Rita ir Liudas Montvilai Didkiemyje save laiko vietiniais: Liudas kilęs iš gretimo Gerviškės kaimo, Rita – iš Vingininkų. Abu įgijo kaimui tinkamas profesijas: Liudas Rietavo žemės ūkio technikume baigė žemės ūkio mechanizaciją, Ritai ūkininkaujant labai praverčia buhalterės specialybė. Tačiau tikros šios profesijos duonos jauna moteris paragavo tik iki pirmagimio Vitalijaus gimimo. Vėliau Montvilų namuose dar sukrykštė Egidijus bei pagrandukas Paulius. Tad diplomas visam laikui atgulė į stalčių.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Pavasarį gatvėse pastebima vis daugiau elektrinių paspirtukų vai­ruo­tojų. Draudikai atkreipia dėmesį, kad būtent tada daugėja ir jų sukeliamų žalų, kasmet auga sumos nuostoliams padengti. „Lietuvos draudimo“ duomenimis, pernai nuostoliai viršijo 60 tūkst. eurų, o šiemet, nors dar nebuvo itin šilta, žalų išmokėta už daugiau nei 3200 Eur. Pareigūnai ragina eismo dalyvius būti atidesnius ir laikytis kelių eismo taisyklių.

Rolanda LIPNEVIČIŪTĖ 

AB „Lietuvos draudimas“ komunikacijos vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Mūsų amžininkai, kaip toj „Jonio“ dainoj – trečia karta nuo žagrės. Tačiau bū­tent žagrės savo surinktų mūsų tėvų bei senolių kaimiškuose darbuose ir buity­je naudotų prietaisų bei įrankių kolekcijoje šilališkis Virginijus Armonas teigia neturintis. „Būtų labai smagu ją gavus. Juk viskas lietuviui prasideda nuo žag­rės“, – sako Virginijus.

Pradžia – nuo kastuvo

Virginijaus mini ekspozicija – Stungaičiuose, uošvės Elenos Monst­vilienės sodyboje. Dėl mi­ni dar būtų galima ir ginčytis: įrankiais įrankėliais nukabinta visa nemažo ūkinio pastato siena. Tiesą sakant, norėdamas plėstis dar, Virginijus turėtų gerai pagalvoti, kur įkur­dinti eksponatus, nes juk ant durų jų nekabinsi, o nukišti į kitą, nugarinę pastato pusę nė­ra prasmės – kam daryti, jei į sodybą už­sukęs pakeleivis nematys nieko.

„Jau kokius septynerius metus čia taip darbuojuosi: ir aktyviai, ir pasyviai. Uošvių ūkyje radau kelias senas lopetas, vadinamų šiūpelių. Gaila buvo išmesti į metalo laužą, pasidėjau kamputyje. O kai vis kur rasdavau kokį geležį, atgyventą daik­tą, tempdavau namo. Pas­­kui atėjo savotiškas užsidegimas: ėmiau pats ieškoti. Tad kai nueinu pas ką nors dirbti, vis teiraujuosi, gal yra kas seno užsilikę. Žmonės geranoriški: sako, imk, man nereikia“, – pomėgio pradžią prisimena Vir­gi­ni­jus.

V. Armonas – vidaus statybos darbų ir apdailos meist­ras, anot jo uošvės Elenos, labai sugabus ir auksinių rankų. Dirbdamas prie Šilalės bažnyčios remonto, Virginijus džiaugiasi susipažinęs su parapijos klebonu kun. Sauliumi Katkumi, kuris, kaip „Šilalės artojuje“ jau buvo rašyta, yra uolus kolekcininkas: kolekcionuoja įvairius varpelius, religinius atvirukus. Pomėgių aistruoliai, pasirodo, vienas kitą palaiko ir supranta, juos vienija bendra idėja.

„Ardydami bažnyčios grindis, radome turbūt prieš šimtą metų meistrų paliktą kampainį (vinkelį). Vokiškas, dar matyti užrašai. Nugriovę klebonijos ūkinį pastatą, aptikome vieną baldakimo koją. Tokį daiktą išmesti tikrai nedera. Tad klebonas atidavė man: tiks į bendrą kolekciją. Sužinojęs, kad daugiausiai mano ekspozicijoje yra lopetų, suradęs atvežė keletą, dar pridėjo ir grąžtų“, – pasakoja rodydamas nuo užmaršties išsaugotus daiktus.

Kiekvienas daiktas saugo savo istoriją

Ko tik nėra Virginijaus surinkta! Daugiausiai, sako, priskaičiavęs visokiausių formų kastu­vų – apie septyniasdešimt. Pa­ma­­tysi čia ir šakių, grėblių, pjūk­lų, grąžtų, kauptukų, žnyp­lių, oblių, pasagų, „bobutę“ dalgiui plakti, net pelėkautus. Yra ark­lio spynų – jomis, teigia Virginijus, prirakindavo arklius, kad nepavogtų. Rasi ir pirmųjų arklinių šienapjovių, žolės smulkintuvo liekanų, telefono ragelių, ližių duonai kepti, gulsčiukų. Visko nei išskaičiuosi, nei išvardinsi.

„Manau, ne vienas kaimo žmo­gus norėdamas galėtų ne prasčiau pasidaryti. Daiktas, atrodo, paprastas, jau senas, surūdijęs bei pan. Tačiau jei galėtumei pakalbinti jo šeimininką, kas su tuo prietaisu ar įrankiu buvo daryta – tai visa šimtmečio istorija gautųsi. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Štai šituo kastuvu mano kaimyno Leono Sebeckio tėvas Žemaičių plentą tiesė! Bu­vo ant jo net įrašas, bet jau aprūdijo... O kiek daiktų, kurių gaspadoriai jau seniai Anapilin iš­ėję...“ – svarsto Virginijus.

Galima pridurti, kad jo pomėgis išsaugoti šiuos daiktus tarsi pratęsia jų gyvenimą... Taigi kiek kolekcijoje eksponatų – tiek gyvenimų. Džiu­gina Virginijaus entuziazmas ir nuoširdus džiaugsmas: pavyzdžiui, sako, labai gražiai atrodo visa senienomis nukabinėta siena automobilio žibintų šviesoje – net nuotrauką turi pasidaręs.

Atskirose sodybos vietose sto­vi arklinė pjaunamoji, grėbiamoji, plūgai, vagotuvai, ravėtuvai. Prie jų ir patraukiame.

„Visi šie padargai yra amžinatilsį uošvio Vladislovo. Arklių nebėra, o plūgai liko. Tai kaip jų nesaugoti? Įsivaizduokit, kokia sunki buvo žemė, jeigu net dišlius į šoną nusuktas“, – rodo į vieną iš plūgų vyras.

„Mes esame iš praeito šimt­me­čio antros pusės, dar matėme tuos daiktus, kaip jais dirbdavo: ardavo, sodindavo, kasdavo, ravėdavo, akėdavo... Praeis kiek laiko – jaunimas nieko ne­be­ži­nos. Ar kas dabar bežino drapaką. Mažai“, – apie širdžiai artimą pomėgį saugoti praeitį gali ne­sustodamas kalbėti Vir­gi­ni­jus.

Sodyboje gyvas gaspadoriaus atminimas

Žentu atėjęs į Monstvilų šeimą Virginijus pateko į ne mažiau menišką terpę.

Pasirodo, jo uoš­vis amžinatilsį Vla­dis­lo­vas turėjo gys­lelę gam­toje ką nors gyvo įžvelgti. Iš­eina, būdavo, į mišką ar į durpyną ir grįž­ta su kokia šaka, keru, medžio kamieno drūtgaliu. Drožia, žie­vina, skaptuoja, ir, žiūrėk, išeina tai gyvatė, tai driežas, tai paukštis, tai koks dar stambesnis padaras.

„Mėgdavo amžinatilsį tėvelis ir iš medžio ką nors padaryti. Va, stovi meška, pelėdos – joms jau daug metų, pūti pradėjusios. Žirafos, ana, viena koja nulūžo, taisyti reikės. O ten antai briedis. Ir akmenį mokėjo parinkti. Rasdavo kokį įdomesnį ir parveža. Ant vieno išpiešiau katiną, iš kito grybą padariau. Katinas biškį apsamanojęs, Virgi, kur yra vielinis šepetys, reikia nugrandyti! Ir nudažyti. Per anksti atvažiavot, šalta dar, negaliu darbų imtis. Dar amžinatilsį Vladislovas iš cemento gulbes išliejo, gandriukus, pingviną. Turėjo, turėjo rankas, negaliu sakyti. Ir žentas mano auksinių rankų. Einam į trobą, parodysiu, kaip ten viską turi sutvarkęs. Kai imasi, tai puikiai daro“, – giria ir giria Virginijų Elena.

Senolė, pasirodo, irgi ne iš kelmo spirta. Vos tik įžengiame priemenėn, rodo savo gebėjimų vaisius. Sugalvok tu man iš paprasto sviedinio, apklijavus pušies kankorėžiais, padaryti „rekežių“. Šalia – nebenaudojamas arbatinis, apmautas vaikiška kepure ir papuoštas. Šitie ir kiti močiutės pastangomis buičiai pagražinti tarnaujantys daiktai sudėti ant įspūdingos šimtametės komodos, kurią senolei padovanojusi kaimynė.

„Einam toliau į trobą, pažiūrėsi, kaip gyvenu. Matai, kaip žentas viską yra išgražinęs. Šilta, šiandien pečiaus dar nė nekūriau. Pažiūrėk, pagalvėles turiu apsimezgusi, servetėlių“, – rodo senolė, vesdamasi į kambarį. 

Švaru, jauku, tvarkinga, šilta – jokios baimės, kad neduokdie užsuks svetimas žmogus, o asloje nereikalingi rakandai mėtosi... Ne, Elenai sarmatos tikrai nebus. Priemenėje prinešta malkų, krosnį pasikūrenti močiutei dar jokio vargo.

Plačią sodybos teritoriją Vir­gi­nijus nupjauna pats – sako, kelias valandas yra ką veikti, kol trimeriu apeina aplink visas pastatytas figūras.

„Nagingas buvo senolis, turėjo gerą gyslelę... Man irgi patinka. Kartais panaršau po internetą, įdomu paieškoti senienų. Galėčiau ir kokiame Rietavo turguje pasižvalgyti, ten visko yra. Bet kainuoja. Man įdomiau, kai žmonės atiduoda. Kažkaip daugiau šilumos ir nuoširdumo“, – sako Virginijus.

Kaimo istorija po atviru dangumi – taip galima apibūdinti Virginijaus pomėgį. Tik kaip bus su ta žagre – atsiras ji greta plūgų ar ne? Virginijus labai norėtų – būtų tuomet visa pra­ėjusio šimtmečio žemės dirbimo technika.

Kas žino, gal ji kur nors dar tebelaukia? Atsiliepkit!

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

10 metų krosiniu motociklu rungtyniavęs kvėdarniškis N. Jucius keičia kryptį ir juda profesionalumo olimpo link. Kovo mėnesį ant Enduro klasės motociklo sėdęs sportininkas jau skina pergales Lietuvos Cross Country čempionate ir svajoja apie Dakaro trasą.

Kalnyčių kaime motociklo gausmas netyla – 26-erių Nerimantas įnirtingai bando „prisijaukinti“ Enduro klasės motociklą, įsigytą vos prieš mėnesį.

„Visą žiemą treniravausi savo krosi­niu, o kovo pradžioje jau nusipirkau En­duro klasės motociklą. Turėjau tik apie 20 dienų treniruotėms prieš pirmąsias varžybas. Tokio pokyčio reikėjo, čia žings­nis į priekį. Gal po kelerių metų pavyks ir į Dakarą išvažiuoti“, – ateities vizija pasidalijo N. Jucius.

Kovo 27-ąją Nerimantas pirmą kartą Enduro klasės motociklu startavo Klai­pėdoje, poligono smėlynuose įrengtoje trasoje. Sportininkui sekėsi puikiai – finišavo pirmas. Balandžio 10-ąją populiarioje Vievyje esančioje „Crazy ferma“ trasoje varikliai burzgė antrajame čempionato etape, į kurį suvažiavo rekordiškai daug dalyvių – skirtingose klasėse susirungė net 243 motociklininkai.

„Tai yra viena geriausių trasų Lie­tuvoje, kurią žino turbūt visi motociklų sporto mėgėjai. Enduro klasėje startavo beveik 90 dalyvių. 7 km trasa reikėjo važiuoti dvi valandas. Aš nuvažiavau 17 ratų. Stengiausi nedaryti klaidų. Visgi važiuojant per jau išmuštas duobes gerokai nukentėjo rankos – atsirado nubrozdinimų ir paskutinius ratus jau buvo sunku laikyti vairą. Turbūt reikės padirbėti su motociklo amortizacija“, – svarstė sportininkas, ir antrajame čem­pionato etape užėmęs pirmąją vietą.

Šilališkis motociklininkas buvo pirmas iš 86 toje pačioje klasėje startavusių sportininkų ir greičiausias iš visų 243 dalyvių, nuo antroje vietoje likusio motociklininko atsiplėšęs 5 minutėmis – beveik vienu ratu.

Pasak Nerimanto, šiemet jis daugiau dėmesio skiria fiziniam pasiruošimui, po didelių krūvių jėgas atgauti padeda kineziterapeutas. Ir, žinoma, nemažai laiko vaikinas praleidžia trasoje Kalnyčių kaime.

Jaunas ir perspektyvus sportininkas atskleidė ir dar vieną žinią – birželio 19-ąją VI-asis Lietuvos Cross Country etapas vyks netoli Kvėdarnos esančioje trasoje.

Sportininkas atviras – vargu, ar tokį ilgą kelią būtų nuėjęs be rėmėjų. Šiuo metu prie sėkmės ir gerų rezultatų prisideda „Tiesiai iš ūkio“, motociklų sporto klubas „Kirai“, įmonės „Prolain“, „Hid­rema“ ir kt.

Morta MIKUTYTĖ

Karolio SUŽIEDELIO nuotr.

Nuo balandžio 1 d. iki birželio pabaigos vyksta gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinio tyrimo apklausa. Klausėjai telefonu apklaus 40 tūkst. gyventojų, nedalyvavusių internetinėje apklausoje. 154 – tiek tautybių žmonių Lietuvoje gyveno prieš dešimt metų. Kokia situacija yra šiandien, siekiama išsiaiškinti pirmą kartą Lietuvos statistikos departamento organizuojamame Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistiniame tyrime.

Rodikliai nekaupiami

Statistinio tyrimo metu gyventojų prašoma pateikti duomenis ne tik apie jų tautybę, išpažįstamą tikėjimą, gimtąją kalbą, bet ir kitų kalbų mokėjimą.

„Apklausa jau prasidėjo, tad įvairiuose šalies kampeliuose gyvenantys žmonės neturėtų nustebti, jei į juos kreipsis apklausėjai, kurie paprašys atsakyti į keturis klausimus. Savo ruožtu tikimės, kad gyventojai neatsisakys sudalyvauti apklausoje, taip prisidėdami prie šaliai svarbių duomenų kaupimo. Norime paprašyti būti geranoriškiems ir, jei bus atrinkti, dalyvauti apklausoje“, – ragina Lietuvos statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus vedėja Vanda Vaitekūnienė.

Ji primena, jog anksčiau tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo rodikliai būdavo renkami visuotinių gyventojų ir būstų surašymų metu, tačiau šiemet pakitusi tvarka įnešė tam tikrų pokyčių.

Apklausa atliekama tiesiogiai klausėjams bendraujant su gyventojais. Galimi apklausos būdai bus pasitelkti, įvertinus COVID-19 pandemijos situaciją.

„Kadangi vis dar gyvename karantino sąlygomis, apklausą vykdysime, pasitelkę telefoną, elektroninį paštą. Jei karantino sąlygos pasikeis, klausėjai bandys tiesiogiai namuose surasti tuos gyventojus, su kuriais nepavyks susisiekti nuotoliniu būdu. Klausėjas gyventojui išsiųs Lietuvos statistikos departamento laišką su informacija apie tyrimą ir kontaktais, kuriais galima susisiekti su klausėju“, – numatytą procedūrą komentavo V. Vaitekūnienė.

Apklausą atlieka viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi strateginio valdymo konsultacijų kompanija „Eurointegracijos projektai“. Kompanijos darbuotojas (klausėjas), paskambinęs telefonu gyventojui, pasako savo vardą, informuoja, kad Statistikos departamentas vykdo statistinį tyrimą apie etnokultūrinius rodiklius (tautybę, gimtąją kalbą, mokamas kalbas, išpažįstamą tikėjimą). Jokių kitų klausimų, be minėtų klausėjai neužduos.

Paskutinio gyventojų ir būstų surašymo, kuris vyko 2011 m., duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Kas trečias šalies gyventojas nurodė, jog moka dvi užsienio kalbas. Gyventojai priklausė 59-ioms skirtingoms religinėms bendruomenėms.

Šių metų pradžioje startavęs surašymas vyksta administracinių duomenų pagrindu – tai yra kokybiški privalomi rodikliai bus surinkti iš 19 pagrindinių valstybės registrų ir informacinių sistemų, kaip „Sodra“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Gyventojų bei Adresų registrai ir kt. Tačiau atitinkami etnokultūriniai rodikliai valstybės registruose ar informacinėse sistemose nerenkami ir nekaupiami – dalis gyventojų netgi nėra nurodę savo tautybės.

Šiemet aktuali informacija renkama atliekant Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinį tyrimą. Jis organizuojamas dviem etapais. Nuo sausio 15-osios iki vasario 28 d. gyventojai į keturis anketos klausimus galėjo atsakyti dalyvaudami internetinėje apklausoje.

V. Vaitekūnienės duomenimis, šia galimybe pasinaudojo apie 60 tūkst. respondentų.

Balandžio 1 d. prasidėjo ir iki birželio pabaigos tęsis apklausa, kuri bus atliekama klausėjams tiesiogiai bendraujant su gyventojais.

Antrojo etapo metu bus apklausti šalies gyventojai, kurie, taikant statistinius matematinius metodus imties būdu, buvo išrinkti iš internetu apklausoje nedalyvavusių žmonių.

„Atrinkta 40 tūkst. adresų, tad respondentų vidutiniškai turėtų būti bent dvigubai daugiau, tai yra bus apklausiami pagal konkretų adresą gyvenamąją vietą deklaravę gyventojai. Apklausiami 16 m. ir vyresni asmenys, už vaikus į anketos klausimus atsakys tėvai, įtėviai ar globėjai“, – sako V. Vaitekūnienė.

Paspirtis – kontaktinė informacija

„Kadangi vis dar gyvename karantino sąlygomis, apklausą vykdysime turimais kontaktais – telefonu, elektroniniu paštu. Jei karantino sąlygos pasikeis, klausėjai bandys tiesiogiai namuose surasti tuos gyventojus, su kuriais nepavyks susisiekti nuotoliniu būdu. Bet kokiu atveju respondentus apie tai, kad jie yra atrinkti, ir apie patį tyrimą informuosime oficialiu laišku, jame bus nurodyti ir kontaktai, kuriais galima susisiekti su klausėju“, – teigia Lietuvos statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus vedėja.

Ji primena, jog, kilus bet kokiems su tyrimu susijusiems neaiškumams ar klausimams, gyventojai kviečiami kreiptis į Lietuvos statistikos departamento Gyventojų statistikos skyriaus specialistus tel. (8-5) 2-36-49-21, (8-5) 2-36-49-68 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Surinkus statistinius duomenis ir pritaikius matematinius modelius, bus parengta ir paskelbta informacija apie gyventojų tautybę, gimtąją kalbą ir kitų kalbų (be gimtosios) mokėjimą bei išpažįstamą tikėjimą. Gauti rezultatai bus lyginami su 2011 m. surašymo, gyventojų registro duomenimis ir skelbiami kartu su surašymo rezultatais.

Jei viskas vyks sklandžiai, kaip numatyta, išankstinius duomenis planuojama pateikti šių metų pabaigoje.

Lietuvos statistikos departamento 

Gyventojų statistikos skyriaus inform.

Šilalės ligoninė vėl išgyvena neramius laikus – viena svarbiausių rajo­no sveikatos priežiūros įstaigų šių metų pradžioje įkrito į gilią finansinę duo­bę. Pasak laikinai direktoriaus pareigas einančios gydytojos Jolantos Mili­šiū­nienės, trūksta lėšų vaistams, komunalinėms paslaugoms apmokėti, be to, nežinia, kaip ilgai pavyks išmokėti darbuotojų atlyginimus. Šilalės ligoninės problemos nusirito ir iki Seimo: Seimo narys Jonas Gudauskas raštu kreipėsi į Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininką Antaną Matulą, prašydamas padėti spręsti šią situaciją. Praėjusį penktadienį buvo surengtas nuotolinis posėdis, kuriame lyg ir turėjo būti rasta išeitis. Tačiau jokia apčiuopiama ži­nia taip ir nenuskambėjo.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Šilalės teismo rūmuose išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje šauktinis Rokas buvo kaltinamas smurtu prieš vadą. Baudžiamasis kodeksas tokiems veiksmams negailestingas – skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau šįkart jaunuoliui pasisekė, mat už jį laidavo patėvis, taip pat tarnaujantis kariuomenėje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Povelykinė savaitė, užbaigta Atvelykiu arba Vaikų ve­ly­kėlėmis, buvo kupina erzelynės aplink kovą su COVID-19. Užkratų skaičius niekaip nemažėjo, bet Vyriausybė vėl pa­rodė silpnumą ir pradėjo visiems nuolaidžiauti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Apie Nepriklausomybės gatvės 2 namo gyventojų problemas dėl jų daugiabučio renovacijos jau esame rašę. Tačiau, pasak žmonių, išspręsti jų iki galo taip ir nepavyksta. Neseniai šilališkiai vėl kreipėsi į „Šilalės artojo“ redakciją, prašydami paviešinti, kaip jie vargsta dėl nekokybiškai apšiltinto namo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Šis „Šilalės artojo“ numeris – pirmas žingsnis į aštuntą leidybos dešimtmetį. Skaičiuojame juos nuo 1951-ųjų ba­landžio 15 d., kai šilališkių namus pasiekė pirmasis tuo­me­tis rajono laikraštis „Spalio Pergalė“. Po dvylikos me­­tų iš jo išaugo „Artojas“ – tokiu pavadinimu pirmasis laikraščio numeris išėjo 1963 m. kovo 1 d. Po dar be­veik 30 metų laikraštis nusikratė visų partinių-politinių priklausomybių, o nuo 1994-ųjų leidžiamas „Šilalės artojo“ pavadinimu yra nepriklausomas profesionalus leidinys. Švęsdami savojo „Artojo“ 70-metį, vertiname visų kartų žur­nalistų sukauptą patirtį ir džiaugiamės, jog net sunkiausiais laikais kolegos išsaugojo sugebėjimą kritiškai ver­tinti gyvenimo įvykius ir, kiek prieš kelis dešimtmečius tai buvo įmanoma, teisingai laikraščio puslapiuose užrašė Ši­lalės krašto žmo­nių gyvenimo istoriją. 

Ideologinis organas tikrovei pagražinti

Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžia buvo sunkus laikas: sovietų valdžia tęsė kruviną pokario kovą miškuose su laisvės kovotojais ir visomis išgalėmis, nors nelabai sėk­mingai, stiprino dar neseniai susikūrusius ir vos kvėpuojančius kolūkius. Įkvėpti optimizmo bei parodyti džiugią „tarybinę tikrovę“ buvo reikalingas laikraštis, kuris galėtų pasiekti kiekvienus namus ir prabilti į žmones suprantamu žodžiu. Šilalėje pirmasis leidinys pasirodė 1951 m. pavasarį. Pirmajame numeryje nurodoma, jog laikraštis „Spalio Pergalė“ yra Lietuvos KP(b) Šilalės RK ir RVK organas – mokslo ragavusiai inteligentijai, šviesiems žmonėms tai buvo žinia, kad laikraštis skirtas įtvirtinti okupacinę valdžią ir skleisti žinią apie sovietinės valstybės laimėjimus. Tik tos šviesuomenės jau buvo menkai telikę: labiausiai išsilavinę, turtingiausi, prieškario inteligentijai priskiriami gyventojai ešelonais išvežti į Sibirą, o pažangiausias jaunimas žuvo kovodamas arba buvo užspeistas miškuose įsirengtose slėptuvėse.

Pirmąjį keturių puslapių „Spalio Per­galės“ numerį į gyvenimą išlydėjo redaktorius J. Ruzgaitis. Jokio kreipimosi į skaitytojus laikraščio leidėjai nerašė, tik paskutiniame puslapyje prašė visų kolūkiečių bei darbininkų rašyti apie tai, ką patys pergyveno, matė ir žino, kad tūkstančiai laikraščio skaitytojų sužinotų apie jų naują patyrimą. O pirmąjį numerį leidėjai sudėliojo iš tam laik­mečiui būdingų aktualijų. Svarbiausia tema tapo pavasario sėja, kuriai buvo raginama kuo geriau pasiruošti. 

Vertingas istorine prasme

Dabar, grįžtelėję 70 metų atgal, pirmajame laikraščio numeryje randame ir istorinių žinių. Štai rašoma, jog ba­landžio 13 d. Mašinų-traktorių stoties (MTS) darbuotojai pradėjo rajono centro atstatymo darbus: būsimo parko vietoje žemę lygino traktorininkas M. Petkus. Pranešama, kad balandžio 14 d. įvyko pirmoji šeštadienio talka, kurioje dalyvavo apie 300 žmonių: vidurinės mokyklos mokiniai, tarnautojai ir darbininkai tvarkė miesto parką. O štai Šilalės rajono Kaimo ir kelių statybos skyriaus vedėjas Grigorjevas rašo, jog 1951 m. rajone reikia pastatyti 30 arklidžių, 5 karvides, 2 veršides, 8 kiaulides „su 25 motininių kiaulių vietomis kiekvienoje“, 8 avides ir 10 paukštidžių. Taip pat – 6 grūdų sandėlius, 6 pašarų sandėlius, 4 žemės ūkio mašinų sandėlius, 6 grūdų džiovyklas, 1 valdybos namą, vaikų darželį, 5 naujus gyvenamuosius namus ir perkelti į gyvenvietes 40 kolūkiečių namų. Kad statyba atsieitų pigiau, buvo reikalaujama kolūkiuose statyti kalkines bei lauko plytines, kurios tais metais turėjo pagaminti 1 mln. plytų. Bet partijos uždavinius vykdyti nebuvo lengva. Teigiama, jog Kvėdarnos apylinkės pirmininkas „draugas Balckus nepakankamai atsakingai žiūri į šį darbą, galvoja, kad statyba kolūkiuose yra savieigos dalykas ir vystysis pati“. Kvėdarnos kolūkis 1950 m. atstatė lauko plytinę, kurioje per metus pagaminama 150 tūkst. plytų, tačiau „dėl nebuvimo kontrolės plytinė davė tik 19.000 štukų plytų“... 

1955 m. laikraštis rašė, kad vyriausybė skyrė lėšų pirčiai mieste pastatyti – ji pradėjo veikti sausio 21 d. Įdo­mią naujieną skaitytojams pranešė V. Ma­lišauskas: Šilalės vidurinėje „kultivuojamas ledo rutulys, mokiniai Košinskas, Grigūla jau pasiekė neblogų rezultatų“.

Tų pačių metų vasario 24 d. laikraštyje rašoma, jog Pajūryje buvo įsteigta 10 vietų kaimo ligoninė, kurioje yra gimdymo skyrius, o artimiausiu laiku „bus įsteigta ir ambulatorija, kurioje dirbs 2 gydytojai“. 

Spausdinama ir informacija apie tai, kad vyko jaunimo vakaras, skirtas pareiškusiems norą vykti į dirvonuojančias žemes, o susitikime kalbėjęs Šilalės MTS traktorininkas Jovaišas pasižadėjo neapvilti draugų. Dirvonuojančios žemės, anuomet vadintos plėšiniais, buvo Kazachstane, tikėdamiesi užsidirbti, ten vyko ir jauni lietuviai. 

Iš pageltusių laikraščio puslapių gali sužinoti, jog 1955 m. kolūkiuose pradėti organizuoti vaikų darželiai, kuriuose 3–4 moterys paskirtos prižiūrėti 20–25 vaikus, kad „kitos galėtų dirbti“. 

Pervertus šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leisto laikraščio komplektus, susidėlioja Šilalės miesto ir viso krašto augimo, žmonių gyvenimo vaizdas – laikraštis iš tiesų yra gyvenimo veidrodis, kuriame ne tik atsispindi, bet ir išlieka tai, kas tuo metu buvo ryškiausiai matoma. 

Kritinis požiūris žurnalistams įgimtas

Jau pirmajame tuomečio rajono laik­raščio numeryje yra skaitytojų laiškų skyrelis. Vienoje informacijoje rašoma, kad dėl Šilalės vidurinės mokyklos bib­liotekos „blogo veikimo mokiniai turi daug vargo, kol gali pasikeisti knygas“. Greta informacija, jog Šilalės rajono Kūno kultūros ir sporto komitetas nesiruošia vasaros sporto sezonui: sportininkai pageidauja, kad komitetas kuo greičiau pradėtų sporto aikštelių tvarkymą. Vartotojų kooperatyvo valdyba raginama pašalinti trūkumus miesto užkandinėje. Nurodoma, jog nors yra tik devyni stalai, padavėjos juos nestropiai aptarnauja: pasitaiko, kad reikia ilgai laukti, kol lankytojai gauna pavalgyti. Be to, rašoma informacijoje, lankytojams valgant, valytoja ima šluoti patalpas ir sukelia dulkes, nusižengdama higienai...

Akivaizdu, jog kritinis požiūris buvo būdingas ir anų laikų žurnalistams. Nors partijos komitete tikrai sėdėjo specialus spaudos cenzorius, niekas ne­leido kritikuoti partijos ar vyriausy­bės, o vyresni žurnalistai dar ir dabar gali papasakoti šimtus istorijų apie par­tinės cenzūros veikimą. Tačiau, nepaisant to, kritikos laikraštyje vis tik buvo. Pavyzdžiui, 1955 m. vasario 10 d. buvo „pabaksnotas“ Šilalės miesto vykdomasis komitetas, jog nesirūpina šalia esančia laikraščių vitrina. Rašoma, kad ji naudojama įvairiems skelbimams kabinti, todėl laikraščiui nelieka vietos.

„Apie tai, kad ji apleista, jau buvo rašyta, bet miesto vykdomasis komitetas į kritiką nereagavo ir einamos padėties nepagerino. Vis dėlto į šį reikalą reikia atkreipti rimtą dėmesį. Miesto vykdomojo komiteto darbuotojai turi reguliariai iškabinti vitrinoje laikraštį, kad patenkintų žmonių, ypač praeivių, pageidavimus“, – rašo laikraščio korespondentas  K. Laurinaitis. 

Rūpinosi, kad žmonės skaitytų

Nors „Spalio Pergalė“ buvo ideologinio fronto ruporas, jame tikrai daug vietos buvo skiriama kultūrai. Tarkime, prieš dainų šventę rašyta, jog Šilalėje, pačiame rajono centre, jai visiškai nesirengiama, nes kultūros namai „eilę metų nesuranda chorvedžio“. Penktoji rajoninė dainų šventė tais metais vyko birželio 26 d., remiantis išlikusia spauda, joje dalyvavo 32 tautinių šokių kolektyvai. Po mėnesio „Spalio Pergalė“ kritikuoja Didkiemio kultūros įstaigas –

piktinamasi, kad bibliotekos vedėja nesilaiko darbo valandų, neveda jokio masinio darbo. 

Iš prieš 70 metų pradėtos leisti „Spalio Pergalės“ publikacijų galima suprasti, jog sovietinė valdžia rūpinosi informacijos sklaida. Viename iš 1955 m. laikraščio numerių spausdinama skaitytojų laiškų apžvalga, kurioje dalijamasi žiniomis apie kaimo laiškininkų darbą. 

Pavyzdžiui, kaimo korespondentas V. Milkintas rašė, jog ketvirti metai „Žvingių“ kolūkio IV-osios ir V-osios lau­kininkystės brigados nariams spaudą pristato laiškininkas Viktoras Vai­norius: „Jis visada laiku atsiima iš Ryšių agentūros laikraščius, žurnalus ir kitą korespondenciją ir išnešioja kolūkiečiams“. Giriama „Jaunimo“ kolūkio laiškininkė Ona Makaraitė, išplatinusi 157 egz. įvairių spaudinių, ir Antanas Šer­pytis, išplatinęs 102  egz. spaudinių. 

Tame pat numeryje kritikuojamas „Gegužės 9-osios“ kolūkio pirmininkas drg. Šliažas, „neišskiriantis reikiamo skaičiaus laiškininkų: kolūkiui aptarnauti reikia keturių laiškininkų, bet yra tik vienas, kuris nespėja išnešioti spaudos visiems kolūkiečiams“... 

„Velnių“ gavo ir „Žemaičių švyturio“ kolūkio pirmininkas drg. Toleikis, nes jau kuris laikas kolūkyje dirbo tik viena laiškininkė. Kvėdarnos ryšių skyriaus viršininkas piktinosi, jog laiškininkė kolūkiečiams spaudą pristato tik kartą per savaitę, „o drg. Toleikis nevykdo pažado išskirti dar 3 laiškininkus“... 

Į redakciją plaukė laiškai 

Už galimybę pavartyti pirmąjį rajono laikraščio, pradėto leisti 1951 m. balandžio 15 d., numerį „Šilalės artojo“ redakcija yra dėkinga Šilalės viešosios bibliotekos darbuotojoms, kurios jį surado ir parsiuntė iš Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvų. Šilalės rajono biblioteka laikraštį „Spalio Pergalė“ komplektuoja nuo 1955-ųjų. 

Laikraštis „Spalio Pergalė“ kainavo 15 kapeikų, visiems 1951 m. jį buvo galima užsiprenumeruoti už 11,7 rub­lio, o prenumerata 1 mėnesiui kainavo 1,3 rublio. Iki metų galo buvo išleisti 55 numeriai. Metų pradžioje laikraštis buvo leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu, skaitytojus jis dažniausiai pasiekdavo ketvirtadieniais, o pirmasis numeris išleistas sekmadienį. Laikraštį spausdino Šilalės spaustuvė. 

1958 m. laikraščio redaktoriumi dirbo A. Žilinskas, laikraštis ėjo 1200– 1500 egz. tiražu, per metus redakcija išleido jau 94 numerius. Nors anuomet telefonai buvo retenybė, o apie elektroninį paštą bei kitus šiuolaikiškus susisiekimo būdus niekas net nesvajojo, akivaizdu, jog ir tuometiniams  redakcijos darbuotojams buvo pavykę užmegzti ryšį su savo skaitytojais. Spaudos dienos proga laikraštis skelbė, kad nuo metų pradžios (per 4 mėn.) gavo 632 skaitytojų laiškus. Anuomet tai buvo nemažas iššūkis, nes 1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, bent kokį išsilavinimą turėjo vos daugiau kaip 60 proc. vyresnių nei 10 metų gyventojų, o kaimiškuose rajonuose – dar mažiau. 

Šilalė ir anuomet buvo kaimiškas rajonas, 1959 m. mieste gyveno tik 1188 gyventojai. Jų surašymas parodė, kad 1959 m. iš 1000 kaimo gyventojų, vyresnių nei 10 metų, pradinį išsilavinimą turėjo 393, pagrindinį – 87, viduri­nį –13. Aukštuosius arba aukštesniuosius mokslus buvo baigęs tik 21 žmogus.  

Šilalės rajone tuo metu gyveno daugiau kaip 24 tūkst. žmonių, maždaug trečdalį sudarė vaikai, jaunesni nei 15 metų. Mažiausiai tuomet buvo vyresnių nei 60 metų žmonių – per 2,8 tūkst. Daugiau kaip pusė amžiaus pradžioje gimusių žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 

Laikraštis „Spalio Pergalė“ ėjo iki 1962 m. balandžio vidurio ir buvo pasiekęs 3000 egz. tiražą. Tačiau tų pačių metų balandžio 25 d. prenumeratoriai gavo jau „Leniniečio balsą“ – Tauragės teritorinės kolūkių ir tarybinių ūkių gamybinės valdybos leidinį. Ar pirmojo rajono laikraščio leidyba buvo sustabdyta ir dėl kokių priežasčių – dar reikia aiškintis, ieškant dokumentų istorijos archyvuose. 

Už tai, kad esame – ačiū Jums

Tokia yra pirmųjų laikraščių istorija, kurią glaustai Jums pateikėme. Akivaizdu, jog prieš 70 metų savo kelią pradėjęs šiandieninis „Šilalės artojas” yra išgyvenęs daug permainų, matęs įvairiausių istorinių laikotarpių, ne kartą keitėsi leidinio pavadinimas, teko patirti ne vieną per­sitvarkymą, kol laikraštis tapo objektyviu ir visiškai nuo niekieno nepriklausomu. 

Todėl šiandien, jubiliejinio gimtadienio išva­karėse, drąsiai galime sakyti, kad mūsų veikla yra prasminga, o misija šviesti ir informuoti visuomenę garbingai vykdoma – nė vienas laikraštis neišliktų, jei neturėtų skaitytojų. „Šilalės artojas” pagrįstai gali didžiuotis stabiliu tiražu, kurį užtikrina tik skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas. Būtent žmonės, prenumeruojantys rajono laik­raštį, yra geriausi mūsų darbo vertintojai. Todėl didžiuojamės, jog tą pasitikėjimą pateisiname ir esame ne tik savotišku rajono įvykių metraščiu, bet, manome, ir daugelio draugu.

Spaudos esmė ir paskirtis yra rašyti apie tai, kas vyksta, fiksuoti kasdienybę, neprarasti aktualumo ir objektyvumo. Nors kartais tam prireikia daug pastangų – retas politikas atsispiria nenumaldomam norui reguliuoti, „ką reikia” rašyti, o kiekviena šalies valdžia kasmet bando keisti įstatymus, taisyk­les, svarsto vis naujus informacijos pateikimo draudimus ar apribojimus. Ir, deja, noro padiktuoti, apie ką laikraštis „turi“ rašyti, o ko nevalia „užkabinti”, pilni ne tik politikai: neretai sulaukiama pretenzijų ir iš asmenų, kurie visuomenei aktualią informaciją priima kone kaip asmeninį įžeidimą, o dabar dar –ir kaip tariamą asmens duomenų atskleidimą. Ir nors kiekvienas turi teisę ginti savo įsitikinimus, kai kurie žmonės jaučiasi neginčijamai teisūs ir įsivaizduoja galintys nutildyti visus, kurie mato, mąsto kitaip ir atskleidžia tai visuomenei.

Įvairios žiniasklaidos savireguliacijos institucijos (Visuomenės informavimo etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba bei kt.) šiemet svarstė ir priėmė sprendimus dėl dviejų šilališkių (politi­kės ir medikės) skundų. Abu jie buvo parašy­ti, susigalvojus, jog „Šilalės artojas” neva paskelbė „neskelbtiną“ informaciją. Ta­čiau net ir pasitelkus advokatus, nepavyko įrodyti, jog laikraštis būtų pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo ar Etikos kodekso nuostatas. Todėl, kad redakcija dirba atsakingai, brangina savo reputaciją ir sąžiningai vykdo profesinę pareigą informaciją skelbti tiksliai, teisingai bei objektyviai. Ir nei politinės pareigos, nei turtinė ar visuomeninė padėtis laikraščio leidėjams „įspūdžio“ nedaro.

Žinoma, pasitaiko ir suklysti. Bet jei taip nutinka ir žinome, kad esame neteisūs, nebijome to pripažinti, atsiprašyti bei patikslinti informaciją. Tačiau niekada skaitytojams nepateikiame išgalvotų istorijų, nekuriame tariamų skandalų, kad paskui galėtume pranešti „sensaciją” ir pan. Tad nepagrįsti kaltinimai, o pastaruoju metu iš valdžios ruporų sklindantis sąmoningas laikraščio menkinimas bei kitokie panašūs išpuoliai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas savo padėtimi arba kaip savotiškas smurtas prieš žurnalistus.

Kita vertus, tai tik įrodo, jog dirbame gerai. Todėl įžengę į 80-uosius laikraščio leidybos metus, ir toliau stengsimės išlikti girdimi ir skaitomi, objektyvūs ir principingi. O kadangi 70-metis – gana įspūdinga sukaktis, bet galiojantis karantinas bei kiti suvaržymai draudžia didesnius susibūrimus, nusprendėme šventę minėti kitaip: visiems skaity­tojams, buvusiems laikraščio dar­buotojams, bendraautoriams, kurie iki Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, minimos gegužės 7-ąją, užsuks į redakciją, įteiksime simbolinę „Šilalės artojo” dovaną. Kaip padėką už Jūsų bendrystę.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ