Savanoriška veikla – neatlygintinas, tačiau neįkainojamos patirties suteikiantis laisvalaikio praleidimo būdas, kuomet prisidedama prie socialinių ar pilietinių veiklų. Šilalės krašto jaunuoliai gali išbandyti savo jėgas Socialinių paslaugų namuose, viešojoje bibliotekoje, ko­or­dinacinia­me centre „Gilė“, kultūros centre, rajono ligoninėje, sa­vival­­dybėje.

Mūsų rajone savanorišką veiklą kordinuoja visuomeninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“, kuri vykdo jaunimo savanoriškosios tarnybos (JST) programą. Ji trunka šešis mėnesius, o ją atlikus įgyjamas JST pažymėjimas – dokumentas, patvirtinantis savanoriavimo metu įgytus ar sustiprintus įgūdžius bei suteikiantis papildomai 0,25 balo, stojant į pirmosios pakopos studijas. Programoje kviečiami dalyvauti jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų.

 Per 2020 m. „Apskritojo stalo“ organizacijų sąjungoje į JST programą įsitraukė 23 savanoriai, kuriems vadovavo mentoriai ir kuratoriai. 

„Savanorystės programoje teko sutikti labai daug skirtingų patirčių jaunuolių, bet kiekvienas iš jų norėjo išbandyti, kas yra tikroji savanorystė. Tikiuosi, jog visiems, dalyvavusiems programoje, pavyko pajusti jos dvasią“, – sako Šilalės kultūros centro projektų vadovė, mentorė Guoda Juškaitė. 

 „Vienas iš pirmųjų mano darbų buvo įgyvendinti JST programos modelį. Reikėjo sukurti JST organizavimo tvarkos aprašą, pristatyti jį savivaldybės tarybai, o gavus jos pritarimą, surasti rajone įstaigų, kurios priimtų savanorius. Pirmosios buvo Šilalės viešoji biblioteka, Šilalės rajono ligoninė, kultūros cent­ras. Pernai prie jų prisijungė ir savivaldybė, aš tapau viena iš kuratorių“, – sako savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Lina Maslauskienė.

„Kai į mane kreipėsi susidomėjusi lietuvių kalba savanorė Aistė, labai apsidžiaugiau. Mergina kruopščiai rinko, analizavo medžiagą, ieškojo būdų, kaip įdomiai ir išradin­gai pateikti jaunimui kalbos faktus. Atlikome nemažai svarbių darbų. Keliant lietuvių kalbos prestižą, ir ateityje sa­vanorių indėlis gali būti itin didelis“, – įsitikinusi savivaldybės kalbos tvarkytoja, JST programos kuratorė Aldona Špeč­kauskienė.

Pasak Šilalės viešosios bibliotekos metodininkės, kuratorės Stefos Minu­taitės, darbas su naujai atėjusiu savanoriu prasideda nuo stereotipų laužymo. 

„Daugelis biblioteką įsivaizduoja kaip gana nuobodžią įstaigą, kurioje tik knygos ir daugiau nieko. Bet čia gausu įvairios veiklos, todėl bibliotekai yra puiki proga atskleisti savo galimybes, teikiamas paslaugas bei vykstančius sparčius pokyčius. Manau, jog programa pasiteisina: gera matyti, kad jaunimas yra kūrybiškas, žino, ko nori, turi idėjų. O smagiausia buvo, kai viena savanorė itin susidomėjo bibliotekininko profesija. Deja, bibliotekininkų Lietuvoje neberuošia“, – apgailestauja kuratorė.

„Savanorystė ugdo platesnį požiūrį, supratimą apie šalia esantį žmogų, suteikia laisvę kūrybai. Džiaugiuosi entuziastingais jaunais žmonėmis, su kuriais teko kurti ir dalintis patirtimi. Mūsų savanoriai puikiai įsiliejo į Dienos cent­ro erdvę, atnešė naujų idėjų jį lankantiems vaikams, padėjo jiems ruošti pamokas, rengti šventes, organizuoti viktorinas. Tikiu, jog kiekvienas, išbandęs galimybę savanoriauti, išėjo su gera patirtimi bei prisiminimais“, – sako  Šilalės koordinacinio centro „Gilė“ konsultantė, programos kuratorė Inga Ežers­kienė. 

„Savanorystė – savotiška patirtis, kuri skatina keisti požiūrį į daugelį dalykų ir tam tikrais aspektais subręsti. Tai gali labai praversti ateityje“, – įsitikinęs Šilalės viešojoje bibliotekoje savanoriavęs Matas Vazbys. 

„Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau savanoriauti Šilalės rajono socialinių paslaugų namuose. Man teko laimė pažinti čia besilankančius vaikus, pamatyti, ką jie mėgsta ir kuo domisi“, – sako Viltė Vaišnoraitė. 

Mano savanoriška tarnyba, kurią atlikau savivaldybėje, jau baigiasi. Džiau­giuosi, jog ši programa išmokė naujų dalykų, sustiprino pasitikėjimą savimi. Nuoširdžiai patariu ir kitiems jaunuoliams išbandyti savanorio kelią.

Aistė ARNAŠIUTĖ

Jaunimo savanorystės tarnybos programos dalyvė

AUTORĖS nuotr.

Pateikiame ištrauką iš mūsų kraštiečio Juozo Stasino, kilusio iš Rad­viečio kaimo, spaudai ruo­šiamos knygos „Gyvenimo py­nė“.

„Ėjau gimtojo krašto keliais ir ta­keliais, puošdamas Tėvynę sa­vo mažais darbais gamtosaugos, kul­tūros, Vaižganto Lietuvos gra­ži­nimo idėjų atgaivinimo srityje. Tė­vų įskiepyta meilė ir pagarba žmo­gui, gimtajam kraštui teikia man stip­ry­bės ir padeda būti ištikimam svar­biau­sioms tautos vertybėms – meilei gimtajam kraštui ir jo žmonėms“, – rašo „Šilalės artojui” autorius, pri­statydamas savo kūrybą.

Mūsų tėvai buvo labai darbštūs, todėl ir iš vaikų jie to paties reikalavo. Šeimoje darbštumas ir padorumas bu­vo svarbiausios vertybės. Prisimenu dažnai girdėtus tėvų žodžius: „Vaikai, imkitės darbo, kas nedirba, tas nevalgo“. Nors vėliau, susidūrus su gyvenimo tikrove, šiems žodžiams tik iš dalies galėjau pritarti. Kartais gyvenime būna atvirkščiai: geriausiai valgo tie, kurie dirba mažiausiai. 

Vis tik tėvų pasėta sėkla mūsų sąmonėje sunkiais pokario ir „brandaus socializmo“ laikais prigijo ir išbujojo. Visi sukūrėme šeimas, užauginome vaikus, stengėmės sąžiningai dirbti ne tik savo, bet ir bendruomenės bei Lietuvos labui.

Prieš daugelį metų, kai visi Stasinų vaikai su antrosiomis pusėmis sugužėjome į tėvų Auksines vestuves, mama pasidžiaugė: 

„Su tėvu užauginome devynis vaikus, visus pakrikštijome gražiais lietu­viš­kais vardais. Auk­­sines vestuves su Juo­zu švenčiame turėdami daugiau kaip penkiasdešimt pačių artimiausių žmo­­nių – vaikų, anūkų, proanūkių, marčių bei žentų. Štai koks didelis mūsų užgyventas turtas. Bran­ginkite jį ir gausinkite“, – iš džiaugsmo nubraukusi per veidą riedančias ašaras, kalbėjo mama, gyvenimą pradėjusi Radviečio dvare. 

Dažnai pagalvoju apie kartu su tėvais pragyventus metus. Kiek visko reikėjo, kad vaikai užaugtų sveiki, sočiai pavalgę ir laimingi: kokio ilgio turėjo būti stalas, prie kurio visiems vietos užteko, kokio puodo reikėjo mamai, kad ji išvirtų kopūstų ar barščių sriubos ir visus pamaitintų, o tėvui turbūt ir ranka pavargdavo, beraikant ruginę duoną bei paduodant po riekę kiekvienam prie stalo sėdinčiam. Kiekvienas mamos rankomis išminkytas kepalėlis, užaugintas duonos raugu, prieš palydint į tėvo iš plytų bei akmenų kieme sulipdytą duonkepę, peržegnotas, palaimintas. Laukdavome šviežios, šiltos duonelės kaip šventės, pasirodančios tėvo rankose, ypač to kepalėlio, kuris su lašinukų įdaru, o kartais – su iššutusiais kopūstais.

Ruginė duona visuomet buvo padedama pačiame stalo centre, pačioje garbingiausioje vietoje ir pridengiama šviesiai pilkšva tikro lino drobele, mamos ar senelės išausta. Tik tėvas ir motina, nuklojus apdangalą, galėjo atriekti bei padalinti vaikams šią sakralinę gamtos ir darbščių rankų dovaną. O jei kuriam bevalgant nukrisdavo ant aslos gabalėlis duonos, žinojome, kad privalu jį pakelti ir pabučiavus vėl padėti ant stalo arba suvalgyti.

Rugio grūdas man ir šiandien – pats gardžiausias bei sočiausias iš visų. O tuomet tėvų augintas sunkiai įdirbtoje molingoje, prakaitu palaistytoje žemelėje, buvo dar brangesnis, dar skalsesnis. Prisimenu tas dienas, kai susėsdavome prie stalo pusryčiauti ar pietauti kartu su tėvais, suskaičiuoti visas burnas neužtekdavo abiejų rankų pirštų. O juk reikėjo ne tik pavalgyti, bet ir apsirengti, tegul ir ne pačiais madingiausiais rūbais. Bet juk visi užaugome, visi į žmones išėjome: ir sveiki, ir pavalgę, nesušalę, neišmėtyti po šiukšlynus ar „langelius“.

Nežinantiems ar jau pamiršusiems priminsiu, jog po karo tuometinė valdžia daugiavaikėms šeimoms irgi rodė tam tikrą dėmesį: skirdavo vienkartines ne­mažas pinigų sumas, o daugiavaikes mo-

tinas apdovanodavo ordinais bei me­daliais. Toks dėmesys buvo ne be pagrindo. Antrasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs. „Didžiajam tautų tėvui“, pražudžiusiam milijonus gyvybių mūšių laukuose ar priverstinio darbo gulaguose, reikėjo daug naujų darbo rankų...

Tarp tuometinių daugiavaikių šeimų atsidūrė ir mūsų šeima. Mama buvo apdovanota Motinystės pirmo laipsnio šlovės ordinu, o šeimos biudžetas pasipildė nemaža červoncų (taip vadinosi pinigai) suma. Buvo ir motinų didvy­rių, bet mano mama nepateko į tą forma­tą. 

Šiandien retas begali pasidžiaugti tokia gausia šeima, nors žmonių pragyvenimo sąlygos yra nepalyginamai geresnės. Vaikų ir jaunimo ugdymui skiriamas prioritetinis dėmesys. Tenka apgailestauti, jog daugelis šiuolaikinių jaunų šeimų nepasinaudoja šiomis galimybėmis, šeimos pagausėjimą nukeldamos ateičiai. 

Nepaprastai greitai prabėga žmogaus gyvenimas. Neabejoju, kad per jį pasiseka nuveikti daug gerų darbų, kaip sakoma, save realizuoti. Tačiau, kai neišvengiamai amžino bėgimo maratone stabtelime, tik tuomet suvokiame, kad vieno svarbiausių darbų nepadarėme: neįprasminome savęs gausioje ir gražioje šeimoje. Tuomet belieka tik gailėtis, bet laiko atgal nebeatsuksi...

Juozas STASINAS

Kalbos kitimas yra natūralus nuolatinis procesas – ji keičiasi kartu su žmonių poreikiais ir naujais technologiniais išradimais. Vasario 21-ąją minėsime Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, tad pasvarstykime, kas pastaraisiais dešimtmečiais turėjo daugiausiai įtakos kalbos virsmui. Priežastimis, kurios turi įtakos kalbos evoliucijai, dalijasi „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas  Arnoldas Lukošius.

Internete gimstantys naujažodžiai

Ne tik lietuvių, bet ir visas pasaulio kalbas neišvengiamai keičia bendravimas internetu bei nauji technologiniai išradimai, kuriems, žinoma, reikia naujų pavadinimų. Kai kurie jų neretai yra pasiskolinti anglicizmai su pridėtomis lietuviškomis galūnėmis, kiti – naujažodžiai arba naujai sukurti oficialūs lietuviški atitikmenys. Pavyzdžiui, žodis „trolinimas“ (angl. „trolling“) kilęs iš žodžio „trolis“ – norvegų mitologinės būtybės. Ji apibūdinama kaip bjaurus, agresyvus, ožkomis mintantis padaras. Skaitmeninėje eroje žodis „trolis“ įgavo kitą reikšmę – tai žmonės, internete tyčia skelbiantys komentarus, kurie kiršina kitus vartotojus.

Mūsų mėgstamas jaustukų terminas „emoji“ atsirado kartu su mažomis piktogramomis, naudojamomis emocijoms išreikšti skaitmeniniame pasaulyje.

Besidomintiems lietuvių kalba arba ieškantiems naujo žodžio savo įmonei ar gaminiui pavadinti, rekomenduojame pasižvalgyti po naujazodziai.lki.lt – lietuvių kalbos naujažodžių duomenų bazę. Puslapio kūrėjai ją įvardina kaip nebaigtinį ir nuolat besikeičiantį naujažodžių archyvą, prie kurio tobulinimo gali prisidėti visi norintys, siųsdami pastabas ar žodžių pasiūlymus. Šioje svetainėje rasite tokių skaitmeninės eros naujažodžių kaip „gūglinti“ (ieškoti informacijos interneto paieškos įrankiu „Google“), „jutuberis“ (vaizdo įrašus platformoje „Youtube“ kuriantis žmogus), „portaliena“ (prastai parengti naujienų portalų tekstai) bei kitus populiarius šnekamosios kalbos žodžius ir jų vartosenos ypatybes.

Angliškų skolinių populiarumas

Statista.com duomenimis, 2020-aisiais daugiausiai internete vartota kalba buvo anglų. Ja bendrauja daugiau nei 25 proc. interneto vartotojų, tad jos įtaka kitoms kalboms taip pat jaučiama. Kitaip tariant, anglų kalba yra universali kalba internete, nors oficialaus statuso ji neturi. Paprastai į mūsų kalbą atėję anglicizmai apsistoja ilgesniam laikui. Jų vartosena yra patogesnė, nes yra vienodai suprantama, o visuotinai priimti lietuviški jų atitikmenys dar nebūna sukurti. Internetinėje lietuvių kalboje dažnai galime išgirsti ir pamatyti sulietuvintų anglicizmų, pavyzdžiui: „web‘as“, „password‘as“, „like‘as“, „live‘as“, „mem‘as“, „follower‘is“ ir kt.

Tačiau anglų kalbos įtaką jaučia beveik visos tautos. Dėl tokio reiškinio netgi atsirado atskiros neoficialios kalbų atmainos, tokios kaip „hinglish“, kuri yra hindi ir anglų kalbos darinys, arba „konglish“, kuri yra sudaryta iš korėjiečių ir anglų kalbų žodžių.

Glaustesnis turinys ir trumpiniai

Kartu su socialinių tinklu atėjimu, pradėjo keistis ir rašymo įpročiai. Pagrindinė to priežastis – ribotas žinutės simbolių skaičius arba mažas laukelis tekstui. Pavyzdžiui, „Twitter“ socialiniame tinkle iki 2017 m. viename įraše galėjo būti ne daugiau kaip 140 simbolių. Nors jų skaičius vėliau padvigubėjo, tradicija rašyti trumpai ir glaustai, niekur nedingo.

Vaizdingus lietuviškus emocijų aprašymus, būdvardžius pakeitė ikonėlės ir specialūs simboliai, kuriems įterpti užtenka vos vieno paspaudimo. Taip pat išpopuliarėjo patogūs lietuviški trumpiniai, kai praleidžiamos balsės – „dbr“ (dabar), „nžn“ (nežinau), „kdl“ (kodėl) ir kt. Trumposiose žinutėse sėkmingai prigijo ir angliški akronimai – žodžių sutrumpinimai. Vieni populiariausių trumpinių: ASAP („As Soon As Possible“ – kuo greičiau/skubiai), FYI („For Your Information“ – žiniai), FB („Facebook“), OK („Okay“ – gerai), LOL („Laugh Out Loud“ – juokas), SRSLY („Seriously“ – rimtai), IDK („I Don‘t Know“ – nežinau), IMHO („In My Humble Opinion“ – mano nuomone), BRB („Be Right Back“ – tuoj grįšiu), AFK („Away From Keyboard“ – atsitraukiau nuo klaviatūros/kompiuterio).

Taip pat pastebėta, kad greitosiose žinutėse vengiame skyrybos ženklų ir jų vietoje renkamės naują teksto eilutę ar naują žinutę mintims atskirti. Nors išmaniuosiuose įrenginiuose integruoti kalbos redaktoriai gali pasiūlyti taisyklingus žodžius ar pažymėti klaidas, dar mažai jų gali susitvarkyti su skyrybos klaidų identifikavimu.

Vizualesnė rašytinė kalba

Spartėjant skaitmenizacijai ir virtualiam bendravimui, rašytinė kalba tampa vis vaizdingesnė. Ją bendravimo programėlėse galime papildyti ne tik savo nuotraukomis ar vaizdo įrašais, bet ir specialiais jaustukais. Rašytinius ištiktukus ir jaustukus kasdieniuose susirašinėjimuose pakeitė grafiniai jaustukai, vadinamieji „emoji“, bei animuoti „gif“ paveikslėliai. Oficialiame „Unicode Standart“ sąraše skaičiuojama virš 3,5 tūkst. „emoji“. 2021m. jaustukų sąraše paskelbta 217 naujų „emoji“ ikonų. Tarp naujausių – iškvepiantis veidelis, veidas su spiralinėmis akimis, baltu tvarsčiu apjuosta raudona širdis, taip pat raudona liepsnojanti širdis, veidas tarp debesų, moteris su barzda ir nauji jaustukai poroms.

Nors tokie jaustukai pagyvina rašytinę kalbą, mat jie veiksmingai pakeičia rankų gestus ar mimikas, kuriuos atliekame kalbėdami gyvai, kartais kyla skirtingų jų interpretacijų. Gana dažnai šie jaustukai neturi visuotinai priimtos reikšmės. Viename tyrime 1100 žmonių buvo paklausta, ką reiškia :p simbolis. Beveik 66 proc. atsakė, kad tai reiškia flirtuojantį ar mielą elgesį, tuo tarpu 8 proc. manė, jog tai reiškia pasipiktinimą.

Tuo tarpu giphy.com kaip ir kasmet paskelbė populiariausius 2020-ųjų animuotus paveikslėlius, kuriuos galite peržiūrėti nuorodoje: https://giphy.medium.com/giphys-most-viewed-gifs-of-2020-f198557f0080 .

Rimantė BUDRYTĖ

2017 m. Lietuvoje veikė 22 pripažinti žemės ūkio koope­ratyvai, 2020 m. – jau 27. Kurtis naujus bei plėstis esamus kooperatyvus skatina ir ES parama, skirta moder­niai technikai įsigyti, produkcijos apimtims didinti, statyti arba renovuoti pastatus, gaminti naujų rūšių produkciją ar teikti naujas paslaugas. 

Išdalijo daugiau nei 33 mln. Eur

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP), paramos gavėjais iš viso buvo patvirtintas 71 kooperatyvas. Pa­tvirtinta bendra paramos suma siekia daugiau nei 33 mln. Eur. Tiesa, minėtoje statistikoje ne­įskaičiuoti kooperatyvai, kurie teikia paraiškas žemės ūkio naud­menų deklaravimo metu dėl paramos pagal su plotu susijusias KPP priemones. 

Populiariausios veiklos sritys tarp kooperatyvų yra „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ bei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“.

Veiklos sritimi „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ 2014–2020 m. laikotarpiu pasinaudojo 21 kooperatyvas. Skiriant paramą pagal priemonės veiklos sritį, siekiama didinti žemės ūkio ir maisto sektoriaus konkurencingumą, skatinti didesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produktų kūrimą, diegti inovacijas, naujus technologinius procesus bei vystyti žemės ūkio produktų rinkodarą. Pagal naujausias veiklos srities įgyvendinimo taisykles, didžiausia paramos suma vienam projektui negali viršyti 400 tūkst. Eur, vienam juridiniam asmeniui – iki 4 mln. Eur pagal šią priemonę visu 2014–2020 m. laikotarpiu.

Parama – žingsnis į sėkmingesnį rytojų

Parama pagal priemonės „In­ves­ticijos į materialųjį turtą“ veik­los sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ pasinaudojo ŽŪKB „Pieno gėlė“  ir gavo 140 tūkst. Eur paramą. Šiomis lėšomis buvo modernizuota kooperatyvo transporto bazė: nupirkti du pienovežiai ir priekaba.

Prieš daugiau nei 20 metų įregistruotos žemės ūkio kooperatinės bendrovės istorija prasidėjo nuo dviejų supirkimo punktų Virkšuose ir Žlibinuose. Šiuo metu kooperatyve veikia 19 pieno punktų, kooperatyvas superka pieną iš 83 stambesnių ūkininkų, kurie turi savo šaldytuvus. Kooperatyvo narių skaičius per 18 metų išaugo iki 47, o pieno surinkimo punktai buvo atidaryti ne tik Plungės, bet ir Rietavo, Skuodo bei Šilalės rajonuose.

ŽŪKB „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas kooperaciją vadina didžiule jėga, o gautą paramą – žingsniu į sėkmingesnį rytojų. 

Apsaugojo nuo rizikos

Veiklos sritimi „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ 2014–2020 m. laikotarpiu pasinaudojo 12 kooperatyvų. Skiriant paramą pagal priemonės veiklos sritį, siekiama visuose šalies regionuose didinti ūkių gyvybingumą ir visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumą, skatinti inovacines ūkių technologijas, maisto tiekimo grandinės organizavimą bei efektyvų išteklių naudojimą ir remti perėjimą prie klimato kaitai atsparios mažo anglies diok­sido kiekio technologijų ekonomikos žemės ūkio sektoriuje.

Vieno stambiausių Pagėgių ir Tauragės krašto žemės ūkio kooperatyvų „Lumpėnų Rambynas“ vadovas Remigijus Kelneris teigia, jog jeigu ne 2017-ųjų vasarą gauta parama, investuoti į kooperatyvą jis vargu ar būtų ryžęsis. Pieno sektoriuje padėtis sudėtinga ir rizikinga jau ne vienus metus. 

Pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, „Lumpėnų Rambynui“ buvo skirta beveik 180 tūkst. Eur parama. Už gautas lėšas rekonstruotas dar 2002 m. statytas tvartas: pakeistos karvių gulėjimo vietos, girdyklos, šepečiai, iškelta veršidė, tvarte taip pat pastatyti du melžimo robotai, kuriais galima melžti 120 kar­vių. Skaičiuota, kad investicijos atsipirkti turėtų per 5–6 metus.

Įgyvendinimo taisyklėse – pirmenybė

Derėtų paminėti, kad, įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą, žemės ūkio kooperatyvams tenka ypatingas dėmesys. Jie turi galimybę gauti didesnį paramos intensyvumą, jiems skiriama daugiau prioritetinių balų. 

Pavyzdžiui, pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ suteikiamos paramos dydis skaičiuojamas, atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas. Vis tik didžiausias paramos intensyvumas taikomas pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, įgyvendinantiems kolektyvines investicijas. Jis siekia 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Vertinant paraiškas, pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, šių kooperatyvų nariams arba gamintojų grupėms papildomai suteikiama 10 atrankos balų. Pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ pareiškėjams, kurie yra pripažinti žemės ūkio kooperatyvai, taip pat papildomai suteikiama 10 atrankos balų. 

Nuo adatos iki vežimo – taip galima sakyti apie prekių asortimentą žemės ūkio kooperatyvo „Šilalės Agro“ par­duotuvėje. Joje yra viskas, ko reikia technikos prie­žiūrai, gyvulininkystės, augalininkystės ūkiams, sodui, dar­žui, namams ir dar daug ko kito. Erdviame prekybos cent­re iš viso galima rasti net 18 tūkstančių pavadinimų pre­kių. Šiandien kooperatyvas švenčia dešimtmetį – o tai yra geriausias patvirtinimas, jog žemės ūkio krašte žmo­nėms ypač reikia ūkiškų prekių.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.13

Sergamumui Šilalėje slūgstant, koronaviruso keliamos problemos nesibaigia. Tą patvirtina ir prie ligoninės tebestovintis mobilusis testavimo punktas. Nors nuo pirmadienio pradėjusiems dirbti smulkiesiems verslininkams rekomenduojama at­likti PGR testus, dukart per savaitę duris atveriantis punktas beveik tuščias – tre­čiadieniais ir penktadieniais į jį užsuka vos po kelis rajono gyventojus.  

Tačiau bene sunkiausią galvosūkį dabar sprendžia mokytojai: ne tik svarsto, ar iš viso skiepytis, bet ir kas bus, jei nuspręs nesiskiepyti jiems siūloma „AstraZeneca“ vakcina. Deja, atsakyti į šį klausimą pedagogams niekas negali – nei savivaldybės darbuotojai, nei medikai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.13

Baigti modernizuoti Šilalės Dariaus ir Girėno gatvės 63-iąjį daugiabutį UAB „Ranstata“ buvo įsipareigojusi iki sausio 20 d. Bet vos pradėjus darbus, šio namo gy­ventojai suabejojo, ar įmonė sugebės atlikti sutartyje numatytus darbus laiku bei ko­ky­biškai. Ir jie pasirodė esą teisūs.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.13

Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo die­ną, Šilalė puoselėjo tradiciją „Auksinėmis gilėmis“ pagerbti kraštui nusipelniusius žmones. Šiemet šie apdovanojimai turėjo būti įteikti jau 14-ą kartą. Deja, rajono valdžia juos numarino – be jokių komentarų ir paaiškinimų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.13

„Dieve brangus, koks sunkus buvo tas gyvenimas“, – atsidūsta šimtametė Albertina Stanevičienė-Rimienė, prisėdusi prie stalo priešais ir sunėrusi tiek daug vargų pakėlusias rankas. Šimtametė! Šviesus veidas, šviesios akys, žvelgiančios pro akinių stiklus, anot senolės, kad žmonės „nesibaidytų tokių negražių akių“. Pasipuošusi balta bliuzele, įsisegusi blizgančią „broškę“ – taip, kaip puošdavosi mūsų močiutės anais laikais. Ir tokia pat šviesi atmintis – tarsi visas gyvenimas, visi įvykiai būtų nutikę vakar...

„Nuo pat mažystės žinojau, kad tiek išgyvensiu, nors netikėjau. Buvau kokių septynerių metų. Po kaimus vaikščiodavo tokie žmonės, juos vengrais vadindavo, nešiodavo vaistų – trejų devynerių, vaikams visokių niekiukų. Tėvas mūsų buvo jau miręs, tai mamai tas burtininkas ir sako: „Duok, motinėle du litus, visai šeimai (o buvom septyni) išbursiu ateitį“. Mamai neilgą amžių pasakė – taip ir buvo, neilgai ji gyveno. Pasakė broliams, seserims. Aš buvau mažiausia, prie manęs paskutinės priėjo, pažiūrėjo į delną ir sako: „O tu išgyvensi 104 metus“. Kaip šiandien tą atsimenu. Tik aš labai bijojau 2000-ųjų, nes mama buvo skaičiusi Mikaldos knygą, kad bus pasaulio pabaiga su baisiausiais reiškiniais. Tai galvodavau, kad tik numirčiau anksčiau ir tų baisybių matyti nereikėtų...

Tiek daug pragyvenau, tiek praleidau karų! Baiminomės, kad išveš į Rusiją, nes buvome stambūs ūkininkai. Tėvai buvo grįžę iš Amerikos, nusipirkę 70 hektarų žemės. Čia, Kvėdarnoje, irgi buvo mūsų žemių – gyveno brolis, sesuo jau su savo šeimynomis. O gimiau ir augau Pajūrio parapijoje, Tūbučių kaime. 19 metų buvau, kai užėjo rusas, prasidėjo vežimai, tai pabėgau pas seserį. Tėvai jau buvo mirę. Iš­tekėjau už pirmo pasitaikiusio, sesers vyro brolio Otono, kuris buvo 16 metų už mane vyresnis.

Taigi pradžia gyvenimo, užėjo karas. Biednystė: visko reikia, o nieko neturim. Rusas visas krautuves išnaikino, išbazarino – nieko nenusipirksi. Teko pamatyti visokio gyvenimo. Paskui vaikai prasidėjo: gimė dukra Zina, sūnus Ralius.

Rusą nuginė – parėjo vokietis. Vėl okupacija, nieko nebuvimas, vėl pyliavos. Grįžo rusas – vėl tas pats, viską atėmė. Kolektyvizacija. Dieve brangus, koks sunkus buvo tas duonos kąsnis! Ralius gal nuo keturiolikos pradėjo laiškininku dirbti, kad uždirbtų man darbadienių, o aš galėčiau namus apžiūrėti. Nes atsitiko nelaimė: po karo pilni pajūriai buvo  prikasinėti minų, sprogmenų. Vyras ant jų užėjo ir jam nuplėšė ranką – liko invalidas. Oi, vargo patyriau: jei norėdavai karvikę iššerti, dieną naktį tekdavo sunkiai dirbti. Dieną – kolūkyje, iki išnaktų – sau. Paskui likau našlė, gyvenimas užkampyje tapo nepakeliamas. Išėjau į Kvėdarną. Taip ir sulaukiau šimto metų“, – trumpai bando nupasakoti Albertina.

„Visaip gyvenau: ėjau šeimininkaudama vestuvėms, pagrabams, metinėms. Buvau dai­nininkė, šokėja. Keturias operacijas turėjau: sušlubavo širdis, o dabar – ir akys. Prastai matau, o kad nesimatytų tokių negražių akių, užsidedu akinius. Keturias klases esu baigusi. Mokslas labai sekėsi, no­rėjau mokytis toliau, bet ma­ma neleido. Prisimenu, atėjo mo­kytoja, sako: „Leisk, Skir­man­tiene, mergaitę mokytis, ji gabi“. Bet mama atšovė: „O kas darbą dirbs? Kas karves melš, kiaules šers? Su mokslu negyvensi“. Galvojo, kad tik iš žemės galima gyventi. Kaime žmonės tik iš žemės ir vertėsi. Pajūryje tuomet buvo tiktai trys mokyti žmonės, trys tarnautojai: klebonas, policininkas ir pašto viršininkas.

Netoliese mano draugė gyveno, mes vieną naktį buvom gimusios. Jos tėvai teturėjo šešis hektarus žemės, buvo dar jauni, viską nesunkiai nudirbdavo, tai jos gulinėdavo sau sode. Dieve, kaip mes pavydėdavome! Tai tą mano draugę Juzikę tėvai išleido mokytis į Tauragę. Iš ten išvežė ją į Rusiją. Žinau, kad grįžo ji pas vaikus į Kauną. Kažin, ar bėra gyva? Nė kokios žinios: laiško parašyti negaliu, nes neturiu antrašo. Girdėjau, kai vaikai ją sveikino su 80 ar 90 metų...

O aš tada ant savo mamos labai pykau, kad neleido, liepė darbą dirbti. Ir kai papiršdavo mane į didelį ūkį, sakydavau: eikit po šimts bie­sų – tiek tas darbas buvo įgrisęs. Bet ištekėjusi vis tiek turėjau sunkiai dirbti. Ir nė kokio unoro mes neturėjome kaip ūkininkaitės. Buvome kruvinos darbininkės. Dienomis – darbai tėviškės laukuose, vakarais suguldavome į vežimus ir – į kvėdarniškius ūkius. O kumelės didelės, nepalakios, tai kol nuvažiuodavom, ir išaušdavo, miegoti nebebūdavo kada, vyrams reikėdavo už dalgių, moteriškoms – už pėdų. Ir taip visus 13 hektarų!

Darbų buvo visokių: pa­kelės griovius kasti, kelius taisyti, javapjūtė – pėdus rišti, pirštai iki kraujo nueidavo. Dešimties metų jau melžiau keturias karves: mums, visoms keturioms mergaitėms, būdavo paskirta po keturias. Paskui pačios pieną iškošdavom, į atskirą bričką susikeldavom bidonus, nusiveždavome į Pajūrį ir pieną separuodavome. Grietinę palikdavome pieninėje, liesą pieną veždavomės namo, juo bekonus penėdavom. Parduoti juos veždavom į Tauragę ark­liais. Pakeliais tykodavo plėšikai. Atsimenu, važiuojam per Tyrelines girias ant Didkiemio. Pirmame vežime – mudvi su seseria, iš paskos – brolis. Ir iššoko iš miško du vagys. Brolis turėjo šaudyklę, paleido seriją – ir neliko vagių.

Knygą galėtum prirašyti, kiek visko teko išgyventi!

Bet buvom ir jauni, šokom, dainavom. Smetonos laikais laukai skambėdavo nuo dainų. Vienam kaime kulia, tai prieš vakarą jaunimo būrys su armonika, dainomis jau ir ateina. Padeda užbaigti darbus ir – šokiai. Gavėnios laiku šokti negalėdavo, tai sueidavo jaunimas kokioje troboje, iškalbėdavom Kalvarijos kalnus, pasimelsdavom, paskui – šėlti: pušį gaudyti, žiužį mušti. Ir taip iki paryčių... Išeis jaunimas sek­madieniais iš bažnyčios po mišių, o estradoje jau muzikantai griežia. Oi, kokios būdavo gegužinės: valsai, polkos, klumpakojai, krakoviakai, padispi­nai. Lenciūgėlis, audimėlis, klec­kai – keturios poros šokdavo. Anksčiau bernai po 25–30 metų būdavo, tai bent kavalieriai! Jaunesnius piemenukais laikė, gindavo lauk, liepdavo nesipainioti po kojomis.

Eidavome į talkas – reikėdavo uždirbti žmonių šienapjūtei, kūlei. Sutemsta bedirbant, o iki namų toli. Tai prašydavom leisti permiegoti klėtyje, bet kad užrakintų, nes tuoj bernai prie panų metasi. Oi, oi, kiek darbų! Tai kai pamatau dabar merginas bevaikštančias dykai, pagalvoju, kad bent vieną dieną būčiau turėjusi tokią leng­vą. Jeigu ir nulėkdavom į šokius, vos tik saulė prie laidos, tekinos namo tris kilometrus – karvės pritvinkusios, melžti laikas. Per darbymečius ir rankos, ir kojos būdavo kruvinos nuo ražų – ištisus hektarus reikėdavo į pėdus surišti, suvežti, per rankas perleisti.

Ir kame ta jėga buvo? Kur dabar dingo ana? Kibiro vandens nebgali panešti! O, būdavo, užsimeti 40 litrų bidoną ant pečių ir eini. Dabar ir kibiras jau per sunku...“ – stebisi šimtametė. 

„Turėjau tris vyrus ir nė vieno nebeturiu. Už Otono Sta­ne­vičiaus ištekėjau, labiausiai bijodama tos Rusijos. Bet ir patiko, antraip būčiau nėjusi. Ko­lektyvizacijos pradžioje jis ne­norėjo rašytis į kolūkį. Tai jį ba­są, vienmarškinį visą dieną varinėjo po kolūkį, po kaimą, kol privertė. O ką tu, žmogau, padarysi: nestosi – nė 60 arų negausi. Kaip išgyvensi, ką vaikams paduosi? Pokariu irgi ramybės nebuvo: stribai užėję atimdavo paskutinį kąsnį.

Kai likau našlė, baisu buvo vienai gyventi užkampy, tai par­daviau namus ir ištekėjau už Prano Ri­mo Kvėdarnoje. Jis bu­vo zakristijonas. Bet komunistinė valdžia liepė jam rinktis: arba – arba: ar eiti į kolūkį ir gauti tuos 60 arų, ar zakristijonauti ir negauti nieko. Vyko teismas, galėjo skaudžiai nubausti. Gerai, kad atvažiavo toks žmogus iš Vilniaus. Tai jis pasakė, kad antras pareigas zakristijonu gali eiti. O kai už trečio vyro tekėjau, Bartkaus, jo pavardės nebeėmiau“, – prisimena likimo vingius Albertina.

„Dabar gyvename taip gerai, kaip nė Smetonos laikais nebuvo. Ar ko trūksta? Nieko! Krautuvėse visko pilna. Man išvis gerai: malkų atveža į kiemą, seniūnijos skirta moteris ateina ir apžiūri. Vaikai čia pat. Sūnui 80 metų, ir jam jau kojas skauda. Aišku, kad rūpinuosi! Kaip motinai nerūpės vaikas. Vaikas jai viskas“, – tikina guvi šimtametė.

Albertina džiaugiasi sūnaus Raliaus ir dukros Zinos rūpesčiu. Ji skaičiuoja turinti septynis anūkus, keturiolika pro­anūkių ir du proproanūkius.

„Galėtų ji kaip niekur nieko dar mažiukus prižiūrėti“, – užtikrina Ralius, irgi džiaugdamasis mamos ilgaamžyste.

„Čia man parėjo iš babos, ma­mos mamos: ji nugyveno 103 metus. Visus jos pasakojimus iš gyvenimo atsimenu. O mano mama, jauna būdama, su grafų Povstanskių giminaičiais išvažiavo į Prancūziją, ten praleido šešerius metus. Paskui broliai ją išsivežė į Ameriką, į Čikagą, kur ir apsiženijo. Bet nepakėlė tokio gyvenimo: dūmai, smogas, smarvė. Tai abu su vyru grįžo į Lietuvą, pirko žemes...“ – vardina močiutė.

O šaltą 1921-ųjų vasario 15-osios naktį jų šeimoje gimė Al­ber­tina... 

Ir vėl galima pradėti pasakojimą nuo pradžios. Šimtametės Albertinos viso šimtmečio istoriją...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dirbant ir mokantis namuose ypatingai svarbus greitas ir kokybiškas interneto ryšys. „Tele2“ parengė daug naujų išskirtinių pasiūlymų neribotam internetui. Jais jau dabar galite pasinaudoti operatoriaus internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Neribotas „Tele2 Laisvas internetas“ – vos 9,99 Eur/mėn.

Nevaržykite savęs – naudokitės internetu su visiškai neribotais duomenimis ir neribojamu interneto greičiu. Turint tris ar daugiau numerių „Tele2“ tinkle ir pasirašius 24 mėn. sutartį, neribotą „Tele2 Laisvą internetą“ galite įsigyti už ypatingą kainą – vos 9,99 Eur/mėn. Pasiūlymas galioja vasario 18 – 28 d.

Išmanieji daiktai – už 1 Eur

Atnaujinkite savo namus su išmaniaisiais įrenginiais vos už 1 Eur. Šiuo metu, įsigyjant neribotų GB „Tele2 laisvo interneto“ planą už 17,90 Eur/mėn., galite išsirinkti vieną iš siūlomų išmaniųjų daiktų už simbolinę 1 Eur kainą. 

Pavyzdžiui, puikų namų pagalbininką, siurbiantį ir plaunantį dulkių siurblį – robotą „Xiaomi Mi Robot Vacuum Mop Essential“. Muzikos mėgėjai galės rinktis belaidę garso kolonėlę „JBL Charge 4“. Su šiuo pasiūlymu taip pat galėsite įsigyti pažangų interneto modemą „Huawei B535“. Daugiau išmaniųjų įrenginių pasiūlymų ieškokite www.tele2.lt

Pasiūlymas galioja sudarius sutartį 12 arba 18 mėn. terminui be įrangos arba sudarius sutartį 24 mėn. terminui su įranga ir mokant jos kainą dalimis. Pasiūlymas galioja vasario 18-28 d.

„Tele2 Laisvas internetas“ ir planšetė – tik 9,99 Eur/mėn.

Dairotės naujos planšetės? Pasinaudokite išskirtiniu „Tele2“ pasiūlymu. Lengvą, patvarų ir ryškų planšetinį kompiuterį „Huawei MediaPad T5 4G“ (2 GB + 32 GB) kartu su 25 GB „Laisvu internetu“ dabar galite įsigyti už 9,99 Eur/mėn. Pradinė įmoka – vos 1 Eur.

Planšetinio kompiuterio pasiūlymas galioja, užsisakant „Laisvo interneto“ 25 GB planą ir pasirašant 24 mėn. paslaugų sutartį bei 24 arba 36 mėn. įrangos išsimokėjimo sutartį. Planšetės kaina perkant be sutarties – 159 Eur.

Laimėkite naująjį „Xbox“ ir kitus vertingus prizus

Geras interneto ryšys reikalingas ne tik darbui ar mokslams, bet ir pramogoms, pavyzdžiui, linksmiems vakarams su įdomiais filmais, serialais, laidomis ar sporto transliacijomis. Tai suderinti paprasta. Rinkitės neribotą „Tele2 Laisvo interneto“ planą kartu su vienu iš trijų išmaniosios televizijos „Go3“ paketų ir laimėkite puikių prizų visai šeimai.

Užsisakius interneto bei televizijos planą, turėsite galimybę laimėti žaidimų konsolę „Xbox S Series“ (512 GB), dvi konsoles „Xbox One S“ (1 TB) arba tris belaides ausines „JBL Duet“. Daugiau apie tai, kaip dalyvauti žaidime – https://tele2.lt/privatiems/laimekite-xbox

Interneto ir televizijos paketo kaina prasideda nuo 19,90 Eur/mėn. Prie kiekvieno paketo suteikiama papildoma dovana – 2 mėn. nemokama elektroninio žurnalo „Žmonės“ prenumerata.

Pasiūlymas galioja, pasirašant 24 mėn. sutartį. Modemo kaina į pasiūlymą neįskaičiuota ir prasideda nuo 2,5 €/mėn.

Daugiau informacijos apie pasiūlymus ir akcijas sužinosite www.tele2.lt arba paskambinę telefonu 117. Įrenginiams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Pasiūlymų laikas ir įrenginių skaičius – riboti.

Jovita JARUTIENĖ