Sakoma, jog daug kas gyvenime priklauso nuo požiūrio: vienam pusė stiklinės bus beveik pilna, kitam – beveik tuščia. UAB „Rivona“ generalinis direktorius Dainius Dundulis įsitikinęs, kad būtent požiūris ir lemia, ką žmogus sukuria pats ir kaip vertina kitų darbus. Verslininko teigimu, Šilalei tik geriau, jog čia įsikūręs mėsos padalinys plečiasi bei atsinaujina, nors dėl to netrūksta ir skeptikų. Netgi tarp politikų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Šilalės savivaldybės taryba praėjusį ketvirtadienį atidėjo svarbiausio šio dešimtmečio dokumento priėmimą – vos vienintelis politikas pastebėjo, kad Vilniaus verslo konsultacinio centro parengtas Šilalės savivaldybės strateginis plėtros planas 2021–2030 metams yra netikslus, todėl jį būtina taisyti. Dokumentas dar mėnesiui įstrigo rengėjų stalčiuose, nes tarybos narys Egidijus Gečas nepagailėjo laiko perskai­tyti kelis šimtus puslapių ir pareikalavo pa­aiškinti, iš kur plano rengėjai gavo daugybę su realybe nie­ko bendro neturinčių statistinių duomenų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Turbūt labiausiai laukiame pavasario, gamtos pabudimo, paukščių sugrįžimo. Ir tai mus visus sujungia į džiaugsmingą šventės laukimą. Čia, ko gero, ir slypi didžiausias Velykų stebuklas, kuriam kiekvienas ruošiasi, kaip išmano: vieni pina vainikus, kiti dažo kiaušinius, treti kuria pavasarinių augalų kompozicijas. Viena tokių meist­­rių – Šilalėje gyvenanti Sonata Dargienė.

Sakoma, jog Velykos – dar iš pagonybės laikų išlikusi šventė, kurią vėliau perėmė krikščionybė. Šventė yra kilnojama, o jos diena priklauso nuo mėnulio. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (nuo kovo 22 d. iki balandžio 25 d. pagal Grigaliaus kalendorių ar­ba nuo balandžio 4 d. iki gegužės 8 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių).

Lietuvių kalbininkai diskutuo­ja, nuo ko galėjo kilti žodis Ve­lykos. Labiausiai tikėtina, kad pasiskolinome jį iš slavų (velikij – didysis, didžioji diena), nors yra manančių, jog pavadinimas kilo iš kito lietuviško žodžio „vėlės“. Mat seniau būdavo paprotys per Velykas lankyti artimųjų kapus, nešti mirusiesiems kiaušinių. Tai jų vėlės prižadindavo Perkūną, o Ve­lykos mūsų protėvių buvo šven­čiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Dėl to margučiai per Ve­lykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme, žadino požemio gyventojas-gyvates, kurios budino augmeniją, skatino žydėjimą bei vaisingumą.

Kiaušinių marginimas taip pat yra labai senas ir netgi magiš­kas paprotys. Ant kiauši­nių sku­tinėtos saulutės (kad aug­­me­ni­jai netrūktų saulės), žvaigž­­dės (kad laukams netrūk­tų šviesos ir naktį), žalčiu­kai (kad pabustų gyvybė) bei pan. Spe­cialią reikšmę turėjusi ir kiau­šinio spal­va. Raudona simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mė­­lyna – dangų, žalia – augalus, gel­tona – pribrendusius javus.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo ser­gantieji, jais apdėdavo žaizdas, o vaikų negalinčios susilaukti moterys gerdavo žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo juos laukuose, jog šie geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Dabar velykaičiai dažnai marginami ne tik kaip atgimstančios gyvybės simbolis, bet ir kaip dekoracijos, tarnaujančios ne vienerius metus. Būtent tokias puošmenas kuria Šilalės meno mokykloje dailės mokytoja dirbanti S. Dargienė. 

„Savo namuose šventėms ga­minu kitokius velykaičius. Ka­dangi naudoju tikrus kiaušinius, juos marginu labai papras­tai – kontūriniais dažais ar išpiešiu akrilu. O velykinėms dekoracijoms naudoju putplasčio kiaušinio formos gaminius. Jie ne tik ilgiau laikosi, bet ir dirbti kur kas lengviau bei paprasčiau. Be to, yra tam tikrų metodikų, kurios valgomiems kiaušiniams ne­tiktų“, – savo darbo virtuvę pristato pedagogė.

S. Dargienė gimė Šilutės rajone, bet ragina drąsiai ją vadinti šilališke, nes būtent čia prabėgo visas jos gyvenimas – tėvai atsikėlė į Šilalę, kai Sonatai buvo vos treji.

„Tikriausiai nustebinsiu, tačiau niekas iš mano artimųjų nebuvo linkę į menus. Tiesa, mo­čiutė iš tėvo pusės, kaip dabar suprantu, buvo auksarankė: jos vi­sa trobelė buvo išpuošta siuvinėtais rankdarbiais, iš skudurėlių pasiūtais kilimėliais ant sienų. O aš nuo mažų dienų siuvau, mezgiau lėlėms drabužėlius, iš dėžių dariau joms namus ir baldelius, net lėles popierines pasigamindavau. Mokykloje pie­šiau sienlaikraščius, dekoracijas šventėms. Tad sau ne kartą esu uždavusi klausimą, iš kur tas mano potraukis kurti“, – atskleidžia S. Dargienė.

Dabar visos Sonatos dienos skirtos kūrybai. O kuria ji ką tik sugalvoja: tapo, gamina papuo­šalus, atvirukus, dekoruoja, įren­gia alpinariumus, dekoratyviai iškarpo augalus, o kur dar įvairiausių naujametinių, velykinių žaisliukų, vainikų gamyba. Tad kitam pomėgiui – knygų skaitymui – laiko lieka vis mažiau.

„Kartais įkvėpimu gali būti įdomesnio rašto audinio skiautė, popierius ar pušyne rasta graži šaka. Negaliu ramiai eiti pasivaikščioti, vis dairausi įdomesnių šakų, samanų, kankorėžių. Aš kaip voverė visus metus tempiu, kaupiu medžiagas kūrybai“, – juokiasi moteris ir priduria, kad jos draugai, pažįstami dažniausiai sulaukia ne pirktinių, o pačios rankomis pagamintų dovanų.

„Sunkiausia būna sugalvoti ką nors naujo, neįprasto. Pa­vyz­džiui, vienais metais naujametines dekoracijas ir velykaičius kūriau iš medžiagos, dekoravau karoliukais, žvyneliais, kitais metais namus puošiau dekupažo technika margintomis dekoracijomis, o šiemet nusprendžiau pasirinkti modeliną“, – pasakoja S. Dargienė, kurios darbai, paskelbus jų nuot­raukas socialiniuose tinkluose, sulaukė didžiulio susižavėjimo. 

Pasak Sonatos, šiųmetės dekoravimo technikos paprasti (valgomi) kiaušiniai neatlaikytų – suskiltų. O jeigu ir pavyktų, menininkė sako, jog būtų gaila darbo ir lai­ko, nes meniškai dekoruotus kiaušinius netrukus reikėtų išmesti. O juk tokiais darbais, kuriems gimti prireikia didžiulės fantazijos, darbo ir kūrėjos širdies, galima džiaugtis ne vienerius metus. Todėl Sonata vis dažniau sulaukia ir šilališkių susidomėjimo: vieni norėtų jos kūrinių įsigyti, kiti prašo pamokyti, kaip patiems jų pasidaryti. 

„Visada sakau, kad kiekvienas žmogus gali pabandyti išmokti kažko naujo. Žinoma, reikia specialių priemonių bei medžiagų. Ir, aišku, kas „užvestų ant kelio“, apie kiekvieną techniką išsamiai papasakotų. Kadangi mūsų moterys tuo aktyviai domisi, svarstau galimybę vesti kursus. Kol kas neturiu ir savo internetinės parduotuvės, tad visus, kurie domisi mano kūryba ar norėtų kursų, prašyčiau susisiekti asmeniškai – būtinai kiekvienam atsakysiu“, – neatmeta solidesnių veiklos pla­nų dailės mokytoja.

S. Dargienė neslepia – kiek­vie­na dekoracija, nors atrodo paprasta, reikalauja ypatin­go dė­mesio bei kruopštumo. Pa­šne­ko­vė sako, jog pirmieji kūriniai nebuvo tokie originalūs, kokiais dabar jau gali didžiuotis. Kad to pasiektų, reikėjo įgūdžių, o jiems susiformuoti prireikia ne vienerių me­tų. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo pasirinktos darbo technikos. Pavyzdžiui, šiųmečiai S. Dar­gienės margučiai yra aplipdyti modelino ornamentais, gruntuoti, nudažyti bei dekoruoti. O anksčiau gaminti medžiaginiai buvo aptraukti audiniu ir tik po to dekoruoti, puošti karoliukais ar žvyneliais. Pasirinkus dekupa­žo techniką, putplasčio formos apklijuojamos popierinių servetėlių skiautėmis ir nulakuojamos, po to dar būtina dekoruoti juostelėmis ar mezginiais.

„Viskas priklauso nuo fantazijos, noro ir galimybių. Su kiek­viena technika reikia išmokti dirbti, nes jos visos yra skirtingos. Man tai įdomu, nes aš į šį procesą žiūriu kaip į savotišką galimybę atsipalaiduoti. Todėl kartais nė nepajaučiu, kad prie savo dirbinių pasėdžiu ne vieną valandą. Negalėčiau išskirti nė vienos technikos kaip įdomesnės ar leng­vesnės, man gera dirbti su visomis medžiagomis“, – sako Sonata.

Menininkė tikina kurianti be išankstinio eskizo, tad būna, jog tenka darbą ir išardyti, ir perdaryti. Bet tai dažniau nutinka tada, kai daro pagal užsakymą, kuris „įspraudžia į rėmus“, t. y. konkrečiai būna nurodyta, kaip viskas turi atrodyti. Tokie atvejai menininkei nemėgstamiausi, nes tenka „perlipti per save“, nenuklysti į kūrybą. O kūrėjui juk svarbiausia, kad užsakovas, dovanos gavėjas pasitikėtų menininko skoniu, fantazija ir įdirbiu.

„Kai galiu dirbti laisvai, be įsipareigojimų, neskaičiuoju, kiek valandų praleidžiu bekurdama. Tačiau dar svarbiau, jog tuomet mano širdis dainuoja“, – prisipažįsta S. Dargienė.

Šilališkėms ji siūlo šiųmetėms šventėms pasigaminti velykinių vainikėlių. Jų gamyba, anot Sonatos, labai paprasta, o namai taps kur kas puošnesni. Tam tereikia lanksčių medžio šakų, iš kurių suformuojamas vainikėlio pagrindas. Sonata pataria šį pagrindą dar sutvirtinti vielute. O štai dekoravimas – jau kiekvieno asmeninė išmonė. Pa­ti S. Dargienė vainikėliams nau­doja ir plunksnas, kiaušinių bei riešutų kevalus, samanas, beržo tošį, šiaudus ir t. t. Kuo daugiau fantazijos, tuo originalesnis vainikėlis.

Senovės lietuviai per Velykas puošdavo taip vadinamą eglutę: prie tiesios medžio šakos rišdavo eglės šakeles ir taip suformuodavo eglutę. Joje įkurdindavo lizdelius, į kuriuos įstatydavo po margutį. Paprastai – 9 arba 12, nes būtent šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais sėkmę. Toks medis dar būdavo puošiamas ir žilvičio „kačiukais“, popierinėmis gėlėmis, sausainiais. Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos bei dvasios atgimimu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

S. Dargienės asmeninio archyvo nuotr.

Kelis kartus per savaitę muziejininkė Regina Mickuvienė į Iždonus vežasi pilną au­to­mobilį senų daiktų. Tai, ką per gyvenimą Upynos liaudies amatų muziejuje sukaupė ilgametis kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas, istorijos lobiais pavadinti per maža. Dabar jie yra Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuosavybė, kurią buvusiai istorijos mokytojai patikėta išmatuoti, aprašyti, suregistruoti, inventorizuoti ir, žinoma, išsaugoti. Bet klėtelėje, per kurios stogą ūžauja pavasario vėjai ir sunkiasi lietaus lašai, to nepadarysi. 

Nesvarbu, kad vėjai pučia

Šimtametė klebono klėtis, ku­rią pernai Šilalės savivaldybė muziejui nupirko iš Telšių vyskupijos, dabar, atrodo, turėtų išgyventi pačius geriausius savo laikus. Sovietinis grūdų sandėlis upyniškio kraštotyrininko K. Lovčiko pastango­mis prieš daugelį metų tapo Upy­nos liaudies amatų muziejumi, tačiau istorijos išsaugojimo entuzias­tas rajono valdžios pagalbos taip ir nesulaukė. Todėl nieko keisto, kad per klėtelės lubas dangus šviečia.  

„Gerai, kad Klemensas visas skyles užkalinėjo, užkamšė – ten tiek darbo įdėta, jog žodžiais nenupasakosi. Dabar, jei ką prireikia remontuoti, turiu prašyti sūnaus, pati nesugebu. Kai grįžta iš Klaipėdos ir sakau: „Varom, sūnau“. Kito kelio nėra, nes skirta tik pusė etato, jokio darbininko iš muziejaus neprisišauksi“, – pasakoja Upynoje dirbanti muziejininkė. 

Bet tuoj pasitaiso: „Nėra taip baisiai, ne, ne. Mes prisižiūrime. Tik tiek, kad visas pastatas suvargęs“. 

Pradėjus lyti, Regina skuba skudurais kamšyti pastogės sky­­­les, statyti po lašais kibirus, trau­kia tolyn eksponatus. Sako, jog reiktų visą pastatą renovuoti, nes vėjai per visus galus kaukia. Todėl išgirdusi, kad vietos politikai susirūpino dėl kiauro stogo, iš širdies apsidžiaugė. 

„Gal pinigų skirs? Bent keliems lapams šiferio – juk techniniam projektui pinigų muziejus neturi“.

Ir priduria: „Man nesvarbu, kad vėjai pučia, dirbu ir viskas“.   

Ant žvyro – gėlių darželis

Prisiminusi, kaip dar visai neseniai dirbo Baublių Dionizo Poškos muziejuje, Regina atsidūsta. Baubliuose buvo lengva, o čia šalta. Dėl to vežasi ekspo­natus namo. Upynoje rankos su­­grubtų berašant ir bema­tuo­­jant – juk kone 3 tūkstančiai įvairiausių daiktų daiktelių, raštų, knygų, nuotraukų. Tačiau Re­gi­nai visi tie darbai atrodo lengvi. 

„Baubliuose smagu buvo, bet neturėjau ką veikti. Nepa­ly­gin­­si – kaip dangus su pragaru šie du objektai skiriasi. Bet nieko, viskas gerai“, – tikina moteris. 

Jos entuziazmas liejasi per kraštus. Palei visą pastatą užveisė senovišką gėlių darželį. Ant gryno žvyro, kad bent kiek papuoštų greta esančią nykią automobilių stovėjimo aikštelę. Nes aplink – žolynai, krūmynai, gėda, kai žmonės į muziejų užsuka. Todėl pati griebė kirvį ir kirto krūmus. 

„Seniūnė atsiųsdavo pagalbininkų iš darbo biržos. Bet kur tau jie dirbs, nuo ryto girti“, – juokiasi Regina, gaunanti atlygį už pusę muziejininkės etato. 

Reikės pritaikyti lankymui

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė Soneta Būd­vytienė, pateikdama praėjusių metų veiklos ataskaitą, savivaldybės tarybos nariams aiškino, jog Upynos liaudies amatų muziejaus stogas – dar nieko baisaus. Tik laša, ne bėga. Bet, žinoma, taisyti reikės. 

„Dabar visi labai  užsiėmę, tačiau pristatysime ataskaitas, teiksime savivaldybei prašymą, kad organizuotų komisiją ir žiūrėtų, ką ten galima padaryti. Tikimės, jog kada nors vis tiek bus parengtas techninis projektas renovacijai, o dabar bandysime prašyti, kad bent stogą laikinai uždengtų, kol lašeliai sunkiasi ir dar galima kažką savo jėgomis padaryti“, – paklausta apie kiaurą muziejaus stogą, sakė S. Būdvytienė. 

Pasak Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorės, klėtis ver­kiant prašosi renovacijos, nes ją reikia pritaikyti muziejaus lankymui – būtinas ir įvažiavimas neįgaliesiems, ir tualetai, vanduo. 

„Upynoje nėra nieko, o norėtume, kad muziejus taptų šiuolaikiškas, ir galėtume siūlyti žmonėms paslaugas. Prieš važiuodami, gidai visada klausia, ar bus kur nusiplauti rankas, pasinaudoti tualetu. Po kelionės žmonėms būtiniausių dalykų rei­kia“, – pripažįsta S. Būd­vy­tie­nė. 

Pernai Upynos liaudies amatų muziejuje apsilankė vos keli šimtai žmonių, bet ir kituose muziejuose lankytojų srautai sumažėjo. Gal tik Bijotų Baub­liai nukentėjo mažiau – čia ir per karantiną nestigo norinčiųjų apžiūrėti lauko ekspoziciją.

Ankstesnių metų duomenys rodo, jog Upynos muziejus sulaukdavo apie 600 lankytojų. Pasak S. Būdvytienės, ypač jį buvo pamėgę senjorai, kuriems kraštotyrininko K. Lovčiko surinkti daiktai primena jaunystę, tėvų namus. 

Pinigų reikės ne tik stogui  uždengti – nemaža dalis muziejaus eksponatų dėl senumo ar laikymo sąlygų yra prastos būk­lės, juos reikia restauruoti. Ta­čiau pernai pavyko restauruoti tik keturis, nors būtina konservuoti ar atnaujinti bent 28 prasčiausios būklės eksponatus. Atminties išsaugojimas kainuoja daug, kita vertus, ne visada vien pinigais tai galima vertinti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atėjus pavasariui, „Tele2“ paruošė išskirtinių pasiūlymų išmaniems daiktams, namų internetui bei ryšio stiprinimo įrangai. Jais jau dabar galite pasinaudoti operatoriaus internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Norėtumėte garso kolonėlės, roboto dulkių siurblio, išmaniojo laikrodžio, planšetės ar belaidžių ausinių? Užsakant neribotą „Tele2 Laisvo interneto“ planą už 17,90 Eur/mėn. ir pasirašant 24 mėn. sutartį, pasirinktą įrenginį galite įsigyti vos už 1 eurą.

Pavyzdžiui, už tokią simbolinę kainą galite pasiimti garso kolonėlę „JBL Charge 4“ (kaina perkant be sutarties – 139 Eur), robotą siurblį „Xiaomi Mi Robot Vacuum-Mop Essential“ (kaina be sutarties – 169 Eur), belaides ausines „Harman Kardon FLY TWS“ (kaina be sutarties – 199 Eur) ir kitus populiarius išmanius daiktus.

Mėgstantiems naršyti nevaržomai – puikios naujienos. Visiems „Tele2“ klientams, turintiems tris ir daugiau pokalbių planų vieno mokėtojo vardu, neribotas „Tele2 Laisvas internetas“ kainuos tik 9,90 Eur/mėn.

Pasiūlymas galioja pasirašant 24 mėn. neriboto „Tele2 Laisvo interneto“ paslaugų sutartį. Pasirinktos įrangos mokestis mokamas papildomai. Sutarties metu nutraukus pokalbių planų sutartis, nuolaida internetui nustos galioti. Modemo kaina į pasiūlymą neįskaičiuota. Akcijos laikotarpis ribotas, tad skubėkite pasinaudoti naudingu pasiūlymu.

Šiuo metu „Tele2“ rasite didžiulį nešiojamųjų kompiuterių, planšetinių kompiuterių, laikrodžių bei kitų išmanių daiktų be pabrangimo pasirinkimą. Pasiūlymas galioja, įsigyjant nurodytus įrenginius su bet kuriuo „Tele2 Laisvo interneto“ www.tele2.lt  skelbiamu planu, sudarant 24 mėn. sutartį ir mokant visą sumą iš karto arba dalimis per 36 ar 24 mėn. Įrangai taikomos pradinės įmokos.

Prekes, pažymėtas ženkliuku „Tik su Neriboti GB planu“, galėsite įsigyti nurodytomis įmokomis tik su „Neriboti GB Laisvo interneto planu“ (17,90 Eur/mėn.) ir mokant dalimis per 36 mėn.

Norint sustiprinti namuose veikiantį interneto ryšį, rekomenduojame išbandyti patikimus įeinančio ryšio arba vidaus („Wi-Fi“) ryšio sprendimus. Vidaus ryšio stiprinimui pravers pagalbinis maršrutizatorius, o įeinantį ryšį sustiprins išorinė įranga – išorinė kryptinė antena arba išorinis modemas.

Įrangą galima įsigyti, mokant visą sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2 Laisvo interneto“ planu ir 36 arba 24 mėn. sutartimi.

Svajojantiems apie laikrodį, kuris yra ir laikrodis, ir telefonas viename, išties pasisekė. Dabar „Samsung“ išmaniųjų laikrodžių su eSIM technologija kaina prasideda vos nuo 6,06 Eur/mėn. Pradinė įmoka – tik 1 Eur. Pasiūlymas galioja su 36 mėn. išsimokėjimo už įrangą terminu.

Norint aktyvuoti paslaugą „Vienas numeris“, susiejančią laikrodį ir telefoną, reikia įsigyti planą „Neriboti GB laikrodžiui“. Jo kaina – vos 4,90 Eur/mėn.

„Tele2“ ieško darbuotojų Kaune ir Vilniuje

Vienas geidžiamiausių darbdavių technologijų sektoriuje, bendrovė „Tele2“ ieško klientų aptarnavimo konsultantų savo kontaktų centruose Kaune ir Vilniuje.

Lankstus darbo grafikas (galima derinti darbą su studijomis), išmanusis su solidžiu limitu, galimybė naudotis „Laisvu internetu“ bei kitomis „Tele2“ paslaugomis, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, asmeninio ir profesinio tobulėjimo galimybės, įsitraukę ir auginantys vadovai. Susidomėjus kreipkitės el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Daugiau informacijos apie pasiūlymus ir akcijas sužinosite www.tele2.lt arba paskambinę telefonu 117. Įrenginiams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Pasiūlymų laikas ir įrenginių skaičius – ribotas.

Jovita JARUTIENĖ

Apie gyventojų nusiskundimus, bendraujant su dau­gia­­bučius administruojančia įmone „Mano būstas Vakarai“, priklausančia UAB „Mano būstas“, galėtume rašyti kone kiekviename laikraščio numeryje. Kai prieš kelerius metus ši įmonė perėmė daugiabučių priežiūrą, žmonės tikėjosi geresnio aptarnavimo. Deja, pasak gyventojų, lū­kesčiai visiškai nepasiteisino. Netgi atvirkščiai: prirei­kus pagalbos ar bent patarimo, Šilalėje įsikūrusios įmonės ats­tovybės darbuotojai tapo nepasiekiami. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.23

Ūkininkų laukuose jau prasideda tręšimo sezonas. Įprastai mėšlavežis vykdavo rude­nį, tačiau dabar sezoniškumas išsiplėtė – per žiemą sukauptą mėšlą į žemę ūkininkai įterpia ir pavasarį. Išsiplėtė ir trąšų asortimentas: vandentvarkos įmonėms ieškant galimybių atsikratyti nuotekų dumblo, atsirado ūkininkų, sutinkančių juo tręšti savo laukus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.23

Artėjančias šv. Velykas turbūt jau kiekvienas jaučiame savo širdyse. Gražu, jog atsi­randa žmonių, kurie, įkvėpti šios dvasios, Velykas pasitinka, sukurdami šventę sau, savo bendruomenės nariams, o kartu – ir netyčia užklydusiems prašalaičiams.

Originalią akciją, lauk­dama šv. Velykų, surengė Gir­diškės kaimo bendruomenė, vadovaujama pirmininkės Lai­mos Skir­gailienės. Gir­diš­kės Švč. Mer­gelės Marijos Snie­­gi­nės baž­ny­čios tvorą puošia žaismingi velykiniai karpiniai: margučiai, kiškučiai.

Pasak Laimos, kuri bendruomenei vadovauja nuo praėjusių metų spalio, pirma mintis pagražinti miestelį jai kilo prieš Kalėdas – tuomet ant baž­nyčios tvoros buvo „išsirikiavę“ karpyti seniai besmegeniai. Dailės ir technologijų mokytoja dirbančiai Laimai fantazijos, žinoma, netrūksta, tad ir velykiniai karpiniai jos vaizduotėje gimė nesunkiai.

„Pati ieškojau medžiagos, be­je, ji klojama po grindimis, iš kurios galima karpyti, ruošiau le­kalus. Labai dėkoju bend­ruomenės moterims, mano pagalbininkėms Jo­lantai Valskytei, Stasei Bart­kienei, Nijolei Vai­či­kauskienei, Birutei Ga­­jaus­kienei, Stasei Mar­tusevičienei, ku­­rios ir karpė, ir klijavo, ir visaip kitaip stengėsi. Taip pat esu dėkinga ir parapijos klebonui kun. Vy­tau­tui Šiaudvyčiui, su kuriuo vi­sada randame bendrą kalbą, jaučiame jo pritarimą, geranoriškumą.

Bendruomenei vadovauju ne­seniai ir tikrai nemanau, kad nuveikėme daug – kitos bend­ruomenės nuėjusios jau labai toli. Reikia nemenkai pasi­steng­ti, bandant jas vytis“, – sa­kė pirmininkė.

„Smagu, jog parapijiečiai yra aktyvūs ir dirba drauge – vienas juk nieko nepadarysi. O ši­tokie darbai prilygsta staig­me­nai“, – džiaugiasi kun. V. Šiaud­vytis.

Upynos seniūnas, laikinai einantis ir Bijotų seniūno pareigas Ignas Gužauskis taip pat gyrė Girdiškės bendruome­nės pirmininkę už iniciatyvą bei veik­lumą ir teigė neabejojan­tis, jog tai paskatins ir kitus žmones už­siimti įdomia veikla.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pajūryje gyvenantis Julius Šerpetauskis – pastarųjų die­nų žvaigždutė. Šilališkis, grodamas klarnetu, pelno aukštus įvertinimus konkursuose. Jo mokytojas Algirdas Pet­raitis negaili auklėtiniui pagyrų, o mama Genovaitė sa­ko apskritai nesuprantanti, iš kur tas vaiko potraukis mu­zikai. 

Pradžia buvo sunki

Su 12-mečiu šeštoku Juliumi kalbėjomės po to, kai jis kartu su bendramoksliu Arnu iš Šilalės meno mokyklos tapo nugalėtojais respublikiniame dai­lės ir muzikos konkurse, skirtame Lietuvos valstybingumui.

Berniukas mokosi Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijo­je ir Šilalės meno mokykloje. Klar­netu, pasak jo paties, groja, nes patinka. Dar skambina pianinu, bet klarnetas – vis tiek artimesnis instrumentas. Nors pradžia nebuvo lengva.

„Pirmasis mano mokytojas A. Petraitis ir dabar mane tebemoko. Tik jis ir aš žinome, kiek teko paplušėti, kad valdyčiau instrumentą taip, kaip dabar. Esu dėkingas mokytojui, kad jis manimi tikėjo. O pradžia bu­vo labai sunki, mokytojas ne kar­tą ne tik guodė, bet ir ašaras šluostė. Ir štai po ilgo darbo man pavyko“, – didžiuojasi Ju­lius.

Darbštumas davė rezultatą

Mokytojo metodininko A. Pet­raičio klarneto klasėje J. Šer­petauskis mokosi nuo 2015 m. Iš pradžių mokėsi groti išilgine fleita, o nuo 2017-ųjų – klarnetu. Paskatintas mokytojo, berniukas prieš pusantrų metų pradėjo dalyvauti festivaliuose bei konkursuose.

„Julius yra ypač aktyvus ir stropus, kalėdiniams bei pavasario koncertams mokykloje paruošia po 4–5 kūrinius, dalyvauja ir savo gimnazijos, bendruomenės veikloje. Jis yra gabus ir jautrus mokinys. O tai svarbu, mokantis muzikuoti. 

Gaila, jog pandemijos metu ne­galime dirbti kontaktiniu bū­du, manau, kad pasiektume dar puikesnių rezultatų. Tačiau prieš akis dar dveji mokslo metai Ši­lalės meno mokykloje, neabejoju, kad Julius dar ne kartą garsins Šilalės vardą respublikiniuose konkursuose“, – giria savo auklėtinį pedagogas.

2019 m. J. Šerpetauskis dalyvavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos ir muzikos bei meno mokyklų bendrame projekte „Muzika kviečia kiekvieną“ ir XXIX Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų festivalyje „Vaikai ir muzika” Pla­teliuose. Tais pačiais metais iškovojo diplomanto vardą tarptautiniame medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų so­listų konkurse „Ventus musi­cale 2019“ Vilniaus Balio Dva­riono dešimtmetėje muzikos mokyk­loje. Pernai XXVIII Juozo Pakalnio respublikinio jaunų­jų atlikėjų pučiamaisiais ir mu­ša­mai­siais muzikos instrumentais konkurse Kauno Juo­zo Gruo­džio konservatorijo­je Julius laimėjo pirmąją vietą, o VIII Lie­tu­vos jaunųjų atlikėjų lietuviškos mu­zikos konkurse „Atlėk, sakale“ Alytuje – trečiąją. 

Šie metai taip pat jau pažymėti: res­pub­likiniame jaunųjų at­likėjų konkurse „Nau­jieji atradimai“ Ute­­nos meno mo­kykloje berniukas tapo trečios vietos laimėtoju, o respub­li­kiniame vai­kų ir mokinių dailės ir muzikos festivalyje-konkurse „Laisvė – tai kūrybos pradas“ Širvintų meno mokykloje pelnė laureato vardą. Šiame konkurse kartu su Juliumi dalyvavo ir šilališkis dailės klasės mokinys Arnas Ra­manauskas (mokytoja Ilona Venc­kienė). 

Šeimoje – trys muzikantai

Juliaus mama Genovaitė neslepia – sūnus nustebino ir ją pačią.

„Aš su muzika niekaip nesusijusi. Tiesa, mano mama jaunystėje grodavo armonika, bet daugiau muzikalumo genų mū­sų šeimoje nėra“, – juokiasi Ge­no­vaitė.

Moteris augina tris vaikus, Julius – vyriausias. Mamos nuos­tabai, mažieji irgi seka jo pėdomis.

„Julius norėjo mokytis groti saksofonu, bet Šilalėje neat­sirado tokios srities mokytojo. De­šimtmetė Melita susižavėjo mokytojos Dainoros Zlot­ni­kovienės griežimu smuiku ir pati panoro tuo užsiimti. Įstojo į Šilalės meno mokyk­lą, jau trečius metus lanko smuiko klasę pas mokytoją Lianą Bag­do­nie­nę. O septynerių Stasys Aidanas irgi mokosi groti fleita pas tą patį mokytoją A. Petraitį. Tad aš likau tik klausytoja ir aktyviausia jų gerbėja“, – sako Genovaitė.

Mama džiaugiasi, jog vaikai atsiskleidžia ne tik kaip muzikantai: Melita dar mokosi dailės, o Julius, nors šio dalyko ir nesimoko, vis tiek kuria savotiškus stebuklus. Štai šiemet iš sniego ir Gedimino pilį, ir baub­lį nulipdė. Ir net interjerą iš sniego sukūrė: baub­lio viduje pastatė kėdę, stalą, uždegė žvakę. Mama didžiuojasi, kad sūnus savo paauglystės azartą paverčia gražiais darbais. Beje, pernai Julius bu­vo pripažintas ir geriausiu Sta­nis­lovo Biržiškio gimnazijos mo­kiniu.

Meno mokykloje – visapusiškas ugdymas

Muzikos mokytojas A. Pet­rai­tis sako, jog klarnetas – vienas sudėtingiausių pučiamųjų inst­rumentų, ansambliuose dažnai atliekantis pirmojo smuiko funk­ciją. Jį sunku įvaldyti, todėl vaikams reikia didelių pastangų. 

„Visada mokinių tėvams akcentuoju, kad meno mokyk­la nė­ra būrelis. Mokydamasis čia, vaikas ugdosi visapusiškai. Mokslininkų įrodyta, jog muzikos instrumentą valdantys vaikai yra imlesni ir kitiems mokslams, jie išsivys­to gilesnius pojūčius – skonio, grožio, elgsenos, kultūros. Koncertuojant scenoje, išmokstama elgtis akademinėje aplinkoje. Be to, ir disciplinos, ir planuoti laiką jie išmoksta, nes lankyti dvi mokyk­las, dalyvauti renginiuose yra sudėtinga. Tad gyvenime jie tik­rai nepražūva. Todėl kviečiu visus vaikus mokytis muzikos“, – sako A. Petraitis. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

A. Petraičio ir J. Šerpe­taus­kio asmeninio archyvo nuotr.

Visi žmonės savo gyvenime patiria įvairiausių trau­mų – pradedant mėlynėmis ir baigiant rimtais, o kartais net mirtinais sužalojimais.

Apie vaikų ir jaunimo dažniausiai patiriamas traumas, jų rūšis bei prevenciją pasakoja Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokymo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Liuda Ciesiūnienė, o Palangos reabilitacijos ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Darius Kurlys įvardija pagrindinius sužalojimus, pasitaikančius suaugusiesiems. 

Dažniausios vaikų traumos

Netyčiniai sužalojimai – vie­na didžiausių grėsmių Lie­tu­vos vaikų sveikatai bei gyvybei. Nors skirtingose amžiaus grupėse susižalojimų statistika skiriasi, visose jose pastebimos bendros tendencijos. Dažniausios mirtys nuo sužalojimų yra transporto įvykiuose patirtos traumos, skendimai, atsitiktiniai kvėpavimo sutrikdymai. O sunkiausius nemirtinus susižeidimus, kuriuos prireikia gydyti stacionare, labiausiai le­mia nukritimai, sąlytis su karščiu, apsinuodijimai, vaikai nukenčia ir nuo įvairių mechaninių įrenginių.

Sužalojimų priežasčių – daugybė

Vaikų traumas lemia daugybė aplinkybių, tačiau labai svarbu – supanti aplinka, vaikų bei juos prižiūrinčių žmonių elgesys. 

„Per pirmuosius gyvenimo metus vyksta intensyvus fizinis, intelektinis, emocinis vystymasis. Mažamečiai nėra savarankiški, neturi pakankamai žinių apie pavojų susižaloti ir kaip to išvengti, elgiasi spontaniškai, jiems didelę įtaką daro bendraamžiai. Daugelis pervertina savo gebėjimus, o paaugliai, jaunimas yra linkę labiau rizikuoti ir prasčiau suvokia galimas savo veiksmų pasekmes“, – teigia L. Ciesiūnienė.

Svarbų vaidmenį vaidina ir fiziniai skirtumai tarp vaikų bei suaugusiųjų. Pavyzdžiui, vaikai yra mažesni, dėl to kyla didesnė rizika būti nepastebėtiems. Jų oda yra plonesnė ir greičiau nudega, o kvėpavimo takai – mažesni ir siauresni, dėl to kyla didesnis springimo pavojus. Vaikų galva yra santykinai didesnė, todėl jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Vai­kų kūno paviršiaus ir tūrio santykis yra didesnis nei suaugusiųjų, dėl to kyla grėsmė prarasti skysčius, apsinuodyti.

Trys prevencijos priemonių grupės

Pasak L. Ciesiūnienės, suaugusieji turi suvokti, kad visi netyčiniai sužalojimai yra nuspėjami ir išvengiami: „Žinant sužalojimų aplinkybes, atliekant paprastus veiksmus, daugelis jų gali neįvykti“.

Sužalojimų prevencija yra veiksmai ar intervencijos, skirtos užkirsti kelią sužalojimams atsirasti arba sumažinti jų skaičių bei rimtumą. Svarbu nustatyti galimas grėsmes aplinkoje ir pakeisti aplinką ar elgesį. 

Prevencijos priemones galima suskirstyti į tris grupes: švietimą, inžinerines priemones ir teisės normas, o geriausių rezultatų pasiekiama tuomet, kai visų grupių prevencija įgyvendinama kartu.

Švietimas apima priemones, kuriomis norima pakeisti visuomenės požiūrį ar elgesį. Tai vaikų saugaus eismo, saugaus elgesio vandenyje ir prie jo mokymas, paskaitos būsimiems tėvams, visuomenės sveikatos specialistų, dirbančių vaikų ugdymo įstaigose, kva­lifikacijos kėlimas. 

Inžinerinės priemonės apima aplinkos pritaikymą, norint kuo labiau sumažinti pavojų susižaloti. Tai automobilinės kėdutės, kūdikių nešiok­lės, šalmai, alkūnių ir kelių apsaugos, specialūs varteliai laiptams, virtuvės zonai, židiniams, dūmų bei smalkių detektoriai, langų ribotuvai ir užraktai bei kt.

Trečia grupė – teisės normos – skirta užtikrinti tam tik­rą elgesį, nustatyti normas kasdieniame gyvenime ir užtik­rinti saugios aplinkos sukūrimą. Tai žaislų, kitų kūdikiams bei vaikams skirtų prekių saugos standartų nustatymas, žaidimų aikštelių įrangos saugos normų užtikrinimas, reikalavimas įrengti dūmų detektorius namuose, naudoti saugos diržus ir automobilines kėdutes, maudyklų reikalavimai bei kt. 

Garbaus amžiaus žmonių traumos

Kalbant apie suaugusiuosius, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas D. Kurlys teigia daugiausia susiduriantis su pacientais, patyrusiais šlaunikaulio ir stipinkaulio lūžius bei turinčiais peties sąnario pažeidimų, nes, krisdami ir bandydami atsiremti, žmonės neretai susižeidžia šį patį jud­riausią kūno sąnarį. 

Dėl susilpnėjusios regos ir klausos, sulėtėjusio judrumo,

lėtinių ligų bei kitų sveikatos problemų garbaus amžiaus žmonės priklauso didesnės rizikos grupei. Be to, nemaža dalis traumų įvyksta ir staiga apsvaigus galvai, o tam, pasak gydytojo, įtakos ga­li turėti per di­delis ar nesuderintas medikamentų vartojimas. 

„Būna, kai, negalvodami apie pasekmes, žmonės neatsakingai užsiima savigyda arba kreipiasi į gydytojus, norėdami išspręsti vieną sveikatos problemą, tačiau nutyli apie kitų vaistų vartojimą“, – įspėja gydytojas.

Jis taip pat primena, kad, siekiant sumažinti traumų skaičių, vertėtų reguliariai mankštintis, pasirinkti tinkamą avalynę, būti atidesniems lipant laiptais, keliantis iš lovos, vaikštant nelygiu grindiniu.

„Whiplash“ sindromas ir patarimai

Be viso to, labai dažnai suaugusieji (ir ne tik) patiria staigių botaginių kak­lo sumušimų, vadinamų „Whiplash“ (kirčio traumos) sindromu. Paprastai tokie pažeidimai įvyksta avarijų metu, kai net ir po nestipraus smūgio galva lyg švytuoklė staigiai pajuda į priekį. Iš pradžių tai neatrodo rimta problema, nes jokių išorinių ar vidinių pažeidimų nesimato. Bet po kurio laiko gali pradėti svaigti galva, skaudėti kaklą, tirpti rankos, atsirasti kitų nemalonių sveikatos sutrikimų. 

„Šios traumos gydymas yra nelengvas procesas, reikalauja daug jėgų bei pastangų. Todėl visuomet patariu žmonėms, įvykus net ir nestipriai avarijai, neskubėti taikiai išsiskirti, kadangi rimtos sveikatos problemos dažniausiai pasirodo tik praėjus kuriam laikui po konkretaus įvykio“, – sako gyd. D. Kurlys.