Karybos analitikai Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas socialinia­me tinkle „Facebook“ rengia kasdienes karo Ukrainoje apžvalgas bei pateikia įvykių analizę. Autoriai sutiko savo įžvalgomis pasidalyti ir su „Ši­la­lės artojo“ skaitytojais.

Putinas „pasakė kalbą“ G20 valstybių vadovams ir išdėstė savo poziciją taikos derybų bei karo Uk­rai­noje klausimu. Pasitaupęs raketų, smogė į didžiųjų miestų pagrindinę infrastruktūrą. Ma­sinėse raketų paleidimo bangose dalyvavo 14 Tu-95 lėktuvų, Juodosios jūros laivyno kariniai laivai bei Irano bepiločiai orlaiviai.

Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė 73 iš daugiau kaip 90 Kremliaus sparnuotųjų raketų ir nuleido 10 Irano bepiločių orlaivių. Mero Vitalijaus Klič­ko teigimu, pusei Kyjivo buvo atjungta elektra, Pečiorsko rajone raketos pataikė į tris gyvenamuosius namus. Didžioji Lvivo dalis naktį buvo tamsoje...

Štai ką pasauliui, NATO, JAV ir mums pasakė Putleris – nusimovė kelnes, parodė visiems užpakalį bei dar kai ką ir pasitaškė raketomis. Tokia oficiali Maskvos pozicija. Kremlius sužlugdė bet kokias JAV, Kinijos, kitų priešininkų bei sąjungininkų viltis dėl planuojamų derybų. 

Paskelbta, jog dvi raketos pataikė į Lenkijos teritoriją, žuvo du gyventojai. Lenkijai solidarumą pareiškė visų Bal­tijos šalių vadovai, o JAV gynybos departamento spaudos sekretorius brigados generolas Pat Ryder pareiškė, jog JAV seka pranešimus, tačiau neturi informacijos, patvirtinančios apšaudymo faktus. Gynybos departamentas pakartojo, kad JAV „gins kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“ bei „labai pasitiki“ savo pajėgų apsauga Europoje.

Briuselyje įvyko NATO aukščiausio lygio susitikimas. Džiugina NATO ir jos didžiųjų šalių vadovų retorika, rodanti, kad veiksmų eigos variantui, kai nukrenta Rusijos (arba ne) raketos NATO šalies teritorijoje, yra pasiruošta. Iš kitos pusės, liūdina neatsakingi nebrandžių kaimuko politikierių pareiškimai, kuriais eilinį sykį bandoma rinktis reitingo taškus, negalvojant apie tai, kaip mūsų valstybės patikimumą veikia šūkaliojimai apie „vilką”.

Pasirodė informacija apie tariamą JAV bei Rusijos sąmokslą, esą net ir pasitraukimą iš Charkivo srities Vašingtono ir Kremliaus atstovai suderino tarpusavyje.

Putinas, regis, stengėsi visais įmanomais būdais spausti Volodymyrą Ze­lens­kį sėsti prie derybų stalo, net pavadindamas jį „partneriu“. Tuo pat metu, panaudojant visus įtakos agentus, mėginama spausti Kyjivą derybų per Vašingtoną. Ta­-

čiau Kremliaus žaidimas nepavyko. Nors iš šalies gali atrodyti, jog vyko kažkokie slapti Vašingtono susitarimai su Krem­liumi, visa tai daugiau panašėjo į žaidi­mą

su Putinu, stengiantis jį pastatyti ant racionalaus bendravimo, bendradarbiavimo bei protingų sprendimų bėgių. Irgi nepavyko – pamatęs, kad niekas nežada jam jokių nuolaidų, o pažadai „spausti Kyjivą“ virsta nauja parama Ukrainos kariuomenei, šis ryžosi dar vienai teroristinei atakai. 

ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis pažadėjo, kad ES valstybės narės suteiks Ukrainai papildomų oro gynybos sistemų. Nyderlandų užsienio reikalų ministrui Wopke Hoostra lankantis Kyjive prasidėjo raketų apšaudymas. Slėpdamasis slėptuvėje nuo Rusijos teroristų atakos, politikas pareiškė: „Į tai gali būti tik vienas atsakymas. Tai yra toliau remti Ukrainą, tiekti ginklus, siekti teisingumo ir teikti humanitarinę pagalbą. Bet kokiu atveju, tai didžiulė paskata likti šalia“.

Mes labai norėtume, kad Kyjive apšaudymo metu slėptuvėje tektų pasėdėti visiems NATO šalių vadovams. Jei asmeninė patirtis radikaliai pakeitė buvusį nuosaikų Rusijos atžvilgiu Vokietijos prezidentą Steinmeyerį, galime tik įsivaizduoti, kaip tokia patirtis galėtų pakeisti JAV ar Prancūzijos prezidentus...

Vokietijos užsienio reikalų ministrė A. Baerbock paragino Rusiją patraukti savo karius iš Zaporižės AE pietų Ukrainoje ir nustoti ją apšaudyti.

„Ši beprotybė turi baigtis“, – teigė politikė po derybų su TATENA vadovu Rafaeliu Grossi Berlyne. 

Taip. Putino Rusija – absoliutus blogis, o mes visi gyvename branduolinių teroristų taikinio sąlygomis. 

Moldova pareiškė, jog dėl Rusijos smūgių Ukrainos energetikos infrastruktūrai Moldovoje sutriko elektros energijos tiekimas ir pareikalavo Maskvą nutraukti atakas. Pakomentuosime ūkiškai: jei būtų mūsų valia, po tokių teroro atakų turėtų būti sunaikintas jos Juodosios jūros laivynas – visam į dugną. Kaip įspėjimas, kad kitas žingsnis gali pasiekti bunkerį.

Pralaimėdama kare, byrant fronto linijai, Rusija tęsia suplanuotą Ukrainos terorizavimą. Valstybinės energetikos bendrovės „Ukrenergo“ nurodymu, dėl masinės raketų atakos energetikai beveik visoje Ukrainoje nutrauktas elektros energijos tiekimas. Visi puikiai įsivaizduojame, ką reiškia žiemą likti be elektros, vandens ir šilumos. Maskvos siaurapročiai tikisi, jog tamsa milijoniniuose miestuose privers gyventojus arba emigruoti, arba sukilti prieš valdžią, kelti chaosą ir plėšimų bangas.

Driskiai nesuvokia, kad didžioji dauguma ukrainiečių šiandien trokšta tik vieno – pribaigti Putiną ir jo ordas bet kokia kaina. 

Lietuvoje – eilinė viską žinančių apie „Rusijos užpultą Lenkiją” sofos ekspertų pranešimų banga. Rašliavojami visokie NATO punktų aktyvavimo planai, karo scenarijai ir kiti kliedesiai, nepaskelbus net preliminarių išvadų. Tuo tarpu išankstiniai duomenys spirgantiesiems jau nuskambėjo iš Joe Bideno lūpų. Įdėmiai paskaitykime, kaip jis atsako į klausimą, ar raketa buvo paleista Rusijos: „Yra preliminarios informacijos, kuri tai paneigia. Nenoriu apie tai kalbėti, kol nebus atliktas išsamus tyrimas. Tačiau, sprendžiant iš trajektorijos, mažai tikėtina, jog ji buvo paleista iš Rusijos, bet dar pamatysime“.

Sprogus panikos burbului, norime nuraminti, bet nepaguosti: kariauja kaimyninės šalys, jų taikinyje – ir Lietuva. Todėl tikėtis galime visko, ir net tokių tyčia/netyčia atklydusių raketų. Karo metu visko pasitaiko, ypač, kai Rusija iš sandėlių traukia antrojo pasaulinio karo laikų amuniciją.

Tačiau mes į šiuos „pavojus“ ir iššūkius žvelgiame pozityviai. Deja, ar ačiū Dievui, Rusija Lenkijos neužpuolė. Nors Rusijos invazijos pradžioje dėl siūlymų suteikti Ukrainai sunkiuosius ginklus bei nebijoti, jei NATO bus įtraukta į tiesioginius karinius veiksmus, buvome apkaltinti karo kurstymu, mūsų pozicija nesikeičia: kuo greičiau Vakarai ir Aljansas įsitrauks į tiesioginį konfliktą su Rusija, tuo greičiau žlugs Putino režimas. Rusijos karinę galią įmanoma sunaikinti greitai ir konvenciniais ginklais. Tą JAV bei NATO turi Kremliui deklaruoti labai aiškiai.

Vakarai daugybę kartų galėjo ir privalėjo įsikišti į karą, formuodami humanitarinius koridorius Ukrainoje, užtikrindami neskraidymo zonas virš branduolinių jėgainių bei lydėdami grūdų vilkstines laivais badaujantiems Afrikos milijonams. Tačiau vis dar slepiamasi už Ukrainos žmonių nugarų ir mėginama kažkaip susitarti su pasaulio teroristu Nr. 1. Su juo galimas vienintelis susitarimo būdas. Patys žinote, koks. Didžiosios karinės galybės, jų vadovai, deja, tam nesiryžta.

Jei TATENA, Jungtinės tautos ir Europos valstybių politikai baiminasi, kad, išlėkus į orą teroristų užgrobtai Zaporižės AE, gali nukentėti visa Europa, tai reikia ne kalbėti, o daryti. Ir kalbėti su teroristais turi ne inžinieriai, o ginkluoti profesionalai, vykdydami „specialiąją teroristų nukenksminimo operaciją“. Net bloguose filmuose apie teroristus atsiranda „gerietis“, kuris išgelbėja pasaulį ir nugalį blogį. Tuo tarpu šiandien mes, deja, tokio herojaus neturime. Ir tuo naudojasi bepročiai Kremliuje, tyčiodamiesi iš mūsų vertybių, žudydami ukrainiečius bei garsiai juokdamiesi „opiat obosralisj”...

Aurimas NAVYS

Mindaugas SĖJŪNAS

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros analitikai

Bilietai į Jurgio Gaižausko operos vaikams „Buratinas“  premjerinius spektaklius dingsta taip greitai, kad Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui teko ieškoti didesnės salės! Norint patenkinti visų mažų ir didelių žiūrovų norus pamatyti „Buratiną" lapkričio 19-20 dienomis 12 valandą premjeriniai spektakliai perkelti į Klaipėdos kultūros fabriką (Bangų g. 5a, Klaipėda).

Kompozitoriaus Jurgio Gaižausko 100-metų jubiliejui skirta opera vaikams tęsia Muzikinio teatro jau kelerius metus sėkmingai vykdomą jaunimo rezidencijų programą, tad kūrėjų, scenos profesionalų ir jaunimo rezidencijos dalyvių sukurtas spektaklis tikrai atskleis paslaptį kodėl Buratinui kartais pailgėja nosis...

Pirma ir populiariausia lietuviška opera vaikams

Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės, rezidencijos dalyviai, padedami profesionalių muzikinio teatro specialistų, ugdė savo profesines kompetencijas ir parengė J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjerą. „Rezidencija skirta kompozitoriaus J. Gaižausko 100-metų jubiliejui paminėti. 1968 m. sukurta opera „Buratinas“ yra ne tik pirmoji, bet ir populiariausia lietuviška opera vaikams, su kuria užaugo ištisos kartos. Operos libretą sukūrė vaikų rašytojas Anzelmas Matutis. Operos muzikinė kalba melodinga, lengvai įsimenama. Mūsų jaunieji „kolegos“ dalyvavo muzikinėse bei sceninėse spektaklio repeticijose, susipažino su muzikinio teatro specifika, atlikėjui keliamais reikalavimais“. Baigiamasis rezidencijos renginys – J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjera, o vėliau spektaklis papildys Muzikinio teatro repertuarą.

Buratino solistų ir kūrėjų komanda

Smagią „Buratino“ istoriją scenoje pasiruošę papasakoti tiek talentingi pajūrio vaikai ir jaunimas, tiek Muzikinio teatro solistai. Buratino partiją ruošia Giedrius Gečys (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, dėstytojas, prof. Vladimiro Prudnikovo kl.), Tadas Jakas ir Gytis Šimelionis, Malvinos – Virginija Bartušytė (LMTA studentė, doc. Aušros Stasiūnaitės kl.), Judita Butkytė ir Mirabela Zakrevskaja (Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos auklėtinė, mokytoja Aistė Ruškienė ), Tėtės Karlo bei Kvailių šalies karaliaus - Valdas Kazlauskas, Karabaso Barabaso – Vilius Trakys, Pjero – Nojus Vytis Gutauskas (LMTA studentas, prof. Irenos Milkevičiūtės kl.), Aurimas Raulinavičius, Arlekino, Svirplio – Ignas Smilgevičius (LMTA Klaipėdos fakulteto studentas, doc. Giedrės Zeicaitės kl.), Mindaugas Rojus, Lapės Alisos – Žyginta Jašinskaitė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Stepono Januškos kl.), Smiltė Murencevaitė (LMTA studentė, lekt. Ievos Prudnikovaitės kl.), Vitalija Trinkė, Katino Bazilijaus – Farshad Abbasabadi, Šarūnas Šapalas, Vėžlienės Tortilos – Ieva Andriulionytė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Giedrės Zeicaitės kl.), Evelina Liasytė (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Giedrės Zeicaitės kl.), Aurelija Dovydaitienė, Berniuko – Rosana Štemanetian, Vytautas Valys (Klaipėdos vaikų operos studija). Kvailių šalies gyventojais taps Yana Somova (LMTA Klaipėdos fakulteto studentė, doc. Giedrės Zeicaitės kl.) ir Klaipėdos vaikų operos studijos jaunieji solistai (vadovas Vytautas Valys): didžiųjų grupė: Vaiva Drabulytė, Leonardas Farah, Uršulė Jogminaitė, Amadėja Juškaitė, Beatričė Juškaitė, Radvilė Galminaitė, Kristupas Kerulis, Jokūbas Kulevičius, Patricija Malinauskaitė, Raidas Mikovičius, Milana Mockutė, Liutaurė Nutautaitė, Augustė Paulavičiūtė, Vytautė Rimkutė, Kotryna Rudė, Gabrielė Stravinskaitė, Ieva Šmaižytė, Jonas Tomkevičius; mažųjų grupė: Akvilė Bortelytė, Aurėja Lukė, Vanesa Martinaitytė, Liepa Poškaitė, Tautvilė Raubytė, Radvilė Rimkutė, Lėja Rojutė, Rugilė Seniūnaitė, Vytautas Valys, Aušrinė Valytė.

Jaunimo rezidencijos meno vadovas – Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, dirigentas – Giedrius Vaznys, chormeisteris – Vytautas Valys, režisierius – Kristupas Biržietis (LMTA Klaipėdos fakultetas), režisieriaus asistentė – Karina Novikova, kostiumų dailininkė – Augustė Zukaitė (Vilniaus dailės akademija), grimo dailininkė – Aira Braždienė, šviesų dailininkas – Andrej Lavrinovič.

„Jurgio Gaižausko opera vaikams „Buratinas" pasižymi labai turtinga muzikine kalba, brandžia orkestruote. Juntama kitų to meto žymių kompozitorių įtaka gerąja prasme. Nors tai vaikams klausyti skirta opera, tačiau parašyta labai išieškotai ir kompozitoriaus apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Bus iššūkių kartu su jaunaisiais atlikėjais atskleisti visą operos grožį bei spalvas, tačiau stengsimės ir visi kartu „paaugsime“ - nuo dirigento iki mažiausio vaidmens atlikėjo. To jaunimo rezidencijoje ir siekiama: vienas pagrindinių pastatymo uždavinių - Klaipėdos publikai dar nežinomų talentų atvedimas į operos sceną. Neabejoju, kad ši graži, pamokanti opera „Buratinas“ suteiks daug malonių emocijų tiek klausytojams, tiek ir visai kūrybinei komandai“,- akcentuoja dirigentas Giedrius Vaznys.

Buratinas – tai mūsų vaikystės patirtys

Pasak operos vaikams „Buratinas“ režisieriaus Kristupo Biržiečio, vaikystė – daugiausiai fizinių ir psichologinių patirčių apimantis žmogaus gyvenimo tarpsnis. „Būtent augant formuojasi mūsų asmenybė, bendravimo įgūdžiai kaip pavyzdžiui ar įprantame rėkti, o gal  kalbėti negirdimai tarsi atsiprašinėdami, ar rišliai dėliojame mintis, o gal kalbant mintys nesustabdomai ir padrikai šokinėja. Vaikystėje formuojasi požiūrio į žmones ir visatą ideologija. Maži žmonės patiria ne tik džiaugsmus, laimingus atradimus, geras emocijas, tačiau ir kitą, tamsiąją pusę: skausmą susižeidus, neužtikrintumo jausmą būnant su kitais žmonėmis, liūdesį susipykus ar susidūrus su mirtimi. Abi patyrimų pusės yra reikalingos ir yra neatskiriamos bendro asmenybės formavimosi dalys. Jei nei karto nenukristume nuo dviračio ir truputį nenusibrozdintume, nepajustume skausmo potyrio... Jei nei sykio nepajustume kito žmogaus nepasitenkinimo mumis, užaugtume nenuovokiais ar negebančiais bendrauti, susitapatinti su kitos gyvos būtybės būsena egoistais“,- sako režisierius.

Režisierius K. Biržietis sako, kad „Buratinas – hiperbolizuotas vaikystės patirčių simbolis. Jis gimsta iškart septynerių/aštuonerių metų ir, neturėdamas jokio psichologinio, bendravimo patirties bagažo, kaktomuša susiduria su džiaugsmų ir pavojų kupinu pasauliu. Jis tarsi vaikas, patiriantis pirmuosius bendravimo džiaugsmus ir nusivylimus, besimokantis suvokti pasaulį, draugystės ir piktavališkumo koncepcijas. Galbūt Karabasas – tik piktas mokytojas ar rėkiantis ant neprigirdinčios močiutės autobuso vairuotojas, Arlekinas ir Pjeras – pirmieji draugai, su kuriais Buratinas pirmąkart pajunta bendro patyrimo jungiamų žmonių ryšį, Malvina – pirmoji mergaitė, į kurią pažvelgus, jam pačiam dar nesuvokiant šitos reakcijos reikšmės, širdis pradeda plakti stipriau, o skruostai išrausta ir t.t.“

Pasak K. Biržiečio, operos vaikams vaidyboje bus stengiamasi išvengti nereikalingų buitinių scenų, kiekvieną judesį, gestą paverčiant personažų savybių ženklu. „Kaip jau minėjau, spektaklis turi sužadinti vaizduotę abstrakčiais simboliais ir užuominomis, o ne pateikti realistišką pasaulio kopiją, nes pasaulis vis tiek realesnis. Kiekvienoje scenoje akcentuojama kuri nors personažų savybė, nuotaika ir istorinė linija, o ne aplinkybių realistiškumas“,- sako kūrėjas.

Rasti raktą į vaiko širdį

Ypač populiari J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ 1969 m. buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ši opera buvo pirmoji ir ilgą laiką vienintelė lietuviška opera vaikams. Perstatyta LNOBT 1985 m. ir rodyta be pertraukos 40 metų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Buratiną“ sceniniam gyvenimui 2009-aisiais prikėlė jaunų menininkų komanda: tuometinis teatro vyriausiasis dirigentas Vytautas Lukočius, režisierė Gražina Jonuškaitė, dailininkė Viktorija Bardauskaitė, choreografės amplua debiutavusi baleto šokėja Jolanta Mineikytė. Buratino vaidmenį šiame spektaklyje kūrė tuomet operos scenoje dar tik pirmuosius žingsnius operos scenoje žengiantys solistai Tomas Pavilionis ir Judita Butkytė. „Buratino“ premjera tąkart tapo debiutu ne vien pagrindinio vaidmens atlikėjams, bet ir kitiems šiandien gerai žinomiems Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtiniams, tokiems kaip Rokas Spalinskas (Katinas Bazilijus), Vitalija Trinkė (Lapė Alisa) ar Eugenijus Chrebtovas (Karabasas Barabasas).

Pats kompozitorius J.Gaižauskas yra pažymėjęs: „ši opera vis atgimsta scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Labai svarbu rasti raktą į vaiko širdį, jam artimą temą. O čia dar scenoje ir patys vaikai veikia, nugali visas kliūtis, pasiekia laimę...“

Jaunimo rezidencijos jau tapo muzikinio teatro tradicija, jų metu atrandami talentai vėliau papildo ne tik muzikinio teatro kolektyvą, bet ir stebina šalies bei užsienio publiką. Ankstesniais metais teatras surengė didelio susidomėjimo sulaukusias jaunimo rezidencijas „Statykime operą“, „Išbandyk profesiją“ (2019) ir „Renkuosi Klaipėdą!“ (2021).

KVMT inform.

Pirmąkart Lietuvoje pastatyta italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. Publiką sužavėjęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis atvyksta gastrolių į Kauną, tad susidomėję lapkričio 24 dieną laukiami nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Iššūkis dainuoti – malonumas klausyti

Prieš metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo bei atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens - Mari  - atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius“ (2022-03-27) skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o „Pagauk bangą“ (2022-04-10) - operos solistei Ritai Petrauskaitei.

Pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!“. Juk operos „Pulko duktė“ siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G. Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų  jos klausantiems.

Į Kauną „Pulko duktė“ duktė atvyksta su balsingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestiniais solistais, tad lapkričio 24-ąją dainuos Lina Dambrauskaitė - Mari, Mindaugas Jankauskas - Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Valdas Kazlauskas - Kapralas, Modestas Narmontas - Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis Nevulis – Notaras. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“. Ateikite ir įsitikinkite!

Mari – lyg atradimas

Ne veltui Mari vaidmens atlikėja solistė L. Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė“ premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L. Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis, sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai“,- akcentavo A. Andrikonytė.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepiančiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre Lina dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, po to LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė G.F. Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

„L. Dambrauskaitės Mari gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai paruoštas“,- rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Tonijas - M. Jankausko svajonė 

„Tonijo partija - labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti. Aš labai laukiau kada pagaliau galėsiu padainuoti visą kūrinį, nes anksčiau man teko dainuoti tik šią ariją ir duetą koncertuose, griežiant orkestrams Latvijos Nacionalinėje operoje, Sankt Peterburgo filharmonijoje, Lichtenšteino rūmuose Vienoje bei Berlyno nacionalinėje Filharmonijoje. Pagaliau išsipildė svajonė įsijausti į Tonijo personažą ir pasimėgauti visa jam nutikusia istorija scenoje. Norint, kad šis personažas išvystų rampos šviesą, teko daug dirbti: ruošiausi ne tik muzikinei partijai, bet tobulinau vaidybą. Juk „Pulko duktė“- komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireikė nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose režisuotuose tokių grandų kaip Jono Jurašo, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, tad įgyta patirtis ir žinios labai padėjo kuriant personažą. Pagal J. Sodytės sumanymą operoje esu jaunas alžyrietis, kuris vėliau tampa prancūzų karininku. Spektaklyje gausu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad ruošiantis tenka „padirbėti individualiai“ su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų prie būtent mano kūno plastikos. Belieka ne daug laiko iki spektaklio pristatymo Kaune, kai džiugesys ir jaudulys užpildys mano krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys kaip meilė nugali viską! Labai visų laukiu“, - sako solistas M. Jankauskas.

Muzikologė Živilė Ramoškaitė sako, kad Tonijaus vaidmenį kūręs Mindaugas Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. „Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas turtėjo spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, su kokybiškai praskambėjusiomis viršūnėmis“,- akcentuoja Ž. Ramoškaitė.

Pirmas pastatymas Lietuvoje

G. Donizetti pelnė šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“. Galiausiai G. Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini bei Vincenzo Bellini, panoro įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam pavyko: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymus ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.

1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).

Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų.

Laiminga pabaiga - garantuota

Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Iš karo lauko į rūmus

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Tuo tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku.

Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.

Spektaklio kūrimo komandoje dirbo muzikos vadovas Martynas Staškus, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas teatro scenoje įkūnija KVMT choras ir baleto artistai.

Spektaklio herojus seržantas Sulpicijus  sako, kad „meilė vaikšto etapais“, tad visur spėti atvykti laiku. Jūs dar turite šansą išvysti „Pulko duktė“ premjerą. Paskubėkite!

Nors gandras vadinamas nacionaliniu paukščiu, sodybų, kuriose jis apsistoja, savi­ninkai tuo ne visada yra patenkinti. Taip pat kai kurie gyventojai piktinasi, kad elektros įmonės darbuotojai, pasak jų, neatsiklausę įrengia naujus lizdus ant stulpų, stovinčių privačiose valdose. Praėjusią savaitę į redakciją paskambinę keli žmonės domėjosi, ką daryti, norint gandralizdžio atsisakyti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86

Vertingi renginiai ir reikšmingi įver­tinimai Lietuvos menininkams – taip kultūros pasaulyje atrodo lapkričio vidurys. Vienas svarbiausių renginių laukia lapkričio 24–27 d. – „Kaunas 2022“ ruošiasi Kultūros sostinės metų uždarymui. Įspūdinga progra­ma „Sutartis“ pakvies į daugiau nei pusšimtį renginių, tarp kurių – pa­rodos, koncertai, spektakliai bei eks­kur­si­jos. 

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblio­teka Vilniuje pasipildė vertingu XVII a. veikalu. Bibliofilas, kolekcininkas, ad­vo­katas, Vilniaus universiteto docentas Jau­nius Gumbis jai padovanojo karo inžinieriaus, karininko, artilerijos teoreti­ko, žemaičių bajoro Kazimiero Se­me­na­vičiaus veikalą lotynų kalba „Artis mag­nae artilleriae“ („Didysis artilerijos me­nas“). Knyga išspausdinta 1650 m. Amsterdame (Nyderlandai), vienoje garsiausių to meto kartografo ir leidėjo Jo­ha­nneso Janssonijaus (1588–1664) spaustuvėje. Šis gausiai iliustruotas veikalas pusantro šimto metų buvo svarbiausias mokslo darbas apie artileriją Europoje, ypač reikšmingas raketinės technikos raidai. Jame pirmąsyk pateikta raketinės artilerijos sukūrimo teorija ir brėžiniai.

2021 m. lapkritį Vilniui buvo suteiktas UNESCO literatūros miesto statusas. Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė VšĮ „Vil­nius UNESCO literatūros miestas“, kuri per šiuos metus aktyviai įsitrau­kė į literatūros miestų tinklo veik­las ir pradėjo ne vieną bendrą projektą su kitais UNESCO literatūros miestais: „Jauno miesto skaitymus“ su Lvivu, „Slam­Ovi­sion“ kon­kursą su Edinburgu, Vil­niaus knygų mu­gėje diskusijas su Gete­bor­gu ir kt. 

Lapkričio 10-osios vakarą austrų kino kūrėjos Marie Kreutzer filmu „Korsažas“ atidarytas Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Šiemet festivalis švenčia 20-ąjį gimtadienį. „Scanorama“ vyks lap­kričio 10–20 d. Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje ir Šiauliuose.

Praėjusią savaitę paskelbtame Euro­pos kino apdovanojimų nominantų sąraše dokumentinių filmų kategorijoje Europos kino apdovanojimui nominuotas režisieriaus bei antropologo Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2”. Pa­sak žiuri, apdovanojimas skirtas filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu”. Režisierius M. Kve­daravičius kovo pabaigoje buvo nužudy­tas Ukrainoje. Filmą baigė montažo režisierė Dounia Sichov, dirbusi su M. Kve­daravičiumi kuriant jo filmus „Mariu­polis“, „Partenonas“, bei režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova.

Lietuvos vardas taip pat puikuojasi Europos kino apdovanojimų trumpametražių filmų kategorijoje – nominuotas režisieriaus Sauliaus Bara­dins­ko filmas „Techno, mama“. Filmai lai­mėtojai paaiškės gruodžio 10 d. iškil­mingoje apdovanojimų ceremonijoje Reik­javike (Islandija).

Ne visai niūru ir Šilalės kultūriniame gyvenime. Štai šiandien (nuo 15 val.) viešoji biblioteka kviečia į kūrybos dirbtuves „Advento vainikas”, kitą savaitę literatūros mėgėjų joje lauks aktorė Jūratė Vi­lūnaitė: lapkričio 23 d., 17 val., vyks teatralizuotas skaitymas „Aš – Ieva Simonaitytė”, bus skaitomos ištraukos iš rašytojos autobiografinės knygos „...O buvo taip”. 

Kotryna PETRAITYTĖ

(Pabaiga. Pradžia Nr. 85)

Atmintis vis nukelia į Šilalę, kur teko dirbti Švietimo, paskui – Kultūros skyriuose. Tai galimybė mintimis vėl susitikti su buvusiais bendradarbiais, įvertinti savo darbą bei pasidžiaugti įveikus sovietinę biurokratinę ap­suptį...

Tuometinio rajono laikraščio „Ar­to­jas“ korespondentas žurnalistas Ro­mas Mas­teika ėmė vadovauti šilališkių tė­viš­­kėnų klubui, rašė apie kiekvieną iš šio rajono kilusį šviesuolį kūrėją, menininką, įvyko daug susitikimų su šiomis asmenybėmis. Tai pagyvino šilališkių laisvalaikį, ugdė jų kūrybines pagavas, skatino dvasinio pasaulio ūgsmą. Kultūros darbuotojų iniciatyvas norom nenorom rėmė kai kurie rajono ideologai. Deja, jie dažniau kalbėdavo ne apie pasiekimus, o apie vis dar esančius trūkumus. Iš vienos pusės tai, rodos, skatino dirbti dar geriau, bet kartais slopino kultūrininkų iniciatyvą. Nors už kultūros paminklų apsaugą ir jų globą respub­likoje porą metų buvome pelnę pirmąją vietą, tačiau ši sritis tuometės vienos partijos nariams buvo tarsi rakštis, nes nekreipėme dėmesio į ant­rojo pasaulinio karo sovietinius „did­vyrius“, nerinkome medžiagos apie jų gyvenimą, nesusirašinėjome su čia žuvusiųjų giminaičiais. Ma­žai kas iš kraštotyrininkų rašė kolūkių ar partinių organizacijų istorijas. Tad priekaištų bei pamo­kymų sulaukdavome kiekviena­me pasitarime. Dirbome tai, kas geriausiai sekėsi, ką buvo įmanoma padaryti, atskleisti savo kultūrines ambicijas ir tęsiant žemaičių krašto praeities tradicijas.

Nepakankamas kaimo kultūros namų darbuotojų išsilavinimas taip pat buvo rimtas trukdis. Jų kūrybingu­mo stoka slopino ir bendruomenės entuziaz­mą, o atmosfera buvo slogi, nes į Šilalę jaunieji specialistai nesiveržė taip, kaip į Šilutę, Telšius ar Plun­gę. Pla­čiai šaly­je nuskambėjo straipsnis „Švy­tu­rio“ žur­nale „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje“. Jis ilgam uždėjo negaty­vų antspaudą Šilalės rajonui apskritai, juolab, jog įvairių sričių specialistų trau­kos nebūta ir anksčiau. 

Apylinkėse taip pat buvo daugiau nusivylimo negu optimistinių nuotaikų. Dau­gumos rajono bibliotekų ir kultūros namų materialinė bazė buvo itin skurdi. Nemažas erzelys buvo sukeltas, kai vykdomasis komitetas pasikvietė grupę Kultūros ministerijos valdininkų, kurie visą savaitę tikrino kultūros įstaigų darbą, norėdami išsiaiškinti, kodėl tariamajame „socialistiniame lenktyniavime“ rajono kultūros rodikliai yra tokie žemi ir kaip išeiti iš šios padėties. Tačiau vykdomojo komiteto inicia­tyva iškviesti patikrinimą nepasiteisino – korespondentas Stasys Kašauskas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ negailestingai supurtė rajono partinę ir vykdomąją valdžią, metų metais nesirūpinusią kultūros reikalais ir taip nuskurdinusią materialinę bazę (pastatai, inventorius, muzikos instrumentai, infrastruktūra), nekūrusią plėt­ros planų, nekreipusią dėmesio į kultūros darbuotojų darbo sąlygų gerinimą. 

Smulkmeniškas valdžios kabinėjima­sis rodė jos bevališkumą ir paviršuti­niš­­­ką supratimą apie kultūros darbą aps­­kritai. Nepagrįstos kritikos sulaukė vie­nas iškiliausių Žemaičių žemės kraš­to­tyrininkų Vladas Statkevičius už tai, jog perdėm domisi rajono praeitimi, „Ar­­­tojuje“ spausdina idealistines (bet moks­lines) kraštotyros ir kultūros paminklų apybraižas. Prieita net iki priekaištų, kad šventiniuose „gegužės ir spalio šven­čių“ koncertuose per mažai kūrinių apie Le­ni­ną, partiją, socialistinę tik­rovę...

Ką buvo galima priešpastatyti, išsky­rus kantrybę, užsispyrimą, rytojaus lau­kimą, dvasinę pakantą ir, svarbiausia, kūrybinį darbą, laiko pokyčius? Ra­jono vadovai keitėsi, tačiau nekito jų strateginė orientacija ir stagnacinė kasdienybė. Tiesa, vienas kitas ūkio vadovas (S. Bugenis, A. Kareniauskas) kultūrai buvo geranoriški, rėmė šios srities darbuotojus, patys buvo aktyvūs saviveik­lininkai, bibliotekų skaityto­jai. Deja, apylinkių pirmininkai paisė vykdomosios valdžios nuorodų. Laimei, bu­vo būrelis kultūros darbo švyturių, dirbusių noriai, kūrybingai ir atsa­kin­gai. Negaliu nepaminėti J. Vaiš­vilos, A. Tri­bičiūtės, A. Pauliaus, L. At­ga­lai­nytės, V. Miltenio, S. Balsevičiaus, L. Lu­ko­šiūtės, S. Kvietkienės, A. Kaziu­lie­nės, P. Jotkevičienės, B. Kelpšienės, I. Mas­tei­kie­nės, kurių darbo rezultatai būdavo įvertinami padėkos raštais bei kitomis paskatomis.

Būta ir kurioziškų situa­cijų. Vienoje vakaronėje, kurioje daly­vavo rajono valdininkai ir svečias iš Vil­­niaus, įsisma­ginusiai publikai nety­čiomis leptelėjau frazę: „Nežinia, ar chaltūra kultūros, ar kultūra chaltūros“. Tai neprasprūdo pro ausis, ir part­­komui buvo liepta išsiaiškinti, kokios yra mano, Kultūros skyriaus vedėjo, ideologinės pažiūros. Tačiau mane Šilalėje pažinojo, matė ir teigiamus veik­los bruožus, ir negatyvias apraiškas. Pir­masis sekretorius juo­kais nuleido vilniečio svečio priekaištus, pareikšdamas pasitikėjimą ma­no dar­bu bei aktyvia visuomenine veik­la. Tą­­kart tamsūs debesiūkščiai nuslinko pro šalį.

Dirbti kultūros srityje buvo įdomu, pažinti etnines tradicijas buvo prasminga ir kilnu. Ir respublikinėje spaudoje publikavau daug straipsnių apie šį Žemaitijos rajoną, apie jo kultūrą, papročius bei tautosaką, garsesnes asmenybes, kultūrinę veiklą. Deja, dvasinė ramybė taip pat turi savo ištvermės ribas, nerandant bendros kalbos su rajono biurokratine valdininkija. Taip mano pareiškimas gulė ant stalo, ir perėjau dirbti į Telšių kultūros mokyk­lą, o vėliau – į Vilniaus mokslinį-metodinį kultūros centrą. 

„Gražioj žemėj – gražūs žmonės“. Šis „Artojo“ laikraščio mėnesinis devizas įstrigo mano atmintin, kaip itin taiklus ženklas, rašant ir mąstant apie kultūrą, gėrį, grožį ir tiesą. Kokiomis akimis į gyvenimą žvelgiama, tokios nuomonės formuojasi sąmonėje bei pasąmonėje, kaip tikslingų darbų pradžia, kaip mąstymų apie gyvenimą ir būtį pabaiga.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

Kad atotrūkis tarp sostinės ir likusios Lietuvos yra di­džiulis, liudija daug dalykų. Visų pirma tai nemenkas skirtumas tarp gaunamų pajamų – Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. antrąjį ketvirtį bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio skirtumas tarp regionų ir sostinės buvo 357 eurai. Vidutinis mėnesinis atlyginimas šiuo laikotarpiu Sostinės regione sudarė 1978,4 Eur, o Vidurio bei Vakarų Lietuvos regione – 1621,6 Eur. Ma­žiausiai šalyje antrąjį ketvirtį uždirbo Tauragės apskri­ties darbuo­tojai – vidutinis mėnesinis atlyginimas siekė 1401,4 Eur. Dar mažesni yra šilališkių atlyginimai – oficialiais duome­nimis, mūsų rajono įstaigų, įmonių darbuotojų vidutinė alga siekia 1318,4 Eur (į rankas – 865,6). Tai, be abejo, turi įtakos ir žmonių perkamajai galiai. Tačiau kaimo parduotuvių savi­ninkai tikina, kad nors laikmetis ir ne pats geriausias, jie tikisi išsilaikyti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

„Buvau susitaikęs su mintimi, kad gyvas neliksiu, galvojau, kad mane nušaus sodybą užėmę okupantai arba žūsiu nuo ukrainiečių karių paleistos bombos“, – sako 68-erių Mala Rohan kaimelio gyventojas Aleksejus Šapovalas. Šis pensininkas buvo vienas iš dviejų žmonių, kuriems oku­pantų vadas leido pasilikti, nes visiems kitiems, gyvenu­siems Stadiono gatvės namuose, buvo įsakyta skubiai išsinešdinti...

Nedidelė gatvė su 14 namų yra Mala Rohan kaimelio pakraštyje, ant kalvos, todėl okupantai nusprendė, kad iš čia bus geriausiai matyti apylinkės ir ukrainiečių karių judėjimas.

„Išgirdęs riaumojančius tankus, išėjau pasiremdamas lazdele į gatvę ir prisistačiau atvykėlių vadui, pasisakiau, jog esu sovietinės armijos atsargos leitenantas, baigęs karo akademiją, iš tarnybos kariuomenėje po dvylikos metų privalėjęs pasitraukti dėl ligos“, – pripažįsta Aleksejus.

Jam buvo įsakyta pasilikti, o visiems kitiems šeimos nariams skubiai išsinešdinti, nes čia vyks kovos, o namuose apsigyvens Rusijos kareiviai.

A. Šapovalą netrukus pašiurpino okupantų atsikraustymas – šie įvažiavo tanku, nugriaudami tvorą ir vartus, pervažiavę kieme stovėjusį anūko automobilį ir nubrozdindami mūrinę namo bei arklidės sienas. Dar labiau pensininką išgąsdino kitoje namo pusėje, pusseserės sode, pastatyta dyzelinio kuro cisterna.

„Pagalvojau, kad jei ukrainiečių bomba pataikys į cisterną, tai supleškės tiek giminaitės, tiek mano namai. Pavaišinęs kareivius degtine, prikalbinau cis­terną perkelti kiek tolė­liau“, – pasakojo A. Šapovalas.

Vyras pasistengė vaišingai pri­imti du jo namuose apgyvendintus rusų kareivius. Šie iš pradžių bijojo, kad viduje ga­li būti pasala, tad, įrėmę šautuvus A. Šapovalo dukrai į nugarą, liepė merginai pirmai eiti į na­mą ir jį aprodyti. 

„Esu kilęs iš karingų kazokų giminės, todėl kraujas užvirė ir liepiau rusams negąsdinti duk­ros, pasakiau, jog pats eisiu ir viską parodysiu, ir įspėjau, kad būtų atsargūs su ginklais, nes namuose yra mažų vaikų“, – pasakojo pensininkas. 

Apžiūrėję sodyboje esančius du gyvenamuosius namus bei ūkinius pastatus, kareiviai nurodė aštuoniems šeimos nariams pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti. A. Šapovalo žmona, sūnus ir dukra su savo šeimomis išskubėjo pas kaimo apačioje gyvenančius giminaičius.

„Kodėl man ir kitoje gatvės pusėje gyvenančiai kaimynei bu­vo įsakyta pasilikti, taip ir li­ko paslaptis, bet tai nulėmė, jog išgelbėjau savo namus nuo sunaikinimo“, – tikino vyras.

Gaisras šalia namo esančiose dirbtuvėse kilo po to, kai kitą rytą ukrainiečių paleista bomba pataikė į garažą. Kadangi A. Šapovalas savo namus statė labai rūpestingai ir garažo stogą apdengė dviem iš bank­ru­tavusios gamyklos gautų plie­no lakštų sluoksniais, bomba stogo iki galo nepramušė. Ta­čiau po sprogimo užsidegė su garažu sujungtų dirbtuvių ant­ras aukštas, ugnis grėsė persimesti į šalia esantį namą. Ne­pai­­sydamas gatvėje bei sode spro­ginėjančių bombų, vyriškis gumine žarna paleistu vandeniu įstengė ugnį užgesinti.

Skeveldros suvarpė pastatų sienas, duris, stogą bei išmušė langus, bet namai liko sveiki, nors net devyni iš keturiolikos gatvėje esančių kaimynų namų buvo sugriauti. Apgriuvo ir viename name įkurta pravoslavų bažnyčia, sunaikintas gatvės ga­le buvęs stadionas.

Gyvenvietę išvadavę ukrainie­čių kariai sakė, jog Stadiono gatvėje bei kiemuose gulėjo dvi­dešimt negyvų Rusijos karių. Jų žuvo daugiau, nes vėliau A. Ša­povalas kanalizacijos šulinyje rado tris rusų karių lavonus, o dar tris kartu su žmona aptiko pusiau užkastus ir eglišakiais pridengtus kaimelio šiukšlyno pašonėje. 

„Tai nežmoniška, taip negalima elgtis su žuvusiais bend­ražygiais. Suprantu, kad bėg­da­mi rusai paliko juos mūšio vietoje, tačiau negi buvo sunku užkasti giliau ir kaip nors pažymėti tą vietą?“ – stebėjosi žmogus.

A. Šapovalas spėja, jog į kanalizacijos šulinį okupantai įmetė tuos karius, kuriuos patys nušovė, mat šie greičiausiai norėjo pasiduoti ukrainiečiams. Karių rankos buvo surištos, o nuo jų uniformų nuplėšti antpečiai.

A. Šapovalo namuose buvo ap­sistoję 20-me­tis jaunuolis iš Sankt Pe­ter­­burgo bei 40-metis iš Šiau­rės Rusijos. Vaikinas, informacinių technologijų specialistas, prisipažino, jog labai nenorėjo būti siunčiamas į karą, ir su ašaromis akyse prasitarė trokštantis grįžti namo ir apkabinti savo mamą, kuri pasiligojo sužinojusi, kur jis pateko.

Tačiau tuvietis įsiutino A. Ša­povalą, pareiškęs, jog savo no­ru atvyko į Ukrainą, mat norintis uždirbti pinigų bei nupirkti sūnui butą.

„Pagalvojau, koks tu niekšas, atvykai žudyti mūsų vaikų dėl savo sūnaus gerovės. Vos susilaikiau snukio neišdaužęs“, – tikino pensininkas.

A. Šapovalas gudriai siekė įsi­­teikti kareiviams, nes neno­rė­jo, kad šie namą apverstų aukš­­tyn kojomis, ieškodami gė­rybių. Pats klausė, ko jie pageidauja, atnešė degtinės, iškepė šašlykų, davė šiltus sūnaus batus ir megztinius. Tokia gudri taktika pasiteisino, kareiviai neplėši­ka­vo sodyboje, nors kituose na­muose viską išvertė, ieškodami pinigų. 

Kitą dieną Stadiono gatvės kiemuose apsistoję rusų tankai ėmė šaudyti į greta esantį Char­kivą. Okupantai gal vylėsi, kad Ukrainos kariai nešaudys į juos nenorėdami sunaikinti šalia esančių sodybų. Bet miesto gynėjai buvo ryžtingi: jie Sta­diono gatvėje įsikūru­sį priešą ne tik negailestingai bombardavo, bet ir perėjo į puolimą bei išvadavo Mala Ro­han kaimą. Šis puolimas buvo toks netikėtas, jog sprukdami okupantai paliko keliasdešimt tankų bei kitokių šarvuotų mašinų ir daugybę ginklų bei artilerijos sviedinių.

Tačiau prie nuošalaus kelio, vedančio į Charkivą, išvaduo­tojai rado sušaudytus žmones.

P­a­aiškėjo, kad dvidešimties ma­šinų vilkstine kaimelio gyventojai norėjo pabėgti, bet okupantai suvarpė automobilius kartu su jais keliavusiais žmonėmis. Po to sadistai lyg niekur nieko susėdo ant kelkraščio ir papietavo...

Mala Rohan kaimelis su jame gyvenančiais pustrečio tūkstančio žmonių yra vos 15 kilometrų nuo Charkivo, šalia strateginės autostrados, jungiančios Charkivą su Iziu­mu bei Do­necku. Oku­pan­tai į Char­ki­vą, esantį vos 40 km nuo Ru­sijos sienos, įžengė pirmą karo dieną, tačiau čia jų laukė mirtis, o po to kovos užvirė priemiesčio gyvenvietėse. Į Mala Rohan rusų kareiviai įžen­gė antrą karo dieną. Nors priešai iš kaimo buvo išvyti po mėnesio, iki pat dabar čia tebestovi rusų tankų liekanos, o Mala Rohan yra priskiriama prie labiausiai sugriautų gyvenviečių.

Koks jo namuose gyvenusių dviejų Rusijos karių likimas, A. Ša­povalas nežino – kilus gaisrui dirbtuvėse, vyriškis puolė jo gesinti, o po to nusprendė sprukti iš bombardavimų pragaru virtusios gatvės.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.