„Swedbank“ saugumo specialistai įspėja, kad fiksuo­ja naują sukčių atakų bangą, kuomet gyventojams siun­čiamos SMS žinutės bei gąsdinama užblo­kuoti jų sąskaitas.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras baigė iki­­teisminį tyrimą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurio­je naminės degtinės gaminimu, laikymu, įgijimu, gabe­ni­mu bei realizavimu kaltinami net septyni asmenys.

„Šilalės artojo" inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88

Užsienio žiniasklaidoje nuolat pa­sirodo naujienų apie klima­to ak­ty­vistų išpuolius, kai jie sunio­koja me­no kūrinius. Per kelis praėjusius mė­nesius jie jau surengė atakas prieš Vincento van Gog­ho, Claude Mo­net ir Francisco Goya paveikslus, dažais Paryžiuje aplieta Char­leso Ray skulptūra, Milane mil­tais už­pil­tas į spalvingą kūrinį pa­verstas au­tomobilis. Tokios įtam­pos šiuo klausimu Lietuvoje kol kas ne­si­jau­čia – šalyje sklan­džiai vyksta fes­ti­valiai bei rengi­niai. 

Savaitgalį Lietuvoje vyko net du knygų festivaliai: Vilniaus mokytojų namuo­se – festivalis „Vaikų knygų sala“, o Šiau­liuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, – septintoji miesto knygų mugė.

Praėjusią savaitę įvykęs jubiliejinės „Sca­noramos“ uždarymas tapo švente kino mylėtojams. Iškilmingos ceremonijos me­tu paskelbtas ir pagrindinės konkursinės programos nugalėtojas – šių metų laureatu tapo iraniečių režisierės Mitros Farahami dokumentinis filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“. Filmas pasakoja apie menininko vaidmenį 20 ir 21 amžiuje. Konkurse dalyvavo Maksymo Nakonečno „Dru­gelio vizija“, Emilijos Škar­nulytės „Kapi­ny­nas“, Gá­bo­ro Fab­riciuso „Ištrinti Franką“, Ales­sio Rigo de Righi ir Matteo Zoppis „Le­gen­da apie karališkąjį krabą“ bei kt. „Sca­no­rama“ taip pat kvietė žiūrovus išrinkti savo favoritą, o juo tapo ispanų režisieriaus Hlynuro Pálmasono juosta „Pra­keikta žemė“. 

Vilniaus paveikslų galerijoje penktadienio vakarą paskelbtas „Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojas. Juo išrinktas Linas Kaziulionis. Anot komisijos, tapytojo estetika įtaigi, pastebima gili tapybos tradicija, kuri kartu – ir šiuolaikiška. Minimalia ekspresija L. Kaziulionis sugeba pasakyti daug apie dabarties – informacinę – visuomenę, kai medijos pasitelkiamos dezinformacijai, protų apgaulei. Konkurso laimėtojui įteikta piniginė 3000 eurų premija, galimybė išvykti į meno rezidenciją Islandijoje, surengti dvi personalines parodas Vilniuje ir Paryžiuje. Jo darbas taip pat bus įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį. Specialusis prizas skirtas taip pat tapytojai iš Lietuvos Laurai Slavinskaitei. Konkurse dalyvavo 15 tapytojų iš Baltijos šalių ir Ukrainos.

Vilniaus senamiestyje atidaryti literatų namai, kuriuose įsikurs ne tik literatūros biuras bei literatūros informacijos centras, bet ir visiems atvira vieta. Atidarymo dieną vyko vaizdo projekto dirbtuvės, pokalbiai, poezijos skaitymai, knygų pristatymai, įrengtas kambarys-bibliotekėlė vaikams.

Praėjusią savaitę paskelbta, kas šiemet pelnė geriausio rekreacino kūrinio titulą. Geriausiu pripažinta Zarasuose, saloje, įkurta salė. Požeminė, kupolo formos kamerinė erdvė išsiskiria ne tik uni­kaliais architektūriniais sprendimais – ji natūraliai susilieja su gamta. Pasak Zarasų kultūros centro direktoriaus, pats statinio interjeras nuteikia susikaupimui. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pasaulio medijų ekspertai vieningai sutaria, kad socialiniai tinklai iš esmės keičia žiniasklaidos situaciją, todėl kyla realus klausimas, ar tradicinė spauda, kaip mes ją šiandien suprantame, išliks ateityje. Jei keisis, tai kokia ji taps? Esminiai žiniasklaidai kylantys dabarties iššūkiai – tai nuolat blogėjanti finansinė sektoriaus situacija bei in­formacinių karų keliama grėsmė, visų pirma – reputacijai.

Pasaulis labai pasikeitė

Jei palyginčiau žurnalisto darbą, kuomet jį pradėjau dirbti, su šių dienų realijomis, pasakyčiau, jog gyvenu skirtingose erose. Greičiausiai taip ir yra, nes interneto amžius iš esmės pakeitė visas žmonių gyvenimo sritis – pradedant kasdieniu apsipirkimu parduotuvėje, baigiant socialiniais ryšiais ir bendravimu.

Nesuklysiu teigdama, kad dar niekuomet žmogus nebuvo toks socialus ir drauge – toks vienišas. Į socialinius tinklus persikėlęs bendravimas iš esmės koreguoja žmonių poreikius, įpročius, mobilumą. Tai labai keičia ir visuomenės piliečių požiūrį į žiniasklaidą bei jos vartojimą. 

Žmonės vis mažiau skaito tradicinius žiniasklaidos kanalus, vis daugiau vartoja informacijos socialiniuose tinkluose, o ten tyko ir didieji pavojai. Vienas jų – socialinių tinklų algoritmai, iš esmės iškreipiantys pasaulio vaizdą. Tai nutinka, kuomet pradedi matyti tik tą informaciją, kuri tave domina, tik tą poziciją, kurią palaikai, ir „sutikti“ tik tuos žmones, kurie mąsto taip pat, kaip ir tu.

Ir nors, atrodytų, dar niekuomet nebuvome tokie laisvi reikšti savo nuomonę, drauge esame didžiuliame pavojuje, kad ja galima lengvai manipuliuoti ir daryti nematomą poveikį jos formavimui. Nepastebėjote, kiek daug kasdien patiriame atakų, kai mus vienaip ar kitaip nori paveikti įvairūs nuomonės formuotojai, slapti reklamuotojai bei kiti „įtakotojai“?

Melo internete daugės

Tarptautinės konsultacinės įmonės „Gartner Consulting“ 2017 m. atlikto tyrimo duomenimis, iki 2022 m. pabaigos net 50 proc. informacijos internete bus nepatikima: dezinformatyvi, melaginga, manipuliacinė. Ir būtų gerai tokiai ateičiai tinkamai pasirengti. Manau, pradėti reikėtų nuo atrankos, ką, kur ir kaip skaitome/vartojame. Jei anksčiau klajojo frazė: „Pa­sakyk, kas tavo draugai, pa­sa­ky­siu, kas tu“, tai dabar ją drąsiai galima perfrazuoti į kitą posakį: „Pasakyk, ką skaitai/vartoji, pasakysiu, kas esi“...

Pastaruoju metu itin daug kalbama, ir tikrai ne iš gerosios pusės, apie žiniasklaidos kokybę bei žurnalistikos standartus. Interneto amžiuje daugėja ne tik kalbos klaidų, bet vis daugiau pasitaiko informacijos pateikimo netikslumų, klaidingų interpretacijų, neretai ir tiesiog žmogiškų klaidų. Auditorijos tam itin nepakančios. Ir nors yra nemažai žiniasklaidos priemonių, kurios kviečia skaitytojus pranešti apie pastebėtas klaidas, deja, per skubą ir laiko stoką ne visuomet jos ištaisomos, ne visada randama laiko už jas atsiprašyti, padėkoti pastabiesiems. Bet mano galva, būtent tokia etiška elgsena turėtų tapti vienu iš ateities žiniasklaidos standartų. Tai padėtų kurti ir pagarba bei vienas kito supratimu paremtą artimesnį ryšį su skaitytojais. O tai žurnalistikai ir žurnalistams ypač svarbu. Praėjo tie laikai, kai redakcijose dirbantys žurnalistai galėjo būti nepasiekiami savo skaitytojams: šių laikų auditorijos nori asmeniško ir įtraukaus kontakto.

Tokius glaudesnius bei artimesnius ryšius mezgantys žurnalistai pelno ir daugiau savo skaitytojų atjautos bei pagarbos, nes reputacija šiame informacinių karų amžiuje, kai daugybė tiesioginių strėlių yra nukreiptos menkinti žurnalistų bei žiniasklaidos darbus ir specialiai kurti įvairais sąmokslo teorijas, kurių tikslas – pakirsti visuomenės pasitikėjimą žurnalistų darbo metodais bei jų kuriamu turiniu – yra vienas svarbiausių ar net pagrindinių dalykų.

Žurnalistus menkina specialiai

Neigiamas krūvis žiniasklaidos atžvilgiu nėra naujas reiškinys, tačiau nauja yra tai, jog taikiniu žurnalistai ir žiniask­laida vis dažniau tampa dėl intensyviai vykstančių informacinių karų. Nes dezinformacijos sklaidai vienas didžiausių trikdžių yra būtent stipri žiniasklaida ir pasitikėjimas žurnalistais, o ne savo „tiesą“ bandančiais „stumti“ įvairiausiais propagandistais, kartais net pačiomis primytiviausiomis priemonėmis siekiančiais manipuliuoti visuomenės narių nuomone ir elgesiu. Tad gerokai didesnis pasitikėjimas vietiniame laikraštyje dirbančiais žurnalistais šiame kontekste tampa dar svarbesnis.

Žinoma, norėtųsi, jog vietos žiniasklaida ir žurnalistai būtų ne tik vertinami, gerbiami, į jų skelbiamą žodį įsiklausoma, bet ir atsirastų daugiau noro prisidėti finansiškai prie jų leidžiamų laikraščių, juos perkant, prenumeruojant. Nederėtų slėpti, kad ypač per pandemiją mažosios redakcijos dar labiau susitraukė, išleidžiama vis mažiau spausdintų laikraščių, naujienos keliasi į interneto portalus, kuriuose informacija yra nemokama. Tai tik dar labiau sunkina ir taip nelengvą žiniasklaidos finansinę situaciją. Todėl didesnė skaitytojų parama vietinei spaudai, be abejonės, didintų ir joje dirbančių žurnalistų atsakomybę prieš savo užsakovus, t. y. tuos pačius skaitytojus.

Kita vertus, reikia pripažinti, jog žurnalistams, norint pelnyti auditorijos pasitikėjimą ir paramą, kaip niekada aktuali tampa profesinė savireguliacija – aukšti profesiniai ir etikos standartai, atvirumas bei skaid­rumas prieš savo skaitytojus. Būtent tokių žurnalistų profesionalų mums reikia vis labiau – analizuojant, tikrinant ir atrenkant informaciją, visų pirma dėl visame pasaulyje kilusio didžiausio naujųjų laikų iššūkio – informacinių karų ir dezinformacijos.

Brigita SABALIAUSKAITĖ

DIGIRES projekto partnerė, laisvai samdoma žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ padovanojo specialius grojaraščius Lietuvai – komiko ir laidų vedėjo Pauliaus Ambrazevičiaus sudaryti dainų sąrašai yra dedikuoti 5 regionams. Grojaraščius rasite „Spotify“ platformoje „Tele2 Laisvas“ paskyroje. Šie dainų sąrašai sukurti neatsitiktinai – plačiausią mobilųjį 4G „Laisvą internetą“ dabar galima įsigyti pasinaudojus išskirtiniais kainų pasiūlymais.  

Šiuo metu itin palanki proga sudaryti „Tele2 Laisvo interneto“ sutartį – išsirinkite jums labiausiai tinkantį pasiūlymą ir pasinaudokite išskirtinėmis kainomis interneto paslaugoms. Visą informaciją apie pasiūlymus galite sužinoti čia.

„Laisvas internetas“ – pigiau!

Naujiems klientams, pasirašiusiems 24 mėn. sutartį ir kartu įsigijusiems išmanią įrangą, „Laisvo interneto“ 50 GB planas kainuos perpus mažiau – jo kaina šiuo metu siekia vos 6,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 15 Eur/mėn.). Pasinaudojus šiuo ir kitais pasiūlymais, klientai pirmąjį mėnesį galės naudotis neribotu internetu bei 14 d. nemokamai išbandyti „Laisvo interneto“ paslaugą. Šis kainos pasiūlymas galioja kartu įsigyjant išmanią įrangą (modemas į pasiūlymą neįskaičiuotas).

Norintiems daugiau gigabaitų, operatorius siūlo ir daugiau pasirinkimų: 100 GB plano kaina siekia 9,9 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 19 Eur/mėn.). 500 GB plano kaina – 18,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 23 Eur/mėn.). Tuo tarpu neribotų GB plano kaina siekia 21,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 24 Eur/mėn.).

Specialus interneto pasiūlymas laukia ir šeimų – „Tele2“ tinkle turintiems tris numerius mobiliojo ryšio operatorius siūlo 500 GB „Laisvo interneto“ planą įsigyti vos už 9,90 Eur/mėn. Šis pasiūlymas galioja pasirašius 24 mėn. sutartį su įranga ar be jos. Pasirinktos įrangos mokestis į pasiūlymą neįskaičiuotas.

Įdomūs atradimai Žemaitijoje

Pasak P. Ambrazevičiaus, Žemaitijos regiono grojaraštyje įdomiausias atradimas – Amerikos lietuvių humoristinė roko grupė – „The Steel Wolf“, dainuojanti apie naktinį traukinį į Šiaulius. Šiame dainų sąraše nemažai kūrinių apie Palangą ir jūrą bei jaunų lietuviškų grupių, kaip „diso.kognityvas“ iš Mažeikių. Čia girdėsite ir legendinę „Bixų“ dainą apie Šiaulius „Žiurkių miestas“, Aistės Smilgevičiūtės „Strazdą“, Safo ir Viktoro dainą apie Palangą ir atlikėjo „FC Baseball“ kūrinį – „Plungė“. Žinoma, čia neapsieita ir be klasikinio Žemaitijos atlikėjo – Žilvino Žvagulio.

Grojaraštį, skirtą Žemaitijai, galite rasti čia.

Superžvaigždės iš Mažosios Lietuvos

Specialiai Mažosios Lietuvos regionui sudarytame grojaraštyje išgirsite amerikiečių ir kanadiečių roko grupę „Steppenwolf“, pasaulyje plačiai žinomą dėl savo kūrinio „Born to be Wild“. P. Ambrazevičius šį kūrinį čia priskyrė ne veltui – jo tėtis kilęs iš netoliese Pagėgių esančios gyvenvietės – Opstainių. Grojaraštyje skambanti repo muzikos kolektyvo „Jama & W“ daina „(Raj)one“ yra apie vieno iš grupės įkūrėjų Roko Grajausko vaikystę Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos regionui skirtame sąraše savo vietą rado ir Šilutėje gimusi atlikėja Doris Traic (Alexandra) bei Klaipėdoje gimusi Vokietijos superžvaigždė dainininkė Lena Valaitis.

Grojaraštį, skirtą Mažajai Lietuvai, galite rasti čia.

Suvalkijos atlikėjų būrys

Kaip pasakoja P. Ambrazevičius, sudėtingiausia užduotimi tapo Suvalkijos krašto grojaraščio kūrimas, kadangi šis nedidelis regionas turi itin negausų būrį atlikėjų. Pasak jo, Suvalkijos grojaraštis įvairus kaip ir pats kraštas. Dainų sąraše galima rasti nuo atlikėjo Will Smith kūrinio „Miami“, kurio pavadinimas marijampoliečiams asocijuojasi su vietiniu „Majemio“ pavadinimu, iki operos atlikėjų, kaip iš Kybartų kilęs Edgaras Prudkauskas bei marijampolietė Violeta Urmana. Į Suvalkijos regionui skirtą dainų sąrašą P. Ambrazevičius įtraukė nemažai atlikėjų, kurie kilę iš šio krašto: Rytis Cicinas, Saulius Prūsaitis, Iglė, Paulius Bagdanavičius ir grupė „Studentės“. Grojaraštyje skamba ir kiek mažiau žinomo šakiečio Augusto Masevičiaus kūriniai bei Latvijos pagoniško metalo grupės „Skyforger“ daina „Sudovian Horsemen” (liet. „Sūduvos raiteliai“). Sąrašą paįvairina ne tik Prienų krepšinio klubo himnas „Tik aukštyn“ ir vargonais atliekamas kūrinys, įrašytas Vilkaviškio katedroje, bet ir P. Ambrazevičiaus brolio – Gyčio Ambrazevičiaus ir grupės daina „Liepalotai“, sukurta apie jų gimtąjį kaimą.

Grojaraštį, skirtą Suvalkijai, galite rasti čia.

Aukštaitijos žanrų įvairovė

Kaip pasakoja P. Ambrazevičius, ieškodamas dainų grojaraščiui, jis rinko mažiau žinomus kūrinius, kuriuose būtų įvairių miestų ir vietovardžių paminėjimų, viena iš jų – „Jonava kaip LA“. Aukštaitijos regiono grojaraštis išsiskiria savo eklektika – čia daugybė skirtingų žanrų: nuo džiazo iki elektronikos bei dainuojamosios poezijos ar tautinių dainų, kaip „Saulala nusilaido“. Į šį grojaraštį įtraukti kūriniai ne tik apie laikinąją sostinę Kauną, bet ir „Liūdnų slibinų“ – „Anykščių šilelis“, Petro Vyšniausko bei Vytauto Kernagio dainos.

Grojaraštį, skirtą Aukštaitijai, galite rasti čia.

Daugiakultūrė Dzūkija

Dzūkijos grojaraštyje rasite dainų apie Vilniaus Žirmūnų rajoną, grupės „G&G Sindikatas“ bei atlikėjo Petro Zalansko kūrinių. P. Ambrazevičius šiame dainų sąraše išskiria savo favoritą – dzūkišką Roko Kašėtos dainą „Pamėgyk“. Čia išgirsite itin daug kūrinių užsienio kalbomis – sąraše gausu nuo tarpukario iki lenkiškų dainų. P. Ambrazevičius į sąrašą įtraukė ir savo mėgstamos pankroko grupės „Padugnės“ dainą „Ir Vilniuje gyventi galima“ bei tolimo giminaičio atlikėjo Ryčio Ambrazevičiaus kūrinį. 

Grojaraštį, skirtą Dzūkijai, galite rasti čia.

Specialius grojaraščius, kuriuose išgirsite ne tik skirtingų regionų atlikėjus, bet ir įvairiausių žanrų kūrinius, dovanoja mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“. Plačiausiai veikiantis 4G internetas Lietuvoje – nuo didžiausių miestų iki atokiausių kaimelių, kad ir kur gyvenate, „Tele2 Laisvas internetas“ veikia ten, kur jūsų namai.

Pagal Ryšių Reguliavimo tarnybos (RRT) paskelbtą judriojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapį, „Tele2“ mobilusis 4G internetas pirmauja tarp trijų didžiausių judriojo ryšio tiekėjų vidutinio rėžio aprėptyje („Tele2“ dengia 80 – 85 proc. Lietuvos teritorijos, kiti du ryšio tiekėjai 75 – 80 proc.), o kituose rėžiuose nenusileidžia kitiems judriojo ryšio tiekėjams (silpnojo rėžio aprėptis visų operatorių apima 97–100 proc. teritorijos, stipriojo rėžio aprėptyje „Tele2“ kartu su vienu iš ryšio tiekėju apima 45 – 50 proc. teritorijos, kai trečiasis operatorius – 40–45 proc.).

Aštuonmečio berniuko akys liu­dija, kad esu įtartinas, o gal net susijęs su kaimą nusiaubusiais okupantais, todėl jis nepatikliai žvelgia į mane ir net taikosi turimu pistoletu...

Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalis­tas, atvykęs aprašyti Mala Rohan kaime vykusių kovų. Vaikai tapo geriausiais gidais, nes žinojo ne tik kur guli rusų tankų liekanos, prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus bei pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos.

Kai, siekdamas susibičiuliau­ti, vaikams pasakiau, jog esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Mak­si­mas atsakė, kad futbolas ne­įdomu, o jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste. Pasirodo, vaikai siaurame keliu­ke įsirengė užkardą – prie tvoros pririšo ilgą pagalį ir kuoliuką, o pamatę ateinančius draugus ar kaimynus, prašydavo parodyti „dokumentus“...

„Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tai turiu, todėl esu „blockposto“ vadas“, – pareiškė Maksimas. 

Tai girdėdami, šešiametis And­rejus ir septynmetis Miša vienas per kitą tvirtino, jog taupo pinigus liemenėms, o devynmetis Olegas išrėžė, kad jam tėtis žadėjo parūpinti tikrą, kareivišką liemenę.

Paklausus, ar tikrai kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius rusiškus tankus, berniūkščiai pasisiūlė parodyti, kur jie yra.

„Reikėjo atvažiuoti vasarą, ta­da būtumėte pamatęs ne tik tankų, bet ir patrankų, ir net ap­degusį malūnsparnį“, – sakė Mak­­si­mas. 

„Matote tas saulutes ant asfalto? Tai ne mes pripaišėme, tokius įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės. Bet mama sakė, kad mažos

irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar už­mušti“, – rimtai paaiškino Olegas.

Berniukas parodė kitoje kelio pusėje esantį lauką ir sakė, jog tėvai griežtai draudžia ten eiti, nes išminuotojai jo dar nepatik­rino ir neišvalė.

„Mūsų kaime niekas nuo mi­nų nežuvo, bet netoli du vyrai mirė, kai nepaklausė draudimo ir išėjo į mišką grybauti. Vienas žuvo iš karto, o kitas mirė ligoninėje. Čia dar daug minų, tačiau mes niekur toli neiname“, – lyg suaugęs dėstė Maksimas.

„Mano mama matė, jog ant vieno tanko gulėjo sudegęs tan­kistas, kuris turbūt bandė iššokti pro liuką, bet nespėjo“, – svarstė Miša.

„O mano senelis sakė, kad vienas kareivis gulėjo perplyšęs į dvi dalis. Aš mačiau tik didelę kraujo dėmę ant žemės, nes mama ilgai neleido iš kiemo išeiti, o per šaudymus slėpdavomės rūsyje“, – pasakojo Olegas.

„O mano brolio Vitalijaus draugo tėtis žuvo, jis buvo karys, bomba sprogo netoli ir jo neliko. Ir dar mirė du kiti kariai, girdėjau, mama taip per telefoną kalbėjo“, – kiek švepluodamas pareiškė And­re­jus.

Vaikų neklausinėjau ir neprašiau kalbėti apie karo baisumus, bet jie patys ėmė dalintis kraupiais išgyvenimais bei girdėtais pasakojimais. Aki­vaiz­du, kad jie patyrė ir girdėjo daug, ko jų amžiuje nereikėtų išgyventi ir kas sapnuose ar prisiminimuose persekios juos galbūt net visą gyvenimą. 

Kad karo sukrėtimai neigia­mai paveikė sūnaus psichiką, patvirtino ir devynmečio Ju­ri­jaus mama Olga. Su ja ir jos sūnumi susipažinau Balak­lė­jo­je, mieste, kuris ilgiau kaip pusmetį buvo okupuotas priešų ir kuriame vyko dideli mūšiai. Moteris prisipažino, kad gatvėje sprogusi bomba taip išgąsdino sūnų, jog berniukas ėmė šlapintis į lovą, nors anksčiau niekada to nedarė. Ji pasakojo, kad per bombardavimus šeima slėpdavosi rūsyje, tačiau ta diena buvo rami, ji vaikams leido pažaisti uždarame kieme. Netikėtai atskridusi bomba sugriovė už šimto metrų stovėjusį kaimynų namą ir užmušė vieną vyrą, o skeveldros išdaužė aplinkinių namų langus. Abu sūnūs į namus įbėgo labai persigandę ir šaukdami. Dviem metais vyresnis Dima netrukus aprimo, o Jurijus po to dar ilgai bijojo eiti į lauką ir norėjo visą laiką tūnoti rūsyje. Olga vylėsi, jog, prasidėjus mokslo metams, susitikęs su klasio­kais, vaikas pamirš sukrėtimą, bet mokyk­la nedirba, nes miestas neturi lėšų jai suremontuoti. Pa­mo­kos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau tai, mamos įsitikinimu, vaikų uždarumą dar labiau įtvir­tina. Anot Olgos, Balaklė­jo­je dirbęs vaikų psichologas su šeima pabėgo į Vakarų Ukrai­ną, o kito reikiamo specialisto kol kas nėra.

„Medicinos seserimi vaikų skyriuje dirbu jau 30 metų, esu daug ką regėjusi, nes vaikai ir taikos metu susižaloja, patenka į avarijas. Tačiau niekada anksčiau neteko patirti tokio visuotinio vaikų prislėgtumo ir nervingumo“, – Olgai pritarė ir vienoje Charkivo ligoninių dirbanti Jelena. 

Pasak jos, beveik visi vaikai turi problemų dėl miego – regi košmariškus sapnus ir pabudę šaukiasi pagalbos arba nebegali užmigti. Jie jaudinasi dėl artimųjų, nori žinoti, ar šie nenukentėjo nuo sprogimų, ar tėčiui nieko neatsitiko fronte...

Jelena negali pamiršti vienos trylikametės, kuri neteko abiejų tėvų, name sprogus bombai – ligoninėje po kojos amputacijos mergaitė pražilo... 

Ašarų seselė nesulaikė ir prisiminusi keturmetį Denisą, kuris per gaisrą labai apdegė, neteko regėjimo, liko be mamos, nes ji žuvo, sprogus bombai...

„Nuo vaikų, kuriems buvo atliktos sudėtingos operacijos, mes slepiame, kad jų artimieji žuvo, tačiau vis tiek tenka tai pasakyti. Aš neturiu drąsos tokiems žodžiams, prašau bend­radarbės“, – prisipažino moteris. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiemet Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimų cere­mo­nijoje pa­gerb­tos keturios šeimos, per Holokaustą gel­bė­jusios žydus. Tarp jų – ir Kal­tinėnuose gyvenę Marcijona bei Kazimieras Ruzgiai. Jų vardu ap­do­va­no­jimą, kurį įteikė Jad Vašem Holokausto memorialo pirmininkas Da­ni Day­a­nas, priėmė maždaug 50 metų Ukmergėje gyve­nanti dukra Stasė Sta­pu­tienė. Iš Kaltinėnų kilusi 86-erių ukmergiškė išsaugojo vaikystės prisiminimus, kai tėvams reikėjo priimti lemtingą sprendimą – priglausti na­muose žydaites. 

Pasaulio tautų teisuo­lio vardas suteikiamas nežydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per Holokaustą, nesiekiant sau naudos. Jį suteikia speciali komi­si­ja, veikianti prie Jad Vašem instituto Iz­ra­ely­je. Oficialiais duome­nimis, šis vardas jau yra suteiktas maždaug 28 tūkst. žmonių iš 51 šalies, iš jų daugiau nei 920 yra Lie­tu­vos piliečiai. Beje, skaičiuojant Pasaulio tautų teisuolius, Lietuva yra antroje vietoje ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pagal miestus lyderis yra Kaunas, tačiau pagal regio­nus ne­aplen­kiami yra žemaičiai.

„Nes žmonės čia mokėjo tylėti“, – įsitikinęs architektas Tauras Bu­dzys, jau ketvirtus metus keliaujantis po Lie­tu­vą su iniciatyva paženk­linti specialiu ženk­lu Pa­saulio tautų tei­suo­lių ant­kapius.

Lapkričio pradžioje atsiimdama garbingą apdovanojimą, S. Staputienė prisiminė: „Buvo aiškiai pasakyta: ras – sušaudys visą šeimą, todėl reikėjo labai saugotis“.

Prieš kelerius metus moteris savo gyvenimo istorija buvo pasidalinusi su „Uk­mergės žiniomis“ – rajono, kuriame gyvena, laikraščiu. Pasak ukmergiškės, M. ir K. Ruzgiai, kuriems šiais metais bu­vo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, buvo jos įtėviai: ji buvo įvaikinta, o kita mergaitė, kartu augusi Genovaitė, priglausta. Abi jos – giminaičių duk­ros. Kaltinėnų valsčiuje gyvenusių bevaikių Marcijonos ir Kazimiero šeimoje Stasė atsidūrė vos septynių dienų, kai jos mama mirė po komplikuoto gimdymo. Našliu likęs tėvas apsisprendė mažylę palikti mirusios žmonos brolio šeimai. Anot Stasės, po kelerių metų namuose atsirado ir Genutė, tapusi mylima jos seserimi.

S. Staputienė pa­sakojo, kad jai buvo devyneri, kuomet 1944-ųjų balandį į jų vienkiemį atėjęs pažįstamas paprašė priglausti žydaitę.

„Prisimenu, visa šeima buvo sukvies­ta į pasitarimą ir turėjo prisiekti, kad niekam neprasitars“, – sakė moteris.

Anot jos, tėvai labiausiai baiminosi dėl jauniausios šeimos narės, kuria ji ir buvo, sugebėjimo išlaikyti paslaptį: „Juk buvau maža, galėjau prasitarti, o už tai šeima būtų sušaudyta“.

Atvežta maždaug 30-ies metų žydaitė Bronė buvo apgyvendinta namo palėpėje, kur laikyti grūdai. Po dienos moteris paprašė priglausti ir jos dukrelę Renutę. Tačiau šešerių mergaitę paslėpti nebuvo labai paprasta.

„Juk vaikas – kaip paaiškinti, kad vi­są laiką turi tyliai tūnoti. Mes į lauką, ir ji nori su mumis. Būdavo, ir mamos neklauso, pradeda verkti. O jei tokiu metu kas ateidavo, mano pareiga buvo pro kitas duris užlipti pas jas ir padėti Renutės mamai dukrą nuraminti“, – prisiminė ukmergiškė.

M. ir K. Ruzgiai gyveno vienkiemyje, tačiau – neatokiame. Namas stovėjo šalia tilto per Akmeną, kuriuo neretai eidavo ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, tad žydaites teko sergėti nuo pašalinių akių. Šeima jas glaudė nuo balandžio iki lapkričio. Vėliau jos emigravo, o pačių gelbėtojų šeimai teko patirti tragišką tremtinių dalią – 1948 m. juos išvežė į Sibirą. Stasė tuomet buvo 12-os.

Dabar ji prisimena, jog tėvai, prasidė­jus masiniams trėmimams, nujautė, kad ateis ir jų eilė – pagal sovietinius stan­dartus šeima buvo pernelyg turtinga: mokyklai nuomojo namą, turėjo 10 hektarų žemės, o kaip ji gerokai vėliau sužinojo, tėvas dar buvo ir partizanų ryšininkas.

Tremties naktį tėvo namuose nebuvo, tik mergaitės ir mama. NKVD-istai lie­pė krautis daiktus. Vie­nas lietuvis pašnibždė­jęs, jog vaikus galėtų paleisti. Bet seserys nutarusios mamos nepalikti.

„Kai visi tremčiai surinkti žmonės bu­vo uždaryti atskiroje patalpoje, atėjo­ žmogus nuo tėvo ir paklausė, ką jam daryti: ateiti pasiduoti ar likti slapstytis? Šeima priėmė sprendimą, kad jis liktų“, – prisiminė vaikystę S. Staputienė.

1948-ųjų gegužės 22 d. tremtinių vagonas pajudėjo Sibiro link. Ten gyvenimą pradėti buvo labai sunku. Tačiau, anot moters, per stebuklą pavyko užmegzti naudingus ryšius, tad jos su seserim išvengė miškų kirtimo darbo, ta­po siuvėjomis ir galėjo duonos kąsniu aprūpinti mamą bei kartu ištremtą gerokai vyresnį tėvo brolį. Po šešerių metų į Sibirą kaip savanoris tremtinys pas šeimą atvyko K. Ruzgys, o į Lie­tuvą visi grįžo 1957-ųjų rugsėjo 16-ąją.

S. Staputienė pasakojo, kad 1965-ai­siais tėvus pasiekė laiškas iš Klai­pėdos – susiradusi savo buvusius gel­bė­tojus, jį parašė žydaitė Bronė. Vė­liau šeima dar kurį laiką susirašinėjo su Izraelyje gyvenančia jos dukra – ir nors ryšys buvo nutrūkęs, po kurio laiko jis atsinaujino.

M. ir K. Ruzgiai 2002 m., jau po mirties, buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, kurį įteikė Prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau kadaise išgelbėta žydaitė Chaya Landou, kaltinėniškių šeimoje vadinta Renute, siekė, kad jos gelbėtojams būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Tai padaryti pavyko po kelerių metų pastangų, nes, anot S. Staputienės, šis procesas užtrunka.

Atsiimant garbingą tėvų apdovanojimą, kartu su S. Staputiene buvo ir jos sūnūs Dainius, jau daug metų gyvenantis JAV, bei mažeikiškis Aidas, dukra Silvija, įsikūrusi Anglijoje. Pasak jų, didžiulė garbė yra žinoti apie senelių priimtą drąsų sprendimą. 

M. ir K. Ruzgių garbingas poelgis įamžintas ir jų gimtinėje – praėjusią savaitę į Kaltinėnų kapines, kur jiedu yra palaidoti, specialų ženklą atvežė Pasaulio tautų teisuolių pagerbimo misiją įgyvendinantis architektas T. Budzys. 

„Šilalės artojui“ jis sakė, jog tai yra jau 314-as ženklelis. Tie­sa, kiek iš viso Šilalės rajone yra žmonių, kuriems suteiktas Pasaulio tau­­tų teisuolio vardas, oficialios statistikos nė­ra – žmonės gali būti gyvenę ir mū­sų rajone, bet vėliau išvykę, palaido­ti kitur bei pan. O toks išskirtinis ženklas į mūsų rajoną atkeliavo trečią kartą – anot šios akcijos iniciatoriaus, jis jau yra pažymėjęs žydų gelbėtojų kapavietes Girdiškėje (Elenos Mockaitytės) ir Laukuvoje (kun. Vladislovo Taškūno).

Paklaustas, kaip kilo tokia mintis, T. Bu­dzys prisipažino, jog bene pagrindi­nis akstinas buvo rašytojos Rūtos Va­na­gai­tės tvirtinimas neva dauguma lietuvių yra žydšaudžiai.

„Akivaizdu, kad tai yra toli nuo tiesos, todėl ir kilo mintis tai savotiškai įrodyti“, – sakė  į Kaltinėnus ženklelį atvežęs architektas.

Apvalų žalvarinį ženkliuką sukūrė jis pats, o įgyvendinti idėją padėjo skulptorius Jonas Gencevičius. Žmogišką pagalbą artimui simbolizuoja dvi susikibusios rankos ir trikalbis užrašas „Pa­saulio tautų teisuolis“. Pasak architekto, šį ženklą yra patvirtinęs ir Vilniaus žydų muziejus, ir Vyskupų Konferencija.

Kaltinėnuose pritvirtinti jį prie paminklo M. ir K. Ruzgiams padėjo bytlaukiškis akmentašys Laimonas Leš­čiaus­kis.

Nuo 2018 m. T. Budzys išanalizavo apie 400 Pasaulio tautų teisuolių istorijų: kai kurie jų dar tebėra gyvi, kiti dingę be žinios, treti palaidoti užsienyje. Lietuvoje architektui kol kas pavyko surasti per 200 kapaviečių, kuriose palaidota 312 Pasaulio tautų teisuolių.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Visuomenės skaitmeninio atsparumo didinimo iniciatyva DIGIRES kelia temą, kas atsakingas už mūsų skaitmeninį atsparumą. Šiandien Lietuvoje veikia ir faktus tikrina įvairios žiniasklaidos platformos bei skait­meninės erdvės aktyvistai. Atrodytų, netrūksta medijų ir informacinį raštingumą (MIR) lavinančių programų bei pilietinių iniciatyvų. Tarptautiniuose MIR vertinimuose Lietuva taip pat pozicionuojama kaip ganėtinai gerai savo informacinę erdvę stebinti ir prižiūrinti šalis. Vertinant nacionalinio atsparumo žvilgsniu, atrodytų, jog esame pakankamai atsparūs dezinformacijai. Bet ar tikrai?

„Vertinimas, ar esame atsparesni, nei kitos šalys, labai priklauso nuo naratyvo. Jeigu kalbėtume apie Rusijos agresiją Ukrainoje, tuomet Lietuva puikiai supranta situaciją ir vienareikšmiškai yra keliais žingsniais priekyje, supranta grėsmes. Bet jeigu kalbėtume apie COVID-19 situaciją, matyt, būtume statistiniame viduryje. Informacinis pri­einamumas, medijų informacinis raštingumas, kritinio mąstymo ugdymas nuo darželio, mokyklos būtų paveikiausios priemonės“, – neabejoja kul­tūros viceministras Vygintas Gaspa­ra­­vičius. 

Pasak Europos Parlamento narės Ra­sos Juknevičienės, Lietuva vis dar yra atsparesnė dezinformacijai, lyginant su kitomis Europos šalimis, kurios nepatyrė sovietmečio.

„Ir tai yra tam tikras paradoksas, tačiau žmonėms, augusiems demokratinėje aplinkoje, kur meluoti valdžiai kainuoja postus, patikėti, jog Putinas meluoja, buvo labai nelengva“, – sako R. Juk­­ne­vi­čienė.

Naujienų portalo „Delfi“ vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė įsitikinusi, kad pasitikėjimą informacija vis dar didina ir išlikęs pasitikėjimas rašytiniu žodžiu.

„Žmonės iš įprasto ankstesnio įsivaiz­davimo vis dar mano, kad jeigu buvo spausdintas žodis, tai jis yra teisingas. Daugelis žmonių sako, jog „internete rašo, vadinasi, taip ir yra“. Bet toli gražu. Todėl tampa vis labiau svarbu stip­rinti tradicinę žiniasklaidą – dėl to, jog būtent tradicinė žiniasklaida turi labai aiškias atsakomybes, struktūrą ir atskaitomybę prieš įstatymus“, – sako R. Lu­kaitytė-Vnarauskienė.

„Dezinformacijos, klaidinančių žinių gausėjimo mokslinė problema nėra vie­nos konkrečios akademinės discip­linos ar viešosios politikos krypties domėjimosi sritis bei rūpestis. Ko itin stinga, tai jungtinės – tyrėjų, žiniask­laidos, politikų, ekspertų, edukatorių – savivokos, parodysiančios aktualiausias spragas dabartinėje dezinformacijos pliūpsnių suvaldymo situacijoje“, – pabrėžia dr. Auksė Balčytienė, VDU UNESCO medijų ir informacinio raštingumo įtraukiai žinių visuomenei kated­ros vadovė, DIGIRES projekto vadovė bei vyriausioji tyrėja.

Tam pritaria ir kultūros viceminist­ras. Pask V. Gaspara­vičiaus, sparčiausiai prie tikslų skaitmeninio atsparu­mo srityje mus priartins kompleksinės priemonės ir bendros politikų, valdžios institucijų, viešosios informacijos rengėjų bei visos visuomenės pastangos. Kova su skleidžiamomis melagienomis, žalingos informacijos ribojimas yra svarbus ir veiksmingas, tačiau, anot viceministro, jis neturi būti vienintelis ar dominuojantis, o siekiant atsparumo, ypatingai svarbus yra visuomenės švietimas apie medijas, kritinio mąstymo skatinimas, mokymas(is) vertinti informaciją ir tik­rinti faktus.

„Kaip kiekvienas vairuotojas privalo gerai išmanyti eismo taisykles ir saugoti save bei kitus, taip ir kiekvienas skaitmeninės erdvės vartotojas, besi­naudojantis XXI a. technologijomis, tu­ri jausti atsakomybę už saugią skait­meninę erdvę. Tačiau ypatinga atsakomybė tenka ir valstybės institucijoms, ypač dabartinių labai konkrečių karinių iššūkių kontekste“, – pabrėžia parlamentarė R. Juknevičienė.

Brigita SABALIAUSKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Europos Komisija šią savaitę pa­teikė bendrą komunikatą dėl Eu­ro­pos Sąjungos kibernetinės gynybos politikos ir karinio mobilumo veiksmų planą, kuriais siekiama page­rin­ti saugumo aplinką, šiuo me­tu prastėjančią dėl Rusijos agre­sijos prieš Ukrainą, bei padidinti ES pa­jėgumus apginti savo piliečius ir in­frastruktūrą.  

Įgyvendindama naują kibernetinės gynybos politiką, ES teigia glaudžiau bend­radarbiausianti ir daugiau investuosianti į kibernetinės gynybos sritį, kad būtų galima geriau apsiginti bei apsisaugoti nuo vis dažnėjančių kibernetinių išpuolių, greičiau juos aptikti ir užkirsti jiems kelią. 

Kibernetinė erdvė neturi sienų, o pastarojo meto kibernetiniai išpuoliai prieš energetikos tinklus, transporto infrast­ruktūrą ir kosmoso įrenginius rodo, kokią riziką jie kelia tiek civili­niams, tiek kariniams subjektams. Todėl reikia imtis daugiau veiksmų, siekiant apsaugoti piliečius, ginkluotąsias pajėgas, taip pat civilines ir karines misijas bei operacijas.

Europos Komisijos atstovybė Lietu­vo­je nurodo, kad ES kibernetinės gynybos politika siekiama sustiprinti kibernetinės gynybos pajėgumus, pagerinti karinių ir civilinių kibernetinių bendruomenių (civilinių, teisėsaugos, diplomatinių bei gynybos) bendradarbiavimą ir geriau koordinuoti jų veiksmus. Ji leis veiksmingiau valdyti kibernetines krizes bei padės sumažinti strateginę priklausomybę ypatingos svarbos kibernetinių technologijų srityje, kartu stiprinant Europos gynybos technologinę bei pramoninę bazę, taip pat skatins mokymus, pritrauks ir išlaikys talentingus kibernetikos specialistus ir leis glaudžiau bendradarbiauti su mūsų partneriais kibernetinės gynybos srityje. 

ES kibernetinės gynybos politika yra grindžiama keturiais ramsčiais, apimančiais įvairias iniciatyvas, padėsiančias ES ir valstybėms narėms: veikti kartu, siekiant stipresnės ES kibernetinės gynybos; apsaugoti ES gynybos ekosistemą; investuoti į kibernetinės gynybos pajėgumus; plėtoti partnerystes, sprendžiant bendras problemas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ