik tarp regiono jaunimo, bet ir mieste. Vilniaus An­ta­kalnio jaunimo centro „Žalia­na­mis“ jau­­nimo darbuotoja Brigita Ruzienė pastebi, kad jaunimui išliko noras palaikyti santykį, tačiau didelė dalis nuo renginių atsiribojo. Akivaizdu, jog karantinas parodė, koks svarbus yra gyvas bendravimas, ir kad žmogus, nepaisant jo asmeninių savybių, yra sociali būtybė, kuriai itin svarbus ryšys su kitu žmogumi. Bendravimas su šeima neatperka socialinės sąveikos su savo bendraamžiais, nes, kaip sako B. Ruzienė, ypač paaugliams sunku būti su tėvais, o karantinas tik paašt­rino nemalonias situacijas namuose.  Pirmasis karantinas privertė pažvelgti į kasdienybę kitomis akimis ir išmokti gyventi kiek kitaip nei įprasta. Tačiau lieka klausimas: ar pamokos buvo išmoktos?

Apie antrąją koronaviruso bangą buvo kalbama vos tik prasidėjus pirmajai, todėl žinia, kad prasideda naujas karantinas, nieko nebestebino. Abi kalbintos jaunimo centrų darbuotojos sutaria: jaunuoliai jau žino, kaip tvarkytis su karantino metu iškylančiais sunkumais, ir supranta, jog vėl teks gyventi laikantis tam tikrų ribojimų. „Žalianamio“ jaunimo darbuotoja sako, kad itin išaugo jaunų žmonių, kuriems reikia emocinės pagalbos, skaičius, jai pritaria ir kolegė iš Šilalės. Galima suprasti, jog emocinė sveikata bei rūpinimasis savimi jaunuoliams tapo prioritetu. Į tai atsižvelgė ir jaunimo centrai, organizuodami savo veik­las: Šilalėje periodiškai rengiamos pas­­kaitos su psichologe, kur galima už­­duoti rūpimus klausimus, Vilniuje vy­ko užsiėmimai, padedantys pažinti save ir kitus, buvo gvildenamos lyde­rys­tės bei manipuliacijos temos. Sa­vaime suprantama, renginiai vyko virtualioje erdvėje – tai dar viena privalomoji karantino pamoka. Buvo išmokta gyvuoti internete ir atrasti ryšį vienam su kitu, naudojantis įvairiomis programėlėmis. 

NEET jaunuoliai gal ir neatrado sėk­mės paslapčių, kaip prižiūrėti savo emocinę sveikatą, tačiau jie išdrįso paprašyti pagalbos iškilus sunkumams. Nors gyvenimas skaitmeninėje erdvėje jaunimui ima įgristi, jis išmoksta naudotis anksčiau net negirdėtomis prog­ramomis bei sistemomis. Ribojimų nemažėja, bet jaunuoliai supranta, kad jų laikytis privaloma. Galima sakyti, jog karantinas ne tik atėmė, bet ir davė – dauguma pamokų buvo išmoktos ir dar daugiau jų laukia ateityje. 

Emilija POCIŪTĖ

Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanorė, Vilniaus universiteto I kurso žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.