Prieš 24-erius metus Kaune buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse ekologiškų produktų sertifikavi­mo įstaiga „Ekoagros“. Žemės ūkio ministro įsakymu 2000 m. jai suteiktos teisės vykdyti sertifikavimo institucijos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles ir suteiktas sertifikavimo įstaigos kodas LT-EKO-001. Iki šiol tai yra vienintelė institucija Lietuvoje, turinti teisę sertifikuoti ekologinę gamybą.

Būtina deklaruoti ekologinius plotus

Balandžio 12 d. prasideda pasėlių deklaravimas, tad visiems, norintiems gauti ekologinės gamybos ūkio sertifikatą bei paramą pagal Lie­tuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, būtina sertifikuoti savo plo­tus. Išduoti ekologinės gamybos sertifikatą gali tik įstaiga „Ekoagros“. 

Remiantis VšĮ „Ekoagros“ duo­menimis, 2020 m. sertifi­kuo­­tas pagal ekologinei žemės ūkio gamybai kelia­mus reika­lavimus plotas sudarė 235 570,33 hektaro (be žu­vi­nin­kys­tės), sertifikuotų pirminės gamybos subjektų skaičius (be žuvininkystės) – 2199 vnt. Remiantis Na­cio­na­­linės mokė­jimo agentūros duome­nimis, 2020-aisiais dek­­la­ruo­tas pagal Lietuvos kai­mo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemonę „Eko­lo­ginis ūkininkavimas“ plotas su­darė 188 486,35 ha, pateikta 1956 paraiškos.

Kodėl ekologiška produkcija yra sertifikuojama?

Pastaraisiais metais pasaulyje žmonių požiūris į mitybą sparčiai keičiasi. Vis labiau renkamasi sveikesnę mitybą, kokybiškus ir ekologiškus produktus. Be to, klimato kaitos, aplinkos užterštumo problemų kontekste auga visuomenės sąmoningumas aplinkosaugos atžvilgiu – vis dažniau pirmenybė teikiama ir produktams, pagamintiems palankesnėmis gamtai technologijomis. 

Kaip aiškina VšĮ „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė, at­liktas visuomenės nuomonės tyrimas patvirtino, kad ir Lie­tuvos gyventojai domisi pro­duktų sudėtimi, kilme, gamybos būdais, tuo, ką reiškia įvairūs standartai bei ženklai ant produktų etikečių.

„Augantį vartojimo poreikį siekia patenkinti žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai. Štai čia tampa svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo. Reikia tam tikrų priemonių, garantuojančių vartotojui, kad jis tikrai perka ekologiškus produktus. Ši produkcija yra griežtai kontroliuojama, sertifikuojama bei specialiai ženk­linama. Sertifikavimo tikslas – suteikti visoms suinteresuotoms šalims pasitikėjimo, jog produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus“, – sakė V. Lukšienė.

Svarbus sertifikavimo įstaigos vaidmuo

Kaip aiškino MB „Sulčių fab­rikas“, kurioje gaminamos lietuviškos natūralios sultys ir ekologiški vaisių kokteiliai, rin­kodaros vadovas Antanas Rim­džius, ekologišką produktą gaminantys verslininkai sulaukia didesnio vartotojų pasitikėjimo, kai tas produktas yra sertifikuotas. 

„Mūsų produkcija turi kur kas daugiau vertės nei paprasta“, – tvirtino A. Rimdžius. 

Pasak jo, kiekviena šalis turi savo maisto kokybės ir saugos taisykles, o žmonės, kurie gyvena toli nuo mūsų, nežino visų subtilybių.

„Tačiau, kai pasakome, kad mes turime pagamintų sulčių ekologijos sertifikatą, tai jau rimtas pareiškimas, jog mūsų produktas bus pripažintas visame pasaulyje“, – tvirtino MB „Sul­čių fabrikas“ atstovas. 

Jis pridūrė, kad mažiems vers­lininkams pasaulinėje ar eu­­ropinėje rinkoje didesnės ga­­limybės konkuruoti yra tik dėl to, jog produktas yra koky­biškas ir sertifikuotas kaip eko­logiškas. 

„Tik sertifikuoti produktai įgau­na kokybės ženklą tiek Lie­tuvoje, tiek užsienyje“, – pristatydamas svarbų sertifikavimo įstaigos vaidmenį, pabrėžė kėdainietis verslininkas A. Rim­džius.

Ekologinės gamybos sertifikavimo sistema ir schema

Pasak „Ekoagros“ direktorės V. Lukšienės, visi su ekologiškais produktais dirbantys ūkio subjektai yra įtraukti į kontrolės sistemą, jų veikla tikrinama, o produktai sertifikuojami. 

„Ekologinė gamyba apima visus etapus: nuo pirminės produkto gamybos iki perdirbimo, saugojimo, transportavimo, pardavimo ar tiekimo vartotojui“, – kaip veikia ekologi­nės gamybos sertifikavimo sistema ir schema, aiškino V. Luk­šienė. 

Anot jos, schema veikia taip: pagrindinius reikalavimus bei principus, bendrus visam Eu­ro­pos Sąjungos (ES) ekologiniam sektoriui, nustato Euro­pos Ko­misija, įgyvendinimo tai­syk­les Lietuvoje rengia ir tvirtina Že­mės ūkio ministerija, o sertifikavimą bei kontrolę vykdo VšĮ „Ekoagros“. 

Ekologinę gamybą Lietuvoje sertifikuoja tik „Ekoagros“ 

„Mums labai svarbu neapvilti vartotojų lūkesčių, kad sertifikavimą atliekame kompe­tentingai ir kokybiškai. Per 24-erius veiklos metus sertifikavimo įstaiga augo, plėtėsi bei stip­rėjo. Be pagrindinių, išplėtėme ir įvairių papildomų paslaugų, reikalingų pareiškėjams bei pa­dedančių jiems lengviau realizuoti savo produkciją, spekt­rą. Pavyzdžiui, padedame jiems sertifikuotis pagal daugybę ki­tų šalių nacionalinių bei privačių standartų. Dabar turime apie 3 tūkst. klientų ir apie 70 nuolatinių darbuotojų, kurių nemaža dalis įstaigoje dirba daug metų ir turi sukaupę didelę patirtį, reikalingą sudėtingam sertifikavimo procesui atlikti“, – aiškino vadovė.

Vienas svarbiausių „Eko­ag­ros“ veiklos kokybės patvirtinimų – Nacionalinio akreditacijos biuro atliekamas išsamus veiklos vertinimas ir suteikiama akreditacija. Įgaliojimai tik­rinti yra išskirtinai suteikiami tik kompetencijas turinčioms kontrolės įstaigoms. Ak­re­ditavimo ciklas trunka penkerius metus ir per tiek laiko atliekamas visiškas veiklos per­akreditavimas. Per tuos penkerius metus dar kasmet vykdoma ir nuolatinė priežiūra. 

Pirmąkart įstaigos akredita­cija gauta 2005 m. Pastarąjį kartą ji pratęsta per­nai ir galios iki 2025-ųjų.

Vienintelė įstaiga

Kodėl Lietuvoje ekologinę gamybą gali sertifikuoti vienintelė įstaiga, atsakė Žemės ūkio ministerijos atstovai, ku­rie tvirtino, jog kiekviena ES valstybė skiria kompetentingą instituciją, kuri prisiima galutinę atsakomybę už tai, jog būtų laikomasi ES ekologinės gamybos taisyk­lių. Ši kompetentinga institucija savo vaidmenį gali deleguoti: A – vienai ar daugiau privačių kontrolės įstaigų; B – vienai ar daugiau viešųjų kontrolės institucijų; C – mišriai privačių kontrolės įstaigų ir viešųjų kontrolės institucijų sistemai.

Beje, skirtingose ES šalyse yra pasirinktos skirtingos sistemos. Vienos turi sistemą B, kai ekologinės gamybos kont­rolė yra pavesta viešosioms kontrolės institucijoms (pavyzdžiai, Danija, Suomija, Ny­derlandai, Estija, Lietuva). Ki­tose šalyse taikoma kontrolės sistema A, kai kontrolė pavesta atlikti privačioms įstaigoms. Dvi šalys – Len­kija ir Ispanija – turi sistemą C, kai veikia viešoji kont­rolės institucija bei privačios kontrolės įstaigos. 

Lietuvoje kompetentinga ins­­titucija yra Žemės ūkio ministerija, ji atsakinga už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą ekologinės gamybos bei ženk­linimo srityje. O VšĮ „Eko­agros“ yra kontrolės institu­cija, t. y. valstybės viešoji ad­ministracinė ekologinės gamybos sertifikavimo ir eko­logiškų produktų ženklinimo klausimams skirta organiza­cija, kuriai kompetentinga ins­titucija yra suteikusi įgaliojimus šioje srityje. 

Taigi Lietuva įgyvendina kontrolės sistemą B, apie kurią yra informuota Europos Komisija.

Balandžio 8 d. visame pasaulyje minima Holokausto ir heroizmo aukų atminimo diena (Jom HaŠoa). Minint šią dieną ir Holokausto 80-metį, Lietuvoje pristatoma į 10 pasaulio kalbų išversta vokiečių pastoriaus Jobst Bittner knyga „Tylos uždanga“. Tai – nacių kareivio sūnaus išpažintis ir atgaila dėl jo tautos poelgių. Knyga, apipinta istoriniu, psichologiniu ir teologiniu kontekstu, leidžia pažvelgti giliau, bet svarbiausia – tai skatinimas prabilti ir nutraukti Holokausto temą gaubiančią tylą.

Holokausto žaizdos žmonių širdyse

„Lietuvoje žmonių žaizdos iki šiol yra gilios ir kraujuoja. Galbūt taip yra dėl to, kad šeimose apie praeitį daug nekalbėta. Ant praeities prisiminimų, traumų ir kalčių pančių nusileido tylos uždanga, kuri neperplėšta dar ir šiandien“, – teigia knygos autorius, tarptautinio judėjimo „March of Life” („Gyvybės žygis”) iniciatorius J. Bittner.

Holokaustas – viena iš didžiausių tragedijų Lietuvoje, palikusi gilias žaizdas ne tik istorijos puslapiuose, bet ir žmonių širdyse. Knygos autorius J. Bittner šiuo metu gyvena Tiubingene. Antrojo pasaulio karo metu šis miestas tapo nacionalizmo ideologiniu centru, kuriame buvo ruošiami didžiausi to meto egzekutoriai ir masiniai žudikai. Autoriaus protėviai nebuvo išimtis.

„Vingiuotuose istorijos keliuose žydų gyvenimas Lietuvoje suklestėjo nuo XIV amžiaus. XVII – XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pamažu virto vienu iš Rytų žydų centrų. Vilna buvo vadinama Šiaurės Jeruzale, tačiau net 95 proc. šalyje gyvenusių žydų karo pabaigos taip ir nesulaukė. Vienas pagrindinių masinių žudikų Lietuvoje ir SS operatyvinių būrių vadovas buvo Valteris Stahleckeris. Jis, kaip ir daugelis kitų SS masinių žudikų, baigė mano miesto Tiubingeno universitetą. Jie visi yra atsakingi už 700 tūkstančių žydų mirtį. Pasirodo, mūsų istoriniai ryšiai su Lietuva yra glaudesni, nei manėme“, – pasakoja knygos autorius.

Prieš dešimt metų, minint Holokausto 70-metį, Lietuvoje vykusiuose „Gyvybės žygio” renginiuose dalyvavęs J. Bittner teigia, jog vokiečių okupuotos šalys visų pirma yra aukos, bet negalima paneigti, kad ir jos pačios vykdė nusikaltimus: „Daugelyje šalių, į kurias įsiveržė, okupavo ir niokojo vokiečių Vermachtas, tebeegzistuoja antisemitizmas, susijęs su tuo, kad žmonės nenori susidurti su tamsiąja savo praeities puse. Sunku pažvelgti ne tik į aukomis nusėtą istorijos pusę, bet ir į tą, kurią slegia asmeninė kaltė. Skaudu pripažinti, bet daug lietuvių padėjo vokiečiams žudyti žydus. Tačiau istorija yra tokia, kokia yra, mes negalime jos pakeisti, bet galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir jų nekartoti“.

„Tylos uždanga“ arba kodėl trūksta drąsos prabilti?

Daugumą šeimų Vokietijoje ir Lietuvoje, joms pačioms nepastebint, gaubia „tylos uždanga“. Tai reiškinys, atsirandantis, kai karo kartos vaikai bei jų anūkai pasirenka nekalbėti apie Holokaustą ir savo viduje kovoti su kaltės jausmu, trauminių patirčių pergyvenimu, taip nutoldami nuo savo šeimų ir artimųjų. Skiriamasis jų visų bruožas yra tylėjimas.

„Budelius ir aukas jungia nematomas likimas: jų palikuonys kenčia nuo tėvų bei senelių nebylystės ir jaučia, kaip jų našta perduodama iš kartos į kartą. Viso to pasekmės ‒ neįvardintos baimės, santykių sutrikimai ir vidinė siena, neįsileidžianti tiesos apie savo šeimos istoriją. Dauguma jų taip ir nesugebėjo prabilti apie savo kaltę, traumą bei kančią. Už pasakojamų anekdotų ir šabloniškų, pasikartojančių istorijų jų vaikai ir anūkai klausė savęs, ką iš tikrųjų padarė tėvas, senelis“?, – teigia J. Bittner.

Autoriui antrina lietuviško knygos vertimo leidėjas, tarptautinio „Gyvybės žygio“ judėjimo Lietuvoje vadovas Tadas Daujotas: „Holokausto tema Lietuvoje yra nepatogi, todėl akivaizdu, kad mūsų tautą vis dar dengia nematoma „tylos uždanga”. Knygoje autorius kalba apie skirtingus „tylos uždangos” lygmenis bei atskleidžia dvasinę realybę ir tai, kas įvyks tuomet, kai mes perplėšime tą nematomą „tylos uždangą”. 

Teologijos magistro laipsnį turintis autorius nagrinėja ne tik nacių padarytas klaidas, bet ir ieško antisemitizmo šaknų ankstyvojoje bažnyčioje. Knygoje yra labai detaliai nagrinėjami skirtingi „tylos uždangos” lygmenys įvairiais istorijos, psichologiniais ir dvasiniais pjūviais.

Siekiant išgyti – būtina atverti žaizdas

Knygos autoriaus tikslas – paskatinti atverti skaudžiausias širdies žaizdas. Pagrindinis ginklas, siekiant nutraukti tylą, – žodis. Tiesa dažnai būna nepatogi ar net skaudi, bet praeities klaidos nepasikartos tik tada, kai jos bus suprastos bei išmoktos. To neįmanoma padaryti, kai nėra kalbama.

„Holokausto tema – dar neužgijusi žaizda mūsų visuomenėje, todėl ir sunku apie tai kalbėti garsiai, nes dažną kartą tai atneša pasmerkimą, žmonės jaučia kaltę. Kai tave kaltina, įprastai įsijungia gynybinė reakcija ir ateina pasipriešinimas, bandant save pateisinti. Tikiu, jog šios knygos pagalba gali būti išgydyta daug širdžių, o tuomet, kai šios žinios paliesti žmonės garsiai prabils ir perplėš nematomą „tylos uždangą”, į mūsų tautą ateis išgydymas ir atstatymas“, – neabejoja Holokausto 80-mečiui skirtos knygos „Tylos uždanga” leidėjas T. Daujotas.

Jovita JARUTIENĖ

Pajūrio bibliotekininkės Rasos Griškienės Velykos trun­ka ne mažiau kaip savaitę, kvepia bičių vašku ir skamba pa­va­sariu besidžiaugiančių paukš­čių giesmėmis. Rasa yra pripažinta tradicinio marginimo vašku meistrė ir tuo su­gebėjimu nuoširdžiai dalijasi su miestelio bendruo­mene. Jos no­ras išsaugoti tradiciją jau užkrėtė daugybę žmonių, bet labiausiai bib­liotekininkė džiaugiasi vašku marginti pamėgusiu jaunimu. 

Kiekvienam lankytojui – po margutį

Per daugiau nei dešimtmetį tapo įprasta, jog Rasa su biblio­tekos lankytojais visą Didžiąją savaitę skiria kiaušinių marginimui. Mažutė Pajūrio bibliote­ka tapdavo miestelio centru, kur popietėmis susirinkdavo bū­re­liai norinčiųjų išmokti ar jau pamėgusių šį marginimo būdą moterų. Smagūs pašnekesiai už­trukdavo iki vėlumos. Šiemet ši jauki erdvė pritilusi, bet ne apmirusi – į biblioteką užeinantys pavieniai skaitytojai su knygomis išsineša ir po Rasos margintą velykaitį. 

R. Griškienė sako, kad kiaušinių marginimas yra būdas savo bendruomenės žmonėms pa­dovanoti šventinę nuotaiką. Į margutį ji sudeda vaikystės prisiminimus, pro langus nuo Jūros paupių sklindantį gervių klyksmą, bendravimo ilgesį ir artėjančios šventės laukimą. Jei margutis nudžiugina knygos užsukusį žmogų, džiaugiasi ir Rasa. Dar labiau džiaugiasi, kai atėję pažiūrėti margučių ar pasimokyti marginimo, pajūriškiai pasiima bent vieną knygą.  

Kiek vaikų jos dėka atrado šį marginimo būdą, bibliotekininkė neskaičiavo. Vienus mokytojos atsivesdavo į bibliote­ką, kitiems edukacijos buvo ren­giamos klasėse. Visi pabandydavo, bet ne visiems patikdavo. Žiūrėk, pritrūkę kantrybės, jau dairosi po knygų lentynas, žaidžia degiodami vaškui kaitinti išdėliotas žvakeles. Tačiau Rasa tikina, jog kiaušinių marginimas vašku Pajūryje išliks – šią tradiciją bus kam saugoti, nes jau yra ne tik puikiai marginančių mergaičių, bet ir kruopštumu joms nenusileidžiančių berniukų. 

„Labai smagu, kai ateina jaunas žmogus ir atranda tą Velykų džiaugsmą. Visi iš pradžių sako, kad nemokės, kad sudėtinga, o paskui užsimiršta, panyra į darbą, matau, kaip jiems patinka“, – džiaugiasi pajūriškė.

Magiška brūkšnelių ir taškų reikšmė

Kiaušinių marginimas biblio­tekininkei yra vienas mieliausių užsiėmimų. Vaško kvapas, kiaušinių laikymas delnuose tampa ritualu, kurio rezultato nenuspėsi: negali žinoti, ar dažai gerai įsigers į lukštą, ar nesudrebės ranka ir nenukris koks lašas karšto vaško ten, kur jo neturėtų būti. Ištaisyti tokių klaidų neįmanoma: vaškas akimirksniu įsigeria į lukštą, tad net ir nutrynus, lieka dėmelė.

„Bet visada gali apsimesti, kad taip ir turėjo būti – juk nie­kas nežino, kokie sumanymai vedžio­jo margintojo ranką“, – juokiasi bibliotekininkė, vi­siems siūlanti pabandyti per šven­tę pasidžiaugti savo margin­tu velykaičiu.   

Karštas vaškas ant kiaušinio tepamas vinies galvute. Kuo didesnė galvutė, tuo storesnė linija, tačiau gražiausiai atrodo plonos linijos, smulkūs ornamentai. Jiems išrašyti reikia įgudimo, kantrybės, specialaus nusiteikimo. Margučių ornamentai, spalvos labai priklauso nuo nuotaikos. Šiemet jos kažkokios ilgesingos, tai ir margučiai papuošti ilgomis linijomis, daug saulučių. Ankstesniais metais, tikina Rasa, linijos būdavo laužytos, griežtesnės.

Tradicinių ornamentų galima rasti internete, pasižiūrėti  knygelėse apie kiaušinių marginimą, tačiau Rasa juos laiko galvoje: paėmusi kiaušinį į delną, intuityviai dėlioja taškelius ir braižo brūkšnelius, kol jie susilieja į saulutes, rūtų šakeles, žvaigždutes ir daugybę kitų protėvių mums perduotų ženklų. Daugelis jau nė nebežinome šių simbolių reikšmės, tačiau margutyje jie užšifruoja artimiesiems perduodamus linkėjimus. Ne be reikalo sakoma, jog margutis – gyvybės, stip­rybės, atgimimo simbolis. 

Svarbiausia – kantrybė

Kad margutis būtų tikrai meniškas, reikia daugybės dalykų, ne tik įgūdžių vedžioti karštu vašku ornamentus. Sėkmė labai priklauso nuo dažų. R. Griš­kienė kiaušinius margina aniliniais, medvilnei dažyti skirtais dažais. Užtepusi karštu vašku no­rimą ornamentą, deda kiaušinį į šviesių dažų stiklainėlį. Kai spalva įsigeria į lukštą, išėmusi nudžiovina. Tada tepa kitus ornamentus ir vėl merkia į dažus – tik ryškesnius. Norint trijų spalvų margučio, reikėtų tepti dar vieną ornamentų sluoksnį ir merkti kiaušinį į dar tamsesnius – rudus ar juodus dažus.

Beje, Rasa pataria šviežių kiau­šinių geriau nemarginti, nes jų lukštas sunkiai nusidažo. Todėl ir naminių vištų kiaušinių ji nedažo, perka juos prekybos cent­re, o parsinešusi namo, nededa į šaldytuvą. Prieš virdama juos ne tik gerai nuplauna, bet ir nušveičia plovimo pasta, kad ant lukšto neliktų jokio riebaliuko.

Vašką nuimti nuo nudažyto kiaušinio daug sunkiau nei numarginti. Tam reikia kantrybės ir kruopštumo. R. Griškienė ant kepimo skardos tiesia daug sluoksnių servetėlių, guldo mar­gučius ir šildo orkaitėje, tirpstantį vašką nuolat valydama minkštu popieriumi. Vieną kiaušinį tenka šildyti kelis kartus, kad visas vaškas gražiai nutirptų. Sako, mėginusi šildyti ir prieš žvakės liepsną, kaip daugelis daro, bet įsitikino, jog nau­dos nedaug, o kiaušinis negražiai aprūksta. 

Rasa teigia išbandžiusi daugybę marginimo būdų – ir tradicinių, ir naujoviškų, ir nematytų technologijų: skutinėjo, nau­dojo dekupažą, braižė juodai dažytus kiaušinius baltu korek­toriumi. Kūrybiškumui nė­ra ribų, visi margučiai būna gra­žūs, tačiau marginimas vašku yra tradicija, kurią ji norėtų išsaugoti ir perduoti vaikų vaikams. 

Smagiausi moterų vakarai

Marginimo, kaip ir tradicinių valgių gamybos, Rasa niekada nesimokė. Močiutė – aukštaitė iš Šilinės, labai gražiai audė, tėvuko mama gaspadinavo, iš jų tie sugebėjimai ir persidavė, todėl viskas pavyksta tarsi savaime. 

R. Griškienė pripažįsta, jog prieš Velykas tampa fanatike: grįžusi iš bibliotekos, greitai su­sitvarko namuose, padaro, kas būtina, ir sėda prie kiaušinių. Galėtų marginti ir per naktį, nes laikas tarsi ištirpsta. Dar smagiau, kai prie mamos prisijungia dukra. Goda studijuoja odontologiją, yra labai užimta, bet ištaikiusi laiko grįžti tėviškėn, su malonumu margina kiaušinius. Tada visi namai skamba nuo moterų kalbų ir aik­čiojimo, apžiūrint margučius, lyginant raštus, renkant gra­žiau­sius. 

„Mano namuose Velykos kve­pia vašku, kaimynės – pyragais, tad apsimainome tuo, ką tu­rime. Visada taip būdavo: vie­ni dažo, kiti kepa. Neina vienam visų darbų nudirbti. Pa­si­šnekam, pabendraujam – tai irgi šventės dalis“, – juokiasi  Rasa.

R. Griškienė neslepia, kad jos margučių šeima nevalgo – jie skirti dovanojimui, mainymuisi, įskilę tradiciškai pakasami po tvarto slenksčiu, kad gyvuliai bū­tų sveiki, užkasami galulau­kėje, tikintis gero derliaus. O Velykų pusryčiams moterys kiaušinius dažo svogūnų lukštais. 

Pamatas tradicijoms išsaugoti

Pasak Rasos, Pajūryje yra nemažai talentingų margintojų. Kol miestelyje dar vykdavo suėjimai, močiutės atsinešdavo tikrai įspūdingų margučių. 

„Mūsų senoliai mokėjo ir gyventi, ir bendrauti, daugelis dalykų jiems gaudavosi natūraliai. Kai ištekėjau, laikiau gyvulių, dirbau, rengiau vaikų gimtadienius ir viskam užtekdavo laiko. Visai dienai su kaimyne išvažiuodavom į Šilalę apsipirkti, grįždavom neskubėdamos. Dabar niekur nespėjame, laikas tarsi kažkur dingsta. Gal jį internetas pavagia?“ – svarsto R. Griškienė, bibliotekoje sulaukianti daug vienišų, bendravimo ir žmogiškos šilumos išsiilgusių miestelio žmonių.    

Rasa yra antros kartos biblio­tekininkė. Jos mama Marija Sa­muolienė toje pačioje biblio­te­koje dirbo ketvirtį amžiaus, Ra­sa skaičiuoja dvyliktus darbo metus. Džiaugiasi, kad visus Pa­jūryje pažįsta, vieni kitų iš akiračio nepaleidžia, vaikai per tą laiką užaugo. Biblioteka seniai tapo miestelio centru, kur žmo­nės susirenka pasitarti, sprendžia, kas galėtų žolę vienišam senoliui nupjauti, nueiti aplankyti. Toks žmonių artumas, įsitikinusi R. Griškienė, ir yra pamatas iš tėvų paveldėtoms tradicijoms išsaugoti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Karantino metu nemaža dalis žmonių susiduria su emocinės sveikatos problemomis, nerimu. Tačiau daugelis vis dar bijo kreiptis pagalbos į psichologą. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos psichologė Eglė Kvietkauskaitė pasakoja, kad psichologinė pagalba tebėra apipinta įvairiais mitais, o patiriamos problemos gali sukelti ir rimtesnių pasekmių. 

Į psichologą kreipiasi dėl įvairių priežasčių 

E. Kvietkauskaitė mokyklos psichologe dirba jau ne vienerius metus. Pašnekovė atvirauja, kad per tą laikotarpį į ją mokiniai kreipėsi dėl skirtingų at­vejų.

„Gimnazistai pasikalbėti ateina dėl įvairiausių priežasčių: prastos emocinės savijautos, nesutarimų su šeimos nariais, žemos savivertės, mokymosi problemų. Kadangi mūsų gimnazijoje mokosi vyresnio amžiaus paaugliai, neretai jų psichologinės problemos atsinešamos dar iš ankstyvos vaikystės: patirtas smurtas, tėvų alkoholizmas, patyčios mokyk­loje“, – sako pašnekovė.

Psichologo darbas dažnai kelia daug iššūkių, tačiau meilė jam viską kompensuoja.

„Kiekvienas atvejis yra savaip sudėtingas, jų yra pasitaikę tikrai įvairių – psichologinės krizės, save žalojantis, sui­cidinis elgesys, psichologi­nės traumos. Tačiau kar­tais prie krizę išgyvenančio mokinio prieiti ir suteikti jam pagalbą būna lengviau, negu tam, kuris renkasi būsimą kelią, svarsto, kokias studijas pasirinkti. Tai priklauso nuo kliento pasirengimo priimti pagalbą. Sunkiausia yra tada, kai klientas būna linkęs nusimesti atsakomybę nuo savęs ir permeta ją psichologui arba kažkam kitam. Tada jokie teigiami pokyčiai neįmanomi“, – sako psichologė. 

Šiuolaikinė karta dažniau ieško pagalbos

Tyrimai rodo, kad mokiniai, deja, vis dar bijo kreiptis į psichologą, tačiau Eglė su šiuo teiginiu nesutinka.

„Matau, jog šiuolaikinė karta, skirtingai nei jų tėvai ar seneliai, palankiai vertina galimybę pasikonsultuoti su specialistu. Tačiau kalbant apie priežastis, kodėl dalis paauglių vis tik bijo kreiptis, manau, tai lemia šeimos bei aplinkos įtaka. Kartais būtent iš šeimos atsinešama nuostata, kad lankytis pas psichologą nėra „normalu“, o tuo tarpu patiriamos problemos vis gilėja ir sunkėja. Tada prireikia rimtesnės pagalbos. Tėvų baimė ir nenoras, jog vaikai kreiptųsi į psichologą, kyla iš nežinojimo, nesupratimo, o ta baimė persiduoda ir jų atžaloms. Gaila, kad psichologinę pagalbą vis dar gaubia įvairūs mitai. Tačiau turime suprasti, jog rūpintis savo emocine sveikata taip pat svarbu, kaip ir fizine. Juk jei skauda dantį, kreipiamės į odontologą. Tad jeigu skauda sielą, kodėl tai turėtume ignoruoti?“ – svarsto specialistė.

Psichologė neslepia, kad tėvai, sužinoję, jog vaikai lankosi pas psichologą, dažnai išsigąsta, sutrinka ar net nustemba. Ir nors tenka sulaukti įvairių reakcijų, bet dauguma tėvų yra labai geranoriški. Per savo karjerą psichologei dar nėra tekę sulaukti atvejo, kad tėvai nebendradarbiautų ar draustų vaikams lankytis konsultacijose.

Karantino metu individualių konsultacijų skaičius nepakito

Daugeliui mokinių iškyla klausimas: „Kaip atrodo individualios konsultacijos, kaip jos vyksta karantino metu“?

„Konsultacijų metu kalbamės apie tai, kas atėjusiajam svarbu. Analizuojame, iš kur kyla problemos, ieškome būdų, kaip jas spręsti. Esant karantinui, konsultacijos vyksta tokiu pat principu, tik susitinkame ne gyvai, o per kamerą“, – atvirauja pašnekovė.

Eglė atskleidžia, jog per karantiną konsultacijų skaičius nepakito, o dažniausiai psichologo pagalbos prireikia vyresniųjų klasių gimnazistams. 

Planuoti laiką gali būti paprasta 

Ne vienas mokinys, pradėjus mokytis nuotoliniu būdu, susidūrė su laiko planavimo prob­lema. 

„Pastaruoju metu, kai daugeliui tenka mokytis ir dirbti iš namų, laisvalaikis ir pareigos tarsi susiliejo į bendrą visumą. Todėl labai svarbu turėti pastovų režimą, susidaryti aiškią dienotvarkę bei nuosekliai jos laikytis. Jei susikaupia daug darbų, pirmiausia rekomenduoju atlikti tai, kas yra sunkiausia ir užima daugiau laiko, o pabaigai pasilikti tai, kas sekasi geriausiai.

Daugelis mėgsta dienos darbus susirašyti į spalvotus lapelius ar užrašų knygelę. Visada siūlau įtraukti ten ir malonių veiklų, pavyzdžiui, pažiūrėti

fil­mą ar išeiti pasivaikščioti. Ta­da rutina neatrodo tokia nuo­bo­di, o prie atliktų užduočių žy­mimi pliusiukai suteikia pa­pil­domos motyvacijos“, – aiš­kina Eglė.

Egzaminai – nelengvas išbandymas, bet viskas įmanoma!

Šiais metais su tam tikrais iššūkiais susiduria ir abiturientai. Daugeliui nuotolinis mokymas neteikia daug džiaugsmo, o artėjantys egzaminai kelia didžiulį stresą.

„Egzaminai – nelengvas išban­dymas, sukeliantis daug nerimo, įtampos. Pagrindinis mano patarimas būtų nežiūrėti į egzaminus kaip į gyvenimą nule­miantį įvykį, nes toks požiūris įtampą tik padidina. Svarbu nuosekliai jiems ruoštis, nepa­likti visko paskutinei dienai. Tačiau svarbu ir nepamiršti, kad be mokymosi dar yra ir ki­tų veiklų – sportas, grynas oras, bendravimas su draugais. Jos neturėtų būti nustumtos į šoną“, – pataria psichologė. 

Iniciatyvos, kurios gerina mokinių emocinę sveikatą

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija atsakingai rūpinasi savo mokinių emocine sveikata, o prie jų prisideda ir Eglė. 

„Kartu su socialine pedagoge bei kitais kolegomis nuolat organizuojame įvairias prevencines akcijas, vykdome sąmoningumo didinimo mėnesio „Be patyčių“ veiklas, rengiame tolerancijos, psichikos sveikatos dienos minėjimus. Nuolat vykdomas švietimas apie emocinės pagalbos galimybes, taip pat kuriami projektai, užimtumo stovyklos, įvairūs užsiėmimai, kurių metu skatinamas pozityvus bendravimas tarp mokinių“, – pasakoja specialistė. 

Ir tikisi, jog vis daugiau mokinių ryšis ir nepabijos prireikus kreiptis pagalbos į psichologus. 

* * *

Jei jautiesi blogai, ar reikia psichologinės pagalbos kreipkis:

Vaikų linija, tel. 116 111, kasdien 11–21 val.

Jaunimo linija, tel. (8-800) 2-88-88, kasdien visą parą.

Pagalbos moterims linija, tel. (8-800) 6-63-66, I–V 10–21 val.

Vilties linija, tel. 116 123, kasdien visą parą.

Vesta VITKUTĖ 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos I kurso studentė

Alvijos STEPONAVIČIŪTĖS nuotr.

Nors diskusijų dėl būtinybės teikti pagalbą socialiai ap­leistiems asmenims nekyla ir net negali būti, vis tik iš­girdę apie Šilalės socialinių paslaugų namų planus dviem benamiams pastatyti tris namelius už keliasdešimt tūks­tančių, šilališkiai ne tik stebisi, bet ir piktinasi, jog valdžiai nėra nieko naudingiau, nei mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos statybos. Nors tuščių būstų ar net pastatų mūsų rajone yra ne vienas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, siekia skatinti saugios gyvensenos ir aplinkos kūrimą, supratingumo ir tarpusavio pagalbos bei gaisrinės saugos žinių svarbą kasdienėje veikloje, todėl organizuoja prevencinio pobūdžio konkursą „Ar žinai, kad...“, skirtą tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti.

Jame kviečiami dalyvauti ikimokyklinio ugdymo įstaigos, visų tipų bendrojo ugdymo mokyklos (išskyrus suaugusiųjų), profesinio mokymo įstaigos, neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, kitų švietimo paslaugų teikėjai ir, žinoma, pavieniai 1–12 klasių mokiniai, būreliai ir netgi šeimos.

Konkurso dalyviai savo piešinius, plakatus ar filmuotą medžiagą (iki 1 min. trukmės) gali teikti iki gegužės 20 d. el. p.: klaipeda.pgv@vpgt.lt. Nugalėtojai bus paskelbti birželio 1 d.

Daugiau informacijos tel. (8-650) 3-49-29 arba el. p.: laima.kazlauskiene@vpgt.lt.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kartu su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka balandžio 2 d. 13 val. kviečia nuotoliniu būdu stebėti pokalbį-diskusiją „Paauglio teisės literatūroje ir į literatūrą“, gyvai užduoti klausimų, po renginio galbūt pratęsti diskusiją draugų rate.

Paauglių literatūra ir paauglių teisės nėra dažna tema Lietuvoje, tačiau ji įdomi, reikalinga ir prasminga. Kokios šių sferų sąsajos ir jungtys, kaip jos gali viena kitą papildyti? Ar ne per siaurai suvokiame vaikų, paauglių teises? Kokios problemos ir su jomis susijusios teisės atsispindi šiuolaikinėje paauglių literatūroje? Ar paauglių literatūra gali ir kaip gali prisidėti prie žinių apie paauglių teises plėtros, informavimo? Galų gale, ar tikrai užtikriname paauglių teisę į kultūrą ir vertingą literatūrą?

Apie visa tai ir daugiau – pokalbis-diskusija su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstove Gitana Salickiene, paauglių rašytojais Ilona Ežerinyte ir Vytautu Varaniumi ir, žinoma, pačiais paaugliais. Pokalbį moderuos vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė.

Renginys vyks Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos „Youtube“ kanale https://www.youtube.com/watch?v=NXNgvKG_8pM

Klausimus diskusijos dalyviams galima užduoti iš anksto. Juos siųskite elektroniniu paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Balandžio 2-oji – garsiojo danų pasakų autoriaus Hanso Christiano Anderseno gimtadienis. Nuo 1967 m. pasaulyje ji minima ir kaip Tarptautinė vaikų knygos diena.

Kartais žmogui reikia tiek mažai – tik pokalbio iš širdies, kad būtų išgelbėta jo gyvybė. Net nesvarbu, ar tai jam artimas draugas, brolis ar sesuo, ar net visiškai nepažįstamas žmogus – nemokamą emocinę pagalbą visą parą teikiančios „Jaunimo linijos“ savanoris.

Sunku buvo pripažinti, kad kažkas negerai

„Suvokiau, kad su manimi kažkas negerai, kai pradėjau savęs nekontroliuoti: išeidavau pasivaikščioti, bet nežinodavau, kur einu, kojos tiesiog nešdavo, o mintys buvo tamsios. Skambučiai iki lemtingos sausio 12-osios buvo tokie, kuriuose išliedavau emocijas ir išgąstį. Nors jaučiau, kad kažkas negerai, bet to negalėjau pripažinti.  Ir tą sausio vakarą, kai buvau taip arti to, kad mes dabar jau nebekalbėtumėme, suvokiau ir pripažinau, jog man negerai. Tuo metu traukiau telefoną, nors, atrodytų, daug greičiau buvo suvesti 112, bet mano pagalbos skambučiuose – „Jaunimo linija“ – pirmoje vietoje. Pokalbis su savanore nuramino ir padrąsino kreiptis pagalbos“, – apie pokalbį, išgelbėjusį gyvybę, pasakoja Dominykas.

Daugiau nei mėnesį praleidęs ligoninėje ir sėkmingai praėjęs reabilitacijos kursą, namo Dominykas sugrįžo vasario gale, toliau sėkmingai tęsia gydymą. Dabar jis drąsiai kalba apie svajones vieną dieną parašyti knygą, o psichologiškai sutvirtėjus, pradėti savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ir pasakoti savo istoriją, kuri įkvėptų kitus laiku kreiptis pagalbos.

Dominyko istorija su „Jaunimo linija“ prasidėjo 2018 m. Jam tuomet buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Nors gydymas buvo pradėtas, vos pasijutęs geriau, vaikinas jį savavališkai nutraukė ir tai, pasak jo, buvo klaida. Jis ne tik nebevartojo vaistų ir nebesikreipė į specialistus, bet diagnozę ilgai slėpė ir nuo artimųjų.

Apie baimę, visuomenėje vyraujančias stigmas bei lemtingą „Jaunimo linijos“ pagalbą plačiau kalbame su Dominyku.

Drąsiau kalbėdavo su savanore, nei specialistu

„Mano ryšys su „Jaunimo linija“ užsimezgė atsiradus ligai, tai yra kur kas anksčiau, negu man ją diagnozavo. Visada drąsiau jaučiausi kalbėdamas su savanore, nei su specialistu. Galbūt tai lėmė anonimiškumas ir atsiradęs abipusis pasitikėjimas. Kiekvienas pokalbis būdavo šiltas, baigdavosi juoku, linksmai“,– pasakoja Dominykas. 

Kai liga vaikinui buvo patvirtinta, jis apsileido – pasijautė geriau ir visą pagalbą metė. Dabar jis pripažįsta, kad tai buvo didžiausia klaida.

Ryšiai su „Jaunimo linija“ atsinaujino 2020 m. gruodį, kai po pakilimo prasidėjo depresijos epizodas. O dar tuo metu jis susirgo koronavirusu, todėl šventes praleido vienas, atskirai nuo visų, jautėsi vienišas.

„Tada ir atsirado niūrios mintys. Pokalbiai su savanoriais dažniausiai vykdavo namuose, kartais net kelis kartus per dieną. Kai neprisiskambindavau, kreipdavausi internetu. Tad ryšys, užsimezgęs prieš porą metų, stipriausias buvo tada, kai man jo labiausiai reikėjo – praėjusį gruodį ir šių metų sausį“, – pasakoja Dominykas.

Jis neslepia, kad kreiptis į specialistus jam buvo nedrąsu.

„Baisu pripažinti, kad sergi, bet dar sunkiau yra tai atskleisti viešai. „Jaunimo linija“ pasitikėjau taip, kaip nepasitikėjau kitais specialistais. Situacijai suprastėjus, nors ir reikėjo, nesinorėjo grįžti į pačią pradžią: ligoninės, vaistai“, – atvirai dalinasi vaikinas.

Diagnozę slėpė nuo šeimos

Iš pradžių Dominykas diagnozę slėpė ir nuo šeimos narių. Nors jie žinojo, kad jis lankosi pas psichologus, geria vaistus, tačiau šiek tiek tam priešinosi, nes sukosi stereotipas, jog vaistai dar labiau blogina situaciją, kelia priklausomybę.

„Po pirmo vaistų vartojimo seanso nustojau juos gerti. Ir tai buvo mano klaida. Šeima iki šiol daug dalykų nežino. Nenorėdamas gąsdinti, nieko jiems iš pradžių nesakiau“, – sako vaikinas. 

Tik visiškai neseniai Dominykas įsidrąsino ir papasakojo, kokia jo diagnozė, kaip atsidūrė ligoninėje ir kas jį išgelbėjo.

„Mano tėvai yra išsiskyrę, tad prasidėjo ieškojimas kaltų. Bet aš iš karto pasakiau, kad tai gali bet kam atsitikti, ši liga nesirenka nei amžiaus, nei lyties. Nepasakodamas artimiesiems turbūt ir norėjau išvengti tų kivirčų ir kaltų ieškojimo“, – aiškina Dominykas.

Pirmą savaitę, kai jis pateko į ligoninę, nieko artimiesiems nesakė, apsimetinėjo, kad yra labai užsiėmęs, daug dirba, pavargęs eina miegoti. Visą situaciją nuo pat pradžių žinojo tik jo pusseserė.

„Kai pirmą kartą pasakiau, jog guliu ligoninėje ir man yra blogai, prasidėjo kaltinimas: „Ar tau čia reikia, ligoninėje tik dar blogiau bus“. Pasireiškė visi stereotipai, kad psichiatrinės ligoninės yra blogiausia vieta, ten tik „vaistais šeria“. Tuo metu, kai man labiausiai reikėjo pagalbos, buvo kaltinimas, kad esu kaltas, keliu stresą“, – atviras Dominykas.

Po pokalbio su „Jaunimo linija“ – palengvėjimas

Vaikinas žinojo, jog „Jaunimo linija“ sulaukia daug skambučių ir suprato, kad negali skambinti kiekvieną kartą, kai tik nori pasikalbėti. Todėl skambindavo tik tada, kai pasijausdavo blogiau, kai prasidėdavo nerimo priepuoliai.

„Po pokalbio ateina palengvėjimas. Kiekvieną kartą, kai pakalbi su skirtingu žmogumi, balsas ir kalbėjimas nuramina, o ypač, jei dar randame bendrų temų. Nors skambutis ir anoniminis, ta valanda atrodo tokia ypatinga. Mano paskutinis pokalbis sausio 12 d. truko ilgiau nei valandą ir aš džiaugiuosi, kad savanorei su manim užteko kantrybės, nes tikrai buvo labai sunku“, – prisipažįsta Dominykas.

Jis prisiminė vieną atvejį. Internete vaikinas darė tiesioginę transliaciją, kurioje rodė ženklus, kad jam reikia pagalbos, o aplinkiniai žmonės jį skatino TAI padaryti ir, galiausiai, jis tai padarė.

„Dėl tokių epizodų, dėl visuomenės nusistatymo ir baisu kreiptis pagalbos. Visos psichologinės problemos, savižudybė – vis dar stipriai smerkiamos visuomenės, tad net anonimiškai baisu kreiptis pagalbos. Bent jau mano šeimoje buvo sakoma, kad psichologinės problemos – ne liga. Be to, pripažinti, kad tau blogai yra sunku ir to niekas nemoko. Daugelis teigia, kad visą laiką turi sektis, visada viskas turi būti gerai. Bet juk būna gyvenime ir juodų epizodų: ar psichologiškai, ar finansiškai ir žmonės nemoka su jais gyventi, nemoka sau pasakyti: „dabar man yra blogai ir aš turiu ką nors daryti, kad tai pasikeistų. Jie gyvena pasroviui, o aš manau, kad svarbiausia – priešintis tai srovei ir sakyti: „ne, man yra blogai ir aš turiu kreiptis pagalbos“, – drąsina Dominykas.

Nors žmogui sunku pripažinti, kad reikia pagalbos, bet skambinti yra labai svarbu, nes dirbantys savanoriai visada nukreipia tinkama linkme.

„Jeigu esi pasiklydęs gyvenimo kelyje, pokalbiai gali parodyti šviesą. Visi savanoriai „Jaunimo linijoje“ dirba atsidavę padėti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę“, – įsitikino Dominykas.

Taip artimai pažinęs „Jaunimo liniją“, jis norėtų atsidurti kitoje ragelio pusėje.

„Tai yra viena iš mano svajonių. Aišku, turi praeiti kažkiek laiko, kad psichologiškai sutvirtėčiau. Bet ligoninėje kalbėjau su gydytojais, jie manęs klausė apie svajones, tai mano buvo tokios: parašyti knygą, pasidalinti savo istorija žiniasklaidoje ir tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu – čia būtų tarsi savotiška padėka, grįžtamasis ryšys“, – neslepia vaikinas.

„Jaunimo linija“ per dieną vidutiniškai sulaukia 100 skambučių

„Jaunimo linija“ – viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, teikianti visą parą nemokamą emocinę pagalbą. Per parą „Jaunimo linija“ vidutiniškai sulaukia apie 100 skambučių. Šiuo metu ji turi per 300 savanorių, kurie budi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Skuode.

Per parą „Jaunimo linijai“ paskambinama apie 100 kartų, deja, savanoriai negali atsiliepti į visus skambučius – vos į 50–60 proc.  Iš tikrųjų poreikis yra kur kas didesnis.

Tokių istorijų kaip Dominyko – ne viena.  Pasak „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovės Ritos Stanelytės, labai dažnai sulaukiama skambučių, kai žmonės kalba apie santykius, su jais susijusias problemas, ketinimą nusižudyti ar gyvenimą su psichinėmis ligomis, gyvenimo prasmės ieškojimus.

Prasidėjus deklaravimui, „Jaunimo linija“ kviečia paskirti 1,2 proc. GPM. Gautos lėšos bus skirtos naujų savanorių rengimui, apmokymui, kad kiekvienas skambinantysis turėtų progą būti išklausytas ir suprastas sunkiausiu momentu.

Jovita JARUTIENĖ

Laisvė – tai suvokta būti­nybė. Šio Hėgelio postula­to universitete mus mokė fi­losofai. Būtent – suvokta, su­prasta, įsisąmoninta. Pa­lai­­­da, inertiška, nevaldoma lais­vė veda į anarchiją, į vi­­­suo­menės iširimą, ardo bend­ruomeninius santykius. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24