Jau šviečia žvaigždė vakarinė

Ir saugo ramybę žmonių.

Tik Tu, miela mama, nemiegi

Prie lopšio savųjų vaikų.

Žibės žvaigždutės, augs vaikeliai,

Mamos lopšinės supami.

Ji nepajus, kaip bėga laikas,

Ir jos vaikai – jau dideli.

Užaugs dukrelės tarsi liepos,

Sūneliai – stiprūs ąžuolai.

Mama stovės prie jų prigludus,

Juk jie vis vien yra vaikai...

Sugrįš vaikai visi, kas gali – 

Čia jų namai, čia jų mama.

Ji nedainuos dabar lopšinės,

Dabar skambės linksma daina.

Padovanos po gražų žiedą,

Bučiuos grublėtas jos rankas,

Ištars žodelį mielai Mamai:

„Tu mums pasaulyje viena“.

Kristina GEČIENĖ

* * *

Kai baltas beržas budinas,

Širdim rankas suvėrusi,

Išlauki, Mama, liūdesį.

Sugrįžta gervė vėlusi.

Kaštonai degins ilgesį

Lyg Tavo sielos žvakę.

Žinai žinai – jie ilgisi,

Subėga nesisakę.

.... vėl žiedlapių ugnis.

Lingus – vilties lopšys.

Rymuolė, Plačiašakė 

Supa mūsų naktį.

* * *

Išglostyk, Mama, staltiesę, 

kuri užkloja mirtį.

Pražystant ievoms

atmintis pakvimpa

sodo kriaušėmis

vėl duonos trupinys

sudygsta sėklomis,

net slenkstis pažemėja,

žemėn klaupiantis.

* * *

M – arškinių ir drobulių skalbėja,

O – belis šimtažiedė sode,

T – avo tvarsčius išdžiaustanti vėjy,

I – nkilais atvirais odoje.

––––––––––––––––––––––––––––––

N – epalaužtoj orumo viršūnėj

A – tsitūpt, prisiglaust – per mažai.

Dalia PETKEVIČIENĖ

Už atsidavimą, pasiaukojimą, kurį motinos atiduoda mums, savo vaikams, atlyginti joms mes turbūt esame bejėgiai. Aukojamės jau savo vaikams, ir taip sukasi amžinasis ratas. Kol gyvos motinos, tol egzistuoja gyvenimas. Už jį padėkoti savo vienintelėms ir skirtas pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Šiemet – su dar mažai žydinčia gamta, žvarbiam vėjui nusileidžiančia saulės spindulių šiluma, bet vis tik pavasariu, kuris sprogs kurią dieną baltais sodais, geltonų pienių kilimu. Atrodo tuomet, kad į žemę nužengia rojus...

Dabartinė kasdienybė gėlių ir knygų draugijoje

Žadeikiškės Ievos Vainorienės na­muo­se savotiški rojaus akcentai – gražuolės baltais karališkais žiedais orchidėjos. Tokios turtingos, juodžaliais, sveikais, blizgančiais lapais.

„Tai vaikų dovanos man per Kalėdas, Velykas. Kol buvo gyvas tėtis, jam gimimo dieną gegužės mėnesį dovanodavo lauke sodinamas gėles. O aš gimusi per Kūčias, tai man dovanoja kambarinių. Jau kelios orchidėjos yra nužydėjusios, bet juk Motinos diena netrukus, vėl atveš“, – rodydama ant palangių bujojančias karališkas gėles, šypsosi Ieva.

„Nereikia apie mane rašyti. Juk tiek yra motinų, kurios užaugino po 10–12 vaikų“, – netikėtai užklupusių redakcijos darbuotojų kratėsi moteris. Tad labai džiugina jos paprastumas bei kuk­lumas: na, jeigu reikia, nors taip nedrąsu prieš kaimynus...

Devyniems – viena 

Ieva su jau amžinatilsį vyru Vladislovu užaugino keturias dukras ir du sūnus. Moteris džiaugiasi, kad visi yra gyvi ir sveiki, o kokį gyvenimą jiems lėmė likimas, nuo jos jau nebepriklauso. Visi turi darbus, gyvena taip, kaip gali ir sugeba.

„Jie nuo mažiukų matė ir suprato, kad mamai yra sunku ir reikia padėti. Dabar susirinkę krūvon, didieji Arūnas su Laima pajuokauja ir prisimena, kaip  jiedviem vis tekdavo mažuosius prižiūrėti, nemažai darbų po namus nudirbti: išplauti grindis, kai aš nebegalėdavau, būdama nėščia, sutvarkyti kambarius. O gyvenome tuose dviejuose kambariuose galiausiai devyni žmonės, nes parsivežiau ir bene dešimt metų slaugiau ant lovos savo mamą. Antrame trobos gale gyveno uošviai, tai kai anyta sumenko, globojau ir ją. Tiesa, atvažiuodavo ir jos dukterys, patvarkydavo, bet kasdiena tekdavo man.

Taigi parbėgdavo vaikai iš mokyklos, pietus visada būdavau išvirusi, pavalgydavo ir didesnieji atlėkdavo į dirvą, kur aš kasdavau bulves ar daržus. Vladislovas juk per dieną iki vakaro kolūkyje – vairuotoju dirbo. Jam gal ir nelabai sunku buvo, o man – taip: vaikai, namai, gyvuliai, daržai. Kai vaikai paaugo ir atsirado valytojos vieta kolūkio kontoroje, ten dirbau penkerius metus. Paskui pastatė mokyklą, joje praleidau šešerius. Taip ir užsidirbau stažą. Per Kūčias išėjau į pensiją nuo 50 metų kaip daugiavaikė mama, o nuo naujųjų keitėsi įstatymas – išleido tik nuo 55-erių. Taigi man labai pasisekė“, – pasakoja 77-uosius einanti Ieva.

Nesulaukta sukaktis

Moteris sako, jog tik keturių mėnesių betrūko iki judviejų su vyru Auksinių vestuvių. Bet ne – trenkė insultas...

„Aš kilusi iš Drobūkščių, pas vyrą į Žadeikius atsikėliau ištekėjusi. Tiesa, pradžioje gyvenome kitur, bet kai melioravo laukus, kartu su uošviais pasistatėme trobą čia. Susipažinau su Vla­dislovu jo pusseserės vestuvėse. Dvi­dešimt antrus metus baigiau, kai tekėjau. Nugyvenom, nugyvenom amželį... Visko buvo per gyvenimą bet, ačiū Dievui, nei skyrėmės, nei ką. Reikėjo taikytis vienam prie kito. Dabar jauni taip nebedaro: biškį kas ir į skirtingas puses suka. Nebėra tos kantrybės...

O būtų dabar gyvas mano tėvelis, vis dviese... Po insulto tris savaites begyve­no. Kasdien laksčiau dvi savaites į Klai­pėdą, paskui – į Šilalę. Būdavo, nuvažiuoju į ligoninę – jo rankos prie lovos pririštos. Sėdžiu prie jo per dieną, kalbinu – tyli. Neteko regėjimo. Tai kai atrišdavau rankas, tik apsigraibydavo akis, veidą, burną. Klausiu, kur skauda – tyli. Paskui teiraujuosi, ar mane pažįs­ta. „Ievu-u-utė“, – atsakė tokiu gailiu balsu, o man taip suskaudo širdį!.. Baisiai skaudėdavo ir kai išeidavau – žinodavau, kad vėl pririš rankas... O ir galiu rytoj jau nebepamatyti... Kai parvežė į Šilalę, tik savaitę ir bemačiau... Metus po jo mirties buvo labai sunku. Iš pradžių vaikai tai vienas, tai kitas pabūdavo, bet juk visi turi savo gyvenimus, kiekvienam savi namai rūpi. Dabar jau įpratau“, – ilgisi savo gyvenimo žmogaus Ieva.

Rodos, nė nebuvo to vargo...

Vėl grįžtame į tuos laikus, kuomet ir lovelėje, ir ropomis namuose krykštavo mažyliai.

„Sunku buvo vaikus auginti. Skal­byk­lių beveik nebuvo, o tų vystyklų, drabužiukų – didesnių ir mažesnių: išplauti, išdžiovinti. Kiekvieną išmaudai, aprengi, sušukuoji, žiūrėk, ir vėl prausi, perrengi... O dar reikėdavo susiverpti siūlų, numegzti, sulopyti, susiūti. Tai dabar nueini į „labdarinę“ ir nuperki už kelis eurus. O kokius puodus valgio turėdavau privirti, augantiems oi, kaip norisi pavalgyti... Bet buvau jauna, atrodo, kad nė nebuvo to vargo. Guldavaus visada jau po dvylikos, keldavaus su aušra – miegoti ir lepintis nebuvo kada... Bet ačiū Dievui, užaugo sveiki, kuris ką norėjo išsimokė, įgijo specialybes. Geri vaikai, negaliu skųstis. Labai myli mane ir tarp savęs sutaria. Neišskiriu nė vieno, visus vienodai mylėjau ir myliu. O jeigu kuriam kas nors nesiseka, to dar labiau gaila. Dėl kiekvienos vaiko bėdos motinai širdį gelia...

Todėl stengiuosi ir aš: kai po vyro mirties pardaviau žemes, padalinau visiems po lygiai. Galvoju, kad padariau teisingai, nes ką gali žinoti, juk kiek būna, kai dėl paveldėjimo susipyksta. Neduok Dieve tarp vaikų šitaip. O ir žemės, kartu sudėjus, buvo tik apie dešimt hektarų. Ir ta pati tolokai, tai tekdavo su mažais vaikais baladotis kone du kilometrus ir sodinti, ir kasti, ir šienauti... Kai vyras jau buvo biškį pasiligojęs ir nebegalėjo vairuoti, rytais tamsoje dviračiu važiuoti pamelžti karvių man būdavo nejauku. Tad kai Vladislovas atgulė po insulto, kone tą pačią dieną pas­kutinę pardaviau“, – pasakoja gyvenimo sunkumus Ieva.

Džiaugsmas laukti vaikų

„Laimė didžiausia yra motinystė. Die­vas davė man šešis: pagimdžiau, užauginau, džiaugiuosi, kad visi turi savo gyvenimus, dirba ir užsidirba, kad yra sveiki. Labai manimi rūpinasi. Rytmetį skambina: mama, kaip išmiegojai, vakare – kaip praėjo diena, ar koja gal mažiau skauda. Mat nuo lapkričio vargstu dėl stuburo, skausmas iš jo eina į kelio, klubo sąnarius. Dabar truputį geriau. Žadeikiuose yra medicinos punktas, jei reikia, felčerė Petkienė ateina vaistų suleisti. Ir korona manęs neaplenkė, bet sirgau be komplikacijų, ugnikę pati pasikurdavau. Jokių gyvuliukų nebelaikau, tik vištikių ir šuniuką. Labai dėl jo pergyvenu, nes apsirgo. Reiktų vežti pas veterinarą, bet dukra, kuri Šilalėje, negali išeiti iš darbo. Senas jau, gal keturiolikos metų, bet vis tiek gaila, kankinasi...

Laukiu, kada atšils. Šiltnamyje salotų, ridikėlių, kopūstų sėklų įbėriau. Po­mi­dorams dar anksti, nušals. Sodin­siu ir bulvių – toks kaimynas, geras žmogus, man su traktorine sodinamąja pasodina, vėliau nuvagoja, rudenį paaria. Užtenka ir man, ir vaikai vežasi. Mer­gelės pačios per metą tas bulves ir prižiūri.

Laukiu, bene ta korona baigsis, vaikai galės kaip anksčiau būrin sulėkti. Ir dešimt anūkų bei du proanūkius turiu. Nors iš tokio būrio vaikų galėtų būti ir daugiau...

Turiu didelį ūpą skaityti. „Artoją“ prenumeruoju, mergelės knygų priveža: tik tu, mama, skaityk. Dabar jau gerokai įpusėjau „Istoriją apie prarastą mergaitę“. Ar gera knyga? Na, yra ir nuoseklesnių paskaitymų. Mano akys operuotos – keisti lęšiukai, skaitau su akiniais. Vakare anksti einu į lovą, pasidedu prie šono telefoną. Laidinį – irgi. Žinau – skambins kuris iš vakaro, kuris iš ryto. Labai rūpiu savo vaikams. Ir aš labiausiai jų laukiu“, – graudinasi Ieva, tylioje ramybėje grojant muzikai iš radijo aparato, tiksint laikrodžiui, trumpinančiam valandas ir minutes iki didžiai laukiamo susitikimo. 

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš begalinio optimizmo karantino metu gimęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Faustas“ pirmojo gyvo susitikimo su publika laukia gegužės 21, 22, 23 d. Gegužę į sceną, po ilgo išsiskyrimo, grįžta ir kiti publikos pamėgti spektakliai. Ateikite ir mėgaukitės!

Svarbus įvykis

Choreografas Robertas Bondara šokio spektaklį „Faustas“ pastatė rudenį. Tačiau iki premjeros likus visai nedaug, šalį sukaustė karantinas, tad vietoje susitikimo su publika įvyko televizinė premjera, spektaklį įrašė ir transliavo LRT. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjai nekantriai laukia pirmo gyvo „Fausto“ pristatymo publikai. Didelė dalis baleto artistų, o taip pat ir pagrindinių partijų šokėjai – jauni, karjerą scenoje neseniai pradėję menininkai. Tad „Faustas“ savo turiniu ir forma tapo jiems tikrai svarbiu profesiniu išbandymu. Ir jei kritikų vertinimai buvo palankūs, o pagrindinių partijų atlikėjai kaip geriausieji buvo nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams“, pirmas susitikimas su publika – svarbus įvykis jų gyvenime. 

Spektaklį Klaipėdoje kūrė tarptautinė statytojų komanda: choreografas R. Bondara, muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas, scenografė Martyna Kander, vaizdo projekcijų dailininkė Jagoda Chalcińska, šviesų dailininkė Karolina Gębska. 

Legendiniu alchemiku ir mokslininku Faustu jaunystėje taps Roman Semenenko, senuoju Faustu – Arshak Gyozalyan, Margarita - Oleksandra Borodina, Elena – Alvina Krout, mokslininką prarasti sielą sugundžiusiu Mefistofeliu – Danylo Butenko, Vagneriu – Ričardas Jankevičius, Margaritos broliu – Ilya Temchenko ir Mykhailo Mordasov, Margaritos motina – Kristina Gudelytė, Elenos sūnumi – Povilas Kažukauskas, kunigu – Šarūnas Juškevičius, barmene – Živilė Subačiūtė.  

Šokio spektaklyje „Faustas“ groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dainuoja choras ir solistai Rita Petrauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Aurimas Raulinavičius ir Valdas Kazlauskas. Jie atlieka skirtingų kraštų bei epochų kompozitorių – Wolfgango Amadeus Mozarto, Fryderyko Chopino ir Arvo Pärto sukurtą muziką.  

„Faustas“ yra dažnai pasaulio scenose statomas ir įvairių interpretacijų patiriantis J. W. Goethes kūrinys. Choreografas R. Bondara Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šią dramą taip pat interpretavo savaip: nenutoldamas nuo pagrindinės kūrinio fabulos, veiksmui scenoje jis rinkosi šokio kalbą atliepiančias nūdienos žmonių aktualijas.  

Metas jausti ir linksmintis 

Gegužės 8-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgims kompozitoriaus Zigmaro Liepinio miuziklas „Paryžiaus katedra“, kurioje Kvazimodo partiją dainuos tenoras Deivydas Norvilas. Lemtingosios Esmeraldos, meile kuriai suliepsnoja Kvazimodo širdis, vaidmenį atliks puikiai žinoma mūsų teatro solistė Rita Petrauskaitė. Sudėtingą, ryškų ir dramatišką Frolo partiją dainuos teatro bosas Artūras Kozlovskis, gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (dirigentas Giedrius Vaznys). 

Gegužės 9-ąją kviečiame pasimėgauti žaisminga teatralizuoto koncerto „Aš – senas jūrininkas“ programa. Išgirsite kompozitoriaus Eduardo Balsio dainas, kurios gerai pažįstamos ne tik gyvenantiems prie jūros. Jas klausytojams paruošė jaunoji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų karta: Tadas Jakas, R. Štemanetian, Modestas Narmontas, A. Raulinavičius, Oksana Auškalnytė, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė, Vilius Trakys. Prie dirigento pulto stos dirigentas Vytautas Valys. 

Gegužės 14-ąją apsilankę Žvejų rūmuose suprasite, jog įvaizdis labai svarbus ne tik šiandienos visuomenei, bet ir dievams ar pusdieviams. Praėjusių metų rudenį pastatytoje Jacques‘o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“ atlikėjams lengvai pavyksta žiūrovus priversti nusišypsoti ar net slapčia padainuoti. Euridike taps Beata Ignatavičiūtė, Orfėju – Kęstutis Nevulis, Aristėju (Plutonu) – T. Jakas, Viešąja nuomone – Aurelija Dovydaitienė, Jupiteriu – Mindaugas Rojus, kaip Venera debiutuos Judita Butkytė. Gražiausią muziką publikai dedikuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. 

Gegužės 15-ąją į sceną grįžta miuziklas „Šounuolynas“. Tai kompozitoriaus ir libretisto Dan Goggin muzikinė komedija, JAV pelniusi „Outer Critics Circle“ apdovanojimus kaip geriausias Brodvėjaus miuziklas. „Šounuolynas“ – komiška vienuolių gyvenimo istorija, priverčianti plačiai nusišypsoti. O ilgo karantino išvargintoms sieloms tai tiesiog būtina. Vienuolyne įvyksta nelaimė – nuo sesers Julijos išvirtos svogūnienės apsinuodija ir miršta beveik visos seserys. Negandos išvengusios vienuolės-solistės A. Dovydaitienė, Loreta Ramelienė, Beata Ignatavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė, R. Štemanetian surengs paramos šou ir rinks lėšų laidotuvėms. „Šounuolyno“ talentų šou, vienuolių pasirodymai, muzika ir komiškos interliudijos pulsuoja linksmybėmis bei didžiuliu noru priversti jus kvatotis! Ar jūs pasiruošę dalyvauti?  

Gegužės 28-ąją savo kalendoriuje pažymėkite kaip dviejų kamerinių operų „Vivat Kava!“ dieną. Išgirsite dvi vienaveiksmes operas – Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatą“ ir Giovanni Battista Pergolesi „Tarnaitė ponia“. Į muzikinį sūkurį herojus įtrauks dirigentas Dmitrijus Zlotnikas. Iš komiškų situacijų bandys išsisukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai M. Rojus, R. Ulteravičiūtė, A. Raulinavičius ir A. Kozlovskis. 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro inform.

Savaitė buvo kupina įvy­kių. Koronavirusas toliau siau­tėja, bet atsidarė lauko kavinės. Kažkur dingo be­veik milijoninės vertės 20 vagonų su apsaugos prie­mo­nėmis iš Kinijos. Svars­to­­­ma, ar padidinti pen­sinį am­­žių iki 72 metų. Val­dan­­­­tieji ke­tina prastum­ti leng­vų­jų nar­kotikų dek­ri­mi­­na­lizaci­jos pataisas. No­ri­ma vėl keisti merų rin­ki­mų tvarką. Ir visa tai – au­gančios įtampos aplink Ru­si­ją fone. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Kvėdarnoje turbūt nėra žmogaus, kurio nepažinotų šeimos gydytojas Tomas Šiaudinis: per daugiau nei dešimtmetį darbo ambu­la­torijoje jam pavyko už­si­tar­nauti ne tik vietinių žmonių pasitikėjimą, bet ir pagarbą. Ypač šis ryšys sustiprėjo per pandemiją, kuri ta­po sunkiausiu išbandymu dau­geliui gyventojų. Šei­mos gydytojas tikina, jog žmonių pasi­tikėjimas yra viso profesionaliai vei­kian­čio ir darnaus kolektyvo įver­tinimas, nes vienas visko tik­rai ne­suspėtų. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.31

Lietuvos regioninių džiazo festivalių organizatoriai medicinos darbuotojus jų profesinės dienos proga nusprendė pasveikinti netradiciškai – Tauragės, Klaipėdos, Šiaulių ir Nidos vakcinavimo centruose bei medicinos įstaigose medikų garbei skambės ramaus džiazo melodijos, taip praskaidrinant nuotaiką ir medikams, ir vakcinuojamiems žmonėms.

„Jeigu pandemijos virusas jau turi skiepus, tai džiazo virusas yra nenugalimas. Jis toks galingas, kad tave lydi iki paskutinio atodūsio“, – juokauja tarptautinio festivalio „Džiazo dienos Tauragėje“ organizatorius Valdas Latoža.

Pasak jo, džiazo festivaliai ir medikai turi bendro panašumo – tenka daug improvizuoti, veikti ne pagal taisykles, kad gerai atliktume savo misiją. Medikai gydo kūną, o džiazo festivaliai – sielą, įkvepia, suteikia gerų emocijų.

Ir gydytojai, ir džiazo koncertų organizatoriai nori kuo greičiau išlipti iš to košmaro, kurį mums primetė globalūs bei nacionaliniai įvykiai. Jau antri metai priešakinėse pozicijose pluša medikai, tad tik muzikos garsais būdami turtingi, ir tik jais mes galime jiems pasakyti ačiū“, – jau rimtai sako tarptautinio festivalio „Džiazo dienos Tauragėje“ organizatorius V. Latoža.

„Esame neapsakomai dėkingi visai medikų bendruomenei. Tad, artėjant tarptautinei džiazo dienai, nusprendėme kartu su kolegomis sujungti pajėgas ir padėkoti tikriesiems kovos su pandemija herojams. Tikiuosi, kad profesoriaus pianisto Sauliaus Šiaučiulio ir saksofonininko Laimono Urbiko virtuoziškas mini koncertas suteiks jiems gerų emocijų. Nes džiazas – tai laisvės muzika, o mūsų medikai daro viską, kad kuo greičiau išsilaisvintume iš pandemijos gniaužtų“, – įsitikinusi akcijos sumanytoja, Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovė Inga Grubliauskienė.

Šiaulių džiazo festivalio siela Remigijus Ruokis antrina, kad Šiaulių – Klaipėdos gitaristas Vykintas A. Jasaitis ir pianistas Martynas Šiaulys atliks ne tik pasaulyje gerai žinomus džiazo standartus, bet ir pradžiugins savo kūrybos kompozicijomis, kurios vasaros pabaigoje pilnu sąstatu bus atliekamos ir XX „Šiauliai Jazz 2021“ festivalyje.

Jokūbaičių kaime ūkininkaujanti moteris redakcijai skun­dėsi, kad jau kuris laikas jos bei aplinkinių Kūtymų, Len­tinės, Rubinavo kaimų ūkininkų laukuose nuolat ganosi iš miškų išėjusi gausi danielių banda.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.30

Šilališkė Aušrinė Pudževytė – įdomi ir išskirtinė asmenybė: kaip pati sako, kas daugeliui įprasta, jai tiesiog nuobodu. Turbūt tai ir paskatino ją anksti palikti namus. Iš pradžių pasuko į Klaipėdą, vėliau, pakeliavusi po Europą, egzotiškąjį Balį, galiausiai atsidūrė Afrikoje, o gimtųjų namų nematė beveik trejus metus.

Sparnus pakėlė baigusi 10 klasių

Pokalbiui Aušrinę surasti pa­dėjo jos mama Santa Jakie­nė. Paklausta, kaip ji pati reaguoja į tokias tolimas ir egzotiškas dukros keliones, moteris buvo atvira – pradžia buvusi kankinanti, bet galiausiai apsiprato.

„Man žemėlapyje vėliavėles reikia smaigstyti, kad atsekčiau, kada kur Aušrinė buvo. Jau trejus metus namuose jos nematėme. Turėjo grįžti anksčiau, bet sutrukdė karantinas“, – pasakojo S. Jakienė.

Aušrinė yra kupina gyveni­mo džiaugsmo, troškimo pa­žin­ti bei pamatyti. Būtent todėl ji, vos baigusi 10 klasių, apsisprendė palikti gimtuosius namus ir išvyko mokytis į uostamiestį.

„Svajodavau apie naujus, neregėtus, neatrastus kraštus jau sulaukusi 13-os metų. Kai tik atsirasdavo galimybė, regist­ruodavausi mainų programoms, tad su keliais klasės draugais šiek tiek laiko praleidome Ispanijoje, taip pat laimė­jome kelionę privačiu lėktuvu į Estiją. Esu savanoriavusi ir Suomijoje, pabuvojusi kitose Europos šalyse“, – sakė šiuo metu Afrikoje viešinti Aušrinė.

Piešianti ir tapybą mėgs­tanti mergina vidurinės mokyklos baigi­mo pažymėjimą gavo ir įgijo interjero dizainerio-apipavidalintojo profesiją Klaipėdoje, vėliau išvyko į Indonezijoje esančią daugybės turistų pamėgtą Balio salą. Bet ne atostogauti, o mokytis architektūros. Po keturių mėnesių, užuot grįžusi į namus, pasuko į visai kitą pasaulio pusę – Ameriką.

Vingiuoti keliai į Afriką

Pasak Aušrinės, pasiryžti ką nors daryti nėra lengva, tačiau labai verta. Jos nuomone, tam reikia drąsos, pozityvaus nusiteikimo, neblėstančios aistros ir, be abejo, pasitikėjimo savimi.

„Kartais, klausantis kitų žmonių nuomonių, ryžtas ga­li labai greitai išblėsti. Todėl svarbiausia klausytis savo širdies ir tikėti savo svajonėmis. Interjero studijas pasirinkau, nes žinojau, jog tai gali padėti sujungti visus mano talentus į vieną. Nuo mažens tapiau, tad buvau įsitikinusi, kad freskų piešimas, paveikslai bei iliustracijos bus neatsiejama mano gyvenimo dalis. Daugelis pažino mane ir kaip estetikos mylėtoją, išmanančią spalvas, šviesą, fotografiją bei kitas vizualinio meno šakas. Po studijų Balyje draugė iš Austrijos paskolino pinigų lėktuvo bilietui į Ameriką, kur praleidau tris mėnesius. Trumpam grįžau namo, tuomet išvykau į Londoną, kur gyvenau ir dirbau aštuonis mėnesius. Po kelių labai įtemptų mėnesių nusprendžiau, jog negaliu gyventi be to, ką myliu – netikėtų kelionių, saulės, didelės aist­ros menui. Susipažinusi su afrikiečiu buvau įkvėpta atvykti į Afrikos žemyną“, – savo netikėtų kelionių vingius atskleidė Aušrinė.

Mergina savanoriavo Tan­za­nijoje, vėliau, kaip pati sako, tiesiog pirštu bedė į žemėlapyje esančią Zambiją, kur praleido visą pusmetį. Paskui tiek pat laiko sustojo Botsvanoje, aplankė Malavį. Galiausiai pasiekė Zimbabvę, kur dėl plintančios pandemijos teko likti ilgiau, nei planavo: trumpa stotelė tapo namais visus metus.

Beje, paklausta apie lagaminus, kurie tiek keliaujant jau turėtų būti įprasta gyvenimo dalis, Aušrinė patikino, kad Afrikos žemyne ne visada būna taip šilta, kaip įsivaizduojame. Gegužės–rugpjūčio mėnesiais Pietų pusrutulyje yra žiema, tad dažnai reikia ir palto, šilto megztinio, kepurės. Nepaisant to, keliautojos lagaminas paprastai neperžengia 30 kg svorio ribos.

Kelionės gali pakeisti gyvenimą

Šiam interviu mergina su „Ši­lalės artojo“ skaitytojais pasi­sveikino internetu iš Nami­bi­jos. Sako, tai labai patraukli šalis.

Ne paslaptis, jog lietuviai turi su tautybe susijusių posakių: ramus kaip belgas, lėtas kaip estas. Aušrinė neslepia, kad ir Afrikoje esama savų ypatybių.

„Pamenu, daugiau nei valandą laukiau vieno agento, kuris turėjo padėti man išsinuomoti kambarį Zambijoje, Lusakoje. Įniršusi nuo laukimo, pagaliau jį išvydau: vyrą puošė plati šypsena. Tuomet besijuokdamas jis man tarė: „Jūs, europiečiai, turit laikrodžius. Mes, afrikiečiai, turim laiką“. Ne vienas iš mano draugų taip pat tiki, jog laikas yra tikra iliuzija. Štai vienas iš jų pasirodė 15.50 val., nors susitarėme susitikti 15 val. Kai paklausiau, kodėl visuomet vėluoja, jis paprastai atsakė, kad laikrodis vis dar rodo 15 val., nesvarbu, kas eina po to... Taigi išgyvenau ne vieną situaciją, verčiančią niršti, kol po šiek tiek laiko atsakymas priverčia juoktis“, – netikėtumais dalijosi Af­rikoje vie­šinti mergina.

Kaip ji išsirenka kelionių taškus? Aušrinė sakė tikinti kažkuo, kas kiekvienam iš mūsų „užrašyta“. Jos teigimu, viskas ateina savaime ir reikiamu momentu.

„Keliaudama susipažįstu su įvairiais žmonėmis, kurie įkvepia naujai kelionei. Kelyje mes visi esame labai daug duodantys ir nedaug reikalaujantys vieni iš kitų. Mėgstame dalintis, padėti vieni kitiems. Taigi, kalbant apie tai kur gyventi, ką valgyti, ką veikti, niekada nekyla klausimų. Tiems, kurie niekada nekeliavo vieni, noriu pasakyti, jog tik šitaip surasite ko jums reikia labiausiai. Tai gali pakeisti visą gyvenimą“, – įsitikinusi mergina.

Kelionėms užsidirba kelionių metu

Afrikoje jauna menininkė jau kaip reikiant pasižymėjo – po visą žemyną išsibarstę liko daugiau nei 200 meno kūrinių. Aušrinė atskleidė, jog prisidėjo filmuojant kelis muzikos klipus, trumpametražį filmą. O kur dar daugybė sutiktų įdomių žmonių. Mergina įsitikinusi, kad ji turi darbą, tik ne visi jį supranta kaip darbą.

„Žmonių, sėdinčių biure, nuo­mone, mano darbas nėra darbas. Viena yra uždirbti, o kita – taupyti, ką uždirbai. Čia lėktuvų bilietai labai brangūs, tad keliauju autobusu. Daugelyje vietų randu galimybių atsiskaityti ir savo menu. Gyvenu gražiausiose pasaulio vietose nemokamai, mainais į savo kūrinius. Aš esu meno žmogus ir dirbu ten, kur jo reikia. Mėgstu lankstumą. Visada sakau, kad geriau turėti 100 svajonių ir įgyvendinti 83, nei turint vieną niekada jos neįgyvendinti. 

Tapau freskas – tai mano pirmas pragyvenimo šaltinis. Gera žinoti, kad menu pakeičiau daugybės viešbučių, restoranų, mo­kyklų, organizaci­jų atmosferą. Kuriu iliustracijas – tokie darbai paprastai ateina labai netikėtai ir tada, kai labiausiai reikia. Neseniai pradėjau mokytis animacijos, nors tai kol kas nėra pag­rindinis pinigų šaltinis. Tu­rė­jau galimybę dirbti su keliais gerai žinomais muzikantais Afrikoje. Viskas, ką darau, yra menas ir, kaip bebūtų keista kitiems – tai mano darbas“, – patikino Aušrinė, atviraudama, kad šiuo metu jos artimiausias tikslas – nors trumpam grįžti namo į Šilalę, pasimatyti su artimaisiais.

Sakysite, menininkė savo gy­venime neturi jokio dau­ge­liui įprasto stabilumo? Vis­gi Auš­rinė tikina mananti priešingai. Keliautoja, kartais su­tik­tų žmonių pavadinama Ocean (angl. – vandenynas, supantis pasaulį), sako, jog inkaras šiandien nebūtinai turi būti pasaulio vieta. Savo inkaru mergina laiko kuriamą meną, talentą, kuris randa vietą bet kur pasaulyje, o įkvėpimą jai teikia pažintys ir susitikimai su naujais žmonėmis.

Morta MIKUTYTĖ

A. Pudževytės asmeninio albumo nuotr.